LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTRas
ĮSAKYMAS
Dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcijos PATVIRTInimo
2015 m. rugsėjo 17 d. Nr. 1R-268
Vilnius
Vadovaudamasis Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 460 punkto nuostata „Skatinsime ginčų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtrą ir efektyvumą“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių patvirtinimo“, 351 punktu, kuriame numatyta priemonė „Išanalizuoti ir įvertinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) institutą, skatinti jo plėtrą, didinti efektyvumą“,
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
2015 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1R-268
TAIKINAMOJO TARPININKAVIMO (MEDIACIJOS) SISTEMOS PLĖTROS KONCEPCIJA
I SKYRIUS
TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta įgyvendinant Šešioliktosios Vyriausybės 2012–2016 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, 460 punkto nuostatą „Skatinsime ginčų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtrą ir efektyvumą“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012–2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių patvirtinimo“, 351 priemonę „Išanalizuoti ir įvertinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) institutą, skatinti jo plėtrą, didinti efektyvumą“.
2. 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (toliau – Direktyva) nurodyta, kad valstybės narės turi skatinti mediacijos paslaugų kokybės užtikrinimo mechanizmų įdiegimą, taikinimo tarpininkų (mediatorių) mokymą, informacijos apie taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) sklaidą.
3. Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas (toliau – Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas ir Įstatymas) nustato pagrindines civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo sąlygas ir jo taikymo teisines pasekmes. Įstatymo 10 straipsnyje pabrėžiamas siekis skatinti taikinamojo tarpininkavimo plėtrą ir užtikrinti jo kokybę.
4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 2 straipsnyje įtvirtintas vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Taigi, skatinant taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą, taip pat prisidedama prie civilinio proceso tikslų įgyvendinimo. Civilinio proceso kodekso 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, skiria parengiamąjį teismo posėdį. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 229 straipsniu, bylai nagrinėti teisme pasirengiama per vieną parengiamąjį teismo posėdį, tačiau išimtiniais atvejais arba matydamas, kad byloje gali būti sudaryta taikos sutartis, teismas turi teisę paskirti antrą parengiamąjį posėdį. Civilinio proceso kodekso 231 straipsnyje reglamentuota šalių taikinimo procedūra, taip pat nustatyta teisminio taikinamojo tarpininkavimo galimybė.
5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymas) 521 straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) administraciniame procese plėtra sudarytų sąlygas vystyti taikos sutarties institutą.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Baudžiamasis kodeksas) 38 straipsnyje kaip viena iš asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų numatytas asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, susitaikymas su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) 413 straipsnyje numatytas kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas teisme, baudžiamąją bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) baudžiamajame procese plėtra galėtų prisidėti prie susitaikymo instituto plėtros.
II SKYRIUS
TEISINIO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
7. Numatomais teisinio reguliavimo pakeitimais siekiama detaliau reglamentuoti taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) civiliniuose ginčuose, taip pat nustatyti aiškius teisinius pagrindus ir sąlygas taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) baudžiamajame ir administraciniame procesuose. Atsižvelgiant į užsienio valstybių patirtį ir tarptautines rekomendacijas, numatoma reglamentuoti taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo sudarymą, kvalifikacinius reikalavimus asmenims, siekiantiems būti taikinimo tarpininkais (mediatoriais), procesines taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) skatinimo priemones.
8. Numatomi teisinio reguliavimo tikslai – nustatyti detalų ir aiškų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) reglamentavimą, sudaryti teisines prielaidas taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) ir skatinti jo plėtrą civiliniame, baudžiamajame ir administraciniame procesuose, sudaryti sąlygas paprasčiau ir efektyviau spręsti ginčus, mažinti teismų darbo krūvį.
III SKYRIUS
ESAMOS PADĖTIES APŽVALGA IR TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TAIKINAMĄJĮ TARPININKAVIMĄ, CHARAKTERISTIKA
9. Civilinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) reglamentuoja 2008 m. liepos 15 d. priimtas Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas. Įstatymas nustato pagrindines civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo sąlygas ir jo taikymo teisines pasekmes. Šiuo Įstatymu Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos Direktyvos nuostatos. Kiti teisės aktai gali numatyti civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo ypatumus atskirų kategorijų ginčuose (Įstatymo 1 straipsnio 6 dalis).
10. Atsižvelgiant į Direktyvos reikalavimus dėl mediacijos kokybės užtikrinimo, visuomenės supažindinimo apie šį ginčų sprendimo būdą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1R-256 „Dėl Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros ir taikaus ginčų sprendimo skatinimo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros ir taikaus ginčų sprendimo skatinimo planas (toliau – Planas), nustatantis konkrečias teisėkūros ir organizacines priemones, skirtas taikinamojo tarpininkavimo plėtrai ir jo kokybei užtikrinti.
11. Įstatymas taikomas neteisminiam ir teisminiam taikinamajam tarpininkavimui, visiems nacionaliniams ir tarptautiniams civiliniams ginčams spręsti, išskyrus dėl tokių civilinių teisių ir pareigų iškilusius ginčus, dėl kurių sudarytos taikos sutartys pagal įstatymus laikomos negaliojančiomis. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad taikinimo tarpininkas skiriamas ginčo šalių susitarimu ir taikinimo tarpininko sutikimu (ginčo šalys taip pat gali susitarti, kad trečiasis asmuo arba taikinamojo tarpininkavimo paslaugų administratorius parinks taikinimo tarpininką arba rekomenduos jo kandidatūrą; kai tai numatyta susitarime dėl taikinamojo tarpininkavimo arba kai ginčo šalys nesutaria dėl taikinimo tarpininko parinkimo, bendru ginčo šalių prašymu taikinimo tarpininką gali paskirti apylinkės teismas). Pagal to paties straipsnio 5 dalį taikinimo tarpininkas privalo pateikti ginčo šalims informaciją apie savo išsilavinimą ir patirtį. Kadangi neteisminio taikinamojo tarpininkavimo institutas tik formuojamas, yra rengiamos taikinimo tarpininkų (mediatorių) rengimo ir jų kvalifikacijos kėlimo programos, teisės aktuose šiuo metu nėra įtvirtinti kvalifikacijos reikalavimai taikinimo tarpininkams, kurie vykdytų neteisminį taikinamąjį tarpininkavimą, taip pat nėra nustatyta speciali taikinimo tarpininko statuso suteikimo tvarka.
12. Įstatymo 5 straipsnis, reguliuojantis taikinamojo tarpininkavimo vykdymą, numato teisę šalims susitarti dėl taikinamojo tarpininkavimo pobūdžio ir tvarkos, nurodant pasirinktą taisyklių rinkinį arba bendru sutarimu nustatant atskiras taikinamojo tarpininkavimo taisykles. Toks reguliavimo modelis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant ginčus, kylančius iš privatinių teisinių santykių, vyrauja šalių dispozityvumo ir rungimosi principai, kai šalys ir kiti dalyvaujantys asmenys turi daug alternatyvių galimybių įgyvendinti savo procesines teises. Jeigu ginčo šalys nesusitaria dėl taikinamojo tarpininkavimo pobūdžio ir tvarkos ar ginčo šalių susitarime nenustatyti konkretūs taikinimo tarpininko veiksmai, taikinimo tarpininkas konkrečius veiksmus turi atlikti tinkamai, vadovaudamasis teisės aktais ir atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes, įskaitant galimą ginčo šalių jėgų disbalansą, ginčo šalių pageidavimus ir poreikį greitai išspręsti ginčą.
13. Pagal Įstatymo 9 straipsnio nuostatas, taikinamasis tarpininkavimas gali būti baigiamas ginčo šalies rašytiniu pareiškimu dėl nesutikimo spręsti ginčą taikinamojo tarpininkavimo būdu, taikinimo tarpininko rašytiniu pareiškimu dėl taikinamojo tarpininkavimo pabaigos (pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas, taikinimo tarpininkas turi pranešti ginčo šalims ir nutraukti taikinamąjį tarpininkavimą, jeigu taikus susitarimas, kuris gali būti ginčo šalių pasiektas, taikinimo tarpininko manymu, atsižvelgiant į ginčo aplinkybes ir taikinimo tarpininko kompetenciją, bus neįvykdomas ar neteisėtas arba jeigu taikinimo tarpininkas pripažįsta, kad mažai tikėtina, jog tęsiant taikinamąjį tarpininkavimą ginčas bus išspręstas taikiai), ginčo šalies rašytinio pareiškimo dėl pasitraukimo iš taikinamojo tarpininkavimo pateikimu taikinimo tarpininkui ir kitai ginčo šaliai, visų ginčo šalių rašytinio pareiškimo dėl taikinamojo tarpininkavimo pabaigos pateikimu taikinimo tarpininkui, taip pat ginčo šalių taikos sutarties sudarymu. Įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta bet kurios šalies teisė pasitraukti iš taikinamojo tarpininkavimo nenurodant pasitraukimo priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) visuotinai suprantama kaip ginčo šalių derybos padedant trečiajai neutraliai šaliai, kai ta šalis atsako už derybų procesą, bet sprendimą priima pačios ginčo šalys. Pagrindinis taikinimo tarpininko (mediatoriaus) uždavinys – tik padėti šalims pasiekti taikų ginčo sprendimą. Būtent šis aspektas, kad ginčo sprendimo priėmimo prerogatyva priklauso pačioms šalims, o ne trečiajam asmeniui (arbitrui), skiria taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) nuo kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų (pavyzdžiui, arbitražo). Atsižvelgiant į tai, taikinimo tarpininkas (mediatorius), skirtingai nei arbitras, pagal Įstatymą neturi teisės priimti ginčo šalims privalomo sprendimo (išskyrus aukščiau minėtą Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą teisę nutraukti taikinamąjį tarpininkavimą), t. y. taikinamojo tarpininkavimo procese iš esmės visus sprendimus priima ginčo šalys, o taikinimo tarpininkas (mediatorius), kaip trečiasis nešališkas asmuo, tik dalyvauja sprendžiant kitų asmenų civilinį ginčą, siekdamas padėti jį išspręsti taikiai.
14. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad taikinamojo tarpininkavimo metu ginčo šalių sudaryta taikos sutartis ginčo šalims turi įstatymo galią. Pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatas, tuo atveju, kai taikinamojo tarpininkavimo būdu sprendžiamas ginčas nėra tuo pat metu nagrinėjamas teisme, ginčo šalių bendru prašymu arba vienos iš ginčo šalių prašymu, kai yra gautas kitos ginčo šalies rašytinis sutikimas, taikos sutartis gali būti pateikta teismui tvirtinti. Įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis ginčo šalims įgyja galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir gali būti vykdoma priverstinai. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 7 dalies nuostatomis, atlyginimo už taikinamąjį tarpininkavimą dydis ir jo tvarka nustatomi taikinimo tarpininko ir ginčo šalių sutartyje. Atsižvelgiant į nustatytą dispozityvų neteisminio taikinamojo tarpininkavimo proceso reguliavimo metodą, kitos neteisminio taikinamojo tarpininkavimo proceso metu ginčo šalių patirtos išlaidos taip pat turėtų būti paskirstomos šalių susitarimu.
15. Įstatyme taip pat numatytos tam tikros procesinės priemonės, kuriomis skatinamas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) civiliniame procese. Pavyzdžiui, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, pradėjus taikinamąjį tarpininkavimą, ieškinio senaties terminai sustabdomi. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti ginčą spręsti taikinamojo tarpininkavimo būdu. Jei ginčo šalys su tokiu pasiūlymu sutinka, teismas atideda bylos nagrinėjimą.
16. Vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti teikiamos valstybės užtikrinamos neteisminio taikinamojo tarpininkavimo paslaugos. 2013 m. buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Šia redakcija sudarytos sąlygos taikyti taikinamąjį tarpininkavimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje. Minėto įstatymo nuostatos dėl taikinamojo tarpininkavimo taikymo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., tačiau praktikoje dar nėra taikomos.
17. Civilinio proceso kodekse taip pat yra įtvirtintos procesinės normos, reglamentuojančios kai kuriuos mediacijos klausimus civiliniame procese. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad duomenys, gauti taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu, negali būti įrodymais civiliniame procese, išskyrus Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme nurodytus atvejus. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 189 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taikinimo tarpininkai apie aplinkybes, kurias jie sužinojo taikinamojo tarpininkavimo procedūros metu, negali būti apklausiami kaip liudytojai. Civilinio proceso kodekso 231 straipsnio 1 dalyje pateikiama nuoroda į teisminį taikinamąjį tarpininkavimą, šioje dalyje nustatyta, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį. Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Šalių prašymu arba sutikimu, laikantis Teisėjų tarybos nustatytos tvarkos, gali būti vykdomas teisminis taikinamasis tarpininkavimas. Taikinimo tarpininkas negali dalyvauti nagrinėjant bylą iš esmės. Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Civilinio proceso kodekso 140 straipsnyje reglamentuotas taikos sutarties sudarymas civiliniame procese.
18. Teisėjų taryba 2005 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 13P-348 „Dėl bandomojo teisminės mediacijos projekto“ patvirtino Teisminės mediacijos taisykles (Teisėjų tarybos 2011 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 13P-53-(7.1.2) redakcija), bandomojo teisminės mediacijos projekto įgyvendinimo koordinavimui ir jo rezultatų vertinimui darbo grupę (Teisėjų tarybos 2014 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 13P-88-(7.1.2) redakcija), Teisėjų tarybos 2011 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 13P-10-(7.1.2) patvirtino Asmenų įrašymo į teismo mediatorių sąrašą tvarkos aprašą. Siekiant skatinti teisminę mediaciją, Teisėjų taryba 2014 m. rugsėjo 26 d. patvirtino Teisminės mediacijos taisykles (Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 13P-122-(7.1.2) „Dėl Teisminės meditacijos taisyklių patvirtinimo“), Teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašą (Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 13P-124-(7.1.2) „Dėl teismo mediatoriaus statuso suteikimo ir jo panaikinimo asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo“), Teisminės mediacijos komisijos nuostatus (Teisėjų tarybos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 13P-123-(7.1.2) „Dėl Teisminės mediacijos komisijos nuostatų patvirtinimo“), kurie įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d. Be to, 2015 m. sausio 1 d. savo veiklą pradėjo vykdyti 2014 m. spalio 31 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-133-(7.1.2) „Dėl Teisminės mediacijos komisijos sudarymo“ sudaryta Teisminės mediacijos komisija, pakeičianti bandomojo teisminės mediacijos projekto įgyvendinimo koordinavimui ir jo rezultatų vertinimui darbo grupę.
19. Nacionalinė teismų administracija įgyvendina 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Efektyvumas, kokybė ir skaidrumas Lietuvos teismuose“ projektą „Teismų sistemos atstovų (įskaitant teisėjų, teismo darbuotojų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovų) kompetencijos gerinimas (mokymas)“ ir Dvišalio bendradarbiavimo fondo veiklą „Teisminės mediacijos pilotinis projektas“. Bandomojo projekto metu siekiama perimti Norvegijos, kaip šalies, kurioje yra išvystyta teisminė mediacija, patirtį, Lietuvos atstovai kartu su Norvegijos ekspertais rengs mediacijos taikymo Lietuvoje ir Norvegijoje apibendrinimą ir rekomendacijas dėl teisminės mediacijos mokymų Lietuvoje. Šių rekomendacijų pagrindu 2015–2016 m. pagal projektą „Teismų sistemos atstovų (įskaitant teisėjų, teismo darbuotojų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovų) kompetencijos gerinimas (mokymas)“ Lietuvoje bus vykdomi teisminės mediacijos taikymo mokymai teismų ir Nacionalinės teismų administracijos atstovams.
20. Siekiant įgyvendinti Planą, buvo vykdomos konkrečios organizacinės ir teisėkūros priemonės. Pavyzdžiui, įgyvendinant Plano 1.4 papunktį, Teisėjų taryba 2014 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 13P-135-(7.1.2) „Dėl Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Teisėjų veiklos vertinimo tvarkos aprašą. Šio aprašo 9 punktas įtvirtina, kad, vertinant teisėjo profesinę veiklą, atsižvelgiama į konkrečius kiekybinius ir kokybinius teisėjo profesinės veiklos paskutinių trejų kalendorinių metų iki teisėjo veiklos vertinimo datos rodiklius, be kitų rodiklių, vertinami duomenys apie teisėjo nagrinėtose civilinėse bylose sudarytas taikos sutartis, teisėjo perduotų nagrinėti teisminio taikinamojo tarpininkavimo (teisminės mediacijos) būdu bylų skaičių, teisėjo – teismo mediatoriaus – teisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu išnagrinėtų bylų skaičių. Įgyvendinant Plano 2.2–2.4 papunkčius, parengtas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas ir, kaip minėta, 2013 m. buvo priimta nauja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakcija. Įgyvendinant Plano 2.7 papunktį, 2011 m. gegužės 25 d. buvo rengiami valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančių (jos teikimą organizuojančių) asmenų mokymai, kuriuose šie asmenys (be kitų mokymuose analizuotų dalykų) gilinosi į taikų ginčų sprendimą ir taikinamąjį tarpininkavimą. Taip pat buvo vykdomos kitos Plane numatytos priemonės.
21. Siekiant skatinti taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) ir nenustatyti pernelyg griežtų reikalavimų, 2008 m. Įstatyme pasirinktas liberalus teisinio reguliavimo modelis, dėl daugelio taikinamojo tarpininkavimo aspektų leidžiama susitarti pačioms ginčo šalims. Vis dėlto, praėjus šešeriems metams nuo Įstatymo taikymo pradžios, teisės praktikai konstatuoja, kad taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) sprendžiant civilinius ginčus naudojamasi retai, o tam tikrais atvejais asmenys net nežino apie šį galimą alternatyvų ginčų sprendimo būdą. Be to, atsižvelgiant į taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) konfidencialumą ir galiojantį teisinį reguliavimą, nėra renkami duomenys apie taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) civiliniuose ginčuose rezultatus, nėra galimybių objektyviai įvertinti jo plėtros tendencijų. Nors buvo vykdomos Plane nustatytos konkrečios teisėkūros ir organizacinės priemonės, tačiau jos nebuvo pakankamos skatinant taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą civiliniame procese.
22. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) instituto įtvirtinimas administraciniame procese yra tikslingas, kadangi taikant šį būdą mažinama konfrontacija tarp visuomenės, valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų; mažinamas teismuose nagrinėjamų bylų skaičius; užtikrinama efektyvi subjektinių teisių gynyba, netaikant sudėtingų teisminio nagrinėjimo procedūrų. Lietuvos teisės aktai nenumato taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) administraciniame procese galimybių, tačiau galiojantis teisinis reguliavimas yra tinkamas šiam institutui įtvirtinti ir plėtoti.
23. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą, negu nurodyta susitarime. Šis susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu. Minėto įstatymo 88 straipsnyje taip pat numatyta galimybė sudaryti mokestinės paskolos sutartį, atidėjus ar išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą.
24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 521 straipsnyje įtvirtinta galimybė šalims bet kurioje proceso stadijoje baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo. Nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo teismas patvirtina taikos sutartį ir nutraukia bylą. Šioje nutartyje turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), nustatęs, kad byloje galima sudaryti taikos sutartį, pasiūlo šalims apsvarstyti taikos sutarties sudarymo galimybę ir nurodo, kad, šalims sutikus sudaryti taikos sutartį, dėl esminių sutarties sąlygų turi būti susitarta iki teismo posėdžio dienos (68 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalimi, teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymas numato galimybę baigti ginčą sudarant taikos sutartį, tačiau toks reguliavimas nėra pakankamas, kadangi nėra reglamentuota, kaip ir kokiu būdu šalys turi spręsti ginčą, kad būtu pasiektas šalis tenkinantis sprendimas ir sudaryta taikos sutartis. Administracinių bylų teisenos įstatymas numato galimybę baigti ginčą sudarant taikos sutartį. Įvedus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procedūras ir Administracinių bylų teisenos įstatyme numačius galimybę šalims kreiptis į taikinimo tarpininką (mediatorių), būtų sukurtas vienas iš alternatyvių būdų šalims pasiekti taikų susitarimą.
25. Nuo 2003 m. iki 2013 m. administraciniuose teismuose buvo patvirtintos 25 taikos sutartys. Taikos sutarčių tvirtinimas suaktyvėjo 2012 metais – patvirtinta 12 tokių sutarčių. Iki tol per metus sutarčių sudaryta mažiau: 2009 m. patvirtintos keturios sutartys, 2010 m. – dvi sutartys, 2011 m. – šešios sutartys. Taigi poreikis sudaryti taikos sutartis ir spręsti ginčus taikiai akivaizdžiai didėja. Daugiausiai taikos sutartys tvirtinamos ginčuose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių (8), neišmokėtų teisėjų atlyginimų bylose (5), mokesčių bylose (3), teritorijų planavimo bylose (4) ir statybų bylose (2).[1] Nacionalinės teismų administracijos duomenimis (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis), nuo Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimų, kuriais aiškiai įtvirtintas taikos sutarties institutas administraciniame procese, įsigaliojimo, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. administracinėse bylose buvo patvirtintos 28 taikos sutartys, daugiausiai taikos sutarčių patvirtinta ginčuose dėl motinystės pašalpų neišmokėtos dalies priteisimo (8), dėl motinystės pašalpos dydžio (3).
26. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 „Dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai), 24.3 papunktyje administracinių ginčų komisijai numatyta pareiga pasiūlyti ginčo šalims išspręsti ginčą taikiai, tačiau nenumatyta galimybė sudaryti taikos sutartį, taip pat nenumatyta galimybė šalims kreiptis į taikinimo tarpininką (mediatorių). Remiantis Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. veiklos ataskaita, per 2013 metus iš 765 išnagrinėtų ginčų 33 ginčai šalių pageidavimu galėjo baigtis taikos sutartimi. 2013 metais į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją kreipėsi 966 asmenys, priimti 765 sprendimai, t. y. 18 proc. daugiau nei 2012 metais (625). Iš 765 sprendimų 91 sprendimas (11,9 proc. visų priimtų sprendimų) buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (2012 m. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo apskųsta 13,35 procento priimtų sprendimų), o panaikinti tik 9 sprendimai, t. y. mažiau nei 10 proc. apskųstų sprendimų ir 1,1 proc. visų priimtų sprendimų. 2013 m. 674 bylose ginčai buvo išspręsti Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje. Pateikti statistiniai duomenys liudija, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos vaidmuo labai svarbus mažinant teisme nagrinėjamų bylų skaičių, ypač atsižvelgiant į didelį ginčų kiekį administraciniuose teismuose. Be to, atsižvelgiant į tai, kad yra komisijoms nustatytas 14 dienų terminas ginčams išnagrinėti, taip pat įvertinus bendrą apskųstų komisijų sprendimų skaičių ir pokytį, palyginti su 2012 m., darytina išvada, kad pasitikėjimas Vyriausiąja administracinių ginčų komisija, jos priimamų sprendimų pagrįstumu auga, ji tampa vis reikšmingesne administracinius ginčus sprendžiančia institucija, kurios veiklos pobūdis leidžia užtikrinti operatyvią, greitą ir optimalią asmens subjektinių teisių gynybą, be kita ko, mažinant teismuose nagrinėjamų bylų skaičių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad šalių sutaikinimas yra vienas iš pagrindinių administracinių ginčų komisijų tikslų (Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 4 punktas), taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procedūrų nustatymo poreikis ir tikslingumas nagrinėjant administracinius ginčus administracinių ginčų komisijose yra akivaizdus. Nors savivaldybių visuomeninėse administracinių ginčų komisijose sprendžiama nedaug ginčų, tačiau yra geros praktikos pavyzdžių, kai ginčas tokioje komisijoje išspręstas taikiai. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos duomenimis, 2013 metais 2 ginčai faktiškai buvo išspręsti šalių susitarimu.
27. Valstybės tarnybos sritis yra viena iš sričių, pagal kurias teismuose nagrinėjamų bylų skaičius yra didžiausias. 2013 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų skaičius pagal apeliacinius skundus valstybės tarnybos srityje buvo vienas iš didžiausių – sudarė 14 proc. (bylos sveikatos ir socialinės apsaugos srityje – 22 proc., valstybės institucijų atsakomybės už žalą bylos sudarė 18 proc., mokesčiai ir muitinės veikla – 8 proc., statybos ir teritorijų planavimas – 4 proc., žemės teisiniai santykiai – 3 proc.). 2012 m. bylų dėl valstybės tarnybos padidėjo 28 proc.[2] Daugiausia taikos sutartys tvirtinamos ginčuose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra tęstiniai, susiję su asmens teise į darbą, todėl šioje srityje labai svarbu siekti išspręsti ginčą ne vien tik formaliai, tačiau realiai atkurti socialinę taiką. Tokį įstatymo leidėjo požiūrį liudija ir tai, kad 2012 m. birželio 5 d. įstatymu Nr. XI-2041 priimti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimai, kuriais, siekiant sudaryti lankstesnes sąlygas nutraukti valstybės tarnybos santykius, numatyta galimybė atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų šalių susitarimu.
28. Taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) baudžiamojoje justicijoje galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu konfliktą tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens nešališkas tarpininkavimo (taikinimo) specialistas padeda išspręsti taikiu būdu. Taikinamuoju tarpininkavimu baudžiamajame procese siekiama teisinės padėties atkūrimo, konflikto išsprendimo, santykio tarp kaltininko ir žalą patyrusio asmens atstatymo, taip pat siekiama sušvelninti baudžiamosios atsakomybės teisines pasekmes arba sudaryti galimybę asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo metu Lietuvos baudžiamojoje justicijoje taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) nėra sureguliuotas, tačiau egzistuoja institutų, kuriuose yra aptinkama tam tikrų atkuriamojo teisingumo elementų. Pirma, kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnis). Antra, kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas teisme, baudžiamąją bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnis).
29. Kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas – sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Tai reiškia, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, nustatomas vienų metų bandomasis laikotarpis. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, per vienus metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 3 dalis). Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, per vienus metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 4 dalis). Susitaikymas yra galimas tik tada, kai asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis įstatymas taip pat numato ir atvejus, kuriais susitaikymas nėra galimas, t. y. susitaikyti su nukentėjusiuoju negali recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai (Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 2 dalis).
30. Susitaikymo institutas baudžiamojoje justicijoje nepasiekia tikrų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tikslų, kadangi nėra nešališko tarpininko, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp kaltininko ir nukentėjusiojo. Susitaikymas yra vienas iš pagrindų nutraukti ikiteisminį tyrimą (Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 5 punktas), nutraukti baudžiamąją bylą bylos parengimo nagrinėti teisme metu (Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnis) ir bylą nagrinėjant teisme (Baudžiamojo proceso kodekso 254 straipsnio 5 dalis). Kaltininkas tokiu atveju yra įtraukiamas į procesą ir yra laikomas turinčiu tam tikrą kriminalinę patirtį. Susitaikymas yra ir nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, t. y. nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (Baudžiamojo kodekso 93 straipsnio 1 dalies 1 papunktis).
31. Privataus kaltinimo procesas – procesas, kurio metu kaltinimą baudžiamojoje byloje palaiko pats nukentėjusysis ar jo atstovas. Ne visas privataus kaltinimo procesas turi taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) elementų. Išskirtinas specifinis posėdis privataus kaltinimo byloje – taikinamasis posėdis. Jeigu nėra pagrindo atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, taip pat nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo šaukiami pas teisėją sutaikinti. Nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui kartu su šaukimu išsiunčiamas ir skundo nuorašas (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 1 dalis). Taikinamasis posėdis prasideda teisėjo pranešimu apie nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo turinį ir kvietimu susitaikyti. Po to pasisako nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas bei nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo. Jeigu šie asmenys susitaiko, procesas dėl skundo nutraukiamas (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo susitaikydami gali sudaryti sutartį dėl žalos atlyginimo. Pagal sutartį dėl žalos atlyginimo vėliau gali būti išduotas vykdomasis dokumentas (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 3 dalis). Tiek pareikštas nuomones dėl susitaikymo, tiek sutartį dėl žalos atlyginimo taikinamojo posėdžio protokole pasirašo nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 4 dalis). Jeigu nukentėjusysis ir (ar) jo teisėtas atstovas, ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo nesusitaiko, teisėjas priima nutartį nukentėjusiojo skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnio 5 dalis).
32. Taikinamasis posėdis, nagrinėjant bylą privataus kaltinimo tvarka, turi tam tikrų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) elementų, pavyzdžiui, kaltinamasis ir nukentėjusysis yra laisvi tartis dėl sutarties sąlygų ir taikiai išspręsti konfliktą, teisėjas tokiame procese atlieka tarpininko vaidmenį. Pastebėtina, kad tas pats teisėjas gali toliau nagrinėti baudžiamąją bylą, jei asmenys nesusitaiko, todėl negali efektyviai padėti pasiekti susitaikymo.
33. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-297 „Dėl Gairių pareiškėjams paramai pagal Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamos programos „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ priemonę „Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) programos baudžiamojoje justicijoje sukūrimas ir įgyvendinimas“ gauti patvirtinimo“ buvo patvirtintos Gairės pareiškėjams gauti paramą pagal 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis finansuojamos programos „Pataisos, įskaitant bausmes be įkalinimo“ priemonę „Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) programos baudžiamojoje justicijoje sukūrimas ir įgyvendinimas“. Už gautas lėšas siekiama sukurti mediacijos, taikytinos atvejams po nuosprendžio priėmimo, modelį.
34. Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos baudžiamojoje justicijoje taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) egzistuoja fragmentiškai. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) baudžiamojoje justicijoje apraiškos – susitaikymas ir taikinamasis posėdis bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka – yra pagrindas, nuo kurio galima būtų pradėti kurti bendrą ir nuoseklią taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) baudžiamojoje justicijoje sistemą. Atsižvelgiant į taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) panašumą su aptartais susitaikymo ir taikinamojo posėdžio institutais, mediacijos baudžiamojoje justicijoje esmė turėtų būti taikiai išspręsti konfliktą tarp baudžiamojo proceso dalyvių (nukentėjusiojo ir įtariamojo ar kaltinamojo, o tam tikrais atvejais – nuteistojo), pasiekti ne tik teisinio, bet ir socialinio teisingumo.
IV SKYRIUS
UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
35. Siekiant užtikrinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) efektyvumą, tikslinga pasinaudoti užsienio valstybių gerąja patirtimi, todėl buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentinių tyrimų departamentą prašant atlikti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) reglamentavimo užsienio valstybėse tyrimą. Lietuvos Respublikos Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas 2014 m. atliko tyrimą „Mediacijos institutas Europos valstybių teisėje“ (toliau – Tyrimas). Šioje Koncepcijoje apžvelgiant užsienio valstybių teisėkūrą taip pat remtasi 2014 m. Mediacijos reglamentavimo ir praktikos Europoje ir pasaulyje lyginamąja studija[3] (toliau – Lyginamoji studija). Toliau, remiantis Tyrimu ir Lyginamąja studija, yra pateikiamos esminės Europos valstybių teisinio reguliavimo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) srityje nuostatos. Pažymėtina, kad daug dėmesio yra skiriama Europos Sąjungos valstybių narių, kitų Europos valstybių teisėkūros apžvalgai, atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse galioja Direktyva, kuri nustato bendrus valstybėms narėms taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) reguliavimo civilinėse ir komercinėse bylose pagrindus, Europos Tarybos valstybės narėse vadovaujamasi Europos Tarybos rekomendacijomis mediacijos srityje, taigi mediacijos teisinio reguliavimo pagrindai šiose valstybėse yra panašūs.
36. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) privalomumas. Ginčų, kuriuose taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) privalomas, pobūdis. Procesinės ir kitokios priemonės, kuriomis ginčo šalys yra skatinamos rinktis taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) vietoje teismo proceso.
36.1. Austrijoje mediaciją reglamentuoja šie pagrindiniai teisės aktai: 2004 m. gegužės 1 d. Mediacijos civilinėse bylose federalinis įstatymas (taikomas mediacijai civiliniuose ginčuose), 2011 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungos mediacijos įstatymas (taikomas tarpvalstybinei mediacijai, kurią vykdo neregistruoti mediatoriai). Vadovaujantis nurodytais teisės aktais, mediacija Austrijoje yra savanoriška ir tik išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai profesinio mokymo atveju norima išimtiniais atvejais nutraukti sutartį su praktikantu) mediacija yra būtina sąlyga prieš kreipiantis į teismą. Mediatorius gali veikti tik esant šalių sutikimui, tačiau teismas gali nurodyti, kad egzistuoja mediacijos, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, galimybė. Jei šalys nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės.
36.2. Belgijoje mediaciją reglamentuoja 2005 m. vasario 21 d. Mediacijos įstatymas. Mediacija Belgijoje yra savanoriška, teisminės mediacijos atveju teismas gali nukreipti spręsti ginčą mediacijos būdu tik esant šalių sutikimui. Teisminiame kodekse yra numatyta, kad darbo ginčuose teisėjas privalo bandyti sutaikyti šalis. Mediacija yra privaloma tik tais atvejais, kai šalys yra numačiusios mediaciją kaip sutartinę prievolę. Jei šalys mediacija nesinaudoja, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių.
36.3 Kroatijoje daugelio bylų atveju mediacija yra savanoriška, tačiau yra numatyti ir privalomos mediacijos atvejai. Darbo įstatyme yra numatyta privaloma mediacija sprendžiant kolektyvinius darbo ginčus, dėl kurių gali kilti streikas, o Šeimos įstatyme – santuokos nutraukimo bylose, jei sutuoktiniai turi mažamečių ar įvaikintų vaikų. Kroatijos teisėje nėra numatyta neigiamų poveikio priemonių, jei šalys savanoriškos mediacijos atveju nesinaudoja mediacija, tačiau šalis, kuri pasiūlė mediaciją, gali būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Mediacija yra privaloma tais atvejais, kai šalys į sutartį yra įtraukusios mediacijos išlygą, tačiau ši išlyga taikoma tik šalių (vienos iš šalių) prašymu.
