Baudžiamoji byla Nr. 2K-271-719/2019
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00964-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1;
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintauto Gudžiūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalis, kuria A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 209 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalies, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams, atidedant jos vykdymą dvejiems metams bei paskiriant įpareigojimą (BK 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas). A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 209 straipsnį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalis dėl A. A. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pakeista: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus A. A. paslėpė, siekdamas nuslėpti UAB „R.“ lėšų – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) – pasisavinimo faktą, ir kad A. A. paslėpdamas UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 10 dalies ir 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimus. A. A., nuteistam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu A. A. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 209 straipsnį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 209 straipsnį, subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas:
1. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorius bei vykdydamas kasininko pareigas, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „R.“ kasos ir iš įmonei priklausančių banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savo vardu išleido 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), šių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino, pinigų į bendrovės kasą negrąžino, šių lėšų įmonės veikloje nepanaudojo, taip pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „R.“ priklausantį turtą – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) lėšų, padarydamas UAB „R.“ 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) turtinės žalos.
2. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad paslėpė apskaitos dokumentus ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros: nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d. būdamas UAB „R.“ direktorius, atsakingas už įmonės dokumentų išsaugojimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 punktą, siekdamas nuslėpti UAB „R.“ pasisavintų lėšų – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) faktą, Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „R.“ ir nustačius 15 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį privalėjo perduoti paskirtai administratorei UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, nepateikė paskirtam administratoriui apskaitos dokumentų, o ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje tyčia paslėpė šiuos apskaitos dokumentus: 2011 metų įmonės kasos knygas; 2009 metų pirkimus pateisinančius pirminius apskaitos dokumentus ir suvestinių apskaitos registrus; 2009 metų atsargų apskaitos ir gautinų sumų apskaitos suvestinių registrus ir pirminius apskaitos dokumentus, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų apskaitos suvestinių registrus; 2009 metų pardavimų apskaitos pirminius dokumentus, kasos knygoje esančius įrašus pagrindžiančių kasos pajamų ir išlaidų orderių ir jų suvestinių apskaitos registrus; 2010 metų gautinų sumų ir mokėtinų sumų ir įsipareigojimų apskaitos suvestinių registrus ir pirminius apskaitos dokumentus; 2009 metų gegužės mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio laikotarpiu kasos knygoje įregistruotos 1 200 883,24 Lt (347 799,83 Eur) sumos pirminių pinigų pajamavimą kasoje pateisinančius apskaitos dokumentus – kasos pajamų orderius; iš banko sąskaitų išimtų 2010 m. kovo 11 d. 150 Lt (43,44 Eur), 2010 m. kovo 19 d. 920 Lt (266,45 Eur) ir 2010 m. gruodžio 10 d. 4000 Lt (1158,48 Eur) pinigų pajamavimą pateisinančius pirminius apskaitos dokumentus – kasos pajamų orderius ir šių pinigų panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančius dokumentus; 2011 metų sausio–kovo mėnesių laikotarpiu iš banko sąskaitų išimtų 169 641 Lt (49 131,43 Eur) grynųjų pinigų pajamavimo pirminius apskaitos dokumentus ir jų panaudojimo įmonės reikmėms pirminius apskaitos dokumentus; 2009 metų birželio mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio laikotarpio A. A. 675 333,35 Lt (195 590,06 Eur) lėšų išlaidavimo iš kasos pirminius apskaitos dokumentus; 2009 m. gruodžio 28 d. A. A. vardu iš įmonės kasos paimtų 1932 Lt (559,55 Eur) lėšų pirminius apskaitos dokumentus; 2010 metų A. A. vardu iš įmonės kasos paimtų 573 174,32 Lt (166 002,76 Eur) įmonės reikmėms panaudojimą pateisinančius dokumentus; 2009 metų gegužės mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio laikotarpio R. M. 329 880 Lt (95 539,85 Eur) lėšų išlaidavimo iš kasos pirminius apskaitos dokumentus; 2009 m. rugsėjo 15 d. R. M. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 2000 Lt (579,24 Eur) lėšų įmonės reikmėms panaudojimą pateisinančius dokumentus; 2010 metais R. M. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 250 612,46 Lt (72 582,39 Eur) lėšų įmonės reikmėms panaudojimą pateisinančius dokumentus; 2009 m. birželio 30 d. J. B. vardu iš įmonės kasos išlaiduotų 90 Lt (26,07 Eur) lėšų pirminius apskaitos dokumentus; 2009 metų birželio mėnesio – 2010 metų gruodžio mėnesio 185 760,65 Lt (53 800 Eur) darbo užmokesčio išlaidavimo iš kasos pirminius apskaitos dokumentus ir atlyginimų priskaičiavimo žiniaraščius; 2011–2012 metų buhalterinės apskaitos dokumentus ir suvestinių apskaitos registrus; 2009 metų balanso inventorizavimo aprašus 2009 m. gruodžio 31 d., ir taip pažeidė Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies reikalavimus, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis, bei 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punktą, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą; Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų; Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 13 (galiojo iki 2010 m. gruodžio 31 d.), Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-46 (galiojo iki 2011 m. kovo 17 d.) ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 (galioja nuo 2011 m. kovo 18 d.) nustatytus minimalius dokumentų saugojimo terminus ir tvarką, kad ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi 10 metų. Dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d.
3. Pagal BK 209 straipsnį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. dirbdamas UAB „R.“ direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003 m. gruodžio 11 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą (bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą) ir UAB „R.“ įstatų (įregistruotų 2009 m. gegužės 20 d.) 5.11 punktą (bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą) būdamas atsakingas už UAB „R.“ veiklą, sąmoningai blogai ją valdydamas – pasisavindamas 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) įmonės apyvartinių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei bendrovės įsiskolinimams padengti, apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, taip nulėmė UAB „R.“ bankrotą ir padarė didelę turtinę žalą kreditoriams: Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai – 39 810,88 Lt (11 530,03 Eur), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 17 996,53 Lt (5212,15 Eur), UAB „R.“ darbuotojui V. A. – 3595,96 Lt (1041,46 Eur), UAB „R.“ darbuotojui A. L. – 9216,99 Lt (2669,42 Eur), UAB „R.“ darbuotojui A. S. M. – 5825,40 Lt (1687,15 Eur) ir kitiems juridiniams asmenims – 19 883,11 Lt (5758,97 Eur).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
4. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nuosprendžiu A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 209 straipsnį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalintos aplinkybės, kad UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus A. A. paslėpė, siekdamas nuslėpti UAB „R.“ lėšų – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) – pasisavinimo faktą, ir kad paslėpdamas UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 10 dalies ir 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimus.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Gudžiūnas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį dėl A. A. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 209 straipsnį, taip pat pašalinimo iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį aplinkybių, kad A. A. dokumentus paslėpė siekdamas nuslėpti 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) pasisavinimo faktą, ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas faktinius bylos duomenis, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnį.
5.2. Teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, įrodymus vertino selektyviai, kaltinamojo paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją vertę, rėmėsi prielaidomis ir spėjimais, o teismo sprendime aptarta įrodymų visuma nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. A. pasisavino UAB „R.“ turtą ir nulėmė jos bankrotą.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi A. A. deklaratyviais ir neinformatyviais teiginiais apie tariamą lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms, nors to negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje tuo atveju, kai kaltinamasis tvirtina, kad bendrovės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2009, 2K-P-78/2012, 2K-352/2014, 2K-150-628/2018). Pareiga pateikti pagrindžiančius dokumentus nereiškia įrodinėjimo naštos perkėlimo kaltinamajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012).
5.4. Taip pat apeliacinės instancijos teismas esminiu įrodymu, neva paneigiančiu pinigų pasisavinimo faktą, laikė bendrovės 2009–2010 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, nors šis dokumentas yra tik sudedamoji finansinių atsiskaitymų rinkinio dalis, kurioje pateikiami ir su ankstesnių laikotarpių informacija susiję lyginamieji duomenys, iš kurių galima spręsti tik apie įmonės veiklos rezultatus, o ne apie lėšų panaudojimo atvejus, taigi toks dokumentas nėra tiek informatyvus, kad paneigtų ar patvirtintų bendrovės lėšų panaudojimo teisingumą. Dėl dokumentų trūkumo negalima nustatyti, ar pelno (nuostolių) ataskaitoje įrašyti duomenys teisingi. Dėl to vadovaudamasis tokia ataskaita kaip netiesioginiu įrodymu, nesant tiesioginių įrodymų (pirkimus pateisinančių dokumentų, pinigų pajamavimo ir išlaidavimo dokumentų, kasos knygų, apskaitos registrų, darbų atlikimo dokumentų, inventorizavimo dokumentų ir pan.), apeliacinis teismas išvadą dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms pagrindė tik prielaida.
5.5. Kadangi A. A. paslėpė bendrovės dokumentus, 2010 m. balansas neteisingas. Balansu nesivadovavo nei specialistai, atlikę finansinį tyrimą, nei ekspertai. Pasisavinus pinigus bendrovei buvo padaryta žala, kurią pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas. Tai, kad buvo padaryta žala, nustatė ir Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje iš A. A. priteista 322 229,65 Eur žalos atlyginimas įmonei „R.“, o žala kildinama iš 2009–2011 m. bendrovės kasos ir sąskaitų paimtų grynųjų. Teismas šioje byloje nesivadovavo pateiktu bankroto byloje BUAB „R.“ balansu, nes jis nesutapo su ieškovės sąskaitoje buvusiomis lėšomis. Taigi bendrovė sudarė neteisingą 2010 m. balansą ir Registrų centrui pateikė neteisingą ataskaitą, kuri negali būti pagrindas pateisinant išgrynintų lėšų panaudojimą. Įvertinus apeliaciniame teisme išsakytus eksperto Mariaus Barkausko paaiškinimus patikslinant ekspertizės duomenis, pripažintina, kad dėl 37 484,00 Lt (10 856,12 Eur) sumos buvo išrašyta abejotinų sąskaitų, galimai pagrindžiančių lėšų panaudojimą ūkio reikmėms, tačiau duomenų apie tokių sąskaitų apmokėjimą nėra. Todėl, eksperto nuomone, ši suma, tikėtina, nebuvo eliminuota iš A. A. skolos. Apeliacinės instancijos teismas galėjo svarstyti galimybę dėl A. A. inkriminuotų pasisavintų lėšų mažinimo eksperto nurodytu dydžiu. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pagal to paties eksperto paaiškinimą trūksta dokumentų A. A. išleistai 569 691,76 Lt (164 994,14 Eur) sumai pagrįsti, o kaltinime nurodyta suma yra 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), vadinasi, daugiau nei trisdešimt septyni tūkstančiai litų į kaltinimą neįtraukti, o visuma pirmosios instancijos teismo ištirtų faktinių duomenų patvirtina, kad nėra 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) sumos, paimtos grynaisiais iš bendrovės sąskaitos ir kasos, panaudojimą pateisinančių dokumentų. Taigi apeliacinės kolegijos svarstymas dėl tikimybės, kad visos inkriminuotos lėšos galėjo būti panaudotos bendrovės veiklai atsižvelgiant į bendrovės pelningumą, balansą, yra tik prielaidos. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis išleistų lėšų panaudojimo ir neteisėto užvaldymo faktus, iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą.
5.6. Apeliacinis teismas išvadą dėl neva tinkamo grynųjų panaudojimo, o ne pasisavinimo taip pat grindė ekspertizės aktu ir eksperto paaiškinimais, tačiau šiuos duomenis vertino netinkamai, padarė klaidų dėl jų turinio. Tiek ekspertizės aktas, tiek eksperto paaiškinimai teisme sąlyginiai, tikėtini, grindžiami vidutiniais statistiniais vidurkiais ir taip vertinamas galimas bendrovės pelningumas, bet tai tik spėjami, o ne konkretūs duomenys, paneigiantys A. A. kaltę. Tokiais duomenimis remiantis nepagrindžiamas paimtų iš kasos daugiau nei 500 000 Lt (144 810 Eur) panaudojimas bendrovės reikmėms. Teismo išvados dėl bendrovės pelningumo 2010–2011 m., taip tariamai pateisinant pinigų panaudojimo teisingumą, yra tik tikėtinos.
5.7. Teiginiai, kad bendrovė 2011 m. turėjo kuro išlaidų, paneigti bendrovės darbuotojų D. L., A. L. paaiškinimais, jog į objektus vyko savo transportu ir už kurą niekas nemokėjo. Taip pat tik prielaida grindžiamas teiginys, kad bendrovė 2010–2011 m. galėjo pirkti prekių iš tų pačių tiekėjų kaip ir 2009 m., nes vykdė analogišką veiklą, tačiau tokių faktų nepatvirtina ne tik konkretūs prekių įgijimo, darbų atlikimo ir kitokie apskaitos dokumentai, bet ir specialistų atlikti tyrimai, o prielaidomis grįsti išvadų negalima. Grįsdamas tariamą bendrovės lėšų panaudojimo teisingumą, teismas taip pat nurodė, kad nebuvo tirtos aplinkybės dėl bendrovės atliktų darbų 132-ajai DNS bendrijai, tačiau bylos dokumentai (13 t., b. 1. 64) patvirtina, kad jokie darbai pagal sutartį nebuvo atlikti, nors apmokėjimas įvykdytas (bendrija dėl to kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą dėl sukčiavimo). Nelogiškas ir teismo teiginys, kad tai, jog kreditorių reikalavimų dydis bankroto byloje nesutampa su inkriminuotu pasisavintų lėšų dydžiu, rodo, kad pinigai nebuvo pasisavinti. Toks palyginimas negalimas, nes pagal bylos medžiagą bankroto byloje ne visi kreditoriai kreipėsi su savarankiškais kreditorių reikalavimais, nemaža jų dalis nusprendė apskritai nereikšti pretenzijų, be to, kiti nukentėjusieji (LITEKO duomenimis, 14 atvejų) savo teises gynė ne bankroto byloje, o atskirai civilinio proceso tvarka.
5.8. Išdėstyti argumentai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. A. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto bendrovės lėšų pasisavinimo, ne tik esmingai pažeidė BPK nustatytas pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, bet ir padarė faktinių duomenų neatitinkančią išvadą, jog A. A. veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties. A. A. išgrynintų pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms nepagrindė dokumentais ar kitokiais faktiniais duomenimis, todėl laikytina, kad svetimus bendrovės patikėtus pinigus pasisavino. Apeliacinis teismas, nepagrįstai ignoruodamas lėšų pasisavinimą, kartu netinkamai išsprendė ir nusikalstamo bankroto egzistavimo faktą. Pasisavindamas didžiulę sumą apyvartinių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti ir bendrovės įsiskolinimams padengti, A. A. apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, taip nulėmė UAB „R.“ bankrotą ir padarė didelę žalą kreditoriams, todėl už tokius sukeltus padarinius privalo atsakyti ir pagal BK 209 straipsnį.
5.9. Taip pat negalima sutikti su apeliacinio teismo sprendimu pašalinti iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes – kad UAB „R.“ dokumentus A. A. paslėpė siekdamas nuslėpti 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė dokumentų paslėpimo tikslą, kurį suponuoja siekis užmaskuoti kitą nusikalstamą veiką. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pinigų pasisavinimo nusikalstamos veikos nepripažino, tai netinkamai nustatė ir dokumentų paslėpimo tikslą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Gudžiūno kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 183 straipsnio taikymo
7. Kasacinio skundo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nuosprendį dėl A. A. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 209 straipsnį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė prielaidomis, kaltinamojo parodymus, kuriems suteikė didesnę įrodomąją vertę, ir kitus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo (BK 183 straipsnio 2 dalies, 209 straipsnio) taikymą.
8. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai – tai nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2014), tačiau žalai konstatuoti neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019). Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Taigi, sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismams padaryti teisingas išvadas.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms, to nepagrįsdamas konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl turto panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti įmonės turtu jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamas įmonės turtas, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-197/2012).
10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
11. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis dėl A. A. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnį (ir su tuo susijusių aplinkybių iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalinimo) negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes jame išdėstyti motyvai neįtikinami, pagrįsti prielaidomis, bylos duomenys, kuriais remiantis A. A. išteisintas, tinkamai neįvertinti jų patikimumo aspektu, išvados nevienareikšmės ir padarytos neatsižvelgus į visumą bylos aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 305 straipsnio 1 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą, teisingai išdėstė BK 183 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą, aptarė aktualią teismų praktiką, tačiau ja vadovavosi netinkamai ir neturėjo faktinio bei teisinio pagrindo šioje byloje remtis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu (BPK 44 straipsnio 6 dalis) bei paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų, patvirtinančių A. A. kaltę pasisavinus bendrovės turtą ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, vertinimo.
12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl A. A. priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jis dėl šių nusikalstamų veikų išteisintas (nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)). Teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi iš esmės tais pačiais byloje surinktais įrodymais, todėl skirtingos teismų išvados dėl A. A. kaltumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu patikrinti ir nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128-895/2019, 2K-205-788/2019).
