Administracinė byla Nr. I-17-756/2018
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00019-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 4.1; 25.5; 53.1
(S)
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, S. G., Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
sekretoriaujant L. V.,
dalyvaujant pareiškėjams Lietuvos Respublikos Seimo nariams A. A. ir S. Š.,
atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovams A. V. ir J. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. A., L. K. ir S. Š. pareiškimą ištirti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu
Nr. V-1197, 8.1.1 ir 13.3 punktų teisėtumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Lietuvos Respublikos Seimo nariai A. A., L. K. ir S. Š. su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro (toliau – ir Ministras) 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 (toliau – ir Įsakymas) patvirtintos Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos (toliau – ir Egzamino programa) (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 ir 2017 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-931 redakcijos) 8.1.1 ir 13.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 14 straipsniui, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo preambulei, 3 straipsnio 4 punktui, 30 straipsnio 7 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-745 patvirtintos Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos (toliau – ir Strategija) 7.2 ir 19.5 punktams.
2. Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirminiu Įsakymu patvirtintos Egzamino programos 8.1.1 punkte buvo numatyta, kad dalyko žinias ir supratimą mokinys parodo, kai aptaria nurodytų autorių kūrinius, kultūrinį istorinį, biografinį ar meninį kontekstą. Tos pačios Įsakymo redakcijos Egzamino programos 13.3 punktas numatė, kad prie kiekvienos temos pateikiamas sąrašas autorių, iš kurių vieną būtina pasirinkti: valstybiniam brandos egzaminui pateikiami trys privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos išplėstinio kurso; mokykliniam brandos egzaminui pateikiami keturi privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos bendrojo kurso. Dabar galioja tokia šių punktų redakcija (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 ir 2017 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-931 redakcijos: dalyko žinias ir supratimą mokinys parodo, kai aptaria pagal Bendrąją programą privalomų autorių kūrinius, kultūrinį istorinį, biografinį ar meninį kontekstą (8.1.1 p.); prie kiekvienos temos pateikiami du jai atskleisti tinkamiausi autoriai, vieną iš kurių rekomenduojama pasirinkti; egzamino užduoties sąsiuvinyje nurodomi visi privalomi autoriai, kuriais kandidatas, atlikdamas egzamino užduotį, taip pat gali remtis (13.3 p.). Taigi pagal dabar galiojančios redakcijos Egzamino programą, abiturientas, laikydamas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, gali remtis bet kuriuo iš 36 mokykloje nagrinėtų autorių (nebūtinai lietuvių) kūrinių. Lietuvių literatūros (kultūros) ir istorinio konteksto supratimas ir išmanymas nebėra privalomas. Vadinasi, lietuvių kalbos ir literatūros egzamine lietuvių literatūra nebėra privalomas dalykas. Po minėtų pakeitimų mokiniai gali rinktis aptarti bet kurį iš 36 autorių, iš kurių 4 yra užsienio autoriai, o 2 autoriai patenka ir į Lenkų gimtosios kalbos programą (A. Mickevičius ir Č. Milošas). Taigi Lietuvos lenkų mokyklų mokiniai gali lietuvių literatūros egzaminą išlaikyti, mokęsi tik pagal lenkų gimtosios kalbos programą, o Lietuvos rusų mokyklų mokiniai – pasirinkę, pavyzdžiui, V. Šekspyrą, kuris nagrinėjamas per gimtosios kalbos pamokas, bei rusų klasikos ar šiuolaikinės literatūros autorių. Lietuvių mokyklų mokiniai gali gauti 100 balų be lietuvių literatūros, jos kultūros ir istorijos išmanymo.
2.2. Aptarti pakeitimai atlikti tik laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Kadangi Tautinių mažumų brandos egzamino programa minėtais įsakymais nebuvo pakeista, tautinių mažumų gimtųjų kalbų egzaminų metu vertinamas gimtosios literatūros išmanymas. Tautinių mažumų brandos egzamino programoje nurodyta, kad žinias ir supratimą mokiniai parodo: aptardami nurodytų gimtosios literatūros autorių kūrybą, jos savitumą, istorinį, kultūrinį kontekstą, pateikia pavyzdžių; žinodami gimtosios literatūros raidą, apibūdindami pagrindinius reiškinius ir idėjas; įvardydami tiesiogiai pasakytas mintis remiantis teksto visuma ir kontekstu.
2.3. Tiek anksčiau galiojusios redakcijos Egzamino programos, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos Egzamino programos 8.1.4 punktas, kuriame pažymėta, kad mokinys aptaria, kuo (ar) aktualūs nurodytų autorių kūriniai, po minėtų pakeitimų įgavo visai kitą prasmę: iki pakeitimų temos būdavo formuluojamos iš lietuvių literatūros privalomų kūrinių pilietine, egzistencine, pasaulėvokine ir panašia problematika. Iš 32 lietuvių literatūros programinių autorių per egzaminą būdavo pateikiama dvylika, tai yra 4 temos po 3 autorius. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pakanka žinoti vieno autoriaus kūrinį, nors kursas trunka dvejus metus.
2.4. Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Kitame Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime dėl minimalių kvalifikacinių reikalavimų mokslininkams buvo akcentuota, kad šis straipsnis yra Konstitucijos I skirsnyje, kurio nuostatoms, kaip įtvirtinančioms ypatingas konstitucines vertybes, yra nustatyta aukštesnio lygio konstitucinė apsauga – jos gali būti keičiamos tik referendumu (Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. Valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse. Vadinasi, kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo pat vaikystės turi ne tik pareigą, bet ir teisę gyventi tokioje aplinkoje, kurioje įsišaknytų savo tautoje, savo kalboje, kultūroje, perimtų jos tradiciją, ją tęstų ir toliau kurtų. Todėl lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas mokykloje susijęs pirmiausia su tautos ir valstybės dvasinio gyvybingumo, atsparumo ir savikūros išlaikymu. Šis ugdymo dalykas apima lietuvių kalbą ir lietuvių literatūrą bei platų Europos kultūros kontekstą, kuris negali pakeisti lietuvių literatūros, kultūros ir istorijos mokymosi. Aptarti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimai įtvirtina mokyklinėje lituanistikoje precedentą – abiturientai gali laikyti ir išlaikyti aukščiausiais balais lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą, neskaitę nė vieno nacionalinės literatūros kūrinio, jiems nebeprivaloma susipažinti ir Lietuvos istoriniu kultūriniu pasakojimu.
2.5. Švietimo įstatymo preambulėje įtvirtintas principas, pagal kurį švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. To paties įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas tikslas perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą. Šio įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad visos bendrąjį ugdymą teikiančios mokyklos užtikrintų valstybinės kalbos mokėjimą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrąsias programas. Šiuo metu galiojančios redakcijos Egzamino programa Švietimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų neatitinka.
2.6. Strategijoje nustatyta, kad ji remiasi Švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme bei Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ įtvirtintais vertybiniais principais, be kita ko, tautinės tapatybės, istorijos pažinimu grįsto tradicijos tęstinumo ir atvirumo kultūrų įvairovei (7.2 p.). Trečiajam Strategijos tikslui pasiekti numatyta užtikrinti lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės bei kultūros ugdymą (19.5 p.). Taigi šiuo metu galiojančios redakcijos Egzamino programa akivaizdžiai neatitinka minėtų Strategijos nuostatų.
2.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I261-16/2013 yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje yra lietuvių kalba. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnis. Šio įstatymo 12 straipsnis įpareigoja visas vidurines bendrojo lavinimo mokyklas išmokyti valstybinės kalbos valstybės nustatyta tvarka.
II.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime prašo ginčijamą teisinį reguliavimą pripažinti teisėtu.
4. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Konstitucijos 14 straipsnis įtvirtina lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, o pareiškėjų teiginiai dėl Egzamino programos nurodytų punktų prieštaravimo minėtai normai išimtinai susiję su lietuvių literatūra. Atsižvelgiant į Egzamino programos turinį ir pavadinimo lingvistinę analizę, manytina, kad Konstitucijos 14 straipsnis taikomas brandos egzamino daliai, susijusiai su lietuvių kalba, bet ne literatūra. Ministro įsakymais nebuvo keičiami reikalavimai lietuvių kalbos mokymosi pasiekimų vertinimui. Be to, lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas organizuojamas, visų autorių kūryba – tiek ugdymo, tiek egzamino metu – nagrinėjama lietuvių kalba.
4.2. Pagal Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, vidurinis ugdymas vykdomas pagal dvejų metų vidurinio ugdymo programas. Jos įgyvendinamos, vadovaujantis Vidurinio ugdymo programos aprašu, Vidurinio ugdymo bendrosiomis programomis, bendraisiais ugdymo planais, kuriuos tvirtina Ministras. Taigi mokinio ugdymas organizuojamas ne pagal mokymosi pasiekimų vertinimo programą, t. y. ne pagal Egzamino programą, o pagal Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytus teisės aktus.
4.3. Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrosios programos (toliau – ir Bendroji programa) (Vidurinio ugdymo bendrųjų programų, patvirtintų Ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269 „Dėl Vidurinio ugdymo bendrųjų programų patvirtinimo“, 2 priedas) 5.1.1 punkte nustatyta, kad Bendrosios programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos kaip mokomojo dalyko tikslą ir uždavinius, turinį, numatomus bendrojo ir išplėstinio kurso mokinių pasiekimus. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, kaip ir kitų mokymosi pasiekimų vertinimo paskirtis – padėti mokiniui pasitikrinti mokymosi pažangą, nustatyti jo pasiekimus ir, palyginus su bendrosiose programose nustatytais pasiekimų lygiais ar (ir) profesiniais standartais, padėti priimti sprendimus dėl tolesnio mokymosi ar veiklos (Švietimo įstatymo 38 str. 1 d.). Egzamino programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslus, reikalavimus mokinių žinioms ir gebėjimams, egzamino užduoties tipus ir mokinių darbų vertinimo principus (Egzamino programos 1 p.). Taigi lietuvių kalbos ir literatūros dalyko turinį nustato Bendroji programa, o ne Egzamino programa. Bendrosios programos 5.6.3.2 punkte aiškiai nurodyti 36 privalomi autoriai, keturi iš jų – visuotinės literatūros autoriai (V. Šekspyras, J. V. Gėtė, F. Kafka, A. Kamiu). Visi šie autoriai (lietuvių ir visuotinės literatūros) bei jų kūriniai privalomai nagrinėjami lietuvių kalbos ir literatūros pamokų metu, įgyvendinant dvejų metų vidurinio ugdymo programą. Todėl nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad lietuvių literatūros (kultūros) ir istorinio konteksto supratimas bei išmanymas nebėra privalomas.
4.4. Pagal Egzamino programos 2 punktą, vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą baigusiems mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra privalomas. Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 „Dėl Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo ir Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo“, 17 punkte numatyta, kad mokiniui leidžiama laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, jeigu jis iki pagrindinės sesijos šio egzamino datos turi patenkinamą to dalyko metinį įvertinimą ir išlaikytą dalyko įskaitą teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi mokinys, siekdamas įgyti vidurinį išsilavinimą (lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas – vienintelis privalomas brandos egzaminas, siekiant įgyti vidurinį išsilavinimą), privalo pasiekti bent patenkinamą mokymosi pasiekimo lygį, o tam būtinas literatūros (kultūros) pažinimas (Bendrosios programos 5.6.2.1 punktas. Bendrasis kursas: mokinys apibūdina daugumą bendrajame kurse nurodytų Lietuvos ir lietuvių literatūros autorių. Išvardija Lietuvos ir lietuvių literatūros epochas; 5.6.2.2 punktas. Išplėstinis kursas: mokinys apibūdina daugumą išplėstiniam kursui nurodytų Lietuvos ir lietuvių literatūros autorių. Nurodo, kuo perskaityti kūriniai, jų kūrėjai reikšmingi Lietuvos kultūros raidai ir dabarčiai. Nurodo lietuvių literatūros raidos etapus, pagrindinius reiškinius ir idėjas. Atpažįsta literatūroje svarbiausius savosios ir visuotinės kultūros ženklus). Taigi yra nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad pagal Egzamino programą abiturientai gali laikyti ir išlaikyti aukščiausiais balais lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, neskaitę nė vieno nacionalinės literatūros kūrinio, jiems nebeprivaloma susipažinti su Lietuvos istoriniu kultūriniu pasakojimu. Mokinys, kuris neperskaitė nė vieno nacionalinės literatūros kūrinio, negalėtų pasiekti lietuvių kalbos ir literatūros programoje numatyto patenkinamo pasiekimo lygio, todėl turėdamas nepatenkinamą metinį įvertinimą, negalėtų laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. Be to, egzamino metu autorių pasirinkimą lemia ne mokinio norai, o rašinio tema, nes pagal Egzamino programos 25.2 papunktį, nuliu visas rašinys vertinamas tada, kai mokinys nesirėmė nei vienu iš privalomų autorių arba parašė rašinį savo sugalvota tema.
4.5. Egzamino programa parengta, vadovaujantis Bendrąja programa (Egzamino programos 3.3 p.). Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas turi atitikti minėtoje programoje numatytus uždavinius (Egzamino programos 4.2 p.). Bendrosios programos uždaviniai yra, be kita ko, siekti, kad mokydamiesi išplėstinio kurso mokiniai: skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, įgytų platų literatūrinį ir kultūrinį akiratį, lavintųsi meninį skonį (5.3.2 p.); kad mokydamiesi bendrojo kurso mokiniai: skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, plėstų literatūrinį ir kultūrinį akiratį, lavintųsi meninį skonį (5.3.1 p.). Taigi visuotinė literatūra yra Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko ugdymo turinio dalis. Galimybė brandos egzamino metu rašant rašinį pasiremti visais privalomais autoriais (tiek lietuvių, tiek visuotinės literatūros) atitinka Bendrosios programos uždavinius ir mokinių teisėtą lūkestį, kad brandos egzaminą bus galima laikyti iš to, kas mokytasi pagal vidurinio ugdymo programą.
4.6. Pareiškėjai teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Švietimo įstatymo preambulės, 3 straipsnio 4 punkto, 30 straipsnio 7 dalies, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų. Švietimo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 4 punkte įvardyti principai bei tikslai keliami visai švietimo sistemai (Švietimo įstatymo 6 str.), todėl turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, taip pat įvertinus atskirų švietimo sistemos segmentų paskirtis. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas pagal vidurinio ugdymo programą atitinka Švietimo įstatymo preambulę ir 3 straipsnyje įtvirtintus švietimo tikslus. Pareiškėjų nurodytame Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 punkte įvardijama „švietimo ir mokslo ministro patvirtinta bendroji programa“ yra Bendroji programa, o ne Egzamino programa. Ginčijamas teisinis reguliavimas padidino Egzamino programos atitiktį Bendrajai programai, nes mokiniams leidžiama remtis visais privalomais autoriais, apie kuriuos mokėsi ugdymo proceso metu.
4.7. Pareiškėjai nepagrindžia ir teiginio, kad Egzamino programa neatitinka Strategijos 7.2 bei 19.5 punktuose nurodytų nuostatų. Strategijos 7 punkte nurodyta, kokiais vertybiniais principais paremta pati Strategija, tačiau įvardyti principai nebūtinai tiesiogiai taikomi visam ugdymo turiniui ar mokymosi pasiekimų vertinimo programoms. Kita vertus, Strategijos 7.2 punkte kalbama ne tik apie „tautinės tapatybės, istorijos pažinimu grįstos tradicijos tęstinumą“, bet ir apie „atvirumą kultūrų įvairovei“. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka Strategijos 7.2 punkte įtvirtintą principą.
4.8. Strategijos 19.5 punkte nustatyta viena iš trečiajam Strategijos tikslui pasiekti numatomų veiklos krypčių (uždavinių) – užtikrinti lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės ir kultūros ugdymą. Ugdymo turinį mokykloje reglamentuoja ne egzamino programos, o bendrosios ugdymo programos, todėl minėta Strategijos norma tiesiogiai nėra taikoma ginčijamam teisiniam reguliavimui. Įgyvendinant Bendrąją programą ir kitų dalykų bendrąsias programas, užtikrinamas lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės bei kultūros ugdymas.
III.
5. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą posėdyje, gautos Nacionalinio egzaminų centro ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonės.
6. Nacionalinio egzaminų centro nuomone, Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 papunkčiai yra teisėti. Pozicija grindžiama tuo, kad pagal Švietimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, švietimo tikslai yra ne tik perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, bet ir Europos bei pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes. Vienas iš dokumentų, kuriuo remiantis parengta Egzamino programa – Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose 2010–2014 metų strategija, patvirtinta Ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-2455. Šia strategija siekiama „įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, humanitarinio ugdymo paskirtį (12.1.1 p.), kalbą ugdyti kaip asmens mąstymo ir raiškos, tapatybės formavimosi būdą, remiantis literatūra formuoti asmeninį santykį su nacionaline kultūra ir suteikti bendruosius Lietuvos ir Europos humanitarinės kultūros pamatus (12.1.1.1 p.). Egzamino programos bendrosiose nuostatose taip pat nurodyta, kad siekis yra ne tik asmeninio santykio su nacionaline kultūra, bet ir bendrųjų Lietuvos ir Europos humanitarinės kultūros pamatų formavimas. Egzamino programoje taip pat nurodyta, kad ji remiasi Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, vertinimo, atnaujinimo ir diegimo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu ISAK-970. Šioje strategijoje numatyta užtikrinti, kad išorinis vertinimas atitiktų ugdymo programoje iškeltus tikslus ir numatytus mokinių pasiekimus (12.3 p.). Egzamino programos 4.2 punkte nurodyta, kad egzaminas turi atitikti Bendrojoje programoje numatytus uždavinius. Taigi galimybė rašant rašinį pasiremti visais privalomais autoriais kaip tik ir įtvirtina šią nuostatą. Egzamino programos pakeitimai padidino jos atitiktį Bendrajai programai, kadangi mokiniams leidžiama remtis visais privalomais autoriais, apie kuriuos mokėsi. Ugdymo turinį mokykloje reglamentuoja ne egzamino, o bendrosios programos. Bendrojoje programoje akcentuojamas Lietuvos kultūros dialogiškumas, polilogiškumas, būtinybė ugdyti platesnį kultūros supratimą, europietiškumą, o jis negali būti ugdomas be Europos kultūros išmanymo. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra vienintelis privalomas egzaminas. Egzaminą leidžiama laikyti kandidatui „iki pagrindinės sesijos egzamino datos turinčiam patenkinamą to dalyko įvertinimą“. Bendrosios programos išplėstiniame kurse yra nurodyti 36 privalomi autoriai. Iš jų tik keturi yra ne lietuvių literatūros autoriai (V. Šekspyras, J. V. Gėtė, F. Kafka, A. Kamiu). Tikėtina, kad mokinys, nesusipažinęs su Lietuvos autorių kūryba, biografijomis ir kontekstais, neturės patenkinamo įvertinimo ir negalės laikyti egzamino. Egzaminas yra lietuvių kalbos ir literatūros, o ne lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros. Žodis „literatūra“ šiame kontekste turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, įtraukiant ir visuotinę literatūrą, nes Bendroji programa, kuria remiantis rengiama Egzamino programa, apima ne tik lietuvių, bet ir visuotinę literatūrą.
7. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomone, laikantysis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą atskleisti temą gali remdamasis arba vienu iš dviejų pateiktų autorių, arba kuriais nors autoriais iš Bendrojoje programoje nurodytų autorių (tarp jų yra 4 užsienio autoriai). Bendrojo ugdymo procesas vyksta valstybine kalba (Švietimo įstatymo 30 str.). Bet kurio Bendrojoje programoje numatyto autoriaus kūryba ugdymo procese ir per egzaminą nagrinėjama lietuvių kalba. Taigi Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktai neprieštarauja egzamino tikslui „įvertinti mokinių bendrąjį raštingumą – gebėjimus sukurti rišlų argumentuotą tekstą laikantis taisyklingos kalbos reikalavimų“ (Egzamino programos 7.2 p.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galimybė atlikti egzamino užduotį nagrinėjant tik užsienio autoriaus kūrinį (ar kūrinius) kelia abejonių dėl brandos egzamino užduoties ir pavadinimo – lietuvių kalbos ir literatūros – atitikties. Taip pat Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 papunkčiai ilgainiui gali sudaryti prielaidas mažinti kai kurių mokinių susidomėjimą lietuvių literatūra, skatinti mažiau gilintis į lietuvių autorių kūrinius, o tai neatitiktų Egzamino programoje numatyto egzamino tikslo – siekti, kad mokiniai susidarytų lietuvių literatūros visumos vaizdą (Egzamino programos 4.2.4 p.).
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
8. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) nariai pateikė pareiškimą, prašydami atlikti tyrimą dėl Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro (toliau – ir Ministras) 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 (toliau – ir Egzamino programa), 8.1.1 ir 13.3 punktų (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) teisėtumo (atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms).
9. Prašomas ištirti Egzamino programos 8.1.1 punktas (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) nustato, kad dalyko žinias ir supratimą mokinys, be kita ko, parodo, kai aptaria pagal Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą (Vidurinio ugdymo bendrųjų programų, patvirtintų Ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269, 2 priedas; toliau – ir Bendroji programa) privalomų autorių (toliau – ir privalomi autoriai) kūrinius, kultūrinį istorinį, biografinį ar meninį kontekstą.
10. Egzamino programos 13.3 punkte (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) įtvirtinta, kad „prie kiekvienos temos pateikiami du jai atskleisti tinkamiausi autoriai, vieną iš kurių rekomenduojama pasirinkti; egzamino užduoties sąsiuvinyje nurodomi visi privalomi autoriai, kuriais kandidatas, atlikdamas egzamino užduotį, taip pat gali remtis“.
11. Primintina, kad būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir, atitinkamai, apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (šiais klausimais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-17-492/2015 ir kt.).
12. Šių proceso taisyklių kontekste analizuodama pareiškimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjai iš esmės akcentuoja, kad, skirtingai nei pirminės Egzamino programos redakcijos nuostatose, prašomais ištirti ir kitais šio norminio administracinio akto punktais nebėra numatyta kandidato pareiga, atliekant lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotis, aptarti į privalomų autorių sąrašą įtrauktų lietuvių autorių literatūros kūrinių. Savo ruožtu vertintina, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju iš esmės abejoja ginčijamų Egzamino programos nuostatų teisėtumu tiek, kiek jose (nuostatose) numatyta, kad kandidatas, atlikdamas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotį, neprivalo aptarti į privalomų autorių sąrašą įtrauktų lietuvių autorių literatūros kūrinių (kandidatas, atlikdamas užduotį, gali rinktis aptarti bet kuriuos į privalomų autorių sąrašą įtrauktus autorius, įskaitant užsienio autorius, ir nesirinkti lietuvių autorių).
V.
13. Pareiškėjai minėta apimtimi, be kita ko, abejoja Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktų (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) atitiktimi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2011 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XI-1281 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) preambulės trečiam sakiniui (jo daliai), 3 straipsnio 4 punktui ir Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-745 patvirtintos Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos (toliau – ir Strategija) 7.2 ir 19.5 punktams.
14. Švietimo įstatymo preambulės trečias sakinys įtvirtina, kad „švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų“. Pareiškėjai iš esmės abejoja minėtų Egzamino programos nuostatų atitikimu tik sakinio daliai, kurioje minimas tautos tapatybės kūrimas.
15. Pagal pareiškėjų nurodomą šio įstatymo 3 straipsnio 4 punktą vienas iš švietimo tikslų – „perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą“. Atskirai pastebėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai yra nurodęs, kad ugdymo turinys inter alia kuriamas Švietimo įstatymo 3 straipsnyje, t. y. ir pareiškėjų nurodytame 4 punkte, įtvirtintiems švietimo tikslams įgyvendinti (Švietimo įstatymo 4 str. 2 d.).
16. Strategijos 7.2 punkte yra nurodytas vertybinis principas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis dokumentas (Strategija), – „tautinės tapatybės, istorijos pažinimu grįsto tradicijos tęstinumo ir atvirumo kultūrų įvairovei.“ Trečiasis Strategijos tikslas, įtvirtintas šio akto 13.3 punkte, – „užtikrinant švietimo prieinamumą ir lygias galimybes, maksimaliai plėtojant vaikų ir jaunimo švietimo aprėptį, suteikti mokiniams <...> palankiausias galimybes išskleisti individualius gebėjimus ir tenkinti specialiuosius ugdymosi <...> poreikius.“ Pareiškėjų nurodomas Strategijos 19.5 punktas numato vieną iš šiam tikslui pasiekti reikalingų veiklos krypčių (uždavinių) – „užtikrinti lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės ir kultūros ugdymą.“ Paminėtina, kad Strategija – Švietimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas švietimo planavimo dokumentas, nustatantis Lietuvos švietimo politikos prioritetus, ilgalaikius švietimo tikslus, švietimo turinio kaitos kryptis, finansavimo prioritetus. Švietimo planavimo paskirtis – įvertinus švietimo būklę ir atsižvelgus į visuomenės švietimo poreikius, nustatyti ilgalaikius ir trumpalaikius švietimo tikslus ir uždavinius, apibrėžti prioritetus ir priemones uždaviniams vykdyti (Švietimo įstatymo 54 str. 1 d.).
17. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šios Nutarties 13 punkte nurodytomis Švietimo įstatymo ir Strategijos nuostatomis iš esmės yra nustatomi tam tikri bendri (bendro pobūdžio) reikalavimai (tikslai ir uždaviniai) ugdymo turiniui, kuris yra apibrėžiamas kaip dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant (Švietimo įstatymo 2 str. 35 d. (2016 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XII-2290 redakcija).
18. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad ugdymo turinį sudaro „<...> tai, ko mokoma ir mokomasi, kaip mokoma ir mokomasi, kaip vertinama mokinių pažanga ir pasiekimai, kokios mokymo ir mokymosi priemonės naudojamos“ (Švietimo įstatymo 4 str. 1 d.). Jau minėtoje Švietimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ugdymo turinys kuriamas šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems švietimo tikslams įgyvendinti, o konkretus ugdymo turinys kuriamas ir sistemingai atnaujinamas, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamos grupės ar tipo mokyklai keliamus ugdymo, mokymo tikslus, besikeičiančios socialinės ir kultūrinės aplinkos lemiamus Lietuvos visuomenės poreikius, vietos ir mokyklos bendruomenės reikmes, taip pat mokinių turimą patirtį, ugdymosi poreikius ir interesus (t. y. ugdymo turinys kuriamas (keičiamas) inter alia atsižvelgiant ir į Strategiją (Švietimo įstatymo 54 str. 1 ir 2 d.). Šių reikalavimų turi būti laikomasi, be kita ko, rengiant bendrajam ugdymui, t. y. ir viduriniam ugdymui (Švietimo įstatymo 2 str. 2 d.), skirtas švietimo programas bei mokymosi pasiekimų patikrinimų programas (Švietimo įstatymo 4 str. 3 d.).
19. Vis dėlto pastaroji nuostata negali būti aiškinama taip, kad tokios pasiekimų patikrinimų programos, kaip Egzamino programa, yra skirtos šios Nutarties 13 punkte nurodytose Švietimo įstatymo ir Strategijos nuostatose įtvirtintiems reikalavimams (tikslams, uždaviniams) įgyvendinti.
20. Iš tiesų mokymosi pasiekimų vertinimo paskirtis – „padėti mokiniui pasitikrinti mokymosi pažangą, nustatyti jo pasiekimus ir, palyginus su bendrosiose programose nustatytais pasiekimų lygiais ar (ir) profesiniais standartais, padėti priimti sprendimus dėl tolesnio mokymosi ar veiklos“ (Švietimo įstatymo 38 str. 1 d. (2017 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XIII-889 redakcija). Byloje tikrinamo norminio administracinio akto reguliuojamų santykių kontekste akcentuotina ir tai, kad brandos egzaminas yra skirtas mokymosi pagal vidurinio ugdymo programas pasiekimams patikrinti (Švietimo įstatymo 38 str. 4 d.). Tikrinamoje Egzamino programoje taip pat nurodyta, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslai: įvertinti mokinių gebėjimus remtis lietuvių kalbos ir literatūros programos žiniomis ir kultūrine patirtimi; įvertinti mokinių bendrąjį raštingumą – gebėjimus sukurti rišlų argumentuotą tekstą laikantis taisyklingos kalbos reikalavimų; įvertinti bendruosius mokinių gebėjimus spręsti problemas, analizuoti, interpretuoti ir vertinti; įvertintus mokinių pasiekimus palyginti su nustatytais pasiekimų lygiais; sudaryti galimybes mokykloms ir kitiems socialiniams partneriams analizuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokymo(si) veiksmingumą (Egzamino programos 7.1–7.5 p.). Egzamino programos 1 punkte aiškiai nurodyta, kad šio akto paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslus, reikalavimus mokinių žinioms ir gebėjimams, egzamino užduoties tipus ir mokinių darbų vertinimo principus. Minėtų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslų kontekste svarbu akcentuoti ir tai, kad šio egzamino dalies, susijusios su kandidato literatūros (kultūros) žinių ir gebėjimų (pasiekimų) vertinimu, turinys negali būti vertinamas atskirai nuo vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio. Kadangi, kaip matyti iš Bendrosios programos nuostatų, lietuvių kalbos ir literatūros mokomąjį dalyką sudaro ne tik lietuvių, bet ir visuotinė literatūra, nėra pagrindo teigti, kad aptariama egzamino dalis turi būti skirta išimtinai patikrinti lietuvių literatūros (kultūros) žinias.
21. Taigi, brandos egzamino, įskaitant ir lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, pagrindinė paskirtis – įvertinti mokinio pasiekimus besimokant pagal vidurinio ugdymo programas, t. y. dvejų metų vidurinio ugdymo programas, kurios įgyvendinamos vadovaujantis Vidurinio ugdymo programos aprašu, Vidurinio ugdymo bendrosiomis programomis, bendraisiais ugdymo planais, kuriuos tvirtina Ministras (Švietimo įstatymo 11 str. 3 d.). Būtent pagal šias (vidurinio ugdymo), o ne pasiekimų patikrinimo, programas vykdomo vidurinio ugdymo, kurio paskirtis, be kita ko, – padėti asmeniui įgyti tautinę ir pilietinę brandą (Švietimo įstatymo 11 str. 1 d.), metu ir yra įgyvendinami minėti Švietimo įstatymo ir Strategijos tikslai ir uždaviniai, susiję su tautos tapatybės kūrimu, tautinės ir etninės kultūros perteikimu, sąlygų asmens brandžiai tautinei savimonei formuotis laidavimu, tautos, krašto kultūros tęstinumo garantavimu, jos tapatybės išsaugojimu, taip pat lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės ir kultūros ugdymo užtikrinimu. Kitaip tariant, ne brandos egzaminu ir jo turinį inter alia nustatančia atitinkama pasiekimų patikrinimo programa, o vidurinio ugdymo programomis, įgyvendinamomis pagal Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant Bendrąją programą, yra siekiama pareiškime nurodomų (Švietimo įstatymo preambulės trečiajame sakinyje, 3 straipsnio 4 punkte ir Strategijos 7.2 ir 19.5 punktuose numatytų) tikslų bei uždavinių.
22. Atsižvelgdama į šios Nutarties 20 punkte aptartus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslus, įvertinusi Egzamino programos paskirtį ir joje įtvirtintas nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šia pasiekimų patikrinimų programa nėra keičiamas ar koreguojamas (formuojamas) vidurinio ugdymo programų turinys, nustatytas minėtoje Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dokumentuose; ginčijamomis norminio administracinio akto nuostatomis niekaip nėra paneigiami inter alia Bendrojoje programoje nustatyti ugdymo turinio reikalavimai, kurie yra skirti ir privalomi mokykloms, kuriose mokomasi lietuvių kalba arba tautinės mažumos kalba (Bendrosios programos 5.1.1 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, kurie, kaip minėta, ir apibrėžia norminės bylos nagrinėjimo ribas, neprašo ištirti Bendrosios programos ar kitų norminių administracinių aktų, pagal kuriuos yra įgyvendinamos vidurinio ugdymo programos (Švietimo įstatymo 11 str. 3 d.), ar jų dalies teisėtumo.
23. Atskirai paminėtina, kad Bendrojoje programoje aiškiai įvardyti lietuvių kalbos ir literatūros, kaip mokomojo dalyko, uždaviniai – be kita ko, siekti, kad mokydamiesi mokiniai: remdamiesi literatūra (kultūra), rašytų rišlius įvairios paskirties ir žanrų tekstus; skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, plėstų literatūrinį ir kultūrinį akiratį; susidarytų lietuvių literatūros visumos vaizdą; remdamiesi kalbos ir literatūros žiniomis bei Lietuvos literatūros (kultūros) raidos supratimu, autoriaus biografijos, istoriniu, kultūriniu kontekstu, įvairiais aspektais nagrinėtų, lygintų ir vertintų kūrinius, aptartų jų sąsajas su dabartimi (Bendrosios programos 5.3 p.). Iš Bendrosios programos 5.5.1, 5.6.1, 5.6.2 punktu, taip pat iš literatūros kurso turinio apimtį apibrėžiančio 5.6.3 punkto aiškiai matyti, kad aptariamoje vidurinio ugdymo programoje pagrindinis dėmesys yra skiriamas būtent lietuvių literatūrai (kultūrai). Todėl, be kita ko, atsižvelgus ir į prieš tai pateiktą vertinimą dėl Egzamino programos turinio, nepagrįstais pripažintini pareiškėjų argumentai, kad kvestionuojamu teisiniu reguliavimu paneigiama mokinių, įskaitant besimokančius mokyklose, kuriose mokomasi tautinių mažumų kalbomis, pareiga lietuvių kalbos ir literatūros kaip dalyko mokymosi metu susipažinti, be kita ko, su į privalomų autorių sąrašą įtrauktų, t. y. ir lietuvių, autorių literatūros kūriniais, lietuvių literatūros (kultūros) ir istoriniu kontekstais. Egzamino programa negali būti aiškinama ir kaip eliminuojanti Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje mokykloms nustatytą pareigą vidurinį ugdymą įgyvendinti pagal patvirtintas vidurinio ugdymo programas, įskaitant minėtą Bendrąją programą. Pareiškėjų argumentų kontekste akcentuotina ir tai, kad norminio administracinio akto (jo dalies) neteisėtumas negali būti grindžiamas prielaida (nuomone), kad dėl šiame akte nustatyto reguliavimo atitinkamų teisinių santykių dalyviai galbūt nevykdys ar vengs vykdyti kituose teisės aktuose jiems nustatytas pareigas.
24. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos paprastai yra identifikuojamos pagal pareiškimą (prašymą) pateikusių pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus), ypač tuomet, kai, kaip yra nagrinėjamu atveju, prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir (ar) kituose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį). Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 ir kt.).
25. Atsižvelgdama į šioje Nutarties dalyje išdėstytus argumentus ir pagal šias proceso taisykles vertindama pareiškimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktuose (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija), tiek Švietimo įstatymo preambulės trečiajame sakinyje, 3 straipsnio 4 punkte bei Strategijos 7.2 ir 19.5 punktuose nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį pareiškėjai teigia esant nustatytą ir kuriuo remdamiesi kvestionuoja norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą. Tai nagrinėjamu atveju lemia vertinimą, kad aptariamoje pareiškimo dalyje nėra tyrimo dalyko (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018), todėl ši bylos dalis yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
VI.
26. Pareiškėjai taip pat abejoja Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktų (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui, įtvirtinančiam, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, bei Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 daliai – „visos bendrąjį ugdymą teikiančios mokyklos turi užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą pagal [Ministro] patvirtintas bendrąsias programas“.
27. Atsižvelgdama į minėtų ir kitų Egzamino programos nuostatų turinį (ypač Egzamino programos 4.2, 7, 8. 15–18, 22 p. (Ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197, 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcijos), išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, kiek tai yra susiję su šios Nutarties 12 punkte nurodytomis bylos ribomis, tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos reglamentuoja santykius, susijusius su brandos egzamino dalimi, skirta įvertinti kandidato inter alia Bendrojoje programoje numatyto literatūrinio (kultūrinio) ugdymo metu įgytas žinias ir susijusius gebėjimus (pasiekimus); įpareigojimas atliekant egzamino užduotis aptarti vieno ar kelių į privalomų autorių sąrašą įtrauktų autorių literatūros kūrinius akivaizdžiai nėra susijęs su kandidato lietuvių kalbos (valstybinės kalbos) žinių ir gebėjimų vertinimu.
28. Tuo tarpu pareiškėjai, kvestionuodami tikrinamų Egzamino programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 14 straipsniui, iš esmės apsiriboja cituojama oficialia konstitucine doktrina, išimtinai susijusia su lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statusu, jos reikšme, apsauga ir vartojimu; pareiškėjų nurodomuose Konstitucinio Teismo aktuose nėra minima lietuvių literatūra inter alia Konstitucijos 14 straipsnio taikymo aspektu; šis aspektas nėra aptartas ir pareiškime minimame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I261-16/2013. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą vertinimą dėl brandos egzamino paskirties bei tikslų, svarbu akcentuoti ir tai, kad pareiškėjų bendro pobūdžio argumentai dėl su tautos ir valstybės dvasinio gyvybingumo, atsparumo ir savikūros išlaikymu nepatenka į klausimus, kuriems reguliuoti yra skirta tikrinama Egzamino programa.
29. Nepagrįstais pripažinus šios Nutarties 23 punkte nurodytus pareiškėjų teiginius, taip pat šiame baigiamajame teismo akte konstatavus, kad brandos egzamino pagrindinė paskirtis yra patikrinti mokinių pasiekimus mokantis pagal vidurinio ugdymo programas, tenka pripažinti, kad pareiškime iš esmės nėra pateiktas vertinimas (teisiškai motyvuoti argumentai): (1) kaip Konstitucijos 14 straipsnis bei cituojama oficiali konstitucinė doktrina, susijusi išimtinai su valstybinės kalbos statusu, implikuoja reikalavimą kompetentingam teisėkūros subjektui ginčo norminiame akte nustatyti, kad atlikdamas lietuvių kalbos ir literatūros egzamino užduotį kandidatas privalo aptarti į privalomų autorių sąrašą įtrauktų lietuvių autorių literatūros kūrinius, ir (ar) (2) kaip tokio reguliavimo nenustatymas ginčo norminiame administraciniame akte pažeidžia minėtą Konstitucijos nuostatą. Iš esmės nėra pateikta jokių argumentų ir dėl to, kaip pareiškėjų ginčijamu reguliavimu paneigiama Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje mokykloms nustatyta pareiga užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą.
30. Taigi, nagrinėjamu atveju aptariamoje pareiškimo dalyje iš esmės apsiribojama teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos, (tiesiogiai) nesusijusios su šioje byloje keliamais klausimais, citavimu bei bendru (abstrakčiu) teiginiu (abejone) dėl galimo norminio administracinio akto nuostatų neatitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant normines administracines bylas nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Be to, tinkamai nepagrindus savo pozicijos dėl teisinio reguliavimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams, negalima nustatyti norminės bylos dalyko, nagrinėjimo ribų ir apimties, suvaržoma proceso šalių teisė teikti paaiškinimus, teismo galimybė ruošti bylą teisminiam nagrinėjimui bei ją nagrinėti. Pareiškime (prašyme) dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-14-552/2017; 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018 ir kt.).
32. Atsižvelgdama į šias proceso taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš tai nurodyti pareiškimo trūkumai nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą nutraukti norminės bylos dalį ir dėl pareiškėjų prašymo ištirti Egzamino programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 14 straipsniui bei Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 daliai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Nutraukti norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. A., L. K. ir S. Š. pareiškimą ištirti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197, 8.1.1 ir 13.3 punktų teisėtumą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė