Byla Nr. 3/2021
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai
2022 m. gegužės 5 d. Nr. KT54-N5/2022
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2022 m. balandžio 7 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 3/2021 pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos teismo prašymą Nr. 1B-17/2020 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46, 120 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl savivaldybės sudaryto vidaus sandorio, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (2017 m. gegužės 2 d. redakcija) (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) nustatyta tvarka pavedant mieste teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui.
2. Pareiškėjo Panevėžio apygardos teismo prašymas Konstituciniam Teismui grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.
2.1. Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, pasak pareiškėjo, savivaldybėms suteikiama galimybė savo nuožiūra, nepriklausomai nuo galimybės viešojo pirkimo būdu užtikrinti paslaugų prieinamumą, sudaryti vidaus sandorius ir, netaikant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, pavesti savivaldybės įmonėms teikti konkrečias paslaugas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 9 straipsnio 2 dalį (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija).
Prašyme nurodoma, kad bet kurio valstybės biudžeto lėšomis finansuojamo asmens (įskaitant savivaldybės valdomas įmones) dalyvavimas rinkoje ir konkuravimas su privačiais subjektais privalo būti aiškiai reglamentuotas. Pareiškėjo nuomone, Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnyje (su 2019 m. gruodžio 20 d. pakeitimu) įtvirtintas teisinis reguliavimas galimai nepagrįstai suteikia privilegijuotą pranašumą savivaldybės įmonėms – jos gali išimtine tvarka sudaryti vidaus sandorius dėl viešųjų paslaugų teikimo. Taip, pasak pareiškėjo, paneigiamos privačių ūkio subjektų konkurencijos laisvė ir jų teisė dalyvauti savivaldybėms teikiamų viešųjų paslaugų pirkimo procedūroje, atitinkamai konkuruojant (paslaugų kokybe, kaina) su savivaldybės įmonėmis.
Be to, kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo nuomone, įtvirtinta neribota savivaldybių teisė sudarant vidaus sandorius viešąsias paslaugas pirkti tik iš savivaldybės įmonių, t. y. praktikoje sudaryti vidaus sandorius ne tik išimtiniais, specialiais atvejais, bet ir šį būdą taikyti kaip įprastą viešųjų paslaugų pirkimo būdą, toks teisinis reguliavimas galimai prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
2.2. Pareiškėjo vertinimu, pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnyje (su 2019 m. gruodžio 20 d. pakeitimu) įtvirtintą teisinį reguliavimą savivaldybės turi neribotą teisę, sudarydamos vidaus sandorį, pasirinkti viešųjų paslaugų teikimo kainą, kuri gali ir viršyti rinkoje vyraujančias kainas. Savivaldybės įmonė, sudariusi vidaus sandorį su savivaldybe, atitinkamai įgyja galimybę dalyvauti kitų perkančiųjų organizacijų organizuojamose viešųjų paslaugų pirkimo procedūrose ir siūlyti mažesnius įkainius nei privatūs ūkio subjektai, kuriems teisė sudaryti vidaus sandorius su savivaldybėmis nebuvo suteikta. Tad, pareiškėjo nuomone, savivaldybėms ir savivaldybės įmonėms suteikus neribotą teisę sudaryti vidaus sandorius, nepagrįstai yra supriešinama tame pačiame viešųjų paslaugų teikimo sektoriuje veikiančios savivaldybės įmonės (finansuojamos savivaldybės lėšomis) ir privatūs ūkio subjektai; taip pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos.
2.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus, pasak pareiškėjo, minėtą besąlyginę savivaldybių teisę, kartu nebuvo įtvirtinta pareiga savivaldybėms rinktis efektyviausią ar ekonomiškiausią viešųjų paslaugų pirkimo būdą. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, suteikia galimybę savivaldybėms pavesti savivaldybės įmonėms teikti atitinkamas viešąsias paslaugas, nevertinant galimybių jas pirkti (inter alia pigiau arba efektyvesnes, kokybiškesnes) iš privačių ūkio subjektų, taip paneigiant savivaldybių pareigą siekti savivaldos bendruomenės gerovės ir perkamų viešųjų paslaugų kokybės gerinimo.
Kadangi Konstitucijos 120 straipsnyje, kaip nurodo pareiškėjas, įtvirtinta valstybės pareiga iš valstybės biudžeto finansuoti savivaldybes ir įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai ribotų savivaldybių galimybes neefektyviai ir neracionaliai naudoti tokias lėšas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarius sąlygas savivaldybėms nesilaikyti pareigos jų finansavimui skirtas lėšas naudoti efektyviai ir racionaliai, pažeidžiamos Konstitucijos 120 straipsnio nuostatos.
II
Suinteresuoto asmens atstovės argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovės Seimo narės Ritos Tamašunienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos vidaus sandorių sudarymo sąlygos, yra ne tik suderintas su Europos Sąjungos teise – pasak suinteresuoto asmens atstovės, jis yra net griežtesnis nei nustatytasis 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/ES (toliau – ir Direktyva 2004/24/ES).
Nei nacionalinė, nei Europos Sąjungos teisė, pasak suinteresuoto asmens atstovės, neapriboja perkančiosios organizacijos laisvės įgyvendinti jai patikėtas su viešuoju interesu susijusias užduotis naudojant savo išteklius (viena iš tokių savo išteklių rūšių yra savivaldybių valdomi juridiniai asmenys), ir ji gali, bet neprivalo kreiptis į kitus subjektus, nesusijusius su jos struktūra.
3.2. Rašytiniuose paaiškinimuose pažymima, kad savivaldybė neturi prievolės sudaryti vidaus sandorį, o ginčijamu teisiniu reguliavimu jai tik suteikta teisė savarankiškai pasirinkti viešosios paslaugos teikimo organizavimo būdą – paskelbus konkursą pasirinkti komercinį viešosios paslaugos teikėją arba sudarius vidaus sandorį viešąją paslaugą pavesti teikti savo kontroliuojamam subjektui.
Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, neturėtų būti aiškinama kaip išimtinai ginanti privataus verslo interesus. Bendra tautos gerovė neatsiejama ir nuo tinkamo viešųjų paslaugų teikimo, o parinkti tinkamą jų teikimo organizavimo būdą yra savivaldybės pareiga, kurią įgyvendinant turi būti veikiama bendruomenės, o ne privačių subjektų interesais. Įgyvendindamos šią pareigą, savivaldybės turi turėti pakankamas ir tinkamas priemones, kurios leistų užtikrinti racionaliausio ir efektyviausio būdo pasirinkimą. Tuo tarpu viešieji pirkimai, kaip būdas organizuoti viešosios paslaugos teikimą, pasak suinteresuoto asmens atstovės, nebūtinai garantuoja kokybišką ir nepertraukiamą viešosios paslaugos teikimą. Kartu, kaip nurodoma rašytiniuose paaiškinimuose, nėra prielaidų teigti, kad subjekto veiklos efektyvumas ir viešosios paslaugos kaina priklauso nuo viešosios paslaugos teikėjo nuosavybės formos: mažą kainą gali užtikrinti tiek privatus, tiek savivaldybės valdomas juridinis asmuo.
Savivaldybė, pasirinkdama viešosios paslaugos teikimo organizavimo būdą, turi atsižvelgti išimtinai į tai, kuriuo būdu bus sudarytos geriausios prielaidos užtikrinti tokios paslaugos teikimą. Kadangi teikiant viešąsias paslaugas, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, esmine laikytina garantija, kad tokios paslaugos bus teikiamos, savivaldybės renkasi pavesti viešąją paslaugą teikti savo kontroliuojamiems viešųjų paslaugų teikėjams, kurių veiklai ir sprendimams jos gali daryti lemiamą įtaką ir taip užtikrinti, kad viešoji paslauga bus teikiama, tuo tarpu privačiam viešosios paslaugos teikėjui, esant tam tikroms sąlygoms, gali būti naudingiau (mažiau žalinga) nevykdyti sutarties ir neteikti paslaugų.
3.3. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad dėl tam tikrų viešųjų paslaugų pobūdžio jų teikimo nepertraukiamumas laikytinas didesniu gėriu, nei privataus subjekto siekis užsitikrinti nenutrūkstamas pajamas ir garantuotą pelną. Atitinkamai įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į praktikoje kylančias problemas, kai taikant konkurencingą procedūrą parinkti viešosios paslaugos teikėjai neužtikrina tinkamo viešosios paslaugos teikimo, įstatyme nustatė kelias gyventojams reikšmingiausias viešąsias paslaugas, kurių teikimo sutrikimas ar nutrūkimas ypač neigiamai paveiktų savivaldybės gyventojų gyvenimo kokybę. Tokios įstatyme įtvirtintos viešosios paslaugos yra esminės ir savivaldybė turi turėti galimybę šioms paslaugoms teikti steigti savo viešųjų paslaugų teikėjus, ir tokia praktika negali būti vertinama kaip ribojanti konkurenciją. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, atsižvelgiant į tokių paslaugų svarbą, tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse vis dažniau pavedama tokias paslaugas teikti su savivaldybe susijusiems subjektams.
3.4. Atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad vidaus sandorių sudarymas laikantis tam tikrų įstatyme nustatytų sąlygų vertintinas kaip tinkama praktika.
Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžia, kad perkančioji organizacija gali sudaryti vidaus sandorius tik esant visoms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Ji pažymi ir tai, kad, sudarydama vidaus sandorius, savivaldybė turi laikytis konstitucinio atsakingo valdymo principo ir parinkti tokį viešųjų paslaugų pirkimo būdą, kuris būtų ekonomiškai naudingiausias ir geriausiai atitiktų viešąjį interesą. Be to, Viešųjų pirkimų įstatyme, siekiant inter alia užtikrinti skaidrumo principo laikymąsi sudarant vidaus sandorius, įtvirtintos nuostatos dėl vidaus sandorių sudarymo priežiūros.
3.5. Kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą vidaus sandoris gali būti sudaromas tik su tokiu juridiniu asmeniu, kuris gali tik ne daugiau nei 20 procentų pajamų užsidirbti rinkoje, tokių juridinių asmenų dalyvavimas rinkoje lygiais pagrindais su kitais subjektais, pasak suinteresuoto asmens atstovės, nedaro jokios įtakos konkurencijai, o pats vidaus sandoris tokiu atveju iš esmės prilyginamas organizacijos pavedimui savo pačios padaliniui vykdyti tam tikras funkcijas. Todėl, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, taikant ginčijamą teisinį reguliavimą nesudaroma prielaidų savivaldybės įmonėms gauti pridėtinę vertę iš vidaus sandorio ir dėl to nesąžiningai konkuruoti rinkoje.
III
Byloje gauta medžiaga
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų viceministro Vinco Jurgučio, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus Mindaugo Macijausko, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno Keserausko, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus Dariaus Vedricko, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės rašytinės nuomonės.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
5. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, atitiktį Konstitucijos 46, 120 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.1. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatyta:
„Vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir kai:
1) perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo arba
Pareiškėjas prašo ištirti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tik tiek, kiek joje nustatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.
Pažymėtina, kad pareiškėjas neprašo ištirti konstitucingumo tų Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatų, pagal kurias įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo, t. y. neprašo ištirti šios dalies 1 punkto konstitucingumo.
Vadinasi, pareiškėjas abejoja tiek, kiek nurodyta, būtent Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto, pagal kurį vidaus sandoris įstatyme nustatytomis sąlygomis gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, atitiktimi Konstitucijai.
5.2. Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatyta:
„Savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai:
1) teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos arba
2) teikiant viešąsias paslaugas turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose, arba
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo ir kartu su juo pateiktos pareiškėjo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurią jis sustabdė ir kurioje kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, ginčas kilo dėl savivaldybės sudaryto vidaus sandorio, jai Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant mieste teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui.
Taigi pareiškėjas, prašydamas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo nustatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, iš tikrųjų abejoja šio teisinio reguliavimo konstitucingumu tik tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui.
5.3. Vadinasi, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, jo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagą, šioje konstitucinės justicijos byloje Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto atitiktis Konstitucijai tirtina tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui.
6. Kaip minėta, pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 46, 120 straipsniams.
6.1. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:
Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 46 straipsniui, be kita ko, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatas. Šias savo abejones pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus, pasak pareiškėjo, neribotą savivaldybių teisę sudarant vidaus sandorius viešąsias paslaugas pirkti tik iš savivaldybės įmonių, yra paneigtos privačių ūkio subjektų konkurencijos laisvė ir teisė savivaldybėse dalyvauti viešųjų paslaugų pirkimuose konkuruojant su savivaldybės įmonėmis paslaugų kokybe, kaina, supriešinti tame pačiame viešųjų paslaugų sektoriuje veikiančios savivaldybės įmonės (finansuojamos savivaldybės lėšomis) ir privatūs ūkio subjektai (taip pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatas).
6.2. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta:
Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“
Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 120 straipsniui, be kita ko, pabrėžia, kad savivaldybės yra atsakingos inter alia už tinkamą joms perduotų funkcijų vykdymą, jos, be kita ko, yra atsakingos už efektyvų ir racionalų savivaldybei skirtų lėšų naudojimą. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo visumos, pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu šiuo aspektu iš esmės abejoja dėl to, kad juo, pasak pareiškėjo, sudaromos prielaidos savivaldybių veikloje neužtikrinti Konstitucijos suponuojamų reikalavimų ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui laikymosi.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (2015 m. kovo 5 d. nutarimas).
7. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktas tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
8. Seimas 1996 m. rugpjūčio 13 d. priėmė Viešųjų pirkimų įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2017 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2017 m. liepos 1 d. (su tam tikromis išimtimis)), kuriuo Viešųjų pirkimų įstatymas išdėstytas nauja redakcija.
8.1. Viešųjų pirkimų įstatymo tikslas – užtikrinti efektyvių ir skaidrių viešųjų pirkimų ir projekto konkursų atlikimą (1 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas reglamentuoja viešųjų pirkimų valdymo ir atlikimo tvarką, įskaitant viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą ir ginčų sprendimo tvarką, nustato viešųjų pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę (1 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo I skyriaus trečiajame skirsnyje „Šio įstatymo reikalavimų netaikymo atvejai“ įtvirtintos išimtys (Viešųjų pirkimų įstatymo 6–10 straipsniai), kada Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyti reikalavimai nėra taikomi; šiame skirsnyje įtvirtintas ir pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas šio įstatymo 10 straipsnis „Vidaus sandoriai“.
Taigi pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalis, šio įstatymo I skyriaus trečiajame skirsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šiame įstatyme įtvirtinti inter alia viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimai, skirti, be kita ko, efektyvių ir skaidrių viešųjų pirkimų atlikimui užtikrinti, nėra taikomi, be kita ko, sudarant vidaus sandorius.
8.2. Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnyje (su 2019 m. gruodžio 20 d. pakeitimu), kurio 2 dalies 2 punktas tiek, kiek nurodyta, ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, be kita ko, nustatyta:
„1. Šio įstatymo reikalavimai netaikomi vidaus sandoriams, kuriuos perkančioji organizacija sudaro su kita perkančiąja organizacija, kai yra visos šios sąlygos kartu:
1) perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, darydama lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams, įskaitant sprendimus dėl: ilgalaikio turto investavimo, perleidimo, nuomos, įkeitimo, hipotekos; kitų ūkio subjektų akcijų įsigijimo arba perleidimo; teisės valdyti ūkio subjekto (subjektų) skyrius perdavimo. Tokią kontrolę gali atlikti ir kitas juridinis asmuo, kurį patį tokiu pačiu būdu kontroliuoja perkančioji organizacija;
2) per paskutinius 3 finansinius metus daugiau kaip 80 procentų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos gautų vidutinių pajamų iš pirkimo–pardavimo sutarčių sudaro pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti. Jeigu kontroliuojama perkančioji organizacija vykdė veiklą trumpiau kaip 3 finansinius metus, tai atitinkami rezultatai turi būti numatyti pagal jos veiklos planus;
2. Vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju, kai tenkinamos šio straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos ir kai:
1) perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo arba
Taigi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnyje (su 2019 m. gruodžio 20 d. pakeitimu), be kita ko, nustatyta, kokiomis sąlygomis gali būti sudaromi vidaus sandoriai, kuriems netaikomi šio įstatymo reikalavimai (1 dalis), taip pat nustatyta, kad tokie sandoriai gali būti sudaromi tik išimtiniu atveju ir tik tada, kai, esant minėtoms nustatytoms sąlygoms, yra viena iš numatytų aplinkybių (2 dalis).
8.2.1. Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos konkrečios sąlygos, kurias atitinkantiems vidaus sandoriams netaikomi šio įstatymo reikalavimai:
– perkančioji organizacija (arba jos atitinkamai kontroliuojamas kitas juridinis asmuo) įstatyme nurodyta apimtimi turi kontroliuoti kitą perkančiąją organizaciją kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį;
– nustatytą dalį kontroliuojamos perkančiosios organizacijos vidutinių pajamų iš pirkimo–pardavimo sutarčių turi sudaryti pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar jos kontroliuojamais juridiniais asmenimis, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti, – per paskutinius 3 metus jos turi sudaryti daugiau kaip 80 procentų kontroliuojamos perkančiosios organizacijos vidutinių pajamų iš pirkimo–pardavimo sutarčių (išskyrus atvejus, kai kontroliuojama perkančioji organizacija veiklą vykdė trumpiau);
– kontroliuojamoje perkančiojoje organizacijoje neturi tiesiogiai dalyvauti privatus kapitalas.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį šiame įstatyme nustatyti reikalavimai nurodytiems vidaus sandoriams netaikomi tik tuo atveju, kai perkančiosios organizacijos su kita perkančiąja organizacija sudaromi vidaus sandoriai atitinka visas minėtas šioje dalyje nustatytas sąlygas.
8.2.2. Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija), kurios 2 punktas tiek, kiek nurodyta, ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta, kada gali būti sudaromas vidaus sandoris:
– vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju;
– tokiu išimtiniu atveju vidaus sandoris galėtų būti sudarytas, jei būtų tenkinamos Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, ir
– tik esant vienai iš nurodytų aplinkybių – kai perkant viešojo pirkimo būdu būtų neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo (1 punktas) arba kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi (2 punktas).
8.2.3. Pareiškėjo ginčijamu aspektu Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su jame nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio „Viešųjų paslaugų teikimo administravimas“ 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkto nuostatomis.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punktą savivaldybė, be kita ko, gali Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos.
Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamame Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju jame nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkto nuostatomis, konstatuotina, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą vidaus sandoris gali būti išimtiniu atveju sudaromas savivaldybei šio įstatymo nustatyta tvarka, be kita ko, nustatytas sąlygas atitinkančiam jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui pavedant vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugų teikimą.
9. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Vietos savivaldos įstatymo nuostatų kontekste.
9.1. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio „Savarankiškosios savivaldybių funkcijos“ (su 2021 m. kovo 23 d. pakeitimu) 10 punkte, 12 punkte (2020 m. gegužės 21 d. redakcija), 17 punkte (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija), 25 punkte, 26 punkte (2021 m. kovo 23 d. redakcija), 30, 31, 33 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, vandens tiekimo, nuotekų valymo ir šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo viešųjų paslaugų teikimo organizavimas, kuris pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2010 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą išimtiniu atveju gali būti įstatyme nustatyta tvarka įgyvendinamas sudarant vidaus sandorį, priskirtas prie savarankiškųjų savivaldybių funkcijų, kurios pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalį apibrėžiamos kaip inter alia viešųjų paslaugų teikimo funkcijos.
Pažymėtina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio „Savivaldybių funkcijos“ 1 dalies 1 punktą savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais; įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą; įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2014 m. birželio 26 d. redakcija) viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio „Viešųjų paslaugų teikimas“ 1 dalį savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams; pagal to paties straipsnio 5 dalį savivaldybė turi užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio „Viešųjų paslaugų teikimo administravimas“ 1 dalį (2019 m. vasario 14 d. redakcija) savivaldybė administruoja ir užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, be kita ko, nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę.
9.2. Pažymėtina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnį „Vietos savivaldos principai“ vietos savivalda grindžiama teisėtumo principu (pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus), taip pat veiklos skaidrumo ir viešumo principais (6, 10, 15 punktai). Taigi ir įgyvendindamos savarankiškąsias funkcijas savivaldybės privalo paisyti teisėtumo, veiklos skaidrumo ir viešumo principų.
9.3. Apibendrinant Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje, 4 straipsnio 6, 10, 15 punktuose, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 2 dalyje (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 6 straipsnio 10 punkte, 12 punkte (2020 m. gegužės 21 d. redakcija), 17 punkte (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija), 25 punkte, 26 punkte (2021 m. kovo 23 d. redakcija), 30, 31, 33 punktuose, 8 straipsnio 1, 5 dalyse, 9 straipsnio 1 dalyje (2019 m. vasario 14 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:
– savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams;
– savivaldybė turi užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi gyventojai ir kad tokios paslaugos būtų teikiamos nuolat;
– priimdamos sprendimus, kuriais įgyvendinamos jų savarankiškosios funkcijos, inter alia maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, vandens tiekimo, nuotekų valymo ir šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo viešųjų paslaugų teikimo organizavimo srityse, savivaldybės privalo, be kita ko, veikti bendruomenės interesais, paisyti teisėtumo (t. y. vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais), veiklos skaidrumo ir viešumo principų; šiais reikalavimais savivaldybės privalo vadovautis inter alia parinkdamos ir minėtų viešųjų paslaugų teikėjus, nustatydamos šių paslaugų teikimo būdą.
9.4. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamame Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nurodytomis Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 8 dalies, 4 straipsnio 6, 10, 15 punktų, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies (2014 m. birželio 26 d. redakcija), 6 straipsnio 10 punkto, 12 punkto (2020 m. gegužės 21 d. redakcija), 17 punkto (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija), 25 punkto, 26 punkto (2021 m. kovo 23 d. redakcija), 30, 31, 33 punktų, 8 straipsnio 1, 5 dalių, 9 straipsnio 1 dalies (2019 m. vasario 14 d. redakcija) nuostatomis, pažymėtina, kad savivaldybė, įgyvendindama jai priskirtas savarankiškąsias funkcijas, be kita ko, siekdama užtikrinti, kad maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, vandens tiekimo, nuotekų valymo ir šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo paslaugos būtų teikiamos nuolat ir kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, dėl tokių viešųjų paslaugų teikimo gali Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka išimtiniu atveju (t. y. tik tada, jei tokių paslaugų teikimas, paisant inter alia veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia taikant Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus) sudaryti vidaus sandorį, kuriam netaikomi šio įstatymo reikalavimai; tai gali būti atliekama, be kita ko, tik paisant teisėtumo principo, t. y. vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais.
10. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktas aiškintinas ir kitų įstatymų nuostatų kontekste.
10.1. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. redakcija) (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 19 dalį viešoji paslauga – pagal įstatymų ir (ar) viešojo administravimo subjektų nustatytus reikalavimus vykdoma šių subjektų prižiūrima veikla, kuria sukuriama valstybės ar savivaldybių garantuojama ir visuomenės nariams vienodai prieinama nauda. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 4 punktą viešojo administravimo subjektai, kuriems yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, privalo nustatyti viešosios paslaugos kokybės reikalavimus ar rodiklius, vertinti viešosios paslaugos kokybę (vertinti viešosios paslaugos kokybę gali įpareigoti viešosios paslaugos teikėją).
Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto nuostatas aiškinant kartu su Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalies, 20 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatomis, pažymėtina, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą savivaldybė Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka išimtiniu atveju gali vidaus sandorį, kuriam netaikomi šio įstatymo reikalavimai, dėl maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, vandens tiekimo, nuotekų valymo ir šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo viešųjų paslaugų teikimo sudaryti siekdama užtikrinti tokių paslaugų kokybę.
10.2. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2017 m. sausio 12 d. redakcija) (toliau – Konkurencijos įstatymas), kurio tikslas yra saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 straipsnio 1 dalis), 4 straipsnio „Viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę“ 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.
Aiškinant Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad savivaldybė, priimdama sprendimą pavesti (sudarant vidaus sandorį) atitinkamų viešųjų paslaugų (vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugų) teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kurį ji (arba kitas jos atitinkamai kontroliuojamas juridinis asmuo), be kita ko, įstatyme nurodyta apimtimi kontroliuoja, privalo, prieš tai atlikdama, įvertinti tokio sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai ir inter alia nepriimti sprendimo, kuriuo teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri konkrečioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.
11. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su jame nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkto nuostatomis ir aiškinant jį kitų Viešųjų pirkimų įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatų, taip pat Viešojo administravimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo nuostatų kontekste, pažymėtina, kad:
– Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte nustatyta, kada gali būti sudarytas vidaus sandoris, kuriam netaikomi Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyti reikalavimai: savivaldybė, inter alia įgyvendindama jai priskirtas savarankiškąsias funkcijas, be kita ko, organizuodama viešųjų paslaugų teikimą, gali Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, sudarydama vidaus sandorį, pavesti jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kurį ji, be kita ko, įstatyme nurodyta apimtimi kontroliuoja (arba tai atlieka kitas jos kontroliuojamas juridinis asmuo), teikti vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugas;
– toks savivaldybės pavedimas teikti minėtas viešąsias paslaugas jau įsteigtam ir, be kita ko, įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamam viešųjų paslaugų teikėjui, sudarant vidaus sandorį galimas tik išimtiniu atveju (t. y. tik tada, jei tokių paslaugų teikimas, paisant inter alia veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia taikant Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus), veikiant bendruomenės interesais ir siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad tokios viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos;
– prieš sudarant tokį vidaus sandorį turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, t. y. tai, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.
III
Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas ir
šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali Europos Sąjungos
Teisingumo Teismo jurisprudencija
12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir aktualios kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais reglamentuojamos konkurencijos, taip pat viešųjų pirkimų taisyklės, nuostatos.
12.1. Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą.“ Pagal prie ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) pridėtą Protokolą (Nr. 27) dėl vidaus rinkos ir konkurencijos vidaus rinka apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškreipta konkurencija. Taigi konkurencijos apsauga yra neatsiejama nuo Europos Sąjungos tikslų.
12.2. Pagrindinės Europos Sąjungos konkurencijos taisyklės yra įtvirtintos SESV, inter alia jos 101–109 straipsniuose (pavyzdžiui, taisyklės, susijusios su įmonių draudžiamais susitarimais, jų piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ir valstybės pagalba).
12.2.1. Pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, reguliuojant su valstybės įmonėmis ar įmonėmis, kurioms valstybė suteikia specialias ar išimtines teises, susijusius klausimus, valstybėms narėms yra draudžiama priimti naujus ar palikti galiojančius teisės aktus, kurie prieštarauja Sutarčių (ES sutarties ar SESV) nuostatoms, ypač SESV 18 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, ir 101–109 straipsniams, kuriuose įtvirtintos konkurencijos taisyklės.
SESV 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių.
SESV 106 straipsnio nuostatos yra susijusios su SESV 14 straipsniu, pagal kurį Sąjunga ir valstybės narės, nepažeisdamos ES sutarties 4 straipsnio ir šios Sutarties 93, 106 ir 107 straipsnių ir atsižvelgdamos į tai, kokią vietą tarp Sąjungos bendrųjų vertybių užima bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos ir koks yra jų vaidmuo skatinant socialinę ir teritorinę sanglaudą, pagal savo atitinkamus įgaliojimus ir Sutarčių taikymo sritį rūpinasi, kad tokios paslaugos būtų pagrįstos principais ir sąlygomis, ypač ekonominėmis ir finansinėmis, kurios leistų joms atlikti savo užduotis.
12.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal prie ES sutarties ir SESV pridėtą Protokolą (Nr. 26) dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų bendros Sąjungos vertybės, susijusios su bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis, visų pirma apima: svarbų nacionalinių, regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmenį ir didelę veiksmų laisvę teikiant, pavedant teikti ar organizuojant kuo labiau vartotojų poreikius atitinkančias bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas; bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų įvairovę ir vartotojų poreikių bei prioritetų skirtumus dėl skirtingos geografinės, socialinės ar kultūrinės padėties; aukštą kokybės, saugos ir prieinamumo lygį, lygias galimybes ir visuotinio prieinamumo bei vartotojų teisių propagavimą (1 straipsnis).
Paminėtina ir tai, kad pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 70 konstatuojamąją dalį paslaugos gali būti laikomos bendrų ekonominių interesų paslaugomis tik tuo atveju, jeigu teikėjas jas teikia vykdydamas specialią, su visuomenės interesais susijusią užduotį, kurią atlikti jam pavedė valstybė narė; užduotis turėtų būti pavedama vienu ar keliais aktais, kurių formą nustato atitinkama valstybė narė ir kuriuose turėtų būti nurodytas tikslus specialios užduoties pobūdis. Pagal šios direktyvos 17 straipsnį inter alia vandens paskirstymas ir jo tiekimas, atliekų tvarkymas gali būti priskirta prie bendrų ekonominių interesų paslaugų.
12.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis įgyvendinama (Viešųjų pirkimų įstatymo 7 priedas „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB. Šia direktyva nustatytos taisyklės, kuriomis reglamentuojamos perkančiųjų organizacijų vykdomos pirkimo procedūros, atliekamos siekiant sudaryti viešąsias sutartis ir vykdyti projekto konkursus, jeigu jų numatoma vertė ne mažesnė nei 4 straipsnyje nustatytos vertės ribos (1 straipsnis).
Paminėtina, kad pagal Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnį ši direktyva nėra taikoma viešosioms sutartims tarp viešojo sektoriaus subjektų – viešosioms sutartims, kurias perkančioji organizacija skiria privačiosios ar viešosios teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui, kurį ji, be kita ko, kontroliuoja panašiai kaip ir savo skyrius. Paminėtina ir tai, kad pagal Direktyvos 2014/24/ES 1 straipsnio 4 dalį šia direktyva nedaroma poveikio valstybių narių teisei laisvai spręsti, laikantis Europos Sąjungos teisės, kokias paslaugas jos laiko bendrojo ekonominio intereso paslaugomis, kaip tos paslaugos turėtų būti organizuojamos ir finansuojamos laikantis valstybės pagalbos taisyklių ir kokios konkrečios pareigos joms turėtų būti taikomos.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Teisingumo Teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą priimtame prejudiciniame sprendime (2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje C-285/18), pateiktame inter alia dėl kai kurių Direktyvos 2014/24/ES nuostatų aiškinimo, be kita ko, konstatavo, kad:
– Direktyva 2014/24/ES negali iš valstybių narių atimti laisvės pirmenybę teikti kuriam nors paslaugų teikimo, darbų atlikimo ar prekių tiekimo būdui; ši laisvė reiškia pasirinkimą, atliekamą etape, ankstesniame už sutarties sudarymo etapą, taigi ji neturėtų patekti į Direktyvos 2014/24/ES taikymo sritį (44 punktas);
– valstybių narių laisvė pasirinkti paslaugų teikimo būdą, kuriuo naudodamosi perkančiosios organizacijos tenkins savo poreikius, taip pat išplaukia iš Direktyvos 2014/24/ES 5 konstatuojamosios dalies, kurioje skelbiama, kad „nė viena šios direktyvos nuostata neįpareigoja valstybių narių sudaryti paslaugų, kurias jos nori teikti pačios, teikimo sutarčių arba naudotis išorės paslaugomis, arba teikimą organizuoti kitu būdu nei sudarant viešąsias [viešojo pirkimo] sutartis, kaip apibrėžta šioje direktyvoje“, taip įtvirtinant Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą iki minėtos direktyvos (45 punktas);
– vis dėlto valstybių narių laisvė pasirinkti, jų nuomone, tinkamiausią darbų atlikimo ar paslaugų teikimo organizavimo būdą nėra neribota; priešingai, ji turi būti įgyvendinama laikantis pagrindinių SESV nuostatų, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, taip pat iš jų išplaukiančių principų, kaip antai vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo (48 punktas);
– paisydama šių apribojimų valstybė narė gali perkančiajai organizacijai nustatyti vidaus sandorio sudarymo sąlygas, kurios nenumatytos Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalyje, siekiant visų pirma užtikrinti paslaugų nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą (49 punktas);
– pagal Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (50 punktas);
– Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalis, siejama su skaidrumo principu, turi būti aiškinama taip, kad valstybių narių taikomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, kurios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas, kad būtų išvengta bet kokio savivalės pavojaus, o tai nagrinėjamu atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (57 punktas);
– tai, kad vidaus sandoris, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/24/ES 12 straipsnio 1 dalį, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, nereiškia, kad valstybės narės ir perkančiosios organizacijos yra atleidžiamos nuo pareigos laikytis vienodo požiūrio, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (61 punktas).
13. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi, be kita ko, su konkurencijos taisyklių taikymu bendrų ekonominių interesų paslaugų sričiai.
13.1. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad atliekų tvarkymas gali būti laikomas bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos objektu (2000 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje C-209/98 Entreprenørforeningens Affalds/Miljøsektion (FFAD) prieš Københavns Kommune).
Teisingumo Teismo jurisprudencijoje SESV 106 straipsnio 2 dalies nuostata aiškinama kaip reiškianti, kad valstybėms narėms leidžiama suteikti įmonėms, kurioms jos patiki teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, išimtines teises, kurios gali trukdyti taikyti Sutarties nuostatas konkurencijos srityje, jeigu konkurencijos apribojimai ar net visiškas konkurencijos pašalinimas kitų ūkio subjektų atžvilgiu yra būtinas siekiant užtikrinti įmonių, kurioms suteiktos išimtinės teisės, specialių uždavinių atlikimą (1993 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje C-320/91 Baudžiamoji byla prieš Paul Corbeau 14 punktas, 2008 m. liepos 1 d. sprendimo byloje C-49/07 Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš Elliniko Dimosio 44 punktas). Todėl reikia nustatyti mastą, kuriuo konkurencijos apribojimas ar net visiškas pašalinimas yra būtinas siekiant užtikrinti išimtinių teisių turėtojo galimybę vykdyti bendros ekonominės svarbos užduotį ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (1993 m. gegužės 19 d. sprendimo byloje C-320/91 Paul Corbeau 16 punktas). SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygoms įvykdyti nebūtina, kad būtų kilusi grėsmė įmonės, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, finansinei pusiausvyrai ar ekonominiam gyvybingumui; pakanka, kad, neturėdama ginčijamų išimtinių teisių, įmonė negalėtų vykdyti jai pavestų specialių užduočių, apibrėžtų pagal jai nustatytus įpareigojimus ir apribojimus, arba kad šias teises būtų būtina išlaikyti tam, kad jų turėtojas galėtų vykdyti bendros ekonominės svarbos užduotis, kurios jam buvo pavestos, ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (2011 m. kovo 3 d. sprendimo byloje C-437/09 AG2R Prévoyance prieš Beaudout Père et Fils SARL 76 punktas).
13.2. Paminėtina, jog Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad perkančiosios organizacijos, be kita ko, privalo laikytis Europos Sąjungos pirminės teisės nuostatų (inter alia buvusios Europos bendrijos steigimo sutarties 43 ir 49 straipsnių) dėl įsisteigimo laisvės ribojimų ir laisvės teikti paslaugas apribojimų draudimo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl pilietybės principų, taip pat iš jų išplaukiančios skaidrumo pareigos. Tačiau šios taisyklės ir jomis konkrečiai išreikšti bendrieji principai netaikomi, jeigu vietos valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, kontroliuoja subjektą, su kuriuo pasirašoma sutartis, analogiškai kaip savo tarnybas ir jeigu šis subjektas didžiąją dalį savo veiklos vykdo kartu su valdžios institucija ar institucijomis, kuriai (kurioms) jis priklauso (2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje C-573/07 Sea Srl prieš Comune di Ponte Nossa).
Abi šios sąlygos turi būti aiškinamos siaurai, ir tas, kas nori jomis pasiremti, turi įrodyti, kad iš tikrųjų yra išimtinių aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo galiojančių taisyklių (2006 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje C-410/04 Associazione Nazionale Autotrasporto Viaggiatori (ANAV) prieš Comune di Bari ir AMTAB Servizio SpA 26 punktas, 2005 m. spalio 13 d. sprendimo byloje C-458/03 Parking Brixen GmbH prieš Gemeinde Brixen ir Stadtwerke Brixen AG 63 punktas). Ši Sąjungos teisės normų taikymo išimtis, kai tenkinamos minėtos „analogiškos kontrolės“ vykdymo sąlygos, taikoma ir paslaugų koncesijai, ir viešajam paslaugų pirkimui (2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo sujungtose bylose C-182/11 ir C-183/11 Econord SpA prieš Comune di Cagno ir Comune di Varese ir Comune di Solbiate ir Comune di Varese 26 punktas).
14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, 2015 m. kovo 5 d. nutarime apibendrindamas Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, susijusį, be kita ko, su bendrus interesus tenkinančių paslaugų teikimu, pažymėjo, kad:
– konkurencijos taisyklės taikomos ir įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, jei šių taisyklių taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių;
– atliekų tvarkymo paslaugos gali būti priskirtos prie bendros ekonominės svarbos paslaugų;
– tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugą valstybės narės priskiria prie bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų, valstybių narių institucijos turi plačią diskreciją organizuoti šių paslaugų teikimą, kad būtų užtikrintas inter alia aukštas šių paslaugų kokybės, saugos ir prieinamumo lygis;
– suteikti išimtines teises bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms galima tik tuo atveju, kai suteikus tokias teises apriboti konkurenciją ar net visiškai ją pašalinti yra būtina dėl to, kad būtų įmanoma šias paslaugas teikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis;
– konkurencijos principų, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės išimtys, inter alia taikomos bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimo srityje ir sudarant sutartis tarp valstybės institucijų ir jų kontroliuojamų subjektų, turi būti aiškinamos siaurai;
– pagal Europos Sąjungos teisę nedraudžiama valstybėms narėms nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnių taisyklių, užtikrinančių didesnę apsaugą nuo priešingų konkurencijai veikų.
IV
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
15. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.
17. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiek, kiek nurodyta, tiriama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto atitiktis inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.
17.1. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.
17.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos yra neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. sausio 15 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai).
17.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, būtų varžoma jų iniciatyva, nesuteikiama galimybių jai reikštis (inter alia 2002 m. balandžio 9 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).
17.4. Sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).
17.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. kovo 5 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai), inter alia su konstituciniu teisinės valstybės principu (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).
18. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitiktis, be kita ko, Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.
Pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
18.1. Pažymėtina, kad vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); savavaldi teritorinė bendruomenė yra visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis, todėl savivaldybių – teritorinių bendruomenių viešojo intereso negalima priešpriešinti visos valstybinės bendruomenės viešajam interesui, kurį pagal savo kompetenciją turi garantuoti ir valstybės institucijos (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Šiame kontekste paminėtinos inter alia aiškinant Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios, be kita ko, su savivaldybėms priskirtomis funkcijomis:
– idant būtų veiksmingiau vykdomos, tam tikros funkcijos gali, o kai kada ir turi būti perduotos savivaldybėms (2008 m. kovo 5 d. nutarimas); pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai); vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų (2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai);
– viešasis interesas, kurį garantuoti turi ir vietos savivalda, kaip viena iš Konstitucijoje numatytų viešosios valdžios sistemų, taip pat tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei ir teritorinėms bendruomenėms iškylantys konkretūs uždaviniai yra dinamiški, kinta; dėl to įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir turi įstatymu keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) savivaldybėms perduotų funkcijų apimtį ir turinį, perduoti savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatyti, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias iki tol vykdė (2005 m. liepos 8 d. nutarimas);
– savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamos viešąjį administravimą ir (arba) teikdamos viešąsias paslaugas, garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės viešąjį interesą, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešąjį interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės institucijos (2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
18.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, siekiant, be kita ko, užtikrinti viešąjį interesą, savivaldybėms įstatymu gali būti pavedama vykdyti inter alia funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu (kaip antai organizuoti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą). Savivaldybės, įgyvendindamos tokias įstatymu joms pavestas funkcijas, inter alia organizuodamos teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, privalo paisyti Konstitucijos ir įstatymų, joms suteiktą kompetenciją įgyvendinti tik taip, kad būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso.
19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2015 m. kovo 5 d. nutarime, pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.
Konstitucinis Teismas 2015 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su atliekų tvarkymu susijusius santykius ir perdavęs tam tikras atliekų tvarkymo organizavimo funkcijas savivaldybėms, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį privalo šią veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, – inter alia turi paisyti iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų; paisydamas šių konstitucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrinta atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė). Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir įstatymų leidėjui reguliuojant su viešosiomis paslaugomis kitose ūkinės veiklos srityse susijusius santykius, kai jis yra perdavęs tam tikras šių viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijas savivaldybėms.
20. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 120 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, siekdamas sudaryti prielaidas užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, gali nustatyti, be kita ko, savivaldybei perduotų tokių viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimo teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, turi paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų) ir kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), inter alia turi įtvirtinti savivaldybių pareigą teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė. Tik taip būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso.
V
Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto atitikties Konstitucijai vertinimas
21. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, atitiktis Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
22. Pareiškėjas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitiktimi savo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms grindžia iš esmės tuo, kad juo, pasak pareiškėjo, savivaldybėms suteikta galimybė savo nuožiūra, nepriklausomai nuo galimybės viešojo pirkimo būdu užtikrinti paslaugų prieinamumą, sudaryti vidaus sandorius, kuriems netaikomi Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai, ir taip pavesti savivaldybės įmonėms teikti konkrečias paslaugas. Taip, pareiškėjo nuomone, paneigiamos privačių ūkio subjektų konkurencijos laisvė ir jų teisė dalyvauti savivaldybėms teikiamų viešųjų paslaugų pirkimo procedūroje, atitinkamai konkuruojant (paslaugų kokybe, kaina) su savivaldybės įmonėmis, kartu pažeidžiami konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojami reikalavimai. Be to, pareiškėjo vertinimu, savivaldybėms ir savivaldybės įmonėms suteikus neribotą teisę sudaryti vidaus sandorius, nepagrįstai yra supriešinama tame pačiame viešųjų paslaugų teikimo sektoriuje veikiančios savivaldybės įmonės (finansuojamos savivaldybės lėšomis) ir privatūs ūkio subjektai, taip pažeidžiant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, suteikiant galimybes nesilaikyti pareigos savivaldybių finansavimui skirtas lėšas naudoti efektyviai ir racionaliai, paneigiama savivaldybių pareiga siekti savivaldos bendruomenės gerovės ir perkamų viešųjų paslaugų kokybės gerinimo.
23. Minėta, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymą jame įtvirtinti inter alia viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimai, skirti, be kita ko, efektyvių ir skaidrių viešųjų pirkimų atlikimui užtikrinti, nėra taikomi, be kita ko, sudarant vidaus sandorius.
Minėta ir tai, kad pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą vidaus sandoris, kuriam netaikomi Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai, išimtiniu atveju gali būti sudarytas savivaldybei šio įstatymo nustatyta tvarka pavedant inter alia vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, be kita ko, kurį ji (arba kitas jos atitinkamai kontroliuojamas juridinis asmuo) įstatyme nurodyta apimtimi kontroliuoja.
24. Sprendžiant dėl Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkto tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:
– pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, siekiant, be kita ko, užtikrinti viešąjį interesą, savivaldybėms įstatymu gali būti pavedama vykdyti inter alia funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu (kaip antai organizuoti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą); savivaldybės, įgyvendindamos tokias įstatymu joms pavestas funkcijas, inter alia organizuodamos teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, privalo paisyti Konstitucijos ir įstatymų, joms suteiktą kompetenciją įgyvendinti tik taip, kad būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso;
– pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 120 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, siekdamas sudaryti prielaidas užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, gali nustatyti, be kita ko, savivaldybei perduotų tokių viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimo teisinį reguliavimą; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, turi paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų) ir kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), inter alia turi įtvirtinti savivaldybių pareigą teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė; tik taip būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešojo intereso.
24.1. Minėta, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte nustatyta, kada gali būti sudarytas vidaus sandoris, kuriam netaikomi Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyti reikalavimai: savivaldybė, inter alia įgyvendindama jai priskirtas savarankiškąsias funkcijas, be kita ko, organizuodama viešųjų paslaugų teikimą, gali Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, sudarydama vidaus sandorį, pavesti jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kurį ji, be kita ko, įstatyme nurodyta apimtimi kontroliuoja (arba tai atlieka kitas jos kontroliuojamas juridinis asmuo), teikti vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugas.
Minėta ir tai, kad toks savivaldybės pavedimas teikti minėtas viešąsias paslaugas jau įsteigtam ir, be kita ko, įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamam viešųjų paslaugų teikėjui sudarant vidaus sandorį galimas tik išimtiniu atveju (t. y. tik tada, jei tokių paslaugų teikimas, paisant inter alia veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia taikant Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus), veikiant bendruomenės interesais ir siekiant, be kita ko, užtikrinti, kad tokios viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos.
Kaip minėta, prieš sudarant tokį vidaus sandorį pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą, turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, t. y. tai, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.
24.2. Vadinasi, pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktą savivaldybė, prieš sudarydama su jau įsteigtu įstatyme nurodyta apimtimi jos (arba kito jos atitinkamai kontroliuojamo juridinio asmens) kontroliuojamu viešųjų paslaugų teikėju vidaus sandorį dėl minėtų viešųjų paslaugų teikimo, privalo įsitikinti, kad tokių paslaugų teikimas, paisant inter alia veiklos skaidrumo ir viešumo reikalavimų, negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirenkant paslaugų teikėją viešai, inter alia taikant Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintus viešųjų pirkimų atlikimo tvarkos reikalavimus, taip pat kad tik taip bus užtikrinta, kad tokios viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos; be to, turi būti įvertinta, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.
24.3. Konstatuotina, kad tokiu Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, aiškinamu sistemiškai kartu su tame punkte nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkto nuostatomis, kitomis Viešųjų pirkimų įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, taip pat su Viešojo administravimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo nuostatomis, sudaromos prielaidos savivaldybėms įgyvendinti įstatymu joms priskirtas savarankiškąsias funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų – vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugų – teikimo organizavimu, sudarant vidaus sandorius, t. y. netaikant atitinkamų Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų reikalavimų, jei viešųjų paslaugų teikimas negali būti organizuojamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka viešai pasirenkant paslaugų teikėją. Tokiu išimtiniu atveju vidaus sandoriai gali būti sudaromi tik tada, kai taip siekiama užtikrinti, kad minėtos viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, kad jomis galėtų naudotis visi gyventojai, kad jos būtų kokybiškos, ir tik prieš tai įvertinus tokio sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai.
24.4. Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos savivaldybėms, organizuojant teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų), kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), inter alia teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė.
24.5. Pabrėžtina, kad tik taip sistemiškai tiek, kiek nurodyta, ginčijamą Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su jame nurodytos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 punkto nuostatomis, kitomis Viešųjų pirkimų įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, taip pat su Viešojo administravimo įstatymo, Konkurencijos įstatymo nuostatomis, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip nepažeidžiantis iš Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 120 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principų kylančių reikalavimų.
25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) 2 punktas tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija, TAR, 2019-12-30, Nr. 21571) 2 punktas tiek, kiek pagal jį įstatyme nustatytomis sąlygomis vidaus sandoris gali būti sudaromas savivaldybei Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka pavedant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Giedrė Lastauskienė
Vytautas Mizaras
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė