LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

 

 

IR

 

 

PRANCŪZIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

 

 

SUSITARIMAS

 

 

DĖL BENDROS KINO FILMŲ GAMYBOS

 

 


Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybė (toliau – Šalys),

 

atsižvelgdamos į 2005 m. spalio 20 d. Paryžiuje priimtą UNESCO konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, kurios narės yra Lietuvos Respublika ir Prancūzijos Respublika;

 

atsižvelgdamos į 1992 m. spalio 2 d. Strasbūre priimtą Europos konvenciją dėl bendros kino filmų gamybos, kurios narės yra Lietuvos Respublika ir Prancūzijos Respublika, būtent į jos 2 straipsnį;

 

atsižvelgdamos į abipusį Šalių ketinimą sustiprinti Lietuvos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos bendradarbiavimą kino srityje ir skleisti jų bendrą kino paveldą;

 

atsižvelgdamos į būtinybę atnaujinti Šalių bendradarbiavimo kino srityje teisinę bazę ir į kino pramonės taisykles, galiojančias Lietuvoje ir Prancūzijoje,

 

s u s i t a r ė:

 

 

I. BENDRA GAMYBA

 

 

1 straipsnis

 

Šiame Susitarime:

 

1.    Sąvoka „kinematografinis kūrinys“ reiškia bet kokios trukmės, bet kokiomis priemonėmis sukurtus ir bet kurio žanro (vaidybinius, animacinius, dokumentinius) kinematografinius kūrinius, kurie atitinka abiejų Šalių valstybių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir kurie pirmą kartą buvo parodyti kino teatre.

 

2.    Sąvoka „bendra kino filmų gamyba“ reiškia bendrųjų gamintojų veiksmus, gaminant šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtą kinematografinį kūrinį.

 

3.    Sąvoka „bendrasis gamintojas“ reiškia kino filmus gaminančią bendrovę ar gamintoją, įsteigtą Lietuvos ar Prancūzijos teritorijoje arba šalies, kuri yra pasirašiusi su Lietuva ar Prancūzija bendros gamybos sutartį arba yra Europos konvencijos dėl bendros kino filmų gamybos narė, teritorijoje.

 

4.   Sąvoka „kompetentinga institucija“ reiškia:

 

- Lietuvos Respublikos Vyriausybei atstovaujantį Lietuvos kino centrą prie Kultūros ministerijos;

 

- Prancūzijos Respublikos Vyriausybei atstovaujantį Nacionalinį kino ir animacijos centrą.

 

 

2 straipsnis

 

1.    Vadovaujantis šiuo Susitarimu bendrai pagaminti kinematografiniai kūriniai laikomi nacionaliniais kinematografiniais kūriniais pagal abiejų Šalių valstybės teritorijoje galiojančius teisės aktus.

 

2.    Bendros gamybos kinematografiniams kūriniams, pagamintiems vadovaujantis šiuo Susitarimu, abiejų Šalių valstybių teritorijoje savaime taikomos lengvatos, nustatytos Šalių valstybių teritorijose galiojančiuose kino pramonės srities teisės aktuose. Kiekvienos Šalies kompetentinga institucija perduoda kitos Šalies kompetentingai institucijai teisės aktų, kuriuose reglamentuojamos šios lengvatos, sąrašą. Jei Šalys padaro kokių nors teisės aktų, kuriais reglamentuojamos šios sąlygos, pakeitimų, atitinkamos Šalies kompetentinga institucija įsipareigoja pranešti apie šiuos pakeitimus kitos Šalies kompetentingai institucijai.

 

3.    Šiomis lengvatomis gali pasinaudoti tik bendrasis gamintojas, įsikūręs jas suteikiančios Šalies valstybės teritorijoje.

 

4.    Bendros gamybos statuso įgijimo paraiškos turi atitikti tuo tikslu Šalių nustatytą tvarką ir reikalavimus, išvardytus šio Susitarimo priede.

 

5.    Kinematografiniam kūriniui, pagamintam vadovaujantis šiuo Susitarimu, abiejų Šalių kompetentingos institucijos suteikia bendros gamybos statusą.

 

6.    Abiejų Šalių kompetentingos institucijos perduoda viena kitai visą informaciją apie bendros gamybos statuso įgijimo paraiškų patenkinimą, atmetimą, pakeitimą arba atšaukimą.

 

7.    Prieš atmesdamos bendros gamybos statuso įgijimo paraišką, abiejų Šalių kompetentingos institucijos konsultuojasi tarpusavyje.

 

8.    Jeigu abiejų Šalių kompetentingos institucijos kinematografiniam kūriniui suteikė bendros gamybos statusą, šis statusas vėliau gali būti panaikintas tik bendru kompetentingų institucijų sprendimu.

 

 

3 straipsnis

 

1.    Kad kinematografiniams kūriniams būtų suteiktas bendros gamybos statusas, jie turi būti pagaminti bendrųjų gamintojų, turinčių tinkamų techninių ir finansinių priemonių bei reikiamos profesinės patirties.

 

2.    Bendroje kino filmo gamyboje dalyvaujantis kūrybinis ir techninis personalas turi turėti Lietuvos Respublikos ar Prancūzijos Respublikos pilietybę arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikos ar Prancūzijos Respublikos teritorijoje, arba turėti kurios nors Europos Sąjungos valstybės narės ar valstybės, Europos ekonominės erdvės susitarimo narės, pilietybę.

3.    Abiejų Šalių kompetentingos institucijos išimties tvarka gali leisti, kad gamyboje dalyvautų kūrybiniai ir techniniai darbuotojai, neatitinkantys pilietybės arba gyvenamosios vietos reikalavimų, aprašytų šio straipsnio 2 dalyje.

 

4.    Filmavimas turi vykti studijose, įsikūrusiose bendrųjų gamintojų valstybių teritorijose.

 

5.    Gali būti leidžiama filmuoti natūralioje aplinkoje, kuri nėra nei Lietuvos Respublikos, nei Prancūzijos Respublikos teritorijoje, jeigu tai būtina pagal kinematografinio kūrinio scenarijų.

 

 

4 straipsnis

 

1.    Kiekvienos Šalies bendrųjų gamintojų atitinkamų indėlių dalis gali sudaryti nuo dvidešimties (20) iki aštuoniasdešimties (80) procentų bendrojo bendros gamybos filmo biudžeto.

 

2.    Abiejų Šalių kompetentingos institucijos išimties tvarka tarpusavyje susitariusios gali leisti, kad 1 dalyje nurodyto indėlio dydis būtų sumažintas iki dešimties (10) procentų bendrojo bendros gamybos filmo biudžeto.

 

3.    Jeigu įmanoma, kiekvienos Šalies bendrojo (-ųjų) gamintojo (-ų) techninis ir kūrybinis indėlis turi būti proporcingas jo (jų) finansiniam indėliui.

 

 

5 straipsnis

 

Kiekvienas bendrasis gamintojas yra kinematografinio kūrinio bendraturtis.

 

 


6 straipsnis

 

Šalys palengvina įrangos, reikalingos kinematografiniams kūriniams gaminti vadovaujantis šiuo Susitarimu, importą ir eksportą. Kiekviena Šalis stengiasi pagal savo nacionalinės teisės aktus palengvinti bendroje kino filmų gamyboje dalyvaujančio kūrybinio ir techninio personalo judėjimą ir gyvenimą savo šalies teritorijoje.

 

 

7 straipsnis

 

1.    Abiejų Šalių kompetentingos institucijos kas dvejus metus tikrina, kaip užtikrinama indėlių į bendrai gaminamus kūrinius pusiausvyra.

 

2.    Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pusiausvyra apima ir kūrybinių bei techninių, taip pat finansinių indėlių pusiausvyrą. Šią pusiausvyrą vertina 11 straipsnyje nurodytas Jungtinis komitetas.

 

3.    Norėdamos patikrinti, ar užtikrinama pusiausvyra, kompetentingos institucijos sudaro visų paramos ir finansavimo priemonių suvestinę.

 

4.    Jei konstatuojama, kad pusiausvyros nėra, Jungtinis komitetas apsvarsto priemones, reikalingas pusiausvyrai atkurti, ir imasi visų tam tikslui reikalingų veiksmų.

 

 

8 straipsnis

 

Kinematografinio kūrinio titruose, anonsuose, pristatomuosiuose filmukuose, publikacijose ir reklaminėje medžiagoje turi būti nurodoma, kad tai bendra Lietuvos ir Prancūzijos arba Prancūzijos ir Lietuvos gamyba.

 

 


9 straipsnis

 

Įplaukų paskirstymą laisvai nustato bendrieji gamintojai, proporcingai atitinkamiems jų įnašams ir vadovaudamiesi Šalių teritorijoje galiojančiais teisės aktais.

 

 

10 straipsnis

 

1.    Abiejų Šalių kompetentingos institucijos gali sutikti, kad kinematografiniai kūriniai, patenkantys į šio Susitarimo taikymo sritį, gali būti gaminami kartu su vienu ar keliais gamintojais, priklausančiais valstybėms, su kuriomis viena arba kita Šalis yra sudariusi susitarimus dėl bendros kino filmų gamybos.

 

2.    Abiejų Šalių kompetentingos institucijos apsvarsto kiekvieną atvejį dėl šio straipsnio 1 dalyje aprašytų kinematografinių kūrinių pripažinimo.

 

 

II. JUNGTINIS KOMITETAS

 

 

11 straipsnis

 

1.    Siekiant palengvinti šio Susitarimo taikymą, įsteigiamas Jungtinis komitetas, sudarytas iš vienodo abiejų Šalių kompetentingų institucijų atstovų ir ekspertų skaičiaus.

 

2.    Jungtinis komitetas paprastai posėdžiauja kas dvejus metus, pakaitomis Lietuvos Respublikoje ir Prancūzijos Respublikoje.

 

3.    Jungtinis komitetas taip pat gali būti sušauktas vienos iš kompetentingų institucijų prašymu, visų pirma pasikeitus kino sritį reglamentuojantiems nacionalinės teisės aktams arba kilus tam tikrų sunkumų įgyvendinant Susitarimą, ypač dėl 7 straipsnyje nurodytos pusiausvyros nebuvimo.

III. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

 

12 straipsnis

 

Visi ginčai dėl Susitarimo aiškinimo arba taikymo sprendžiami taikiai Šalių konsultacijomis arba tiesioginėmis derybomis.

 

 

13 straipsnis

 

1.    Šis Susitarimas įsigalioja praėjus trisdešimčiai dienų nuo tada, kai diplomatiniais kanalais gaunamas paskutinis pranešimas, kuriuo Šalys praneša viena kitai, kad Susitarimui įsigalioti reikalingos vidaus procedūros yra baigtos.

 

2.    Šis Susitarimas gali būti keičiamas bet kuriuo metu abipusiu rašytiniu Šalių susitarimu, kuris perduodamas diplomatiniais kanalais. Šis pakeitimas įsigalioja Šalių nustatytą dieną ir tampa neatskiriama šio Susitarimo dalimi.

 

3.    Šis Susitarimas sudaromas neribotam laikui. Kiekviena Šalis gali bet kuriuo metu denonsuoti Susitarimą raštu diplomatiniais kanalais apie tai pranešdama kitai Šaliai. Tokiu atveju Susitarimas netenka galios po 6 mėnesių nuo pranešimo gavimo dienos. Jei Šalys nenusprendžia kitaip, Susitarimo denonsavimas neturi jokio poveikio Šalių teisėms ir pareigoms, susijusioms su projektais, pradėtais įgyvendinti pagal šį Susitarimą.

 

Pasirašyta 2015 m. birželio 29 d. Paryžiuje dviem egzemplioriais lietuvių ir prancūzų kalbomis, abu tekstai turi vienodą teisinę galią.

 

 

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės vardu

Prancūzijos Respublikos

Vyriausybės vardu

 


PRIEDAS

 

Paraiškų teikimo tvarka

 

Norėdami įgyti bendros gamybos statusą, abiejų Šalių bendrieji gamintojai likus dviem mėnesiams iki filmavimo pradžios kompetentingai institucijai turi pateikti paraišką ir pridėti šiuos dokumentus:

 

- sutarčių, kuriomis patvirtinamas visų autorių teisių įsigijimas, kopiją;

 

- galutinį scenarijų;

 

- informaciją apie bendrųjų gamintojų techninį ir kūrybinį indėlį;

 

- išsamų darbo tvarkaraštį;

 

- sąmatą ir išsamų finansavimo planą;

 

- pasirašytą bendros gamybos sutartį.

 

Šalies, kurios įnašas yra mažesnis, kompetentinga institucija neduoda savo sutikimo, kol Šalis, kurios įnašas yra didesnis, nepareiškia savo nuomonės.