Kasacinio skundo Nr. DOK-4528/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10403-2022-7
(S)
N U T A R T I S
2024 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkės), Dariaus Kantaravičiaus ir Artūro Pažarskio, spręsdama nuteistojo D. U. kasacinio skundo dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 4 d. nutarties priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
Kasatorius D. U. kasaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 4 d. nutartį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti, o taip pat atitinkamai sušvelninti jam skirtą bausmę už viešosios tvarkos pažeidimą bei sušvelninti galutinę subendrintą bausmę. Kasatorius teigia, kad nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 145 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius teigia, kad nors ir sutinkant su byloje atliktu įrodymų vertinimu dėl dalies jam inkriminuojamų automobilių sugadinimų, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad jis yra kaltas dėl visų jam inkriminuotų automobilių sugadinimo. Žemesnės instancijos teismų sprendimuose, pasak kasatoriaus, konkrečiais įrodymais argumentuojama jo kaltė tik dėl automobilių, stovėjusių (duomenys neskelbtini) gatvėse, Panevėžyje, sugadinimo, o dėl G. R. ir R. M. priklausiančių automobilių apgadinimo jo kaltė nėra patvirtinama jokiais faktiniais duomenimis, motyvuojama tik tuo, kad ir šie automobiliai buvo sugadinti tą pačią naktį ir netoli tų vietų, kur buvo sugadinti ir kiti automobiliai, todėl šiuos automobilius sugadino jis. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms ir teismų praktikai, nes dėl šių dviejų automobilių sugadinimo jo kaltė tik preziumuojama.
Nesutinka kasatorius ir su jo veiksmų teisiniu vertinimui pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį gali užtraukti tik realūs, bet ne tariami grasinimai, o sprendžiant dėl grasinimų realumo, būtina atsižvelgti į kilusio konflikto kontekstą, motyvus, kodėl grasinimas buvo išsakytas, įvertinti grasinančio ir to asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, kitas konflikto aplinkybes. Pasak kasatoriaus, jo ir nukentėjusiojo R. S. nesiejo jokie tarpusavio santykiai, todėl jis neturėjo tikslo nužudyti R. S. ar sunkiai sutrikdyti jam sveikatą. Tarp jų kilo tik momentinis konfliktas jam einant pro aptvertą teritoriją, kurioje nukentėjusysis dirbo. Konflikto priežastis buvo mažareikšmė, negalėjusi iššaukti grėsmingų smurtinių veiksmų. Nukentėjusįjį R. S. suerzino jo atžvilgiu išsakyti grubūs ir grasinantys žodžiai, todėl jis kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė, kad jam grasinama peiliu, tačiau, kaip teigia, kasatorius, iš R. S. elgesio po jam išsakytų grasinimų matyti, kad jis nebėgo, bet persekiojo jį ( kasatorių), kuris nuo jo traukėsi. Tokie R. S. veiksmai, kaip tvirtina kasatorius, neduoda pagrindo spręsti, kad jis išsakytus grasinimus suvokė kaip realius, nes jeigu būtų išsigandęs, nesivaikytų realiai jam grasinusio nužudymu žymiai jaunesnio, fiziškai tvirtesnio asmens, kuris, jei būtų turėjęs tikslą realizuoti savo grasinimus, būtų tai padaręs.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti.
Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Ar byloje teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai patikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias aplinkybes.
Atrankos kolegija pažymi, kad nuteistasis D. U. nors ir teigia, kad buvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 145 straipsnio 1 dalis), tačiau teisinių argumentų, kurie pagrįstų šių pažeidimų buvimą, nepateikia. Kasaciniame skunde, kaip matyti iš jo turinio, dėstomi faktinio pobūdžio teiginiai, kuriais neigiama kaltė dėl nusikalstamų veikų padarymo, keliamas įrodymų pakankamumo klausimas, savaip interpretuojama situacija. Šie teiginiai iš esmės suponuoja naują bylos duomenų vertinimą ir kitokių faktinių bylos aplinkybių, nei jas nustatė žemesnės instancijos teismai, nustatymą, tačiau faktų vertinimas, kaip nurodyta aukščiau, nėra apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
Nesant teisiškai reikšmingų argumentų nuteistojo D. U. kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).
Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,