Byla Nr. 11/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2023 m. spalio 10 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2025 m. vasario 6 d. Nr. KT8-N2/2025
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2025 m. sausio 28 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11/2024 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-7/2024 ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2023 m. spalio 10 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą, sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo neregistruoti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą asmens, kuris yra nebaigęs atlikti baudžiamojo poveikio priemonės – teisės būti paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimo.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas, remdamasis, be kita ko, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant pasyviąją rinkimų teisę įtvirtinančias Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodo, kad įstatymų leidėjas rinkimų įstatymuose turi įgaliojimus nustatyti tik tokius reikalavimus (sąlygas) renkamam asmeniui, kurie yra konstituciškai pagrįsti.
Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kandidatams į Lietuvos Respublikos Seimo narius keliami reikalavimai, inter alia, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, mutatis mutandis taikytini kandidatams į Europos Parlamentą. Remdamasis, be kita ko, savo suformuota praktika, kurioje yra pažymėjęs, kad baudžiamojo poveikio priemonių ir bausmių teisinės kategorijos iš esmės skiriasi, pareiškėjas nurodo, kad jam kyla abejonė, ar Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „bausmė“ gali būti suprantama kaip apimanti ne tik galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) nustatytas bausmes, bet ir šiame kodekse įtvirtintas bet kokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemones. Pareiškėjui kyla abejonė, ar ginčijamas teisinis reguliavimas, galimai išplėtęs Konstitucijoje įtvirtintą pasyviosios rinkimų teisės ribojimą, yra konstituciškai pagrįstas.
2.2. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintas pasyviosios rinkimų teisės apribojimas yra siejamas su nebaigimu atlikti bet kurios iš baudžiamojo poveikio priemonių, neatsižvelgiant į tai, kad BK jau yra įtvirtinta konkreti baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su viešosios teisės būti išrinktam ribojimu. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, neproporcingai ribojama asmenų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, nesusijusi su viešosios teisės būti renkamam ribojimu, pasyvioji rinkimų teisė, t. y. tokių asmenų teisės iš esmės suvaržomos griežčiau, nei numatyta teismo nuosprendžiu skiriant jiems taikytiną baudžiamojo poveikio priemonę.
II
Suinteresuoto asmens atstovių argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovių Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Viktorijos Staugaitytės ir šio departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Onos Buišienės paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo ginčijamas Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovių vertinimu, pareiškėjo abejonės dėl Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2023 m. spalio 10 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos teisiškai ydingu ir iš esmės klaidingu požiūriu, esą Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies nuostatoje vartojamas terminas „bausmė“ turi būti suprantamas tiksliai taip, kaip bausmė yra apibrėžta galiojančiame BK. Remdamosi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl Konstitucijos teksto aiškinimo, inter alia, kad Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, taip pat atsižvelgdamos į bausmės sampratos kaitą baudžiamuosiuose įstatymuose, suinteresuoto asmens atstovės nurodo, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje nustatytą pasyviosios rinkimų teisės apribojimą, bausmės sampratą pagrįstai gali interpretuoti kaip apimančią baudžiamajame įstatyme nustatytas baudžiamojo poveikio priemones.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovės taip pat pabrėžia, kad pačioje Konstitucijoje asmenų, kurie yra nebaigę atlikti bausmės, pasyviosios rinkimų teisės apribojimas nustatytas nesiejant jo su tam tikromis nusikalstamomis veikomis ar už jas paskirtomis bausmėmis, kurios būtų susijusios būtent su renkamų pareigų ėjimu, t. y. pagal Konstituciją šio apribojimo taikymas nėra diferencijuotas ir neturi būti individualizuojamas pagal padarytos nusikalstamos veikos pobūdį.
3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas pasyviosios rinkimų teisės ribojimas, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, laikytinas konstituciškai pagrįstu ir dėl to, kad, pasak jų, šiuo ribojimu siekiama konstituciškai reikšmingo tikslo, kad į renkamas pareigas viešosios valdžios institucijose nekandidatuotų asmenys, kurių išrinkimas diskredituotų šias institucijas dėl to, kad jie yra nebaigę atlikti teismo paskirtų teisinio poveikio priemonių, valstybės taikomų už pačius sunkiausius teisės pažeidimus – nusikalstamas veikas (nesvarbu, koks jų pobūdis).
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateikta teisingumo viceministrės Jurgos Greičienės rašytinė nuomonė, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas yra konstituciškai pagrįstas, proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams.
Ši nuomonė, be kita ko, grindžiama tuo, kad BK nustatytos bausmės ir jame nustatytos baudžiamojo poveikio priemonės yra tą patį bendrą tikslą turinčios baudžiamosios teisės priemonės, kuriomis realizuojama baudžiamoji atsakomybė už padarytą BK uždraustą veiką. Remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl Konstitucijos teksto aiškinimo, Teisingumo ministerijos pateiktoje rašytinėje nuomonėje nurodoma, kad Konstitucijoje vartojama sąvoka „bausmė“ neturėtų būti aiškinama pažodžiui, ji įstatymų leidėjo, įgyvendinančio Konstitucijos nuostatas, gali būti suprantama plačiau.
Teisingumo ministerijos pateiktoje rašytinėje nuomonėje taip pat pažymima, kad, vadovaudamasis Konstitucija, be kita ko, jos 56 straipsnio 2 dalies nuostatomis, ir įgyvendindamas savo įgaliojimus nustatyti rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas tvarką, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokius pasyviosios rinkimų teisės ribojimus, kuriais būtų užtikrintos politinių atstovaujamųjų institucijų legitimumo, piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimo renkamais asmenimis, kuo geresnės jų reputacijos ir tinkamumo renkamoms pareigoms, įskaitant gebėjimą būti nepažeidžiamiems ir besilaikantiems teisės aktų reikalavimų, taip pat viešos demokratinės jų veiklos kontrolės ir atsakomybės visuomenei prielaidos.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
5. Seimas 2022 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinį įstatymą (jis įsigaliojo 2022 m. rugsėjo 1 d.). Šiuo konstituciniu įstatymu patvirtintas Rinkimų kodeksas.
Rinkimų kodekse, be kita ko, susistemintas iki jo priėmimo galiojusiuose Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
6. Rinkimų kodeksas inter alia nustato Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų, savivaldybių merų rinkimų ir rinkimų į Europos Parlamentą tvarką (1 straipsnio 1 dalis), įtvirtina rinkimų principus (3 straipsnis), nurodo asmenis, kurie turi teisę rinkti (aktyviąją rinkimų teisę), ir asmenis, kurie turi teisę būti renkami (pasyviąją rinkimų teisę) šiuose rinkimuose (4 straipsnis).
7. Rinkimų kodekso 10 straipsnyje „Pasyvioji rinkimų teisė“ įtvirtinti bendrieji reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas: Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe, rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje (1 dalis); Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, kuris ne trumpiau kaip trejus pastaruosius metus gyvena Lietuvos Respublikoje, iki rinkimų dienos yra sukakęs ne mažiau kaip 40 metų ir gali būti renkamas Seimo nariu (2 dalis); savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (3 dalis); meru gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 18 metų ir kuris yra nuolatinis šios savivaldybės gyventojas (4 dalis); Europos Parlamento nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir nėra kandidatas į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (6 dalis).
8. Rinkimų kodekso 11 straipsnis „Pasyviosios rinkimų teisės apribojimai“ nustato pagrindus, kuriems esant asmenys negali būti renkami. Šis straipsnis buvo pakeistas Seimo 2023 m. spalio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstituciniu įstatymu (įsigaliojusiu 2023 m. spalio 26 d.), be kita ko, įtvirtinusiu pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą.
9. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija), kurį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, nustatyta:
Taigi, Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytas vienas pasyviosios rinkimų teisės (teisės būti renkamam Seimo, Europos Parlamento, savivaldybės tarybos nariu, Respublikos Prezidentu, meru) apribojimo pagrindų – draudimas asmeniui būti renkamam tol, kol jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės.
10. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualus BK įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis bausmes, baudžiamojo poveikio priemones ir jų skyrimo taisykles.
BK buvo patvirtintas Seimo 2000 m. rugsėjo 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu Nr. VIII-1968 ir įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – BK įsigaliojimo įstatymas) 1 straipsnis).
10.1. Kaip nustatyta BK 1 straipsnyje, BK yra vientisas baudžiamasis įstatymas, be kita ko, apibrėžiantis, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, jas uždraudžiantis (2 dalies 1 punktas), nustatantis inter alia bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už šias veikas (2 dalies 2 punktas).
BK 2 straipsnyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (4 dalis); bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos tik pagal įstatymą (5 dalis).
10.2. Pagal BK 41 straipsnį „Bausmė ir jos paskirtis“, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (1 dalis); bausmė yra skirta sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (2 dalis).
10.3. Pagal BK 67 straipsnį „Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir rūšys“ (su 2022 m. birželio 28 d. pakeitimu), baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (1 dalis); baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos neskiriant bausmės, skiriama kartu su bausme, taip pat gali būti skiriama daugiau nei viena baudžiamojo poveikio priemonė (2, 3, 6 dalys).
Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį (2022 m. birželio 28 d. redakcija), asmeniui gali būti skiriamos įvairios baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas naudotis specialia teise; viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas; nemokami darbai; įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; turto konfiskavimas; įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu; dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose; išplėstinis turto konfiskavimas; įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos.
Pagal BK nuostatas, baudžiamojo poveikio priemones skiria teismas; skirdamas baudžiamojo poveikio priemones, teismas nustato terminą (išskyrus turto konfiskavimą), per kurį jos turi būti atliekamos; baudžiamojo poveikio priemonės nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos atskirai (68–73 straipsniai).
10.4. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal nurodytas BK nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės, kaip ir bausmės, asmeniui skiriamos teismo už baudžiamajame įstatyme apibrėžtą asmens padarytą nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą); baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. siekiant tų pačių kaip ir skiriant bausmę tikslų: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą; baudžiamojo poveikio priemonės (išskyrus turto konfiskavimą) atliekamos per jas skyrusio teismo nustatytą terminą.
10.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad priimant Konstituciją Lietuvos Respublikoje galiojo Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuris BK įsigaliojimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi buvo pripažintas netekusiu galios. Baudžiamajame kodekse (su 1992 m. spalio 7 d. pakeitimais) baudžiamojo poveikio priemonės nebuvo numatytos, bausmės buvo skirstomos į pagrindines ir papildomas, inter alia buvo numatyta, kad atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą gali būti skiriamas ir kaip papildomoji bausmė (22 straipsnis).
11. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad pagal Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, kurį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, aiškinamą kartu su minėtomis BK nuostatomis, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali naudotis pasyviąja rinkimų teise, t. y. būti renkamas inter alia Seimo, Europos Parlamento nariu tol, kol jis yra nebaigęs atlikti bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, teismo paskirtų siekiant nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo.
II
Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2023 m. spalio 10 d. redakcija) atitikties Konstitucijai vertinimas
12. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama konstituciniu įstatymu patvirtinto Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2023 m. spalio 10 d. redakcija), kurį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, atitiktis Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai (2020 m. liepos 30 d. nutarimas); konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka; konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais; taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams; konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi žemesnę galią nei pati Konstitucija; konstituciniu įstatymu negali būti apribota Konstitucijos ar kurių nors jos nuostatų galia (2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
13. Pareiškėjui šioje konstitucinės justicijos byloje kyla abejonių dėl to, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu teisę būti renkamam, pasak pareiškėjo, apribojus labiau, nei numatyta Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią galimybė būti renkamam, pareiškėjo nuomone, siejama tik su bausmės (bet ne baudžiamojo poveikio priemonės) atlikimu, nebuvo nepagrįstai, be kita ko, pažeidžiant vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principą, suvaržyta Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens pasyvioji rinkimų teisė.
14. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.
14.1. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo elemento – proporcingumo principo kyla reikalavimas, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2019 m. birželio 25 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).
14.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų imperatyvų taip pat kildinami demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai; konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai (inter alia 2004 m. lapkričio 5 d., 2012 m. spalio 26 d. išvados, 2022 m. balandžio 27 d. nutarimas).
15. Konstitucijoje įtvirtinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai kyla inter alia iš Konstitucijos 34 straipsnyje eksplicitiškai įtvirtintų rinkimų teisės konstitucinių pagrindų (2019 m. vasario 15 d., 2021 m. gegužės 28 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).
15.1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam (inter alia 2008 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2014 m. spalio 13 d. nutarimai).
15.2. Aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam – svarbi asmens konstitucinė teisė (2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose asmeniui, kuris gali būti renkamas, nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) (2004 m. gegužės 25 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai).
15.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas (2004 m. gegužės 25 d., 2021 m. gegužės 28 d., 2022 m. balandžio 27 d. nutarimai).
16. Kaip minėta, pareiškėjas savo abejones dėl Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai sieja su joje įtvirtintais reikalavimais kandidatui į Seimo narius.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra pažymėjęs plačią oficialiąją konstitucinę Seimo nario konstitucinio statuso doktriną suformavęs Konstitucinis Teismas, Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja Seimo nario konstitucinę priedermę atstovauti Tautai (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2014 m. birželio 3 d., 2024 m. balandžio 25 d. išvados); iš Seimo nario priesaikos jam kyla pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija (inter alia 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d., 2023 m. gruodžio 5 d. išvados); iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę (inter alia 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d., 2023 m. gruodžio 5 d. išvados); Konstitucija suponuoja tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į Konstituciją, Tautos ir Lietuvos valstybės interesus (inter alia 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d., 2024 m. balandžio 25 d. išvados).
17. Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ši nuostata reiškia ir tai, kad jeigu asmuo buvo teismo nuteistas už nusikaltimo padarymą ir atliko jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, jis gali būti renkamas Seimo nariu (2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).
17.1. Kaip minėta, pareiškėjui šioje konstitucinės justicijos byloje kyla abejonė, ar Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „bausmė“ gali būti suprantama kaip apimanti ne tik galiojančiame BK nustatytas bausmes, bet ir šiame kodekse įtvirtintas baudžiamojo poveikio priemones.
17.2. Pažymėtina, kad formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną dėl Konstitucijos nuostatų aiškinimo, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs:
– Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.; tik šitaip – visapusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai);
– Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes (2006 m. sausio 16 d., 2010 m. vasario 3 d., 2024 m. sausio 24 d. nutarimai);
– Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (inter alia 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai, 2011 m. vasario 23 d., 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimai); viena iš sąlygų, užtikrinančių Konstitucijos, kaip teisinės realybės, stabilumą, yra jos teksto stabilumas; Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas, pavyzdžiui, vien pasikeitus terminijai, inter alia teisinei (2006 m. kovo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).
17.3. Siekiant atskleisti Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje vartojamų sąvokų, susijusių su kandidatų į Seimo narius bausmės už padarytas nusikalstamas veikas atlikimu, turinį, paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su baudžiamąja atsakomybe:
– viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių yra baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas (inter alia 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2020 m. kovo 18 d. nutarimai);
– įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančią valstybės priedermę saugoti kiekvieną asmenį ir visą visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir įstatymu nustatydamas, kokios priešingos teisei veikos yra laikytinos nusikalstamomis, taip pat teisinę atsakomybę už šias veikas, pagal Konstituciją turėdamas plačią diskreciją nustatyti, kokios sankcijos taikomos už teisės pažeidimus, gali nustatyti ne tik bausmes, bet ir tokias teisinio poveikio priemones, kuriomis, be kita ko, siekiama atkurti teisingumą, riboti ir mažinti nusikalstamumą, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams (2023 m. spalio 12 d. nutarimas);
– kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas); priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas); teisingumas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
17.4. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, baudžiamojo poveikio priemonės, kaip ir bausmės, asmeniui skiriamos teismo už baudžiamajame įstatyme apibrėžtą asmens padarytą nusikalstamą veiką (nusikaltimą ar baudžiamąją nusižengimą); baudžiamojo poveikio priemonės teismo skiriamos siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. siekiant tų pačių kaip ir skiriant bausmę tikslų: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi, nepaisant to, kad įstatymų leidėjo bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės yra atskiriamos, tarp jų asmens baudžiamosios atsakomybės prasme nėra tokio skirtumo, kuris leistų Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinti kaip leidžiantį nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būti renkamam Seimo nariu, neatsižvelgiant į tai, kad dėl jo baudžiamojoje byloje priimtas teismo sprendimas nėra įvykdytas.
Paminėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucijos priėmimo metu galiojusiame Baudžiamajame kodekse (su 1992 m. spalio 7 d. pakeitimais) baudžiamojo poveikio priemonės nebuvo numatytos, bausmės buvo skirstomos į pagrindines ir papildomas, inter alia atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą galėjo būti skiriamas ir kaip papildomoji bausmė. Kartu pažymėtina, kad šiame Baudžiamajame kodekse (su 1992 m. spalio 7 d. pakeitimais) bausmėmis buvo siekiama, be kita ko, atkurti teisingumą, riboti ir mažinti nusikalstamumą, užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, taigi iš esmės to paties, ko siekiama galiojančiame BK įtvirtintomis bausmėmis, kartu ir prie bausmės paskirties įgyvendinimo prisidėti turinčiomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Pažymėtina, kad, keičiantis baudžiamajai politikai, už nusikalstamas veikas taikomų sankcijų rūšys ir jas apibūdinančios sąvokos kito, nors tikslai, kurių įstatymų leidėjas siekė įtvirtindamas (keisdamas) šias sankcijas, iš esmės išliko tie patys. Kartu paminėtina, kad, keičiantis baudžiamojo proceso teisiniam reguliavimui, keitėsi ir šiame procese priimamus baigiamuosius teismo aktus, kuriais inter alia skiriamos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, apibūdinantys terminai (formuluotės), jų turinį reglamentuojančios nuostatos.
Taigi Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies nuostatoje vartojamos sąvokos „bausmė“, „nuosprendis“ negali būti aiškinamos vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Jei šias sąvokas aiškinant būtų remiamasi įstatymų leidėjo priimtuose teisės aktuose įtvirtinta jų samprata, galėtų būti paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, neužtikrintas Konstitucijos stabilumas.
17.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, reiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo Seimo nariu negali būti renkamas, jeigu jis yra nebaigęs atlikti ne tik baigiamuoju teismo aktu jam paskirtos bausmės, bet ir baudžiamojo poveikio priemonės.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia joje įtvirtinto Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso kylantys reikalavimai Seimo nariui gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai vykdyti Tautos atstovo pareigas taip, kaip jį įpareigoja Konstitucija, lemia ir tam tikrus etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus kandidatui į Seimo narius. Pagal Konstituciją, inter alia jos 56 straipsnio 2 dalį, tik toks nusikalstamą veiką padaręs asmuo, dėl kurio priimtas baigiamasis teismo aktas yra visiškai įvykdytas, gali būti laikomas atitinkančiu iš Konstitucijos kandidatui į Seimo narius kylančius etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus, tik toks asmuo, jį išrinkus, Tautos atstovo pareigas gali vykdyti laisvai, nesaistomas iš neįvykdyto baigiamojo teismo akto jam kylančių ar galinčių kilti kokių nors reikalavimų, taigi tik toks asmuo gali būti renkamas Seimo nariu.
Kitoks nurodytos Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimas galėtų reikšti, kad visuomenėje toleruojamos nusikalstamos veikos, menkinama teismų sprendimų vykdymo reikšmė; šis aiškinimas taip pat būtų nesuderinamas su universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viršenybe, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kuriais yra grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis.
18. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu taip pat pažymėtina, kad kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nors Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas; taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (2010 m. lapkričio 9 d., 2014 m. spalio 13 d. nutarimai).
Šios konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas inter alia į Europos Parlamentą. Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas, kad į politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius būtų renkami tik konstituciškai pagrįstus etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus atitinkantys asmenys, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimą, kandidatams į Seimo narius iš Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus gali nustatyti ir kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius.
19. Sprendžiant dėl konstituciniu įstatymu patvirtinto Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2023 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kurį tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėjas, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal jį nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali naudotis pasyviąja rinkimų teise, t. y. būti renkamas inter alia Seimo, Europos Parlamento nariu tol, kol jis yra nebaigęs atlikti bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, teismo paskirtų siekiant nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo.
19.1. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalį, Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti ne tik baigiamuoju teismo aktu jam paskirtos bausmės, bet ir baudžiamojo poveikio priemonės; šis reikalavimas įstatymų leidėjo gali būti nustatytas ir kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius.
19.2. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas draudimas asmeniui būti renkamam tol, kol jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. kandidatuoti į politinių atstovaujamųjų institucijų narius tol, kol nėra visiškai įvykdytas dėl jo priimtas baigiamasis teismo aktas, detalizavo Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kandidatui į Seimo narius keliamus reikalavimus. Konstatavus, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą nebuvo iškreipti ar paneigti Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kandidatui į Seimo narius keliami reikalavimai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius įstatymų leidėjas nustatė tokius pat kaip kandidatui į Seimo narius iš Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies kylančius etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai suvaržyta Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmenų pasyvioji rinkimų teisė.
20. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2023 m. spalio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2023 m. spalio 10 d. redakcija, TAR, 2023-10-25, Nr. 20810) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras