Administracinė byla Nr. eAS-704-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00587-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas E. S. su skundu, kurį šalindamas teismo nustatytus skundo trūkumus patikslino (toliau – skundas), kreipėsi į teismą ir prašė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjo skundas buvo priimtas nagrinėti.
Pareiškėjas E. S. elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikė 2024 m. rugsėjo 13 d. prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo, kuriame prašė jo pateiktus papildomus dokumentus (2024 m. rugpjūčio 26 d. prašymą bei Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. rugsėjo 4 d. atsakymą Nr. SN-22-2323) pridėti prie bylos ir juos vertinti, nagrinėjant skundą.
Teisėja 2024 m. rugsėjo 16 d. rezoliucija šį pareiškėjo prašymą atsisakė priimti, kadangi pateikti dokumentai nėra susiję su nagrinėjama byla, ir nurodė E. S. išaiškinti teisę dėl pateikto atsakymo teikti atskirą skundą. Atsižvelgus į teisėjos priimtą rezoliuciją, 2024 m. rugsėjo 16 d. lydraščiu pateikti dokumentai buvo grąžinti pareiškėjui. E. S. taip pat buvo informuotas, kad jis turi teisę dėl pateikto atsakymo teikti atskirą skundą.
Nesutikdamas su teisėjos 2024 m. rugsėjo 16 d. rezoliucija, pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2024 m. rugsėjo 17 d. atskirąjį skundą, kuriame prašė šią teisėjos rezoliuciją panaikinti ir jo pateiktų papildomų dokumentų priėmimo klausimą perduoti teismui spręsti iš naujo. E. S. teigė, kad jo pateikti dokumentai apima visus laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinyje.
II.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pareiškėjo E. S. 2024 m. rugsėjo 17 d. atskirąjį skundą atsisakė priimti.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 107 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta, jog kai šiame įstatyme nenustatyta, jog atskiras procesinis klausimas turi būti išsprendžiamas teismo nutartimi, teisėjas gali procesinį klausimą išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, o jeigu sprendžiama dėl elektroninės formos dokumente išdėstyto klausimo – elektroninėje byloje tam skirtomis priemonėmis nurodo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiama.
Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnį, šio įstatymo nustatytais atvejais atskiruoju skundu yra skundžiamos pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartys. Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas (teisėjas) atsisako priimti atskirąjį skundą ir grąžina jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 17 d. atskirąjį skundą atsisakė priimti, kadangi teisėjo priimta rezoliucija yra neskundžiama.
III.
Pareiškėjas E. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir priimti teisingą sprendimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad teismui 2024 m. balandžio 16 d. buvo pateiktas patikslintas skundas, kurio pirmame punkte E. S., be kita ko, nurodė, jog, jam 2024 m. kovo 15 d. konsultuojantis su gydytojais, kabinete nuolat dalyvaudavo pareigūnas, todėl buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas; dėl to jis jautėsi prislėgtas, įžeistas, piktas ir kankinosi dėl pasekmių.
E. S. pažymi, kad atsakovas pateiktame atsiliepime dėl privatumo neužtikrinimo nurodė, jog, apklausus Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinio darbuotojus (pataisos pareigūnus bei medicinos personalą) ir patikrinus pareiškėjo medicininių dokumentų įrašus bei Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus 12 korpuso 2024 m. kovo 15 d. posto žiniaraštį, nebuvo nustatyta, kad E. S. konsultacijų su gydytojais metu kartu buvo ir lydintis pataisos pareigūnas.
Pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgus į tai, jog atsakovas nedetalizavo, kokie pataisos pareigūnai ir medicininio personalo darbuotojai buvo apklausti minėtam pažeidimui paneigti, ir atstovo atstovas į bylą teikė tikrovės neatitinkančius argumentus dėl E. S. konsultacijų su gydytojais metu lydinčio pareigūno nebuvimo, jam teko su 2024 m. rugpjūčio 26 d. prašymu kreiptis į Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Asmens sveikatos priežiūros padalinio viršininką, kad įrodytų privatumo neužtikrinimą. Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas pagal kompetenciją pateikė 2024 m. rugsėjo 4 d. atsakymą Nr. SN-22-2323, kuriame nurodė, kad privatumas pareiškėjui niekada nebus užtikrinamas. E. S. nuomone, šios aplinkybės yra itin svarbios, nagrinėjant bylą, todėl jas patvirtinantys įrodymai turėtų būti pridėti prie bylos ir joje turėtų būti įvertinti; jie turėtų pagrįsti privatumo neužtikrinimo faktą, pareiškėjui dalyvaujant konsultacijose pas gydytojus.
E. S. pažymi, kad gavęs tokį prieštaringą vadovo atsakymą, minėtą medžiagą pateikė teismui ir prašė ją pridėti prie bylos bei vertinti, nagrinėjant jo pateiktą skundą, tačiau teisėja rezoliucija nepagrįstai atsisakė priimti jo su 2024 m. rugsėjo 13 d. raštu pateiktus papildomus dokumentus, kaip nesusijusius su nagrinėjama byla, nors pareiškėjo pateikti dokumentai apima visus laikotarpius, kuriais jis buvo Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinyje.
E. S. akcentuoja, kad teisėja dėl priimtos rezoliucijos jam nurodė, jog 2024 m. rugsėjo 16 d. raštą jis gali skųsti atskiruoju skundu, tą pareiškėjas ir padarė, tačiau atskirasis skundas teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nebuvo priimtas. E. S. teigia, kad teisėja rezoliucija jį klaidino, o vėliau teismas nurodė, kad rezoliucija nėra skundžiama ir atskirąjį skundą atsisakė priimti, nors teisėja buvo nurodžiusi, kad pareiškėjas rezoliuciją gali skųsti.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba prašo Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą, o E. S. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsniu ir 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsakovo atstovas teigia, kad sutinka su teismo priimta nutartimi, kuria pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 17 d. atskirąjį skundą buvo atsisakyta priimti, kadangi teisėjo priimta rezoliucija yra neskundžiama.
Atsakovo atstovo nuomone, E. S. teismui teikė dokumentus, kurie nėra susiję su nagrinėjamu skundu (pareiškėjas skundė netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Sveikatos priežiūros padalinyje, o papildomai teikė dokumentus (įrodymus; atsakymą į prašymą) dėl teikiamų paslaugų Pravieniškių 1-ojo kalėjime, jo bausmės atlikimo vietoje). Lietuvos kalėjimų tarnyba pažymi, kad E. S. klaidina teismą, kadangi nurodė tarpusavyje nesusijusias aplinkybes, turėdamas tikslą jas lyginti, bei ieškodamas vienokių ar kitokių kalėjimų vykdomos veiklos spragų, o tai, atsakovo nuomone, turėtų būti vertinama kritiškai.
Lietuvos kalėjimų tarnyba akcentuoja, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatomos, įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje. Administraciniame procese galioja taisyklė, kad bylos įrodymus vertina teismas ir nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Tam, kad byloje būtų nustatytas vienas ar kitas faktas, teismas privalo įvertinti įrodymų leistinumą ir pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei ryšį su byla. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias bylai esminės reikšmės aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.
Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas atskirtajame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų ar motyvų ir savo reikalavimų jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė, o atskirajame skunde jis dėsto tik savo subjektyvią nuomonę.
Lietuvos kalėjimų tarnyba sutinka su teismo motyvais, kuriais remiantis, E. S. atskirąjį skundą buvo atsisakyta priimti. Atsakovo atstovo nuomone, nėra pagrindo šią teismo nutartį naikinti, remiantis pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais argumentais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad nors proceso šalys turi teisę atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis, tačiau šia teise galima pasinaudoti tik esant nustatytoms sąlygos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartį proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais atvejais (1 p.) arba, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, nesant Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų atskirajam skundui paduoti, teismas neturi pagrindo priimti asmens atskirąjį skundą ir apeliacinis procesas pagal tokį atskirąjį skundą iš viso neturi būti pradėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-146/2017, 2022 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-246-602/2022). Atitinkamai Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, turi atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiama nutartis, kuri pagal įstatymus negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 107 straipsnio 6 dalis nustato, jog kai šiame įstatyme nenustatyta, kad atskiras procesinis klausimas turi būti išsprendžiamas teismo nutartimi, teisėjas gali procesinį klausimą išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, o jeigu sprendžiama dėl elektroninės formos dokumente išdėstyto klausimo – elektroninėje byloje tam skirtomis priemonėmis nurodo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiama. Taigi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 107 straipsnio 6 dalies nuostata expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtina, kad teisėjo rezoliucija nėra skundžiama.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo 2024 m. rugsėjo 13 d. pateiktų papildomų dokumentų priėmimo klausimą, 2024 m. rugsėjo 16 d. priėmė rezoliuciją: „Atsisakyti priimti, nes pateikti dokumentai nėra susiję su nagrinėjama byla, išaiškinti pareiškėjui teisę teikti atskirą skundą dėl pateikto atsakymo“. Apie priimtą rezoliuciją pareiškėjas buvo informuotas teismo 2024 m. rugsėjo 16 d. lydraščiu. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra nuostatų, kad asmenų prašymai dėl papildomų dokumentų prie bylos pridėjimo turi būti sprendžiami nutartimis, todėl pareiškėjo prašymas dėl papildomų dokumentų pridėjimo prie bylos galėjo būti sprendžiamas teisėjos rezoliucija.
2024 m. rugsėjo 17 d. atskirajame skunde E. S. prašė panaikinti teisėjos rezoliuciją, kuri pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas yra neskundžiama. Kaip jau minėta, atskiruoju skundu galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais atvejais ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, jog atskirojo skundo institutas administraciniame procese yra įtvirtintas ne bet kurių subjektų ir ne bet kuriems procesiniams dokumentams, o būtent pirmosios instancijos teismo nutartims, kurių apskundimas yra tiesiogiai įtvirtintas įstatyme ir / arba kai tokios teismo nutartys užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, apskųsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-782-261/2021). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas pagrindas atsisakyti priimti atskirąjį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui, kadangi rezoliucija, kurios teisėtumą ir pagrįstumą siekia ginčyti E. S., nėra priskirta teismo procesiniams dokumentams, kurie gali būti skundžiami atskiruoju skundu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 str. 1 d.), todėl negali būti apeliacijos dalyku, t. y. negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Nors pareiškėjas teigia, kad teisėjos rezoliucija jį suklaidino, tačiau tokie argumentai nėra pagrįsti. Iš teisėjos 2024 m. rugsėjo 16 d. rezoliucijos teksto matosi, kad, atsisakiusi priimti ir prie bylos pridėti E. S. pateiktus papildomai pateiktus dokumentus – jo 2024 m. rugpjūčio 26 d. prašymą ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. rugsėjo 4 d. atsakymą Nr. SN-22-2323, teisėja pareiškėjui išaiškino teisę teikti atskirą skundą dėl pateikto atsakymo. Taigi, teisėja E. S. išaiškino teisę skųsti ne jos 2024 m. rugsėjo 16 d. priimtą rezoliuciją, o pareiškėjo prie bylos prašomą pridėti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. rugsėjo 4 d. atsakymą į jo šiai institucijai pateiktą prašymą.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėjos 2024 m. rugsėjo 16 d. rezoliucija, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl papildomų dokumentų prie bylos pridėjimo, nesant sąlygos, nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 straipsnio 1 dalyje (rezoliucija nėra priskirta teismo procesiniams dokumentams, kurie gali būti skundžiami atskiruoju skundu), atskiruoju skundu negalėjo būti skundžiama. Atsižvelgusi į tai, kad E. S. atskiruoju skundu ginčijo nutartį, kurios apskundimo atskiruoju skundu galimybės Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pareiškėjo atskirąjį skundą atsisakyti priimti. Teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią panaikinti E. S. atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija