Administracinė byla Nr. eA-876-629/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01566-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 34.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Laikalus“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. balandžio 6 d. nutarimą Nr. ATK2-33/17 „Taikyti ekonomines sankcijas už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 1 d. protokolo Nr. ATK2-045-1 pagrindu buvo surašytas Nutarimas, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymą (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) ir jam skirta 2 896 Eur bauda. Pareiškėjas su Nutarimu nesutiko, nes jame padaryta nemotyvuota išvada, kad patikrinimo metu rasti cigarečių pakeliai priklausė būtent pareiškėjui. Atsakovas nepagrįstai įvardijo sniego kastuvus slėptuvėmis, specialiai įrengtomis cigaretėms laikyti, ir sprendė, kad šiomis cigaretėmis buvo prekiaujama. Nutarime nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad cigaretės priklausė pareiškėjui ir jomis ketinta prekiauti. Vien cigarečių radimas pareiškėjo patalpose neįrodo nuosavybės teisės į jas ir prekybos jomis fakto. Nutarimas, kuriuo pareiškėjui taikoma ekonominė sankcija, turi būti motyvuotas, išsamus ir aiškus, tačiau šiuo atveju pareiškėjo kaltė buvo preziumuojama. Atsakovas nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, todėl ekonominės sankcijos pritaikytos neteisėtai, o Nutarimas naikintinas.
3. Jei teismas nuspręstų, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas prašė sumažinti paskirtą baudą iki 500 Eur, nes paskirtoji bauda yra akivaizdžiai neproporcinga pažeidimo, jei toks buvo padarytas, sunkumui. Minėtą prašymą grindė aplinkybe, kad pareiškėjas neturi reikiamos patirties veikti rinkoje, neturi licencijos prekiauti tabako gaminiais, nes cigaretėmis neprekiauja. Paskirta sankcija už labai mažos vertės gaminių laikymą yra neproporcinga, labai didelė, pareiškėjas negalėtų sumokėti baudos per įstatyme nustatytą terminą.
5. Atsiliepime atsakovas išdėstė atlikto tyrimo aplinkybes ir nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti, nes neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose, kuriose akcentuojama ūkio subjektų pareiga užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi savo veikloje. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas aptariamų tabako gaminių radimo pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose faktas, todėl papildomai nereikia įrodinėti šių tabako gaminių pardavimo fakto. Nėra abejonės, kad užmaskuotas tabako gaminių, kurie neatitinka Tabako kontrolės įstatymo reikalavimų, laikymas mediniuose kastuvuose yra jų slėpimas, todėl mediniuose kastuvuose įrengta laikymo vieta vertintina kaip slėptuvė.
6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas sumažinti paskirtą baudą iki 500 Eur taip pat vertintinas kritiškai, nes buvo skirta minimali bauda, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad Bendrovė Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus padarė pirmą kartą. Vien pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad paskirta ekonominė sankcija neproporcinga ir, atsižvelgiant į Bendrovės veiklą, yra labai didelė, negali būti pagrindu mažinti paskirtą baudą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Atsakovas akcentavo, kad priimant Nutarimą nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką, todėl naikinti ginčijamą Nutarimą ar mažinti pareiškėjui paskirtą baudą nėra juridinio pagrindo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 2 896 Eur bauda už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė teismo sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur, jei būtų pripažinta, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
9. Remiantis rašytiniais bylos įrodymais nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2015 m. birželio 4 d. pareiškėjui išdavė neterminuotą licenciją Nr. 1384 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais; Departamente 2017 m. vasario 27 d. buvo gauta Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) medžiaga iš kurios nustatyta, kad Panevėžio AVPK tyrėjai, reaguodami į anoniminį pranešimą, 2017 m. vasario 14 d. apie 11:10 nuvyko į barą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Baras), ir atliko patikrinimą, esant pagrindui manyti, kad bare laikomos kontrabandinės cigaretės prekybos tikslais; patikrinime dalyvavo barmenas R. K., patikrinimo metu baro patalpose, dviejuose mediniuose sniego kastuvuose įrengtose slėptuvėse, rasta dešimt pakelių cigarečių „Fest“, raudonos spalvos, su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, bendra vertė – 25 Eur.
10. Departamento vyriausiosios specialistės A. A. ir J. T. 2017 m. kovo 1 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. ATK2-045 (toliau – ir 2017 m. kovo 1 d. Protokolas), kuriame pagal Panevėžio AVPK medžiagą nustatė, kad pareiškėjas jam priklausiančiame Bare laiko ir parduoda tabako gaminius, pažeisdamas Tabako kontrolės įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 6 punktus, pacitavo minėtas įstatymo nuostatas ir nurodė pareiškėjo atsakomybės teisinį pagrindą – Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 3 ir 5 dalis. Departamentas 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. S-722(3) pareiškėjui persiuntė 2017 m. kovo 1 d. Protokolą, informavo apie padarytų pažeidimų nagrinėjimo datą ir laiką Departamente, pasiūlė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 4 d. pateikti rašytinį paaiškinimą dėl padarytų pažeidimų; Departamento vyriausiosios specialistės A. A. ir J. T. 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjui surašė protokolą Nr. ATK2-048 (toliau – 2017 m. kovo 8 d. Protokolas), kuriuo pagal Panevėžio AVPK 2017 m. vasario 23 d. raštu pateiktą medžiagą nustatė, kad pareiškėjas jam priklausiančiame Bare laiko ir parduoda tabako gaminius, nors Bendrovė neturi nustatyta tvarka išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, pažeisdama Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir nurodė pareiškėjo atsakomybės teisinį pagrindą – Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Departamentas 2017 m. kovo 9 d. raštu Nr. S-783(3) pareiškėjui persiuntė 2017 m. kovo 8 d. Protokolą, informavo apie padarytų pažeidimų nagrinėjimo datą ir laiką Departamente, pasiūlė pareiškėjui iki 2017 m. balandžio 3 d. pateikti rašytinį paaiškinimą dėl padarytų pažeidimų. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 3 d. Departamentui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl 2017 m. kovo 1 d. Protokolo, kuriuose nurodė, kad Departamentas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog Bare rastos cigaretės „Fest“ priklauso Bendrovei ir kad pastaroji jomis prekiavo ar ketino prekiauti.
11. Departamentas 2017 m. balandžio 6 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidęs Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1, 4 ir 6 punktus, nes, vadovaujantis Panevėžio AVPK pateikta medžiaga, buvo nustatyta, kad pareiškėjas jam priklausančiame Bare laiko ir parduoda tabako gaminius, neturėdamas licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba, laiko ir parduoda tabako gaminius be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, be Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių, kurių ženklinimas neatitinka Tabako kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų tabako gaminių ženklinimo reikalavimų. Už nustatytus pažeidimus skyrė 2 896 Eur baudą.
12. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1 ir 3 dalies 1, 4 ir 6 punktais ir pažymėjo, kad pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-525/2016) aptarti draudimai yra formalūs, jie nesiejami su cigarečių laikymo tikslais, juo labiau nereikalaujama įrodyti teisės aktų reikalavimų neatitinkančių tabako gaminių valdymo fakto.
13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotos galiojančios licencijos verstis tabako gaminių prekyba, ką patvirtina byloje esantis Departamento pateiktas Licencijų informacinės sistemos išrašas. Nėra ginčo ir dėl to, kad ginčo cigaretės Panevėžio AVPK pareigūnų atlikto patikrinimo metu buvo rastos Bendrovei priklausančio Baro patalpose. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Departamentas neturėjo jokių įrodymų, kad Bare rastos cigaretės pareiškėjui priklauso ir jomis buvo prekiauta ar ketinama prekiauti. Šie pareiškėjo teiginiai vertinti kritiškai. Teismui nekilo abejonių, kad Bare buvo laikomi Tabako kontrolės įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkantys tabako gaminiai. Pagal Tabako kontrolės įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose pakanka nustatyti neteisėtą tabako gaminių laikymą ūkio subjekto patalpose, kuriose jis vykdo ūkinę–komercinę veiklą, kad būtų pagrindas konstatuoti šio įstatymo 10 ir 14 straipsniuose nustatytus pažeidimus. Tą Departamentas pagal policijos pareigūnų pateiktą informaciją ir atliko.
14. Teismas akcentavo, kad Departamentas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Tabako kontrolės įstatymo 25 straipsniu pavesta vykdyti veiklos, susijusios su tabako gaminiais, priežiūrą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ). Teismas, įvertinęs skundžiamo Nutarimo atitikimą VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, konstatavo, kad Departamento priimtas individualus administracinis aktas pareiškėjo atžvilgiu šiuos reikalavimus atitinka – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, kuriomis draudžiamas tabako gaminių nelicencijuotas ir kitas neteisėtas laikymas, nurodyti pareiškėjo veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas nurodė, kad neturi pagrindo jį naikinti. Teismo vertinimu, Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus Tabako kontrolės įstatymo 31 straipsnyje.
15. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas sumažinti Nutarimu jam paskirtą 2 896 Eur sankciją iki 500 Eur yra nepagrįstas. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 5 dalimis, 26 straipsnio 14 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjui už dalį pažeidimų buvo paskirta minimali bauda, numatyta teisės normos sankcijoje. Nors Tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje numatyta skundą nagrinėjančio teismo teisė skirti mažesnę piniginę baudą nei nustatytos minimalios piniginės baudos, tačiau ši įstatymo nuostata vertintina kaip išimtis, o ne kaip visais atvejais taikytina taisyklė. Nutarime nurodyta, kad Departamentas pareiškėjui skyrė minimalią baudą, nustatytą Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytose ribose, kuri apėmė baudą, skirtiną už lengvesnius pareiškėjo padarytus pažeidimus (26 straipsnio 3 dalis), atsižvelgė į lengvinančią aplinkybę, jog pareiškėjas nebuvo baustas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus. Pareiškėjas neįrodė, kad jam paskirta bauda yra neproporcinga ar akivaizdžiai per didelė ir neteisinga, atsižvelgiant į padarytą pažeidimą ir Bendrovės vykdomą veiklą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjui paskirta bauda yra mažiausia galima skirti už Tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytus šio įstatymo pažeidimus, todėl teismas neturėjo pagrindo jos sumažinti, baudą laikė proporcinga ir teisinga.
16. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Departamentas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė Tabako kontrolės įstatymą, Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ar pakeisti vadovaujantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.
III.
17. Pareiškėjas UAB „Laikalus“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Nutarimą. Jei teismas nematytų pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas prašo sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Nutarime padaryta nemotyvuota išvada, jog cigarečių pakeliai priklausė Bendrovei ir kad būtent Bendrovė yra už tai atsakinga. Siekiant taikyti ekonomines sankcijas už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, būtina nustatyti, kad pažeidimus padarė tas asmuo, kuriam taikoma atsakomybė. Nutarime nepaaiškinta, kodėl du mediniai kastuvai traktuotini kaip slėptuvės, bei neįrodytas teiginys, jog cigaretėmis buvo prekiaujama, nėra užfiksuotas pardavinėjimo faktas. Pareiškėjas cigaretėmis neprekiavo, jos net nepriklausė Bendrovei. Vien cigarečių radimas Bendrovės patalpose nereiškia ir neįrodo nuosavybės teisių į jas ir / ar prekybos jomis fakto. Į patalpas galėjo patekti ir atsinešti savo daiktus ir kiti asmenys.
17.2. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Nutarimas atitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatas, ir pažymi, jog nutarimas, kuriuo taikomos ekonominės sankcijos, turi būti motyvuotas, išsamus ir aiškus, kad atsakomybėn traukiamas subjektas suprastų už ką, kodėl ir kaip yra baudžiamas. Šiuo atveju pareiškėjui nėra aišku, kodėl vien cigarečių radimas Bendrovės patalpose traktuotas kaip jų priklausymas pareiškėjui ir prekyba jomis. Nutarimu faktiškai yra preziumuojama atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu. Vieninteliai rašytiniai įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas, yra policijos pateikta informacija, jog Bendrovės patalpose rastos cigaretės, kurių ženklinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, tačiau tai neįrodo, jog cigaretės priklausė pareiškėjui ir kad jomis buvo prekiaujama ar ketinama prekiauti. Šiuo atveju nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę, todėl ekonominės sankcijos jo atžvilgiu pritaikytos neteisėtai.
17.3. Jeigu teismas pripažintų, jog Nutarimas bei skundžiamas teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjas prašo pakeisti priimtą teismo sprendimą ir sumažinti paskirtą baudą, kadangi jos dydis yra neadekvatus rastam cigarečių kiekiui. Pareiškėjo nuomone, šioje situacijoje egzistuoja visos prielaidos taikyti mažesnės nei įstatyme nustatytos sankcijos skyrimo institutą ir sumažinti paskirtą baudą bent iki 500 Eur. Pareiškėjas akcentuoja, jog neturi reikiamos patirties veikti rinkoje, todėl net nėra išsiėmęs licencijos prekiauti tabako gaminiais ir jais neprekiauja. Paskirta sankcija už labai mažos vertės gaminių laikymą yra neproporcinga, neatitinkanti padaryto pažeidimo sunkumo, todėl mažintina. Be to, paskirta ekonominė sankcija Bendrovei yra labai didelė ir ji negalėtų sumokėti baudos per įstatyme nustatytą terminą.
18. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo išdėstyti argumentai atmestini, nes neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami pareiškėjo viešojo maitinimo vietos patalpose (žr. 2004 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-830/2004). Be to, teismas yra akcentavęs ūkio subjektų pareigą užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi jų valdomose prekybos vietose. Pažeidimų kvalifikavimui užtenka nustatyti tokių gaminių laikymo prekybos vietoje faktą ir nėra būtina atskirai įrodinėti šių prekių pardavimo fakto, nes jis preziumuojamas (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas tabako gaminių radimo pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose faktas, todėl papildomai nereikia įrodinėti šių gaminių pardavimo fakto. Atsakovas akcentuoja, jog akivaizdu, kad mediniai kastuvai yra skirti sniego kasimo ar kitiems panašiems darbams, o ne tabako gaminių ar kitų daiktų laikymui, todėl kastuvuose įrengta laikymo vieta vertintina kaip slėptuvė.
20. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas sumažinti paskirtą baudą yra nepagrįstas. Departamentas skirtą baudą individualizavo, atsižvelgdamas į lengvinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, ir savo kompetencijos ribose skyrė minimalią baudą, todėl nėra pagrindo teigti, jog skirta bauda yra per didelė padarytam pažeidimui. Nėra pagrindo ir skirti mažesnę nei Tabako kontrolės įstatyme nustatyta minimali bauda vien dėl to, kad Bendrovė pažeidimą ginčija. Vienas iš ekonominės sankcijos skyrimo tikslų yra prevencinis. Natūralu, jog sankcijos paskyrimas nei vienam ūkio subjektui neturės teigiamos finansinės įtakos, tačiau tokiu būdu – baudžiant ekonominėmis sankcijomis, siekiama vykdyti prevenciją. Argumentas, jog pareiškėjas laiko ir parduoda tabako gaminius, neturėdamas nustatyta tvarka išduotos licencijos, pareiškėjo atsakomybės nelengvina, tai neįrodo jo nepatyrimo rinkoje, o yra tik atskiras Tabako kontrolės įstatymo pažeidimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2017 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. ATK2-33/17, kuriuo pareiškėjui taikyta ekonominė sankcija už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo prašymo sumažinti Nutarimu paskirtą baudą iki 500 Eur, jei būtų pripažinta, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, konstatavęs, kad, vadovaujantis teismų praktika ir Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatomis, skundžiamas Nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus, susijusius su Departamento Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti.
24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.
26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
27. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
28. Analizuojamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl Departamento Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo bei nepagrįstai netenkino jo prašymo paskirtą baudą sumažinti, toliau dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, niekaip jų nesiejant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis šiais klausimais, padarytomis išvadomis bei motyvais. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).
29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančiomis teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Tabako kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4 bei 6 punktų nuostatas ir jam paskirta teisinga ir proporcinga bauda. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, be kita ko, ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės.
30. Priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra svarbu, kokiu būdu alkoholiniai gėrimai ir / ar tabako gaminiai buvo įsigyti ir po to laikomi bei parduodami pareiškėjo viešojo maitinimo vietos, ūkio subjektai privalo užtikrinti imperatyvių teisės aktų reikalavimų laikymąsi jų valdomose prekybos vietose, o pažeidimų kvalifikavimui užtenka nustatyti tokių gaminių laikymo prekybos vietoje faktą ir nėra būtina atskirai įrodinėti šių prekių pardavimo fakto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-525/2016). Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas ir įrodytas tabako gaminių radimo pareiškėjo valdomos viešojo maitinimo vietos patalpose faktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad papildomai nereikia įrodinėti šių gaminių pardavimo fakto. Taip pat pritartina atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad mediniai kastuvai yra skirti sniego kasimo ar kitiems panašiems darbams, o ne tabako gaminių ar kitų daiktų laikymui, todėl kastuvuose įrengta laikymo vieta vertintina kaip slėptuvė.
31. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo nubaudimo, šių motyvų nekartoja.
32. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija