LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
ĮSAKYMAS
DĖL DVILAPIO PURVUOLIO (liparis loeselii) apsaugos planO
PATVIRTINIMO
2017 m. sausio 31 d. Nr. D1-97
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi,
patvirtinta
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2017 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-97
dvilapio purvuolio (liparis loeselii) apsaugos planas
I SKYRIUS
dVILAPIO PURVUOLIO, JO POPULIACIJOS, BUVEINĖS APRAŠYMAS
Dvilapio purvuolio apibūdinimas
1. Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii (L.) Rich.) yra gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos daugiametis, gelsvai žalias, 8–20 (30) cm aukščio augalas su dviem šiek tiek suplotais, žaliais stiebagumbiais. Dvilapio purvuolio lapai beveik priešiniai, pliki, plačiai lancetiški arba lancetiški, kartais kiaušiniški, 5–12 cm ilgio ir 0,7–2,2 cm pločio. Nežydintys dvilapiai purvuoliai turi 1 arba 2 lapus, žydintys augalai – 2, kartais 3 lapus. Šio augalo žiedai žalsvai gelsvi, žiedynas su 3–10 (18) žiedų.
Dvilapio purvuolio buveinės aprašymas
2. Priklausomai nuo geografinio regiono dvilapis purvuolis įvairiose arealo vietose paplitęs skirtingų tipų šlapynių buveinėse.
Europoje dvilapiai purvuoliai aptinkami pakrantinių kopų duburiuose, žemyninėse šaltiniuotose žemapelkėse, mineralotrofinėse ir oligotrofinėse žemapelkėse, tarpinėse pelkėse ir liūnuose, rečiau šlapiuose pelkėtuose retuose kalnų miškuose, eksploatuotuose durpynuose. Šiaurės Amerikoje jie auga šaltiniuotose žemapelkėse, šlapiose pievose, aplink šaltinius, liūnuose, ant plūduriuojančių durpių kinių, drėgnuose ir užliejamuose kalkinguose smėlynuose, kartais įvairių sukcesinių stadijų antrinėse miškų ir pelkių buveinėse. Europoje šis augalas aptinkamas žemumose, dažniausiai mažesniame nei 600 m aukštyje virš jūros lygio, o Šiaurės Amerikoje – 100–1100 m aukštyje virš jūros lygio.
Lietuvoje dvilapiai purvuoliai dažniausiai auga tarpinių pelkių ir liūnų, šarmingų žemapelkių, gana retai nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių bei žemapelkių su šakotąja ratainyte buveinėse. Retai ši rūšis aptinkama pelkinių miškų, nendrynų, apleistų karjerų buveinėse. Palankiausios sąlygos augti dvilapiui purvuoliui yra šarmingose žemapelkėse su gerai išsivysčiusia samanų danga ir negausia neaukštų žolių danga, paprastai mezooligotrofinių mažųjų viksvynų (Scheuchzerio-Caricetea nigrae) klasės baltųjų saidrynų (Rhynchosporion albae), liekninių viksvynų (Caricion davallianae) ir plačialapių švylynų (Eriophorion latifolii) sąjungų bendrijose. Gausiausios ir gyvybingiausios šių augalų populiacijos aptinkamos ganyklinio viksvyno (Caricetum lepidocarpae) asociacijos bendrijose. Tinkamiausios ir palankiausios augimo sąlygos šios rūšies augalams susidaro tada, kai dirvožemio pH yra nuo 6,5 iki 7,5, tačiau dvilapis purvuolis įsikuria ir buveinėse, kuriose dirvožemio pH yra nuo 6,2 iki 8,9. Priklausomai nuo buveinės tipo, dvilapiai purvuoliai aptinkami durpiniame arba smėlio, dažniausiai turinčiame daug organinių medžiagų, dirvožemyje. Buveinių ir bendrijų įvairovė, kuriose auga dvilapis purvuolis, ištirta gerai.
Tipiškos dvilapių purvuolių augavietės dažniausiai yra atviros, gerai apšviestos, su reta žolinių augalų danga, nors kartais auga ir tarp nedidelių krūmų. Šie augalai mažai konkurencingi. Dėl buveinių eutrofikacijos, jų sukcesinių pokyčių, dažniausiai apaugimo krūmais ir nendrėmis, buveinėse ima stigti šviesos, mažėja tinkamų mikrobuveinių plotų, todėl dvilapio purvuolio populiacijos ima nykti.
Dvilapis purvuolis jautrus ilgalaikiams vandens lygio pokyčiams buveinėse, tačiau gali išgyventi trumpalaikį užliejimą arba sausrą, kurios metu gruntinio vandens lygis nukrenta daugiau kaip 0,5 m žemiau dirvožemio paviršiaus. Palankiausios dvilapio purvuolio augimo sąlygos yra tada, kai gruntinio vandens lygis yra arti dirvožemio paviršiaus. Bendrijose, kuriose auga dvilapis purvuolis, būdingas gana retas žolinių augalų ardas, kuriame dažniausiai pasitaiko laiboji viksva (Carex lasiocarpa), svyruoklinė viksva (Carex limosa), pelkinė trindažolė (Comarum palustre), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata) ir kt. Samanų dangoje vyrauja žaliosios samanos, tokios kaip pelkinė dygutė (Calliergonella cuspidata), liūninė drepanė (Drepanocladus revolvens), vandeninė vingursamanė (Scorpidium scorpioides), žvilgančioji veltenė (Tomenthypnum nitens), rečiau pasitaiko kiminų (Sphagnum sp.).
Dvilapio purvuolio paplitimas, populiacijos dydis, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Dvilapis purvuolis yra gana retai Lietuvoje aptinkamas augalas, kuris 2000–2015 m. laikotarpiu buvo užregistruotas ne mažiau kaip 90 radaviečių. Šios rūšies augalai labiausiai paplitę šalies rytinėje ir pietrytinėje dalyse, kur yra daugiausia išlikusių nepažeistų arba mažai pažeistų jiems tinkamų buveinių. Potencialiai tinkamų buveinių plotas dvilapiui purvuoliui augti Lietuvoje yra gana didelis, tačiau tik nedidelėje dalyje buveinių yra šios rūšies augalų. Vidurio Lietuvos žemumoje ir Žemaičių aukštumoje dvilapis purvuolis retas, Pajūrio žemumoje ir šalies šiaurinėje dalyje – labai retas (1 pav.). Dažniausiai dvilapių purvuolių aptinkama Zarasų, Ignalinos, Švenčionių ir Trakų rajonuose. Dvilapio purvuolio paplitimas visoje Lietuvoje ištirtas gerai.
1 pav. Dvilapio purvuolio (Liparis loeselii (L.) Rich.) paplitimas Lietuvoje. (+ – išnykusios populiacijos, ○ – iki 2000 m. registruotos populiacijos, tačiau vėlesnių duomenų nėra; ● – populiacijos užregistruotos 2000–2015 m. laikotarpiu
4. Duomenų apie daugumos dvilapio purvuolio populiacijų ilgalaikę kaitą nėra. Pagal literatūroje esančią informaciją nustatyta, kad 6 populiacijos laikomos išnykusiomis dėl buveinių sunaikinimo, o dar 26 populiacijos galbūt išnykusios, nes po 2000 m. vykdytų tyrimų metu dvilapių purvuolių neaptikta (1 pav.). Žinomos dvi rūšies populiacijos (Trakų r., Aukštadvario regioniniame parke, Spindžiaus ež. pakrantės pelkėje ir Anykščių r., Anykščių regioniniame parke, Būdragaidžio gamtiniame rezervate, Būdragaidžio ež. pakrantės pelkėje), kurios prieš mažiau kaip 10 metų išnyko dėl buveinių ilgalaikio užtvindymo, kai bebrai patvenkė iš šių ežerų ištekančius upelius ir pakėlė ežerų vandens lygį.
5. Duomenų apie rūšies metapopuliacijos dydį Lietuvoje nėra. Lietuvoje dvilapio purvuolio gausumas žinomose populiacijose labai nevienodas. Didžiausios ir gyvybingiausios rūšies populiacijos aptinkamos tipiškose, ekologinius poreikius geriausiai atitinkančiose buveinėse, kurias mažiausiai pažeidė sausinamoji melioracija ir sukcesinių buveinių pokyčiai. Skirtingose vietose populiacijas sudaro 1–2 individai, dažnai – 10–20 individų, retai – iki 100 individų. Kelias didžiausias šalies populiacijas sudaro 2000–3000 individų. Dažnai populiacijos gausumas neatspindi populiacijos tankumo, kuris labiau priklauso nuo buveinėse esančių rūšiai tinkamų mikrobuveinių ploto. Zarasų r., Sartų regioniniame parke, Ėglio ir Ėglioko ežerų buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje (toliau – BAST) aptinkama populiacija susikoncentravusi maždaug 12 m2 plote, tačiau jos tankumas siekia iki 35 individų/m2. Priešingai, Zarasų r., Smalvo valstybinio kraštovaizdžio draustinio, Smalvos ir Smalvykščio ežerų ir pelkių BAST, kurios plotas – 2225 ha, populiacija pasklidusi beveik visame tarpinių pelkių ir liūnų buveinių plote, tačiau individų tankumas labai mažas, tik vietomis didžiausias tankumas siekia iki 20 individų/m2. Šalyje žinomų populiacijų individų vidutinis tankumas yra nuo 1 iki 21 individo/m2.
Dvilapio purvuolio paplitimas, populiacijos dydis, buveinės užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
7. Dvilapio purvuolio paplitimo arealas gana didelis, jis apima Šiaurės Ameriką, Vakarų, Vidurio ir Rytų Europą, Vakarų Sibirą, Vakarų Aziją. Europoje dvilapis purvuolis aptinkamas pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje, pietinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje (Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje), žemyninėje Europos dalyje aptinkamas nuo Prancūzijos iki europinės Rusijos dalies (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), Europos pietuose (Italijoje), Balkanų pusiasalyje (Rumunijoje, Slovėnijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje) ir Ukrainoje. Šiaurės Amerikoje šis augalas daugiausia koncentruojasi žemyno rytinėje dalyje: nuo Naujosios Anglijos, apima Didžiųjų Ežerų regioną ir toliau į vakarus iki žemyno vidurio (iki Ajovos valstijos), žemyno centrinėje dalyje aptinkamas rečiau. Lietuva yra dvilapio purvuolio arealo vidurinėje dalyje. Populiacijos dydis Europoje neįvertintas.
8. Vakarų ir Vidurio Europoje daugelyje vietų dvilapis purvuolis jau beveik išnykęs, likusios tik pavienės populiacijos. Didžiojoje Britanijoje likusios 5 rūšies populiacijos, o Prancūzijoje populiacijų skaičius nuo 1990 m. sumažėjo 30 proc. Bulgarijoje rūšis laikoma išnykusia. Apibendrintų duomenų apie dvilapio purvuolio populiacijų pokyčius kitose Europos šalyse nėra. Šios rūšies augalo nykimui daugiausia įtakos turi tinkamų buveinių mažėjimas.
Latvijoje dvilapis purvuolis retas ir negausus, jo paplitimo ir populiacijų gausumo pokyčiai netirti. Lenkijoje iš viso užregistruota 200 rūšies augaviečių, bet dabar išlikusios 52 populiacijos, kuriose daugiausia aptinkami pavieniai individai, tik kelias sudaro nuo 100 iki 200 individų. Baltarusijoje dvilapis purvuolis užregistruotas 24 vietovėse, bet 6 iš jų laikomas išnykusiu. Dauguma populiacijų labai mažos, jas sudaro iki 10 individų, tik dviejose populiacijose yra daugiau kaip po 100 individų.
Dvilapio purvuolio biologija
9. Dvilapiai purvuoliai dauginasi sėklomis, tačiau retai gali daugintis ir vegetatyviniu būdu. Šie augalai žydi birželio–liepos mėnesiais. Dvilapio purvuolio žiedynstiebis išauga iki 20 cm, retai iki 30 cm aukščio, žiedyną sudaro 3–10, retai iki 18 žiedų. Tai savidulkis augalas, kurio žiedus apdulkina lietaus vanduo. Lietaus lašui nukritus ant dvilapio purvuolio žiedo, dulkinės palinksta žemyn, prisiliečia prie purkos ir taip įvyksta apdulkinimas. Tyrimais nustatyta, kad dvilapių purvuolių žydėjimo laikotarpiu vyraujant lietingiems orams, sėkmingo apdulkinimo tikimybė padidėja iki 4 kartų.
Kaip ir dauguma gegužraibinių šeimos atstovų, dvilapis purvuolis subrandina didelį skaičių smulkių, dulkių pavidalo sėklų. Dvilapio purvuolio sėklos yra 0,4 mm ilgio ir 0,1 mm pločio. Nustatyta, kad viename dvilapio purvuolio vaisiuje – dėžutėje – vidutiniškai susidaro 4270 sėklų, kurios subręsta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Dėžutės dažniausiai atsidaro rudenį, padidėjus oro drėgnumui, arba žiemą, kai jas ima spausti sniego sluoksnis.
Dvilapio purvuolio sėklas platina vėjas. Nors sėklos labai smulkios ir vėjas gali jas pernešti labai didelius atstumus, nustatyta, kad dauguma sėklų nukrinta netoli tėvinio augalo. Kadangi dvilapio purvuolio žiedynas palyginti neaukštas, o patys augalai dažniausiai auga tarp daug aukštesnių augalų, tikėtina, kad tai yra limituojantis veiksnys tolimajai sėklų pernašai. Dvilapio purvuolio sėklos plūdrios, todėl buveinėse, kuriose telkšo paviršinis vanduo, jos gali plisti vandens paviršiumi.
Dvilapio purvuolio sėklos gyvybingos išlieka mažiau nei metus. Šio augalo sėklų daigumas išsamiai netirtas, tačiau literatūroje nurodoma, kad Didžiojoje Britanijoje natūraliose populiacijose subrendusių sėklų daigumas siekė 80 %. Dvilapio purvuolio sėklos beveik neturi atsarginių maisto medžiagų ir sudygsta tik sudariusios simbiozę su grybais. Jos sudygsta pavasarį, o iki rudens naujas individas išaugina vieną lapą. Antraisiais metais augalas išaugina antrą lapą ir pasiekia virgininio augalo brandą. Šios stadijos individas iki žydėjimo gali išlikti kelerius metus, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Augalai dažniausiai žydėti pradeda ketvirtaisiais gyvenimo metais ir po žydėjimo kitais metais dažniausiai vėl žydi.
Dvilapių purvuolių individų mirtingumas populiacijose labai didelis. Nustatyta, kad kai kuriais atvejais populiacijose individų mirtingumas per metus gali siekti 52 %, o per 5 metų laikotarpį gali būti iki 97 %. Pablogėjus dvilapio purvuolio buveinės sąlygoms, šie augalai lieka mažai gyvybingi, retai žydi, užmezga mažai vaisių. Kai kuriais metais individai nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų.
Vegetacijos sezono pabaigoje antžeminė augalo dalis nunyksta. Žiemoja augalo požeminis stiebagumbis, kuriame vasaros ir rudens periodu sukaupiamos reikalingos maisto medžiagų atsargos.
Dvilapių purvuolių vegetatyvinis dauginimasis gana ribotas. Individai gali daugintis stiebagumbių pumpurais, kurie susidaro rudenį, o pavasarį atsiskiria nuo motininio augalo ir auga 1–3 cm atstumu nuo jo kaip nepriklausomas individas. Dvilapiai purvuoliai išgyvena kelerius metus. Didžiausia nurodoma individo gyvenimo trukmė 8 metai, tačiau vegetatyviniu būdu pasidauginusių individų gyvenimo trukmė gali būti daug ilgesnė.
Dvilapio purvuolio tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
10. Pasaulyje dvilapis purvuolis saugomas pagal Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją (toliau – Konvencija), pasirašytą 1973 m. kovo 3 d. Vašingtone (Vašingtono konvencija, arba CITES), kaip rūšis, kuriai gresia išnykimas ir kuriai daro ar gali daryti įtakos prekyba. Konvencija Lietuvoje ratifikuota 2001 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos ratifikavimo. Konvencijoje nustatyta, kad šiai rūšiai priklausančių egzempliorių prekyba privalo būti ypač griežtai reguliuojama, kad jų išlikimui nekiltų dar didesnė grėsmė, ir gali būti leidžiama tik išimtiniais atvejais bei kad Konvenciją ratifikavusios šalys imasi atitinkamų priemonių Konvencijos nuostatoms įgyvendinti ir drausti egzempliorių prekybą pažeidžiant Konvenciją, pavyzdžiui, baudžia už Konvenciją pažeidžiančią egzempliorių prekybą, jų turėjimą arba už viena ir kita.
Europoje ši rūšis saugoma pagal Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvenciją (Berno konvencija), kurią Lietuva su išimtimis ratifikavo 1996 m. birželio 11 d. Berno konvencijoje nustatyta, kad kiekviena šią konvenciją ratifikavusi šalis imasi įstatyminių ir reglamentuotų priemonių, nukreiptų ir būtinų užtikrinti laukinės floros rūšių, saugomų pagal šią konvenciją, apsaugą.
Dvilapis purvuolis į saugomų augalų rūšių sąrašus įtrauktas beveik visose Europos šalyse. Čekijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Švedijoje rūšis priskiriama kritiškai nykstančių augalų rūšių grupei, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Italijoje, Rusijoje – nykstančių augalų rūšių grupei, Prancūzijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje – pažeidžiamų augalų rūšių grupei.
Europos Sąjungoje dvilapis purvuolis saugomas pagal 1996 m. gruodžio 9 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 338/97) dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 3 tomas, p. 136) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2016 m. lapkričio 10 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 2016/2029 (OL 2016 L 316, p. 1). Dvilapis purvuolis įrašytas į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialus leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimas, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL 2013 L 158, p. 193) (toliau – Buveinių direktyva), II priedą „Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas“.
Dvilapis purvuolis Lietuvos teritorijoje saugomas nuo 1962 m., kai buvo įrašytas į saugomų augalų sąrašą. 1992 m. rūšis įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą ir buvo priskiriama prie pažeidžiamų rūšių kategorijos. Dabar dvilapis purvuolis įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“, ir priskiriamas prie pažeidžiamų (2(V)) rūšių grupės. Įgyvendinant Buveinių direktyvą, dvilapis purvuolis įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 592 „Dėl Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, ir Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės, sąrašų patvirtinimo, apsaugos priemonių nustatymo ir duomenų kaupimo apie šias rūšis“. Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“, apibrėžti svarbiausi dvilapio purvuolio buveinių apsaugos ir tvarkymo principai. Dvilapio purvuolio apsauga nustatyta ir Prekybos saugomų rūšių laukiniais augalais ir grybais taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. D1-260 „Dėl Prekybos saugomų rūšių laukiniais augalais ir grybais taisyklių patvirtinimo“. Saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, patvirtinti baziniai tarifai, taikomi skaičiuojant padarytą žalą už dvilapio purvuolio ar jo buveinės sunaikinimą ar sužalojimą bei žalos apskaičiavimo tvarka.
II SKYRIUS
DVILAPIO PURVUOLIO POPULIACIJOS IR BUVEINIŲ BŪKLĖS LIETUVOJE ĮVERTINIMAS
Dvilapio purvuolio buveinių ir augaviečių apsaugos būklė
11. Apie 90 proc. dvilapio purvuolio populiacijų buveinių patenka į saugomas teritorijas. Ne mažiau kaip 98 proc. visų šalyje žinomų rūšies populiacijų įsikūrusios natūraliose, dažniausiai Europos Bendrijos svarbos buveinių kriterijus atitinkančiose buveinėse, tačiau daugumos šių buveinių būklė yra blogėjanti dėl jų kaitų, kurias sukelia aplinkos pokyčiai ir menkas naudojimas. Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos pelkių buveinės buvo šienaujamos ir ganomos, tačiau pasikeitus ūkininkavimo tradicijoms, pelkės šiuo metu nenaudojamos, todėl jos sparčiai apauga krūmais ir medžiais, kaupiasi storas nesuirusių žolinių augalų liekanų sluoksnis. Didelė dalis dvilapiui purvuoliui tinkamų pelkių buveinių buvo sunaikintos dėl šalyje vykdytos sausinamosios melioracijos.
Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 219 „Dėl Buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta, kad dvilapis purvuolis yra Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšis, kurios apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas. Šiame apraše taip pat nurodytos buveinės, kurios būdingos dvilapiui purvuoliui ir kurių apsaugai būtina steigti saugomas teritorijas: „7140 Tarpinės pelkės ir liūnai“, „7210 Žemapelkės su šakotąja ratainyte“, „7230 Šarmingos žemapelkės“. Į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas (toliau – „Natura 2000“ teritorijos) patenka 32 dvilapio purvuolio populiacijų buveinės, kurios nurodytos Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąraše, skirtame pateikti Europos Komisijai, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas, skirtas pateikti Europos Komisijai“ (toliau – Vietovių, atitinkančių gamtinių BAST atrankos kriterijus, sąrašas). Pagal Vietovių, atitinkančių gamtinių BAST atrankos kriterijus, sąrašą Lietuvoje įsteigtos šios saugomos teritorijos, kurios apima dvilapio purvuolio buveines:
– Bražuolės upės slėnis žemiau Vilūniškių;
– Anykščių šilelis (patenka į Anykščių regioninio parko Būdragaidžio gamtinį rezervatą, dalį Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinio bei dalį ekologinės apsaugos prioriteto zonos);
– Balnio ežeras ir jo apyežerės (patenka į Sartų regioninio parko Kalviškių geomorfologinį draustinį;
– Baršėnų pelkė (patenka į dalį Sartų regioninio parko Sartų hidrografinio draustinio);
– Bražuolės upės slėniai ties Gratiškėmis;
– Čepkelių pelkė (ribos sutampa su Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ribomis ir buferinės apsaugos zonos ribomis);
– Dainavos giria (ribos sutampa su Dzūkijos nacionalinio parko ribomis, išskyrus šio parko Merkinės geomorfologinį, Merkinės urbanistinį draustinius, rekreacinio, žemės ūkio ir gyvenamojo prioriteto zonas. Į šią teritoriją taip pat nepatenka buveinių apsaugai svarbių teritorijų „Merkio upė“ ir „Ūlos upė žemiau Rudnios" dalys, kurios patenka į Dzūkijos nacionalinį parką);
– Dietkauščiznos pievos (patenka į dalį Dysnos valstybinio hidrografinio draustinio);
– Dusetų giria (patenka į Sartų regioninio parko Vosynos gamtinį rezervatą ir Dusetų girios botaninį-zoologinį draustinį);
– Dvariškių kaimo apylinkės (dalis teritorijos patenka į Kėdainių rajono savivaldybės Pašilėlių botaninį-zoologinį draustinį);
– Gudmoniškės pelkė (dalis teritorijos patenka į Šilkalnių valstybinį geomorfologinį draustinį);
– Ilgašilis (patenka į dalį Sartų regioninio parko Ilgašilio kraštovaizdžio draustinio ir Kalviškių geomorfologinio draustinio bei ekologinės apsaugos prioriteto zonos);
– Juodlės miškas (ribos sutampa su Kurtuvėnų regioninio parko Ilgos kraštovaizdžio draustinio ribomis);
– Kazitiškio pelkė;
– Kretuonykščio ežeras ir apyežeris (apima dalį Kretuonykščio telmologinio draustinio);
– Labanoro regioninis parkas (ribos sutampa su Labanoro regioninio parko ribomis, išskyrus rekreacinio, žemės ūkio ir gyvenamojo prioriteto zonas);
– Lygė (ribos sutampa su Kurtuvėnų regioninio parko Pabijočių botaninio-zoologinio draustinio ribomis);
– Pakėvio miškas (ribos sutampa su Pakėvės valstybinio telmologinio draustinio ribomis);
– Paršežerio-Lūksto pelkių kompleksas (patenka į Varnių regioninio parko Debesnos telmologinį, Lūksto hidrografinį ir Sietuvos kraštovaizdžio draustinius bei dalį Vembūtų kraštovaizdžio draustinio ir ekologinės apsaugos prioriteto zonos);
– Pelkėtos Rašų ežero pakrantės (patenka į Sartų regioninio parko Rašų hidrografinio draustinio dalį);
– Pravalo ežeras ir jo apyežerės (ribos sutampa su Pravalo valstybinio botaninio draustinio ribomis);
– Praviršulio tyrelis (ribos sutampa su Praviršulio tyrelio valstybinio botaninio-zoologinio draustinio ribomis);
– Smalvos ir Smalvykščio ežerai ir pelkės (ribos sutampa su Smalvo valstybinio kraštovaizdžio draustinio ribomis);
– Solio ežeras ir jo apyežerės (patenka į Aukštadvario regioninio parko Verknės aukštupio kraštovaizdžio draustinio dalį);
– Spindžiaus miškas (ribos sutampa su Aukštadvario regioninio parko Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio ribomis);
– Verknės vidurupys (ribos sutampa su Aukštadvario regioninio parko Verknės botaninio-zoologinio draustinio ribomis);
– Viešvilės aukštupio pelkynas (ribos sutampa su Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato ribomis ir buferinės apsaugos zonos ribomis);
– Vyko ežero apyežerės (patenka į Sartų regioninio parko Kalviškių geomorfologinio draustinio dalį);
– Vyžuonų šilas (ribos sutampa su Utenos rajono savivaldybės Vyžuonų botaninio draustinio ribomis);
– Zalvės pelkė (patenka į dalį Sartų regioninio parko rekreacinio ir miškų ūkio prioriteto zonų);
– Žemaitijos nacionalinis parkas (ribos sutampa su Žemaitijos nacionalinio parko ribomis, išskyrus Platelių ir Kalvarijos urbanistinius draustinius, rekreacinio ir žemės ūkio prioriteto zonas);
– Žuvinto ežeras ir Buktos miškas (sutampa su Žuvinto biosferos rezervato ribomis, išskyrus žemės ūkio prioriteto zoną, esančią šiaurinėje biosferos rezervato dalyje, Daukšių kadastrinėje vietovėje).
Palankios apsaugos būklės dvilapio purvuolio buveinės yra: Švenčionių r., Asvejos regioniniame parke, Padubingės (Purvyno) pelkėje; Zarasų r., Gražutės regioniniame parke, Smalvos ir Smalvykščio ežerų ir pelkių BAST; Tauragės r., Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate, Buveinio ež. pakrantės pelkėje. Taip pat geros būklės yra augavietė, esanti Ignalinos r., Kazitiškio pelkės BAST, kurioje 2013–2014 m. įgyvendintas Kazitiškio pelkės pelkinės uolaskėlės (Saxifraga hirculus) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų planas, kurio santrauka patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-381 „Dėl pelkinės uolaskėlės (Saxifraga hirculus) apsaugos plano ir veiksmų planų santraukų patvirtinimo“.
Dauguma kitų Lietuvoje žinomų dvilapio purvuolio augaviečių yra patenkinamos, blogos arba labai blogos būklės. Daugelyje jų aptinkami tik pavieniai dvilapio purvuolio individai. Žinomos 5 dvilapio purvuolio augavietės, kuriose jis buvo aptiktas 2008–2010 m., bet dėl buveinių degradacijos (apaugimo krūmais ir nendrėmis, buveinių hidrologinių pokyčių dėl bebrų veiklos) populiacijos nebeaptinkamos: Vilniaus r., Asvejos regioninis parkas, Pravalo ežero BAST, Pravalo ež. rytinė pakrantė; Prienų r., Aukštadvario regioninis parkas, Verknės vidurupio BAST; Elektrėnų sav., Bražuolės upės ir jos slėnio BAST; Anykščių r., Anykščių regioninis parkas, Anykščių šilelio BAST, Būdragaidžio ež. pakrantė; Trakų r., Aukštadvario regioninis parkas, Spindžiaus miško BAST.
Dvilapio purvuolio buveinių apsaugos būklė Lietuvoje įvertinta kaip nepalanki ir bloga. Gamtotvarkos priemonės įgyvendinamos nereguliariai, kartais taikomos netinkamos priemonės, pavyzdžiui, nepašalinama sumedėjusių ir žolinių augalų biomasė iš buveinės. Dėl to dar labiau paspartėja buveinių degradacija ir blogėja dvilapio purvuolio būklė. Vienkartinės gamtotvarkos priemonės, įgyvendintos kai kuriose BAST, nedaro ilgalaikės teigiamos įtakos dvilapio purvuolio buveinių būklei.
Dvilapio purvuolio populiacijos būklė
12. Nors dvilapio purvuolio paplitimas visoje Lietuvoje ištirtas gerai, tačiau duomenų apie populiacijų būklę nepakanka. Informacijos šaltiniuose tikslus individų skaičius nurodomas tik keliose, labai mažose populiacijose, kurias sudaro iki 50 individų, tačiau remtis šiais duomenimis negalima, nes paprastai nurodomas tik generatyvinių individų skaičius. Daugumos kitų žinomų populiacijų individų skaičius nežinomas. Yra duomenų tik apie dalies dvilapio puvuolio populiacijų individų gausumą ir tankumą. Remiantis turimais duomenimis, Lietuvoje apie 30 % dvilapio purvuolio populiacijų sudaro 1–2 individai, maždaug 50 % populiacijų – 10–20 individų, likusias – iki 100 individų. Tik kelias didžiausias šalies populiacijas sudaro 2000–3000 individų (1 lentelė). Atskirose populiacijose individų vidutinis tankumas siekia nuo 1 iki 21 individo/m2. Mažos populiacijos, kurias sudaro ne daugiau kaip 20 dvilapio purvuolio individų, yra ypač pažeidžiamos, nes dėl augalo biologinių savybių (trumpo individo amžiaus) ir bet kurios grėsmės įtakos (2 lentelė) gali per trumpą laiką (mažiau negu 10 metų) išnykti.
13. Priklausomai nuo buveinių būklės ir ploto populiacijų pasiskirstymas teritorijose yra labai įvairus. Neretai dideliuose tinkamų buveinių plotuose aptinkami tik pavieniai individai arba jų grupės, pasklidusios toli viena nuo kitos ir sudarančios lokalias cenopopuliacijas. Priešingai, yra atvejų, kai mažoje teritorijoje susitelkusios labai tankios ir gausios populiacijos, todėl vertinti individų gausumą ribotame teritorijos plote ir rezultatus taikyti visai teritorijai negalima, nes tokie duomenys neatspindi viso teritorijoje esančios populiacijos dydžio. Norint nustatyti rūšies metapopuliacijos dydį Lietuvoje reikalingi išsamūs tyrimai, kuriuos turėtų atlikti kvalifikuoti botanikai, galintys atskirti visų brandos grupių individus ir tinkamai įvertinti populiacijas. Lietuvoje žinomos didžiausios ir svarbiausios rūšies populiacijos bei apytikslis jas sudarančių individų skaičius pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Svarbiausios ir didžiausios dvilapio purvuolio populiacijos Lietuvoje
| Rajonas |
Vietovė |
Individų skaičius |
Tyrimų metai |
| Zarasų r. |
Smalvos ir Smalvykščio kraštovaizdžio draustinis, Smalvos ir Smalvykščio ežerų ir pelkių BAST |
>5000 |
2016 |
| Švenčionių r. |
Asvejos regioninis parkas, Padubingės (Purvyno) pelkė, Purvyno ežero šiaurrytinis krantas |
2000–3000 |
2016 |
| Švenčionių r., |
Labanoro regioninis parkas, Labanoro regioninio parko BAST, Laukagalio pelkė |
2000–3000 |
2016 |
| Kelmės r. |
Kurtuvėnų regioninis parkas, Juodlės miško BAST |
1000–2000 |
2016 |
| Plungės r. |
Žemaitijos nacionalinis parkas, Žemaitijos nacionalinio parko BAST, Briedinės (Juodupės) pelkė |
500–800 |
2016 |
| Tauragės r. |
Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas, Viešvilės aukštupio pelkyno BAST |
~500 |
2015 |
| Telšių r. |
Varnių regioninis parkas, Debesnų pelkė, Paršežerio–Lūksto pelkių komplekso BAST |
~300 |
2014 |
| Rokiškio r. |
Sartų regioninis parkas, Baršėnų pelkės BAST |
~300 |
2014 |
| Švenčionių r. |
Aukštaitijos nacionalinis parkas, Kretuonykščio ežero ir jo apyežerio BAST |
~300 |
2014 |
| Šiaulių r. |
Kurtuvėnų regioninis parkas, Lygės BAST |
~200 |
2014 |
Dvilapio purvuolio populiacijos būklė Lietuvoje įvertinta kaip nepalanki ir bloga, nes stebimas akivaizdus populiacijų skaičiaus ir individų jose mažėjimas, o buveinių būklė yra bloga ir blogėjanti. Vienkartinės gamtotvarkos priemonės, įgyvendintos kai kuriose BAST, nedaro ilgalaikės teigiamos įtakos dvilapio purvuolio populiacijų būklei. Jeigu nebus nuolat tinkamai tvarkomos buveinės, per artimiausius 20 metų gali išnykti apie 40 proc. žinomų populiacijų. Gausiausios ir gyvybingiausios populiacijos iki šiol išlikusios Aukštaitijos nacionaliniame parke, Gražutės regioniniame parke, Kurtuvėnų regioniniame parke, Labanoro regioniniame parke ir Žemaitijos nacionaliniame parke.
14. Pirmiausia turi būti atkuriamos ir nuolat palaikomos buveinės, kuriose dvilapio purvuolio populiacijos yra negausios ir kurios yra buveinių apsaugai svarbiose teritorijose, išskirtose šios rūšies apsaugai. Labai svarbu nuolat palaikyti rūšiai palankią buveinių būklę tose teritorijose, kuriose dvilapio purvuolio populiacijos didelės ir gausios, siekiant užtikrinti jų ilgalaikį išsaugojimą.
Grėsmę keliantys veiksniai
15. Dvilapio purvuolio populiacijoms grėsmę keliančius veiksnius ir priežastis galima suskirstyti į tris grupes: keliantys grėsmę visai buveinei ir populiacijai, keičiantys kurią nors vieną buveinės savybę, tuo pačiu veikiantys ir rūšies populiaciją, tiesiogiai grėsmę populiacijoms keliantys veiksniai, bet nedarantys įtakos buveinei. Dvilapio purvuolio populiacijų ir buveinių būklei grėsmę keliantys veiksniai bei jų svarba apibendrinta 2 lentelėje.
2 lentelė. Dvilapio purvuolio populiacijų ir buveinių būklei grėsmę keliantys veiksniai
| Grėsmę keliantis veiksnys |
Svarba |
Aprašymas |
Neigiamo poveikio mažinimo galimybės |
| Rūšies biologinės savybės |
Didelė |
Rūšiai būdingos gerai apšviestos, atviros, su reta žolinių augalų ir vešlia samanų danga buveinės. Jeigu buveinėse vyrauja krūmai ir aukštaūgiai žoliniai augalai, dvilapiai purvuoliai nustelbiami, mažiau žydi, užmezga mažai arba visai neužmezga vaisių, nėra sėkloms sudygti tinkamų mikrobuveinių. |
Sumažinti neigiamą biologinių savybių poveikį populiacijų būklei galima taikant tinkamas gamtotvarkos priemones. |
| Natūralūs buveinių pokyčiai |
Didelė |
Daugelis rūšies buveinių yra blogėjančios būklės, daugiausia dėl jų apšviestumo mažėjimo apaugant krūmais ir aukštaūgiais žoliniais augalais (pvz., nendrėmis). Buveinėse vyraujant aukštaūgiams žoliniams augalams, formuojasi storas nesuirusių augalų liekanų sluoksnis, kuris riboja dvilapių purvuolių, ypač jaunų individų, augimą, į dirvožemį patekusios sėklos sunkiai sudygsta. |
Reguliarus tinkamai parinktų gamtotvarkos priemonių įgyvendinimas. |
| Biotiniai veiksniai |
Didelė |
Didžiausią grėsmę dvilapiui purvuoliui kelia bebrų veikla. Pasitaiko atvejų, kai šalia dvilapio purvuolio buveinių esančius vandens telkinius bebrai patvenkia ir dėl to pakyla vandens lygis pelkėje. Visą vegetacijos sezoną ar ilgiau trunkantis buveinės užtvindymas gali sunaikinti visą rūšies populiaciją. Neigiamos įtakos populiacijoms turi šernų veikla. Pelkių buveinėse apsilankę šernai, ieškodami maisto, suknisa buveinės paviršių ir sunaikina dvilapio purvuolio individus. |
Dvilapio purvuolio apsaugai svarbių buveinių aplinkoje, arčiau kaip 500 m nuo buveinės ribų, būtina uždrausti įrengti gyvūnų šėryklas. Teritorijose reikia reguliuoti šernų ir bebrų populiacijų gausumą. |
| Abiotiniai veiksniai |
Vidutinė |
Pasitaiko atvejų, kai rūšies populiacijos nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Per šalnas gali nušalti daugumos populiacijos individų žiedynai. Augalai apdulkinami lietaus pagalba. Jeigu augalų žydėjimo laikotarpiu nebūna lietingų dienų, sumažėja augalų galimybė apsidulkinti ir užmegzti vaisius. Grėsmę kelia ilgalaikės sausros vasaros laikotarpiu. Esant sausroms, pelkėse nukrenta gruntinio vandens lygis ir tai neigiamai veikia populiacijas. |
Galimybių sumažinti neigiamą poveikį nėra. |
| Antropogeniniai buveinių pokyčiai |
Didelė |
Svarbiausias veiksnys, keliantis grėsmę dvilapio purvuolio buveinėms, yra tiesioginis ar netiesioginis pelkių naikinimas. Dauguma populiacijų buvo sunaikintos nusausinus pelkes. Sausinamosios melioracijos paveiktos pelkės keičiasi dėl bendro melioracijos poveikio ir vandens lygio mažėjimo pelkių buveinėse. Bet kokie upių ir ežerų patvankos darbai turėtų būti draudžiami ne mažiau kaip 500 m atstumu nuo pelkės, kurioje yra dvilapio purvuolio populiacijos, ribų. Visais atvejais bet kokių hidrotechninių įrenginių ir dirbtinių vandens telkinių įrengimas 500–1000 m atstumu nuo pelkės ribų turėtų būti vykdomas tik įvertinus galimą poveikį pelkei. Jeigu dvilapio purvuolio buveinės yra upių ar upelių slėniuose, negali būti vykdomi jokie upės vagos pertvarkymo darbai. Didelį neigiamą poveikį dvilapio purvuolio buveinėms daro nutrūkęs tradicinis pelkių naudojimas: vėlyvas žolės pjovimas ir jos šalinimas. |
Sausinamosios melioracijos sistemų pertvarka, atnaujinimas ir nauji melioracijos projektai turi būti derinami įvertinus jų galimą poveikį dvilapio purvuolio buveinėms, esančioms iki 1000 m atstumu. Skatinti žemių savininkus ir naudotojus pelkių buveinėse vykdyti tradicinį ūkininkavimą. |
| Mokslinių tyrimų trūkumas |
Didelė |
Labiausiai trūksta duomenų apie dvilapio purvuolio žydėjimo, žiedų apdulkinimo, vaisių mezgimo, sėklų dygimo ir vegetatyvinio dauginimosi biologiją, taip pat populiacijos genetinę įvairovę bei buveinių ekologinius rodiklius. Nėra atliktų tyrimų, kaip skirtingos gamtotvarkos priemonės, jų įgyvendinimo metodai, terminai ir dažnumas veikia rūšies populiacijų sudėtį ir gyvybingumą. |
Būtina atlikti išsamius dvilapio purvuolio biologijos, ekologijos, populiacijų dinamikos tyrimus, vykdyti įgyvendintų gamtotvarkos priemonių poveikio vertinimą buveinių ir populiacijų būklei. |
Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Kritinė grėsmė – populiacija sparčiai mažėja ir gali išnykti per artimiausius 20 metų ar trumpesnį laikotarpį.
Didelė grėsmė – populiacija per 20 metų ar trumpesnį laikotarpį sumažėja daugiau kaip 20 proc.
Vidutinė grėsmė – populiacija per 20 metų sumažėja mažiau kaip 20 proc.
Maža grėsmė – veiksniai, veikiantys lokaliai ir (ar) nereguliariai.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
16. Lietuvoje atlikti šie dvilapio purvuolio moksliniai tyrimai ir inventorizacijos:
16.1. įgyvendinant projektą „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės teisinės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant ES Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“ (1999–2001), surinkti ir apibendrinti visi literatūroje skelbti, archyviniuose dokumentuose esantys ir herbariumų kolekcijose saugomi duomenys apie istorines ir naujausias aptiktas dvilapio purvuolio augavietes. Šių duomenų pagrindu įvertinta buveinių būklė ir nustatyta, kad daugumos buveinių apsaugai užtikrinti būtina įgyvendinti gamtotvarkos priemones. Nustatyta, kad dalis XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais užregistruotų populiacijų yra išnykusios dėl buveinių pokyčių. Dalies populiacijų būklė nebuvo įvertinta, nes archyviniai ir literatūros duomenys buvo netikslūs ir buvo neįmanoma lokalizuoti radaviečių. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs vykusiems buveinių ir individų gausos pokyčiams vertinti;
16.2. vykdant projektą „Europinės svarbos saugomų rūšių teritorijų tinklo „Natura 2000“ įgyvendinimas Lietuvoje“ (2002–2003), buvo patikrinta dauguma literatūroje ir kituose informacijos šaltiniuose minimų dvilapio purvuolio augaviečių, įvertinta jų būklė. Pasiūlytos teritorijos, kurios turėtų būti paskelbtos BAST. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs buveinių apsaugos organizavimui;
16.3. Aplinkos apsaugos agentūros užsakymu, Botanikos instituto specialistai 2008–2009 m. įvertino 10 dvilapio purvuolio augaviečių ir populiacijų būklę šiose Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ (toliau – „Natura 2000“) teritorijose: Čepkelių pelkė (Varėnos r.), Ilgašilis (Zarasų r.), Dainavos giria (Alytaus r., Lazdijų r., Varėnos r., Druskininkų sav.), Pakėvio miškas (Kelmės r.), Asvejos ežerynas (Vilniaus r.), Viešvilės aukštupio pelkynas (Jurbarko r., Tauragės r.), Žemaitijos nacionalinis parkas (Plungės r., Skuodo r.), Vyko ežero apyežerės (Zarasų r.), Labanoro regioninis parkas (Molėtų r., Švenčionių r., Utenos r.); 2012 m. – 9 dvilapio purvuolio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Viešvilės aukštupio pelkynas (Jurbarko r., Tauragės r.), Žemaitijos nacionalinis parkas (Plungės r., Skuodo r.), Vyko ežero apyežerės (Zarasų r.), Labanoro regioninis parkas (Molėtų r., Švenčionių r., Utenos r.), Pakėvio miškas (Kelmės r.), Čepkelių pelkė (Varėnos r.), Dainavos giria (Alytaus r., Lazdijų r., Varėnos r., Druskininkų sav.), Ilgašilis (Zarasų r.); 2013–2014 m. – 14 dvilapio purvuolio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Anykščių šilelis (Anykščių r.), Juodlės miškas (Kelmės r.), Paršežerio-Lūksto pelkių kompleksas (Telšių r.), Smalvos ir Smalvykščio ežerai ir pelkės (Ignalinos r., Zarasų r.), Gudmoniškės pelkė (Kelmės r.), Spindžiaus miškas (Trakų r.), Baršėnų pelkė (Rokiškio r.), Pelkėtos Rašų ežero pakrantės (Zarasų r.), Balnio ežeras ir jo apyežerės (Zarasų r.), Ėglio ir Ėglioko ežerai (Zarasų r.), Praviršulio tyrelis (Radviliškio r., Raseinių r.), Lygė (Šiaulių r.), Vyžuonų šilas (Utenos r.), Kretuonykščio ežeras ir apyežeris (Ignalinos r., Švenčionių r.); 2015 m. – 19 dvilapio purvuolio augaviečių ir populiacijų būklę šiose „Natura 2000“ teritorijose: Pravalo ežeras ir jo apyežerės (Vilniaus r.), Viešvilės aukštupio pelkynas (Jurbarko r., Tauragės r.), Žemaitijos nacionalinis parkas (Plungės r., Skuodo r.), Asvejos ežerynas (Molėtų r., Švenčionių r., Vilniaus r.), Ilgašilis (Zarasų r.), Kazitiškio pelkė (Ignalinos r.), Labanoro regioninis parkas (Molėtų r., Švenčionių r., Utenos r.), Pakėvio miškas (Kelmės r.), Čepkelių pelkė (Varėnos r.), Zalvės pelkė (Zarasų r.), Solio ežeras ir jo apyežeris (Trakų r.), Verknės vidurupys (Prienų r., Trakų r.), Dainavos giria (Alytaus r., Lazdijų r., Varėnos r., Druskininkų sav.), Vyko ežero apyežerės (Zarasų r.), Bražuolės slėniai ties Gratiškėmis (Elektrėnų sav.), Bražuolės upė ir jos slėnis (Elektrėnų sav.), Bražuolės upės slėnis žemiau Vilūniškių (Elektrėnų sav.), Žuvinto ežeras ir Buktos miškas (Alytaus r., Lazdijų r., Marijampolės sav), Dietkauščiznos pievos (Ignalinos r.). Nustatyta, kad populiacijų būklė (individų tankumas, pasiskirstymas brandos grupėmis) daugelyje BAST blogėja dėl vykstančių buveinių pokyčių ir neįgyvendinamų arba netinkamai įgyvendinamų gamtotvarkos priemonių. Tyrimai patikimi, jų rezultatai svarbūs buveinių būklės ir individų gausos populiacijose pokyčiams įvertinti;
16.4. 2011–2014 m. Aplinkos ministerijos užsakymu, BĮ Gamtos tyrimų centras (kurį atstovo Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorija) kartu su UAB ELLE įvykdė projektą „EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimas visoje šalyje“. Iš visų inventorizuotų buveinių, dvilapis purvuolis buvo užregistruotas 66 šarmingų žemapelkių, tarpinių pelkių ir liūnų, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių buveinėse. Rezultatai svarbūs rūšies paplitimo Lietuvos teritorijoje įvertinimui.
17. Visose šiuo metu žinomose populiacijose reikia atlikti išsamius populiacijų tyrimus, įvertinti jų dydį ir sudėtį, įvertinti buveinių būklę ir galimas grėsmes. Surinkus tokią informaciją, būtų galima pateikti detalias išvadas apie rūšies populiacijos būklę Lietuvoje ir parengti rūšies apsaugos strategiją šalies mastu. Labiausiai trūksta duomenų apie dvilapio purvuolio žydėjimo, žiedų apdulkinimo, vaisių mezgimo, sėklų dygimo ir vegetatyvinio dauginimosi biologiją, taip pat populiacijos genetinę įvairovę, rūšiai būtinus buveinių ekologinius rodiklius. Tyrimų duomenų pagrindu būtų galima parengti individualias populiacijų apsaugos rekomendacijas atsižvelgus į mikrobuveinių ir buveinių tipą bei būklę, individų gausumą ir jų erdvinį pasiskirstymą populiacijoje.
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
18. Dvilapis purvuolis, kaip viena iš tikslinių saugomų rūšių, kurių apsaugai reikalingos gamtotvarkos priemonės, įtrauktas į šiuos gamtotvarkos planus:
18.1. Paršežerio–Lūksto pelkių komplekso gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-769 „Dėl Paršežerio–Lūksto pelkių komplekso gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.2. Spindžiaus miško gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. D1-172 „Dėl Spindžiaus miško gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.3. Didžiojo Siaurio gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. D1-47 „Dėl Didžiojo Siaurio gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.4. Raisto pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-693 „Dėl Raisto pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.5. Laukagalio pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. D1-403 „Dėl Laukagalio pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.6. Siberijos pelkės gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. D1-53 „Dėl Siberijos pelkės gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.7. Ilgašilio gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. D1-48 „Dėl Ilgašilio gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.8. Liubelio miško gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. D1-30 „Dėl Liubelio miško gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.9. Praviršulio tyrelio gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-804 „Dėl Praviršulio tyrelio gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.10. Girutiškio gamtinio rezervato pelkių komplekso gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-333 „Dėl Girutiškio gamtinio rezervato pelkių komplekso gamtotvarkos plano patvirtinimo“;
18.11. Bražuolės slėnio gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. D1-144 „Dėl Bražuolės slėnio gamtotvarkos plano patvirtinimo“.
Dėl lėšų stygiaus gamtotvarkos priemonės, numatytos aukščiau nurodytuose gamtotvarkos planuose, įgyvendintos iš dalies arba atlikti tik vienkartiniai tvarkymo darbai, nors gamtotvarkos planuose numatytos ilgalaikės priemonės palankiai buveinių būklei užtikrinti.
19. Dvilapis purvuolis, kaip viena iš tikslinių saugomų rūšių, kurios apsaugai reikia įgyvendinti gamtotvarkos priemones, įtrauktas į šiuos parengtus, bet nepatvirtintus gamtotvarkos planus, todėl gamtotvarkos priemonės, nurodytos šiuose gamtotvarkos planuose, neįgyvendintos:
19.2. Beržoro kaimo kraštovaizdžio ir Pailgio botaninio draustinių, Velėnijos, Širvinskinės ir Sidabro pelkių gamtotvarkos planas;
19.12. Žemaitijos nacionalinio parko dalies – Babrungo kraštovaizdžio bei Pakastuvos telmologinio draustinių gamtotvarkos planas;
20. Dvilapis purvuolis minimas Biržulio-Stervo pelkių komplekso gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-492 „Dėl Biržulio-Stervo pelkių komplekso gamtotvarkos plano patvirtinimo“, tačiau apsaugos priemonės šiame plane rūšiai nenumatytos.
21. Dvilapis purvuolis, kaip saugomoms teritorijoms svarbi rūšis, minimas parengtuose, tačiau nepatvirtintuose šiuose gamtotvarkos planuose:
22. Dvilapio purvuolio buveinių tvarkymo apimtys Lietuvoje yra aiškiai nepakankamos ir neužtikrina palankios jų apsaugos būklės, tuo pačiu negarantuoja dvilapio purvuolio populiacijų gyvybingumo. Įgyvendinus gamtotvarkos priemones dideliuose pelkių buveinių plotuose, rekomenduojama išskirti nedidelį plotą užimančias (0,1–0,3 ha), ypač svarbias dvilapio purvuolio mikrobuveines ir jose reguliariai įgyvendinti būtinas, kiekvienam plotui individualiai parinktas apsaugos priemones. Taip galima sumažinti palankiai apsaugos būklei užtikrinti reikalingų lėšų kiekį.
III SKYRIUS
APSAUGOS PLANO TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR PRIEMONĖS
23. Dvilapio purvuolio (Liparis loeselii) apsaugos plano (toliau – Apsaugos planas) tikslas – išlaikyti gyvybingą dvilapio purvuolio populiaciją Lietuvoje ir užtikrinti palankią rūšies apsaugos būklę.
Dvilapio purvuolio palankios apsaugos būklės kriterijai ir rodikliai nurodyti 4 lentelėje. Palankiai rūšies apsaugos būklei užtikrinti turi būti išsaugota ne mažiau kaip 90 % visų dabar Lietuvoje žinomų dvilapio purvuolio populiacijų. Populiacijų monitoringas turi būti vykdomas ne mažiau kaip 5 metus, jeigu tyrimai vykdomi kasmet, ir ne mažiau kaip 10 metų, jeigu tyrimai vykdomi kas dveji metai.
24. Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės pateiktos 3 lentelėje.
3 lentelė. Apsaugos plano uždaviniai ir priemonės.
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Pagerinti žinomų dvilapio purvuolio augaviečių buveinių būklę |
1.1. apsaugoti dvilapio purvuolio augavietes nuo buveinių sąlygų keitimo ir tiesioginio buveinių naikinimo; 1.2. pakoreguoti galiojančius ir nepatvirtintus gamtotvarkos planus atsižvelgus į dabartinę dvilapio purvuolio buveinių ir populiacijų būklę bei nuosekliai įgyvendinti planuose numatytas apsaugos priemones; 1.3. atkurti pažeistas ar dėl sukcesinių pokyčių nepalankia kryptimi kintančias dvilapio purvuolio buveines (80 % visų buveinių), neatitinkančias palankios apsaugos būklės kriterijų (4 lentelė); 1.4. palaikyti buveinių apsaugai svarbiose teritorijose (sąrašas pateiktas 11 punkte) esančių dvilapio purvuolio populiacijų palankią apsaugos būklę; 1.5. organizuoti ypač vertingų dvilapio purvuolio populiacijų (1 lentelė) apsaugą gerinant ir palaikant palankias mikrobuveinių sąlygas nedideliuose plotuose (0,1–0,3 ha). |
| 2. Atlikti mokslinius dvilapio purvuolio tyrimus |
2.1. ištirti rūšies dauginimosi sėklomis ypatumus Lietuvoje vyraujančiomis sąlygomis; 2.2. ištirti rūšies vegetatyvinio dauginimosi ypatumus Lietuvoje vyraujančiomis sąlygomis; 2.3. nustatyti rūšies genetinę įvairovę, populiacijų genetinės izoliacijos ir genetinės erozijos lygį; 2.4. vykdyti rūšies paiešką teritorijose (ne mažiau kaip 30 vietovių), kuriose ji anksčiau augo, bet dabar laikoma išnykusia, ir nustatyti per paskutiniuosius 20 metų išnykusių populiacijų žūtį lėmusias priežastis; 2.5. įvertinti įgyvendintų gamtotvarkos priemonių poveikį populiacijų būklei ir nustatyti rūšiai palankiausias gamtotvarkos priemones, jų įgyvendinimo terminus ir periodiškumą. |
| 3. Vykdyti dvilapio purvuolio populiacijos būklės monitoringą |
3.1. parengti dvilapio purvuolio ir kitų Europos Bendrijos svarbos rūšių monitoringo programą 2017–2027 m.; 3.2. vykdyti individų dinamikos, populiacijų sudėties ir būklės monitoringą buveinių apsaugai svarbiose teritorijose (pateikta 11 punkte). |
25. Veiksniai, galintys turėti įtakos numatomų Apsaugos plano priemonių įgyvendinimui, pateikiami 4 ir 5 lentelėse.
4 lentelė. Dvilapiui purvuoliui palankios apsaugos būklės kriterijai.
| Kriterijus |
Vertinamas rodiklis |
Matavimo vienetas |
Rodiklio būklė |
Pastabos |
| Populiacijos rodikliai |
Individų skaičius |
Skaičius |
Stabilus, didėjantis ar nedaug kintantis |
50 ar daugiau individų |
| Žydinčių individų skaičius |
Skaičius |
Stabilus ar didėjantis |
Ne mažiau kaip 10 % ir ne daugiau kaip 50 % žydinčių individų |
|
| Populiacijos demografinė sudėtis |
Santykis, % |
Stabilus ar nedaug kintantis |
Nesubrendę individai (juvenilinės ir imaturinės stadijų) sudaro ne mažiau kaip 50 % populiacijos, pribręstantys ir subrendę (virgininės ir generatyvinės stadijų) – ne daugiau kaip 50 % visos populiacijos. |
|
| Populiacijos užimamas plotas |
Plotas, ha |
Stabilus ar didėjantis |
0,1 ha ar daugiau |
|
| Buveinės dydis |
Tinkamos buveinės plotas |
Buveinės plotas, ha |
Stabilus ar didėjantis |
0,5 ha ar daugiau |
| Buveinės struktūra |
Medžių ardo susivėrimas |
Padengimas, % |
Stabilus ar mažėjantis |
Ne daugiau kaip 1 % |
| Krūmų ardo susivėrimas |
Padengimas, % |
Stabilus ar mažėjantis |
Ne daugiau kaip 5 % |
|
| Žolių ardo padengimas |
Padengimas, % |
Stabilus |
Ne daugiau kaip 50 % (optimalus – 30–40 %), iš jų aukštosios žolės turi sudaryti ne daugiau kaip 10 % žolių dangos |
|
| Nesuirusios augalų liekanos |
Padengimas, % |
Stabilus ar mažėjantis |
Ne daugiau kaip 20 % (optimalus – mažiau kaip 5 %) augalų žydėjimo pradžioje |
|
| Plikas dirvožemis (be žolių, samanų ir nuokritų) |
Padengimas, % |
Stabilus |
Ne mažiau kaip 5 % (optimalu – 10 %) dirvožemio turi būti plikas, kad būtų sąlygos sėkloms dygti ir daigams augti |
|
| Vandens lygis |
Gylis, cm |
Stabilus ar mažai kintantis |
Arti dirvožemio paviršiaus ar ties juo, bet ne giliau kaip 30 cm; galimi trumpalaikiai ar (ir) sezoniniai vandens lygio svyravimai |
|
| Dirvožemio cheminė sudėtis ir savybės |
Durpių mineralizacija, pH |
Stabili ar mažai kintanti |
Durpės mažai susiskaidžiusios, jų pH neutralus ar silpnai šarmingas |
5. lentelė. Dvilapio purvuolio apsaugos tikslų įgyvendinimui įtakos turinčių veiksnių vertinimas.
| Veiksnys |
Veikimo pobūdis |
Reikšmingumas |
| Pažeistų buveinių sukcesiniai pokyčiai |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| Gamtotvarkos priemonių įgyvendinimas |
Kintantis |
Labai reikšmingas |
| Buveinių suskaidymas ir izoliacija |
Neigiamas |
Labai reikšmingas |
| Populiacijų suskaidymas ir izoliacija |
Neigiamas |
Reikšmingas |
| Vandens lygio pokyčiai |
Kintantis |
Labai reikšmingas |
| Maža genetinė įvairovė |
Neigiamas |
Reikšmingas |
| Dirvožemio cheminės sudėties pokyčiai |
Neigiamas |
Reikšmingas |
| Aplinkos tarša |
Neigiamas |
Lokaliai reikšmingas |
| Nepakankama apsauga |
Neigiamas |
Lokaliai reikšmingas |