Byla Nr. 6/2024
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGETIKOS ĮSTATYMO 64 STRAIPSNIO (2023 M. GRUODŽIO 19 D. REDAKCIJA) 8 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2025 m. sausio 23 d. Nr. KT7-N1/2025
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2025 m. sausio 14 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2024 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-5/2024 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalis.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos argumentai
1. Pareiškėjos prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad, pasak jos, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIE įstatymas) 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje įtvirtinus teismo pareigą įpareigoti laikinųjų apsaugos priemonių prašiusią šalį pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kai nuostolių dydis yra ne įrodinėjamas, o apskaičiuojamas taip, kaip nurodyta įstatyme (50 eurų už 1 kW), ir dėl to yra neproporcingai didelis, iš esmės yra apribota šalių galimybė prašyti laikinųjų apsaugos priemonių ir kartu teisė kreiptis į teismą.
1.2. Pareiškėjos nuomone, esant ribotiems elektros tinklų pajėgumams dėl AIE įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje (2022 m. birželio 23 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto saulės šviesos energijos elektrinių suminės įrengtosios galios ribojimo, ne visi teisėtų lūkesčių turintys nurodytos energijos gamintojai turi galimybę rezervuoti minėtas galias elektros tinkluose. Todėl, pasak pareiškėjos, vienintelis būdas užtikrinti realų pažeistos tokių gamintojų teisės apgynimą yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Pareiškėjos teigimu, taikant AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalį, vidutiniškai atsinaujinančių išteklių elektros energijos gamintojai turėtų pateikti 4 060 500–5 624 500 eurų dydžio nuostolių, galinčių kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Taigi, pasak pareiškėjos, absoliučiai daugumai elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų tapo nebeprieinama teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes netaikant laikinųjų apsaugos priemonių ir šalių ginčą išnagrinėjus iš esmės, teismo sprendimas gali būti ne realiai, o tik deklaratyviai apginantis minėtų gamintojų teises.
1.3. Be to, pasak pareiškėjos, AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu paneigiamos itin svarbios teisės į teisminę gynybą garantijos – rungimosi principas ir teisė būti išklausytam, nes, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu panaikinus nuostolių atlyginimo užtikrinimo reikalaujančio proceso dalyvio pareigą įrodyti minėtų nuostolių atlyginimo užtikrinimo sąlygas ir realų galinčių atsirasti nuostolių dydį, nes toks dydis yra įtvirtintas įstatyme, kita šalis, iš kurios reikalaujama nuostolių atlyginimo užtikrinimo, neturi galimybės ginčyti nei nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo taikymo sąlygų, nei tokių nuostolių dydžio.
1.4. Pareiškėja, abejodama ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, be kita ko, teigia, kad, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, aiškinant minėtą Konstitucijos nuostatą, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nukrypta nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.
1.5. Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatė tokį nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo teisinį reguliavimą, pagal kurį nuostolių atlyginimo užtikrinimo reikalaujantis proceso dalyvis neprivalo įrodyti minėtų nuostolių atlyginimo užtikrinimo sąlygų ir realaus galinčių atsirasti nuostolių dydžio, t. y. teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nuostolių atlyginimo užtikrinimo prašančiam proceso dalyviui pakanka pateikti prašymą, o teismas pagal ginčijamą teisinį reguliavimą yra įpareigotas pareikalauti iš kitos ginčo šalies konkretaus nuostolių dydžio, apskaičiuojamo taip, kaip nurodyta įstatyme (50 eurų už 1 kW), atlyginimo užtikrinimo.
1.6. Taigi, pareiškėjos nuomone, pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalį, kitaip nei pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teismas neturi kompetencijos spręsti, ar reikalavimas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą yra pagrįstas ir proporcingas. Pasak pareiškėjos, šiuo aspektu teismas nebevykdo teisingumo, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų buvusio Seimo nario Andriaus Kupčinsko, buvusios Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vedėjos Akvilės Dulevičiūtės-Akimovienės, šio skyriaus vyresniosios patarėjos Mildos Masteikienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamą teisinį reguliavimą, siekė vartotojų ir visos visuomenės interesų apsaugos – patikimo ir saugaus elektros energijos tinklo funkcionavimo bei elektros tiekimo užtikrinimo. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo bendrosios kompetencijos teismas, nusprendęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ginčo šalies prašymu per nustatytą terminą įpareigoja ginčo šalį pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, siekta užkirsti kelią piktnaudžiavimui dėl elektros tinklų operatorių tinklų pralaidumų rezervacijų, kai prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra įšaldomi elektros energijos perdavimo tinklo pralaidumai.
2.2. Remdamiesi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis suinteresuoto asmens atstovai, be kita ko, teigia, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viena iš energetikos srityje vykdomų specifinių ūkinių veiklų, kuriai, atsižvelgiant į jos ypatumus, pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnį, gali būti taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas; pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių ūkinę veiklą, turi užtikrinti, be kita ko, sklandų elektros energijos tinklų funkcionavimą (elektros energijos gamybos iš įvairių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros suderinamumą su elektros energijos tinklų pajėgumais) ir nepertraukiamą elektros energijos tiekimą vartotojams.
Taigi, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, įstatymų leidėjas, naudodamasis Konstitucijos jam suteikta įstatymų leidybos diskrecijos teise, turi ne tik teisę, bet ir pareigą tinkamai reglamentuoti su elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių susijusius teisinius santykius, inter alia elektros tinklų operatorių tinklų pralaidumų rezervavimo procesą.
2.3. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis savo konstitucine įstatymų leidybos diskrecijos teise, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatė konkretų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo dydį ne savitiksliškai, o įvertinęs šių teisinių santykių sudėtingumą ir energetikos sektoriaus svarbą visuomenės interesams – poreikį užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą.
2.4. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjos ginčijamos AIE įstatymo 64 straipsnio 8 dalies negalima aiškinti atsietai nuo to paties straipsnio 6 dalies. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, AIE įstatymo 64 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas minėtas konkretus nuostolių dydis neriboja konstitucinės teismų kompetencijos spręsti, ar reikalavimas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą yra pagrįstas ir proporcingas, nes, pagal AIE įstatymo 64 straipsnio 6 dalį, prieš priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi visišką diskreciją spręsti dėl šių priemonių taikymo būtinumo, o savo motyvuotą nutartį privalo pagrįsti ne tik ginčo šalių interesų proporcingumo aspektu (be kita ko, įvertinęs ir nuostolių užtikrinimo dydį konkrečioje byloje), bet ir spręsti, ar taikomos laikinosios apsaugos priemonės atitiks viešąjį interesą ir ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus.
Tai, pasak suinteresuoto asmens atstovų, leidžia teigti, kad AIE įstatymo 64 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neriboja teismų teisės vykdyti teisingumo ir atitinka iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisingumo principo kylančius reikalavimus.
2.5. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi atitikti teismui pateikiamas kreipimasis; pats savaime tokių formalių reikalavimų nustatymas dar nereiškia, kad yra dirbtinai suvaržyta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą ar nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas.
2.6. Suinteresuoto asmens atstovai nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad tik CPK 146 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tinkamai užtikrina šalių teisę į rungimosi principą ir teisę būti išklausytam. Minėti atstovai pažymi, kad laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja ne tik CPK, bet ir kiti įstatymai – Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, Lietuvos Respublikos patentų įstatymas, Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, šiuose įstatymuose įtvirtintos specifinės, tam tikriems teisiniams santykiams būdingos laikinųjų apsaugos priemonių rūšys, jų paskirtis ir taikomos papildomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pavyzdžiui, viešojo intereso vertinimas viešųjų pirkimų bylose. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atskirų kategorijų bylose yra normali ir pagrįsta praktika, kurią lemia tam tikros teisinių santykių reguliavimo srities ypatumai.
2.7. Taigi, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamas AIE įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, atsižvelgiant į energetikos sektoriaus svarbą visuomenės interesams ir jo kompleksiškumą, nustatomas konkretus nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
3. Seimas 2011 m. gegužės 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriame nustatė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat nustatė energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis (1 straipsnio 1 dalis).
4. AIE įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir pildomas, inter alia Seimo 2023 m. gruodžio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 1, 2, 5, 11, 13, 14, 201, 202, 22, 221, 26, 49, 64 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 141 ir 204 straipsniais įstatymu (įsigaliojusiu su tam tikromis išimtimis 2024 m. sausio 1 d.), kuriuo inter alia nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas.
Iš pareiškėjos ginčijamą teisinį reguliavimą įtvirtinusio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad juo, be kita ko, buvo siekiama įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismo teisę taikyti įstatyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, kad šios priemonės būtų taikomos vadovaujantis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Pagrindinio komiteto 2023 m. spalio 24 d. išvadoje dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 1, 2, 5, 11, 14, 201, 202, 221, 26, 49, 64 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 141 ir 204 straipsniais įstatymo projekto pabrėžta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir tinklų pralaidumo rezervavimas turėtų būti taikomas labai atsakingai ir tik tam dydžiui, kuris reikalingas suinteresuotų asmenų teisėtiems interesams apginti, o ne neapibrėžtam laikotarpiui rezervuojant didelio dydžio pralaidumus, taip užkertant kelią kitiems suinteresuotiems asmenims dalyvauti pralaidumų paskirstymo procese; todėl tikslinga nustatyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, numatant, kad nuostolių dydis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 211 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka.
5. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio „Skundų nagrinėjimas“ (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta:
„Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalies prašymu bendrosios kompetencijos teismas per nustatytą terminą įpareigoja pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nuostolių dydis apskaičiuojamas vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 211 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka. Nuostolių dydis apskaičiuojamas dauginant prašomų rezervuoti elektros tinklų pralaidumų dydį (kW) iš 50 eurų už 1 kW. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija. Nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, per 3 darbo dienas nuo termino pabaigos dienos bendrosios kompetencijos teismas privalo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.“
Taigi ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta, kad teismas:
– ginčo šalies prašymu per nustatytą terminą įpareigoja pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą;
– tokių nuostolių dydį apskaičiuoja daugindamas prašomų rezervuoti elektros tinklų pralaidumų dydį (kW) iš 50 eurų už 1 kW, vadovaudamasis Elektros energetikos įstatymo 211 straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka, kartu nurodydamas, kad taip apskaičiuotų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti ir banko garantija;
6. Pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalies kontekste.
6.1. AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos teismas bet kurios ginčo šalies prašymu, taip pat savo iniciatyva gali taikyti šio straipsnio 7 dalyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nepritaikius sprendimą dėl pateikto prašymo išspręsti ginčą įvykdyti gali tapti sunkiau arba to padaryti bus nebeįmanoma. Pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalį, bendrosios kompetencijos teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principais ir viešuoju interesu; bendrosios kompetencijos teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.
Paminėtina, kad, pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 7 dalį, bendrosios kompetencijos teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti įpareigojimą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo; 2) nustatyti įpareigojimą atlikti tam tikrus veiksmus.
6.2. Taigi AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalyje nustatyta bendrosios kompetencijos teismo teisė spręsti, ar būtina taikyti šio straipsnio 7 dalyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, atsižvelgiant į jų taikymo neigiamas pasekmes ir jų teikiamą naudą; spręsdamas šį klausimą jis privalo vadovautis nurodytais ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principais, taip pat viešuoju interesu ir priimti motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
6.3. Palyginus AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimų su nustatytuoju šio straipsnio 8 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, pažymėtina, kad juose reguliuojami tarpusavyje susiję, bet ne tie patys santykiai, t. y. santykiai taikant laikinąsias apsaugos priemones ir iš jų kylantys kiti santykiai dėl galimų nuostolių, galinčių atsirasti taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalį, bendrosios kompetencijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principais ir viešuoju interesu, įvertina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priėmęs nutartį taikyti tokias priemones, pagal minėto straipsnio 8 dalį, jis įpareigoja prašiusią taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalį per nustatytą terminą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, jeigu dėl to yra gautas kitos ginčo šalies prašymas, apskaičiuoja minėtų galimų nuostolių dydį vien pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytą tokių nuostolių dydžio apskaičiavimo formulę ir panaikina laikinąsias apsaugos priemones, jeigu galimų nuostolių dėl minėtų priemonių taikymo atlyginimas per nustatytą terminą neužtikrinamas, nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos.
7. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje reglamentuojami su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susiję nuostolių, galinčių atsirasti dėl tokių priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo santykiai, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiais aspektais ginčijamas AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje ir kitose jo dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su CPK nustatytu teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu laikinąsias apsaugos priemones.
7.1. Pagal CPK 144 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Taigi CPK 144 straipsnio (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esant joje nustatytoms sąlygoms.
7.2. CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatyta:
„Šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija. Ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas per tris darbo dienas nuo termino pabaigos dienos privalo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama.“
Taigi CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) reglamentuojami su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susiję nuostolių, galinčių atsirasti dėl tokių priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo santykiai, t. y. joje nustatyta, kad teismas:
– gali nutartimi pareikalauti iš prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavusio asmens per teismo nustatytą terminą pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuris galimas ir pateikus banko garantiją;
8. Pažymėtina, kad palyginus CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju pareiškėjos ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje, jis skiriasi tuo, kad, pagal CPK:
– teismas gali, bet neprivalo, gavęs šalies prašymą per nustatytą terminą pareikalauti iš prašiusios taikyti laikinąsias apsaugos priemones šalies pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą;
– tokių nuostolių dydžiui apskaičiuoti nėra nustatyta privaloma formulė.
Taigi CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) nurodytų galimų nuostolių dydis pagal CPK įrodinėjamas bendrais pagrindais, t. y., pagal CPK, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (178 straipsnis); teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (3 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, pagal CPK, skirtingai, nei nustatyta ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje, teismas turi teisę reikalauti iš galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo prašančios ginčo šalies (atsakovo) pagrįsti tokių nuostolių atsiradimo realią galimybę, jų dydį ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą galimų nuostolių dydį.
8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį (2020 m. kovo 31 d. redakcija), šis kodeksas nustato, be kita ko, civilinių, viešųjų pirkimų (įskaitant pirkimus, atliekamus vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų), koncesijų suteikimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo tvarką; darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų bylos, bylos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams, bylos dėl civilinio turto konfiskavimo ir ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, ginčai, kylantys energetikos srityje, išskyrus susijusius su viešaisiais pirkimais, nepatenka į CPK 1 straipsnio 1 dalyje (2020 m. kovo 31 d. redakcija) nurodytas sritis, kuriose galimos išimtys iš CPK nustatytos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos.
Pažymėtina, kad CPK reglamentuojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesą tik CPK 145 straipsnio 4 dalyje (2011 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta, kad tam tikrų kategorijų civilinėse bylose įstatymais gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip minėta, AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 7 dalyje nustatytos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės.
9. Apibendrinant šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju šio straipsnio 6 dalyje, minėtuose CPK straipsniuose (jų dalyse), pažymėtina, kad:
– pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalį, bendrosios kompetencijos teismas, skirtingai, nei nustatyta CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), gavęs ginčo šalies prašymą per nustatytą terminą įpareigoja prašiusią taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalį pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą; tokių nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytą formulę, kartu nurodant, kad taip apskaičiuotų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti ir banko garantija;
– pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalį, bendrosios kompetencijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principais ir viešuoju interesu, įvertina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priėmęs nutartį taikyti tokias priemones, pagal minėto straipsnio 8 dalį, jis įpareigoja prašiusią taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalį per nustatytą terminą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, jeigu dėl to yra gautas kitos ginčo šalies prašymas, apskaičiuoja minėtų galimų nuostolių dydį vien pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytą tokių nuostolių dydžio apskaičiavimo formulę ir panaikina laikinąsias apsaugos priemones, jeigu galimų nuostolių dėl minėtų priemonių taikymo atlyginimas per nustatytą terminą neužtikrinamas, nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos.
II
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalies nuostatų, reglamentuojančių bendrosios kompetencijos teismo įgaliojimus sprendžiant ginčus dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, atitiktis Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
11. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
11.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant interesų priešpriešos (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai); viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai).
11.2. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).
11.3. Paminėtina ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).
12. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas.
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisės kreiptis į teismą doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius (inter alia 2016 m. birželio 28 d. sprendimas, 2021 m. kovo 19 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).
12.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, pagal Konstituciją, asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi teisę ginti savo teises ir laisves teisme (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2005 m. vasario 7 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (inter alia 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. liepos 5 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar nėra (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai).
12.2. Pagal Konstituciją, teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (inter alia 2010 m. gegužės 13 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai); asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; priešingu atveju tektų konstatuoti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą (inter alia 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2024 m. birželio 27 d. nutarimai); tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).
12.3. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos; įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, inter alia sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia inter alia viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2024 m. birželio 27 d. nutarimai).
12.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, taip pat asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2015 m. liepos 9 d., 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. kovo 1 d. nutarimai).
12.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, yra neatskiriamai susijusi su 109 straipsnio 1 dalimi (inter alia 2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai).
13. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“
13.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2024 m. lapkričio 7 d. nutarimai); vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai); teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (inter alia 2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. gegužės 19 d. nutarimai).
13.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2013 m. gruodžio 6 d., 2023 m. kovo 15 d. nutarimai).
14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos tinkamos prielaidos tam, kad teismo priimti ir įsiteisėję baigiamieji aktai būtų įvykdyti, kaip antai įstatyme įtvirtinant priemones, kurios gali būti taikomos iki teismo baigiamojo akto priėmimo, jo įsiteisėjimo ir vėliau, siekiant užtikrinti realų teismo baigiamuoju aktu patvirtintų asmens reikalavimų įvykdymą. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokias priemones ir jų taikymo sąlygas, turi paisyti Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo teisė kreiptis į teismą nebūtų dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, inter alia, taip, kad ši teisė taptų deklaratyvi, o teismas negalėtų vykdyti tokio teisingumo, kurio reikalaujama pagal Konstituciją.
III
Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas
15. Minėta, kad pareiškėja prašo ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neprieštarauja AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalis.
16. Pareiškėja savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjos, AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje įtvirtinus teismo pareigą įpareigoti laikinųjų apsaugos priemonių prašiusią šalį pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kai nuostolių dydis yra ne įrodinėjamas, o apskaičiuojamas taip, kaip nurodyta įstatyme (t. y. dauginant prašomų rezervuoti elektros tinklų pralaidumų dydį (kW) iš 50 eurų už 1 kW), ir dėl to yra neproporcingai didelis, iš esmės yra apribota šalių galimybė prašyti laikinųjų apsaugos priemonių ir kartu teisė kreiptis į teismą.
Pasak pareiškėjos, teismui nusprendus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, pakanka nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo prašančiam proceso dalyviui pateikti prašymą, o teismas yra įpareigotas pareikalauti iš kitos ginčo šalies konkretaus nuostolių dydžio, apskaičiuojamo taip, kaip nurodyta įstatyme, atlyginimo užtikrinimo. Taigi, pareiškėjos nuomone, teismas neturi kompetencijos spręsti, ar reikalavimas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą yra pagrįstas ir proporcingas. Pasak pareiškėjos, šiuo aspektu teismas nebevykdo teisingumo, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
17. Sprendžiant dėl AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją:
– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia, įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius;
– neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra ir konstitucinis teisingumo principas; teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant interesų priešpriešos; neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga yra ir asmens teisė kreiptis į teismą;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių;
– iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija;
– teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat būtų nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos tinkamos prielaidos tam, kad teismo priimti ir įsiteisėję baigiamieji aktai būtų įvykdyti, kaip antai įstatyme įtvirtinant priemones, kurios gali būti taikomos iki teismo baigiamojo akto priėmimo, jo įsiteisėjimo ir vėliau, siekiant užtikrinti realų teismo baigiamuoju aktu patvirtintų asmens reikalavimų įvykdymą; įstatymų leidėjas, nustatydamas tokias priemones ir jų taikymo sąlygas, turi paisyti Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, pagal kuriuos, be kita ko, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo teisė kreiptis į teismą nebūtų dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, inter alia, taip, kad ši teisė taptų deklaratyvi, o teismas negalėtų vykdyti tokio teisingumo, kurio reikalaujama pagal Konstituciją.
17.1. Kaip minėta, pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalį, bendrosios kompetencijos teismas, skirtingai, nei nustatyta CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), gavęs ginčo šalies prašymą per nustatytą terminą įpareigoja prašiusią taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalį pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą; tokių nuostolių dydis apskaičiuojamas pagal ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytą formulę, kartu nurodant, kad taip apskaičiuotų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti ir banko garantija.
Minėta ir tai, kad, pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalį, bendrosios kompetencijos teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principais ir viešuoju interesu, įvertina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priėmęs nutartį taikyti tokias priemones, pagal minėto straipsnio 8 dalį, jis įpareigoja prašiusią taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalį per nustatytą terminą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, jeigu dėl to yra gautas kitos ginčo šalies prašymas, apskaičiuoja minėtų galimų nuostolių dydį vien pagal AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytą tokių nuostolių dydžio apskaičiavimo formulę ir panaikina laikinąsias apsaugos priemones, jeigu galimų nuostolių dėl minėtų priemonių taikymo atlyginimas per nustatytą terminą neužtikrinamas, nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos.
17.2. Taigi iš AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 6 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog tam tikrais atvejais gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ginčijamoje to paties straipsnio 8 dalyje, reguliuodamas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ir nustatęs bendrą taisyklę, taikomą visais minėtų nuostolių atlyginimo užtikrinimo atvejais, kai tokių nuostolių dydis nustatomas ne pagal realią jų atsiradimo galimybę, o apskaičiuojamas tik pagal įstatyme nurodytus dydžius, nesudarė teismui prielaidų tam, kad jis galėtų individualiai įvertinti ginčo šalies, prašiusios galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, galimai patiriamų nuostolių atsiradimo realumą, jų priežastinį ryšį su minėtų priemonių taikymu, taip pat tokių nuostolių dydį. Pažymėtina, kad AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatęs prašiusios taikyti laikinąsias apsaugos priemones ginčo šalies pareigą užtikrinti taip apskaičiuotų nuostolių atlyginimo užtikrinimą ir kartu nustatęs, kad šios pareigos neįvykdymo padarinys – laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas, įstatymų leidėjas nepagrįstai pasunkino asmens teisės kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įgyvendinimą.
Pažymėtina ir tai, kad tokiu pareiškėjos ginčijamu teisiniu reguliavimu kartu užkertamas kelias teismui priimti pagrįstus ir motyvuotus sprendimus dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, taip pat sudaromos prielaidos teismui, sprendžiančiam bylos šalių ginčą iš esmės, vykdyti formalų teisingumą.
17.3. Be to, minėta, kad, pagal CPK, be kita ko, jo 146 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), skirtingai, nei nustatyta ginčijamoje AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje, teismas turi teisę reikalauti iš galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo prašančios ginčo šalies (atsakovo) pagrįsti tokių nuostolių tikimybę, jų dydį ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą galimų nuostolių dydį. Minėta ir tai, kad energetikos srityje kylantys ginčai, išskyrus susijusius su viešaisiais pirkimais, nepatenka į CPK 1 straipsnio 1 dalyje (2020 m. kovo 31 d. redakcija) nurodytas sritis, kuriose galimos išimtys iš CPK nustatytos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos.
Vadinasi, skundų nagrinėjimą atsinaujinančių išteklių energetikos srityje reglamentuojančio AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustačius kitokį, nei įtvirtinta CPK 146 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), teisinį reguliavimą, nesilaikyta CPK 1 straipsnio 1 dalyje (2020 m. kovo 31 d. redakcija) nustatytų reikalavimų, nukrypta nuo CPK nustatytos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos ir taip nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kylančių reikalavimų, kad įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.
18. Taigi konstatuotina, kad AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo nepagrįstai pasunkinamas asmens teisės kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įgyvendinimas, o teismui užkertamas kelias priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, taip pat sudaromos prielaidos teismui, sprendžiančiam bylos šalių ginčą iš esmės, vykdyti Konstitucijos neatitinkantį formalų teisingumą, taip pažeidžiant iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančius reikalavimus.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad AIE įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija) 8 dalis prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 64 straipsnio (2023 m. gruodžio 19 d. redakcija, TAR, 2023-12-29, Nr. 25900) 8 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
Gintaras Goda
Aurelijus Gutauskas
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Stasys Šedbaras