36.4. Estijoje mediacija paprastai yra savanoriška, tačiau ja pasinaudoti gali nurodyti teismas. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis, teismas gali priteisti iš šalies visas ar didžiąją dalį bylinėjimosi išlaidų, jei ta šalis nepriėmė kitos šalies kompromisinio pasiūlymo, o teismo patenkintas reikalavimas iš esmės atitinka kitos šalies kompromisinį pasiūlymą. 2010 m. Taikinimo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymo nustatytais atvejais taikinimo procesas yra privaloma ikiteisminė procedūra. Šio įstatymo 23 straipsnyje nurodyta, kad mediatorius gali kviesti šalis į privalomą posėdį. Estijoje civilinio proceso metu teismas taiko visas įmanomas priemones, kad byloje būtų pasiektas visiškas ar dalinis kompromisas arba kitokio pobūdžio šalių susitarimas, jei tai, teismo manymu, yra pagrįsta. Siekdamas šių tikslų, teismas gali, be kita ko, pateikti šalių susitarimo sutarties projektą arba pasiūlyti, kad šalys ginčą spręstų ne teisme, arba paraginti jas kreiptis taikintojo pagalbos (Civilinio proceso kodekso 4 straipsnio 4 dalis). Civilinio proceso kodekse taip pat yra speciali nuostata, pagal kurią teisėjas tėvus taikina tais atvejais, kai vienas iš tėvų pažeidžia nutarimą dėl bendravimo su vaiku. Pagal Civilinio proceso kodekso 563 straipsnį vieno iš tėvų prašymu teismas gali iškviesti į teismą abu tėvus, kad toks ginčas būtų išspręstas susitarimo būdu.
36.5. Latvijoje mediacija yra neprivaloma. Teismas gali pasiūlyti šalims spręsti ginčą mediacijos būdu, ypač šeimos bylose, tačiau teismo siūlymas šalims nėra privalomas. Jei šalis nedalyvauja mediacijoje, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės. Taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) yra privalomas, kai šalys į sutartį yra įtraukusios tokią išlygą, išskyrus atvejus, kai šalys pačios atsisako laikytis susitarimo spręsti ginčą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu.
36.6. Lenkijos Civilinio proceso kodekso 1831 straipsnyje nurodyta, kad mediacija yra savanoriška. Teismas turi teisę proceso metu vieną kartą nurodyti šalims pasinaudoti mediacija, kai yra tikimybė ginčą išspręsti taikiai, tačiau jeigu bent viena šalis per savaitę po to, kai buvo nukreipta, nepareiškia sutikimo, mediacija nevykdoma (Civilinio proceso kodekso 1838 straipsnis). Civilinio proceso kodekse taip pat numatyta, kad teismas nukreipia šalis į mediaciją tais atvejais, kai viena iš šalių nurodo, kad tarp šalių yra sudarytas susitarimas spręsti ginčą tokiu būdu. Jei šalys taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija) nesinaudoja, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės.
36.7. Vokietijoje, vadovaujantis Mediacijos įstatymu, mediacija yra savanoriška. Šeimos bylose šeimos teismas gali nusiųsti šalis privalomai dalyvauti informacinėje mediacijos sesijoje. Civilinio proceso kodekso 278a straipsnyje įtvirtinta, jog teismas gali šalims pasiūlyti mediaciją arba kitą neteisminę konflikto sureguliavimo procedūrą, ir, jeigu šalys priima pasiūlymą, teismo procesas sustabdomas. Jei tarp šalių sudarytoje sutartyje yra numatytas šalių susitarimas spręsti ginčą mediacijos būdu, toks ginčas negali būti nagrinėjamas teisme, kol šalys nepabando jo išspręsti mediacijos būdu. Federalinių žemių įstatymais galima nustatyti, jog ieškinys teikiamas tik tuomet, kai žemės teisingumo administracijos įsteigtoje ir pripažintoje ar kitoje sutaikinimo įstaigoje buvo pamėginta bendru sutarimu išspręsti ginčą. Ši sąlyga taikytina: turtiniams ginčams, kurių vertė neviršija 750 eurų; kaimyninių santykių teisės ginčams pagal nurodytus Civilinio kodekso straipsnius; ginčams dėl asmens garbės ir orumo įžeidimų, padarytų ne spaudoje ar per radiją bei televiziją; ginčams pagal Bendrojo įstatymo dėl vienodo požiūrio 3 skirsnį („Apsauga nuo diskriminavimo civilinės teisės santykiuose“). Atskirų federalinių žemių įstatymuose gali būti nustatyta, kad šalims pasiekus ginčo sprendimą mediacijos būdu, šalys gali būti iš dalies arba visiškai atleidžiamos nuo teismo mokesčių. Vokietijos teisėje nėra numatyta poveikio priemonių, jei šalys nesinaudoja mediacija.
36.8. Prancūzijoje mediacija yra savanoriška ir gali būti taikoma visuose ginčuose, jei tai neprieštarauja viešajai tvarkai. Kai kurie specialūs įstatymai numato privalomą taikinimo procedūrą ikiteisminėje stadijoje, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose. Teismas šalims gali pasiūlyti pasinaudoti mediacija, tačiau negali jų įpareigoti. Šalims sutikus, teismas savo nuožiūra gali bet kurioje proceso stadijoje paskirti mediatorių šalių ginčui išspręsti. Šeimos bylose, susijusiose su tėvų valdžios įgyvendinimu ar su santuokos nutraukimu, teismas gali nurodyti šalims susitikti su šeimos mediatoriumi, kuris šalims suteikia informaciją apie mediacijos tikslus ir procedūrą. Prancūzijoje mediacija gali būti privaloma, kai ji yra sutartinė, t. y. kai šalys pačios sutartyje įtvirtina išlygą, kad prieš kreipiantis į teismą būtina bandyti ginčą išspręsti mediacijos būdu. Prancūzijos Civilinio proceso kodekso 131-3 straipsnyje įtvirtintas maksimalus mediacijos proceso terminas – 3 mėnesiai, kuris mediatoriaus prašymu gali būti kartą pratęstas tokiam pačiam terminui. Taigi, pasirinkti mediaciją gali būti patrauklu dėl proceso spartos. Taip pat pabrėžtina, kad teisminės mediacijos atveju valstybė garantuoja nemokamą teisinę pagalbą (valstybės garantuojamos nemokamos teisinės pagalbos išlaidų dydį nustato teisėjas). Jei šalys taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija) nesinaudoja, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių.
36.9. Suomijoje mediacija nėra privaloma. Teismas gali pasiūlyti šalims spręsti ginčą tokiu būdu, tačiau negali jų įpareigoti. Jei šalys taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija) nesinaudoja, tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Taip pat nėra numatytos ir specialios skatinimo naudotis mediacija priemonės, tačiau teisminės mediacijos atveju fiziniams asmenims gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.
36.10. Norvegijoje mediacija yra privaloma kai kuriose šeimos bylose (kai skiriasi jaunesnių kaip 16 metų vaikų turintys sutuoktiniai ar kartu gyvenančios poros ir sprendžiami tėvų pareigų, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų pasimatymo su vaikais klausimai). Norvegijos Mediacijos ir civilinių ginčų proceso įstatymas (Ginčų įstatymas) įpareigoja ginčo šalis iki kreipimosi į teismą bendrauti tarpusavyje, jos taip pat privalo stengtis, kad būtų surastas taikus ginčo sprendimas. Ginčų įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nurodoma, kad tokio sprendimo ieškoma, jei būtina, per sutaikinimo tarybas arba panaudojant neteisminės mediacijos formas.
36.11. Remiantis Europos Parlamento Vidaus politikos generalinio direktorato Piliečių teisių ir konstitucinių reikalų direktorato 2014 m. atliktu tyrimu dėl Direktyvos taikymo[4], Italijoje 2011 m. buvo nustatyta privaloma mediacija daugelyje civilinių ginčų. Nustačius privalomą mediaciją, taip pat gerokai išaugo ir savanoriškų mediacijos procesų skaičius. 2012 m. pabaigoje Italijoje privaloma mediacija buvo panaikinta atsižvelgiant į Italijos Konstitucinio teismo priimtą sprendimą, tačiau pažymėtina, kad nuostatos dėl privalomos mediacijos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai iš esmės tik dėl to, kad buvo įtvirtintos Vyriausybės dekretu, nesant tam aiškaus įstatymų pagrindo. Nuo 2013 m. rugsėjo mėn. tam tikrų kategorijų bylose yra nustatytas reikalavimas tik išklausyti įžanginę mediacijos sesiją ir šalys gali pasitraukti iš šio proceso (angl. opt-out sistema). Italijoje teismas bet kurioje proceso stadijoje gali nurodyti šalims spręsti ginčą mediacijos būdu. Jei šalis be pagrįstų priežasčių atsisako naudotis mediacija, teisėjas gali preziumuoti tam tikrų faktų byloje egzistavimą. Be to, teismas gali nurodyti, kad šalis, atsisakiusi pasinaudoti taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija), turi sumokėti dvigubus teismo mokesčius (analogiška nuostata yra įtvirtinta, pavyzdžiui, Maltos įstatymuose). Taip pat yra numatyta, kad jei šalis atsisako konkretaus pasiūlymo, o teismas vėliau priima analogišką sprendimą, šaliai gali būti taikoma bauda. Italijos teisėje yra įtvirtinta pareiga advokatams raštu informuoti savo klientus apie galimybę spręsti ginčą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu. Jei šalys naudojasi taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija), jos gal būti atleidžiamos nuo tam tikrų teisės aktuose nustatytų mokesčių.
36.12. Pastebėtina, kad modelis, kai mediacija yra savanoriška, o teismas šalims gali tik pasiūlyti ja pasinaudoti, yra numatytas daugelyje kitų, atskirai neaptartų valstybių (pavyzdžiui, Bulgarijoje, Kipre, Danijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Šveicarijoje). Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Čekijos Respublikoje) yra numatyta, kad teismas savo iniciatyva gali nusiųsti šalis į įžanginę mediacijos sesiją, susitikimą su mediatoriumi. Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, šalys skatinamos šeimos bylose apsilankyti informacinėje mediacijos sesijoje, tačiau nėra numatyta jokių poveikio priemonių, jei šalys joje dalyvauti atsisako. Šveicarijos Ženevos kantone buvo priimti nauji teisės aktai, kuriais raginama skatinti šalis naudotis taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija) sprendžiant darbo sąjungų, administracinius ginčus.
37. Mediatoriams (taikinimo tarpininkams) keliami kvalifikaciniai reikalavimai, mediatorių (taikinimo tarpininkų) rengimo organizavimas.
37.1. Austrijoje reikalavimus mediatoriams nustato Mediacijos civilinėse bylose įstatymas ir tarpininko išsilavinimui skirtas teisingumo ministro potvarkis. Austrijoje veikia registruotų ir neregistruotų mediatorių sistema. Neregistruotiems mediatoriams teisės aktuose nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Registruoti mediatoriai yra įtraukti į mediatorių sąrašą. Šį sąrašą tvarko teisingumo ministras. Mediatorių sąrašas yra prieinamas elektroniniu būdu. Asmuo, kuris siekia būti įrašytas į mediatorių sąrašą, turi atitikti šiuos reikalavimus: būti ne jaunesnis nei 28 metų; turėti reikiamą profesinę kvalifikaciją, būti patikimas; būti apsidraudęs profesinės atsakomybės draudimu. Profesinė kvalifikacija ir patikimumas turi būti įrodyti dokumentais, pavyzdžiui, patikimumas gali būti įrodytas išrašu iš Nuteistų asmenų registro, kad asmuo nėra įtrauktas į šį registrą. Asmuo laikomas turinčiu reikiamą profesinę kvalifikaciją, jei yra susipažinęs su pagrindiniais teisiniais ir psichologiniais mediacijos principais ir yra įgijęs reikiamų žinių specialaus taikinamojo tarpininkavimo mokymo metu. Teisingumo ministras tvarko mokymo institucijų, kurios vykdo mediacijos civilinėse bylose mokymus, sąrašą. Baigus mediacijos kursus ir vertinant specialisto kvalifikaciją, atsižvelgiama į kitas darbuotojo įgytas žinias ir įgūdžius, kurie gali praversti tarpininkaujant. Tinkamomis profesijomis laikomos: psichoterapeuto, klinikinio psichologo, terapinio psichologo, advokato, notaro, teisėjo, prokuroro, socialinio konsultanto, socialinio darbuotojo, verslo konsultanto, šių specialybių aukštųjų mokyklų dėstytojų ir kt. Mokymus tarpininkams sudaro teorinė ir taikomoji dalys, teorinę dalį sudaro 200–3000 akademinių valandų mokymų, taikomąją dalį sudaro 100–200 akademinių valandų. Teisingumo ministro potvarkis nustato kursų struktūrą trims skirtingoms kandidatų kategorijoms: teisininkams, išlaikiusiems specialybės egzaminą (advokatams, notarams, teisėjams, prokurorams, finansų prokuratūros teisininkams), taip pat aukštųjų mokyklų teisės fakultetų dėstytojams; buhalteriams, verslo konsultantams, civilinės technikos specialistams, išlaikiusiems specialybės egzaminą ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, įrašytiesiems į psichoterapeutų, klinikinių psichologų, gydančiųjų psichologų sąrašus, taip pat trejų metų darbo patirtį turintiems patarėjams gyvenimo ir socialiniais klausimais, socialiniams darbuotojams. Papildomi reikalavimai tarpininkams egzistuoja skyrybų ir šeimos atskyrimo bylose, taip pat su vaikais susijusių konfliktų atvejais. Asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytus reikalavimus, įrašomas į mediatorių sąrašą penkeriems metams. Mediatorius turi nuolat kelti kvalifikaciją ir pateikti kvalifikacijos kėlimo įrodymus. 2011 m. įkurta Teisminės mediacijos asociacija. Tik tie mediatoriai, kurie yra įrašyti į Teisminės mediacijos asociacijos sąrašą, gali vykdyti teisminę mediaciją.
37.2. Belgijoje mediatorių akreditavimą vykdo Federalinė mediacijos komisija. Minimalūs reikalavimai asmeniui, siekiančiam būti mediatoriumi, yra tokie: turi turėti reikiamą kompetenciją spręsti ginčus; įrodyti, kad baigė reikalingus mokymus arba turi mediacijai vykdyti reikalingos patirties; turi garantuoti savo nepriklausomumą ir nešališkumą; turi būti nebaustas baudžiamąja tvarka; asmeniui neturi būti taikytos drausminės ar administracinės nuobaudos, kurios būtų nesuderinamos su akredituoto mediatoriaus praktika. Akredituoti mediatoriai turi kelti kvalifikaciją (18 valandų per dvejus metus). Advokatai, notarai gali būti akredituoti mediatoriais. Teismo mediacijos atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, gali paskirti neakredituotą mediatorių. Akreditacija nėra reikalaujama mediatoriams, kurie vykdo ad hoc mediaciją.
37.3. Kroatijoje yra mediatorių registras, kurį tvarko Teisingumo ministerija. Asmenys, siekiantys būti įtraukti į mediatorių registrą, turi pateikti akredituotos institucijos išduotą sertifikatą, kuri patvirtina baigtus mediacijos mokymus. Asmenų praktinės ir teorinės žinios yra tikrinamos egzamino metu. Akredituotos mediacijos institucijos yra nurodytos Mediacijos įstatyme arba turinčios Teisingumo ministerijos patvirtinimą, kad gali vykdyti mediacijos mokymus. Pagrindiniai mediacijos mokymai trunka 40 valandų. Mediatoriai, turintys sertifikatą, turi papildomai kelti kvalifikaciją, išklausyti mažiausiai 20 valandų mokymus per dvejus metus. Kroatijoje mediacijos paslaugas taip pat gali teikti ir sertifikato neturintys mediatoriai. Kai kurias mediacijos procedūras, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylose, gali vykdyti tik sertifikatą turintys mediatoriai.
37.4. Estijoje, pagal Taikinimo įstatymo, reglamentuojančio taikinimo procedūrą civilinėse bylose, 2 straipsnį, taikinimo tarpininkas yra fizinis asmuo, kuriam šalys patikėjo atlikti įstatyme numatytą taikinimo procedūrą. Jis gali veikti per juridinį asmenį, tai yra būti juridinio asmens darbuotoju ar būti sudaręs kitokio pobūdžio sutartį su juridiniu asmeniu; mediatoriumi taip pat gali būti prisiekęs advokatas, notaras. Prisiekę advokatai gali dirbti taikinimo tarpininkais, jei tokį prašymą pateikia Estijos advokatų asociacijai. Informacija apie prisiekusius advokatus, norinčius teikti taikinamojo tarpininkavimo paslaugas, perduodama Teisingumo ministerijai. Notarai, norintys dirbti taikinimo tarpininkas, teikia prašymą Notarų rūmams, kurie ir registruoja taikinimo tarpininkus. Informacija apie notarus, norinčius dirbti taikinimo tarpininkas, perduodama Teisingumo ministerijai. Įstatymo nustatytais atvejais taikinimo tarpininku gali būti Vyriausybės ar vietos valdžios taikinamojo tarpininkavimo institucija. Taikinimo tarpininkas turi būti nepriklausomas ir nešališkas, nedaryti įtakos šalims priimant sprendimus. Be šių reikalavimų, notarai ir prisiekę advokatai, vykdantys taikinimo tarpininko pareigas, taip pat privalo laikytis nepriklausomumo principo ir nešališkumo reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, reglamentuojančiuose jų profesinę veiklą. Taikinimo tarpininkų mokymą organizuoja privatus sektorius (pavyzdžiui, Taikinimo tarpininkų asociacija). Mediatorių mokymas, sertifikatų ar akreditacijų jiems išdavimas nėra reglamentuoti. Administraciniame procese Estijoje proceso dalyviai ginčą derybų būdu sprendžia padedami teisėjo. Taikinimo tarpininko (mediatoriaus) funkcijas gali atlikti ir teisingumo kancleris, gavęs skundą dėl diskriminacijos dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, religinių ar politinių įsitikinimų, amžiaus, neįgalumo ir kita.
