Administracinė byla Nr. A-136-520/2024
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00461-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.2; 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aromika“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aromika“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aromika“ (toliau – pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – atsakovas, VDI) 2022 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 20282 dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo (toliau – ir Nutarimas).
2. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. VDI Klaipėdos teritorinio skyriaus specialistas nustatė, kad pareiškėjas, atstovaujamas direktorės I. J., pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, t. y. esant darbo sutarties požymiams, 2021 m. lapkričio 5 d., apie 9.20 val., adresu: (duomenys neskelbtini), leido dirbti (gaminti dėžučių ruošinius) pagalbinei darbuotojai E. G., su ja nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir apie jos priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka (mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios) nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Tokie pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Nutarimu pareiškėjui paskirta 900 Eur bauda.
2.2. Nutarimo skyrimo procedūros metu VDI privalėjo išsamiai tirti ir nustatinėti subjektyviuosius ir objektyviuosius pažeidimo požymius, nustatyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę dėl DK 42 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų pažeidimų padarymo, tačiau to nepadarė, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo veiksmuose egzistuoja visi administracinio nusižengimo požymiai. Nagrinėjamu atveju nėra pažeidimo objekto, nenustatyti nelegalaus darbo sudėties objektyvieji požymiai, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, kad darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, dirba atlygintinai), nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
2.3. Nenustačius nelegalaus darbo fakto, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo veiksmuose yra administracinio nusižengimo, reglamentuoto Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, požymiai. 2021 m. lapkričio 5 d., apie 9.20 val., E. G. nei teoriškai, nei praktiškai negalėjo dirbti pagalbine darbuotoja, kadangi 2021 m. lapkričio 5 d. 8.30 val. jai buvo paskirtas susitikimas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Gargždų skyriuje dėl galimybės įsidarbinti
UAB „Aromika“. Iki minėto susitikimo Užimtumo tarnybos Gargždų skyriuje vyko intensyvus bendravimas su UAB „Aromika“ dėl E. G. įdarbinimo galimybių pagal Užimtumo įstatymo 42 straipsnį. Po susitikimo Užimtumo tarnybos Gargždų skyriuje E. G. atvyko į pareiškėjui priklausančias patalpas pasirašyti darbo sutarties. Šias aplinkybes patvirtina susirašinėjimas elektroniniu paštu su Užimtumo tarnybos Gargždų skyriaus specialistais, iš kurio turinio matyti, jog minėtą dieną buvo siunčiami būtini dokumentai, kartu ir darbo sutartis, darbo vietos subsidijavimo sutartis. 2021 m. lapkričio 5 d. pareiškėja neturėjo pareigos informuoti VSDFV teritorinį skyrių apie E. G. įdarbinimą įmonėje, kadangi tą dieną tarp šalių buvo pasirašoma darbo sutartis, taip pat kiti su įdarbinimu susiję dokumentai.
2.4. 2021 m. lapkričio 5 d. E. G. galėjo būti įmonėje, tačiau ne Nutarime nurodytu laiku ir ne darbinių funkcijų atlikimo tikslu. Ji, atvykusi pasirašyti darbo sutarties, buvo supažindinta su darbo vieta, darbo specifika, kolektyvu. Asmens buvimas darbo vietoje savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis atlieka darbines funkcijas ir kad toks darbo funkcijų atlikimas yra nelegalus darbas.
2.5. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas susiduria su finansiniais sunkumais, dėl Covid-19 situacijos šalyje ir pasaulyje pardavimų apimtys yra sumažėjusios 80 procentų, Bendrovė turi pradelstų įsipareigojimų, todėl, jei teismas konstatuos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimą, pareiškėjas prašo visai neskirti administracinės nuobaudos.
3. Atsakovas VDĮ atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
3.2. VDI Klaipėdos teritorinis skyrius, atliekant neplaninį patikrinimą, nustatė, kad Bendrovėje darbuotojai E. G. buvo leista dirbti, t. y. gaminti dėžučių ruošinius, nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties ir apie jos priėmimą į darbą, teisės aktų nustatyta tvarka mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui. Iš pateiktų patikrinimui pareiškėjo dokumentų nustatyta, kad darbuotoja E. G. Bendrovėje pradėjo dirbti 2021 m. lapkričio 8 d., kai pranešimas apie jos įdarbinimą į VSDFV teritorinį skyrių buvo pateiktas 2021 m. lapkričio 8 d. 07.31 val., tačiau pranešimą į VSDFV teritorinį skyrių privaloma pateikti mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas nurodo, kad kai darbdavys nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, skiriama bauda darbdaviui (juridiniam asmeniui) nuo 868 Eur iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.
3.3. Tyrimo metu buvo nustatyti akivaizdūs darbo sutarties požymiai ir nelegalus darbas, kurie buvo pagrįsti įrodymais surinktoje administracinėje byloje, darbuotojos E. G. darbo vietoje pateiktu paaiškinimu, kitais surinktais įrodymais ir dokumentais, nelegalaus darbo tyrimo aktu. VDI atlikto patikrinimo metu užfiksuota, kad darbuotoja, dirbdama prie ruošinių klijavimo įrenginio, atliko darbo funkcijas negalėdama nuo jo atsitraukti, nes įrenginys veikė be sustojimo. Taip pat E. G. pateiktame paaiškinime nurodė, kad prieš savaitę buvo atvykusi į šią darbo vietą ir su įmonės atsakingu asmeniu aptarė darbo sąlygas ir jos darbo pradžios datą, t. y.
2021 m. lapkričio 5 d.
3.4. Nelegalus darbas vertinamas kaip vienas sunkiausių darbo įstatymų pažeidimų, paneigiantis esmines imperatyviąsias darbo įstatymo nuostatas, pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Įvertinus, tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, ir tai, kad pažeidimą padaręs juridinis asmuo (pareiškėjas) atitinka
DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.
3.5. VDI Klaipėdos teritoriniame skyriuje pareiškėjo direktorei I. J. dėl nurodyto nusižengimo 2021 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas administracinio nusižengimo byloje nutarimas Nr. VDI-ANR_N-768-2021, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) fiziniam asmeniui paskirta bauda. Šis nutarimas nebuvo skundžiamas ir yra įsiteisėjęs.
II.
4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Aromika“ skundą atmetė.
5. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nurodė, jog nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Vadovaudamasis DK 32 straipsniu, teismas aptarė darbo sutarties sąvoką, taip pat pažymėjo, jog pagal DK 42 straipsnio 2 dalį, apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
6. Teismas nurodė, jog siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, reikia nustatyti nelegalaus darbo sudėties objektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo pradėjo dirbti realiai, darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, dirba atlygintinai), nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.
7. Aptardamas faktines bylos aplinkybes, teismas nurodė, jog iš E.G. ir Bendrovės darbuotojo A. K. paaiškinimų nustatyta, kad atvykusi į pareiškėjo patalpas 2021 m. spalio mėnesio gale, E. G. su įmonės direktoriumi susitarė, kad dirbti pradės nuo 2021 m. lapkričio 5 d. ir jai bus mokamas minimalus darbo užmokestis, kad E. G. į darbą atvyko 2021 m. lapkričio 5 d., apie 9.15 val., buvo instruktuota, gavo darbines pirštines ir pradėjo dirbti – gaminti dėžučių ruošinius. Nelegalaus darbo tyrimo aktas patvirtina, kad VDI inspektoriui atvykus į įmonę, E. G. buvo darbui skirtose patalpose ir faktiškai dirbo darbą, t. y. stovėdama šalia klijavimo įrenginio, išiminėjo kartono lapų ruošinius ir tiesiogiai juos klijavo negalėdama atsitraukti iš šios vietos dėl atliekamo gamybinio proceso. Nei darbdavys (pareiškėjas), nei darbuotoja (E. G.) VDI inspektoriui negalėjo pateikti rašytinės darbo sutarties ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų E. G. įdarbinimo pas pareiškėją faktą. Teismas taip pat akcentavo, jog nėra ginčo dėl to, kad pranešimas apie E. G. įdarbinimą pas pareiškėją VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateiktas tik 2021 m. lapkričio 8 d., pažeidžiant DK 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.
8. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo direktorė I. J. pažeidimo, numatyto
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, padarymo fakto neginčijo, be to, VDI 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-768-2021 jai yra paskirta bauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
9. Vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 56, 57, 58, 60 straipsnio 2 bei 3 dalimis, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, jog Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, Nutarimas atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Nenustatyta, kad priimant skundžiamą Nutarimą, buvo pažeistos materialiosios bei proceso teisės normos, šis Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Teismas pažymėjo, jog skiriant nuobaudą (finansinę sankciją) pareiškėjui, buvo įvertintos visos aplinkybės ir pareiškėjui paskirta beveik minimali nuobauda.
III.
10. Pareiškėjas UAB „Aromika“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 5 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar administracinės atsakomybės taikymas pareiškėjui pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir ANK 95 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principui.
11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, nevertino ir nepasisakė dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad nagrinėjamu atveju nėra pažeidimo sudėties, o tik atkartojo Nutarime nurodytas administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir tokį nusižengimą patvirtinančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl prie skundo pridėtų duomenų apie tai, kad 2021 m. lapkričio 5 d., apie 9.20 val., E. G. nei teoriškai, nei praktiškai negalėjo dirbti pagalbine darbuoja, kadangi 2021m. lapkričio 5 d., 8.30 val. jai buvo paskirtas susitikimas Užimtumo tarnybos Gargždų skyriuje dėl galimybės įsidarbinti pas pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp Nutarime neva tai užfiksuoto nelegalaus darbo fakto ir skunde nurodytų aplinkybių, kad nurodytu laiku E. G. negalėjo atlikti darbinių funkcijų.
11.2. Iki 2021 m. lapkričio 5 d. tarp Užimtumo tarnybos ir pareiškėjo vyko intensyvus bendradarbiavimas dėl E. G. įdarbinimo subsidijuojant pagal Užimtumo įstatymo 42 straipsnį galimybių. Minėtą dieną po susitikimo Užimtumo tarnyboje Gargždų skyriuje E. G. atvyko į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), norėdama pasirašyti darbo sutartį, kurią reikėjo perduoti Užimtumo tarnybai, kad būtų pasirašyta trišalė sutartis dėl E. G. įdarbinimo pas pareiškėją. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 5 d. neturėjo pareigos pranešti VSDFV teritoriniam skyriui apie darbo pradžią mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, kadangi būtent minėtą dieną buvo sudaroma tarp šalių darbo sutartis, taip pat rengiami kiti su įdarbinimu pagal Užimtumo įstatymą 42 straipsnį reikalingi dokumentai, todėl nepagrįstai ir neteisėtai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
11.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Bendrovės darbuotojo A. K. paaiškinimais, nes šis asmuo nebuvo pareiškėjo direktorius, todėl nėra pagrindo vertinti šio asmens paaiškinimus, kaip patvirtinančius administracinio nusižengimo padarymą.
11.4. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjo prašymo neskirti nuobaudos, nors tokį sprendimą gali priimti tik teismas. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo nemotyvavo, tik formaliai nurodė, jog visos aplinkybės buvo įvertintos ir pareiškėjai paskirta beveik minimali nuobauda.
11.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas. Bendrovės direktorė I. J. dėl padaryto administracinio nusižengimo (pareigos sudaryti darbo sutartį ir apie tai pranešti VSDFV teritoriniam skyriui neįvykdymas) buvo patraukta administracinėn atsakomybėn jai skiriant administracinę nuobaudą. Nagrinėju atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodytą išimtį: padaryta veika (VSDFV nepranešta apie sudarytą darbo sutartį) šiuo atveju jau užtraukė Bendrovės direktorei, kaip fiziniam asmeniui, atsakomybę, todėl Bendrovei negali būti paskirta ir ekonominė sankcija.
11.6. Nagrinėjant ginčą tiek administracinio nusižengimo byloje, tiek administracinėje byloje, buvo atsižvelgiama į tas pačias faktines aplinkybes, buvo konstatuoti tie patys pažeidimai, įvertinus juridinio asmens vadovo – direktorės – veiksmus. Šias aplinkybes patvirtina šie nutarimai:
i) 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-768-2021; ii) 2022 m. vasario 23 d. nutarimas
Nr. NUĮPBJ 20282 (skundžiamas Nutarimas). Fizinis asmuo, nebūdamas juridinio asmens organu – direktoriumi, nebūtų baudžiamas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi nebūtų galima konstatuoti darbo santykių. Todėl darytina išvada, kad 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu
Nr. VDI-ANR_N-768-2021 Bendrovės direktorė I. J. nebuvo nubausta kaip fizinis asmuo, nes kaip fizinis asmuo ji jokių ANK nuostatų nepažeidė, tačiau buvo nubaustas juridinis asmuo, darbdavys, atstovaujamas I. J. Šiuo atveju buvo pažeistas non bis in idem principas, kadangi pareiškėjas, tiek kaip darbdavys, atstovaujamas direktorės, tiek ir kaip juridinis asmuo, už tą patį pažeidimą buvo nubaustas du kartus. Nagrinėjamu atveju byloje yra akivaizdus baudžiamo asmens tapatumas, baudimo pakartotinumas, pažeidimo tapatumas.
11.7. Kyla abejonės, ar taikytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnis nustato, kad jei yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiuo atveju, kilus abejonėms dėl Užimtumo tarnybos 56 straipsnio 10 dalies ir ANK 95 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. ar taikytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą.
13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Tyrimo metu buvo nustatyti akivaizdūs darbo sutarties požymiai ir nelegalaus darbo faktas, kurie buvo pagrįsti įrodymais surinktoje administracinėje byloje: darbuotojos E. G. darbo vietoje pateiktu paaiškinimu, kitais surinktais įrodymais ir dokumentais, nelegalaus darbo tyrimo aktu. Pareiškėjas bando paneigti akivaizdžiai nustatytas faktiškas ir įrodytas aplinkybes, kai darbuotoja E. G. konkretaus tikrinimo dieną ir valandą buvo rasta dirbanti įmonės patalpose, t. y. yra darbo vietoje ir atliekanti darbo funkcijas įmonės naudai, taip pat tiesiogiai administracinėje byloje užfiksuotu laiku darbuotojai teikiant rašytinį paaiškinimą ir iš įmonės darbuotojo A. K. paimtu rašytiniu paaiškinimu. Pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai bei liudytojų – pareigūnų, mačiusių pažeidimą, taip pat tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotoju, parodymai įvykio vietoje.
13.2. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė ne kaip ANK numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbuotojų įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu ir todėl, kad vienu atveju nuobauda mokama iš juridinio asmens turto, kitu atveju iš konkretaus fizinio asmens turto, t. y. vienu atveju baudą moka pažeidėjas (fizinis asmuo), kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – naudą gavęs subjektas (juridinis asmuo).
13.3. Ekonominės sankcijos, kurios yra skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Atsakovas, priimdamas Nutarimą, vadovavosi bendra taisykle, kad būtent Užimtumo įstatymas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant ekonomines sankcijas. Teisinė atsakomybė nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta ne tapatiems subjektams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo UAB „Aromika“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo VDI 2022 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 20282 skirti pareiškėjui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą 900 Eur baudą, pagrįstumas ir teisėtumas.
15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, netenkino skundo, konstatuodamas, kad Nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikoma poveikio priemonė (ekonominė sankcija) yra motyvuota, skiriant pareiškėjui nuobaudą (finansinę sankciją) buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės.
16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Nutarimu pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, nubaustas už tai, kad esant darbo sutarties požymiams, 2021 m. lapkričio 5 d., apie 9.20 val., adresu (duomenys neskelbtini), E. G. leido dirbti pagalbine darbuotoja – gaminti dėžučių ruošinius, su ja nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir apie jos priėmimą į darbą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešęs VSDFV teritoriniam skyriui. Pagal pateiktus įmonės dokumentus, darbo laiko apskaitos žiniaraštį, darbuotoja E. G. įmonėje pradėjo dirbti nuo 2021 m. lapkričio 8 d., pranešimas apie jos įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateiktas 2021 m. lapkričio 8 d., 07.31 val., nors VSDFV teritorinį skyrių privaloma informuoti mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
17. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. DK 42 straipsnio 2 dalis nustato, kad apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.
18. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.
19. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujantis ANK. Institucija, skirdama <...> baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas (Užimtumo įstatymo 60 str. 2 d.). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis (Užimtumo įstatymo 60 str. 3 d.). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus (Užimtumo įstatymo 60 str. 4 d.).
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant aplinkybes, jog pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir kad jam teisingai paskirta 900 Eur bauda.
21. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
22. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
23. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
24. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo atliktą šių įrodymų vertinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus dėl nelegalaus darbo ir pareiškėjui skirtinos baudos dydžio.
25. Byloje surinkti įrodymai (E. G. ir A. K. paaiškinimai, Nelegalaus darbo tyrimo akte užfiksuotos aplinkybės, kad VDI inspektoriui atvykus į įmonę, E. G. buvo darbui skirtose patalpose ir faktiškai dirbo darbą, t. y. stovėdama šalia klijavimo įrenginio, išiminėjo kartono lapų ruošinius ir tiesiogiai juos klijavo negalėdama atsitraukti iš šios vietos dėl atliekamo gamybinio proceso) akivaizdžiai patvirtina nelegalaus darbo faktą. Pareiškėjas ir E. G. VDI inspektoriui negalėjo pateikti rašytinės darbo sutarties ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų E. G. įdarbinimo įmonėje faktą. Be to, VDI 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. VDI-ANR_N-768-2021 pareiškėjo direktorei I. J. paskirta bauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
26. Nagrinėjamu vertinant pareiškėjui paskirtos baudos dydį, akcentuotina, kad pareiškėjui iš esmės paskirta beveik minimali bauda. Atsakovas, nustatydamas baudos dydį, įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, t. y. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas su nustatytu pažeidimu sutinka, nuoširdžiai gailisi, geranoriškai teikė tyrimui reikalingą dokumentaciją ir vykdė teisėtus inspektorių reikalavimus, kad nebuvo nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.
27. Šios atsakovo įvertintos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti paskirtą pareiškėjui baudą, konstatuodamas, jog pareiškėjui paskirta neproporcinga bei neadekvati padarytam pažeidimui bauda. Pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdis nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, jog jam (pareiškėjui) neturėjo būti skirta ekonominė sankcija.
28. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jo labai sunkią finansinę padėtį, dėl kurios galėtų būti mažinamas skiriamos baudos dydis (Įstatymo 60 str. 3 d.).
29. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad jam skiriant sankciją buvo nusižengta non bis in idem principui, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, jog jam (juridiniam asmeniui) dėl to paties fakto yra priimtas nutarimas skirti ekonominę sankciją ar dėl jo (juridinio asmens) padaryto pažeidimo buvo taikyta atsakomybė pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.
30. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis nustato, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą.
31. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, jog už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad non bis in idem principas draudžia skirti kelias sankcijas už tą patį neteisėtą elgesį, jeigu įvykdytos trys sąlygos: identiškos faktinės aplinkybės, tas pats pažeidėjas ir tas pats saugomas teisinis interesas (2020 m. kovo 4 d. sprendimas byloje Mowi ASA, C-10/18 P, EU:C:2020:149, 72 p.).
32. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį), konstatuota, kad Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad principu non bis in idem būtų draudžiama persekioti ir / arba bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas (2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14939/03)).
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas); šie kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012; kt.).
34. Teismų praktikoje dėl įmonės darbuotojų kaltės įtakos įmonės taikomoms sankcijoms yra nurodyta, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina per savo darbuotojus; juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos; juridinis asmuo visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011; kt.). Nesant vieno iš būtinųjų požymių (asmens tapatumo), sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą, kai pagal specialųjį įstatymą bauda skiriama juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, teismų praktikoje konstatuojama, jog skiriant sankciją juridiniam asmeniui non bis in idem principui nebuvo nusižengta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-162-438/2022; kt.). Byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą, būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui, šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2651/2011; kt.).
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui (juridiniam asmeniui) buvo paskirta sankcija pagal Užimtumo įstatymo nuostatas, o I. J. sankcija paskirta pagal ANK nuostatas, analizuojamos bylos kontekste juridinis ir fizinis asmenys nėra vienas ir tas pats atsakomybės subjektas, sutapęs tiek pažeidimo (veiklos), tiek finansiniu požiūriu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo non bis in idem principo pažeidimo.
36. Tai, kad pareiškėjo vadovė, kuri dirba pareiškėjo naudai ir veikia jo interesais, buvo nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui skiriant sankciją buvo pažeistas non bis in idem principas.
37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją aiškinant non bis in idem principą, aiškintina taip, kad bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal ANK ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1438-438/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4027-442/2021; kt.).
38. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar administracinės atsakomybės taikymas pareiškėjui pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir ANK 95 straipsnio 1 dalį neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam non bis in idem. Pareiškėjas nurodo, jog kyla abejonės dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies ir ANK 95 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. ar taikytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
39. Teisėjų kolegija, spręsdama, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal pareiškėjo prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
40. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas.
41. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.
42. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).
43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamos pagrįsti savo abejonę dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio atitikties Konstitucijoje įtvirtintam non bis in idem principui, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau aptarti šios bylos faktiniai ir teisiniai aspektai, pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijoje įtvirtintam non bis in idem principui. Dėl to pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra taikoma ANK 95 straipsnio 1 dalis.
44. Teisėjų kolegija, bylos faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, remdamasi šioje nutartyje aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindų. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aromika“ apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė