Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 186 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-1572
2014 m. birželio 25 d. Nr. 567
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. SV-S-633 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 15 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 186 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-1572 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikalstamos veikos baigtumo momentas priklauso nuo padarinių, t. y. turtinės žalos atsiradimo laiko. Šie padariniai atsiranda tada, kai apgaule vengiama atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengiama privalomų įmokų, dėl ko kitam asmeniui padaroma turtinė žala. Vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas, kai asmens veiksmuose nėra apgaulės, vertintinas kaip civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė neatsirastų. Būtent apgaulė yra nusikalstamos veikos pavojingumą lemiantis veiksnys, todėl siūlymas papildyti BK 186 straipsnį formuluote „kai tos žalos neįmanoma susigrąžinti kitomis teisinėmis priemonėmis“, manytina, yra netikslingas, nes baudžiamosios atsakomybės atsiradimą bandoma susieti su tam tikromis asmens pajamomis (turtu), o ne su pagrindiniais BK 186 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumą lemiančiais požymiais, t. y. apgaule, kuri rodo asmens tyčios kryptingumą, siekį suklaidinti nukentėjusįjį ir objektyvios tiesos iškreipimą, ir nusikalstamais padariniais. Galimybė atlyginti padarytą turtinę žalą kitais būdais nereiškia, kad padaryta veika nėra tokia pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimas turėtų kilti nepriklausomai nuo to, ar įmanoma kitais būdais atlyginti turtinę žalą.
2. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad asmenys, kurie mano, jog jų teisės buvo pažeistos, pirmiausia turėtų siekti pasinaudoti civilinėmis teisinėmis galimybėmis, o tik neišsprendus ginčo minėtomis priemonėmis, pasitelkti baudžiamąsias priemones. Pažymėtina, kad pagal galiojančio baudžiamojo įstatymo nuostatas asmuo, kurio atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 186 straipsnyje, savo iniciatyva nusprendžia, ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą, ar spręsti ginčą kitais būdais. BK 186 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Pasiūlymas papildyti BK 186 straipsnį formuluote „kai tos žalos neįmanoma susigrąžinti kitomis teisinėmis priemonėmis“, priešingai, įpareigotų asmenį ieškoti kitų ginčo sprendimo alternatyvų, o tai apribotų asmens galimybes ginti savo teises baudžiamosios teisės priemonėmis iškart po nusikalstamų veikų padarymo. Įtvirtinus siūlomas nuostatas, asmuo pirmiausia būtų įpareigotas ieškoti kitų būdų, kad patirta žala būtų atlyginta kitomis teisinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, civiline tvarka reiškiant ieškinį teismui), ir tik jų neradęs galėtų inicijuoti baudžiamąjį procesą. Tikėtina, kad tokiu atveju sumažėtų galimybė patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl senaties terminų.
3. Atsižvelgiant į tai, kad su asmeniui padaryta turtine žala susijusi ne tik BK 186 straipsnio 1 dalis, bet ir kiti baudžiamojo įstatymo straipsniai (pavyzdžiui, BK 179 straipsnio 1 dalis, BK 186 straipsnio 2 dalis, BK 188 straipsnio 1 dalis ir kt.), neaišku, kodėl baudžiamasis įstatymas vertinamas ne sistemiškai, o, priešingai, siūlomas tik fragmentiškas vieno BK straipsnio pakeitimas.