37.5. Šiuo metu dar neįsigaliojusiuose Latvijos įstatymuose yra numatytas sertifikatų suteikimas mediatoriams, už kurį bus atsakinga Teisingumo ministerija. Šiuo metu veikia kelios mediatorių organizacijos, kurios atstovauja mediatorių interesams ir skatina mediacijos plėtrą, tačiau teisės aktais nėra reglamentuota, kas ir kokia tvarka gali tapti mediatorių organizacijų nariais. Mediatorių organizacijos numato nuo 30 iki 45 valandų mediatorių mokymus. Specialius reikalavimus mediatorių mokymams Latvijoje numatoma reglamentuoti įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose. Įsigaliosiančiame įstatyme yra numatyta sertifikuotų mediatorių peržiūra kartą per penkerius metus.
37.6. Lenkijos įstatymuose mediatoriams nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, tačiau yra kelios mediacijos organizacijos, kurios akredituoja mediatorius ir suteikia sertifikatus. Pagal Civilinio proceso kodekso 1832 straipsnį, mediatoriumi gali būti bet koks fizinis asmuo, kurio veiksnumas neapribotas, galintis įgyvendinti viešąsias teises. Nevyriausybinės organizacijos ir švietimo įstaigos gali sudaryti nuolatinių mediatorių sąrašus ir steigti mediacijos centrus. Informacija apie nuolatinių mediatorių sąrašus ir mediacijos centrus perduodama apygardų teismų pirmininkams. Nuolat mediacijos veikla užsiimantis asmuo gali atsisakyti teikti mediatoriaus paslaugas tik nurodęs svarbias priežastis. Teisingumo ministerijos patariamoji institucija – Civilinė taryba alternatyviems ginčų sprendimo būdams – yra parengusi rekomendacijas, pagal kurias mediacijos mokymai turėtų trukti 40 valandų. Lenkijoje mediacijos procesą administraciniuose ginčuose vykdo teisėjas arba teismo referendorius, paskirtas atitinkamo teismo skyriaus vadovo. Viešojo administravimo organas, kurio žinioje vyksta procesas, yra įpareigotas imtis veiksmų, kuriais šalys, byloje turinčios priešingų interesų, būtų skatinamos sudaryti administracinį susitarimą.
37.7. Vokietijos Mediacijos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog mediatorius savo atsakomybe, įgydamas tinkamą išsilavinimą ir nuolat tobulindamasis, užsitikrina tokias teorines žinias ir praktinę patirtį, kad galėtų kompetentingai tarpininkauti ginčo šalims. Mediacijos įstatymu Teisingumo departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti teisės aktus, kurie nustatytų detalius reikalavimus mediatoriams, siekiantiems gauti mediatoriaus sertifikatą. Teisės aktuose turėtų būti numatyti mokymų ir praktinės patirties reikalavimai mediatoriaus sertifikatui gauti, kvalifikacijos kėlimo reikalavimai, minimalus mokymų valandų skaičius, reikalavimai mediacijos lektoriams, egzaminų reikalavimai, pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl mediatorių, kurie teikė paslaugas iki šių teisės aktų priėmimo. Priėmus reikiamus teisės aktus, Vokietijoje turėtų veikti mediatoriai, turintys sertifikatus, tačiau kitiems mediatoriams taip pat neturėtų būti draudžiama teikti mediacijos paslaugas. Keletas privačių mediatorių susivienijimų yra nustatę savus išsilavinimo standartus, daugelis yra sudarę susitarimus dėl standartų tarpusavio pripažinimo. Paprastai šie susivienijimai reikalauja išklausyti ne trumpesnį kaip 200 valandų kursą ir išduoda liudijimus apie įgytą jų reikalavimus atitinkantį išsilavinimą. Be to, mediatoriaus išsilavinimą galima įgyti kituose profesiniuose susivienijimuose ir švietimo institucijose, pavyzdžiui, universitetuose (suteikiamas akademinis magistro laipsnis). Taikinimo teisėjai taip pat paprastai būna išklausę specialius mokymus, kad galėtų deramai atlikti savo funkciją.
37.8. Prancūzijoje kiekviena asociacija yra nustačiusi skirtingus mediatoriaus sertifikato suteikimo reikalavimus. Vadovaujantis Civilinio proceso kodeksu, teismo paskirtais mediatoriais gali būti tik tie asmenys, kuriems nebuvo skirta bausmė už nusikaltimą arba jie nebuvo pripažinti neveiksniais; kurie nepažeidė garbės, sąžiningumo ar dorumo principų, dėl ko buvo skirta drausminė ar administracinė sankcija – atleidimas, nušalinimas ar atšaukimas iš pareigų, akreditacijos ar leidimo atėmimas; kurie atitinka kvalifikacijai keliamus reikalavimus, susijusius su ginču; kurie gali įrodyti, kai reikia, kad buvo tinkamai išmokyti ar turi praktikos mediacijos srityje; kurie yra nepriklausomi, kaip kad reikalaujama mediacijoje. Neteisminiams (sutartiniams) mediatoriams keliama mažiau reikalavimų: mediatorius negali būti nuteistas, pripažintas neveiksniu arba diskvalifikuotas savo profesijoje ir turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus konkrečiai mediacijos sričiai arba turėti mediacijos patirties. Įstatymai nereglamentuoja mediatorių rengimo. Prancūzijoje veikia įvairūs mediatorių mokymo centrai, neretai prijungti prie teismų ir (ar) universitetų arba advokatūros. Mediatorių mokymo programos labai skiriasi savo turiniu, trukme, baigtimi ir kaina. Dauguma siūlo 40–50 valandų mokymus ir, išlaikius egzaminą arba pabaigus praktiką, specializuotus mokymus konkrečioje srityje. Šeimos teisės srityje mediatoriai turi gauti specialų šeimos mediatoriaus diplomą, kurio įgijimas reglamentuojamas specialiais teisės aktais.
37.9. Suomijoje teisminę mediaciją vykdo teisėjai, neteisminę (sutartinę) – šalių pasirinkti privatūs ar organizacijai, teikiančiai mediacijos paslaugas, priklausantys kvalifikuoti asmenys. Teismo mediatoriai turi išklausyti Teisingumo ministerijos organizuojamus mokymus, kuriuos sudaro teorinė ir praktinė dalys. Įstatymuose nereglamentuojami mediatoriams keliami kvalifikaciniai reikalavimai. Skirtingos organizacijos gali organizuoti mediacijos mokymus, kurie nėra reglamentuojami teisės aktuose.
37.10. Italijoje mediatoriams sertifikatus suteikia mediacijos organizacijos, kurios registruojamos Teisingumo ministerijoje. Mediatorius gali teikti mediacijos paslaugas, jei jis yra registruotas vienoje ar keliose Teisingumo ministerijos sertifikuotose mediacijos organizacijose, turinčiose sertifikatą. Pagrindiniai mediacijos mokymai trunka 50 valandų, mediatoriai turi papildomai kelti kvalifikaciją ir išklausyti mažiausiai 18 valandų mokymus per dvejus metus. Pagal įstatymus mediatorius turi būti baigęs ne trumpesnes nei trejų metų universitetines studijas arba užsiimti profesine veikla. Be to, sertifikatą turintis mediatorius turi būti dalyvavęs ne mažiau kaip 20 mediacijos procesų kaip patyrusio mediatoriaus asistentas. Kiekviena mediacijos organizacija kartu su įstatymo reikalavimais taiko papildomus pačios organizacijos nustatytus reikalavimus mediatoriams.
37.11. Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Švedijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje) nėra įstatymais reglamentuotos sertifikatų ar akreditacijų suteikimo taikinimo tarpininkams sistemos, ypač kalbant apie neteisminę mediaciją, taip pat nėra mediatorių registro ar sąrašo. Kitose valstybėse (pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, Airijoje, Šveicarijoje) sertifikatus ar akreditacijas mediatoriams suteikia privačios institucijos ir tai nėra reglamentuota teisės aktais.
38. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų finansavimas.
38.1. Austrijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Tik šeimos mediacijos atveju yra nustatytas 182 eurų mokestis už valandą. Dalį šio mokesčio ar visą mokestį, atsižvelgiant į šalių darbo užmokesčio dydį, vaikų skaičių, gali finansuoti valstybė. Apskritai mediatoriaus atlyginimas yra nuo 120 iki 400 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 90 iki 400 eurų už valandą civilinėse bylose. Mediacijos metu šalims nėra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.
38.2. Belgijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Teisminėms ir neteisminėms mediacijos paslaugoms apmokėti gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, jei mediacijos paslaugas teikia akredituotas mediatorius. Mediatoriaus atlyginimas paprastai yra nuo 100 iki 300 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 50 iki 200 eurų už valandą civilinėse bylose.
38.3. Kroatijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Jei susitarimas dėl paslaugų apmokėjimo nėra pasiekiamas, mokestis gali būti nustatomas atsižvelgiant į ginčo vertę. Ginčuose, kuriuose negalima nustatyti ginčo piniginės vertės, mediacijos mokestis paprastai yra apie 130 eurų. Atskiri mediacijos paslaugų teikėjai yra nustatę mokesčius, pavyzdžiui, Kroatijos ekonomikos rūmai už mediacijos paslaugas yra nustatę 160 eurų mokestį už vieną mediatoriaus darbo dieną. Šalių ir mediatoriaus sutartas mediatoriaus atlyginimas paprastai yra nuo 50 iki 250 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 65 iki 120 eurų už valandą civilinėse bylose. Mediacijos, kaip vieno iš taikaus ginčų sprendimo būdų, paslaugoms apmokėti gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.
38.4. Estijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Mediacijos mokestis yra nustatytas draudimo atveju, jį sudaro pagrindinis 50 eurų mokestis ir iki 160 eurų mokestis už kiekvieną draudiminį įvykį. Jei nepasiekiamas taikus susitarimas, mokama tik 50 procentų nustatyto mediacijos mokesčio. Mediacijos procese gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau teisinės pagalbos išlaidos neapima mediatoriaus paslaugų apmokėjimo.
38.5. Latvijoje mokestis už mediacijos paslaugas nėra reguliuojamas, mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti. Praktikoje mokestis už mediacijos paslaugas paprastai yra nuo 28 iki 30 eurų už valandą.
38.6. Lenkijoje neteisminės mediacijos atveju mokesčiai už mediacijos paslaugas nėra reguliuojami. Mokesčiai už mediaciją, į kurią nukreipia teismas, yra reguliuojami: nustatytas 1 procento dydžio mokestis nuo ginčo vertės, kuris negali būti mažesnis kaip 8 eurai ir didesnis kaip 250 eurų. Teisminės mediacijos atveju yra nustatyta, kad mokestis už mediacijos paslaugas negali viršyti apie 15 eurų už valandą.
38.7. Vokietijoje mokestis už mediacijos paslaugas nėra reguliuojamas teisės aktais, tam tikrus mediacijos mokesčius gali reguliuoti patys paslaugų teikėjai. Mediatoriaus atlyginimas yra apytikriai nuo 150 iki 450 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 75 iki 300 eurų už valandą civilinėse bylose. Mediacijos paslaugos nėra finansuojamos valstybės – nei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos forma, nei kitokiu būdu.
38.8. Prancūzijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Teisminės mediacijos paslaugos gali būti apmokamos iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos lėšų, tokiais atvejais mokesčio dydį nustato teisėjas. Mediatoriaus atlyginimas yra apytikriai nuo 200 iki 350 eurų už valandą komercinėse bylose ir nuo 150 iki 250 eurų už valandą civilinėse bylose.
38.9. Suomijoje mediatorius ir šalys gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas, tačiau jis yra reguliuojamas teisminės mediacijos atveju. Teisminės mediacijos atveju šalys turi mokėti nustatytą 113 eurų mokestį už prašymo nagrinėjimą, tačiau už teisėjo – mediatoriaus – paslaugas mokėti nereikia, kadangi tokios paslaugos yra teikiamos kaip viešosios paslaugos. Apytikris mokestis už mediaciją neteisminės mediacijos atveju yra 180 eurų už valandą. Valstybės garantuojama teisinė pagalba nėra teikiama neteisminės mediacijos atveju, tačiau gali būti teikiama, kai taikoma teisminė mediacija.
38.10. Italijoje mokesčiai už mediacijos paslaugas yra reguliuojami Teisingumo ministerijos. Teisingumo ministerija yra nustačiusi galimus maksimalius mokesčių už mediacijos paslaugas dydžius, kurie nustatomi pagal ginčo vertę. Jei mediacija yra privaloma arba tais atvejais, kai į mediaciją šalis nukreipia teisėjas, gali būti teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.
38.11. Apibendrinat pastebėtina, kad daugelyje atskirai neaptartų valstybių (pavyzdžiui, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje – Anglijoje ir Velse, Ispanijoje (išskyrus Kataloniją), Airijoje) šalys ir mediatorius gali laisvai susitarti dėl mokesčio už mediacijos paslaugas. Mokestis už mediacijos paslaugas kai kuriose valstybėse yra reguliuojamas teisminės mediacijos atveju (pavyzdžiui, Slovėnijoje) arba tais atvejais, kai šalys ir mediatorius nesusitaria dėl paslaugų apmokėjimo (pavyzdžiui, Maltoje), arba šeimos mediacijos atveju, kai šeimos mediaciją apmoka valstybė (pavyzdžiui, Šveicarijoje).
39. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) administraciniame procese (administracinių ginčų mediacijos) reglamentavimo ypatumai užsienio valstybių teisėkūroje.
39.1. Estijoje yra teisminė ir neteisminė mediacija. Administracinės taikinamojo tarpininkavimo teisės normos įtvirtintos Administracinio teismo proceso kodekse ir Teisingumo kanclerio įstatyme. Kai visos (taip pat ir trečiosios) šalys sutinka, teismas gali pritaikyti taikinamojo tarpininkavimo procedūrą, kurioje proceso dalyviai, padedami teisėjo, sprendžia ginčą derybų būdu. Teismas priima nutarimą, kuriuo paskelbia sustabdantis administracinį bylos nagrinėjimą iki taikinamojo tarpininkavimo pabaigos. Pagal Teisingumo kanclerio įstatymą, teisingumo kancleris, gavęs pareiškimą dėl teisių pažeidimo, taikinamojo tarpininkavimo procedūrą atlieka surengęs posėdį, kuriame dalyvauja pareiškėjas ir atsakovas ar jų atstovai.
39.2. Pagal Latvijos Mediacijos įstatymo projektą, įstatymas taikomas civiliniams ginčams, kuriuos siekiant išspręsti gali būti panaudota mediacija, tačiau įstatymas galės būti taikomas ir kitose teisės srityse tiek, kiek kituose įstatymuose nenustatyta kitaip.
39.3. Lenkijos administracinė teisė reglamentuoja teisminę mediaciją (tam iš dalies skirtas atskiras Proceso administraciniuose teismuose įstatymo skyrius), taip pat numato sąlygas tam tikram taikinamajam tarpininkavimui neteisminėje administracinėje procedūroje – Administracinio proceso įstatyme nurodyta, kad bylos, kuriose dalyvauja konfliktuojančios šalys, gali būti sprendžiamos susitarimu, sudarytu dalyvaujant viešojo administravimo organui (administracinis susitarimas), o viešojo administravimo organas, kurio žinioje vyksta procesas, tokiais atvejais turi imtis veiksmų, kuriais šalys būtų skatinamos sudaryti administracinį susitarimą. Lenkijos administracinių teismų kompetencija viešojo administravimo kontrolės srityje nepasiriboja skundų dėl administracinių aktų nagrinėjimu. Į administracinį teismą gali būti kreipiamasi ir tais atvejais, kai administracinio akto nėra, pavyzdžiui, kai viešojo administravimo subjektas demonstruoja neveiklumą ar vilkina procedūrą. Įstatyme nėra išlygų, eliminuojančių mediaciją ginčuose, kuriuose nėra skundžiamas tam tikras administracinis aktas.
39.4. Vokietijos administracinėje teisėje yra dvi mediacijos formos – ir teisminė, ir neteisminė. Mediaciją reglamentuoja Mediacijos įstatymas, taip pat kiti teisės aktai: Civilinio proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos kodeksas, Šeimos teismų proceso, Darbo teismų, Socialinių teismų ir kai kurie kiti įstatymai. Administracinių bylų teisenos kodeksas numato, kad administracinių bylų nagrinėjimo procedūrai turi būti taikoma Civilinio proceso kodekso nuostata, kad „teismas gali nukreipti šalis taikinimo deryboms bei tolesniems sutaikinimo mėginimams, tarpininkaujant tam skirtam ir neturinčiam sprendžiamųjų įgaliojimų teisėjui (taikinimo teisėjui). Pastarasis gali naudoti visus konfliktų sureguliavimo metodus, įskaitant mediaciją“. Teismas šalims taip pat gali pasiūlyti mediaciją arba kitą neteisminę konflikto sureguliavimo procedūrą. Jeigu šalys šį pasiūlymą priima, teismo procesas sustabdomas. Taikinimo teisėjas, skirtingai nei mediatorius, be mediacijos gali imtis ir teisinių vertinimų ar siūlyti konflikto šalims konkrečius jo išsprendimo būdus. Vokietijoje mediaciją ir teisėjo tarpininkavimą administracinėse bylose galima taikyti ir ginčijant priimtą administracinį aktą, ir kilus ginčui iki administracinio akto priėmimo (ieškiniai, kuriais siekiama įpareigoti priimti aktą, taip pat ieškiniai, kuriais iš skundžiamos šalies siekiama išreikalauti tam tikrų veiksmų, savo veiksmų toleravimo ar neveikimo bei ieškiniai dėl teisinio fakto pripažinimo ar negaliojimo).
39.5. Austrijos administracinėje teisėje minimos neteisminės mediacijos formos, o tam tikrų sričių tarpininkavimą reguliuoja atskiri įstatymai (Poveikio aplinkai įvertinimo įstatymas, Neįgaliųjų lygybės paketas, Profesinio mokymo įstatymo pataisos), kuriuose numatyta, kad tarpininkams galioja Mediacijos civilinėse bylose įstatymo nuostatos, taip pat ir taikinimo tarpininko išsilavinimą reglamentuojantis teisingumo ministro potvarkis. Austrijos Poveikio aplinkai įvertinimo įstatyme nurodoma: „Jeigu leidimo išdavimo procese tarp projekto šalininko ir kitų šalių arba dalyvių atsiranda didelių interesų konfliktų, tarnyba, išduodanti leidimą projektui, jį stebinti, proceso dalyvių, projekto šalininko prašymu gali šį procesą stabdyti, kad būtų pasitelkiamas tarpininkavimas. Taikinamojo tarpininkavimo rezultatai gali būti perduodami tarnybai, ir į juos pagal įstatymuose nustatytas galimybes gali būti atsižvelgiama tolesniame leidimo išdavimo procese ir sprendime. Papildomi susitarimai tarp projekto šalininko ir šalių arba dalyvių gali būti įrašomi sprendime. Projekto šalininkas bet kuriuo metu gali prašyti tęsti leidimo išdavimo procesą“. Tarpininkavimo procesas paprastai vyksta prieš tarnybų ir politinius sprendimus. Praktika patvirtina, kad dalyvius tikslinga įtraukti į taikinamąjį tarpininkavimą dar prieš pateikiant prašymą išduoti leidimą.
39.6. Prancūzijoje Administracinio teisingumo kodeksas nustato, kad mediacija galima ne vieną valstybę apimančiuose ginčuose, priskirtuose administracinių teismų jurisdikcijai, išskyrus ginčus, susijusius su vienos iš ginčo šalių viešųjų įgaliojimų įgyvendinimu. Mediacijos institutas yra įtvirtintas tokiose viešosios teisės šakose kaip finansų ir mokesčių teisė. Pagal Mokesčių ir finansų kodeksą, Finansų rinkų institucija gali spręsti jai siųstus ginčus mediacijos ar tarpininkavimo tvarka. Kreipimasis į šią instituciją sustabdo bylą civiliame ar administraciniame procese. Pagal Konstitucinį įstatymą, teisių gynėjas tarpininkauja ginčuose tarp valstybės administravimo įstaigų, savivaldybių institucijų, viešųjų institucijų ir jų organų, kuriems deleguota valstybės tarnybos misija ir kt. Teisių gynėjas turi teisę ginčą spręsti mediacijos tvarka.
39.7. Aptariamų valstybių teisės aktuose nėra paplitęs reglamentavimas, kuriuo mediacijos taikymo ar netaikymo požiūriu pagal teisės normomis apibrėžtus kriterijus būtų sistemiškai išskiriamos tam tikros administracinių teisinių santykių sritys. Apie faktines mediacijos taikymo vienose ar kitose administracinių santykių srityse galimybes galima spręsti iš anksčiau aptartų skirtingose valstybėse galiojančių teisės aktų nuostatų. Mediacijos taikymas, sprendžiant administracines bylas, gali būti ribojamas ir nurodant ne tam tikrą administracinių santykių sritį, o tam tikras procesines bylos nagrinėjimo stadijas. Pavyzdžiui, Estijoje taikinimo procedūra netaikoma nagrinėjant administracinę bylą apeliacinėje ir kasacinėje instancijose.
40. Mediacijos baudžiamajame procese reglamentavimo ypatumai užsienio valstybių teisėkūroje.
40.1. Estijoje mediacija baudžiamojoje justicijoje reglamentuojama Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis – kodekso 2031 (Baudžiamojo proceso nutraukimas susitaikius) ir 2032 straipsniai (Susitaikymo procedūra). Vartojamas terminas – susitaikymas. Estijoje nuostatos, susijusios su taikinimo procedūra baudžiamajame procese, įtvirtintos Baudžiamojo proceso kodekso 8 skyriaus „Ikiteisminis procesas“ 1 skirsnyje „Baudžiamojo proceso pradžia ir nutraukimas“. Proceso stadijos, kuriose galima taikyti taikinimo procedūrą, konkrečiai nėra nurodomos. Estijos Baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad baudžiamasis procesas pritaikius taikinimo procedūrą gali būti nutraukiamas, jei faktai, susiję su antrojo laipsnio baudžiamuoju nusikaltimu (už kurį numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 5 metų arba bauda), kuris yra baudžiamojo proceso objektas, yra aiškūs ir nėra viešo intereso tęsti baudžiamąjį procesą, ir įtariamasis ar kaltinamasis susitaikė su nukentėjusiu asmeniu pagal Baudžiamojo proceso kodekso nustatytą taikinimo procedūrą. Jei baudžiamojo proceso objektas yra antrojo laipsnio baudžiamasis nusikaltimas, už kurį nėra numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė arba kaip bausmė yra numatyta tik piniginė bauda, nutraukti baudžiamąjį procesą ir paskirti įpareigojimus gali prokuratūra. Taip pat Estijos įstatymuose konkrečiai išvardijami atvejai, kada mediacija nėra galima. Estijos Baudžiamojo proceso kodekse numatyta, kad, norint taikyti taikinimo procedūrą, yra būtinas įtariamojo ar kaltinamojo ir nukentėjusio asmens sutarimas. Tuo atveju, kai viena iš šalių yra nepilnametis arba sutrikusio proto asmuo, būtinas jo tėvų ar kito teisėto atstovo ar globėjo sutikimas.
40.2. Lenkijos baudžiamojoje justicijoje taikomą mediaciją reglamentuoja tam tikros Baudžiamojo proceso kodekso, Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, taip pat kai kurie teisingumo ministro įsakymai. Nepilnamečių asmenų baudžiamosiose bylose vykdomą mediaciją specialiai reglamentuoja Nepilnamečių bylų proceso įstatymas ir kai kurie teisingumo ministro įsakymai, vienas svarbiausių iš jų – įsakymas Dėl mediacijos proceso nepilnamečių bylose. Lenkijos įstatymai formaliai nenurodo konkrečių veikų, kurių atvejais mediacija turėtų būti taikoma ar būtų negalima. Pareigūnai ir teismai, sprendžiantys dėl mediacijos skyrimo (bylos nukreipimo mediacijai), turi įvertinti jos tikslingumą pagal konkrečias bylos aplinkybes. Nepilnamečių bylose sprendžiant dėl mediacijos tikslingumo, be kita ko, turi būti įvertinama, kiek tai naudinga nepilnamečiui. Geros sąlygos mediacijai yra, kai tarp šalių yra tam tikrų ryšių (giminystės, kaimynystės, profesiniai), kai sprendžiami konfliktai, iškilę nedidelėse uždarose bendruomenėse (išskyrus drastiškų nusikaltimų atvejus). Bylos aplinkybių aiškumas taip pat laikomas mediacijos pritaikomumą didinančiu veiksniu.
40.3. Vokietijos baudžiamojoje justicijoje mediacija yra susijusi su atkuriamuoju teisingumu ir taikoma kaip aukos ir nusikaltėlio mediacija. Mediacija minima Vokietijos Baudžiamojo proceso kodekse, Baudžiamajame kodekse ir Jaunimo teismų įstatyme. Vokietijoje mediacija taip pat galima iki ikiteisminio tyrimo. Mediacija gali būti taikoma nusikaltusiojo ir nukentėjusiojo (ar jų teisinių atstovų) iniciatyva, kai jie dėl to kreipiasi į sureguliavimo įstaigą, policiją ar prokuratūrą. Vokietijoje būtina sąlyga nusikaltusiojo ir nukentėjusiojo mediacijai yra jų sutikimas, taip pat tai, kad baudžiamąją veiką padaręs asmuo savo kaltę pripažintų. Vokietijoje yra įkurtas Aukos ir nusikaltėlio mediacijos ir konfliktų sureguliavimo biuras, yra paramos aukos ir nusikaltėlio mediacijai centrinė būstinė. Biuras aktyviai prisideda prie atkuriamojo teisingumo koncepcijos integravimo į baudžiamosios teisės sistemą, jo tikslas – platus ir kvalifikuotas aukos ir nusikaltėlio mediacijos taikymas. Biuras rengia ir nustato minimalius mediacijos veiklos standartus, prižiūri mediacijos įstaigų darbuotojų išsilavinimą, tikrina ir tobulina mediacijos praktiką, remia ir gilina dialogą su mediacijos dalyviais, visuomene ir žiniasklaidos atstovais. Organizaciniu atžvilgiu biuras yra socialinio darbo, baudžiamosios teisės ir kriminalinės politikos profesinio susivienijimo įstaiga, remiama Teisingumo ministerijos lėšomis.
40.4. Prancūzijoje mediacijos sąvoka Baudžiamojo proceso kodekse nėra pateikiama. Baudžiamojoje teisėje mediacija skirstoma į prokuroro vykdomą mediaciją ir deleguotąją mediaciją, kurią vykdo prokuroro iš anksto paskirtas fizinis ar juridinis asmuo. Mediacija galima tik esant paprastoms, aiškiai apibrėžtoms, žinomoms aplinkybėms. Konkretaus nusikaltimų, kurių atveju būtų taikoma mediacija, sąrašo nėra. Prancūzijos baudžiamajame procese mediacija taikoma, jeigu prokurorai mano, kad tokiu būdu aukai bus kompensuota už padarytą žalą arba bus panaikinti nusikaltimu padaryti neigiami padariniai, arba mediacija padės reabilituotis nusikaltusiajam.
40.5. Mediacija baudžiamajame procese paprastai yra galima ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, pavyzdžiui, Lenkijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kt. Po teisminio nagrinėjimo ar bausmės vykdymo metu mediacija yra galima Vokietijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Dažniausiai nėra detalizuojama, kokio amžiaus sulaukusiems nukentėjusiesiems ir įtariamiesiems, kaltinamiesiems ar nuteistiesiems mediacija yra galima. Pavyzdžiui, Lenkijoje mediacija formaliai gali būti skiriama bet kuriuo atveju, kai veiką padaręs asmuo ir nukentėjęs asmuo laisva valia išreiškia tam norą ar sutikimą, o jų pakaltinamumas ar civilinis veiksnumas nėra apribotas. Kai kuriose valstybėse mediacija baudžiamojoje justicijoje yra priskirtina Teisingumo ministerijos kompetencijai, pavyzdžiui, Lenkijoje. Kitose valstybėse tam nėra įsteigta atskirų valstybės institucijų.
V SKYRIUS
TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
41. Pagrindinis Europos Sąjungos teisės aktas, skirtas reglamentuoti taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), yra jau minėta 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (OL 2008 L 136, p. 3). Direktyvos tikslas – sudaryti geresnes alternatyvaus ginčų sprendimo galimybes ir propaguoti taikų ginčų sprendimą skatinant naudotis mediacija bei užtikrinant subalansuotą mediacijos ir teismo proceso ryšį (Direktyvos 1 straipsnio 1 dalis). Direktyvoje numatytos mediacijos kokybės užtikrinimo priemonės, akcentuojama Europos mediatorių elgesio kodekso svarba, numatytos taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) skatinimo priemonės, reglamentuotas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu pasiektų susitarimų privalomas vykdymas, konfidencialumo principas, skatinama informacijos apie taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) sklaida.
42. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 L 338, p. 1), 55 straipsnis numato pareigą valstybių narių paskirtoms centrinėms institucijoms imtis priemonių padėti tėvų pareigų turėtojams susitarti tarpininkaujant ar kitomis priemonėmis ir lengvinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą šiuo tikslu bylose, susijusiose su tėvų pareigomis. Analogiška pareiga valstybių paskirtoms centrinėms įstaigoms siekti taikaus ginčų sprendimo yra įtvirtinta 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (7 straipsnis), taip pat 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijoje dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (31 straipsnis).
43. 2011 m. rugsėjo 13 d. priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl direktyvos dėl tarpininkavimo įgyvendinimo valstybėse narėse, jos poveikio tarpininkavimui ir taikymo teismuose Nr. P7_TA(2011)0361 (toliau – Rezoliucija), kurioje apžvelgti Direktyvos įgyvendinimo ypatumai Europos Sąjungos valstybėse narėse. Rezoliucijoje pabrėžiama, kad valstybės narės, kurių nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta daugiau reikalavimų, nei numatoma pagal pagrindinius Direktyvos reikalavimus, pasiekė gerų rezultatų skatindamos civilinėse ir komercinėse bylose ginčus spręsti neteisminiu būdu. Taip pat Rezoliucijoje pažymėta, kad tarpininkavimas turėtų būti skatinamas kaip perspektyvi, nebrangi ir spartesnė teisingumo vykdymo alternatyva, o ne kaip privalomas teismo proceso elementas. Europos Parlamentas Rezoliucijoje paskatino Europos Komisiją, rengiant būsimą komunikatą dėl Direktyvos įgyvendinimo, nagrinėti ir tas sritis, kuriose valstybės narės nusprendė taikyti Direktyvoje nustatytas priemones taip išplėsdamos joje numatytą taikymo sritį, taip pat nurodė, kad būtina labiau informuoti apie tarpininkavimą ir didinti supratimą apie jį, bei paragino imtis tolesnių švietimo veiksmų, intensyviau informuoti apie tarpininkavimą, skatinti įmones naudotis tarpininkavimu ir nustatyti tarpininko profesijos reikalavimus. Be to, Rezoliucijoje akcentuota, kad svarbu nustatyti tarpininko profesijos įgijimo bendrus standartus, siekiant skatinti geresnę tarpininkavimo kokybę ir užtikrinti aukštus kvalifikacijos kėlimo ir akreditavimo standartus visoje Europos Sąjungoje.
44. Padedant Europos Komisijai, suinteresuoti subjektai parengė Europos mediatorių elgesio kodeksą[5], kuris paskelbtas 2004 m. liepos 2 d. Šiame kodekse išdėstyti tam tikri principai, kurių mediatoriai gali įsipareigoti laikytis savanoriškai.
45. Minėtinas Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) 2002 m. Tarptautinio komercinio taikinimo pavyzdinis įstatymas, kuriame reglamentuotas taikinimo procedūrų vykdymas, taikinimo tarpininkų skyrimo tvarka, konfidencialumo principas, taikinimo procedūrų pabaigos atvejai, susitarimo, pasiekto taikinimo procese, vykdytinumas ir kiti taikinimo aspektai. Kartu buvo parengtas UNCITRAL 2002 m. Tarptautinio komercinio taikinimo pavyzdinio įstatymo įgyvendinimo ir taikymo vadovas.
46. Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos (ECOSOC) rezoliucija 2002/12 patvirtinti Pagrindiniai atkuriamojo teisingumo programų taikymo baudžiamosiose bylose principai. Vadovaujantis nurodytais principais, atkuriamieji procesai gali apimti mediaciją, sutaikinimą, bendras konsultacijas siekiant kompromiso ir bausmės skyrimo ciklus. Šiuose principuose pabrėžiama, kad atkuriamojo teisingumo programos galėtų būti taikomos bet kurioje baudžiamosios justicijos sistemos stadijoje, atsižvelgiant į nacionalinę teisę. Atkuriamieji procesai turėtų būti taikomi tik tokiu atveju, kai yra pakankamai įrodymų pažeidėją patraukti atsakomybėn, ir tik esant laisvam, savanoriškam nukentėjusiojo ir pažeidėjo sutikimui. Nukentėjęs asmuo ir pažeidėjas paprastai turėtų sutarti dėl esminių bylos aplinkybių, kurios yra dalyvavimo atkuriamajame procese pagrindas. Pažeidėjo dalyvavimas vėlesniame procese nėra laikomas jo kaltės pripažinimo įrodymu. Perduodant bylą atkuriamajam procesui arba jam vadovaujant, turėtų būti atsižvelgta į šalių saugumą. Minėtuose principuose nurodoma, kad valstybės turėtų apsvarstyti galimybes įtvirtinti gaires ir standartus, reglamentuojančius atkuriamojo teisingumo programų taikymą, kuriuose turėtų būti skiriamas dėmesys bylos nukreipimo į atkuriamojo teisingumo programą sąlygoms, bylos nagrinėjimui laikantis atkuriamojo proceso, tarpininkų kvalifikacijai, mokymui ir atestavimui, atkuriamojo teisingumo programų administravimui, kompetencijos standartams ir elgesio taisyklėms, pagal kurias vadovaujama atkuriamojo teisingumo programų vykdymui. Taip pat aptarti ir kiti atkuriamojo teisingumo programų vykdymo ir tolesnio vystymo klausimai.
47. 2012 m. priimtas Jungtinių Tautų Efektyvios mediacijos vadovas, kuriame pabrėžiama, kad mediacija yra viena iš efektyviausių konfliktų prevencijos ir sprendimo priemonių. Efektyvios mediacijos vadove siekiama apibrėžti mediacijos procesą atskleidžiant pagrindinius jos aspektus. Efektyvios mediacijos vadove pabrėžiama valstybių pasirengimo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procesams reikšmė, akcentuojama taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) savanoriškumo svarba, atskleidžiamas nešališkumo principas, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procesų koordinavimas, taikos sutarčių kokybės užtikrinimas ir kt. Minėtame vadove siekiama pateikti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) gaires praktikams, skatinti profesionalų požiūrį į taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją).
48. Esminiai taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) principai, nuostatos dėl jo skatinimo taip pat yra išdėstyti Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1998 m. sausio 21 d. rekomendacija Nr. R(98)1 „Dėl šeimos mediacijos“ valstybės raginamos taikyti ir skatinti taikinamąjį tarpininkavimą šeimos bylose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2002 m. rugsėjo 18 d. rekomendacijoje Rec (2002)10 „Dėl mediacijos civilinėse bylose“ išdėstyti esminiai taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) civilinėse bylose organizavimo principai, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) vykdymo principai, skatinamas taikinimo tarpininkų (mediatorių) mokymas, akcentuojamas jų nepriklausomumas ir nešališkumas, konfidencialumo principo užtikrinimas, informacijos apie taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) sklaida. Valstybės skatinamos numatyti galimybes šalims pasinaudoti nemokamu taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija), o mokamo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) atveju užtikrinti, kad išlaidos būtų protingos ir proporcingos bylos svarbai, skatinama tiek neteisminis, tiek teisminis taikinamasis tarpininkavimas (mediacija), kartu siekiant, kad jis netaptų bylų nagrinėjimo vilkinimo priežastimi. Nurodytoje rekomendacijoje taip pat pabrėžiama, kad šalims pasinaudojus taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija) bet kuriuo atveju turi būti užtikrinama prieiga prie teismo, kaip pagrindinės asmenų teisių gynimo institucijos.
49. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2001 m. rugsėjo 5 d. rekomendacijoje Rec (2001)9 „Dėl alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių“ valstybės skatinamos imtis priemonių dėl alternatyvių administracinių ginčų nagrinėjimo procedūrų nustatymo ir įgyvendinimo. Taip pat pažymima, kad neteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo mechanizmo privalumai lemia paprastesnes ir lankstesnes ginčo nagrinėjimo procedūras, leidžiančias greičiau ir pigiau išspręsti kilusį ginčą, sąlygoja didesnes galimybes ginčą baigti taikos sutartimi, leidžia ginčą spręsti asmenims, kurie turi specialių žinių, neįpareigoja asmenų, nagrinėjančių ginčą, laikytis griežtų ir formalių procedūrinių taisyklių, bet leidžia naudotis didesne diskrecijos teise priimant sprendimą. Minėtoje rekomendacijoje siūloma teisės aktuose įtvirtinti ir praktikoje taikyti tokius alternatyvius administracinių ginčų nagrinėjimo būdus, kaip vidinė administracinio akto peržiūra, taikinimas, mediacija, susitarimo paieškos ir arbitražas.
50. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1981 m. gegužės 14 d. rekomendacijoje Nr. R(81)7 „Dėl priemonių, palengvinančių galimybes naudotis teisingumo sistema“ nurodoma, jog būtina imtis priemonių, kad būtų skatinamas, kur reikia, šalių sutaikinimas ir taikos sutarties sudarymas prieš pradedant teismo procesą arba teismo proceso metu, o Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1986 m. rugsėjo 16 d. rekomendacijoje Nr. R(86)12 „Dėl priemonių, leidžiančių užkirsti kelią pernelyg dideliam darbo krūviui teismuose arba sumažinti jį“ siūloma sprendžiant ginčus skatinti draugiškus susitarimus tiek teisminio proceso metu, tiek iki teisminio ginčo nagrinėjimo, tam sukuriant reikiamas taisykles, suteikiančias galimybes taikiai susitarti ir skatinančias tokį susitarimą, priskiriant teisėjui pareigą skatinti taikius susitarimus, taip pat įpareigojant teisininkus ar kompetentingas institucijas pirmiausia siekti susitarimo su kita šalimi prieš kreipiantis į teismą ar teisme.
51. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. rugsėjo 15 d. rekomendacija Nr. R(99)19 „Dėl mediacijos baudžiamosiose bylose“ skatinamas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) baudžiamosiose bylose. Šioje rekomendacijoje pabrėžiama, kad taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) baudžiamosiose bylose galimas tik esant laisvam bylos šalių (šiuo atveju kalbama apie nukentėjusįjį ir pažeidėją) sutikimui, taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) turėtų būti galimas visose bylos nagrinėjimo stadijose, pabrėžiamas konfidencialumo principas. Vadovaujantis rekomendacija, teisės aktuose turėtų būti aiškiai apibrėžtos sąlygos, kada byla gali būti sprendžiama taikinamojo tarpininkavimo būdu, esminės bylos aplinkybės turi būti pripažįstamos abiejų bylos šalių, o galutinį sprendimą dėl bylos sprendimo taikinamojo tarpininkavimo būdu turi priimti kompetentingos valstybės institucijos. Vadovaujantis rekomendacijos nuostatomis, jei, remiantis taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) susitarimu, kaltinimai yra panaikinami, asmuo negali būti persekiojamas dėl tos pačios nusikalstamos veikos antrą kartą. Rekomendacijoje taip pat apibrėžiamas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) vykdymo procesas, akcentuojama taikinimo tarpininkų kvalifikacijos kėlimo ir mokymų svarba.
52. Europos Tarybos Ministrų Komiteto įsteigta Europos veiksmingo teisingumo komisija (CEPEJ) parengė gaires dėl anksčiau nurodytų Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) srityje įgyvendinimo. 2007 m. gruodžio 7 d. CEPEJ Gairėse dėl geresnio rekomendacijų „Dėl šeimos mediacijos“ ir „Dėl mediacijos civilinėse bylose“ įgyvendinimo nurodoma, kad valstybės raginamos skatinti ir remti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) programas, taip pat skatinti sėkmingų programų sklaidą. Gairėse pabrėžiamas teisėjų, advokatų vaidmuo skatinant taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą, informavimą apie taikinamojo tarpininkavimo (mediaciją), nukreipiant šalis į taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją). Valstybės raginamos nuolat stebėti ir vertinti veikiančias taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) schemas, bandomuosius projektus. Gairėse detaliai apibrėžiamos konfidencialumo principo užtikrinimo priemonės, taip pat taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų kokybės užtikrinimo priemonės, skatinamas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) mokymų programų kūrimas, išskirtos konkrečios sritys (taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tikslai ir principai, stadijos ir kt.), kurias turėtų apimti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) mokymai. Gairėse taip pat detalizuojamos taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) prieinamumo skatinimo priemonės: taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų kaina turėtų būti protinga ir proporcinga ginčo sudėtingumui, valstybės turėtų bent iš dalies užtikrinti finansinę paramą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugoms, šalims nusprendus pasinaudoti taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija), turėtų būti sustabdomi ieškinio senaties terminai. Gairėse valstybės ir kiti suinteresuoti asmenys raginami imtis konkrečių priemonių taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) žinomumui skatinti.
53. 2007 m. gruodžio 7 d. CEPEJ Gairėse dėl geresnio rekomendacijos „Dėl alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių“ įgyvendinimo valstybės yra raginamos nustatyti atvejus, kada tikslinga naudotis alternatyviais ginčų sprendimo būdais: vidine administracinio akto peržiūra, taikinimu, mediacija, susitarimo paieškomis ir arbitražu, tam tikriems ginčams nustatant privalomą mediaciją, taikinimą, vidinę administracinio akto peržiūrą, susitarimo paieškas. Valstybės yra skatinamos nustatyti taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) ar kitus alternatyvius ginčų sprendimo būdus kaip privalomas ikiteismines ginčų nagrinėjimo stadijas. Valstybių institucijos turėtų būti skatinamos, kai tai neprieštarauja įstatymams, pasiūlyti alternatyvių ginčų sprendimo būdų, kai kyla ginčai su privačiais asmenimis. Valstybės raginamos pripažinti ir skatinti alternatyvius ginčų tarp valstybės institucijų ir privačių asmenų sprendimo būdus, teikti finansinę ar kitokią paramą, užtikrinant kokybiškas paslaugas ir įvairų suinteresuotų asmenų įtraukimą į procesą. Taip pat skatinamas vidinės administracinio akto peržiūros naudojimas prieš kitus alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Gairėse pabrėžiamas teisėjų, advokatų vaidmuo skatinant taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) ir kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų plėtrą, informavimą apie taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) ir kitus alternatyvius ginčų sprendimo būdus, nukreipiant šalis į taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), kitas ginčų sprendimo schemas, taip pat sudarant galimybes šalims pasinaudoti taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija), kitais alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Be to, valstybės raginamos nuolat stebėti ir vertinti veikiančias alternatyvių ginčų sprendimo būdų schemas, bandomuosius projektus. Gairėse pabrėžiama būtinybė užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, lygybės, nešališkumo principų įgyvendinimą, todėl yra geriau, kad taikinimo tarpininkai (mediatoriai), arbitrai nebūtų valstybės institucijų tarnautojai ar darbuotojai. Gairėse yra skatinamas taikinimo tarpininkų (mediatorių), arbitrų mokymų programų kūrimas, išskirtos konkrečios sritys (alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo priemonių tikslai ir principai, kiekvieno iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų tikslai, stadijos ir kt.), kurias turėtų apimti mokymai. Gairėse nurodoma, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti nemokama vidine administracinio akto peržiūra. Kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų, įskaitant taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), paslaugų kaina turėtų būti protinga ir proporcinga ginčo sudėtingumui, o valstybės turėtų bent iš dalies užtikrinti finansinę paramą alternatyviems ginčų sprendimo būdams, šalims nusprendus pasinaudoti alternatyviais ginčų sprendimo būdais, turėtų būti sustabdomi ieškinio senaties terminai. Gairėse valstybės, tarnautojai ir kiti suinteresuoti asmenys raginami imtis konkrečių priemonių alternatyvių ginčų tarp viešojo administravimo institucijų ir privačių asmenų sprendimo būdų žinomumui skatinti.
54. 2007 m. gruodžio 7 d. CEPEJ Gairėse dėl geresnio rekomendacijos „Dėl mediacijos baudžiamosiose bylose“ įgyvendinimo skatinama imtis priemonių, kurios užtikrintų kuo didesnį taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų prieinamumą visose bylų nagrinėjimo stadijose, įskaitant bausmių vykdymą. Valstybės raginamos skatinti ir remti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) programas, skatinti sėkmingų programų sklaidą. Gairėse pabrėžiamas teisėjų, prokurorų ir kitų baudžiamosios justicijos institucijų, socialinių institucijų, nevyriausybinių organizacijų, advokatų vaidmuo skatinant taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą, informavimą apie jį, nukreipiant nukentėjusius asmenis ir pažeidėjus į taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją). Valstybės raginamos nuolat stebėti ir vertinti veikiančias taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) schemas, identifikuoti galimas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) pasekmes. Ypatingą dėmesį taikinamajame tarpininkavime baudžiamojo proceso srityje raginama skirti aukos poreikiams užtikrinti. Gairėse detaliai apibrėžiamos konfidencialumo principo, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų kokybės užtikrinimo priemonės, taip pat skatinamas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) mokymų programų kūrimas, išskirtos konkrečios sritys (taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tikslai ir principai, taikinimo tarpininko (mediatoriaus) etika, baudžiamosios justicijos pagrindai ir kt.), kurias turėtų apimti mokymai. Gairėse nurodoma ypatingą dėmesį skirti nepilnamečių (mažamečių) dalyvavimui taikinamajame tarpininkavime (mediacijoje), nustatyti reikiamas procesines garantijas jų interesams užtikrinti. Valstybės raginamos imtis visų priemonių, taip pat ir nurodytų gairėse, kad taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procese būtų užtikrinamos nukentėjusių asmenų ir pažeidėjų teisės, kad taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) baudžiamosiose bylose būtų vykdomas tik esant laisvam nukentėjusiųjų ir pažeidėjų sutikimui. Valstybės raginamos skirti finansinę paramą taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) baudžiamajame procese, taip pat numatyti senaties terminų sustabdymą, kai vykdomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija). Gairėse valstybės, baudžiamosios justicijos institucijos, kiti suinteresuoti asmenys raginami imtis konkrečių priemonių taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) žinomumui skatinti.
VI SKYRIUS
PAGRINDINĖS SIŪLOMO TEISINIO REGULIAVIMO NUOSTATOS
56. Siekiant užtikrinti kvalifikuotų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimą, Lietuvos teisėje reikėtų nustatyti papildomus reikalavimus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimui. Pastebėtina, kad, siūlant naują teisinį reguliavimą, taip pat bus išlaikomi šiuo metu Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatyme nustatyti minimalūs taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimo standartai (nešališkumo reikalavimas, informacijos apie patirtį pateikimas šalims ir kt.).
57. Siūloma nustatyti, kad taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas, kurios būtų teikiamos valstybės organizuojamuose projektuose ar apmokamos iš valstybės lėšų, galėtų teikti tik tie asmenys, kurie yra įrašyti į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą. Siūloma sudaryti vieną bendrą taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, jame nurodyti taikinimo tarpininkų (mediatorių) specializacijas. Kitiems asmenims, turintiems reikiamą išsilavinimą ir kompetenciją (pavyzdžiui, advokatams, notarams, psichologams) ir neįrašytiems į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, nebūtų ribojama teisė teikti privačias taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas, tačiau šie asmenys taip pat turėtų laikytis taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimo standartų ir užtikrinti kvalifikuotų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimą šalims.
58. Asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, būtų keliami šie reikalavimai: turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neišskiriant konkrečios išsilavinimo srities; būti išklausius ne mažiau nei 40 valandų mokymus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tema ne anksčiau kaip prieš 5 metus iki kreipimosi dėl įrašymo į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą dienos; išlaikyti specialų kvalifikacinį egzaminą; būti nepriekaištingos reputacijos. Nepriekaištingos reputacijos turinys galėtų būti nustatomas remiantis galiojančiais įstatymais, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymu. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrų profesijų atstovai jau savaime atitinka aukštus kvalifikacijos ir paslaugų teikimo standartus, konkrečių kategorijų asmenims galėtų būti taikoma išimtis ir nebūtų reikalaujama kursų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tema išklausymo ir specialaus kvalifikacinio egzamino išlaikymo. Šią išimtį galima būtų siūlyti taikyti asmenims, kurių vykdoma veikla pagrindžia turimą patirtį mediacijos srityje, pavyzdžiui, lektoriams, turintiems daktaro laipsnį, kurie per paskutinius 3 metus iki kreipimosi dėl įrašymo į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą vedė mokymus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tema, kurių bendra trukmė ne mažiau kaip 100 akademinių valandų. Nuo egzamino laikymo taip pat turėtų būti atleidžiami teisėjai, turintys 5 metus teisėjo darbo patirties, kadangi teisėjai turi būtent ginčų sprendimo, šalių taikinimo patirties. Be to, teisėjai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali gauti atlyginimo už papildomą veiklą, taigi, teisėjai negalėtų gauti atlyginio už atliekamas taikinimo tarpininko (mediatoriaus) funkcijas, todėl yra reikalingas papildomas teisėjų motyvavimas, siekiant teisėjų įtraukimo į taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemą. Tuo pačiu pažymėtina, kad jei teisėjai norėtų būti įrašyti į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą neturėdami 5 metų profesinės patirties, galėtų laikyti kvalifikacinį egzaminą bendra tvarka.
59. Mokymai taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) tema turėtų užtikrinti, kad asmenys, siekiantys būti įrašyti į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, įgytų žinių, reikalingų taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) vykdyti. Atsižvelgiant į tai, siūloma teisės aktuose nustatant reikalavimus mokymų programoms numatyti, kad taikinimo tarpininkų (mediatorių) rengimo programą turėtų sudaryti teisinių, psichologijos, konfliktologijos ir kitų sričių žinių, taip pat konfliktų sprendimo, tarpininkavimo praktinių įgūdžių lavinimo darni visuma. Kartu turėtų būti užtikrinama, kad asmenys, turintys teisinį išsilavinimą, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) mokymuose įgytų ir psichologinių žinių, reikalingų taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) vykdyti, o asmenims, neturintiems teisinio išsilavinimo, turėtų būti užtikrinamas pagrindinių teisinių žinių, reikalingų taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) vykdyti, suteikimas.