13. Byloje neginčytinai nustatyta, kad A. A. buvo UAB „R.“ vadovas ir taip pat vykdė kasininko pareigas (byloje nustatytu laikotarpiu), be to, būtent jis iš bendrovei priklausančių banko sąskaitų ir kasos paėmė jos lėšas, nes vienintelis disponavo bendrovės banko sąskaitomis ir tvarkė kasą (to A. A. neginčijo). Byloje teismai skirtingai sprendė, kur buvo panaudotos A. A. inkriminuotos kaip pasisavintos bendrovei priklausančios lėšos – ar galimai bendrovės reikmėms, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ar, priešingai, ne bendrovės interesams tenkinti, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Šios reikšmingos byloje įrodinėtinos aplinkybės dėl tyčios turinio (kryptingumo) ir žalos bendrovei nustatymo, turinčios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, pagrįstos, kaip minėta, skirtingų bylos duomenų vertinimu.
14. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas, remdamasis VĮ Registrų centrui pateiktomis UAB „R.“ 2009, 2010 m. pelno (nuostolių) ataskaitomis, specialistų išvadomis, ekspertizės aktu ir išlikusiais UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentais, vertino UAB „R.“ pardavimo pajamas ir sąnaudas pardavimo pajamoms uždirbti ir jų santykį atskirais bendrovės finansiniais metais, atsižvelgė į bendrą statybų sektoriaus ir konkrečiai UAB „R.“ pelningumą šioje srityje, bei padarė išvadas, kad tikėtina, kad 2010 m., kuriais A. A. inkriminuota kaip pasisavinta didžiausia pinigų suma (456 026,14 Lt (132 074,03 Eur)), nustatytoms pardavimo pajamoms buvo panaudota daugiau materialinių sąnaudų nei pagrįsta apskaitos dokumentais, todėl, teismo nuomone, byloje nebuvo surinkti visi dokumentai ir jais nebuvo nustatytos visos išlaidos, kurias UAB „R.“ realiai patyrė 2010 metais vykdydama savo veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pasirinktas įrodymų vertinimo būdas šiuo atveju nebuvo tinkamas reikšmingoms bylos aplinkybėms teisingai nustatyti, nes nebuvo įvertinta, kad, be sąnaudų, kurios pagrįstos pirkimo dokumentais, A. A. iš bendrovės sąskaitų paimtų pinigų (konkrečiai 2010 m. – 456 026,14 Lt (132 074,03 Eur)) panaudojimas įmonės veikloje liko nepagrįstas nei dokumentais, nei kitais duomenimis, taip pat atsižvelgtina į tai, kad nebuvo patenkinti kreditorių reikalavimai (pagal Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimą – 29 251 Eur), darbuotojams liko bendrovės įsiskolinimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio (pagal liudytojų parodymus), neatsižvelgta į tai, kad kiti kreditoriai atskirai civilinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su civiliniais ieškiniais ir reikalavimų bankroto byloje nepareiškė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pelno (nuostolių) ataskaitose pateikiami apibendrinti bendrovės ūkinės veiklos rezultatai, todėl, nesant visų bendrovės pirminių pirkimo ir pardavimo dokumentų, atsižvelgiant ir į kitas nurodytas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju negalimas šių dokumentų bei A. A. paimtų bendrovės lėšų panaudojimo pagrįstumo vertinimas. Dėl to palyginimai ir skaičiavimai, remiantis pelno (nuostolių) ataskaitomis, kuriuos atliko apeliacinės instancijos teismas, negali būti laikomi patikimais sprendžiant, ar A. A. UAB „R.“ lėšos buvo panaudotos UAB „R.“ poreikiams tenkinti.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad UAB „R.“, be specialistų išvadose ir ekspertizės akte nurodytų kuro išlaidų, turėjo jų papildomai, nes 2010 m. pabaigoje, 2011 m. pradžioje vykdė veiklą, be to, galėjo patirti išlaidų pirkdama prekes ir paslaugas iš tų pačių juridinių asmenų, su kuriais užfiksuoti atsiskaitymai 2009 m. avanso apyskaitoje ar su kuriais užfiksuoti atsiskaitymai iš banko sąskaitos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nesant 2010, 2011 metų pirkimų apskaitos dokumentų ir suvestinių apskaitos registrų, teismas padarė įrodymais ir konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįstas išvadas bei rėmėsi prielaidomis. Teismas taip pat patikėjo gynybos argumentais, kad bendrovės lėšos galėjo būti panaudotos UAB „R.“ naudai perkant iš tiekėjų, kurių nuteistasis A. A. ir liudytojas (bendrovėje darbų vadovu dirbęs) R. M. neprisiminė ir kurių pagal išlikusius UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus nėra galimybės nustatyti, tačiau tokia teismo išvada aiškiai prieštarauja teismų praktikai, kuri aptarta pirmiau šioje nutartyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino kitų bylos duomenų – teismų sprendimų civilinėse bylose, kuriose UAB „R.“ bankrotas pripažintas tyčiniu; iš A. A. ieškovės BUAB „R.“ naudai priteistas 1 112 254,54 Lt (322 131,18 Eur) žalos atlyginimas; patvirtinti 99 616,47 Lt (28 850,92 Eur) kreditorių reikalavimai.
16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo atliktas bylos duomenų visumos vertinimas esminių trūkumų neturi – įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, tarpusavyje palyginti iš skirtingų šaltinių gauti duomenys jų patikimumo aspektu, o pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios patvirtina, kad A. A. iš UAB „R.“ banko sąskaitų ir kasos išėmė bendrovei priklausančias lėšas – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur), jų panaudojimo bendrovės reikmėms jokiais apskaitos dokumentais nepateisino ir šių lėšų bendrovės veikloje nepanaudojo, A. A. veiksmuose nustatyti visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai. Nuteistojo A. A. parodymai, kad UAB „R.“ lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta jokiais patikimais įrodymais, nebuvo pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą dėl turto pasisavinimo.
17. Teismų praktikoje pažymima, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-677/2015). Apeliacinės instancijos teismas, išteisinęs A. A. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „R.“ 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) pasisavinimo, tuo pagrindu pašalino iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį aplinkybes, kad UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus A. A. paslėpė, siekdamas nuslėpti UAB „R.“ lėšų – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) – pasisavinimo faktą, t. y. šios nusikalstamos veikos tikslą. Nors BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje tikslai ir motyvai nėra įvardyti, todėl nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai ir jų įrodinėti byloje nebūtina, kita vertus, tai nereiškia, kad kaltinime draudžiama nurodyti šiuos požymius, jeigu jie nustatyti pagal bylos aplinkybes ir kaltinimas dėl to tampa tikslesnis. Tokių požymių kaltinime nurodymas nelaikytinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Taigi, atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl A. A. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pripažįstamas neteisėtu, nurodytų aplinkybių iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pašalinimas laikytinas nepagrįstu.
18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies reikalavimo, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis, ir Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimo, kad įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, pažeidimai A. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį inkriminuoti nepagrįstai. Kadangi A. A. inkriminuotas tik buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas ir bylos duomenų nepakanka padaryti išvadai apie įmonės turto ir įsipareigojimų inventorizacijos atlikimą ar neatlikimą, pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su A. A. padarytais Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 15 straipsnio 10 dalies ir Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimų pažeidimais, iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl A. A. nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, apeliacinės instancijos teismo buvo pašalinti pagrįstai. Tačiau šių aplinkybių pašalinimas neturi įtakos A. A. veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
19. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę A. A. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė bausmės skyrimo motyvus. Kartu šis teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. A. nebuvo teistas, nusikalto pirmą kartą, duomenų, kad daugiau kaip per šešerius metus, praėjusius nuo šio nusikaltimo, būtų padaręs kitų teisės pažeidimų ar nusikalstamų veikų, byloje nėra. Tuo remdamasis padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. A. paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nors ir atidedant jos vykdymą, yra aiškiai per griežta. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl bausmės rūšies ir dydžio lieka nepaneigti, kasacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo iš naujo, kitaip nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, spręsti dėl A. A. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio.
20. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. A. pagal BK 209 straipsnį, rėmėsi vienintele aplinkybe, kad kaltinimas dėl UAB „R.“ priklausančių lėšų – 539 691,76 Lt (156 305,54 Eur) pasisavinimo A. A. nepasitvirtino. Kasacinės instancijos teismui padarius priešingas išvadas, šis teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu, dėl to paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriame aptarti ir bylos įrodymais pagrįsti visi šios nusikalstamos veikos požymiai.
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sutrukdę tinkamai įvertinti bylos aplinkybes, pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei lėmę pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimą ir naujo nuosprendžio priėmimą nesant BPK 329 straipsnio 1 punkte nustatyto pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendį su pakeitimais – pašalinti iš Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, aplinkybes, kad A. A., paslėpdamas UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 10 dalies ir 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 370 redakcija) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 3 punkto reikalavimus.
Kitą Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Olegas Fedosiukas
Artūras Ridikas