EUROPOS TARYBA

 

 

 

                                                                                    Europos Tarybos sutarčių serija - Nr. 196

 

 

 

 

 

 

 

 

 

EUROPOS TARYBOS KONVENCIJA DĖL TERORIZMO PREVENCIJOS

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2005 m. gegužės 16 d.

Varšuva

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Europos Tarybos valstybės narės ir kitos šią Konvenciją pasirašiusios valstybės,

 

manydamos, kad Europos Tarybos tikslas – siekti didesnės savo narių vienybės;

 

pripažindamos bendradarbiavimo su kitomis šios Konvencijos Šalimis stiprinimo svarbą;

 

norėdamos imtis veiksmingų terorizmo prevencijos priemonių ir kovoti visų pirma su viešu kurstymu daryti teroristinius nusikaltimus, verbavimu ir mokymu terorizmo tikslais;

 

žinodamos, kad rimtą susirūpinimą kelia padažnėję teroristiniai nusikaltimai ir didėjanti terorizmo grėsmė;

 

žinodamos, į kokią pavojingą padėtį patenka nuo teroro aktų nukentėję asmenys, ir dėl to dar kartą patvirtindamos savo tvirtą solidarumą su teroro aktų aukomis ir jų šeimomis;

 

pripažindamos, kad teroristiniai nusikaltimai ir šioje Konvencijoje nurodyti nusikaltimai, kad ir kas juos įvykdytų, jokiomis aplinkybėmis nepateisinami dėl politinių, filosofinių, ideologinių, rasinių, etninių, religinių ar panašių sumetimų, ir prisimindamos visų Šalių įsipareigojimą užkirsti kelią tokiems nusikaltimams ir, jei kelias neužkertamas, patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn, taip pat užtikrinti, kad už tokius nusikaltimus būtų baudžiama pagal jų sunkumą;

 

prisimindamos, kad būtina stiprinti kovą su terorizmu, ir dar kartą patvirtindamos, kad visomis priemonėmis, kurių imamasi teroristinių nusikaltimų prevencijos ar kovos su jais srityje, būtina paisyti teisės viršenybės ir demokratinių vertybių, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, taip pat kitų tarptautinės teisės nuostatų, įskaitant, kai taikytina, tarptautinę humanitarinę teisę;

 

pripažindamos, kad šia Konvencija neketinama paveikti nustatytų principų, susijusių su saviraiškos laisve ir asociacijų laisve;

 

prisimindamos, kad dėl savo pobūdžio ar aplinkybių teroro aktų tikslas yra stipriai įbauginti gyventojus arba neteisėtai priversti vyriausybę ar tarptautinę organizaciją atlikti bet kokį veiksmą ar susilaikyti nuo jo arba rimtai destabilizuoti ar sugriauti pagrindines politines, konstitucines, ekonomines ar socialines šalies arba tarptautinės organizacijos struktūras,

 

 

 

susitarė:

 

 

 

1 straipsnis

 

Terminai

 

1.  Šioje Konvencijoje „teroristinis nusikaltimas“ – bet kokie nusikaltimai, kurių aprėptis ir apibrėžtis pateiktos vienoje iš priede išvardytų tarptautinių sutarčių.

 

2.  Valstybė arba Europos Bendrija, kuri nėra priede išvardytų tarptautinių sutarčių šalis, deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, gali pareikšti, kad taikant šią Konvenciją tokiai Šaliai tokia tarptautinė sutartis bus laikoma neįtraukta į priedą. Toks pareiškimas netenka galios, kai tik tokį pareiškimą padariusiai šios Konvencijos Šaliai įsigalioja ta tarptautinė sutartis; apie tokį įsigaliojimą minėta šios Konvencijos Šalis praneša Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

 

 

 

2 straipsnis

 

Tikslas

 

Šios Konvencijos tikslas – sustiprinti jos Šalių pastangas užkirsti kelią terorizmui ir jo neigiamam poveikiui, daromam galimybei naudotis visomis žmogaus teisėmis, visų pirma teise į gyvybę, ir nacionalinėmis priemonėmis, ir per tarptautinį bendradarbiavimą, deramai atsižvelgiant į Šalių sudarytas galiojančias daugiašales ar dvišales sutartis arba susitarimus.

 

 

 

3 straipsnis

 

Nacionalinė prevencijos politika

 

1.    Šalys imasi atitinkamų priemonių, visų pirma teisėsaugos institucijų ir kitų įstaigų mokymo srityje, švietimo, kultūros, informacijos, žiniasklaidos ir visuomenės sąmoningumo didinimo srityse, siekdamos užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir jų neigiamam poveikiui, kartu laikydamosi įsipareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje, nustatytų, kai taikytina tai Šaliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, ir kitų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę.

 

2.    Šalys imasi tokių priemonių, kurių gali prireikti gerinant ir plėtojant nacionalinių institucijų bendradarbiavimą, siekiant užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams ir jų neigiamam poveikiui, inter alia:

 

a)    keičiantis informacija;

 

b)    stiprinant fizinę asmenų ir infrastruktūros apsaugą;

 

c)    tobulinant civilinių avarinių situacijų mokymo ir koordinavimo planus.

 

3.    Šalys skatina toleranciją kviesdamos į religijų ir kultūrų dialogą, prireikus įtraukdamos nevyriausybines organizacijas ir kitus pilietinės visuomenės veikėjus, kad būtų užkirstas kelias įtampai, galinčiai prisidėti prie teroristinių nusikaltimų darymo.

 

4. Šalys stengiasi informuoti visuomenę apie teroristinius ir kitus šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus, jų priežastis ir sunkumą, taip pat apie jų keliamą pavojų ir padrąsinti visuomenę teikti faktinę, konkrečią pagalbą Šalių kompetentingoms institucijoms, galinčioms prisidėti prie teroristinių nusikaltimų ir šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų prevencijos.

 

 

 

4 straipsnis

 

Tarptautinis bendradarbiavimas prevencijos srityje

 

Šalys, prireikus ir deramai atsižvelgdamos į savo pajėgumus, padeda viena kitai ir remia viena kitą, siekdamos sustiprinti savo gebėjimus užkirsti kelią teroristiniams nusikaltimams, įskaitant informacijos ir geriausios patirties mainus, taip pat mokymą ir kitas bendras prevencinio pobūdžio pastangas.

 

 

 

5 straipsnis

 

Viešas teroristinio nusikaltimo kurstymas

 

1. Šioje Konvencijoje „viešas teroristinio nusikaltimo kurstymas“ – informacijos skleidimas ar kitokios pastangos padaryti ją prieinamą visuomenei, siekiant paskatinti daryti teroristinį nusikaltimą, kai toks elgesys, kuriuo tiesiogiai arba netiesiogiai skatinama daryti teroristinius nusikaltimus, kelia pavojų, kad gali būti padarytas vienas ar keli tokie nusikaltimai.

 

2. Šalys patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad viešas kurstymas daryti teroristinį nusikaltimą, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalyje, kai tai daroma neteisėtai ir tyčia, pagal Šalies nacionalinę teisę būtų laikomas nusikaltimu.

 

 

 

6 straipsnis

 

Verbavimas terorizmo tikslais

 

1. Šioje Konvencijoje „verbavimas terorizmo tikslais“ – kito asmens skatinimas daryti teroristinį nusikaltimą arba dalyvauti jį darant, arba prisijungti prie susivienijimo ar grupės, siekiant prisidėti prie vieno ar daugiau teroristinių to susivienijimo ar grupės nusikaltimų darymo.

 

2. Šalys patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad verbavimas terorizmo tikslais, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalyje, kai tai daroma neteisėtai ir tyčia, pagal Šalies nacionalinę teisę būtų laikomas nusikaltimu.

 

 

 

7 straipsnis

 

Mokymas terorizmo tikslais

 

1. Šioje Konvencijoje „mokymas terorizmo tikslais“ – nurodymų, kaip pasigaminti ar naudoti sprogmenis, šaunamuosius ginklus ar kitokius ginklus arba kenksmingas ar pavojingas medžiagas, teikimas, ar kitoks konkrečių metodų ar technikos mokymas, siekiant padaryti teroristinį nusikaltimą ar prisidėti prie jo padarymo, žinant, kad įgyti įgūdžiai yra skirti šiam tikslui.

 

2. Šalys patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad mokymas terorizmo tikslais, kaip apibrėžta šio straipsnio 1 dalyje, kai tai daroma neteisėtai ir tyčia, pagal Šalies nacionalinę teisę būtų laikomas nusikaltimu.

 

 

 

8 straipsnis

 

Teroristinio nusikaltimo rezultato nereikšmingumas

 

Tam, kad veiksmas būtų laikomas nusikaltimu, kaip nustatyta šios Konvencijos 5–7 straipsniuose, nebūtina, kad teroristinis nusikaltimas būtų iš tikrųjų padarytas.

 

 

 

9 straipsnis

 

Papildomi nusikaltimai

 

1.  Šalys patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad pagal nacionalinę teisę šie veiksmai būtų laikomi nusikaltimais:

 

a)  bendrininkavimas darant šios Konvencijos 5–7 straipsniuose nurodytus nusikaltimus;

 

b)             šios Konvencijos 5–7 straipsniuose nurodytų nusikaltimų organizavimas ar nurodymas kitiems įvykdyti tuos nusikaltimus;

 

c)  prisidėjimas prie vieno ar daugiau nusikaltimų, nurodytų šios Konvencijos 5–7 straipsniuose,  kai juos daro bendro tikslo siekiančių asmenų grupė. Toks veiksmas laikomas tyčiniu ir turi būti padaromas:

 

i) siekiant sudaryti sąlygas grupės nusikalstamai veiklai ar nusikalstamam tikslui pasiekti, kai tokia veikla ar tikslas apima šios Konvencijos 5–7 straipsniuose nurodytų nusikaltimų darymą, arba

 

ii) žinant grupės ketinimą įvykdyti nusikaltimą, nurodytą šios Konvencijos 5–7 straipsniuose.

 

2.  Šalys taip pat patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad pagal Šalių nacionalinę teisę pasikėsinimas padaryti šios Konvencijos 6 ir 7 straipsniuose nurodytus nusikaltimus būtų laikomas nusikaltimu.

 

 

 

10 straipsnis

 

Juridinių asmenų atsakomybė

 

1.  Šalys, laikydamosi savo teisės principų, patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad būtų nustatyta juridinių asmenų atsakomybė už dalyvavimą darant šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytus nusikaltimus.

 

2.  Laikantis Šalies teisės principų, juridinių asmenų atsakomybė gali būti baudžiamoji, civilinė arba administracinė.

 

3.  Tokia atsakomybė neapriboja nusikaltimus padariusių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės.

 

 

 

11 straipsnis

 

Sankcijos ir priemonės

 

1.  Šalys patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti, kad už šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis bausmėmis.

 

2.  Į ankstesnį teistumą pagal įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį, priimtą užsienio valstybėse dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų, gali būti atsižvelgiama tiek, kiek leidžiama vadovaujantis nacionaline teise, kai bausmė nustatoma  pagal nacionalinę teisę.

 

3.  Šalys užtikrina, kad pagal šios Konvencijos 10 straipsnį kaltais pripažintiems juridiniams asmenims būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios ar nebaudžiamosios sankcijos, įskaitant pinigines baudas.

 

 

 

12 straipsnis

 

Sąlygos ir apsaugos priemonės

 

1.  Šalys užtikrina, kad kriminalizavimo nustatymas, įgyvendinimas ir taikymas pagal šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsnius būtų atliekamas laikantis įsipareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje, visų pirma teisės į saviraiškos laisvę, laisvės jungtis į asociacijas, religijos laisvės, kaip nustatyta, kai taikytina tai Šaliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, taip pat kitų įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę.

 

2.  Be to, kriminalizavimui nustatyti, įgyvendinti ir taikyti pagal šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsnius turėtų būti taikomas proporcingumo principas, atsižvelgiant į teisėtus tikslus ir jų svarbą demokratinėje visuomenėje, taip pat turėtų būti draudžiama visų formų savivalė arba diskriminacinis ar rasistinis požiūris.

 

 

 

13 straipsnis

 

Terorizmo aukų apsauga, kompensacijos ir parama joms

 

Šalys patvirtina tokias priemones, kurių gali prireikti siekiant apsaugoti ir paremti terorizmo, įvykdyto jų teritorijoje, aukas. Šios priemonės gali apimti, taikant atitinkamas nacionalines sistemas ir laikantis nacionalinės teisės aktų, inter alia, finansinę paramą ir kompensacijas terorizmo aukoms ir artimiems jų šeimų nariams.

 

 

 

14 straipsnis

 

Jurisdikcija

 

1.  Šalys imasi tokių priemonių, kurių joms gali prireikti savo jurisdikcijai dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų nustatyti, jeigu:

 

a)  nusikaltimas padaromas tos Šalies teritorijoje;

 

b)             nusikaltimas padaromas laive, plaukiojančiame su tos Šalies vėliava, arba orlaivyje, registruotame pagal tos Šalies įstatymus;

 

c)  nusikaltimą padaro tos Šalies pilietis.

 

2.  Šalys taip pat gali nustatyti savo jurisdikciją dėl šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų, kai:

 

a) nusikaltimu buvo siekiama padaryti ar buvo padarytas šios Konvencijos                              1 straipsnyje nurodytas nusikaltimas tos Šalies teritorijoje arba prieš tos Šalies pilietį;

 

b) nusikaltimu buvo siekiama padaryti ar buvo padarytas šios Konvencijos                               1 straipsnyje nurodytas nusikaltimas prieš tos Šalies valstybės ar vyriausybės infrastruktūrą užsienyje, įskaitant tos Šalies diplomatines ar konsulines patalpas;

 

c) nusikaltimu buvo siekiama padaryti ar buvo padarytas šios Konvencijos                              1 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, siekiant priversti tą Šalį veikti arba susilaikyti nuo veiksmų;

 

d) nusikaltimą padaro asmuo be pilietybės, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra tos Šalies teritorijoje;

 

e) nusikaltimas padaromas orlaivyje, kuriuo naudojasi tos Šalies vyriausybė.

 

3. Šalys imasi tokių priemonių, kurių gali prireikti nustatyti jų jurisdikciją dėl bet kurio iš šioje Konvencijoje nurodytų nusikaltimų tuo atveju, kai įtariamas nusikaltimo padarymu asmuo yra jų teritorijoje ir Šalis neišduoda jo kitai Šaliai, kurios jurisdikcija yra pagrįsta prašomosios Šalies teisėje vienodai galiojančia jurisdikcijos taisykle.

 

4.  Šia Konvencija neatimama galimybė vykdyti baudžiamąją jurisdikciją, nustatytą pagal nacionalinės teisės normas.

 

5.  Kai daugiau negu viena Šalis tvirtina turinti jurisdikciją dėl tariamo nusikaltimo, nurodyto šioje Konvencijoje, su tuo susijusios Šalys prireikus konsultuojasi, siekdamos baudžiamajam persekiojimui nustatyti tinkamiausią jurisdikciją.

 

 

 

15 straipsnis

 

Pareiga tirti

 

1.  Šalis, gavusi informaciją, kad asmuo, padaręs arba įtariamas padaręs šioje Konvencijoje nurodytą nusikaltimą, gali būti jos teritorijoje, imasi pagal jos nacionalinę teisę būtinų priemonių, kad būtų ištirti toje informacijoje pateikti faktai.

 

2.  Įsitikinusi, kad tai leidžiama pagal aplinkybes, Šalis, kurios teritorijoje yra asmuo, padaręs arba įtariamas padaręs nusikaltimą, pagal savo nacionalinę teisę imasi tinkamų priemonių to asmens buvimui užtikrinti siekiant, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba išduotas.

 

3.  Asmuo, dėl kurio imamasi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, turi teisę:

 

a)  nedelsdamas pranešti apie tai valstybės, kurios pilietis jis yra arba kuri kitais pagrindais turi teisę ginti tokio asmens teises, artimiausiam atitinkamam atstovui arba, jei toks asmuo neturi pilietybės, valstybės, kurios teritorijoje tas asmuo nuolat gyvena, artimiausiam atitinkamam atstovui;

 

b)             būti tos valstybės atstovo aplankytas;

 

c)  žinoti apie šios dalies a ir b punktuose nurodytas savo teises.

 

4. Šio straipsnio 3 dalyje minėtomis teisėmis naudojamasi pagal tos Šalies, kurios teritorijoje yra asmuo, padaręs arba įtariamas padaręs nusikaltimą, įstatymus ir kitus teisės aktus tuo atveju, kai minėti įstatymai ir kiti teisės aktai padeda visapusiškai įgyvendinti tikslus, kuriems pasiekti yra skirtos pagal šio straipsnio 3 dalį suteiktos teisės.

 

5. Šio straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis neapribojama Šalies, siekiančios vykdyti savo jurisdikciją pagal 14 straipsnio 1 dalies c punktą arba to paties straipsnio 2 dalies d punktą, teisė prašyti Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą palaikyti ryšį su asmeniu, įtariamu padarius nusikaltimą, ir jį aplankyti.

 

 

 

16 straipsnis

 

Konvencijos netaikymas

 

Ši Konvencija netaikoma, kai šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytas nusikaltimas padaromas vienoje valstybėje, jeigu asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, yra tos valstybės pilietis ir yra jos teritorijoje ir jeigu jokia kita valstybė neturi pagrindo pagal šios Konvencijos 14 straipsnio 1 arba 2 dalį vykdyti jurisdikciją, turint omenyje, kad tokiais atvejais prireikus taikomos šios Konvencijos 17 ir 20–22 straipsnių nuostatos.

 

 

 

17 straipsnis

 

Tarptautinis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose

 

1.  Šalys teikia viena kitai kuo didesnę pagalbą tiriant baudžiamąsias bylas arba vykdant baudžiamuosius ar ekstradicijos procesus, susijusius su šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytais nusikaltimais, įskaitant pagalbą renkant Šalių turimus bylai reikalingus įrodymus.

 

2.  Šalys šio straipsnio 1 dalyje nustatytus įpareigojimus vykdo vadovaudamosi tarp jų sudarytomis tarptautinėmis sutartimis ar kitais susitarimais dėl tarpusavio teisinės pagalbos. Jeigu tokių tarptautinių sutarčių ar susitarimų nėra, Šalys teikia viena kitai pagalbą pagal savo nacionalinę teisę.

 

3.  Šalys kuo plačiau bendradarbiauja tarpusavyje pagal atitinkamą prašomosios Šalies teisę, tarptautines sutartis, susitarimus ir priemones, baudžiamųjų tyrimų ar procesų, susijusių su nusikaltimais, už kuriuos prašančiojoje Šalyje pagal šios Konvencijos 10 straipsnį juridinis asmuo gali būti laikomas atsakingu, srityje.

 

4.  Šalys gali apsvarstyti, ar nereikėtų sukurti papildomų priemonių, kurios leistų su kitomis Šalimis dalytis informacija ar įrodymais, kurių reikia baudžiamajai, civilinei ar administracinei atsakomybei nustatyti pagal šios Konvencijos 10 straipsnį.

 

 

 

18 straipsnis

 

Išdavimas arba patraukimas baudžiamojon atsakomybėn

 

1.  Šalis, kurios teritorijoje yra asmuo, įtariamas padaręs nusikaltimą, tais atvejais, kai ji turi jurisdikciją pagal šios Konvencijos 14 straipsnį, jei ji neišduoda tokio asmens, privalo nedarydama jokių išimčių ir neatsižvelgdama į tai, ar nusikaltimas buvo padarytas jos teritorijoje, neatidėliodama perduoti bylą savo kompetentingoms institucijoms baudžiamajam persekiojimui vykdyti tos Šalies teisės aktų nustatyta tvarka. Tos institucijos priima sprendimą tokia pat tvarka kaip ir dėl bet kurio kito sunkaus nusikaltimo pagal tos Šalies teisę.

 

2.  Jeigu Šalis pagal savo nacionalinę teisę gali išduoti ar kitaip perduoti vieną iš savo piliečių tik jei toks asmuo bus grąžintas į tą Šalį atlikti teismo proceso ar proceso, kurio siekiant buvo prašoma išduoti ar kitaip perduoti asmenį, metu paskirtos bausmės, ir ta Šalis, ir asmens ekstradicijos prašanti Šalis sutinka su šia galimybe ir su kitomis sąlygomis, kurias jos laiko tinkamomis, tokios sąlyginės ekstradicijos arba perdavimo pakanka šio straipsnio 1 dalyje nustatytam įsipareigojimui įvykdyti.

 

 

 

19 straipsnis

 

Ekstradicija

 

1.  Šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodyti nusikaltimai yra laikomi įtrauktais į visas Šalių ekstradicijos sutartis, sudarytas prieš įsigaliojant šiai Konvencijai, kaip nusikaltimai, už kuriuos išduodama. Šalys įsipareigoja įtraukti šiuos nusikaltimus, kaip nusikaltimus, už kuriuos išduodama, į visas ekstradicijos sutartis, kurios tarp jų bus sudarytos vėliau.

 

2.  Jeigu Šalis, kuri yra nustačiusi, kad ekstradicija galima tik tuo atveju, jei yra sudaryta tarptautinė sutartis, gauna kitos Šalies, su kuria ji nesudariusi ekstradicijos sutarties, ekstradicijos prašymą, prašomoji Šalis gali savo nuožiūra laikyti šią Konvenciją teisiniu pagrindu išduoti už nusikaltimus, nurodytus šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose. Kitos ekstradicijos sąlygos nustatomos prašomosios Šalies teisėje.

 

3.  Šalys, kurios nėra nustačiusios, kad ekstradicija galima tik tuo atveju, jei yra sudaryta tarptautinė sutartis, tarpusavyje tokius šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytus nusikaltimus pripažįsta nusikaltimais, už kuriuos išduodama, pagal prašomosios Šalies teisės reikalavimus.

 

4.  Jeigu būtina, ekstradicijos tarp Šalių tikslais šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodyti nusikaltimai laikomi padarytais ne tik toje vietoje, kur jie buvo padaryti, bet ir Šalių, kurios nustatė savo jurisdikciją pagal šios Konvencijos 14 straipsnį, teritorijose.

