Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-1099 9 IR 17 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-4262(2)
2016 m. spalio 26 d. Nr. 1083
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. SV-S-1597 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 9 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4262(2) (toliau – Įstatymo projektas) tikslui, siekiant sudaryti sąlygas nepriklausomai ir efektyvesnei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) veiklai, Įstatymo projektu numatyti papildomus Konkurencijos tarybos finansavimo šaltinius, tačiau nepritarti teisinio reguliavimo priemonėms ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti Įstatymo projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
1. Siūlytina tobulinti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 17 straipsnio 5 dalyje siūlomą nuostatą dėl naujo papildomo Konkurencijos tarybos finansavimo šaltinio – ūkio subjektų, kurių metinės pardavimo pajamos praėjusiais ūkiniais metais viršijo 20 mln. eurų, mokamos metinės 6 tūkst. eurų neviršijančios įmokos, kurią mokėtų tik „didžiausi ūkio subjektai“, t. y. tie, kurių metinės pardavimo pajamos paskutiniais praėjusiais ūkiniais metais viršijo 20 mln. eurų. Tokia teisinio reguliavimo priemonė Įstatymo projekto aiškinamajame rašte motyvuojama tuo, kad didesni ūkio subjektai savo veiksmais atitinkamose rinkose gali tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai paveikti daugiau vartotojų, o tai patvirtina ir Konkurencijos tarybos atliekami itin didelių ūkio subjektų veiksmų tyrimai. Savo ruožtu aiškinamajame rašte pateikiama Lietuvos ūkio subjektų, dėl kurių Konkurencijos taryba atliko tyrimus 2013–2015 metais, vidutinių pajamų statistika rodo, kad tirtų asmenų vidutinės pardavimo pajamos siekia 48,8 mln. eurų, o iš to skaičiaus asmenų, dėl kurių buvo pradėti tyrimai dėl piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi, vidutinės pardavimo pajamos – tik 11,4 mln. eurų. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, neaišku, kodėl pasirinkta 20 mln. eurų riba. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat nepateikta objektyvaus pagrindimo dėl Įstatymo projekte siūlomo įtvirtinti maksimalaus 6 tūkst. eurų metinių įmokų dydžio. Nei Įstatymo projekte, nei jo lydimuosiuose dokumentuose nėra įvertinta situacija, kad, ūkio subjekto metinėms pardavimo pajamoms viršijant Įstatymo projekte numatytą 20 mln. eurų ribą, ūkio subjekto pelningumo rodikliai gali būti žemi (arba įmonė gali būti nuostolinga). Pažymėtina, kad papildomas Konkurencijos tarybos finansavimo šaltinis turi nesukurti verslui neproporcingos, objektyviais kriterijais neparemtos ir nepagrįstos finansinės naštos ir neprieštarauti Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymui.
Aiškinamajame rašte nurodoma, kad Įstatymo projektas parengtas siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2010 m. gruodžio 30 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-P-20-10-26 „Konkurencijos laisvės apsauga“ Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktą rekomendaciją „įvertinti Konkurencijos tarybos finansavimo sistemos keitimo galimybes, numatant papildomus finansavimo šaltinius“. Minėtoje ataskaitoje nepriklausomo finansavimo šaltinio turėjimas nurodomas kaip vienas iš konkurencijos priežiūrą vykdančių institucijų nepriklausomumo užtikrinimo veiksnių. Konkurencijos tarybos veiklos efektyvumui ir rezultatyvumui tiesioginį poveikį turintis šios įstaigos nepriklausomumas gali būti pasiektas Įstatymo projekte numatant tiesioginę naudą gaunančių rinkos dalyvių įmokas už Konkurencijos tarybos atliekamus specifinius rinkos priežiūros veiksmus. Siūlome Įstatymo projekte įvertinti ir kitus konkurencijos politiką įgyvendinančių institucijų papildomų finansavimų šaltinių tarptautinės praktikos pavyzdžius bei kitus Konkurencijos tarybos atliekamus rinkos priežiūros veiksmus, be jau nurodyto koncentracijos nagrinėjimo.
2. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą (toliau – Rinkliavų įstatymas) už valstybės ir savivaldos institucijų teikiamas paslaugas yra mokama valstybės rinkliava, todėl siūlymas vietoj valstybės rinkliavos nustatyti įmokas Konkurencijos tarybai už jos atliekamas paslaugas (pranešimų apie koncentraciją ir prašymų leisti atlikti atskirus koncentracijos veiksmus nagrinėjimą) neatitiktų Rinkliavų įstatymo nuostatų. Atsižvelgiant į tai, siūlytina tobulinti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje siūlomą teisinio reguliavimo priemonę, numatančią, kad ūkio subjektai vietoj valstybės rinkliavos už pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimą moka įmokas Konkurencijos tarybai už jo atliekamą pranešimų apie koncentraciją ir prašymų leisti atlikti atskirus koncentracijos veiksmus nagrinėjimą. Tiesiogiai Konkurencijos tarybai mokama įmoka galėtų būti imama tik už tokius Konkurencijos tarybos veiksmus, kurie neatitinka Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytos institucijos teikiamų paslaugų, už kurias imama valstybės rinkliava, sąvokos. Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatyme turėtų būti numatyta, kokios sąnaudos turi būti įtraukiamos apskaičiuojant įmoką už veiksmus, už kuriuos neimama valstybės rinkliava, ir užtikrinta, kad įmokos už institucijos veiksmus dydis atitiktų juos atliekant patiriamas sąnaudas.