LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

į s a k y m a s

DĖL makrofitų tyrimų ežeruose ir tvenkiniuose metodikos PATVIRTINIMO

2013 m. gruodžio 16 d. Nr. D1-934

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544; 2009, Nr. 154-6955) 22 straipsnio 2 dalimi ir Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-210 (Žin., 2007, Nr. 47-1814; 2010, Nr.  29-1363; 2013, Nr. 94-4708), 15² punktu,

t v i r t i n u Makrofitų tyrimų ežeruose ir tvenkiniuose metodiką (pridedama).

Aplinkos ministras                                                                  Valentinas Mazuronis

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. D1-934

MAKROFITŲ TYRIMŲ EŽERUOSE IR TVENKINIUOSE METODIKA

I skyrius. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Makrofitų tyrimų ežeruose ir tvenkiniuose metodika (toliau – Metodika) nustato ežerų ir tvenkinių makrofitų tyrimų, atliekamų paviršinių vandens telkinių ekologinei būklei ir ekologiniam potencialui vertinti, tvarką.

2. Metodika privaloma vadovautis atliekant makrofitų tyrimus pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą ir skaičiuojant makrofitų etaloninį indeksą, reikalingą ežerų ekologinei būklei ir ežerų bei tvenkinių, kurie priskiriami prie labai pakeistų vandens telkinių, ekologiniam potencialui vertinti.

II skyrius. Pagrindinės SĄVOKOS

3. Metodikoje vartojamos sąvokos:

3.1. makrofitai – stambūs vandens telkinių ir atabrado zonoje augantys augalai, morfologiškai ir fiziologiškai prisitaikę augti vandens telkinių buveinėse;

3.2. helofitai – vandens telkinių pakrantėse ir šlapynėse augantys augalai, kurių apatinė dalis yra vandenyje arba vandens užlietame dirvožemyje, o didesnioji dalis stiebų iškilusi virš vandens;

3.3. lemnidai – vandens paviršiuje plūduriuojantys arba vandens storymėje plaukiojantys smulkūs bešakniai arba šaknis turintys, bet jomis neįsitvirtinantys augalai;

3.4. nimfeidai – vandens augalai, įsišaknijantys vandens telkinio dugne, bet turintys vandens paviršiuje plūduriuojančius lapus;

3.5. limneidai − visiškai panirę vandens augalai, įsišaknijantys vandens telkinio dugne ir visą vystymosi ciklą praleidžiantys po vandeniu;

3.6. potameidai – vandens augalai, kurių lapai ir stiebai panirę vandenyje, o į vandens paviršių išnyra žiedai arba žiedynai ir kai kurie viršutiniai lapai;

3.7. biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai;

3.8. makrofitų etaloninis indeksas (toliau – MEI) – rodiklis, kuriuo parodoma paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė pagal makrofitų taksonominės sudėties ir gausos nuokrypį nuo etaloninių sąlygų;

3.9. ekologinės kokybės santykis (toliau – EKS) – paviršinio vandens telkinio biologinio kokybės elemento rodiklio vertės ir atitinkamo vandens telkinio tipo biologinio kokybės elemento rodiklio etaloninės vertės santykis.

4. Kitos Metodikoje vartojamos sąvokos atitinka Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) 3 straipsnyje ir Vandensaugos tikslų nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 457 (Žin., 2003, Nr. 92-4179; 2009, Nr. 74-3029; 2010, Nr. 39-1880), 2 punkte apibrėžtas sąvokas.

III skyrius. MAKROFITŲ TYRIMAI EŽERUOSE IR TVENKINIUOSE

I skirsnis. Darbų sauga ir kokybės užtikrinimas

5. Asmuo (-ys), atliekantis (-ys) makrofitų tyrimus, turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus.

6. Atliekant lauko ir laboratorinius tyrimus turi būti vadovaujamasi bendraisiais darbų saugos reikalavimais.

II skirsnis. Tyrimų objektas ir laikas

7. Tyrimų metu įvertinama makrofitų rūšinė sudėtis, kiekvienos rūšies augalų gausumas skirtingose gylio zonose, makrofitų (ekologinių – morfologinių ir sistematinių grupių) didžiausias augimo gylis. Taip pat įvertinamas apšviestumas, kranto tipas, augalija, žemėnauda, vandens augalijos juostų išsivystymas, substratas, šlaito nuolydis.

8. Tyrimai atliekami vieną kartą per metus, įprastai liepos–rugpjūčio mėnesiais.

III skirsnis. Transektų vietų parinkimas

9. Transektų vietos parenkamos mažiausiai 50 m atstumu nuo paviršinio vandens telkinio intakų ir ištakų, siekiant išvengti veiksnių, galinčių iškreipti tyrimų rezultatus.

10. Jeigu tyrimai planuojami vykdyti niekada netirtame arba seniai tirtame ežere ar tvenkinyje, būtina parinkti pastovių stebėjimų transektų vietas, atlikus apžvalginius makrofitų tyrimus. Ežeras ar tvenkinys apiplaukiamas vandens plaukiojimo priemone (gumine valtimi, baidare ar pan.) ir tose vietose, kur keičiasi augalijos pobūdis, atliekama makrofitų rūšių inventorizacija statmenuose krantui pjūviuose (transektose) iki augalų išplitimo ribos (didžiausio augimo gylio). Galima naudotis ir aeronuotraukomis, padarytomis makrofitų augimo piko metu.

11. Transektų skaičius ir vietos nustatomos, atsižvelgus ne tik į apžvalginių tyrimų duomenis ar aeronuotraukų analizę, bet ir į turimą informaciją apie ežero ar tvenkinio plotą, kranto pobūdį, morfologiją, žemėnaudą. Kuo didesnis pagal užimamą plotą paviršinis vandens telkinys, tuo daugiau transektų jame turi būti ištirta (1 lentelė). Sudėtingo dubens, vingiuotus ežerus ar tvenkinius patartina suskirstyti į atskiras dalis pagal vidutinį gylį (iki 3 m ir daugiau kaip 3 m) ir kiekvienoje iš jų nustatyti tyrimams reikalingų transektų skaičių pagal išskirtos telkinio dalies plotą. Transektos turi būti tiriamos tai paviršinio vandens telkinio daliai būdinguose biotopuose, o jų skaičius kiekviename biotope turi būti proporcingas to biotopo užimamam plotui vandens telkinio dalyje.

1 lentelė. Rekomenduojamas tirti transektų skaičius pagal ežero ar tvenkinio paviršiaus plotą

Ežero ar tvenkinio paviršiaus plotas	Transektų skaičius
< 0,5 km^2	1–5
0,5–2 km^2	4–8
2–5 km^2	5–10
5–10 km^2	6–12
10–20 km^2	8–15
20–50 km^2	10–20
50–100 km^2	20–30
> 100 km^2	30–50

IV skirsnis. Transektų žymėjimas ir jas aprašantys duomenys

12. Transektų pradžios (kranto) ir pabaigos (didžiausio augalų augimo gylio) vietos nustatomos naudojant Globalios padėties nustatymo sistemos (toliau – GPS) imtuvą ir, esant poreikiui, pažymimos žemėlapyje (masteliu 1:10 000 arba 1:50 000).

13. Kiekviena transekta turi būti 20–30 metrų ilgio palei pakrantę.

14. Tyrimų vieta aprašoma užpildant Metodikos 1 priede pateiktą protokolą, kuriame pažymima:

14.1. tyrimų data;

14.2. ežero ar tvenkinio pavadinimas;

14.3. transektos numeris;

14.4. tiksli GPS imtuvo rodoma vieta;

14.5. tyrimus atliekančio (-ių) asmens (-ų) vardas (-ai), pavardė (-ės);

14.6. tyrimų vietos apšviestumo laipsnis, kuris vertinamas pagal 5 balų skalę^[1]: 1 – visiškai apšviesta (nuo saulėtekio iki saulėlydžio), 2 – apšviesta (daugiausiai nuo saulėtekio iki saulėlydžio, bet visada saulėje šilčiausiomis dienos valandomis), 3 – iš dalies apšviesta (daugiausia saulėje, bet šešėlyje šilčiausiomis dienos valandomis), 4 – pusiau šešėlyje (šešėlyje daugiau nei pusę dienos ir visuomet vidurdienį), 5 – visiškai šešėlyje;

14.7. kranto tipas (natūralus ar žmogaus pakeistas);

14.8. kranto augalija ties transekta (miškas, pelkė, pakrantės medžių juosta, pakrantės krūmų juosta, pavieniai medžiai, helofitų (nendrių, viksvų) sąžalynai, intensyviai naudojamos pievos / ganyklos, ekstensyviai naudojamos pievos / ganyklos, dirbamos žemės, mašinų stovėjimo aikštelės, mindomos vietos, kita);

14.9. žemėnauda ties transekta (miškas, durpynas, intensyvi žemdirbystė, ekstensyvi žemdirbystė, miestas, tankiai gyvenama teritorija, retai gyvenama teritorija, poilsiavietės be pastatų, poilsiavietės su pastatais, negyvenama teritorija, kita).

V skirsnis. Transektos tyrimai

15. Vandens gylis išilgai transektos matuojamas naudojant kalibruotą gylio matuoklį.

16. Tyrimai vykdomi keturiose transektos gylio zonose (< 1 m, 1–2 m, 2–4 m ir > 4 m) nuo kranto linijos iki makrofitų išplitimo ribos, užpildant Metodikos 2 priede pateiktą protokolą.

17. Maurabragūnai, samanos ir induočiai augalai identifikuojami iki rūšies. Kiekviena identifikuota makrofitų rūšis priskiriama vienai iš šių ekologinių – morfologinių grupių: panirę (potameidai ir limneidai), plūdurlapiai (nimfeidai), laisvai plūduriuojantys augalai (lemnidai, dažniausiai priskiriami prie plūdurlapių grupės) ir helofitai. Tos pačios rūšies augalai gali augti skirtingose vandens augalijos juostose, todėl protokole rūšis žymima tiek kartų, kiek rasta skirtingų tos rūšies augimo formų įvairiose gylio zonose.

18. Tyrimų vietoje nenustatytų augalų rūšių pavyzdžiai herbarizuojami ir laboratorijoje apibūdinami.

19. Remiantis vizualiniais stebėjimais, naudojant akvaskopą arba kablį augalams išgriebti (augalai kabliu griebiami mažiausiai 3 kartus vienoje gylio zonoje) įvertinamas kiekvienos rūšies gausumas kiekvienoje gylio zonoje pagal 5 balų skalę (1 – labai reta, 2 – reta, 3 – nereta, 4 – dažna, 5 – labai dažna / vyraujanti). Jei gausu siūlinių dumblių, įvertinamas bendras jų grupės gausumas.

20. Nustatomas ekologinių – morfologinių ir sistematinių (magnolijūnų, samanų, maurabragūnų, siūlinių dumblių) grupių augalų didžiausias augimo gylis ir rūšių skaičius.

21. Įvertinamas vandens augalijos juostų (helofitų, nimfeidų, lemnidų, potameidų, limneidų) išsivystymas (x – silpnai, xx – vidutiniškai, xxx – labai išsivysčiusi).

22. Išskirtose gylio zonose (< 1 m, 1–2 m, 2–4 m ir > 4 m) įvertinamas dugno nuosėdų / substrato (rieduliai, akmenys, gargždas, žvirgždas, smėlis, mergelis, dumblas, sapropelis) gausumas balais (1 – negausus, 2 – gausus, 3 – labai gausus) ir šlaito nuolydis (tolygus, vidutinis, status).

VI skirsnis. MEI ir EKS skaičiavimo tvarka

23. MEI išreiškiamas jautrių ir nejautrių antropogeniniam poveikiui rūšių santykiu, apskaičiuojamu kiekvienai transektai. Pagal MEI ekologinės kokybės santykių, apskaičiuotų kiekvienai transektai, vidurkį vertinama bendra ežero ekologinė būklė arba ežero ar tvenkinio, kuris priskiriamas prie labai pakeistų vandens telkinių, ekologinis potencialas.

24. Ežerų MEI skaičiuojamas tik pagal panirusių, plūdurlapių ir laisvai plūduriuojančių makrofitų rūšis, kurios skirstomos į 3 indikatorinių rūšių grupes (2 lentelė):

24.1. A – jautrios antropogeniniam poveikiui rūšys, gausiai aptinkamos nepažeistose augavietėse ir nebūdingos pažeistoms vietoms (rūšys, būdingos ežerų etaloninėms bendrijoms);

24.2. B – indiferentiškos rūšys, nerodančios prieraišumo etaloninėms ar neetaloninėms sąlygoms;

24.3. C – tolerantiškos rūšys, retai aptinkamos nepažeistose augavietėse ir dažniausiai augančios ten, kur yra labai mažai arba visai nėra A grupės rūšių.

2 lentelė. Ežerams būdingos makrofitų rūšys ir jų priskyrimas indikatorinėms grupėms (A – jautri, B – indiferentiška, C – tolerantiška, „–“ – neaptikta, „+“ – labai retai aptikta, todėl indikatorinė reikšmė nenustatyta, „reta“ – Lietuvoje reta, todėl indikatorinė reikšmė nenustatyta)

Makrofitų rūšys	Indikatorinių rūšių grupės
	Ežeruose, kurių vidutinis gylis >3 m	Ežeruose, kurių vidutinis gylis <3 m
Alisma gramineum	B	–
Batrachium circinatum	C	B
Butomus umbellatus	B	B
Callitriche hermaphroditica	B	B
Ceratophyllum demersum	B	B
Ceratophyllum submersum	B	–
Chara aspera	A	A
Chara contraria	B	A
Chara virgata	B	A
Chara filiformis	A	A
Chara globularis	B	A
Chara hispida	–	A
Chara intermedia	A	A
Chara rudis	A	A
Chara strigosa	A	A
Chara tomentosa	A	A
Drepanocladus aduncus	B	B
Drepanocladus sendtneri	B	B
Eleocharis acicularis	B	B
Elodea canadensis	C	C
Fontinalis antipyretica	B	B
Fontinalis hypnoides	reta	reta
Hippuris vulgaris	B	B
Hydrilla verticillata	B	A
Hydrocharis morsus-ranae	C	B
Lemna minor	C	B
Lemna trisulca	C	B
Myriophyllum sibiricum	+	+
Myriophyllum spicatum	B	B
Myriophyllum verticillatum	B	B
Najas flexilis	reta	reta
Najas intermedia	B	A
Najas marina	C	C
Najas minor	reta	reta
Nitella flexilis	B	A
Nitella gracilis	–	reta
Nitella mucronata	B	A
Nitella opaca	A	A
Nitella syncarpa	–	reta
Nitellopsis obtusa	B	B
Nymphaea alba	B	B
Nymphaea candida	B	B
Nuphar lutea	B	B
Persicaria amphibia	B	B
Potamogeton × nitens	B	A
Potamogeton × salicifolius	B	A
Potamogeton angustifolius	A	–
Potamogeton acutifolius	B	A
Potamogeton alpinus	A	A
Potamogeton berchtoldii	B	B
Potamogeton compressus	B	A
Potamogeton crispus	C	B
Potamogeton filiformis	A	A
Potamogeton friesii	B	B
Potamogeton gramineus	A	A
Potamogeton lucens	B	A
Potamogeton natans	C	B
Potamogeton obtusifolius	reta	reta
Potamogeton pectinatus	B	B
Potamogeton perfoliatus	B	B
Potamogeton praelongus	A	A
Potamogeton pusillus	B	B
Potamogeton rutilus	A	A
Potamogeton trichoides	reta	reta
Ranunculus reptans	+	+
Rhynchostegium riparioides	B	B
Sagittaria sagittifolia	C	B
Scorpidium scorpioides	B	B
Sparganium emersum	C	B
Spirodela polyrhiza	C	B
Stratiotes aloides	B	A
Tolypella prolifera	–	reta
Utricularia minor	–	+
Utricularia vulgaris	B	A
Zannichellia palustris	C	B

25. MEI skaičiavimui reikalingas augalų kiekis, kuris gaunamas rūšies augalų gausumą, įvertintą kiekvienoje gylio zonoje atitinkamu balu, pakėlus kubu:

Augalų kiekis = Rūšies gausumas³.

26. Kiekvienos indikatorinių rūšių grupės augalų kiekis gaunamas, susumavus tos grupės rūšių augalų kiekį, apskaičiuotą kiekvienai gylio zonai.

27. MEI apskaičiuojamas pagal formulę:

,

kur:

Q_Ai − rūšių grupės A i-tojo taksono augalų kiekis;

Q_Ci − rūšių grupės C i-tojo taksono augalų kiekis;

Q_gi − visų grupių i-tojo taksono augalų kiekis;

n_A − rūšių grupės A bendras taksonų skaičius;

n_C − rūšių grupės C bendras taksonų skaičius;

n_g – visų grupių bendras taksonų skaičius.

MEI vertės kinta nuo +100 (yra tik A grupės rūšys) iki -100 (yra tik C grupės rūšys).

28. Reikalavimai transektos MEI apskaičiavimui:

28.1. ežerams, kurių vidutinis gylis > 3 m − bendras augalų kiekis ≥ 55 ir Nymphaea, Nuphar rūšys sudaro < 80 % bendro augalų kiekio;

28.2. ežerams, kurių vidutinis gylis < 3 m − bendras augalų kiekis ≥ 35 ir Nymphaea, Nuphar rūšys sudaro < 80 % bendro augalų kiekio;

28.3. indikatorinę reikšmę turinčios rūšys turi sudaryti ≥ 75 % bendro augalų kiekio.

29. Jei bendras augalų kiekis yra mažesnis nei nurodytas 28.1 ir 28.2 punktuose, Nymphaea, Nuphar rūšys sudaro ≥ 80 % ir rūšys, nepriskirtos jokiai indikatorinių rūšių grupei, sudaro ≥ 25 % bendro augalų kiekio, tai MEI žymimas kaip neapskaičiuojamas, nes MEI vertė laikoma nepatikima.

30. Papildomi transektos MEI apskaičiavimo kriterijai ežerams, kurių vidutinis gylis > 3 m:

30.1. jeigu MEI > 0 ir didžiausias augalų augimo gylis < 5 m, tai MEI vertė sumažinama 50;

30.2. jeigu dominuoja (sudaro ≥ 80 % bendro augalų kiekio) viena iš rūšių: Ceratophyllum demersum, C. submersum, Elodea canadensis, Najas marina ar Potamogeton pectinatus, tai MEI vertė sumažinama 50.

31. Papildomi transektos MEI apskaičiavimo kriterijai ežerams, kurių vidutinis gylis < 3 m:

31.1. jeigu MEI > 0 ir didžiausias augalų augimo gylis < 3 m, o vandens telkinio didžiausias gylis ≥ 3 m, tai MEI vertė sumažinama 50;

31.2. jeigu dominuoja (sudaro ≥ 80 % bendro augalų kiekio) viena iš rūšių: Ceratophyllum demersum, C. submersum, Elodea canadensis, Najas marina ar Potamogeton pectinatus, tai MEI vertė sumažinama 50.

32. Tuo atveju, jei buvo taikyti 30 ir 31 punktuose nurodyti kriterijai, transektos MEI apskaičiavimui naudojama koreguota, t. y. po papildomų kriterijų pritaikymo apskaičiuota, vertė. Jei koreguota MEI vertė gaunama mažesnė nei -100, tuomet ji prilyginama -100.

33. MEI EKS apskaičiuojamas pagal formulę:

 ,

kur:

MEI – makrofitų etaloninio indekso vertė.

EKS vertės kinta nuo 0 iki 1.

34. Transektos EKS vertė turi būti žymima 0, jei tyrimų vietoje makrofitų mažai ar jie visiškai sunykę dėl nenatūralių (antropogeninių) priežasčių.

IV skyrius. TYRIMŲ REZULTATŲ PATEIKIMAS

35. Tyrimų rezultatų ataskaitoje turi būti nurodoma:

35.1. tyrimų vietą apibūdinanti informacija, nurodyta lauko darbų protokoluose (tyrimų vietos aprašymas, apšviestumas, kranto tipas, augalija, žemėnauda, vandens augalijos juostų išsivystymas, ekologinių – morfologinių ir sistematinių grupių didžiausias augimo gylis);

35.2. detalūs duomenys, gauti atlikus vizualinį vertinimą tyrimų vietoje ir neatpažintų rūšių apibūdinimą laboratorijoje (nustatytų rūšių sąrašas, rūšių gausumas ir augalų kiekis, rūšių priskyrimas ekologinėms – morfologinėms grupėms, dugno nuosėdos / substratas, šlaito nuolydis);

35.3. apskaičiuotos kiekvienos transektos MEI ir MEI EKS vertės;

35.4. paviršinio vandens telkinio MEI, MEI EKS ir didžiausio makrofitų augimo gylio vertės (transektų verčių vidurkiai);

35.5. kita su makrofitų tyrimais susijusi svarbi informacija.      

___________

---

^[1] Pastaba. Vertinant tyrimų vietos apšviestumo laipsnį naudojama Wörlein skalė: Wörlein F., 1992: Pflanzen für Garten, Stadt und Landschaft. – Taschenkatalog, Wörlein Baumschulen, Dießen.