Administracinė byla Nr. A-886-442/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01833-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 18 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. bausmę atlikinėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Nurodė, jog jis yra katalikas ir Ligoninėje jam nebuvo suteiktos sąlygos religinių apeigų atlikimui. Dėl to, jog negalėjo atlikti religinių apeigų su skundais kreipėsi į Ligoninės administraciją. Religinių apeigų atlikimas, malda jam galėtų suteikti stiprybės, nes jis serga nepagydoma liga. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimus.
4. Atsakovas nurodė, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, todėl privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus asmenims, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse bei asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Ligoninės prioritetinė paskirtis yra sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir planinių konsultacijų užsakymas kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose bei pacientų į jas pristatymas. Pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) forma, yra paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas, todėl jis yra laikomas izoliuotai nuo kitų nuteistųjų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatyta tvarka bei pagal Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 20 punkto reikalavimus – pacientui, sergančiam arba įtariamam, kad serga infekcinėmis ligomis, kurių sukėlėjai plinta per orą (su lašeliais), taikomos standartinės ir papildomos izoliavimo priemonės. Ligoninėje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susitikti su religinių bendruomenių atstovais bei visuomeninių organizacijų savanoriais, tačiau dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir atskiro bei izoliuoto laikymo Ligoninėje administracijai yra sudėtinga organizuoti socialinę reabilitaciją apimtimi, kuri galima kitose laisvės atėmimo vietose ar kitiems nesergantiems užkrečiamomis ligomis ilgiau Ligoninėje gydomiems pacientams. Atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę ir higienos normos reikalavimus, Ligoninės administracija negali nurodyti religinių bendruomenių atstovams bendrauti su pareiškėju betarpiškai atskirose patalpose. Jokių duomenų, jog skundžiamos kalinimo sąlygos sukėlė neigiamą poveikį jo sveikatai, nepateikė. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
5. Pareiškėjas 2018 m. sausio 24 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. sausio 25 d., atliekant bausmę LAVL, jam nebuvo sudaromos sąlygos atlikti religines apeigas specialiai tam skirtoje patalpoje (bažnyčioje, koplyčioje). Nurodė, kad yra katalikas ir Ligoninė ignoruoja pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Teigė, jog kreipėsi su prašymais ir skundais į Ligoninės administraciją, kad sudarytų sąlygas nueiti į koplyčią atlikti religinių apeigų, bet jam buvo atsakyta, jog nuteistieji į koplyčią nėra vedami. Religinių apeigų atlikimas jam galėtų suteikti stiprybės, nes jis serga nepagydoma liga. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinį išgyvenimą, sukrėtimus, emocinę depresiją.
8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje gydomas dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjui taip pat diagnozuota vaistams atspari (duomenys neskelbtini) forma, jam yra paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dienotvarkėje numatytu laisvalaikio laiku gali išpažinti jam priimtiną religiją savo gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) į koplytėlę nėra vedami kaskart jiems prašant, į koplytėlę jie vedami religinių švenčių metu, kuomet dalyvauja dvasininkas. Pabrėžė, kad kiekvieną sekmadienį į Ligoninę atvyksta Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos narys, kuris lanko kiekvieną norintįjį suimtąjį ar nuteistąjį, ir su jais meldžiasi, bendrauja per atidarytą kameros langelį. Pareiškėjas buvo gydomas vienas kamerų tipo patalpoje, šiuo metu jis kali vienoje kameroje kartu su kitais pacientais, tačiau duomenų, jog pareiškėjo atliekamos religinės apeigos trukdė ar trukdytų kitų nuteistųjų poilsiui, Ligoninės administracija neturi. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su kapelionu bendrauti prašymo Ligoninės administracijai nėra pateikęs, taip pat jam buvo pasiūlyta religinėms apeigoms reikalinga atributika (Šv. Raštas, Naujasis Testamentas, pastatomas kryžius ir kt.), tačiau pareiškėjas jų atsisakė ir kitų pageidavimų religinėms apeigoms atlikti kamerų tipo patalpose neišsakė. Nors pareiškėjas į Ligoninės administraciją dėl religinių apeigų atlikimo kreipėsi 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. gruodžio 8 d., 2017 m. gruodžio 21 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 4 d., tačiau, atsakovo nuomone, pareiškėjas neturi jokio tikslo atlikti religines apeigas, jo kreipimasis tiek į Ligoninės administraciją, tiek į teismą yra deklaratyvaus pobūdžio, tik formaliai nurodant apie nuteistojo teisę atlikti religines apeigas ir siekiant iš to finansinės naudos. Pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.
II.
9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2852-402/2017 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas).
10. Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų LVAL pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktų sąlygų religinių apeigų atlikimui.
11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
12. Teismas religijos laisvės kontekste pabrėžė, kad ją įtvirtina tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir Bausmių vykdymo kodeksas. Teismas nurodė, kad pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).
13. Teismas nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentavo, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį, pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).
14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Ligoninės administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie serga užkrečiamomis ligomis, nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninėje buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) gydymas, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017). Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime nurodė, jog Ligoninėje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susitikti su religinių bendruomenių atstovais. Taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Ligoninė turi užtikrinti nuteistųjų, kurie gydomi Ligoninėje, nesvarbu ar jie serga užkrečiamomis ligomis, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas. Atsakovas šiuo atveju nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju turėjo būti ribojama pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas. Iš byloje atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. kreipėsi su skundu į Ligoninės direktorių, jog jam nesuteikiamos sąlygos atlikti religinių apeigų. Ligoninė, atsakydama į pareiškėjo skundą, 2017 m. gegužės 8 d. rašte nurodė, jog nuteistieji į koplytėlę nėra vedami, Ligoninėje kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos susitikti su religinių bendruomenių atstovais bei visuomeninių organizacijų savanoriais. Teismo vertinimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu norėdamas pasinaudoti savo teise atlikti religines apeigas buvo iš dalies aktyvus ir kėlė klausimą dėl Ligoninės veiksmų (neveikimo) religijos laisvės aspektu, t. y. siekė tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju nepagrindė teisėto pagrindo riboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Todėl teismas konstatavo, jog egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui apskritai nebuvo suteikta.
15. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytą religinių apeigų atlikimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2201-554/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pažeista pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas). Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Ligoninės pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktų sąlygų religinių apeigų atlikimui laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. sausio 25 d.
18. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
19. Teismas religijos laisvės kontekste pabrėžė, kad ją įtvirtina tiek Konvencija, tiek Konstitucija, o nuteistųjų atveju – ir BVK. Teismas vadovavosi Konvencijos 9 straipsnio 1, 2 dalimis, Konstitucijos 26 straipsnio 2, 4 dalimis, BVK 106 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 184–186 punktais.
20. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2017 m. lapkričio 24 d., 2017 m. gruodžio 8 d., 2017 m. gruodžio 21 d., 2017 m. gruodžio 27 d., 2018 m. sausio 4 d. prašymais kreipėsi į LAVL administraciją, kad jam būtų sudaryta galimybė pasinaudoti teise atlikti religines apeigas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu norėdamas pasinaudoti savo teise atlikti religines apeigas buvo aktyvus ir kėlė klausimą dėl Ligoninės veiksmų (neveikimo) religijos laisvės aspektu, t. y. siekė tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, atsisakymą vesti pareiškėją į koplytėlę atlikti religinių apeigų grindė tuo, jog užtikrinant Taisyklių 731 punkto reikalavimus Ligoninėje esantys pacientai laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose, kiekvieno lokalizuoto pastato atskiroje patalpoje pacientams teikiamos tik mokytojų konsultacijos ar individualūs susitikimai su kviestinais svečiais, nuteistieji į koplytėlę nėra vedami, o kiekvieną kartą religinių bendruomenių atstovams bei visuomeninių organizacijų savanoriams atvykus į Ligoninę, sudaromos sąlygos susitikti su nuteistaisiais pagal pateiktą rašytinį prašymą.
21. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Ligoninės administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie yra laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose, neturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog Ligoninėje yra įrengta koplyčia, taigi, yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Ligoninė turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi lokalizuotuose korpusuose ir yra rakinami savo gyvenamosiose patalpose. Atsakovas šiuo atveju nenurodo teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamu atveju turėjo būti ribojama pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas. Teismas priėjo išvadą, kad atsakovas nenurodė teisės akto nuostatos, kuri sudarytų pagrindą tvirtinti, kad ginčo laikotarpiu galėjo ir turėjo būti suvaržyta pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas, t. y. atsakovas šiuo konkrečiu atveju nepagrindė teisėto pagrindo riboti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas. Todėl egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
22. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Be to, teismas įvertino ir tas aplinkybes, jog atsakovas yra pasiūlęs pareiškėjui atributiką religinėms apeigoms atlikti kameroje, pareiškėjui buvo pasiūlyti dvasinio pobūdžio pokalbiai, 2017 m. gruodžio 15 d. (prieš pat ginčo laikotarpio pradžią) pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti Šv. Mišiose. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytą religinių apeigų atlikimo pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.
IV.
23. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundus tenkinti, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.
24. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nesuteiktos sąlygos religinių apeigų atlikimui parodo atsakovo atstovo pareigų neatlikimą. Pažymi, kad į teismą dėl pažeistų jo teisių pareiškėjas kreipiasi į teismą jau antrą kartą. Nurodo, kad buvo pažeisti BVK 106 straipsnis, Konstitucijos 26 straipsnis ir Konvencijos 9 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus, nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
25. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo panaikinimo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo ir nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pabrėžia, kad pareiškėjas aplinkybes nurodė abstrakčiai, nepateikė jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir nurodytos žalos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose, su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. L. kildina iš neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL) pareigūnų veiksmų dėl nesuteiktų sąlygų religinių apeigų atlikimui laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. sausio 25 d., atlyginimo.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi sujungė administracines bylas Nr. A-3206-442/2018 (Nr. I-2852-402/2017) ir A-4635-502/2018 (Nr. I-2201-554/2018) į vieną bylą ir suteikė bylai numerį Nr. A-3206-442/2018 (dabar Nr. A-886-442/2019).
29. Pirmosios instancijos teismai, iš dalies tenkindami pareiškėjo skundus, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygas (pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas).
30. Pareiškėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, mano, kad jam turėjo būti priteista visa jo prašyta neturtinės žalos atlyginimo suma.
31. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
32. Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į teisės aktų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 9 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 str.) nustatytą ir, jo teigimu, Laisvės atėmimo vietų ligoninės pažeistą jo teisę atlikti religines apeigas ginčo laikotarpiu.
33. Pirmosios instancijos teismai, tikrindami atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunduose nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo LAVL sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismai, įvertinę pareiškėjo kalinimo sąlygas religijos laisvės aspektu ginčo laikotarpiu, skundus tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti religinėse apeigose, taigi, pirmosios instancijos teismai, priimdami ginčijamus sprendimus, konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pritaria pirmosios instancijos teismų pozicijai, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią Ligoninės administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie serga užkrečiamomis ligomis, neturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas.
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismų padarytomis išvadomis, kad egzistavo pareiškėjo skunduose nurodyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nes teisė dalyvauti religinėse apeigose ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo suteikta.
36. Atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).
38. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismų padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas prašė, kad jam būtų priteista bendrai 4 000 Eur (3 000 + 1 000 ) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunduose, nei apeliaciniuose skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į tai, kad tam tikro ginčo laikotarpiu atsakovas buvo pasiūlęs pareiškėjui atributiką religinėms apeigoms atlikti kameroje, dvasinio pobūdžio pokalbius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
40. Pirmosios instancijos teismų sprendimai keičiami, pareiškėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti iš viso 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Nutartis neskundžiama.