Administracinė byla Nr. eA-2390-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03301-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146393 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2022 m. lapkričio 4 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760199791, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 4 d. Sprendimu jis buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad su juo nutraukta darbo sutartis.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nespėjo pasikeisti darbdavio, uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Solos LT“ (toliau – Bendrovė) dirbo pagal sudarytą darbo sutartį, tačiau darbdavys nemokėjo tinkamo atlyginimo, o vėliau atleido pareiškėją. Pareiškėjas susirado kitą darbdavį, tik nespėjo pateikti Migracijos departamentui riekiamų dokumentų.
4. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra per griežtas, kadangi pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai – pareiškėjas bendradarbiauja su atsakovu, teikia visą informaciją, susirado naują darbdavį. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė nutraukė darbo sutartį jam nežinant, o pareiškėjas nesuprato (nežinojo) Įstatymo reikalavimų (nesupranta lietuviškai, vos supranta angliškai). Iš Sprendimo turinio matyti, kad Bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, t. y. Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo, o dėl darbdavio kaltės. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad valstybės turi plačią diskreciją rinktis apsaugos priemones, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkų nusikaltimą, pareiškėjas pažymėjo, kad jis nėra padaręs jokių pažeidimų savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu.
5. Pareiškėjas prieš vykdamas į Lietuvą, tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybę, kur aiškus ir tinkamas imigrantams teisinis reguliavimas, kad Lietuva yra teisinė valstybė ir laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, o Sprendimo trūkumai gali būti ištaisyti teisme, kuris privalo bylą išnagrinėti visapusiškai išsamiai ir objektyviai.
7. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje suvirintoju, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2022 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 4 d.
8. Atsakovas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad Bendrovėje pareiškėjas dirbo nenuosekliai – laikotarpiais nuo 2022 m. gruodžio 9 d. iki 2022 m. gruodžio 23 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. balandžio 25 d., nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. iki 2023 m. spalio 23 d.; darbo sutartis buvo sudaryta ir nutraukta keletą kartų. Nors darbo užmokestis buvo mokėtas, tačiau pripažinta, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, reikalingų pragyventi, nes pareiškėjo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu buvo pagrįstos jo gaunamu darbo užmokesčiu (tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 800 Eur darbo užmokestis, darbo sutartis neterminuota). Nuo 2023 m. gegužės 18 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą, kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba.
9. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, Be to, nutraukus darbo santykius su Bendrove, pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes. Taigi, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas iki 2024 m. liepos 15 d. nepateikė dokumentų Migracijos departamentui apie naują darbdavį. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, todėl nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad pareiškėjas nekelia grėsmės, nėra reikšmingi. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas Migracijos departamento turimais objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl panaikinti jį nėra pagrindo.
II.
11. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. V. skundą.
12. Teismas nustatė, kad
12.1. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 30 d. (pastaba: pareiškėjo aptariamas prašymas suformuotas 2022 m. rugpjūčio 30 d.) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nes ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme nu nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje suvirintoju, numatomas darbo užmokestis – 800 Eur, pragyvenimo lėšų šaltinis – su darbo santykiais susijusios išmokos. Pareiškėjas patvirtino, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.
12.2. Bendrovė 2022 m. rugpjūčio 30 d. tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbs suvirintoju, darbo sutarties tipas – neterminuota, darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 800 Eur.
12.3. Sodros informacinėje sistemoje užfiksuota, kad pareiškėjo darbas Bendrovėje buvo nepastovus, darbo sutartis sudaryta ir nutraukta keletą kartų, išmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų dydis tik 2 kartus atitiko sutartą ir nustatytą darbo užmokesčio dydį, pareiškėjas reguliarių pajamų negauna, vykdo individualią veiklą, kitose Lietuvos Respublikos įmonėse nedirba.
12.4. Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui 2022 m. lapkričio 4 d. išduotas leidimas gyventi, motyvuojamas tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, su pareiškėju nutraukta sudaryta darbo sutartis (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
13. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis (35 str. 1 d. 2 ir 5 p., 40 str. 1 d. 4 p., 50 str. 1 d. 2 ir 6 p.) ir pabrėžė, jog Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio
1 dalies pagrindais.
14. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė leidimą gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, darbo sutarties laikotarpiu darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 800 Eur per mėnesinį darbo užmokestį, tačiau Bendrovėje pareiškėjas dirbo nenuosekliai, kadangi darbo sutartis buvo sudaryta ir nutraukta net 3 kartus (atleistas: 2023 m. spalio 23 d., 2023 m. balandžio 25 d., 2022 m. gruodžio 23 d.). Teismas nustatė, kad nutraukus darbo santykius, apie pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Migracijos departamento neinformavo. Buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad darbo sutartis buvo nutraukiama jam apie tai nežinant, atsižvelgiant į darbo sutarties nutraukimo skaičių. Teismo vertinimu byloje nebuvo duomenų, kad darbo sutarčių nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu.
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal teisės aktų reikalavimus pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Įvertinęs pareiškėjo darbo Bendrovėje laikotarpius, teismas vertino, jog tuo metu pareiškėjui iš esmės tik du kartus buvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 800 Eur (2023 m. spalio mėn. – 726,9 Eur; 2023 m. rugsėjo mėn. – 573,33 Eur; 2023 m. balandžio mėn. – 861,7 Eur; 2023 m. kovo mėn. 860 Eur; 2022 m. gruodžio mėn. – 422,14 Eur). Buvo konstatuota, jog už 2022 m. gruodžio, 2023 m. spalio ir rugsėjo mėnesius pareiškėjui išmokėtas darbo užmokestis buvo mažesnis už MMA, taip pat mažesnis už Bendrovės tarpininkavimo rašte įsipareigotą mokėti darbo užmokestį. Teismas pastebėjo, kad už pirmąjį Bendrovėje išdirbtą laikotarpį pareiškėjas negavo sutarto atlyginimo, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, nuo 2023 m. gegužės 18 d. vykdė individualią veiklą, kitose įmonėse Lietuvoje nedirbo.
16. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose nustatyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Pareiškėjo skundo argumentai, kad darbo sutartis su Bendrove nutraukta ne dėl pareiškėjo kaltės, nepaneigė objektyviais duomenimis pagrįstų faktinių aplinkybių (darbo sutarties daugkartinio nutraukimo fakto).
17. Teismas pabrėžė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pakartojęs, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas būtent darbo Bendrovėje pagrindu, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais duomenimis, t. y. pareiškėją su Lietuva sieja tik trumpalaikis ekonominis ryšys.
18. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Buvo pabrėžta, kad pareiškėjas jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu (iki 2024 m. lapkričio 4 d.), o Įstatyme neįtvirtintos išimtys, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Teismas pažymėjo, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų suvirintoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.
19. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjui reguliarus darbo užmokestis ir sutartas jo dydis iš esmės nebuvo nemokamas, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to, darbo sutartis sudaryta ir nutraukta net keletą kartų, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
20. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas, t. y. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo argumentai, kurie yra subjektyvus situacijos vertinimas, šios išvados nepaneigė. Nenustatęs kitų teisinių Sprendimo pagrindų, teismas pareiškėjo skundą atmetė ir pastebėjo, kad Sprendimo priėmimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatyme nustatytas sąlygas tokiam leidimui gauti.
III.
21. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
22. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pakartoja argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir akcentuoja, kad:
22.1. Byloje ginčijamas Sprendimas per griežtas, neproporcingas, neatitinka VAĮ 3 straipsnyje nustatytų principų ir individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas bendradarbiauja su Migracijos departamentu, teikia visą informaciją, susirado naują darbdavį, tačiau jo nespėjo pakeisti pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
22.2. Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį pareiškėjui nežinant. Pareiškėjas tikėjo, kad jis atvyksta į teisinę valstybę, kurioje įgytos užsieniečių teisės galios tam tikrą laiką ir bus faktiškai įgyvendinamos. Pareiškėjas būdamas Lietuvos Respublikoje jokių pažeidimų nepadarė, jis tik siekia įsitvirtinti ir dirbti Lietuvos Respublikoje.
22.3. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neištyrė ir neįvertino visų svarbių aplinkybių, šių pažeidimų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas, todėl ir Migracijos departamento Sprendimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini. Pareiškėjui turi būti leista pasikeiti darbdavį, palikti galioti išduotą leidimą laikinai gyventi, kol pareiškėjas atliks šiuos veiksmus. Dėl kalbų nemokėjimo pareiškėjas negalėjo suprasti Įstatymo reikalavimų. Dėl pareiškėjui išduoto leidimo panaikinimo atsakinga išimtinai Bendrovė, kuri nevykdė įsipareigojimų pagal darbo sutartį, nemokėjo nustatyto dydžio atlyginimo,
23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, atsakovas nurodo, kad:
23.1. Teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl darbo sutarties nutraukimo. Pareiškėjo teiginiai, kad nėra duomenų apie tai, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, nėra reikšmingi ir nesusiję su leidimo panaikinimo pagrindais. Pareiškėjui Sprendimu nėra uždrausta atvykti ar lankytis Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje.
23.2. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Pareiškėjui kelis kartus nutraukus ir vėl sudarius darbo sutartį su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį.
23.3. Akcentuotina, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną iš jų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, kad jis Bendrovėje dirbo nenuosekliai. Be to, nors pareiškėjui buvo mokėtas darbo užmokestis, laikytina, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų ir (arba) negauna reguliarių pajamų pragyventi buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu.
konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 24S146393, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, kad Sprendimu leidimas panaikintas ne dėl pareiškėjo, o dėl Bendrovės kaltės. Pareiškėjas tvirtina, kad nėra duomenų, jog jis gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui, todėl Sprendimas neproporcingas – pareiškėjas susirado kitą darbdavį, siekia gyventi ir dirbti Lietuvoje.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies nepagrįstumas ir neteisėtumas.
29. Pastebėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą sprendžiant dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui ir aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodo, kokias teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų pagrįstumą, pakankamai detaliai išanalizavo ginčo šalių argumentus, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas išsamiai išnagrinėjo, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, o pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados.
31. Akcentuotina kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).
32. Byloje buvo nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsižvelgus į tai, kad užsienietis negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; taip pat su pareiškėju nutraukta darbo sutartis, t. y. Sprendimas panaikinti leidimą gyventi buvo priimtas esant trims savarankiškiems pagrindams.
33. Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu) 50 straipsnio 1 dalyje inter alia (liet. be kita ko) nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.). Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.
34. Minėta, kad visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui pagrindais (t. y. darbu Bendrovėje), pareiškėjo darbo laikotarpiais Bendrovėje ir gautomis pajamomis (darbo užmokesčiu), iš esmės teisingai nustatė ir išsamiai aprašė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nustatytų faktinių aplinkybių neginčija, taip pat apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl šių faktų vertinimo ir jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinių pagrindų (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
35. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 12.1–12.4 p.) išdėstyto teisinio reguliavimo kontekste bei atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės (pagrindų panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo ir teisėtumo), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Sprendime atsakovo nustatytų pagrindų panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pagrįstumo ir teisėtumo bei akcentuoja, jog ši atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinos materialiosios teisės normomis iš esmės analogiškose bylose (žr., pvz., 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2142-463/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2109-1047/2024; kt.).
36. Pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomos aplinkybės, susijusios su ginčo situacijos priežastimis ir dėl to atsakingo asmens (pareiškėjo ar Bendrovės) kalte, nėra reikšmingos, nes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Todėl asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2051-463/2024).
37. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų dėl Bendrovės galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, nutraukiant su pareiškėju sudarytą darbo sutartį ar mokant mažesnį nei įsipareigota darbo užmokestį, dėl ko šie teiginiai pripažintini nepagrįstais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024; kt.).
38. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad Sprendimas yra neproporcingas, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų (šiuo atveju – darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo išdavimo darbo kitoje įmonėje pagrindu), jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui galimybę, nedaro įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Šie apelianto argumentai nesusiję su ginčo dalyku, t. y. Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.), o kitais Įstatyme įtvirtintais imperatyviais pagrindais.
39. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis. Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar paneigtų Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadas.
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.
41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija