Civilinė byla Nr. e3K-3-212-381/2024
Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00281-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1; 2.6.29.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovui N. L. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kai Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatyta tvarka (toliau – ir ĮPVĮ) nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 19 057 Eur skolą, 9528,50 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas, remdamasis atsakovo 2012 m. lapkričio 15 d. išduotu paprastuoju vekseliu, nurodė, kad paskolino atsakovui 65 800 Lt (tai atitinka 19 057 Eur). Terminas skolai grąžinti suėjo 2013 m. balandžio 10 d., tačiau atsakovas negrąžino net dalies skolos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ‒ priteisė iš atsakovo 19 057 Eur skolos, 9494,57 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 19 057 Eur sumos nuo 2023 m. kovo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 178,78 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovo naudai; kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 15 d. ieškovas paskolino atsakovui 65 800 Lt sumą (19 057 Eur). Šis paskolos sandoris buvo patvirtintas 2012 m. lapkričio 15 d. paprastuoju vekseliu, kurį asmeniškai užpildė ir pasirašė atsakovas. Duomenų, kad paskola grąžinta, byloje nėra.
7. Nors atsakovas teigė, kad paskolos pagal 2012 m. vekselį iš ieškovo jis negavo ir kad tai tebuvo vekselio juodraštis, teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojo R. L. parodymus ir rašytinę bylos medžiagą, konstatavo, jog ieškovas byloje įrodė, kad jis 2012 m. lapkričio 15 d. perdavė atsakovui 65 800 Lt sumą. Teismas nurodė, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo, jog 2012 m. ieškovas turėjo lėšų tokio dydžio paskolai suteikti.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovas teisingai nurodė už skolą priteistinų 5 proc. dydžio metinių palūkanų laikotarpį (nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2023 m. kovo 28 d.), tačiau neteisingai apskaičiavo palūkanų sumą už šį laikotarpį, t. y. apskaičiavo už 10 metų, nors prašė faktiškai už 13 dienų mažiau. Dėl to teismas reikalavimą dėl palūkanų priteisimo patenkino iš dalies ir iš viso priteisė 9494,57 Eur palūkanų.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.
10. Kolegija nurodė, kad šalys atsiskaitymo datą vekselyje nustatė 2013 m. balandžio 10 d., įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“, tačiau vekselis nustatytu terminu nebuvo pateiktas atsakovui apmokėti. Taigi ieškovas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, todėl neteko ir teisės notarui teikti rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko vykdomuoju įrašu. Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra tokia, jog kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo ar atitinkamo lėšų kaip paskolos dalyko perdavimo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.
11. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas lėšų perdavimo faktą nustatė remdamasis iš esmės išskirtinai liudytojo R. L. (ieškovo brolio) parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, pateiktus procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu, liudytojo parodymus, atsižvelgdamas į liudytojo suinteresuotumą, nusprendė, kad liudytojo pateikti parodymai šiuo atveju nebuvo pakankami konstatuoti, jog ieškovas 2012 m. lapkričio 15 d. perdavė lėšas atsakovui. Liudytojo parodymai yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Byloje daugiau nėra jokių tiesioginių ir (ar) netiesioginių įrodymų, iš kurių viseto būtų galima konstatuoti lėšų perdavimo faktą ir kurie patvirtintų liudytojo nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju lėšų perdavimo faktas iš esmės grindžiamas subjektyvia ieškovo faktinių aplinkybių interpretacija ir prielaida, jog atsakovas ruošėsi plėtoti verslą, taip pat prielaida, jog atsakovo įmonės „Agromarketas“ finansinė padėtis buvo labai prasta, nes įmonei iškelta bankroto byla, o atsakovui pinigai buvo reikalingi skoloms padengti.
12. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į iš bylos duomenų nustatytą aplinkybę, kad ieškovo versija, jog vekselio pasirašymą ir pinigų perdavimą jo brolis matė „Skype“ ryšiu, byloje atsirado jau bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose, prašymas į teismo posėdį nuotoliniu būdu prijungti ir kaip liudytoją apklausti R. L. pateiktas teismo posėdžio dienos rytą. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl šio liudytojo apklausos metu išsakytų faktinių aplinkybių, be to, yra mažai tikėtina, kad ieškovas tokią svarbią ir iš esmės vienintelę aplinkybę, galinčią būti jo ieškinio pagrindu, byloje nurodytų tik prieš teismo posėdį. Minėtą išvadą dėl liudytojo parodymų vertinimo kolegija padarė, be kita ko, atsižvelgdama ir į tai, kad tariamų lėšų perdavimo faktas nebuvo užfiksuotas jokiomis priemonėmis (filmuojant ar pan.).
13. Kadangi pinigų perdavimas vekselio pasirašymo metu raštu neužfiksuotas, o sutartis ir visi jos būtini elementai turėjo būti sudaryti raštu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ‒ CK) 6.871 straipsnio 1 dalis), tai sutarties sudarymo liudytojo parodymais įrodinėti iš viso nebuvo galima (CK 1.93 straipsnio 2 dalis), tačiau į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jos nenagrinėjo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, pagal kurią sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu. Nurodytoje byloje šalys, teismo raginamos, neteikė įrodymų savo keliamiems reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, todėl kasacinio teismo praktikoje liko neišaiškinta, kokie įrodymai tinkami ir kiek jų pakanka vekselių bylose, ar būtina ieškiniu (priešieškiniu) ginčyti sandorį (vekselį), kai jo nepripažįsti (pvz., laikai per klaidą, neatsargumą ir kt. kreditoriui paliktu juodraščiu) ir kai jo nepareikalauji sugrąžinti iš kreditoriaus ĮPVĮ 18, 41 straipsniuose nustatyta tvarka.
15.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ‒ ir CPK) 4, 12, 178 straipsnius, nes neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, nepagrįstai atleido atsakovą nuo pareigos įrodinėti, apsiribodamas tik jo paaiškinimu, nepagrįstai kritikavo ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojo parodymus, neatsižvelgė į tai, kad, prieš išrašydamas vekselį, skolininkas, būdamas protingas ir apdairus, turi suvokti, jog vekselio palikimas kreditoriui reiškia jo skolą kreditoriui. Pagal suformuotą praktiką, civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviosios tiesos, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Teismas taip pat pažeidė CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, nes ieškovui (neįgaliam asmeniui) kėlė aiškiai aukštesnius reikalavimus įrodinėjant nei atsakovui (teisininkui ir bankroto administratoriui), dėl to pažeidė ieškovo teisę į teisingą teismą ir priėmė neteisingą sprendimą.
15.3. Apeliacinės instancijos teismas neaiškino ir netaikė ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalies, 77 straipsnio 1 dalies 1‒7 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 1‒3, 6‒9 punktų, nustatančių vekseliui keliamus reikalavimus. Nurodytuose teisės aktuose nėra reikalavimo vekselyje atlikti įrašą apie pinigų perdavimą ir priėmimą.
16. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suformuluotais išaiškinimais, kad, siekdamas prisiteisti skolą pagal nerealizuotą (pradelstą) ir paprasto skolos raštelio galią turintį vekselį, tokio vekselio turėtojas privalo pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles įrodyti pinigų perdavimo faktą; kad paskola yra realinis sandoris, todėl tam, kad būtų įrodytas paskolos sutarties faktas ir nerealizuotas vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu (t. y. paskolos sutartimi), jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Nurodytoje nutartyje taip pat pateikti ir bendri pavyzdžiai, kokiais atvejais vien pats nerealizuotas vekselis gali būti pripažįstamas pakankamai pagrindžiančiu paskolos dalyko perdavimo faktą (jame privalo būti aiškus įrašas apie pinigų perdavimą).
16.2. Ne atsakovas privalo paneigti, kad gavo paskolos dalyką, o, visų pirma, ieškovas turi tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktą (bendrasis įrodinėjimo principas, jog įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia). Nagrinėjant bylą atsakovas logiškai, nuosekliai ir konkrečiai paaiškino niekuomet nepanaudoto (ir būtent todėl ilgą laiką nerealizuoto) ginčo vekselio atsiradimo pas ieškovą aplinkybes, pateikė paaiškinimus, jog ginčui aktualiu laikotarpiu neįsigijo jokio vertingo turto, tai patvirtina ir ieškovo prašymu pagal teismo išduotą liudijimą gauti registrų duomenys. Be paties nerealizuoto vekselio, jokių kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių paskolos dalyko perdavimą, byloje nėra pateikta, o liudytojo R. L. parodymus dėl jo giminystės ryšio su ieškovu, netiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi, pateiktos prieštaringos įvykių versijos apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino nepatikimais. Be to, tokio dydžio paskolos dalyko perdavimui taikomi privalomi rašytinės formos reikalavimai (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), o sandorio rašytinės formos nesilaikymas lemia draudimą remtis liudytojų parodymais įrodinėjant tokį faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Pats ieškovas nurodė, kad dėl patirtos galvos traumos negeba prisiminti, kada ir kokia forma teikė pretenzijas atsakovui dėl vekselio neapmokėjimo, todėl logiška manyti, jog dar ankstesnių paties vekselio surašymo aplinkybių jis taip pat negali patikimai atsiminti. Ieškovo versija, kad, būdamas neįgalus asmuo, jis sugebėjo sukaupti ir be jokio užtikrinimo paskolinti svetimam asmeniui tokią didelę sumą bei kone dešimtmetį nesiėmė jokių priemonių tokiai paskolai susigrąžinti, kelia pagrįstų abejonių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kai Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių
17. Byloje nustatyta, kad ieškovas savo reikalavimą atsakovui dėl skolos priteisimo pareiškė remdamasis 2012 m. lapkričio 15 d. atsakovo (vekselio davėjo) išduotu neprotestuotinu paprastuoju vekseliu. Šiuo vekseliu atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui (vekselio turėtojui) 65 800 Lt iki 2013 m. balandžio 10 d. Ieškovas byloje įrodinėjo, kad vekselyje nurodyta suma yra atsakovui suteikta paskola, kuri pasibaigus sutartam terminui nebuvo grąžinta.
18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas praleido ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminą, dėl to jis neteko galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisę ĮPVĮ nustatyta ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, kuris yra vykdomasis dokumentas (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintas Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos aprašas, CPK 587 straipsnio 8 punktas).
19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto ir vertybinio popieriaus galios netekusio vekselio teisinės reikšmės ir iš tokio vekselio kildinamų reikalavimų nagrinėjimo taisyklių, 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, išaiškino, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso (dėl vekselio turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal vekselį pateikimo terminų praleidimo), iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (žr. minėtos nutarties 32 punktą).
20. Minėtoje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai reikalavimas dėl skolos priteisimo kildinamas iš ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, nebent materialiosios teisės normose būtų nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka (žr. minėtos nutarties 35 punktą). Tais atvejais, kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (žr. minėtos nutarties 36 punktą).
21. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
22. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar ieškovas buvo perdavęs atsakovui pinigus ir ar atsakovas įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovui.
23. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią ginčo vekselio išdavimo metu (2012 m. lapkričio 15 d.), fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (Pagal Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo nuostatas, nacionalinę valiutą litą pakeitus į eurus, 2000 Lt sumą atitiko 579,24 Eur). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
24. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<…> pinigus gavau <…>“, „<…> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad aplinkybė, jog rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai, pagrindžiantys sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
26. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymą, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime) (žr. ten pat).
27. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad atsakovo išduotame vekselyje pinigų perdavimas jam neužfiksuotas. Ieškovo kasaciniame skunde nurodoma, kad teisės aktuose nėra reikalavimo vekselyje atlikti įrašą apie pinigų perdavimą ir priėmimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo kasaciniame skunde nurodytos ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalies, 77 straipsnio 1 dalies 1‒7 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 1‒3, 6‒9 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes šiose nuostatose įtvirtinti reikalavimai aktualūs tik tuo atveju, kai vekselį kaip vertybinį popierių siekiama realizuoti minėtuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra ginčo, kad ieškovas per ĮPVĮ nustatytą terminą vekselio nerealizavo, todėl juo gali remtis tik kaip paprastu rašytiniu įrodymu. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose nėra nustatyta draudimo vekselyje atlikti papildomą įrašą apie pinigų perdavimą (gavimą), jei vekselio išdavimas susijęs su šalis siejančiais atitinkamais prievoliniais teisiniais santykiais (pvz., paskolos sutartimi).
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 23 punkte nurodytą teisinį reguliavimą ir šios nutarties 24 bei 26 punktuose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, iš dalies pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad byloje pateiktas vekselis, jame nesant papildomo įrašo apie pinigų perdavimą (gavimą), nevisiškai atitinka rašytinės paskolos sutarties formos reikalavimą ir dėl to ieškovas, įrodinėdamas tokios sutarties sudarymą, negali remtis liudytojų parodymais, jeigu nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų išimčių. Pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kad teismas, remdamasis liudytojo R. L. parodymais, taiko minėtoje normoje nustatytą konkrečią išimtį.
29. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas lėšų perdavimo faktą nustatė remdamasis vien tik liudytojo R. L. parodymais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, aplinkybė, jog ieškovas vekselio išrašymo dieną (2012 m. lapkričio 15 d.) perdavė jame nurodytą sumą grynaisiais pinigais atsakovui, konstatuota įvertinus ne tik liudytojo R. L. parodymus, bet ir kitus byloje esančius įrodymus: šalių paaiškinimus, patį vekselį kaip rašytinį įrodymą ir kitus netiesioginius rašytinius įrodymus, be kita ko, patvirtinančius, kad 2012 m. ieškovas turėjo lėšų tokio dydžio paskolai (t. y. 65 800 Lt) suteikti. Nors pirmosios instancijos teismo sprendime paties vekselio, kaip rašytinio įrodymo, turinio, jo užpildymo, pavartotų formuluočių lingvistinė analizė ir kitų reikšmingų aplinkybių, susijusių su šio rašytinio įrodymo ištyrimu ir įvertinimu, nustatymas (atsižvelgiant į šios nutarties 24‒25 punktuose nurodytus kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus) nėra išsamiai aprašyti, t. y. šiuo aspektu teismo motyvai itin lakoniški, tačiau teismų nustatyta, kad atsakovas pripažino, jog 2012 m. lapkričio 15 d. vekselis užpildytas ir pasirašytas jo paties. Pabrėžtina, kad atsakovo išrašytame vekselyje nurodyta, jog pagal šį paprastąjį vekselį 2013 m. balandžio 10 d. atsakovas privalo sumokėti 65 800 Lt ieškovui. Atsakovas jau buvo įgijęs teisinį išsilavinimą tuo metu, kai išrašė ir pateikė ieškovui minėtą vekselį, todėl, kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, jam neabejotinai turėjo būti suprantamos tokių veiksmų teisinės pasekmės. Vekselio originalas liko pas ieškovą. Atsakovas byloje laikėsi pozicijos, kad jo surašytas ir pasirašytas vekselis tebuvo juodraštis, tačiau byloje teismų nėra nustatyta, jog atsakovas tuo pagrindu prašė ieškovo grąžinti ar sunaikinti išrašytą vekselį. Ieškovas paaiškino priežastis, dėl kurių jis per nustatytą terminą nerealizavo ginčo vekselio ĮPVĮ nustatyta tvarka: anksčiau jį su atsakovu siejo draugiški santykiai, dėl skolos grąžinimo ieškovas kreipėsi telefonu į atsakovą, šis pirmiau žadėjo grąžinti, vėliau į skambučius nebeatsiliepdavo. Be to, ieškovas ilgai nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, nes prieš penkerius metus smarkiai pablogėjo jo sveikata. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo paaiškinimus pagrįstai įvertino kaip nuoseklius ir jais vadovavosi, nes byloje nėra jokių objektyvaus pobūdžio prieštaringų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šiais ieškovo paaiškinimais.
30. Be to, byloje esant kitiems šios nutarties 29 punkte nurodytiems rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems, nors tik ir netiesiogiai, sandorio sudarymo faktą, šiuo atveju gali būti taikoma CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta išimtis, leidžianti minėtą aplinkybę įrodinėti ir liudytojų parodymais. Taigi liudytojo R. L. parodymai šiuo atveju galėjo būti teismo vertinami kaip papildomas įrodymas, patvirtinantis ieškovo nurodytas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 26–27 punktus).
31. Pažymėtina, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).
32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė pirmiau nurodytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai nusprendė, jog paskolos sutarties sudarymo faktas grindžiamas vien liudytojo R. L. parodymais. Skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kitų šios nutarties 29 punkte nurodytų įrodymų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, vertinimo, nepagrindė, kodėl šiuos įrodymus atmeta, laiko juos nepakankamais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtų įrodymų visuma, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas 2012 m. lapkričio 15 d. suteikė atsakovui 19 057 Eur dydžio paskolą, o duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas šią paskolą grąžino, byloje nėra. Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta priešingai, laikytinas nepagrįstu ir dėl to naikintinas.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog ieškovas neteisingai apskaičiavo prašomą priteisti palūkanų sumą už skolos negrąžinimo laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2023 m. kovo 28 d. Todėl ieškinys patenkintas iš dalies, sumažinus ieškovo už nurodytą laikotarpį prašomą priteisti palūkanų sumą iki 9494,57 Eur. Apeliaciniame skunde atsakovas, be kita ko, nurodė, kad didžiajai daliai palūkanų yra suėjęs ieškinio senaties terminas, todėl jos negalėjo būti priteistos.
34. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas negali piktnaudžiauti turima teise reikalauti taikyti ieškinio senatį, savo teisėmis jis turi naudotis sąžiningai (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), todėl, norėdamas pasinaudoti ieškinio senatimi, tokį reikalavimą jis turi pareikšti teismui per įmanomai trumpiausią laiką, tai nurodyti atsiliepime į ieškinį arba vėliau teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tik pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme skolininkas ieškinio senatimi gali naudotis tik tuo atveju, kai tokios galimybės ne dėl savo kaltės neturėjo pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1178/2001; 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006).
35. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas nei pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje neprašė taikyti ieškinio senaties ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimams, be kita ko, dėl palūkanų priteisimo. Kadangi atsakovas nesuformulavo tokio prašymo, ieškinio senaties taikymo klausimas nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko ir dėl to pirmosios instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį atmesti, dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, susijusio su ieškinio senaties taikymu, nepasisakė.
36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos nagrinėjimo ribos, pirmosios instancijos teisme apibrėžtos pareikšto ieškinio pagrindu ir ieškinio dalyku bei atsakovo atsikirtimais į ieškinį, daro įtaką ir bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 24 punktas), t. y. apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl palūkanų pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą, konstatuoja, jog šiuo atveju, naikinant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo grąžinti šį klausimą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Dėl to, panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliktinas galioti visas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis).
39. Kasacinį skundą patenkinus, ieškovas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek apeliacinės instancijos, tiek kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnis). Ieškovas už kasacinį skundą sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies (543 Eur) mokėjimo atleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2024 m. gegužės 28 d. nutartimi. Duomenų apie kitas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant tiek apeliacinės instancijos, tiek kasaciniame teisme nepateikta. Taigi ieškovui iš atsakovo priteistinas 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
40. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Dėl to, patenkinus ieškovo kasacinį skundą, valstybei iš atsakovo priteistina 543 Eur žyminio mokesčio.
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo N. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 (vieno šimto) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovo R. L. (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš atsakovo N. L. (duomenys neskelbtini) 543 (penkis šimtus keturiasdešimt tris) Eur žyminio mokesčio valstybės naudai. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Artūras Driukas
Virgilijus Grabinskas
Algirdas Taminskas