Lietuvos Respublikos Vyriausybė
nutarimas
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-1099 3 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-3217
2016 m. birželio 1 d. Nr. 540
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2016 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. SV-S-1425 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-3217 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma bankams, kaip ir mažmeninę prekybą vykdantiems ūkio subjektams, nustatyti mažesnę rinkos dalies, kurią užimant būtų preziumuojama dominuojanti padėtis, ribą (30 procentų ir 55 procentus kelių veikiančių bankų atžvilgiu). Pats Įstatymo projekto tikslas – tvari konkurencija – nepagrįstas, nes neatskleidžiama, kokią problemą siekiama spręsti. Be to, nepagrįstai bankininkystės sektorius išskiriamas iš kitų sektorių, nes teisinio reguliavimo išimtys turi būti tik objektyviai būtinos ir pagrįstos. Kadangi Įstatymo projektas stokoja tinkamo pagrindimo, nebus užtikrintas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatytų tikslingumo, proporcingumo ir efektyvumo principų tinkamas įgyvendinimas.
2. Užimti dominuojančią padėtį savaime nedraudžiama (tai nepažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 7 straipsnio nuostatų; šio straipsnio nuostatas pažeidžia konkretūs veiksmai, atliekami užimant dominuojančią padėtį, tai yra piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi), o kaip visuotinai pripažinta konkurencijos teisėje ir nurodyta Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo, patvirtintuose Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo“ (toliau – Paaiškinimai), ūkio subjekto užimama rinkos dalis nėra vienintelis ir neginčijamas jo dominavimo kriterijus. Konkurencijos teisės požiūriu reikia vertinti ir kitus veiksnius, tokius kaip rinkos dalių pasiskirstymas ir stabilumas, tikėtini rinkos struktūros pokyčiai, taip pat įėjimo į rinką kliūtys ir kita. Bendram dominavimui nustatyti papildomai reikia įrodyti, kad ūkio subjektai elgiasi lygiagrečiai, vengia tarpusavio konkurencijos (Paaiškinimų 29–31 punktai). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju Konkurencijos taryba vertins ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų tuo atveju, jeigu jo turima atitinkamos rinkos dalis yra didelė, arba leistų ūkio subjektui, turinčiam palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką. Dėl šių priežasčių Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos rinkos dalys – tik dominavimo prezumpcija. Taigi siūlomas teisinis reguliavimas savaime neprisidėtų prie konkurencijos tarp bankų didinimo, o šiuo metu Konkurencijos įstatyme nustatytos dominuojančios padėties teisinio reguliavimo priemonės yra pakankamos ir tinkamos.