 

5.  Visų ekstradicijos sutarčių ir susitarimų, sudarytų tarp Šalių dėl šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytų nusikaltimų, nuostatos laikomos iš dalies pakeistomis tarp Šalių tiek, kiek jos neatitinka šios Konvencijos.

 

 

 

20 straipsnis

 

Sąlygos dėl politinės išlygos neįtraukimas

 

1.  Ekstradicijai vykdyti arba tarpusavio teisinei pagalbai teikti nė vienas šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytas nusikaltimas nelaikomas politiniu nusikaltimu arba nusikaltimu, susijusiu su politiniu nusikaltimu, arba nusikaltimu, padarytu dėl politinių motyvų. Atitinkamai, ekstradicijos arba tarpusavio teisinės pagalbos prašymas dėl tokio nusikaltimo negali būti atmestas vien tuo pagrindu, kad jis yra susijęs su politiniu nusikaltimu arba nusikaltimu, susijusiu su politiniu nusikaltimu, arba nusikaltimu, padarytu dėl politinių motyvų.

 

2.  Neapribodamos 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 19–23 straipsnių taikymo kitiems šios Konvencijos straipsniams, bet kokia valstybė ar Europos Bendrija gali, pasirašydamos šią Konvenciją arba deponuodamos šios Konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą, pareikšti, kad pasilieka teisę netaikyti šio straipsnio 1 dalies dėl ekstradicijos už šioje Konvencijoje nurodytus nusikaltimus. Šalis įsipareigoja taikyti šią išlygą, atsižvelgdama į kiekvieną konkretų atvejį, priimdama tinkamai pagrįstą sprendimą.

 

3.  Bet kuri Šalis gali visiškai arba iš dalies atšaukti išlygą, kurią padarė pagal šio straipsnio 2 dalį, pareiškimu, kurį ji pateikia Europos Tarybos generaliniam sekretoriui. Pareiškimas įsigalioja nuo jo gavimo dienos.

 

4.  Šalis, padariusi išlygą pagal šio straipsnio 2 dalį, negali reikalauti, kad bet kuri kita Šalis taikytų šio straipsnio 1 dalį; tačiau ji gali, jei jos išlyga yra dalinė ar sąlyginė, reikalauti, kad šis straipsnis būtų taikomas tiek, kiek ji pati jį taiko.

 

5.  Išlyga galioja trejus metus nuo šios Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai Šaliai dienos. Tačiau tokios išlygos galiojimas gali būti pratęstas tokiam pat laikotarpiui.

 

6.  Likus dvylikai mėnesių iki išlygos galiojimo termino pabaigos, Europos Tarybos generalinis sekretorius įspėja atitinkamą Šalį dėl tokio termino pabaigos. Ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki išlygos galiojimo termino pabaigos, Šalis Europos Tarybos generaliniam sekretoriui praneša, kad ji toliau taiko savo išlygą, iš dalies ją keičia arba atšaukia. Jeigu Šalis Europos Tarybos generaliniam sekretoriui praneša, kad ji toliau taiko savo išlygą, ji privalo paaiškinti tokį pratęsimą pateisinančius motyvus. Jei atitinkama Šalis pranešimo nepateikia, Europos Tarybos generalinis sekretorius tai Šaliai praneša, kad jos išlyga laikoma savaime pratęsta šešiems mėnesiams. Jei atitinkama Šalis iki šio termino pabaigos nepraneša savo ketinimo toliau taikyti ar pakeisti savo išlygą, išlyga nustoja galioti.

 

7.  Kai Šalis, gavusi iš kitos Šalies prašymą išduoti asmenį, to asmens neišduoda taikydama šią išlygą, ji be jokių išimčių ir nedelsdama perduoda šią bylą savo kompetentingoms baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, išskyrus atvejus, kai prašančioji ir prašomoji Šalys susitaria kitaip. Kompetentingos institucijos tam, kad vykdytų baudžiamąjį persekiojimą prašomojoje Šalyje, priima sprendimą tokiomis pat sąlygomis, kurios būtų taikomos bet kokio sunkaus nusikaltimo atveju pagal tos Šalies teisę. Prašomoji Šalis apie galutinį proceso rezultatą nedelsdama praneša prašančiajai Šaliai ir Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, kuris tą pranešimą nusiunčia 30 straipsnyje numatytam Šalių pasitarimui.

 

8.  Sprendimas atsisakyti patenkinti ekstradicijos prašymą remiantis šia išlyga nedelsiant siunčiamas prašančiajai Šaliai. Jeigu per pagrįstą laiką prašomojoje Šalyje nepriimamas joks teismo sprendimas dėl bylos esmės pagal šio straipsnio 7 dalį, prašančioji Šalis gali apie šį faktą pranešti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, kuris klausimą perduoda 30 straipsnyje numatytam Šalių pasitarimui. Per šį pasitarimą apsvarstomas klausimas ir pateikiama nuomonė, ar atsisakymas atitinka Konvenciją, ir ta nuomonė pateikiama Ministrų Komitetui, kad tuo klausimu būtų padarytas pareiškimas. Atlikdamas funkcijas pagal šią straipsnio dalį, Ministrų Komitetas kviečia rinktis tik valstybes, kurios yra šios Konvencijos Šalys.

 

 

 

21 straipsnis

 

Išlyga dėl diskriminavimo

 

1.  Nė viena šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip nuostata, kuria įpareigojama išduoti arba suteikti tarpusavio teisinę pagalbą, jeigu prašomoji Šalis turi pakankamą pagrindą manyti, kad prašymas išduoti dėl šios Konvencijos 5–7 ir 9 straipsniuose nurodytų nusikaltimų arba tarpusavio teisinės pagalbos prašymas dėl tokių nusikaltimų buvo pateiktas tam, kad būtų vykdomas asmens baudžiamasis persekiojimas arba jis būtų nubaustas dėl savo rasės, religijos, pilietybės, etninės kilmės arba politinių pažiūrų, arba tam, kad patenkinus tokį prašymą būtų pabloginta tokio asmens padėtis dėl bet kurios iš šių priežasčių.

