Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS SISTEMOS ĮSTATYMO NR. I-552 2 IR 49 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-2258
2016 m. rugsėjo 21 d. Nr. 931
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1468 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 39 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 2 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-2258 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamame Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnyje siūloma nustatyti šiuo metu galiojančio reglamentavimo išimtis, kuriais atvejais pacientui, kuris kreipiasi dėl nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigas, nereikėtų pateikti Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto siuntimo. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad gydytojas specialistas gali siųsti pacientą konsultuotis pas kitą gydytoją specialistą be šeimos gydytojo siuntimo. Kaip žinoma, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį Lietuvos sveikatos sistemos teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos skirstomos į 3 lygius: pirminį (pirminė sveikatos priežiūra), antrinį (antrinė sveikatos priežiūra), tretinį (tretinė sveikatos priežiūra). Pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys gydytojai yra arčiausiai paciento, valdo visą informaciją apie jo sveikatos būklę, geriausiai žino, kiek ir kokios medicinos pagalbos jam reikia (reguliuoja pacientų srautus), o prireikus išduoda pacientui siuntimą gauti nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pas aukštesnio (antrinio ar tretinio) lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiantį specialistą. Priėmus Įstatymo projekte siūlomus pakeitimus (tam tikrais atvejais praleidžiant pirminio lygio sveikatos priežiūros paslaugų grandį), būtų paneigtas nuo Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo sveikatos sistemoje diegtas ir plėtotas sveikatos priežiūros paslaugų skirstymo į lygius mechanizmas ir kiekvienam lygiui priskirti tikslai.
2. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamame Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnyje siūloma nustatyti, kad pacientui nereikėtų Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto siuntimo gauti nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas į antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias sveikatos priežiūros įstaigas ir tais atvejais, kai pacientas gebėtų pats tinkamai pasirinkti jam reikalingą gydytoją specialistą. Tačiau kai kurie pacientai nepajėgia tinkamai atpažinti ligos simptomų, negali įvertinti ligos visumos. Pacientui, pasirinkusiam ne to, kurio tuo metu jam reikia, gydytojo specialisto konsultaciją, gali tekti ilgiau laukti eilėje pas reikiamą gydytoją specialistą, o juk labai svarbu kuo skubiau diagnozuoti ligą ir laiku skirti tinkamą gydymą. Tokiu atveju asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas pablogėtų ne tik tam pacientui, kuris pateks ne pas tą gydytoją specialistą, bet ir tiems pacientams, kurie laukia reikiamo gydytojo specialisto konsultacijos. Įstatymo projekto nuostatos taip pat gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti Įstatymo projekte siūloma suteikti teise, tai yra kreiptis į gydytojus specialistus net ir tuo atveju, kai atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas gali suteikti šeimos gydytojas.
Be to, siekdami suteikti daugiau konsultacijų (gauti didesnes pajamas už suteiktas konsultacijas), kai kurie gydytojai specialistai gali būti suinteresuoti visais atvejais suteikti paslaugą pacientui net ir nesant akivaizdžios būtinybės ją suteikti. Taip Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos būtų naudojamos neracionaliai.
3. Vienas iš Įstatymo projekte siūlomų nustatyti kriterijų, į kurį atsižvelgdamas sveikatos apsaugos ministras turės nustatyti išimtis, kuriuo atveju nemokamos antrinio ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti suteikiamos be pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančio gydytojo siuntimo, susijęs su ūmios ligos diagnozavimu ir gydymu. Įstatymo projekte pateikiama sąvoka „ūmi liga“ apibrėžiama tik vertinamojo pobūdžio kriterijais: „vystosi greitai“, „yra intensyvi“, „sunki“, „trunka gana trumpą laiką“, tokia apibrėžtis teisiškai neaiški. Be to, esant tam tikroms ūmioms klinikinėms būklėms reikia būtinosios medicinos pagalbos, o būtinajai medicinos pagalbai gauti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 4 dalimi, gydytojo siuntimo nereikia. Todėl siūlomas teisinis reguliavimas minėtu požiūriu – perteklinis.
4. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad Įstatymo projekto tikslas – pagerinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, kad atitinkamais atvejais pacientui būtų greičiau suteikta gydytojo specialisto konsultacija. Šis tikslas bus pasiektas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai parengus ir patvirtinus Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 2, 45 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 152, 153 straipsniais įstatymo Nr. XII-2538 įgyvendinamuosius teisės aktus.