60. Minėta, kad taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąraše būtų nustatomos taikinimo tarpininkų (mediatorių) specializacijos. Atsižvelgiant į tai, organizuojant kvalifikacinį egzaminą asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, tam tikrais atvejais būtų nustatomos ir skirtingos egzaminų užduotys, atsižvelgiant į specializacijas. Siekiant užtikrinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų kokybę, taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąraše esantys asmenys turėtų nuolat kelti kvalifikaciją ir tai turėtų būti periodiškai (pavyzdžiui, kas 3–5 metus) tikrinama. Taikinimo tarpininkas (mediatorius) turėtų pristatyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dokumentus, įrodančius kvalifikacijos kėlimą. Nepristačius nurodytų dokumentų, asmenys būtų išbraukiami iš taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo. Be to, siūloma teisės aktuose nustatyti taikinimo tarpininkų (mediatorių) drausminės atsakomybės pagrindus ir išbraukimo iš taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo pagrindus.
61. Taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą būtų pavesta administruoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. gruodžio 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 5, 7, 8, 9, 16, 17, 18, 20 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1417, kuriuo vietoj veikusių penkių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų įtvirtinta viena Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su teritoriniais administracijos padaliniais, kurių veiklos teritorija nustatoma atsižvelgiant į apygardos teismų veiklos teritorijas. Teisėjų tarybai, kaip teismų savivaldos institucijai, siūloma numatyti funkciją atrinkti teisėjus, kurie turėtų būti įtraukti į bendrą taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą. Šių teisėjų sąrašus ir teisėjų – teismo taikinimo tarpininkų (mediatorių) – atitikimą keliamiems reikalavimams patvirtinančius dokumentus Teisėjų taryba turėtų teikti Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai. Pažymėtina, kad vieno bendro taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo nustatymas nesudarytų kliūčių šiuo metu nustatyta tvarka Teisėjų tarybai administruoti ir informaciniais tikslais skelbti atskirą teismo taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą.
62. Privalomo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos), kuris aptariamas toliau šioje Koncepcijoje, atveju siūloma nustatyti, kad ginčo šalys pačios bendru sutarimu pasirinktų taikinimo tarpininką (mediatorių) iš taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo per tam tikrą nustatytą terminą ir, tik šalims nesusitarus, taikinimo tarpininkas (mediatorius) būtų parenkamas taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą administruojančios institucijos sprendimu, atsižvelgiant į taikinimo tarpininkų (mediatorių) galimybes ir svarbias aplinkybes (atostogos, liga, didelis užimtumas ir pan.). Taikinimo tarpininką (mediatorių) administruojanti institucija parinktų ir tais atvejais, kai šalių pasirinktas taikinimo tarpininkas (mediatorius) dėl svarbių ir objektyvių priežasčių negalėtų teikti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų (dėl interesų konflikto, ligos, didelio užimtumo ir pan.). Taigi, į šalių pageidavimą dėl konkretaus taikinimo tarpininko (mediatoriaus) paskyrimo turėtų būti atsižvelgiama, tačiau galutinį sprendimą dėl konkretaus taikinimo tarpininko (mediatoriaus) paskyrimo priimtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Tais atvejais, kai nėra galimybės paskirti šalių pasirinkto taikinimo tarpininko (mediatoriaus), turėtų būti numatytas mechanizmas, kuris sudarytų sąlygas objektyviai ir nešališkai parinkti kitą taikinimo tarpininką (mediatorių) iš taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo, kartu užtikrinant tolygų taikinimo tarpininkų (mediatorių) darbo krūvio paskirstymą. Privalomo taikinamojo tarpininkavimo atveju asmenims taip pat bus paliekama galimybė kreiptis į konkretų taikinimo tarpininką (mediatorių) dėl paslaugų suteikimo, nesikreipiant į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokiais atvejais už taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas turės susimokėti pačios šalys. Taip pat pažymėtina, kad visais atvejais privalomo taikinamojo tarpininkavimo paslaugas bus leidžiama teikti tik tiems asmenims, kurie bus įtraukti į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, neatsižvelgiant į tai, kas administruos taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų suteikimą ir kas finansuos taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas.
63. Siekiant skatinti neteisminį civilinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) ir tuo pačiu mažinti teismų darbo krūvį, prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu, siūloma nustatyti privalomą tam tikrų kategorijų civilinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją).
64. Atsižvelgiant į tai, kad šeimos ginčuose yra ypač aktualus ne tik ginčo išsprendimas, bet ir taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, ypač ginčuose dėl vaikų interesų, siūloma ypatingą dėmesį skirti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrai būtent šeimos ginčuose ir nustatyti privalomą ginčo teisena nagrinėjamų šeimos ginčų taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją). Šiuo metu nėra siūloma nustatyti privalomo visų šeimos ginčų taikinamojo tarpininkavimo dėl ypač didelio šeimos bylų skaičiaus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų ir teismų savivaldos institucijų 2013 metų veiklos apžvalgos[6] duomenis, 2013 m. pirmąja instancija buvo išnagrinėta 22 010 šeimos bylų. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis), 2013 m. pirmąja instancija ginčo teisena išnagrinėtos 8 648 bylos. 8 396 šeimos bylose buvo sprendžiami klausimai dėl išlaikymo vaikams priteisimo, 1 114 bylų buvo nagrinėjami klausimai dėl tėvystės (motinystės) nustatymo, 533 bylose – dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo, 4 185 bylose – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Taigi dauguma nagrinėtų ginčo teisena šeimos bylų taip pat yra susijusios su vaikų interesais.
65. Privalomą taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) prieš kreipiantis į teismą taip pat siūloma numatyti ginčuose dėl nedidelių sumų, kurių nagrinėjimo ypatumai reglamentuoti Civilinio proceso kodekso XXIV skyriuje (441 straipsnyje). Nacionalinės teismų administracijos duomenimis (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis), 2013 m. apylinkių teismuose pirmąja instancija pagal Civilinio proceso kodekso 441 straipsnį, reglamentuojantį ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumus, išnagrinėtos 528 civilinės bylos. Iki 2015 m. sausio 1 d. Civilinio proceso kodekso 441 straipsnyje nustatyta ginčų dėl nedidelių sumų riba buvo penki tūkstančiai litų. 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Civilinio proceso kodekso pakeitimai, kuriais Civilinio proceso kodekse vietoj nuorodų į nacionalinę valiutą – litą pateiktos nuorodos į bendrąją Europos Sąjungos valiutą – eurą, šiais Civilinio proceso kodekso pakeitimais Civilinio proceso kodekso 441 straipsnio 1 dalyje nustatyta ginčų dėl nedidelių sumų riba yra vienas tūkstantis penki šimtai eurų. Pagal 2013 m. duomenis, nežymiai padidinus ginčų dėl nedidelių sumų ribą iki vieno tūkstančio penkių šimtų eurų, prisidėtų dar 306 civilinės bylos, kurios būtų nagrinėtinos pagal ginčų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą. Taigi, prieš kreipiantis į teismą privalomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) būtų sprendžiant ginčus dėl sumų, neviršijančių vieno tūkstančio penkių šimtų eurų.
66. Svarstytina galimybė civilinėse bylose suteikti teisę teisėjui, vadovaujantis įstatymuose įtvirtintais principais ir kriterijais, nukreipti šalis spręsti ginčą privalomo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu, kai yra taikaus ginčo sprendimo tikimybė.
67. Privalomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) civilinių bylų atveju taip pat galėtų būti taikomas bylose, kuriose teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau pažymėtina, kad, atsižvelgiant į valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų pateiktų veiklos ataskaitų duomenis, 2013 m. valstybės garantuojama teisinė pagalba buvo teikiama 13 701 civilinėje byloje (neįskaitant tam tikrų kategorijų bylų, nagrinėjamų ypatingąja teisena, kuriose yra būtinas advokato dalyvavimas, pavyzdžiui, bylose dėl neveiksnumo nustatymo), todėl, atsižvelgiant į didelį tokių bylų skaičių, privalomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) neturi būti taikomas visose bylose, kuriose teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Siūloma įstatymuose nustatyti kriterijus (pavyzdžiui, taikaus ginčo sprendimo tikimybė ir kt.), kuriais vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, įvertinusi ginčo aplinkybes, galėtų nukreipti šalis spręsti ginčą privalomo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu.
68. Privalomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) būtų iš esmės apmokamas iš valstybės biudžeto lėšų tais atvejais, kai taikinimo tarpininkų (mediatorių) parinkimą administruotų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Siūloma, kad tam tikrą nedidelę teisės aktuose nustatytą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) kainą sumokėtų pačios šalys – tai skatintų šalis aktyviai naudotis taikinamuoju tarpininkavimu ir siekti taikaus ginčo sprendimo. Be to, kaip nurodoma toliau šioje Koncepcijoje, šalims vėliau kreipiantis į teismą būtų taikoma žyminio mokesčio lengvata, todėl nedidelis mokestis už privalomą taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) nebūtų pernelyg didelė našta šalims. Dėl konkrečios valstybės finansuojamos privalomo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) trukmės, kurią galėtų sudaryti keli taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) susitikimai, reikėtų spręsti vėlesniame etape, rengiant konkrečius teisės aktų projektus, atsižvelgiant į valstybės lėšų skyrimo galimybes. Siūloma nustatyti galimybę šalims, pasibaigus valstybės finansuojamo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) trukmei, tačiau dar nepasiekus galutinio susitarimo dėl taikaus ginčo išsprendimo, tęsti taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) pačioms susimokant tam tikrą su taikinimo tarpininku (mediatoriumi) suderintą ar teisės aktuose nustatytą kainą.
69. Tais atvejais, kai dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų suteikimo šalys kreipsis į konkretų taikinimo tarpininką (mediatorių) tiesiogiai ir taikinimo tarpininko (mediatoriaus) paskyrimo procese nedalyvaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, už taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas turės susimokėti pačios šalys, kadangi valstybė nefinansuos tokių taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų, kurių neadministruos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.
70. Siekiant skatinti civilinių ginčių taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), siūloma numatyti procesines skatinimo priemones asmenims, kurie renkasi tokį būdą, pavyzdžiui, žyminio mokesčio lengvatas. Siūlytina numatyti, kad, kreipiantis į teismą po neteisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) arba teismo proceso metu pasirenkant teisminį taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), turėtų būti mokama 75 procentai žyminio mokesčio dydžio. Plėtojant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo priežastingumo taisykles, šiuo metu įtvirtintas Civilinio proceso kodekse, teisės aktuose siūloma numatyti, kad paskirstant bylinėjimosi išlaidas taip pat turėtų būti atsižvelgiama į šalies sąžiningumą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) metu.
71. Šiuo metu Civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas platus atvejų, kada asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sąrašas. Siekiant skatinti taikų ginčų sprendimą, siūloma iš esmės peržiūrėti civiliniuose ginčuose taikomos žyminio mokesčio sistemos reglamentavimą, kad būtų užkirstas kelias šalims piktnaudžiauti savo teisėmis ir nepagrįstai bylinėtis.
72. Atskira ginčų kategorija yra vartotojų ginčai. Šiuo metu rengiami teisės aktų projektai dėl 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, perkėlimo į nacionalinę teisę. Taip pat yra priimtas 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB, kuris bus taikomas tiesiogiai. Direktyva 2013/11/ES reglamentuoja ne tik taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), bet ir visus kitus alternatyvius vartotojų ginčų sprendimo būdus. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas reglamentuoja alternatyvų (neteisminį) ginčų, kylančių vartojimo santykių srityje, sprendimą, taip pat atsižvelgiant į būsimą minėtos Direktyvos 2013/11/ES perkėlimą į Lietuvos nacionalinę teisę, Koncepcijoje atskirai neanalizuojamas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) ir kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų taikymas vartojimo santykių srityje, kadangi šios srities teisiniai santykiai turi būti reglamentuojami sistemiškai ir kompleksiškai. Rengiant atitinkamus teisės aktus dėl vartotojų ginčų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) reglamentavimo, turėtų būti atsižvelgta į principines Koncepcijos nuostatas, vartotojų ginčų taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) turėtų būti integruotas į bendrą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemą, taip pat atsižvelgiant į vartotojų ginčų sprendimo ypatumus.
73. Dėl teisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) civilinėse bylose pažymėtina, kad, atsižvelgiant į jau nurodytus vykdomus projektus ir pasiektą pažangą teisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) civilinėse bylose srityje, tikslinga integruoti teisminį taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) į bendrą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemą, neribojant Teisėjų tarybos, kaip teismų savivaldos institucijos, teisės toliau vystyti teisminį taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) ir išlaikant jau priimtus sprendimus šioje srityje. Teismo taikinimo tarpininkai (teismo mediatoriai) taip pat turėtų būti integruoti į bendrą taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, nustatant pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį teismo taikinimo tarpininkai (teismo mediatoriai) galėtų siekti atitikti taikinimo tarpininkų (mediatorių) kvalifikacinius reikalavimus. Kaip minėta, Teisėjų tarybai siūloma suteikti teisę atrinkti ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nurodyti konkrečius teisėjus, kurie turėtų būti įtraukti į bendrą taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą.
74. Kaip jau minėta, teisėjai, turintys 5 metų profesinę patirtį, būtų pagal įstatymą atleidžiami nuo kvalifikacinio egzamino laikymo ir, išklausę 40 valandų mediacijos mokymus, galėtų būti įtraukiami į bendrą taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą. Vystant teisminį taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), taip pat turėtų būti numatytos ir kitos priemonės, kurios motyvuotų teisėjus dalyvauti teisminio taikinamojo tarpininkavimo (teisminės mediacijos) sistemoje (pavyzdžiui, teisėjų, vykdančių taikinimo tarpininkų (mediatorių) funkcijas, darbo krūvio nagrinėjant bylas perskirstymas).
75. Siekiant skatinti administracinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą, siūloma įvesti teisminį ir neteisminį taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) modelius. Neteisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) modelį siūloma įvesti sprendžiant ginčus administracinių ginčų komisijose. Atsižvelgiant į rezultatyvią Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą (kaip minėta, 2013 metais priimti 765 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimai, iš jų tik 91 sprendimas (11,9 procento visų priimtų sprendimų) buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui), siūloma sukurti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos teritorinius padalinius, kurie būtų įsteigti atsižvelgiant į apygardų administracinių teismų veiklos teritorijas, ir panaikinti šiuo metu veikiančias savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas. Panaikinus apskričių administracinių ginčų komisijas, neliko subjekto, kuriam gali būti skundžiami kai kurių teritorinių viešojo administravimo subjektų (pavyzdžiui, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento padalinių) sprendimai, veiksmai ar neveikimas, kas vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga. Plėsti savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų veiklą teritoriniu principu būtų sudėtinga. Be to, savivaldybių komisijų statusas kelia abejonių dėl nepriklausomumo principo užtikrinimo, taip pat aktualus klausimas dėl atlyginimo šių komisijų nariams už darbą. Visa tai pagrindžia poreikį iš esmės reformuoti šiuo metu galiojančią sistemą.
76. Neteisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) atveju administracinius ginčus spręsti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu, atsižvelgdamos į ginčo aplinkybes, nukreiptų administracinių ginčų komisijos.
77. Neteisminį administracinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) galėtų vykdyti vienas iš administracinių ginčų komisijos narių, įrašytų į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, ir kuris, nagrinėjant tą patį ginčą administracinių ginčų komisijoje, turėtų nusišalinti. Ginčuose, nagrinėjamuose administracinių ginčų komisijose, siekiant užtikrinti krūvio, nagrinėjant ginčus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu, paskirstymą ir nepriklausomumo bei nešališkumo principų realizavimą, tarpininkauti galėtų ir kiti taikinimo tarpininkams (mediatoriams) keliamus reikalavimus atitinkantys ir į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą įtraukti asmenys. Valstybė turėtų garantuoti administracinių ginčų komisijų narių ir kitų asmenų, vykdančių administracinių ginčių taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), nepriklausomumą ir nešališkumą. Jei taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) vykdytų į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą įtraukti valstybės tarnautojai, taip pat turi būti užtikrintos jų nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos. Siūlomas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) modelis, pagal kurį taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procese dalyvautų ir administracinių ginčų komisijų nariai, galėtų sudaryti sąlygas didesnei taikinamojo administracinių ginčių tarpininkavimo (mediacijos) plėtrai, kadangi tikėtina, kad administracinių ginčų komisijos tuomet dažniau nukreiptų ginčus spręsti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu, daugiau asmenų būtų apskritai įtraukta į taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procesą.
78. Atsižvelgiant į tai, kad administraciniuose ginčuose viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas, administracinių ginčių taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) atveju siūlytina nustatyti, kad taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) tokiuose ginčuose būtų apmokamas valstybės lėšomis, o šalys mokėtų tais atvejais, jeigu taikinimo tarpininkas (mediatorius) būtų ne administracinių ginčų komisijos narys ir ne Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas asmuo iš taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo.
79. Tais atvejais, kai dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų suteikimo šalys kreipsis į konkretų taikinimo tarpininką (mediatorių) tiesiogiai ir taikinimo tarpininko (mediatoriaus) paskyrimo procese nedalyvaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, už taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas turės susimokėti pačios šalys.
80. Siekiant skatinti administracinių ginčių taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), siūloma numatyti asmenims, kurie renkasi tokį ginčių sprendimo būdą, pavyzdžiui, žyminio mokesčio lengvatas. Siūlytina numatyti, kad, kreipiantis į teismą po neteisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) arba teismo proceso metu pasirenkant teisminį taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), turėtų būti mokama 75 procentai žyminio mokesčio dydžio. Plėtojant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, šiuo metu įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatyme, teisės aktuose siūloma numatyti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į šalies sąžiningumą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) metu.
81. Administracinių ginčų komisijų nariai – taikinimo tarpininkai (mediatoriai), kiti taikinimo tarpininkai (mediatoriai) turėtų atitikti bendrus kvalifikacinius reikalavimus, keliamus asmenims, siekiantiems būti įrašytiems į taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, ir turėtų būti įrašyti į bendrą taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašą, nurodant šių asmenų specializaciją administraciniuose ginčuose.
82. Dėl teisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) administracinėse bylose pažymėtina, kad, atsižvelgiant į jau nurodytus vykdomus projektus ir pasiektą pažangą teisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) civilinėse bylose srityje, administracinėse bylose taip pat tikslinga nustatyti galimybę ir sąlygas taikinimo tarpininkais (mediatoriais) būti administracinių bylų teisėjams, reglamentuojant teisėjų vykdomą taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), saugiklius ir skatinimo priemones analogiškai kaip teisminio taikinamojo tarpininkavimo (teisminės mediacijos) civilinėse bylose atveju. Teisminio administracinių ginčių taikinamojo tarpininkavimo atveju taip pat tikslinga suteikti galimybę taikinimo tarpininkais (mediatoriais) būti kitiems asmenims iš taikinimo tarpininkų sąrašo. Teisėjams turėtų būti suteikta galimybė nurodyti asmenims kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl taikinimo tarpininko (mediatoriaus) parinkimo.
83. Administracinio ginčo šalys galėtų išreikšti pageidavimą dėl konkretaus taikinimo tarpininko (mediatoriaus) paskyrimo. Administracinis teismas nurodytų šalims kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri esant galimybei atsižvelgtų į šalių pageidavimą dėl konkretaus taikinimo tarpininko (mediatoriaus), o nesant galimybės paskirti šalių pasirinkto taikinimo tarpininko (mediatoriaus) (dėl interesų konflikto, didelio užimtumo ar kitų svarbių aplinkybių), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba parinktų kitą taikinimo tarpininką (mediatorių) iš mediatorių sąrašo, atsižvelgdama į specializaciją administraciniuose ginčuose. Kaip minėta, šalys dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų suteikimo galėtų kreiptis į konkretų taikinimo tarpininką (mediatorių) tiesiogiai ir taikinimo tarpininko (mediatoriaus) paskyrimo procese Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nedalyvautų, tačiau tokiais atvejais už taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugas turėtų susimokėti pačios šalys.
84. Taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) galėtų būti vykdoma teismo, administracinių ginčų komisijos ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patalpose, atsižvelgiant į tai, kurios patalpos būtų tam pritaikytos.
85. Siekiant skatinti administracinių ginčių taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą, papildomai reikia vystyti valstybės tarnautojų atstovavimo valstybės interesams sistemą, kad valstybės institucijų atstovų kompetencija, siekiant taikaus ginčų sprendimo, įskaitant ir ikiteisminę ginčų sprendimo stadiją, sprendimų priėmimo kriterijai būtų apibrėžti teisės aktuose ir kad valstybės institucijų atstovai būtų suinteresuoti dalyvauti taikinamajame tarpininkavime (mediacijoje) ir turėtų aiškias taisykles, kada galima siekti kompromiso, ir pan. Siekiant nurodytų tikslų, aptartus aspektus siūlytina sureguliuoti Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“. Šiuo atveju taip pat tikslinga pasinaudoti gerąja praktika mokestinių ginčų nagrinėjimo srityje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.
86. Siekiant skatinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą baudžiamajame procese, siūloma numatyti privalomą taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) bylose, nagrinėjamose privataus kaltinimo tvarka (Baudžiamojo proceso kodekso 413 straipsnis). Privataus kaltinimo procesas – procesas, kurio metu kaltinimą baudžiamojoje byloje palaiko pats nukentėjusysis ar jo atstovas, taigi, tokio pobūdžio bylose yra tinkamos prielaidos taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) ir susitaikymui, o pasiekus susitarimą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu būtų eliminuojamas nubaudimo elementas.
87. Kitose baudžiamosiose bylose taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) siūloma leisti taikyti tik esant šioms visoms privalomoms sąlygoms: nukentėjusiojo ir įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo sutikimui; aiškioms nusikalstamos veikos aplinkybėms; kaltininko kaltės pripažinimui. Pažymėtina, kad kai kurios iš šių sąlygų yra pabrėžiamos tarptautiniuose dokumentuose, rekomendacijose, pavyzdžiui, minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1999 m. rugsėjo 15 d. rekomendacijoje Nr. R(99)19 „Dėl mediacijos baudžiamosiose bylose“. Šių kriterijų, privalomų sąlygų visuma užtikrina ir viešojo intereso, ir nukentėjusiojo, ir kaltinamojo interesų apsaugą. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) baudžiamajame procese sąlygos – tai aplinkybės, kurioms egzistuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas gali spręsti dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) taikymo tikslingumo baudžiamajame procese.
88. Sprendžiant dėl aiškių nusikalstamos veikos aplinkybių, pažymėtina, kad išvadą, jog nusikalstamos veikos aplinkybės yra aiškios, galima daryti tada, kai, pavyzdžiui, iš karto sulaikomas ar kitaip nustatomas galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, procese nereikia taikyti sudėtingų įrodinėjimo priemonių (skirti sudėtingų ekspertizių, kreiptis pagalbos į užsienio valstybes ir pan.); yra asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų), mačiusių nusikalstamos veikos padarymą ir galinčių duoti apie tai parodymus; surasti nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme reikšmę turintys daiktai ar dokumentai ir kt.). Šie nurodyti kriterijai atitinka Generalinio prokuroro rekomendacijas „Dėl proceso baigimo pagreitinto proceso tvarka“, patvirtintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 „Dėl ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“.
89. Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) baudžiamajame procese metu siūloma leisti tarpininkauti, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo ir kitų klausimų, o taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) rezultatai būtų fiksuojami susitarimo protokoluose. Prokuroras turėtų pateikti teismui savo vertinimą dėl sudarytų susitarimo protokolų, taip pat taikinimo tarpininko (mediatoriaus) ataskaitą, o galutinai susitarimo protokolų turinį ir taikinimo tarpininko (mediatoriaus) ataskaitą vertintų teisėjas, priimantis sprendimą baudžiamojoje byloje. Įvertinus susitarimo protokolus, baudžiamajame procese turėtų būti priimti sprendimai, susiję su baudžiamojo proceso baigtimi.
90. Baudžiamajame procese siūlytina numatyti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) galimybę ir po nuosprendžio priėmimo.
91. Siūloma baudžiamajame procese pirmiausia įtvirtinti nukentėjusiojo ir kaltininko taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), taip pat reguliuojant atvejus, kas atstovauja juridiniams asmenims, valstybei, kai žala padaroma šiems subjektams. Vėliau, įvertinus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) veikimą baudžiamajame procese, galėtų būti svarstomas kitų atkuriamojo teisingumo formų taikymas baudžiamajame procese.
92. Yra tokių nusikalstamų veikų kategorijų, kuriose, atsižvelgiant į nusikaltimo objektą, taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) neturi būti leidžiamas. Taigi, siūloma nustatyti išimčių sąrašą, kada taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) negali būti taikomas: nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, nusikaltimai žmogaus gyvybei, nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, padaryti prieš vaikus. Taip pat, atsižvelgiant į tarptautinių teisės aktų ir rekomendacijų reikalavimus, privalomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) baudžiamajame procese neturėtų būti taikomas esant smurto artimoje aplinkoje atvejams. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto rekomendacijų, kuriose pateikti baigiamieji pastebėjimai dėl penktojo Lietuvos periodinio pranešimo, 25 punkto d) dalyje Komitetas ragina valstybę nebetaikyti taikinamojo tarpininkavimo procedūrų smurto artimoje aplinkoje aukų atžvilgiu ir susilaikyti nuo taikinamojo tarpininkavimo procedūrų baudžiamajame procese priėmimo, kadangi šios procedūros gali skatinti smurtą patyrusių moterų pažeidžiamumą. Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalys imasi reikiamų teisinių ar kitokių priemonių, siekdamos uždrausti privalomąjį alternatyvaus ginčų sprendimo procesą, įskaitant tarpininkavimą ir taikinimą šioje Konvencijoje nagrinėjamų visų smurto formų atžvilgiu. Taip pat taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) neturėtų būti galimas, kai nusikalstamą veiką padaro asmuo, pripažintas pavojingu recidyvistu.
93. Siekiant užkirsti kelią bylų vilkinimui visuose procesuose, specialiuose įstatymuose turės būti nustatytas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) terminas. Tai ypač aktualu administraciniame procese, kadangi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį skundas administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 65 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme paprastai turi būti baigtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo (prašymo) priėmimo dienos, o bylos nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas pirmosios instancijos teisme priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos, jeigu įstatymas nenustato trumpesnių nagrinėjimo terminų. Siūloma visuose procesuose numatyti 1 mėnesio terminą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) vykdymui, taip pat numatyti galimybę šį terminą pratęsti dar iki 1 mėnesio teismo sprendimu, taikinio tarpininko (mediatoriaus) teikimu. Be to, procesiniuose įstatymuose turėtų būti numatyta, kad vykstant taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) yra sustabdomi skundų padavimo ir (ar) bylų nagrinėjimo terminai.
94. Siekiant užtikrinti kokybišką taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos stebėseną ir sudaryti prielaidas tolesnei jo plėtrai, siūloma šiuo metu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje jau veikiančiai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo tarybai suteikti patariamąją funkciją taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) politikos formavimo srityje ir į šios tarybos sudėtį įtraukti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) srityje veikiančius suinteresuotus asmenis (taikinimo tarpininkus (mediatorius), teisėjus, advokatus, mokslininkus, valstybės tarnautojus ir kt.) visuomeniniais pagrindais.
95. Siekiant tinkamai pasirengti įgyvendinti siūlomą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemą, Koncepcijoje pateikti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros pasiūlymai turėtų būti įgyvendinami atskirais etapais, vykdant tam tikrus bandomuosius projektus ir siekiant kurti gerąją praktiką. Iš pradžių privalomas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) galėtų būti nustatomas, pavyzdžiui, šeimos bylose, vėliau, atsižvelgiant į pasiektus rezultatus, kitose Koncepcijoje nurodytose bylose. Taip pat pradiniame etape galėtų būti pasirenkamas Koncepcijos pasiūlymų įgyvendinimas civiliniame procese, vėliau – kituose procesuose. Atsižvelgiant į konkretaus etapo rezultatus, galėtų būti peržiūrimi ir, esant poreikiui, koreguojami anksčiau priimti sprendimai dėl taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtros.
96. Vėlesniame etape, įvertinus Koncepcijoje siūlomos taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos praktinį veikimą, galėtų būti svarstoma galimybė numatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimą, kiek tai susiję su advokato atstovavimu, asmenims, dalyvaujantiems taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procese ir atitinkantiems įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo kriterijus. Tokiems asmenims valstybės garantuojama teisinė pagalba turėtų būti teikiama tiek neteisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) metu iki kreipimosi į teismą, tiek teisminio taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) metu.
97. Siekiant tinkamai pasirengti įgyvendinti Koncepcijoje nurodytus siūlymus, taip pat toliau skatinti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą, būtina organizuoti visų taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemoje dalyvaujančių ar dalyvausiančių subjektų mokymus, be to, turės būti sprendžiami taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) infrastruktūros sukūrimo (pavyzdžiui, patalpų pritaikymo tam tikrose institucijose) klausimai, užtikrinama informacijos apie taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) sklaida.
VII SKYRIUS
GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
98. Tikimasi, kad siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos skatins taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrą administraciniame, baudžiamajame procese, taip pat skatins tolesnį jo civiliniuose ginčuose vystymąsi.
99. Numatomas naujas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimo teisinis reguliavimas, taip pat šiuo metu nustatytų minimalių taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų teikimo standartų (nešališkumo reikalavimas, informacijos apie patirtį pateikimas šalims ir kt.) išlaikymas užtikrins taikinimo tarpininkų (mediatorių) teikiamų paslaugų kokybę. Siūlomi kvalifikaciniai reikalavimai, periodinis taikinimo tarpininkų (mediatorių) kvalifikacijos tikrinimas yra būtinos ir proporcingos priemonės, siekiant užtikrinti aukštą taikinimo tarpininkų (mediatorių) teikiamų paslaugų kokybę. Manoma, kad numatomas teisinis reguliavimas taps pagrindu tolesnei taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) profesijos plėtrai.
100. Įstatymuose įtvirtinus taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugų esminius reikalavimus, taip pat nustačius taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos stebėsenos teisinius pagrindus, bus užtikrintas didesnis teisinis tikrumas taikinamuoju tarpininkavimu (mediacija) užsiimantiems asmenims ir jų klientams, tokiu būdu apskritai valstybėje bus ugdoma taikaus ginčų sprendimo kultūra.
101. Tikimasi, kad naujos teisinio reguliavimo nuostatos sudarys prielaidas paprastesniam ir efektyvesniam ginčų sprendimui, paskatins daugiau asmenų spręsti ginčus taikiai, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu, dėl to sumažės teismų darbo krūvis ir bus taupomos privačių asmenų, valstybės biudžeto lėšos.
VIII SKYRIUS
FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
102. Siekiant įgyvendinti Koncepcijos nuostatas, bus reikalingos valstybės biudžeto lėšos privalomam taikinamajam tarpininkavimui (mediacijai) finansuoti, taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašui administruoti, taikinimo tarpininkų (mediatorių) kvalifikaciniams egzaminams organizuoti, suinteresuotų subjektų mokymams taikinamojo tarpininkavimo tema organizuoti, taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) infrastruktūrai sukurti (pavyzdžiui, patalpoms pritaikyti). Konkretus valstybės biudžeto lėšų poreikis bus įvertinamas rengiant konkrečius teisės aktų projektus.
103. Iš valstybės biudžeto lėšų finansuojant privalomą taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją), siūloma, nustatant taikinimo tarpininko (mediatoriaus) darbo valandinį įkainį, atsižvelgti į Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžiuose ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytus advokatų, teikiančių valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, užmokesčio dydžius. Iki 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 645 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo nustatytas 40 litų užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą bazinis dydis, kuris taikomas apskaičiuojant užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nuo 2015 m. sausio 1 d. šis dydis yra 11,58 euro. Kaip nurodyta šioje Koncepcijoje, 2013 m. pirmąja instancija ginčo teisena išnagrinėtos 8 648 šeimos bylos, pagal Civilinio proceso kodekso 441 straipsnį, reglamentuojantį ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumus, 2013 m. išnagrinėtos 528 civilinės bylos. Koncepcijoje nurodyta, kad dėl konkrečios valstybės finansuojamos privalomo taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) trukmės reikėtų spręsti vėlesniame etape, rengiant konkrečius teisės aktų projektus, tačiau jei preliminariai būtų planuojama, kad privalomas valstybės finansuojamas taikinamasis tarpininkavimas (mediacija) iš viso truktų 4 val., šiame punkte nurodytose bylose vykdomam privalomam taikinamajam tarpininkavimui finansuoti apytikriai reikėtų 425 032,32 euro, tačiau primintina, kad nedidelę dalį lėšų už privalomą taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) turėtų sumokėti pačios šalys.
104. Valstybės biudžeto lėšos bus taupomos sumažėjus teismų darbo krūviui, kadangi nebus poreikio skirti papildomų valstybės biudžeto lėšų teismų veiklai finansuoti. Ta dalis ginčų, kur bus pasiektas susitarimas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) būdu, apskritai nepateks į teismus.
105. Sudarius prielaidas taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) plėtrai ir sumažėjus teismuose spręstinų ginčų skaičiui, t. y. daliai ginčų apskritai nepatekus į teismus, būtų taupomos valstybės biudžeto lėšos, skiriamos valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti teismuose nagrinėjamose bylose.
106. Taikinamąjį tarpininkavimą (mediaciją) vis dažniau taikant baudžiamajame procese, būtų sutaupomos lėšos, skirtos ikiteisminiams tyrimams atlikti ir baudžiamosioms byloms nagrinėti teisme. Pasiekus susitarimą taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) procese dar ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamasis procesas apskirtai nepereis į teisminio nagrinėjimo stadiją.
IX SKYRIUS
NUMATOMI PAKEISTI TEISĖS AKTAI
107. Siekiant įgyvendinti šios Koncepcijos VI skyriuje siūlomas teisinio reguliavimo nuostatas, reikės pakeisti šiuos įstatymus ir kitus teisės aktus:
Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymą;
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą;
Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą;
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą;
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą;
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą;
Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą;
Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymą;
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą;
Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“;
Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 „Dėl Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų patvirtinimo“.
108. Vietoj Civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo siūloma sukurti naujos redakcijos Taikinamo tarpininkavimo įstatymą, kuriame galėtų būti reglamentuoti bendri, būdingi visiems procesams taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) klausimai. Specialios nuostatos, susijusios su taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) taikymu atskiruose procesuose, turėtų būti įtvirtintos specialiuose procesiniuose įstatymuose. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai šia Koncepcija siūloma priskirti taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo sudarymo ir administravimo funkcijas, nuostatomis dėl taikinimo tarpininkų (mediatorių) sąrašo sudarymo ir administravimo turėtų būti pildomas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.