Administracinė byla Nr. eA-1794-520/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00502-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Uzbekistano Respublikos piliečio F. T. (F. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Uzbekistano Respublikos piliečio F. T. (F. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mislifa“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas Uzbekistano Respublikos pilietis F. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34588 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas jam (pareiškėjui) išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi).
1. Pareiškėjas 2022 m. spalio mėnesį elektroniniu būdu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Prašymas). Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas grindė tuo, kad jis ketino dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mislifa“ (toliau – ir Bendrovė). Prašymo pateikimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbo UAB „Trubera“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
2. Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė Leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 22 d., tačiau Sprendimu šis leidimas buvo panaikintas, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės; darbo sutartis su pareiškėjui nebuvo sudaryta.
3. Pareiškėjas, gavęs Sprendimą, kreipėsi į Bendrovę dėl darbo sutarties sudarymo. Darbo sutartis sudaryta 2024 m. sausio 31 d. Bendrovė paaiškino, kad darbo sutarties sudarymas su pareiškėju užtruko dėl žmogiškosios klaidos. Leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui metu Bendrovėje dirbo daugiau nei 300 darbuotojų, todėl dėl itin didelio darbuotojų skaičiaus, buvo nepastebėta, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta. Žmogiškoji klaida paaiškėjo tik pareiškėjui gavus Sprendimą ir jam kreipusis dėl to į Bendrovę.
4. Teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo įdarbinti užsienietį, todėl vien darbo sutarties nesudarymas per tam tikrą terminą nėra pagrindas konstatuoti, kad išnyko pagrindai išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui 2024 m. sausio 31 d. sudarius darbo sutartį su Bendrove ir pradėjus dirbti Bendrovėje išnyko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas pagrindas panaikinti Leidimą laikinai gyventi.
1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino Leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos Įstatyme, kadangi darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.
2. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.
3. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
1. Teisės aktai nereglamentuoja termino, per kurį darbdavys, tarpininkavęs laikino leidimo gyvento Lietuvoje išdavimui, privalo įdarbinti užsienietį, todėl užsieniečio neįdarbinimas per tam tikrą laiką negali savaime nulemti užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimą, nes delsimas įdarbinti užsienietį gali būti nulemtas įvairių priežasčių, įskaitant ir objektyvių.
2. Nagrinėjamu atveju darbo sutarties nesudarymą su pareiškėju nulėmė Bendrovės darbuotojo žmogiškoji klaida, nes Bendrovė tuo metu išdavė daug tarpininkavimo raštų, plėtė savo veiklą, intensyviai ieškojo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojų, Bendrovėje dirbo daugiau nei 300 darbuotojų, todėl nebuvo pastebėta, kad darbo sutartis su pareiškėju liko nesudaryta.
3. Dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų Bendrovė ir pareiškėjas jau buvo susitarę dar Bendrovei pateikiant tarpininkavimo raštą, t. y. darbo sutartis tarp Bendrovės ir pareiškėjo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalimi, yra sudaryta, tik ji nėra įsigaliojusi, kol pareiškėjas faktiškai nepradėjo dirbti. Žmogiškoji klaida paaiškėjo pareiškėjui gavus Sprendimą ir apie tai informavus Bendrovę. Paaiškėjus šiai aplinkybei, Bendrovė nedelsdama (2024 m. sausio 31 d.) sudarė su pareiškėju darbo sutartį. Pareiškėjas jau dirba Bendrovėje Leidimo laikinai gyventi pagrindu, kurio išdavimui tarpininkavo Bendrovė.
4. Leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros kartojimas vien dėl formalių priežasčių neatitiktų protingumo principo.
II.
7. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. balandžio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Uzbekistano Respublikos piliečio F. T. (F. T.) skundą.
1. Pareiškėjas 2022 m. spalio mėnesį elektroniniu būdu per MIGRIS pateikė Prašymą tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
2. Prašymo pateikimo metu pareiškėjas turėjo galiojantį laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir dirbo įmonėje UAB „Trubera“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 22 d. Leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
3. Pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas, pareiškėjas nuo 2022 m kovo 14 d. dirbo UAB „Trubera“. Byloje pateikta 2024 m. sausio 31 d. pareiškėjo ir Bendrovės sudaryta darbo sutartis Nr. 603.
4. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Xli“. Migracijos departamentas 2024 m sausio 12 d. sprendimu atsisakė leisti pakeisti darbdavį.
9. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas.
10. Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p., 40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 3 p., 62 str. 4 d., 3 str. 3 d.), nurodė, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas ketino įsidarbinti Bendrovėje, tačiau darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, o pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 14 d. dirba UAB „Trubera“. Teismas akcentavo, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės 2024 m. sausio 31 d. buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau Leidimas laikinai gyventi įsigaliojo nuo 2023 m. sausio 23 d.
11. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad Sprendimo metu pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje, nors būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
12. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
III.
14. Pareiškėjas Uzbekistano Respublikos pilietis F. T.ą apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino priežasčių, dėl kurių pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Pareiškėjas, nežinodamas ir nesuprasdamas, per kiek laiko turi būti sudaryta darbo sutartis su būsimu darbdaviu, laukė, kol Bendrovė su juo susisieks dėl darbo sutarties sudarymo ir kol tai įvyks – toliau tęsė darbą pas ankstesnį darbdavį, pas kurį teisėtai jau dirbo iki Leidimo laikinai gyventi išdavimo.
2. Gavęs Sprendimą, pareiškėjas kreipėsi į Bendrovę, teiraudamasis, dėl kokių priežasčių priimtas Sprendimas ir kodėl su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta. Delsimą sudaryti darbo sutartį su pareiškėju nulėmė žmogiškoji klaida, o ne tyčiniai veiksmai.
3. Pareiškėjas dirba Bendrovėje pagal Leidimą laikinai gyventi, kurio išdavimui tarpininkavo Bendrovė, t. y. Leidimo laikinai gyventi išdavimo tikslai pasiekti, realizuoti. Tai patvirtina, kad pareiškėjas dar Prašymo pateikimo metu turėjo realų tikslą įsidarbinti būtent Bendrovėje. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.
4. Sprendimą priėmus tuo pagrindu, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, ir Bendrovei su pareiškėju 2024 m. sausio 31 d. sudarius darbo sutartį ir pareiškėjui faktiškai pradėjus dirbti Bendrovėje ir faktiškai apeliacinio skundo pateikimo metu dirbant Bendrovėje, išnyko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti Leidimą laikinai gyventi, o Sprendimo nepanaikinimas būtų neadekvatus ir neproporcingas.
5. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs išduodant leidimą laikinai gyventi, privalo įdarbinti užsienietį.
6. Pirmosios instancijos teismas nevertino teisės aktų nuostatų, suponuojančių atsakovo pareigą prieš priimant sprendimą užklausti reikiamą informaciją iš pareiškėjo. Atsakovas, matydamas Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenis, kad pareiškėjas tebedirba pas pirminį darbdavį UAB „Trubera“, turėjo ir galėjo kreiptis tiek į pareiškėją, tiek į Bendrovę dėl pareiškėjo neįdarbinimo Bendrovėje priežasčių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, negalima apsiriboti vieninteliu įrodymu – VSDFV įrašu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2544-662/2021).
7. Atsakovo veiksmai (neveikimas), kai atsakovas nesusiekė su pareiškėju (net nebandė to padaryti), nesiaiškino aplinkybių, kurios galimai sudarė pagrindą svarstyti Leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą, ir iš karto priėmė Sprendimą, yra bendradarbiavimo pareigos pažeidimas, o Sprendimas neatitinka išsamumo, gero administravimo principų ir iš to kylančių imperatyvų.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti galioti.
1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
2. Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, kad pareiškėjas, teikdamas Prašymą, darbdaviu nurodė Bendrovę, tačiau pareiškėjas, 2023 m. sausio 23 d. atsiėmęs Leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė, t. y. pareiškėjas, kreipdamasis su Prašymu, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.
k o n s t a t u o j a :
IV.
18. Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 24S34588, kuriuo panaikintas pareiškėjui Uzbekistano Respublikos piliečiui F. T. (F. T.) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstumas ir teisėtumas.
19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino priežasčių, dėl kurių jis (pareiškėjas) nebuvo įdarbintas Bendrovėje, teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs išduodant leidimą laikinai gyventi, privalo įdarbinti užsienietį, taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino teisės aktų nuostatų, įtvirtinančių atsakovo pareigą prieš priimant sprendimą kreiptis į pareiškėją tam, kad būtų gauta reikiama informacija.
21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (50 str. 1 d. 2 p., 6 p., 35 str. 1 d. 2 p.) ir atsižvelgiant į tai, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, taip pat įvertinus tai, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 14 d. dirba UAB „Trubera“, pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau pareiškėjas, 2023 m. sausio 23 d. atsiėmęs Leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su Bendrove nesudarė.
23. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
24. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).
25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytu terminu darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje, darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės buvo sudaryta tik 2024 m. sausio 31 d., t. y. po to, kai jau buvo priimtas Sprendimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui neįsidarbinus Bendrovėje iki Sprendimo priėmimo, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.). Pareiškėjo argumentai, kad teisės aktai nereglamentuoja, per kiek laiko darbdavys, tarpininkavęs išduodant leidimą laikinai gyventi, privalo įdarbinti užsienietį, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjas Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Pareiškėjui išdavus Leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis dirbs Bendrovėje, jis, gavęs Leidimą laikinai gyventi, Bendrovėje neįsidarbino, todėl Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.
26. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nesikreipė į pareiškėją, nebandė išsiaiškinti visas ginčui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024; kt.).
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014; kt.). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014; kt.). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014; kt.). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019; kt.).
29. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; kt.).
30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl Leidimo laikinai gyventi priėmimą. Pareiškėjas taip pat nenurodo tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai ar teisės aktų reikalavimai.
31. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino priežasčių, dėl kurių pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, akcentuotina, jog teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus (ABTĮ 10 str. 2 d.), aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.), teismui jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
32. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog šiuo atveju byloje surinkti duomenys (VSDFV įrašas) sudarė pakankamą faktinį pagrindą pirmosios instancijos teismui patvirtinti atsakovo pagrindą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktus, ir atitinkamai panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, šis teismas vertino bylos medžiagą ir Sprendimo išvadą kvestionuojančius argumentus. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką VSDFV įrašas negali būti vieninteliu įrodymu byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos (administracinės bylos Nr. eA-2544-662/2021) ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi – pareiškėjo nurodytoje byloje VSDFV įrašo duomenys buvo paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis faktiškai dirbo Bendrovėje nuo 2023 m. sausio 23 d. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2023 m. sausio 23 d., kai pareiškėjas gavo Leidimą laikinai gyventi, darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta, t. y. Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, jog šiuo atveju buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, netinkami, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl Migracijos departamento nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.