Administracinė byla Nr. eA-1438-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03648-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė).
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. G., D. L. ir N. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos) dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai J. G., D. L. ir N. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija, atsakovas): 1) J. G. 990,35 Eur, D. L. 495,17 Eur ir N. L. 495,17 Eur turtinę žalą; 2) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) patirtas bylinėjimo išlaidas, t. y. žyminį mokestį bei teisinės pagalbos išlaidas.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad J. G., O. G. (mirusi (duomenys neskelbtini), įstatyminis paveldėtojas – J. G.), D. L. ir N. L. 2014 m. lapkričio 7 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336 (toliau – ir Paslaugų sutartis) su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ dėl kelionės į Madeirą, Portugaliją, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d., kelionės kaina – 7 196 Lt. Už kelionę visų pareiškėjų prašymu ir pavedimu sumokėjo O. G.. Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. Buvo kreiptasi dėl kompensacijos į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos. „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas O. G. grąžino 103,30 Eur. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę yra 1 980,70 Eur, taigi kiekvienas grupės narys patyrė 495,17 Eur žalą.
3. Pareiškėjai teigė, kad Lietuvos valstybė nacionaliniais teisės aktais nustatytu teisiniu reguliavimu neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.
6. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, kad į Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Be to, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjų pateikta Paslaugų sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Be to, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė skundą atmesti.
8. Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Dėl prašomos priteisti žalos pažymėjo, kad UAB „Freshtravel“ bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir O. G., reikalavimai. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisė: pareiškėjui J. G. – 990,35 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (990,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjai D. L. – 495,17 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (495,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; pareiškėjui N. L. – 495,17 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (495,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. lapkričio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo J. G. ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004336 kelionei į Madeirą. Pagal sutartį poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. Sutartyje nurodyta, kad į kelionę vyksta: J. G., O. G., N. L. ir D. L.. O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 103 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 102 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 105 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 1 196 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 104 į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedė 2 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodyta už turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004336). Taigi, O. G. į MB „Ajax Travel“ sąskaitą iš viso pervedė 7 196 Lt (2 084,10 Eur). Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo O. G., kad draudimo bendrovė ERGO į jos banko sąskaitą perves 103,30 Eur kompensaciją. Pareiškėjai skunde teismui nurodė, jog jiems liko negrąžinta 1 980,70 Eur suma.
11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsnių, Direktyvos 7 straipsnio, Turizmo įstatymo 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 33 punkto nuostatomis, ESTT jurisprudencija.
12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
13. Teismas nesutiko su atsakovo atstovo argumentu, kad esant nepasirašytai turizmo paslaugų sutarčiai, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjų skundą tenkinti. Teismas sprendė, kad sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais (t. y. O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. mokėjimais pagal Paslaugų sutartį), kurie patvirtina, jog Paslaugų sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad pagal įstatymą Turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju – MB „Ajax Travel“), kuris, nebūdamas sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.
14. Dėl priteistino žalos dydžio (pareiškėjai nurodo, jog patyrė 1 980,70 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jiems nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę) teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą priteisti turtinę žalą, todėl pareiškėjams lygiomis dalimis (išskyrus pareiškėją J. G., kuriam, kaip įstatyminiam O. G. paveldėtojui, taip pat priteistina ir O. G. priklausanti suma) iš atsakovo priteisė 1 980,70 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. J. G. – 990,35 Eur, D. L. – 495,17 Eur ir N. L. – 495,17 Eur.
15. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjams iš atsakovo taip pat priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.
16. Pareiškėjai skunde taip pat prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį ir išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Iš teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų teismas nustatė, kad pareiškėjai iš viso patyrė 508,20 Eur (po 169,40 Eur kiekvienas) už advokato Ž. B. (2017 m. spalio 25 d. atstovavimo sutartis) teiktą teisinę pagalbą rengiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be to, yra pateikti mokėjimo nurodymai. Teismas nurodė, kad maksimali suma už skundo parengimą būtų 2 096,75 Eur, šiuo atveju už skundo parengimą prašoma priteisti 508,20 Eur. Todėl teismas konstatavo, kad prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamų dydžių ir ją priteisė.
III.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. G., D. L. ir N. L. skundą atmesti.
18. Atsakovo atstovo teigimu, teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).
19. Atsakovas atstovas vertina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Įstatymą, nes šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.
20. Atsakovo atstovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, t. y. nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.
21. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
22. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai D. L. ir N. L. nepateikė jokių įrodymų, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už kelionę. Byloje pateiktos tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudarytos turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos, todėl, Ministerijos nuomone, šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų, bei tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėjai pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“.
23. Ministerijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus (O. G. finansinis reikalavimas yra 2084,11 Eur sumai) ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.
24. Atsakovo atstovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjams iš atsakovo priteisė aiškiai per dideles (iš viso 508,20 Eur) bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėjai J. G., D. L. ir N. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, taip pat prašo jiems priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.
26. Pareiškėjai nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime tinkamai objektyviai nustatė visas faktines aplinkybes, pasisakė dėl priimtų nagrinėti pareiškėjų reikalavimų. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė ABTĮ, taip pat Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti nuostatas tam, kad būtų užtikrintas ES teisės veiksmingumas. Teismas pagrįstai sprendime konstatavo visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nors Paslaugų sutartis pasirašyta nebuvo, tačiau šį kelionės organizatoriaus pasiūlymą pareiškėjai priėmė O. G. į MB „Ajax Travel“ sąskaitą pervedus 7196 Lt (2084,10 Eur) Eur, t. y. visą kelionės kainą, o tai pagal CK 6.162 straipsnio nuostatas laikoma, kad sutartis buvo sudaryta. Aplinkybė, kad draudimo bendrovė ERGO išmokėjo pareiškėjams 103,30 Eur kompensaciją taip pat patvirtina faktą, kad šalys susitarė dėl turizmo paslaugos teikimo. LVAT yra nurodęs, kad Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadarius atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, tai yra atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius. Taigi atsakovo teiginys, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįstas. Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai teigia, kad
maksimali suma už skundo parengimą būtų 2 096,75 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad jų skundas buvo tenkintas, taip pat į pareiškėjams suteiktų teisinių paslaugų apimtį, byloje nagrinėtinas faktines ir teisines aplinkybes, teismas pagrįstai priteisė už skundo parengimą 508,20 Eur sumą, kuri neviršija rekomenduojamų dydžių, nėra pernelyg didelė ir neprotinga.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsiliepime į skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė aktualias ginčui kelionių organizatorių prievolių užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas ir išsamiai išdėstė bylos faktines aplinkybes, pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio, bei visiškai pritaria apeliacinio skundo argumentams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.
30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino visiškai ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tinkamai nemotyvuotas, teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygų visuma, byloje nėra tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, teismas nepagrįstai suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą; taip pat teismas priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas.
31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
33. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1467-502/2019).
34. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
35. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.
36. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.
37. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.
38. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.
39. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.
40. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, jog pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad Paslaugų sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Madeirą), kadangi viena iš pareiškėjų – O. G. 2014 m. lapkričio 7 d. sumokėjo MB „Ajax Travel“ už visus keliautojus pagal Paslaugų sutartį 7196 Lt (2084,10 Eur) ir ši suma sutampa su kelionės kaina. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.
41. Byloje nėra ginčo, jog 2014 m. lapkričio 7 d. Paslaugų sutartimi įsigytas paslaugas apmokėjo pareiškėja O. G., tačiau atsakovas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą pareiškėjams D. L. ir N. L., nepaaiškino, kuo šiuo konkrečiu atveju nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti yra reikšmingas faktinis kelionės išlaidų paskirstymas tarp pareiškėjų, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų patirtas kelionės išlaidas, nepateikimu teismui šiuo konkrečiu atveju nelaikytini teisiškai reikšmingais. Pareiškėjų patirta turtinė žala byloje buvo įrodyta leistinais įrodymais, pareiškėjus jų pačių suformuluotas kelionės išlaidų paskirstymas juos tenkina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir priteisė žalos atlyginimą visiems pareiškėjams.
42. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat priteisė iš atsakovo pareiškėjams po 169,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ir protingumo principais bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintais kriterijais, įvertinusi bylos aplinkybes, tai, kad pareiškėjai yra trys asmenys, o bylinėjimosi išlaidos Rekomendacijose nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti už skundą dydžio neviršija, sprendžia, jog teismo priteista pareiškėjams bylinėjimosi išlaidų suma (po 169,40 Eur) laikytina protinga ir nėra jokio pagrindo ją mažinti.
44. Pareiškėjai 2019 m. birželio 4 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriame prašo priteisti jiems iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
45. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.
46. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir galutinis procesinis sprendimas byloje priimamas pareiškėjų naudai. Kartu su 2019 m. birželio 4 d. prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje pridėti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai J. G., D. L. ir N. L. yra sumokėję po 127,05 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl pareiškėjams priteistinos jų patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme, nes sumokėjimą pagrindžiantys įrodymai (t. y. sąskaita už suteiktas advokato teisines paslaugas, mokėjimo nurodymai) yra pateikti laiku, šių išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, taip pat nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, yra priteistina pareiškėjams J. G., D. L. ir N. L. iš viso 381,15 Eur, t. y. po 127,05 Eur kiekvienam, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjams J. G., D. L. ir N. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, priteisti iš viso 381,15 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą, 15 ct), t. y. po 127,05 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus, 5 ct) kiekvienam iš pareiškėjų, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Sutkevičius
Veslava Ruskan
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė