Administracinė byla Nr. eA-2495-463/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02744-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 49
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128225, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760165869 (toliau – ir Sprendimas), bei atsakovą įpareigoti skubos tvarka nagrinėti A. B. prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. B. skundą tenkinti.
Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 11 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuriame prašo iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024 įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas A. B. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 24S251657 (toliau – ir VSAT sprendimas) vykdymą.
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo, remdamasis tuo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) aktualios redakcijos 139 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendimo apskundimas jo vykdymą sustabdo automatiškai ir tam nėra būtina imtis papildomų priemonių. Teismas vertino, kad tokiu atveju, kai atitinkamus viešojo administravimo subjekto veiksmus ar sprendimus, kilus ginčui, stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis.
Tačiau pareiškėjas pažymi, kad VSAT sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas nuo
2024 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvoje yra neteisėtai ir įpareigojo jį iki 2024 m. lapkričio 16 d. savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjui taip pat surašytas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, kuriuo paskirta nuobauda – įspėjimas.
Pareiškėjas tvirtina, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje ir nurodo, kad, bylos duomenimis, jis ne tik dirba Lietuvoje ir moka mokesčius, vykdo individualią veiklą, bet ir (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su M. T., turinčia galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuriai yra taikoma laikinoji apsauga; pareiškėjo sutuoktinė turi oficialų darbą Lietuvoje. Šios aplinkybės patvirtina jo ryšius su Lietuva ir turimą legalų pragyvenimo šaltinį. Be to, pareiškėjas 2024 m. gegužės 18 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal darbo sutartį, kai turima profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, tačiau šis prašymas nėra išnagrinėtas. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžiamas susidariusia situacija, kuomet pareiškėjas, turtintis legalų pragyvenimo šaltinį, mokantis mokesčius, nekeliantis grėsmės nacionaliniam saugumui ir ketinantis toliau dirbti bei gyventi Lietuvoje, yra priverstas faktiškai nutraukti šeiminius ryšius ir palikti Lietuvą (Įstatymo 139 str.); dėl to tiek A. B., tiek sutuoktinė šiuo metu jau patiria didelę neturtinę (emocinę) žalą.
Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnis nenustato, jog patiriama žala privalo būti turtinė. Šiuo atveju faktinio šeimos iširimo sukelta neturtinė žala (emocinė trauma) negali būti įvertinama pinigine išraiška, tačiau moralės požiūriu ji turi būti vertinama kaip sunkiai atitaisoma didelė žala.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128225 teisėtumo bei pagrįstumo. Sprendimu, kurio vykdymą pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti, buvo nuspręsta panaikinti A. B. išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais.
Ginčui aktualios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcijos, galiojusios nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 8 d., 139 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai panaikinamas užsieniečio leidimas gyventi, išskyrus atvejus, kai sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, o leidimas nuolat gyventi – šio Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ar 21 punkte nurodytais pagrindais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje, kuria buvo netenkintas iš esmės tais pačiais argumentais grindžiamas pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas prašymas užtikrinti reikalavimą ir sustabdyti Sprendimo galiojimą, konstatuota, kad, remiantis aktualios Įstatymo redakcijos 139 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimo apskundimas jo vykdymą sustabdo automatiškai ir tam nėra būtina imtis papildomų priemonių; tokiu atveju, kai atitinkamus viešojo administravimo subjekto veiksmus ar sprendimus, kilus ginčui, stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis. Aptariamoje nutartyje pripažinta, kad jokių duomenų, jog Sprendimas yra vykdomas, A. B. nepateikė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje dėl Sprendimo panaikinimo pakartotinai paduotame prašyme užtikrinti reikalavimą apeliantas prašo stabdyti Sprendimo ir VSAT sprendimo, kuriuo VSAT nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (Tadžikistaną), t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti iki 2024 m. lapkričio 16 d., vykdymą. VSAT sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019).
Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Vertindama prašymo užtikrinti reikalavimą argumentus, kad pareiškėjas priverstas palikti Lietuvą ir dėl to jis bei jo sutuoktinė patiria didelę emocinę žalą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Sprendimu, kuris yra ginčo dalykas, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, šis klausimas nėra išspręstas ir VSAT sprendimu – pareiškėjas juo ne išsiunčiamas iš Lietuvos (Įstatymo 126 str.), o įpareigojamas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę. Kaip minėta, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė turi būti tiesiogiai susijusi su ginčo dalyku, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė naujų aplinkybių, pagrindžiančių, kad yra ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos užtikrinti reikalavimą. Pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės apie tai, kad VSAT sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę ir kad jam skirta administracinė nuobauda, nėra susiję su byloje nagrinėjamu ginču, todėl neturi teisinės reikšmės, sprendžiant nagrinėjamą prašymą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo ir VSAT sprendimo vykdymą, kol byla bus išnagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl toks pareiškėjo prašymas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio
4 dalimi, 137 straipsniu teisėjų kolegija