 

2.  Nė viena šios Konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip nuostata, kuria įpareigojama išduoti, jeigu asmeniui, dėl kurio paduotas ekstradicijos prašymas, iškyla pavojus būti kankinamam, patirti nežmonišką ar  žeminantį elgesį ar būti taip baudžiamam.

 

3.  Nė viena šios Konvencijos nuostata taip pat negali būti aiškinama kaip nuostata, kuria įpareigojama išduoti asmenį, jei tokiam asmeniui, dėl kurio yra paduotas ekstradicijos prašymas, gresia mirties bausmė arba, jeigu prašomosios Šalies teisės aktais nenustatomas įkalinimas iki gyvos galvos, įkalinimas iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo galimybės, išskyrus atvejus, kai pagal galiojančias ekstradicijos sutartis prašomoji Šalis privalo taikyti ekstradiciją, jei prašančioji Šalis patikina prašomąją Šalį, kad mirties bausmė nebus skiriama arba, jei ji jau yra paskirta, nebus vykdoma, arba kad atitinkamam asmeniui nebus taikomas įkalinimas iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo galimybės.

 

 

 

22 straipsnis

 

Savanoriška informacija

 

1.  Šalies kompetentingos institucijos, nepažeisdamos savo tyrimų ar procedūrų, gali be išankstinio prašymo nusiųsti kitos Šalies kompetentingoms institucijoms informaciją, gautą joms atliekant tyrimus, kai joms atrodo, kad tokios informacijos atskleidimas gali padėti informaciją gaunančiai Šaliai pradėti ar vykdyti tyrimus ar procedūras arba paskatinti tą Šalį pateikti prašymą pagal šią Konvenciją.

 

2.  Informaciją pateikianti Šalis gali pagal savo nacionalinę teisę nustatyti informaciją gaunančiai Šaliai naudojimosi tokia informacija sąlygas.

 

3.  Informaciją gaunančiai Šaliai tokios sąlygos yra privalomos.

 

4.  Tačiau bet kuri Šalis gali bet kada pareikšti pateikdama pareiškimą Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, kad ji pasilieka teisę nesilaikyti informaciją suteikiančios Šalies sąlygų pagal šio straipsnio 2 dalį, jei negauna išankstinio pranešimo apie informacijos, kuri bus suteikta, pobūdį ir nesutinka su jos perdavimu.

 

 

 

23 straipsnis

 

Pasirašymas ir įsigaliojimas

 

1.  Ši Konvencija teikiama pasirašyti Europos Tarybos valstybėms narėms, Europos Bendrijai ir valstybėms, kurios nėra narės ir kurios dalyvavo ją rengiant.

 

2.  Ši Konvencija turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

 

3.  Ši Konvencija įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai šešios šią Konvenciją pasirašiusios Šalys, įskaitant bent keturias Europos Tarybos valstybes nares, pareiškia sutinkančios įsipareigoti pagal šią Konvenciją, laikydamosi šio straipsnio 2 dalies nuostatų, dieną.

 

4.  Bet kuriai kitai šią Konvenciją pasirašiusiai Šaliai, kuri vėliau pareiškia sutinkanti įsipareigoti pagal šią Konvenciją, ji įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai tokia Šalis pareiškia sutinkanti įsipareigoti pagal šią Konvenciją, laikydamasi šio straipsnio 2 dalies nuostatų, dieną.

 

 

 

24 straipsnis

 

Prisijungimas prie Konvencijos

 

1.  Šiai Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų Komitetas, pasikonsultavęs su šios Konvencijos Šalimis ir joms vienbalsiai pritarus, gali bet kurią valstybę, kuri nėra Europos Tarybos narė ir kuri nedalyvavo rengiant šią Konvenciją, pakviesti prisijungti prie šios Konvencijos. Sprendimas priimamas Europos Tarybos statuto 20 straipsnio d dalyje nustatytos daugumos sprendimu ir vienbalsiu Šalių, turinčių teisę posėdžiauti Ministrų Komitete, atstovų sutarimu.

 

2.  Kiekvienai prie šios Konvencijos pagal šio straipsnio 1 dalį prisijungiančiai valstybei ši Konvencija įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai prisijungimo dokumentas buvo deponuotas Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, dieną.

 

 

 

25 straipsnis

 

Teritorinis taikymas

 

1.  Kiekviena valstybė arba Europos Bendrija, pasirašydama šią Konvenciją arba deponuodama savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą, gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kurioms taikoma ši Konvencija.

 

2.  Kiekviena valstybė bet kada vėliau Europos Tarybos generaliniam sekretoriui adresuotu pareiškimu gali išplėsti šios Konvencijos taikymą bet kuriai kitai pareiškime nurodytai teritorijai. Tokiai teritorijai ši Konvencija įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai Generalinis sekretorius gauna tokį pareiškimą, dieną.

 

3.  Kiekvienas pareiškimas pagal šio straipsnio pirmesnes dalis dėl kiekvienos iš jame nurodytų teritorijų Europos Tarybos generaliniam sekretoriui adresuotu pranešimu gali būti atšauktas. Atšaukimas įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai Generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą, dieną.       

 

 

 

26 straipsnis

 

Konvencijos poveikis

 

1.  Ši Konvencija papildo galiojančias daugiašales ar dvišales sutartis arba susitarimus tarp Šalių, įskaitant šių Europos Tarybos sutarčių nuostatas:

 

–   Europos konvencijos dėl ekstradicijos, pateiktos pasirašyti 1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje (ETS Nr. 24);

 

–       Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, pateiktos pasirašyti 1959 m. balandžio 20 d. Strasbūre (ETS Nr. 30);

 

–       Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu, pateiktos pasirašyti 1977 m. sausio 27 d. Strasbūre (ETS Nr. 90);

 

–       Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose papildomo protokolo, pateikto pasirašyti 1978 m. kovo 17 d. Strasbūre (ETS Nr. 99);

 

–       Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose antrojo papildomo protokolo, pateikto pasirašyti 2001 m. lapkričio 8 d. Strasbūre (ETS Nr. 182);

 

–       Protokolo, iš dalies pakeičiančio Europos konvenciją dėl kovos su terorizmu, pateikto pasirašyti 2003 m. gegužės 15 d. Strasbūre (ETS Nr. 190).

 

2.  Jei dvi ar daugiau Šalių jau sudarė susitarimą ar sutartį dėl šioje Konvencijoje nagrinėjamų dalykų arba kitaip reglamentavo savo santykius tokiais klausimais arba jei jos tai padarytų ateityje, jos visada turi teisę taikyti tą susitarimą ar sutartį arba atitinkamai reglamentuoti tuos santykius. Tačiau jei Šalys nustato tarpusavio santykius dėl šioje Konvencijoje nagrinėjamų dalykų kitaip, negu reglamentuojama šioje Konvencijoje, jos tai daro taip, kad toks nustatymas atitiktų Konvencijos tikslus ir principus.

 

3.  Šalys, kurios yra Europos Sąjungos valstybės narės, tarpusavio santykiams taiko Bendrijos ir Europos Sąjungos taisykles tiek, kiek yra Bendrijos ar Europos Sąjungos taisyklių, kuriomis reglamentuojamas konkretus dalykas ir kurios taikomos konkrečiu atveju, nepažeidžiant šios Konvencijos objekto ir tikslo ir netrukdant Šalims iki galo taikyti šią Konvenciją.

 

4.  Nė viena šios Konvencijos nuostata neturi įtakos kitoms Šalies ir asmenų teisėms, įsipareigojimams ir atsakomybei pagal tarptautinę teisę, įskaitant tarptautinę humanitarinę teisę.

 

5.  Šia Konvencija nereguliuojama nei tarptautinė humanitarinė teisė, kuria reglamentuojama ginkluotųjų pajėgų veikla ginkluoto konflikto metu, kaip šios sąvokos suprantamos pagal tarptautinę humanitarinę teisę, nei veikla, kurią Šalies karinės pajėgos vykdo atlikdamos oficialias pareigas, kai tokia veikla reglamentuojama kitomis tarptautinės teisės normomis.

 

 

 

 

 

27 straipsnis

 

Konvencijos pataisos

 

1.  Šios Konvencijos pataisas gali siūlyti bet kuri Šalis, Europos Tarybos Ministrų Komitetas arba Šalių pasitarimas.

 

2.  Europos Tarybos generalinis sekretorius pasiūlymus dėl šios Konvencijos pataisų pateikia Šalims.

 

3.  Be to, apie bet kokias Šalies ar Ministrų Komiteto siūlomas pataisas pranešama Šalių pasitarimui, kuris Ministrų Komitetui pateikia savo nuomonę dėl pasiūlytos pataisos.

 

4.  Ministrų Komitetas apsvarsto pasiūlytą pataisą ir bet kokią Šalių pasitarimo pateiktą nuomonę ir gali pritarti pataisai.

 

5.  Visų pataisų, kurias Ministrų Komitetas priima pagal šio straipsnio 4 dalį, tekstas siunčiamas Šalims, kad šios joms pritartų.

 

6.  Bet kokia pagal šio straipsnio 4 dalį patvirtinta pataisa įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai visos Šalys praneša Generaliniam sekretoriui apie jos priėmimą.

 

 

 

28 straipsnis

 

Priedo persvarstymas

 

1.  Kad būtų atnaujintas priede pateiktų sutarčių sąrašas, bet kuri Šalis ar Ministrų Komitetas gali pasiūlyti jį pakeisti. Šie pasiūlymai dėl pakeitimo turi būti susiję tik su visuotinėmis konkrečiai su tarptautiniu terorizmu susijusiomis sutartimis, sudarytomis Jungtinių Tautų sistemoje ir jau įsigaliojusiomis. Europos Tarybos generalinis sekretorius praneša apie tokius pasiūlymus Šalims.

 

2.  Ministrų Komitetas, pasikonsultavęs su Šalimis, kurios nėra narės, siūlomą pakeitimą gali priimti Europos Tarybos statuto 20 straipsnio d dalyje numatyta balsų dauguma. Pakeitimas įsigalioja pasibaigus vienų metų laikotarpiui nuo tos dienos, kai jis buvo nusiųstas Šalims. Per šį laikotarpį bet kuri Šalis gali pranešti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, kad ji nepritaria kurio nors pakeitimo įsigaliojimui tai Šaliai.

 

3.  Jeigu vienas trečdalis Šalių Europos Tarybos generaliniam sekretoriui praneša, kad nepritaria pakeitimo įsigaliojimui, pakeitimas neįsigalioja.

 

4.  Jeigu mažiau kaip vienas trečdalis Šalių praneša apie savo nepritarimą, pakeitimas įsigalioja tik toms Šalims, kurios apie nepritarimą nepranešė.

 

5.  Jeigu pakeitimas yra įsigaliojęs pagal šio straipsnio 2 dalį ir jeigu kuri nors Šalis yra pranešusi apie savo nepritarimą dėl jo, tas pakeitimas tai Šaliai įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po tos dienos, kurią ji Europos Tarybos generaliniam sekretoriui pranešė, kad pritaria pakeitimui, dieną.

 

 

 

 

 

 

 

29 straipsnis

 

Ginčų sprendimas

 

Ginčą, kilusį tarp Šalių dėl šios Konvencijos aiškinimo ar taikymo, Šalys siekia išspręsti derybomis ar kitomis pasirinktomis taikiomis priemonėmis, įskaitant ginčo pateikimą arbitražo teismui, kurio sprendimai ginčo Šalims yra privalomi, arba Tarptautiniam Teisingumo Teismui, kaip suinteresuotosios Šalys susitaria.

 

 

 

30 straipsnis

 

Šalių konsultacijos

 

1.  Šalys periodiškai konsultuojasi, siekdamos:

 

a)  pateikti pasiūlymus, kaip palengvinti ar pagerinti šios Konvencijos veiksmingą taikymą ir įgyvendinimą, įskaitant bet kokių problemų ir bet kokių pareiškimų, padarytų pagal šią Konvenciją, poveikio nustatymą;

 

b) parengti savo nuomonę apie atsisakymo patenkinti ekstradicijos prašymą, pateiktą joms pagal 20 straipsnio 8 dalį, atitiktį Konvencijai;

 

c)  pateikti pasiūlymus dėl šios Konvencijos pataisų pagal 27 straipsnį;

 

d) parengti savo nuomonę dėl bet kokio pasiūlymo dėl šios Konvencijos pataisos, apie kurią joms pranešama pagal 27 straipsnio 3 dalį;

 

e)  pareikšti nuomonę bet kokiu klausimu, susijusiu su šios Konvencijos taikymu, ir palengvinti informacijos apie svarbius teisinius, politinius ar technologinius pokyčius mainus.

 

2.  Šalių pasitarimą šaukia Europos Tarybos generalinis sekretorius, kai jam atrodo būtina, ir tuo atveju, kai dauguma Šalių ar Ministrų Komitetas reikalauja jį sušaukti.

 

3.  Šalims atlikti funkcijas pagal šį straipsnį padeda Europos Tarybos sekretoriatas.

 

 

 

31 straipsnis

 

Denonsavimas

 

1.  Bet kuri Šalis Europos Tarybos generaliniam sekretoriui adresuotu pranešimu bet kuriuo metu gali denonsuoti šią Konvenciją.

 

2.  Toks denonsavimas įsigalioja pirmą mėnesio, einančio po to, kai pasibaigia trijų mėnesių laikotarpis, skaičiuojamas nuo tos dienos, kai Generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą, dieną.

 

 

 

32 straipsnis

 

Pranešimas

 

Europos Tarybos generalinis sekretorius praneša Europos Tarybos valstybėms narėms, Europos Bendrijai, prie šios Konvencijos rengimo prisidėjusioms valstybėms, kurios nėra narės, ir visoms prie šios Konvencijos prisijungusioms ar pakviestoms prisijungti valstybėms apie:

 

a)  kiekvieną pasirašymą;

 

b)             kiekvieno ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumento deponavimą;

 

c)  kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 23 straipsnį;

 

d) kiekvieną pareiškimą pagal 1 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 4 dalį ir 25 straipsnį;

 

e)  kiekvieną su šia Konvencija susijusį aktą, pranešimą ar informaciją.

 

 

 

Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

 

 

 

PRIIMTA 2005 m. gegužės 16 d. Varšuvoje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra autentiški ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Europos Tarybos generalinis sekretorius patvirtintas kopijas siunčia kiekvienai Europos Tarybos valstybei narei, Europos Bendrijai, prie šios Konvencijos rengimo prisidėjusioms valstybėms, kurios nėra narės, ir visoms pakviestoms prisijungti prie šios Konvencijos valstybėms.

 

Priedas

 

 

 

1.      Konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu, sudaryta 1970 m. gruodžio 16 d. Hagoje.

 

2.      Konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą, pasirašyta 1971 m. rugsėjo 23 d. Monrealyje.

 

3.      Konvencija dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos, sudaryta 1973 m. gruodžio 14 d. Niujorke.

 

4.      Tarptautinė konvencija dėl kovos su įkaitų ėmimu, sudaryta 1979 m. gruodžio 18 d. Niujorke.

 

5.      Branduolinių medžiagų fizinės saugos konvencija, priimta 1980 m. kovo 3 d. Vienoje.

 

6.      Protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose, pasirašytas 1988 m. vasario 24 d. Monrealyje.

 

7.      Konvencija dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš saugią jūrų laivybą, priimta 1988 m. kovo 10 d. Romoje.

 

8.      Protokolas dėl kovos su neteisėtais veiksmais prieš stacionarių platformų kontinentiniame šelfe saugą, priimtas 1988 m. kovo 10 d. Romoje.

 

9.      Tarptautinė konvencija dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais, sudaryta 1997 m. gruodžio 15 d. Niujorke.

 

10.     Tarptautinė konvencija dėl kovos su terorizmo finansavimu, priimta 1999 m. gruodžio 9 d. Niujorke.

 

11.    Tarptautinė konvencija dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais, priimta 2005 m. balandžio 13 d. Niujorke [1]

 

 


[1] Priedo pakeitimas, kurį ministrų pavaduotojai priėmė 1034-ajame susirinkime (2008 m. rugsėjo 11 d., 10.1 punktas) ir kuris, vadovaujantis Konvencijos 28 straipsniu, įsigaliojo 2009 m. rugsėjo 13 d.