Administracinė byla Nr. eA-596-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04033-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 28.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R EN D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,
dalyvaujant pareiškėjo AB „Lietuvos energijos gamyba” atstovams advokatui Mariui Juoniui, D. M., D. K., M. K., V. S.,
atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams A. M., P. B., R. P.,
išvadą teikiančios institucijos byloje Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovui J. M.,
žodiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (institucija, byloje teikianti išvadą – Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba) dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos energijos gamyba“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimo rezultatų“ (toliau – ir Nutarimas) 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.6, 1.7, 1.9, 1.13, 3, 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktus.
Pareiškėjas skunde nesutiko su Nutarimo, kuriuo buvo pritarta Komisijos Elektros energijos gamybos rinkos tyrimo darbo grupės 2014 m. liepos 30 d. Elektros energijos gamybos rinkos tyrimo patikslintai ataskaitai Nr. O13-3 (toliau – ir Ataskaita), kuri yra neatsiejama Nutarimo dalis, punktais, pareiškėjo teigimu, turinčiais įtakos jo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams.
Pareiškėjas ginčija Nutarimo 1.1 punktą, kuriame, jo teigimu, neobjektyvi, nepagrįsta ir tikrajai faktinei situacijai iš esmės prieštaraujanti Komisijos išvada, kad importuojama elektros energija nepatenka į atitinkamą prekės rinką. Nutarimo 1.1 punktas yra grindžiamas akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir iškraipytomis faktinėmis aplinkybėmis. Komisija pateiktu rinkos apibrėžimu paneigia pačią rinkos apibrėžimo esmę bei esminius rinkos apibrėžimui keliamus reikalavimus, iš rinkos „eliminuojant” importą. Ataskaitoje ir Nutarime yra visiškai ignoruojamas esminės svarbos konkurencinio spaudimo šaltinis, su kuriuo susiduria Lietuvos gamintojų pagaminta ir didmeninėje rinkoje parduodama elektra. Komisijos Ataskaitoje nepaaiškinama, kaip importuojama elektros energija, atskirais laikotarpiais sudaranti apie 70–80 proc. visos Lietuvoje faktiškai suvartojamos elektros energijos, nekonkuruotų su Lietuvoje pagaminta elektros energija. Komisijos pozicija yra akivaizdžiai prieštaringa. Elektros energijos importo, kaip rinkos dalies bei konkurencinio spaudimo veiksnio, ignoravimas prieštarauja ir kituose Komisijos dokumentuose pateiktai analizei. Importo ignoravimą Komisija grindžia neadekvačiais bei nepagrįstais argumentais.
Pareiškėjas ginčija Nutarimo 1.2 punktą, kuriame, jo vertinimu, pateiktas geografinės rinkos apibrėžimas yra iš esmės ydingas vien dėl Komisijos atliktos „analizės”, nustatant geografinės rinkos ribas, nepakankamumo. Nepagrįstai geografinė rinka apsiriboja tik Lietuvos Respublikos teritorija. Tai prieštarauja faktinei situacijai. Akcentavo, kad Nutarimo 1.2 punkte geografinės rinkos apibrėžimo procese turi būti įvertinti skirtingose geografinėse teritorijose vyraujančių konkurencijos sąlygų panašumai ir skirtumai. Komisija tokio palyginimo neatliko. Ataskaitoje pateikiama išvada dėl geografinės rinkos apimties yra pagrįsta išimtinai tik bendro pobūdžio ir jokiais įrodymais nepagrįstais pasvarstymais, kad skirtingose Nord Pool Spot (toliau – ir NPS) biržos prekybos zonose formuojasi „skirtingos kainos”. Konkrečios NPS biržoje dalyvaujančių valstybių, jose vyraujančių konkrečių konkurencijos sąlygų, kainų lygio ir kitų konkurencinės aplinkos parametrų analizės Ataskaitoje nepateikė. Teigė, kad pateiktas iš esmės klaidingas rinkos apibrėžimas, kuriame visiškai ignoruojama Lietuvoje parduodama importuota elektra ir konkurencijos sąlygų tarp Lietuvos ir Latvijos panašumas, nulėmė ir iš esmės klaidingą išvadą dėl tariamą pareiškėjo dominavimą.
Komisijos pozicija dėl pareiškėjo tariamo dominavimo yra prieštaringa. Ataskaitoje nepaaiškinta, kaip pareiškėjas, kurio pagaminama ir parduodama elektros energija nesudaro net 20 proc. viso Lietuvos didmeninėje rinkoje parduodamo elektros energijos kiekio, apsiribojant tik Lietuvos teritorija, galėtų elgtis nepriklausomai nuo konkurentų bei pirkėjų ir daryti vienpusę įtaką elektros energijos kainoms. Ataskaitoje išvados paneigia bet kokią prielaidą apie tariamą pareiškėjo dominavimą. Komisija Nutarime negalėjo taikyti įpareigojimų pareiškėjui dėl to, kad tinkamai apibrėžus atitinkamą rinką, nebūtų realių prielaidų pareiškėjui dominuoti, o teisės aktai įpareigojimų taikymą, visų pirma, sieja būtent su dominuojančios padėties turėjimu.
Pareiškėjas nesutinka ir su Nutarimo 1.4 ir 1.5 punktais, kuriuose konstatuojama nepagrįsta išvada, kad rinka pasižymi aukštu koncentracijos lygiu, kadangi į atitinkamą prekės rinką nepagrįstai neįtraukus importuojamos elektros energijos bei klaidingai apibrėžus geografinę rinką ir, atitinkamai, rinkos koncentracijos lygį matuojant tik Lietuvoje pagamintos elektros energijos pagrindu. Nutarimo išvados dėl aukšto rinkos koncentracijos lygio yra neobjektyvios ir padarytos neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių.
Pareiškėjas ginčija Nutarimo 1.5 punktą, nes Komisija, atlikdama tyrimą, ignoravo esminę reikšmę turinčią aplinkybę, kad atitinkama rinka pasižymi akivaizdžiomis efektyvios konkurencijos tendencijomis. Teigia, kad Nutarimo 1.5 punktas yra grindžiamas iš esmės iškraipytomis faktinėmis aplinkybėmis ir akivaizdžia vertinimo klaida.
Pareiškėjas ginčija Nutarimo 1.7 punktą, nes iš esmės klaidingai apibrėžus tiek atitinkamą prekės rinką, tiek geografinę rinką, pateikta neobjektyvi ir iš esmės faktiškai klaidinga išvada apie pareiškėjo, neva, užimamą rinkos dalį.
Pareiškėjas nesutiko su Nutarimo 1.9 ir 3 punktais, kuriuose, pasak pareiškėjo, padaryta neobjektyvi, nepagrįsta ir iš esmės realiai faktinei situacijai prieštaraujanti išvada dėl tariamo jo dominavimo.
Pareiškėjas ginčijo ir Nutarimo 1.13 punktą, kuriame, jo vertinimu, padaryta nepagrįsta ir iš esmės realiai faktinei situacijai prieštaraujanti išvada dėl tariamos pareiškėjo galimybės taikyti nepagrįstas kainas. Tinkamai apibrėžus rinką, nebūtų jokių realių prielaidų pareiškėjo dominavimui, ir, atitinkamai, neturėdama didelės rinkos galios pareiškėjas neturi realios galimybės taikyti nepagrįstas kainas, kadangi tokį pareiškėjo elgesį tiesiogiai ir efektyviai riboja į Lietuvą importuojama elektros energija. Be to, net ir vertinant Komisijos argumentus, jei būtų ribojamas elektros energijos importas į Lietuvą, pareiškėjas negalėtų taikyti nepagrįstų kainų dėl galiojančio teisinio reguliavimo bei, kiek tai susiję konkrečiai su grobuoniškomis kainomis, dėl to, jog tokių kainų taikymas būtų jam ekonomiškai neracionalus.
Pareiškėjas prašo panaikinti visą Nutarimo 4 punktą (4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 p.), nes reguliacinių ex ante įpareigojimų taikymo galimybę teisės aktai nustato tik tuomet, kai tinkamai apibrėžtoje atitinkamoje rinkoje konkretus ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį ir rinkoje egzistuoja tam tikros tęstinio-struktūrinio pobūdžio konkurencijos problemos, kurias privalu spręsti būtent ex ante reguliavimo priemonėmis dominuojančio ūkio subjekto atžvilgiu. Nutarimo 1.1, 1.2, 1.4, 1.6, 1.7, 1.9, 1.13 ir 3 punktuose konstatuotų išvadų neobjektyvumas ir nepagrįstumas lemia ir tai, kad pareiškėjui negalėjo būti taikomi jokie Nutarimo 4 punkte nurodyti įpareigojimai.
Teigė, kad Nutarimo 1.5 ir 4 punktuose Komisija nepagrįstai ignoravo esminę reikšmę turinčią aplinkybę, jog rinka pasižymi akivaizdžiomis efektyvios konkurencijos tendencijomis. Elektros jungčių su Švedija ir Lenkija svarbą konkurencijos sąlygoms ir konkurencijos tendencijoms rinkoje Komisija ignoravo tokiame kontekste, kuriame ji pati aiškiai pripažįsta, kad minėtų projektų įgyvendinimas yra susijęs su esminės svarbos konkurencijos sąlygų pokyčiais rinkoje. Reguliaciniai įpareigojimai negali būti nustatomi rinkoje, pasižyminčioje efektyvios konkurencijos tendencijomis. Nutarime nustatyti reguliaciniai įpareigojimai pareiškėjui, yra apskritai nemotyvuoti ir neatitinka esminių administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Nei Ataskaitoje, nei Nutarime Komisija apskritai nepateikė jokių motyvų, kodėl kiekvienas iš nustatytų įpareigojimų laikytinas: objektyviai reikalingu, proporcingu, atitinkančiu Komisijos, neva, nustatytų konkurencijos problemų prigimtį ir pateisinamu rinkos tyrimų tikslu.
Pareiškėjas teigė, kad ginčijami Nutarimo punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – Elektros energetikos įstatymas) 65 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir 65 straipsnio 5 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 3 straipsnio 1 bei 12 dalims, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai bei Komisijos 2012 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. O3-135 patvirtintų Rinkų tyrimo taisyklių (toliau – Rinkų tyrimo taisyklės) 3, 5, 19, 20.2 ir 22 punktams.
Atsakovas Komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Komisija nurodė, kad, atlikdama elektros energijos gamybos rinkos tyrimą, vadovavosi teisės aktais, apibrėžiančiais jai suteiktą teisę atlikti atitinkamą rinkos tyrimą. Skundžiamas Nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o pats tyrimas atliktas neviršijant Komisijai suteiktų įgaliojimų. Teigė, kad pareiškėja, kvestionuodama elektros energijos gamybos rinkos egzistavimą, iš esmės bando paneigti Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio 1 dalyje ir Rinkų tyrimo taisyklių 17.2.1 punkte įtvirtintą Komisijos teisę tirti elektros energijos gamybos rinką. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija atlieka rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją energetikos sektoriuje ir didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka bei į tai, kad rinkos tyrimas atliekamas vadovaujantis Elektros energijos įstatymu ir Rinkų tyrimo taisyklėmis, akivaizdu, kad pareiškėjo teiginys, jog rinka atliekant tyrimą buvo apibrėžta netinkamai ir Komisijos sprendimas yra teisiškai ydingas, negali būti vertintinas kaip logiškas ir teisingas.
Pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės remiasi tik lingvistiniu pavienių teisės normų interpretavimu, neatsižvelgdama į jų tarpusavio ryšį, prasmę bei tikslą ir vertindama Komisijos priimtą Nutarimą, nukrypsta ir nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas, selektyviai pasirinkdamas teisės aktų nuostatas bei subjektyviai jas interpretuodamas, ignoruodamas konkrečias Elektros energijos įstatymo normas, aiškiai reglamentuojančias ir išskiriančias nepriklausomo tiekimo rinką bei elektros energijos gamybos rinką ir Komisijos diskrecijos ribas vykdant rinkos tyrimus, klaidina teismą ir iškreipia teisinės aplinkos, reglamentuojančios rinkų tyrimų procedūrą, tikrovę. Akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Komisija neturėjo teisės apibrėžti ir analizuoti autonomiškai elektros energijos gamybos rinkos yra nepagrįsti ir neteisingi.
Komisija dėl paslaugos (produkto) rinkos apibrėžimo konstatavo, kad Nutarime detaliai pagrindė prekės rinkos apibrėžimą, Ataskaitos 2–5 psl. konkrečiai išdėstė teisės normas, kuriomis vadovaudamasi apibrėžė minėtą prekės rinką, nurodė konkrečius Elektros energijos įstatymo straipsnius (2 str. 4, 8, 12, 14–16 d., 20 str., kt.), padarė išsamią teisinę analizę bei išnagrinėjo faktines aplinkybes. Komisija, atsižvelgdama į pareiškėjo viešosios konsultacijos metu gautas pastabas, papildė Ataskaitą 2.1.3.2 skyriumi (18–23 l.), kuriame detaliai analizuojami importo ypatumai, vertino importo pokyčius atskiru sezonu, atskirai išskiriant Latvijos, Estijos, Baltarusijos elektros srautus, pateikė išsamius grafikus ir paaiškinimus bei matomas tendencijas. Nesutiko su pareiškėjo subjektyviais samprotavimais interpretuojant teisines ir faktines aplinkybes apibrėžiant atitinkamą prekės rinką.
Komisija nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl geografinės rinkos apibrėžimo ir nurodė, kad Komisijos atliktas elektros energijos gamybos rinkos tyrimas (toliau – ir Tyrimas) apėmė 2011–2013 m. I pusmečio laikotarpį, t. y. iš viso 3,5 metų laikotarpį. Lietuva elektros energijos prekybą NPS biržoje sudaro Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir Danijos prekybos zonos, vykdo nuo 2012 m. birželio 18 d. Taigi iš viso atlikto Tyrimo laikotarpio, Lietuvos prekyba NPS biržoje apėmė tik 1 metų laikotarpį. Be to, Komisija veiksnius, lemiančius skirtingų kainų formavimąsi NPS biržos prekybos zonose, aiškiai nurodė tiek Ataskaitoje (4 l.), tiek ir Derinimo pažymoje. Akcentavo, kad Ataskaita yra vientisas dokumentas ir jame pateiktą Komisijos analizę reikia vertinti sistemiškai, remiantis visais joje nurodytais duomenimis. Pažymėjo, kad kol kas bendra Baltijos valstybių ir Skandinavijos elektros rinka nėra sukurta, kadangi Lietuva kol kas neturi tarpsisteminės elektros jungties su Švedija „NordBalt“, kuri yra būtina sąlyga minėtai rinkai sukurti.
Komisijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad ji neatliko jokios analizės, kuria remiantis kitos NPS biržos prekybos zonos nebuvo įtrauktos į geografinę rinką, nėra pagrįsti. Komisija Ataskaitoje, Derinimo pažymos 1.1 punkte pateikė aiškius argumentus, kodėl skirtingose NPS zonose formuojasi skirtingos kainos, kartu įvardindama ir atitinkamas kliūtis bendros rinkos susiformavimui.
Komisija dėl geografinės rinkos nesuderinamumo su faktinėmis aplinkybėmis nurodė, kad, apibrėžiant geografinę rinką, svarbus kriterijus yra elektros energijos prekybos būdai, kurie išanalizuoti Ataskaitoje. Didžioji dauguma prekybos Latvijoje pagaminta elektros energija vyksta dvišalėmis sutartimis ir šalys yra laisvos susitarti dėl elektros energijos pirkimo-pradavimo kainos. Padarė išvadą, kad Latvijos elektros energijos kaina NPS biržoje neatspindi realios iš Latvijos eksportuojamos elektros energijos prekybos kainų, todėl vien elektros energijos kainų Lietuvos ir Latvijos prekybos zonose koreliacija, negali būti laikoma pagrįstu pagrindu konstatuoti, kad konkurencinės sąlygos Lietuvoje ir Latvijoje yra vienodos, o geografinė rinkos teritorija turėtų apimti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos teritoriją. Pažymėjo, kad Latvija prie NPS biržos prisijungė tik nuo 2013-06-03, o Latvijos prekybos zonos kainos NPS biržoje pateikiamos tik nuo 2013 m. liepos mėnesio. Komisijos tyrimas apėmė laikotarpį, kai Latvija dar nebuvo NPS biržos dalyvė. Komisija teigia, kad sprendimas neįtraukti Latvijos teritorijos į geografinės rinkos apibrėžimą yra motyvuotas, pagrįstas ir atitinka tiek kitų šalių, tiek Europos Komisijos bylose suformuotą nuoseklią praktiką – apibrėžti didmeninės energijos prekybos geografinę rinką kaip išimtinai nacionalinę rinką.
Komisija dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) paramos schemos taikymo nacionaliniu lygmeniu nurodė, kad šias aplinkybes detaliai išanalizavo Ataskaitos 31–35 punktuose ir Derinimo pažymos 1.1 punkte. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai, jog VIAP schema nedaro įtakos vertinant rinkos apibrėžimą, yra abstraktūs, paviršutiniški, niekuo nepagrįsti. Komisijos teigimu, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Komisijos darbuotojų išsakytas mintis, pateikia savo subjektyvią nuomonę, kaip turėtų būti suprantami Komisijos teiginiai. Pabrėžė, kad kol jungtys nepradės veikti (numatoma pradžia 2015 m. pabaigoje), tol Ataskaitoje nustatytos aplinkybės, įskaitant rinkos koncentraciją ir izoliaciją nuo sistemų, nebus išspręstos, išskyrus jei būtų pritaikytos Nutarimu nustatytos priemonės. Komisija pagal Elektros energijos įstatymo 68 straipsnio 1 dalį suteiktus įpareigojimus, turi pareigą užtikrinti konkurenciją elektros energijos rinkoje ir jai kyla pareiga reaguoti į efektyviai rinkai trukdančias aplinkybes.
Komisija dėl pareiškėjo dominavimo atitinkamoje rinkoje akcentavo, kad atliko analizę, nagrinėdama gamybos rinką, ir vertino pareiškėjo dominavimą Lietuvos Respublikoje veikiančių gamintojų atžvilgiu gamybos rinkoje, bet ne tiekimo atžvilgiu. Komisija teigė, kad Ataskaitoje išsamiai išanalizavo ir įvertino grobuoniškos kainodaros ir atitinkamai dominavimo rinkoje aspektus ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas dominuoja gamybos rinkoje. Apibrėždama pareiškėjo dominuojančią padėtį, atsižvelgė į Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarime „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo“ (toliau – ir Paaiškinimai) pateiktus paaiškinimus.
Komisija, rengdama Ataskaitą, atliko išsamią analizę, plačiai išnagrinėjo įėjimo į rinką barjerus, išvardino rinkoje esančias praktines problemas, analizavo jų atsiradimo priežastis. Todėl teiginys, esą problemos yra hipotetinio pobūdžio, yra neteisingas ir nepagrįstas. Konkurencijos problematika nagrinėjama ne tik Ataskaitoje, tačiau yra identifikuota ir kituose, strateginę reikšmę elektros energetikos sektoriuje turinčiuose teisės aktuose. Komisija kruopščiai ir nešališkai ištyrė visas svarbias aplinkybes, pakankamai motyvavo savo sprendimą, grindė faktiniais duomenimis, įvertino teisinį reglamentavimą, kiekvieną iš konkurencijos problemų bei dominavimo rinkoje aspektų išsamiai aprašė ir išanalizavo. Pareiškėjas, priešingai, nepateikė objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą pagrįstai abejoti Nutarimo teisėtumu, ir skunde remiasi tik savo subjektyvia nuomone, selektyviai pateikia iš konteksto išimtus Ataskaitos teiginius.
Komisija dėl nustatytų ex ante įpareigojimų pareiškėjui nurodė, kad Bendrovė Komisijos funkcijas daugeliu atvejų tapatina su Konkurencijos tarybos. Elektros energijos įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ex ante reguliavimas ir Elektros energijos įstatyme nustatyti įpareigojimai taikomi ateičiai. Siekiama užkirsti kelią galimai naudotis ateityje savo padėtimi ir tai iš esmės skiriasi nuo Konkurencijos tarybos atliekamo konkurencijos priežiūros vertinimo.
Komisija, vykdydama nacionalinės reguliavimo institucijos funkcijas, visų pirma siekia apsaugoti vartotojų interesus ir skatinti veiksmingą konkurenciją. Pareiškėjui ex ante įpareigojimai buvo nustatyti teisėtai. Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą, veikė pagal jai suteiktą kompetenciją ir vadovavosi Elektros energijos įstatymu bei Rinkų tyrimo taisyklėmis, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti Nutarimą, be to, Nutarimo 4.1, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 bei 4.3 punktuose įtvirtinti ex ante reikalavimai yra pakankami būtini bei proporcingi siekiant užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energijos gamybos rinkoje.
Komisija dėl viešojo intereso apsaugos nurodė, kad valstybės kišimasis į ūkinę veiklą pasireiškia kaip tam tikrų įpareigojimų sukūrimu ir taikymu konkrečiam ūkio subjektui, pripažįstamas teisėtu ir būtinu, tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Komisijos nuomone, išdėstytos faktinės ir teisinės aplinkybės pagrindžia valstybinio reguliavimo poreikį pareiškėjo atžvilgiu būtent dėl būtinybės saugoti ir ginti viešąjį interesą, kuris šioje situacijoje pasireiškia kaip visų elektros energijos vartotojų teisių apsauga ir teisėti lūkesčiai gauti kokybiškas paslaugas už kainą, kuri grindžiama pagrįstomis ir būtinomis sąnaudomis.
Dėl Nutarimo atitikties administracinio teisės akto reikalavimams nurodė, kad Komisijos Nutarime ir jį lydinčiuose dokumentuose (Ataskaitoje, Derinimo pažymoje) nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo Komisija rėmėsi priimdama Nutarimą. Motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nutarimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad Komisijos Nutarimas yra neteisėtas ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Komisija surinko visus elektros energijos gamybos tyrimui būtinus duomenis, juos visapusiškai bei objektyviai įvertino, atsižvelgė į visus svarbius veiksnius ir, vadovaudamasi šiais duomenimis, teisės aktų nustatyta tvarka parengė Ataskaitą ir parengė išvadas, kurios užfiksuotos Nutarime. Teigė, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos energijos gamyba“ skundą atmetė.
Teismas sprendime įvertinio Nutarimo priėmimo aplinkybes bei apžvelgė Nutarimo turinį. Siekdamas visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, teismas nutarė Konkurencijos tarybą į bylą įtraukė išvadą teikiančia institucija ir paprašė išvados dėl pareiškėjo ir Komisijos suformuluotų klausimų. Teismas apsibrėžė ginčo ribas ir nusprendė vertinti tik ginčijamų Nutarimo punktų pagrįstumą ir teisėtumą.
Teismas nurodė, kad atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bei tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Dėl Komisijai suteiktų įgaliojimų apibrėžti prekės ir geografinę rinkas
Teismas nurodė, kad atsižvelgia į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. (80)2 „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ nuostatas, kur pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektas privalo veikti jam suteiktos kompetencijos ribose, įgyvendinant diskreciją turi būti užtikrintas diskrecinių sprendimų teisėtumas, motyvuotumas, nešališkumas ir objektyvumas, užtikrinama asmenų, kuriuos šie sprendimai liečia, lygybė prieš įstatymus, priimamų sprendimų proporcingumas siekiamam tikslui, protingo termino reikalavimas administracinės diskrecijos įgyvendinimo procese, kitų tinkamo administracinės diskrecijos įgyvendinimo proceso principų gerbimas. Teismas, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir 9 dalies 19 punktu, Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio, 67 straipsnio 1 dalies, 68 straipsnio 1 dalies 1–2 punkto nuostatomis konstatavo, kad kad Komisija yra kompetentinga institucija atlikti rinkos tyrimą elektros energetikos rinkoje ir nustatyti, ar gamintojas turi didelę įtaką rinkoje bei tai nustačiusi, nustatyti Elektros energijos įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodytus įpareigojimus.
Teismas nurodė, kad vertins, ar rinkos tyrimas buvo atliktas nepažeidus procedūros.
Teismas nustatė, kad rinkų tyrimą Komisija atlieka vadovaudamasi Elektros energijos rinkos tyrimo taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis (Elektros energijos įstatymo 65 str. 4 d.). Be to, Komisija, tirdama rinką, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais ir atsižvelgia į kompetentingų Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos Respublikos institucijų rekomendacijas. Teismas pažymėjo, kad Rinkų tyrimo taisyklės nustato atitinkamos rinkos tyrimo tvarką ir sąlygas (2 p.). Rinkų tyrimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad jos parengtos vadovaujantis, be kita ko, atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju buvo atliekamas prekės rinkos tyrimas, todėl Komisija turėjo vadovautis ir Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ (toliau – ir Paaiškinimai dėl rinkos apibrėžimo). Teismas sprendė, kad Komisija, atlikdama rinkos tyrimą, turi vadovautis ir Konkurencijos įstatymu, Paaiškinimais bei Paaiškinimais dėl rinkos apibrėžimo.
Teismas vadovavosi Rinkų tyrimo taisyklių, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalies nuostatomis Konkurencijos tarybos Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 5 ir 6 punktais. Teismas vadovavosi 206 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006 ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju „ekonominiu“ vertinimu teisminė kontrolė apsiriboja atsakovo veiksmų tikrinimu.
Teismas nurodė, kad Nutarimo 1.1 punktas, kuriame Komisija konstatavo, kad elektros energijos gamybos rinkos tyrimo metu nustatyta, jog elektros energijos gamybos rinką paslaugos (produkto) aspektu sudaro elektros energijos, kaip prekės, gamyba, kai ši prekė realizuojama vykdant didmeninę ir mažmeninę prekybą ir (arba) panaudojant savo pagamintą elektros energiją savo reikmėms ar ūkio poreikiams tenkinti bei 1.2 punktas, kuriuo elektros energijos gamybos rinkos geografine teritorija laikoma Lietuvos Respublikos teritorija, yra esminiai ir atskleidžiantys Tyrimo esmę. Teismas akcentavo, kad Komisijos Tyrimo dalykas – elektros energijos gamybos rinka 2011–2013 m.
Teismas vadovavosi Elektros energijos įstatymo 2 straipsnio 8 punktu ir konstatavo, kad šiuo aspektu elektros energija vertinama kaip prekė. Teismas nurodė, kad Komisija, vadovaudamasi Rinkų tyrimo taisyklių 17.2.1 punktu, tyrė elektros energijos gamybos rinką. Teismas vadovavosi Elektros energijos įstatymo 2 straipsnio 13 punktu, 25 straipsnio 6 punktu ir nurodė, kad elektros energijos gamyba yra savarankiška elektros energetikos sektoriaus dalis. Teismas pažymėjo, kad Elektros energijos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tiekėjai Lietuvos Respublikos vidaus elektros energijos rinkoje prekiauja elektros energija biržoje ir (ar) pagal dvišales sutartis su gamintojais, vartotojais ar tarpusavyje Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka. Importuojama ir eksportuojama elektros energija prekiaujama tik biržoje.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nesutinka su Komisijos vertinimu, kad apibrėždama prekės rinką, nepagrįstai neįtraukė importuojamos elektros energijos gamybos į šią rinką, nes importuojama elektros energija Tyrimo laikotarpiu sudarė daugiau nei 50 procentų šalies poreikio. Teismas pažymėjo, kad Komisija, apibrėždama elektros energijos gamybos rinką, turėjo įvertinti du segmentus: paslaugos (produkto) apibrėžimą ir geografinę teritorija. Taip pat turėjo įvertinti ir bendruosius elektros energijos rinkos veikimo principus, kurie įtvirtinti Elektros energijos įstatyme.
Teismas nurodė, kad elektros energijos rinka susideda iš: 1) asmenų, kurie verčiasi elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo veikla, santykių visumos, apimančios: didmeninę, mažmeninę prekybą ir sisteminių paslaugų teikimą. Elektros energijos rinkoje dalyvauja elektros energijos rinkos dalyviai, t. y. asmenys, kurie verčiasi didmenine prekyba elektros energija Prekybos elektros energija taisyklėse, patvirtintose Energetikos ministro 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-244 (2013 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 1-118 redakcija), nustatytais būdais. Rinkos dalyviais laikomi perdavimo sistemos operatorius, skirstomųjų tinklų operatoriai, elektros energijos gamintojai, tiekėjai, teisės aktų nustatyta tvarka sudarę balansavimo energijos pirkimo-pardavimo sutartis su balansavimo energijos tiekėjais, balansavimo energijos tiekėjai, taip pat asmenys, turintys leidimą eksportuoti elektros energiją į valstybes, kurios nėra valstybės narės, ar importuoti elektros energiją iš valstybių, kurios nėra valstybės narės (Elektros energijos įstatymo 2 str. 14, 15 d.). Taigi elektros energijos rinkos savarankiškas ir atskiras šios rinkos dalyvis yra elektros energijos gamintojas, taip pat dalyvauja ir elektros energijos importuotojai bei eksportuotojai. Elektros energijos įstatymo nuostatos išskiria savarankiškus elektros energijos rinkos segmentus gamybą ir tiekimą.
Teismas pažymėjo, kad pagal Elektros energijos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, gamintojas yra asmuo, gaminantis elektros energiją ir turintis atitinkamą leidimą verstis šia veikla. Teismas nurodė, kad ši sąvoka nedetalizuojama nei nacionaliniuose, nei Europos Sąjungos teisės aktuose, todėl nusprendė vadovautis kituose teisės aktuose pateiktomis sąvokomis, kad detaliau būtų atskleista elektros energijos gamintojo sąvoka. Teismas nurodė, kad Elektros energijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad elektros energija – tai aktyvioji elektros energija, kuria teisės aktų nustatyta tvarka prekiaujama tarp elektros energijos rinkos dalyvių ir kuri yra skirta galutiniam suvartojimui, patiekiant ją kaip prekę vartotojui. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje yra apibrėžta elektrinės sąvoka – tai elektros energijos gamintojo nuosavybės ar kita teise valdomas energetikos objektas, skirtas elektros energijai ar elektros ir šilumos energijai bendrosios gamybos būdu iš atsinaujinančių išteklių gaminti, susidedantis iš vienos ar daugiau tarpusavyje technologiškai susijusių elektros energiją generuojančių įrenginių, prijungtų prie elektros tinklų. Pažymėjo ir tai, kad pagal Elektros energijos įstatymo 16 straipsnį, asmenims, numatantiems gaminti elektros energiją tik savo reikmėms ir ūkio poreikiams, kai jų turimų elektros energijos gamybos pajėgumų įrengtoji galia neviršija 10 kW, leidimas gaminti elektros energiją išduodamas supaprastinta tvarka pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisykles. Gamintojai savo pagamintą elektros energiją gali naudoti savo reikmėms ir ūkio poreikiam tenkinti.
Sistemiškai įvertinęs teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias gamintojo ir elektrinės sąvoką, sutiko su Komisijos išvada, kad gamintojas – tai asmuo, nuosavybės ar kita teise valdantis energetikos objektą, skirtą elektros energijai ar elektros ir šilumos energijai bendrosios gamybos būdu iš energijos išteklių (gamtinių išteklių ir (ar) jų perdirbimo produktų) gaminti, susidedantį iš vienos ar daugiau tarpusavyje technologiškai susijusių elektros energiją generuojančių įrenginių, prijungtų prie elektros tinklų, turintis atitinkamą leidimą verstis elektros energijos gamybos veikla ir gaminantis elektros energiją, kuria teisės aktų nustatyta tvarka prekiaujama ir kuri skirta galutiniam suvartojimui, patiekiant ją kaip prekę vartotojui, arba kurią gamintojas sunaudoja savo reikmėms ir ūkio poreikiams tenkinti. Teismas sprendė, kad Tyrimo metu detaliai įvertinta ir pagrįsta, kodėl į gamybos rinką buvo įtraukti ir gamintojai sunaudojantys elektros energiją savo reikmėms bei ūkio poreikiams tenkinti.
Teismas pažymėjo, kad elektros energijos rinka – asmenų, kurie verčiasi elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo veikla, santykių visuma, kuri apima didmeninę ir mažmeninę prekybą elektros energija ir sisteminių paslaugų teikimą ir yra paremta teisėtumo ir lygiateisiškumo principais, taikant reguliuojamojo trečiųjų asmenų dalyvavimo principą elektros energijai persiųsti (Elektros energijos įstatymo 2 str. 15 d.). Pagal Elektros energijos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, didmeninė prekyba elektros energija – prekyba elektros energija pagal dvišales sutartis, išskyrus su elektros energijos vartotojais sudaromas sutartis, ir (ar) prekyba elektros biržoje. Elektros energijos įstatymo IV skirsnyje, reglamentuojančiame elektros energijos gamybą, reglamentuojami gamintojų veiklos bendrieji principai, leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimą ir gamintojų elektros įrenginių prijungimą prie elektros tinklų. Todėl teismas padarė išvadą, gamintojai, norintys parduoti elektros energiją tiesiogiai vartotojams, privalo gauti leidimą verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla, t. y. turi teisę vykdyti mažmeninę ir, Prekybos elektros energija taisyklėse nustatytais būdais, didmeninę prekybą.
Teismas pažymėjo, kad pagal Elektros energijos įstatymo 59 straipsnio 5 dalį, kiekvienas gamintojas yra atsakingas už elektros energijos gamybos kiekio, būtino pirkėjų poreikiams patenkinti, ir kiekio, nurodyto elektros energijos pirkimo-pardavimo grafikuose, pirkimo ar pardavimo atitiktį, tuo tikslu vykdoma prekyba balansavimo ir reguliavimo energija. Gamintojams priskirtina užtikrinti sisteminių paslaugų teikimą užtikrinant reikiamą galios rezervą (Elektros energijos įstatymo 2 str. 37 ir 38 d.). Teismas nurodė, kad Komisija, 2012 m. ištyrusi elektros energijos rezervinės galios rinką, nustatė, kad didžiausią elektros energijos rezervinės galios rinkos dalį užima AB „Lietuvos energija“ (dabar AB „Lietuvos energijos gamyba“). 2011–2013 m. 68,0–69,7 proc., t. y. didžiausią instaliuotos galios dalį, užėmė pareiškėjas. Teismas sprendė, kad elektros energijos gamintojai turi teisę vykdyti prekybą tiek didmeninėje rinkoje, tiek mažmeninėje rinkoje (parduodant elektros energiją tiesiogiai vartotojams) ir dalyvauja teikiant sistemines paslaugas.
Teismas nurodė, kad Komisija, siekdama tinkamai apibrėžti paslaugos rinką ir geografinę teritoriją, išanalizavo šiuo metu vykdomos elektros energijos prekybos būdus, remdamasi Prekybos elektros energija taisyklėmis ir Elektros energijos įstatymu, galimus elektros energijos fizinių srautų tiekimo (skirstomaisiais ir perdavimo tinklais) ribojimus teisiniu aspektu ir padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje elektros energija tiekiama be techninių ar kitokio pobūdžio (pvz., rinkos mechanizmų ar teisinių-administracinių) apribojimų.
Teismas padarė išvadą, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad Komisija Patikslintos ataskaitos I skyriuje (2–5 l.), atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą ir šioje ataskaitoje išdėstytus elektros energijos rinkos veikimo principus, elektros energijos gamybos rinką paslaugos (produkto) aspektu sudaro elektros energijos, kaip prekės, gamyba, kai ši prekė realizuojama vykdant didmeninę ir mažmeninę prekybą ir (arba) panaudojant savo pagamintą elektros energiją savo reikmėms ar ūkio poreikiams tenkinti. Elektros energijos gamybos rinkos geografinę teritoriją sudaro visa Lietuvos Respublikos teritorija. Taigi, Komisija remdamasi sisteminiu teisės normų aiškinimu, įvertinusi Tyrimo metu nustatytas aplinkybes, visapusiškai ištyrė ir įvertino energijos gamybos rinkos struktūrą.
Teismas pažymėjo, kad Komisija, atsižvelgdama į Konkurencijos tarybos pastabas, Ataskaitą papildė 2.1.3.1 skyriumi (Ataskaitos 18–23 l.), kuriame detaliai išanalizavo importo ypatumus, vertino importo pokyčius atskirais sezonais, atskirai išskirdama Latvijos, Estijos ir Baltarusijos elektros srautus. Nors pareiškėjas teigia, kad Komisija nevertino importo, tačiau akivaizdu, kad jis buvo vertinamas ir išsamiai Ataskaitoje išanalizuotas bei grafiškai atvaizduotas. Komisijos atliktas rinkos tyrimo objektas pagal Rinkų tyrimo taisyklių 17.2.1 punktą – yra elektros energijos gamybos rinka. Šiuo atveju nebuvo atlikto elektros energijos gamybos nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimo, kuris apimtų ir importą, kaip vieną iš nepriklausomo tiekimo galimų būdų.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde iš esmės remiasi tiekimo rinkos (importo) vertinimo kriterijumi. Teismas pažymėjo, kad elektros energijos importas sukuria konkurenciją vietiniams gamintojams, šiuo atveju pareiškėjui, kaip energijos gamybos sektoriaus dalyviui, su kitais vietiniais gamintojais, konkuruojant vietinėje energijos gamybos rinkoje. Energijos tiekimas, tuo pačiu ir importas, kaip jo dalis, atsižvelgus į tiriamos – elektros energijos gamybos – rinkos dalį, negali būti laikomas šios rinkos tyrimo dalimi. Aplinkybė, kokia situacija elektros energetikos sektoriuje vyrauja šiuo metu, nebuvo tyrimo dalykas. Komisija vertino 2011–2013 m. laikotarpį elektros energijos gamybos rinką, kurią kaip geografinę teritoriją apibrėžė Lietuvos Respublikos teritorija.
Teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde teigia, kad Komisija netinkamai, pažeisdama Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 65 straipsnio 5 dalies, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 12 dalies, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, Rinkų tyrimo taisyklių 3, 5 ir 19 punktų reikalavimus, apibrėžė rinką.
Teismas pažymėjo, kad pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. Teismas sprendė, jog šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į Elektros energijos įstatymo tikslus. Vienas iš esminių Elektros energijos įstatymo tikslų – sukurti teisines sąlygas konkurencija pagrįstai elektros energijos rinkai veikti, sąžiningos konkurencijos tarp rinkos dalyvių principams įtvirtinti; skatinti elektros energijos vidaus rinkos plėtrą, rinkos integraciją, o elektros energetikos sektoriaus veiklos valstybinis valdymas, reguliavimas, priežiūra ir kontrolė grindžiami, be kita ko, konkurencijos tarp rinkos dalyvių principu (Elektros energijos įstatymo 3 ir 4 str.). Taigi, Elektros energijos įstatymu būtent Komisijai numatyta pareiga užtikrinti konkurenciją tarp elektros energijos rinkos dalyvių, atskirų rinkos dalyvių ir vartotojų nediskriminavimą, ir kontroliuoti, kad būtų užtikrintas efektyvus elektros energijos rinkos veikimas ir užkertamas kelias asmenims piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje ar kitokiais veiksmais daryti neigiamą įtaką efektyviai konkurencijai tarp elektros energijos rinkos dalyvių (Elektros energijos įstatymo 9 str. 4 d. 8 p.). Elektros energijos rinkos priežiūros institutas, be kita ko, apima ir konkurencijos elektros energetikos sektoriuje priežiūrą, suteikiant Elektros energijos įstatyme nustatyta tvarka atlikti elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimus. Elektros energijos įstatymo 65 straipsnyje nustatytos esminės elektros energijos rinkos tyrimo procedūrinės nuostatos ir Komisijos įgaliojimai vykdant rinkos tyrimus. Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio 1, 3–5 dalyse aiškiai apibrėžiamos Komisijos administracinės diskrecijos ribos, t. y. Komisija, tirdama rinką, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais ir atsižvelgia į kompetentingų Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos Respublikos institucijų rekomendacijas; Komisija gali tirti nepriklausomo tiekimo ir elektros energijos gamybos rinkas; Komisija turi apsibrėžti atitinkamą rinką, ištirti rinkos konkurencingumą ir nustatyti asmenis, turinčius didelę įtaką atitinkamoje rinkoje; Komisija rinkos tyrimą atlieka vadovaudamasi Rinkų tyrimo taisyklėmis.
Teismas konstatavo, kad Elektros energijos įstatymo Komisijai pavedama atlikti rinkos tyrimus pagal Rinkų tyrimo taisykles. Be to Komisija turi vadovautis Paaiškinimais bei Paaiškinimais dėl rinko apibrėžimo.
Teismas padarė išvadą, kad Elektros energijos įstatymas tikslingai išskiria nepriklausomo tiekimo rinką ir gamybos rinką, o vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, Komisija gali apibrėžti bei tirti ir kitas rinkas ar šių Taisyklių 17 punkte, iš kurių yra elektros energijos gamybos rinka, nurodytų rinkų dalis. Tai, kad Elektros energijos įstatymo bei Rinkų tyrimo taisyklių nuostatos aiškiai išskiria nepriklausomo tiekimo ir gamybos rinkas, rodo, kad kiekviena iš šių rinkų gali būti tiriama savarankiškai. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyto įpareigojimo tirti abi rinkas kartu. Taip pat tiriant elektros energijos gamybos rinką, Komisija neprivalo tyrimo išplėsti ir tirti kitą savarankiką rinką – tiekimo rinką. Teismas konstatavo, kad Komisija, apibrėždama rinką – elektros energijos gamybos – detaliai įvertino konkurencijos problemą ir pagrindė, kokiu tikslu ji siekė nustatyti atitinkamą rinkos apibrėžimą. Vadovavosi ir Elektros energijos įstatymo tikslais. Šiuo atveju Komisija tyrė gamybos rinką. Taigi, gamyba, kaip savarankiška energetikos sektoriaus dalis, buvo tirta nesiejant šio tyrimo su nepriklausoma tiekimo rinka. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, nurodydamas, kad jis rinkoje su importuota elektros energijos dalimi, užimtų tik apie 20 procentų elektros energijos rinkos, rodo, kad pareiškėjas šiuo atveju vertina abi savarankiškas rinkas: energijos gamybos ir energijos tiekimo, kaip vieną elektros energijos rinką. Teismas nesutiko su tokiais pareiškėjo teiginiais ir padarė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Komisijos atlikto Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-801/2013, kurioje buvo vertinamos benzino pardavimų iš gamyklos rinkos Lietuvos Respublikos teritorijoje bei dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkos Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėtoje byloje yra konstatuota, kad geografinė rinka yra platesnė nei Lietuvos Respublikos teritorija gali rodyti didelė prekės importo apimtis. Teismas vertino, kad nurodytoje byloje ir šioje byloje vertinamos faktinės aplinkybes iš esmės skiriasi, t. y. nagrinėjamoje byloje vertinama elektros energijos gamybos rinka, o byloje Nr. A502-801/2013 buvo vertinamos benzino ir dyzelino pardavimų iš gamyklos rinkos. Taigi, kriterijai pardavimo rinkai ir elektros energijos gamybos rinkai apibrėžti negali būti sutapatinami, kai tokių rinkų tyrimo dalykas ir tikslai skiriasi. Importo įtaka elektros energijos gamybos rinkai detaliai išanalizuota Ataskaitos 2.1.3.2 skyriuje (Ataskaitos 18–32 l.), kuriame įvertinti importo ypatumai, vertinti importo pokyčiai atskiru sezonu, atskirai išskyrus ir įvertinus Latvijos, Estijos ir Baltarusijos elektros srautus, vertintos numatomos tendencijos, informacija pavaizduota grafiškai. Taigi, toks Komisijos tyrimas rodo, kad importas buvo tirtas ir vertintas, o pareiškėjo teiginiai, kad Komisijos išvados nemotyvuotos ir neatitinka realios situacijos, laikytini nepagrįstais. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neginčija Komisijos Tyrimo metu nustatytų pareiškėjo gamybos apimčių. Tai, kad pareiškėjas jas vertina skirtingai, negali paneigti Tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir pateikto jų vertinimo.
Teismas pažymėjo, jog Konkurencijos taryba teismui pateikė nuomonę, kurioje akcentavo, kad importuojama elektros energija galėtų būti įtraukta į atitinkamą rinką, jei vietinės gamybos elektros energijos gamyba yra pakeičiama importuojama elektros energija. Konkurencijos taryba savo teiginiams pagrįsti remiasi Europos Komisijos 2004 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 2005/801/EB, kuriame nebuvo išskirta elektros energijos gamybos rinka, kurios tyrimą Komisija atliko šioje byloje. Teismas pakartojo, kad tiekimas šiame tyrime nebuvo tiriamas. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba neatliko tyrimo elektros energijos gamybos rinkoje, o tik pateikė teismui nuomonę dėl Komisijos atlikto tyrimo. Nagrinėjamu atveju elektros energijos gamybos rinką tyrė Komisija. Komisija Ataskaitoje, vertindama situaciją de facto, kai šiuo metu nėra veikiančių jungčių su Švedija ir Lenkija, esant pralaidumų ribojimams, padarė išvadas, kad importo nebuvimo atvejis yra pagrįstas ir realus. Ataskaitos 2.1.6 poskyryje pateikė realų pavyzdį, kai 2010 m. Baltarusijoje buvo atjungtos aukštosios įtampos elektros perdavimo linijos, kuria į Lietuvą iš Baltarusijos teka didžioji elektros dalis, kai vyko linijų remontas, Lietuva turėjo pirkti elektros energiją iš kitų šaltinių, o 2010 m. rugpjūčio mėn. elektros kainos Lietuvoje buvo pasiekusio aukščiausią kainą. Taip pat 2013 m. vyko Kaliningrado–Lietuvos jungties remontas ir tai darė įtaką elektros energijos kainoms. Nurodytos šios Komisijos nustatytos aplinkybės rodo, kad importo nebuvimo atvejis yra realus. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad hipotetinis Komisijos vertinimas dėl importo nebuvimo negali paneigti Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių bei galimų atvejų dėl negalimumo importuoti elektros energiją. Tokiu atveju Bendrovės galios apimtimi galėtų padengti visą šalies vidutinį valandinį poreikį ir, vertinant kintamų kaštų savikainą, kuri pati didžiausia iš Lietuvos gamintojų, galėtų panaudoti visą turimą galios kiekį, galėtų taikyti atitinkamai ir kainų spaudimą. Ataskaitoje detaliai įvertinta galimybė taikyti grobuonišką kainodarą. Be to, Komisija pagrindė savo poziciją dėl padidėjusių termofikacinių elektrinių elektros energijos gamybos kaštų, atsirandančių vasaros – ankstyvo rudens laikotarpiu. Ataskaitoje buvo tiriama visa elektros energijos gamybos rinka, kuri apima elektros energijos gamintojo, kaip subjekto galinčio vykdyti, veiklą tiek didmeninėje, tiek ir mažmeninėje rinkoje. Komisija, atlikusi išsamų vertinimą, nustatė, kad didžioji dalis gamybos rinkos yra remiama per VIAP schemą ir atitinkamai reguliuojamos kainos, o tiekimo segmente kainos nėra reguliuojamos, todėl tiekėjai tarpusavyje gali konkuruoti Lietuvos teritorijoje. Teismas Komisijos poziciją, kad gamyba ir tiekimas dėl skirtingo reguliavimo negali būti vertinamos kartu, nes nebūtų objektyviai ir aiškiai išanalizuotas gamybos segmentas, o importas vykdomas per tiekimo segmentą, laikė pagrįsta. Teismas sprendė, kad atliktas tyrimas patvirtina Komisijos išvadas, jog didžiausią elektros energijos gamybos rinkos dalį užima Bendrovė, t. y. 2011–2013 metais pareiškėjo užimama elektros energijos gamybos rinkos dalis pagal instaliuotą elektrinių galią sudarė ne mažiau nei 68 proc., pagal į tinklą patiektą elektros energijos kiekį – ne mažiau nei 46,2 proc. Taigi, Komisijos išvados dėl pareiškėjo įtakos gamybos rinkoje ir jos pripažinimo dominuojančia yra pagrįstos ir tinkamai motyvuotos. Komisija nagrinėjamu atveju, Tyrimo metu nustačiusi, kad pareiškėjas turi didelę įtaką gamybos rinkoje ir dėl veiksmingos konkurencijos trūkumo turi galimybę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių, vartotojų ir tiekėjų, vadovaudamasi Elektros energijos įstatymo 66 straipsnio 1 dalimi, 68 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktu, Rinkų tyrimo taisyklių 29.1–29.3 punktais ir Aprašo nuostatomis, didelę įtaką rinkoje turinčiam asmeniui teisėtai ir pagrįstai nustatė Nutarimo 4 punkte nurodytus įpareigojimus. Teismas sprendė, kad tokių įpareigojimų nustatymas yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas Ataskaitos 3 skyriuje. Pareiškėjo teiginius, kad Komisija neturėjo teisės apibrėžti ir analizuoti autonomiškai elektros energijos gamybos rinkos teismas nusprendė laikyti nepagrįstais ir neteisingais. Teismas nurodė, kad nustačius prekės ir geografinę rinką, pripažinus pareiškėją dominuojančiu, pagrįstai jam buvo nustatyti ir ex ante įpareigojimai.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas konstatavo, kad Komisija, atlikdama elektros energijos gamybos rinkos tyrimą, vadovavosi teisės aktais, apibrėžiančiais jos diskrecijos ribas atlikti atitinkamą rinkos tyrimą. Teismas sprendė, kad Nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o pats tyrimas atliktas neviršijant Komisijai suteiktų įgaliojimų, nepažeidžiant tyrimo procedūros. Teismas pažymėjo, kad Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio 1 dalis ir Taisyklių 17.2.1 punktas įtvirtinta Komisijos teisę tirti elektros energijos gamybos rinką, kaip savarankišką atskirą rinką. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija atlikusi tyrimą netinkamai apibrėžė rinką ir sprendimas yra nepagrįstas. Teismas vertino, kad Komisija atliko išsamų rinkos tyrimą, tinkamai apibrėžė gamybos rinką.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundą grindžia pasirinktomis teisės aktų nuostatomis, jas interpretuoja subjektyviai, neatsižvelgdamas į sisteminį normų vertinimą. Komisijos Nutarimo sudedamoji dalis yra patikslinta Ataskaita, Derinimo pažyma, kuriose detaliai išanalizuoti ir įvertinti tyrimo metu gauti rezultatai, kurie patvirtina Komisijos nustatytas faktines aplinkybes elektros energijos gamybos rinkoje bei sudaro pagrindą pripažinti, jog Bendrovė yra didelę įtaką elektros energijos gamybos rinkoje turintis asmuo bei Komisijai savo kompetencijos ribose nustatyti papildomus reikalavimus pareiškėjui, kaip didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam asmeniui. Teismas pakartojo, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas yra sudėtinga ekonominė analizė, skirta konkurencijos riboms tarp rinkoje veikiančių įmonių nustatyti bei apibrėžti, o administraciniam teismui kompetencija tokio pobūdžio bylose iš esmės apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos kompetencijos.
Teismas konstatavo, kad Komisija atliko elektros energijos gamybos rinkos tyrimą pagal jai suteiktą kompetenciją, nepažeisdama nustatytos rinkos tyrimo procedūros, nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstos išsamiu aplinkybių tyrimu ir vertinimu, išanalizavus ir įvertinus reikšmingus kriterijus, neprieštaraujant Komisijos tikslams bei uždaviniams. Nutarimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus keliamus individualiam administraciniam aktui, kurio sudedamose dalyse Ataskaitoje bei Derinimo pažymoje pateiktas išsamus ir detalus atlikto Tyrimo vertinimas.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde, vertindamas teisės aktų nuostatas, jas interpretuoja subjektyviai, ignoruoja konkrečias Elektros energijos įstatymo normas, reglamentuojančias ir išskiriančias nepriklausomo tiekimo rinką bei elektros energijos gamybos rinką ir Komisijos diskreciją vykdant rinkos tyrimus, nepaneigė visumos Komisijos Tyrimo metu nustatytų aplinkybių.
III.
Pareiškėjas AB „Lietuvos energijos gamyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais“
1. Teismas klaidingai įvertino skundo argumentus, susijusius su Nutarime pateiktu atitinkamos prekės rinkos apibrėžimu, ir, atitinkamai, klaidingai pritaikė byloje šiuo atžvilgiu taikytinas materialinės teisės normas. Skundžiamas teismo sprendimas šiuo atžvilgiu yra akivaizdžiai prieštaringas, priimtas neįvertinus esminių byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina Nutarime pateikto atitinkamos prekės rinkos apibrėžimo nepagrįstumą.
1.1. Esminis šioje byloje nagrinėjamo ginčo aspektas atitinkamos prekės rinkos apibrėžimo klausimu – ar į Lietuvą iš Latvijos / Estijos bei Baltarusijos / Rusijos importuojama ir Lietuvoje didmeninėje rinkoje parduodama elektros energija turėjo būti įtraukta į atitinkamą prekės rinką? Pareiškėjas tvirtina, kad atitinkamos prekės rinkos apibrėžimas, kurio pagrindu gamybos veikla yra dirbtinai atsiejama nuo didmeninio pagamintos elektros, įskaitant kitose valstybėse pagamintos ir Lietuvos didmeninėje rinkoje parduodamos importuotos elektros, pardavimo, yra nepagrįstas ir iš esmės prieštarauja atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslui bei esmei.
1.2. Bylos esančių įrodymų visetas aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog į Lietuvą importuojama ir čia parduodama elektros energija objektyviai ir neišvengiamai yra elektros energijos gamybos ir didmeninio pardavimo rinkos dalimi, kadangi importuota ir „vietinė“ elektra yra tarpusavyje pakeičiamos Lietuvos pirkėjų požiūriu ir, atitinkamai, importuota elektra tiesiogiai konkuruoja su Lietuvos gamintojų pagaminta ir Lietuvoje parduodama elektros energija. Tuo tarpu „gamybos rinka“, kaip tokia, gamybą atsiejant nuo pagamintos (įskaitant kitur pagamintą ir į Lietuvą importuotą elektrą) elektros didmeninio pardavimo, apskritai objektyviai neegzistuoja realybėje. Gamyba nėra kažkokia izoliuota veikla, kurią būtų galima pagrįstai atsieti nuo pagamintos prekės patiekimo į rinką – priešingai, gamyba yra tik vienas prekės patekimo į rinką etapų, o pati rinka ir konkurenciniai santykiai tarp ūkio subjektų egzistuoja tik todėl (tik su sąlyga), kad pagamintos prekės yra parduodamos pirkėjams (patiekiamos į rinką).
1.3. Teismo pozicija, jog teisės aktai neva a priori nustato „gamybos rinkos“ apibrėžimo galimybę, yra pačia savo esme nesuderinama su atitinkamos rinkos apibrėžimo paskirtimi (nuosekliu ir sistemingu visų realiai tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų identifikavimu) ir Elektros energijos įstatymo 65 straipsnyje numatytų tyrimų tikslu – t. y. konkurencijos veiksmingumo atitinkamoje rinkoje įvertinimu. Izoliuotai vertinant gamybos funkciją („gamybos rinką“), kaip neva „savarankišką“ rinką, yra neišvengiamai atsižvelgiama tik į dalį konkurencinio spaudimo šaltinių, su kuriais susiduria Lietuvoje veikiantys elektros energijos gamintojai, o tai iš esmės neišvengiamai suponuoja ir nepagrįstas išvadas tiek dėl atitinkamos rinkos apimties (ūkio subjektų, konkuruojančių dėl vienur ar kitur pagamintos elektros didmeninio pardavimo Lietuvos pirkėjams), tiek dėl konkurencijos sąlygų rinkoje (ūkio subjektų užimamų rinkos dalių, rinkos koncentracijos ir pan.). Teismo pozicija nepagrįsta ir dėl tos aplinkybės, kad „gamybos rinka“, kaip tokia, atsiejant ją nuo didmeninio pagamintos elektros pardavimo, apskritai objektyviai neegzistuoja. Atitinkama rinka yra objektyvus dalykas – tam tikri ūkio subjektai arba yra vienas kito konkurentais, arba ne, ir, priklausomai nuo to, kiek ir kokių konkurentų realiai konkuruoja tarpusavyje, konkurencija rinkoje yra arba veiksminga, arba ne (nes joje veikia dominuojantis subjektas, kuris vienašališkai apsprendžia esminius konkurencijos parametrus), ir rinkos apibrėžimo esmė yra būtent tokių tarpusavyje konkuruojančių ūkio subjektų nuoseklus identifikavimas. Atitinkamai, realybėje neegzistuojančios rinkos apibrėžimas / tyrimas ir „konkurencijos priežiūra“ tokioje realiai neegzistuojančioje rinkoje yra tiesiog beprasmiai ir pačia savo esme nekorektiški.
1.3. Pareiškėjas tvirtina, kad iš esmės teismo sprendime teigiama, kad nors ir elektros importas yra tiesioginis konkurencinio spaudimo šaltinis pareiškėjui ir kitiems „vietiniams“ gamintojams, tačiau importo sukuriama konkurencija neva ignoruotina iš principo. Tokia teismo pozicija yra pačia savo esme nesuderinama su kitomis skundžiamo sprendimo išvadomis, kad Komisija turėjo vadovautis Konkurencijos tarybos bei Europos Komisijos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir paaiškinimas dėl dominuojančios padėties nustatymo.
1.4. Teismas sprendime pripažinęs, jog atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra identifikuoti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus ir kad apibrėždama rinką Komisija turėjo vadovautis atitinkamais Konkurencijos tarybos bei Europos Komisijos paaiškinimais, teismas nemotyvavo, kaip Nutarime pateiktas prekės rinkos apibrėžimas gali būti suderinamas su Komisijos Ataskaitos išvadomis, pripažįstančiomis importą kaip pagrindinį elektros energijos kainas apsprendžiantį veiksnį ir konkurencinio spaudimo šaltinį „vietiniams“ gamintojams.
1.5. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie teismo sprendimo motyvų kontekste paneigia „savarankiškos“ „gamybos rinkos“ egzistavimo galimybę, ir patvirtina pareiškėjo poziciją. Pripažinęs, jog atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra identifikuoti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus ir kad apibrėždama rinką Komisija turėjo vadovautis atitinkamais Konkurencijos tarybos bei Europos Komisijos paaiškinimais, teismas nemotyvavo, kaip Nutarime pateiktas prekės rinkos apibrėžimas gali būti pateisinamas atsižvelgiant į susiklosčiusią nuoseklią Europos Komisijos praktiką, kurioje apibrėžiama elektros gamybos ir didmeninio pardavimo (įskaitant importuotos elektros pardavimą) rinka. Teismas nesuteikė ir jokios reikšmės byloje esančiam įrodymui – Bundeskartellamt ataskaitai, kurią pirmiausia buvo nurodžiusi pati Komisija, ir kuri lygiai taip pat paneigia Nutarime pateikto prekės rinkos apibrėžimo pagrįstumą.
1.6. Teismas iš esmės taip pat niekaip neįvertino ir kito esminio byloje esančio įrodymo – Konkurencijos tarybos išvados, kad jog Komisijos tyrimo metu surinkti duomenys ir nustatytos aplinkybės rodo, kad elektros energijos į Lietuvą importas buvo nepagrįstai eliminuotas iš atitinkamos prekės rinkos apibrėžimo.
1.7. Teismas klaidingai interpretuoja Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio nuorodą į „gamybos rinką“ ir „nepriklausomo tiekimo rinką“. Vadovaujantis Elektros energijos įstatymu, yra atskirai išskiriama didmeninė prekyba elektros energija, kuri apibrėžiama kaip „prekyba elektros energija pagal dvišales sutartis, išskyrus su elektros energijos vartotojais sudaromas sutartis, ir (ar) prekyba elektros biržoje“ bei elektros energijos tiekimas, kuris apibrėžiamas kaip „elektros energijos pardavimas ir (ar) perpardavimas vartotojui“. Elektros tiekimas, savo ruožtu, gali būti nepriklausomas ir visuomeninis, tačiau abiem atvejais tiekimo veikla yra siejama su elektros energijos pardavimu vartotojams elektros vartojimo (ne perpardavimo) tikslams. Tuo tarpu didmeninė elektros energijos prekyba yra siejama su priešsroviniu rinkos lygmeniu, t. y. pagamintos elektros energijos pardavimu didmeninėje rinkoje veikiantiems pirkėjams, kurie įsigytą elektrą perparduoda pasrovinėje rinkoje.
1.8. Kitose valstybėse pagaminta ir į Lietuvą importuota elektros energija pirmiausia yra parduodama Lietuvos didmeninėje rinkoje, t. y. per elektros biržą importo iš trečiųjų, ne ES valstybių – Rusijos / Baltarusijos – atveju, ir per elektros biržą arba pagal dvišales didmenines sutartis importo iš ES valstybių – Latvijos, Estijos – atveju. Atitinkamai, vadovaujantis Elektros energijos įstatymo nuostatomis, elektros energijos gamyba ir didmeninė pagamintos elektros energijos prekyba, iš vienos pusės, bei elektros energijos tiekimas, iš kitos pusės, iš tikrųjų yra su skirtingais elektros energetikos sektoriaus lygmenimis susijusios veiklos. Todėl Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio 1 dalis pagrįstai referuoja tiek į gamybos lygmenį (kuris yra neatsiejamas nuo didmeninės pagamintos elektros prekybos), tiek į nepriklausomo tiekimo lygmenį, kuris susijęs su elektros energijos pardavimu vartotojams. Elektros energijos įstatymo nuoroda tiek į gamybą, tiek į nepriklausomą tiekimą sudaro prielaidas atlikti visų elektros sektoriaus lygmenų tyrimą – tiek didmeninį, analizuojant elektros energijos gamybos ir didmeninio pardavimo rinką, tiek mažmeninį – analizuojant nepriklausomo tiekimo veiklą.
1.9. Pareiškėjas neteigia, jog Komisija privalėjo kartu analizuoti elektros energijos gamybos ir didmeninio pardavimo rinką bei tiekimo vartotojams rinką. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Nutarime atitinkama prekės rinka turėjo būti apibrėžiama į rinkos apimtį įtraukiant ir didmeninį Lietuvoje ir kitose valstybėse pagamintos bei į Lietuvą importuotos elektros energijos pardavimą. Elektros energijos gamyba ir didmeninis jos pardavimas yra tarpusavyje neatsiejamai susiję, ir toks rinkos apibrėžimas, kuriuo būtų izoliuotai analizuojama tik gamybos funkcija, tokiu būdu ignoruojant importo sudaromą konkurencinį spaudimą, yra pačia savo esme nepagrįstas ir prieštarauja rinkos apibrėžimo paskirčiai bei Elektros energijos įstatymo 65 straipsnyje numatytų rinkų tyrimų tikslui. Tuo tarpu teismas nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjo argumentai atitinkamos prekės rinkos klausimu neva suponuoja, kad Komisija privalėjo apibrėžti ne tik gamybą ir didmeninį pardavimą, bet ir tiekimą apimančią prekės rinką. Tokia teismo pozicija prieštarauja ir Elektros energijos įstatymo nuostatoms, kadangi didmeninė elektros energijos, įskaitant importuotą, prekyba ir nepriklausomas tiekimas yra skirtingi dalykai, ir, kaip minėta, į Lietuvą importuojama elektra pirmiausia turi būti ir yra parduodama būtent didmeninėje rinkoje, kurioje ji, kaip pripažįsta ir teismas, konkuruoja su „vietine“ elektra.
1.10. Pareiškėjas neneigia ir neginčija, kad elektros energetikos sektorių reglamentuojantys aktai nustato tam tikras specialias normas, kurios taikomos konkrečiai gamintojams ir gamybos funkcijai / veiklai, kaip reguliacine / reglamentavimo prasme atskirai, vienai iš daugelio elektros energetikos sektoriuje egzistuojančių funkcijų. Tie patys teisės aktai lygiai taip pat nustato ir daug kitų apibrėžimų bei taisyklių, taikomų importuotojams, visuomeniniams ir nepriklausomiems tiekėjams, gamintojams, generuojantiems elektros energiją atsiniaujančių generacijos išteklių pagrindu ir t. t. Tačiau visi tokie Elektros energijos įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtinti apibrėžimai yra nustatyti visai kitiems tikslams, o ne siekiant a priori įtvirtinti, į kokius konkurencinio spaudimo šaltinius turi ar neturi būti atsižvelgiama Elektros energijos įstatymo 65 straipsnyje numatytų tyrimų kontekste apibrėžiant atitinkamas rinkas.
1.11. Nei Elektros energijos įstatymas, nei Rinkų tyrimo taisyklėse nėra įtvirtina jokios nuostatos (apibrėžimo, taisyklės), kuri užkerta kelią apibrėžti tokią „gamybos rinką“, kuri nuosekliai apimtų visus ūkio subjektus, su kuriais konkuruoja Lietuvos gamintojai, parduodami savo elektrą Lietuvos pirkėjams didmeninėje rinkoje. Pats rinkos pavadinimas šiuo atžvilgiu neturi reikšmės. Iš principo atitinkama prekės rinka galėtų būti pavadinta būtent taip, kaip lingvistiškai referuojama Elektros energijos įstatymo 65 straipsnyje ir Rinkų tyrimo taisyklėse, t. y. kaip „elektros energijos gamybos rinka“, bet tik su sąlyga, kad tokio apibrėžimo (pavadinimo) kontekste į rinkos apimtį būtų nuosekliai ir sistemingai įtraukiami visi konkurencinio spaudimo šaltiniai, su kuriais susiduria Lietuvoje veikiantys elektros gamintojai.
1.12. Teismo pozicija, jog elektros gamyba ir tiekimas yra skirtingo pobūdžio veiklos, ir tai neva pateisina elektros importo eliminavimo iš Nutarime pateikto prekės rinkos apibrėžimo, yra nepagrįsta tiek tuo aspektu, kad toks teismo motyvas yra paremtas klaidingu Elektros energijos įstatymo nuostatų interpretavimu, tiek ir todėl, kad toks teismo motyvas bet kokiu atveju neatsako į pareiškėjo argumentų esmę – t. y. jog Nutarime turi būti apibrėžiama ir nagrinėjama elektros energijos gamybos ir didmeninio pardavimo (ne tiekimo vartotojams) rinka.
2. Teismo sprendimas yra neteisėtas dar ir todėl, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl savarankiško skundo pagrindo, susijusio su atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimu, taip pat dėl skundo pagrindo dėl tariamo Bendrovės dominavimo, bei dėl kitų savarankiškų skundo pagrindų. Pareiškėjas tvirtina, kad šioje dalyje ginčas liko iš esmės neišspręstas, dėl ko skundžiamas sprendimas taip pat yra naikintinas kaip nemotyvuotas, pažeidžiantis pareiškėjo teisę į teisminę gynybą bei nesuderinamas su teismo pareiga vykdyti teisingumą bei visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą.
2.1. Pareiškėjo skundo argumentus dėl geografinės rinkos apibrėžimo teismas galbūt prilygino kitam šios bylos ginčo klausimui – t. y. į Lietuvą importuotos elektros energijos traktavimui apibrėžiant atitinkamą prekės rinką. Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta. Skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti skundo argumentai, susiję geografinės rinkos apibrėžimu, apskritai nėra siejami su elektros importo į Lietuvą traktavimu. Elektros importo į Lietuvą traktavimas yra atitinkamos prekės rinkos apibrėžimo dalykas – nepriklausomai nuo to, kur yra pagaminta į Lietuvą importuojama elektros energija, ta aplinkybė, jog ji yra faktiškai parduodama Lietuvoje reiškia, kad tokia importuojama elektra objektyviai yra būtent rinkos dalimi Lietuvos teritorijoje.
2.2. Pareiškėjo skundo argumentai geografinės rinkos klausimu yra paremti dviem visiškai kitais pagrindais, kurie nėra siejami su elektros importo į Lietuvą traktavimu. Pirma, su Nutarimo nemotyvuotumu, nes Komisijos motyvai dėl geografinės rinkos apimties apsiribojo tik visiškai abstrakčiais teiginiais, jog Nord Pool Spot (NPS) biržai priskiriamos prekybos zonos pasižymi „geografinėmis ypatybėmis“, „techninėmis ypatybėmis“, bei kad skirtingose NPS biržos zonose prekiauja skirtingas skaičius rinkos dalyvių. Tuo tarpu jokiame rinkos tyrimo dokumente Komisija nepagrindė, kodėl tokie Komisijos abstrakčiai nurodyti veiksniai lemia, kad Lietuva neva yra atskira izoliuota geografinė rinka. Be to, jokiuose rinkos tyrimo dokumentuose Komisija nepateikė ir visiškai jokios elektros kainų Lietuvoje bei kaimyninėse teritorijose analizės. Vienintelis šiuo atžvilgiu Komisijos nurodytas motyvas – „daugumoje“ NPS biržos prekybos zonų formuojasi „skirtingos kainos“. Antra, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Komisijos išvada dėl geografinės rinkos yra ne tik nemotyvuota, bet ir faktiškai klaidinga, kadangi Latvijos ir Lietuvos teritorijos pasižymi labai panašiomis konkurencijos sąlygomis, ką rodo ir identiškos elektros biržos kainos Lietuvoje ir Latvijoje , todėl šių dviejų valstybių teritorijos sudaro vieną bendrą geografinę rinką. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nei vieno iš šių skundo argumentų.
2.3. Skunde pareiškėjas nurodė, jog Nutarime pateiktas klaidingas, nepagrįstas atitinkamos rinkos apibrėžimas lėmė ir tai, jog Nutarime lygiai taip pat pateikta ir nekorektiška, nepagrįsta išvada dėl tariamo pareiškėjo dominavimo. Nors dalis dėl tariamo pareiškėjo dominavimo Komisijos išvados yra akivaizdžiai prieštaringos, o tą prieštaringumą akcentavo ne tik pareiškėjas, bet ir Konkurencijos taryba, skundžiamame teismo sprendime šios aplinkybės nėra iš esmės įvertintos.
Atsakovas Komisija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, kurios įvardytos aukščiau, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad Komisija, atlikdama elektros energijos gamybos rinkos tyrimą, vadovavosi teisės aktais, apibrėžiančiais jos diskrecijos ribas atlikti atitinkamą rinkos tyrimą; Skundžiamas nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pats tyrimas atliktas neviršijant Komisijai suteiktų įgaliojimų, nepažeidžiant tyrimo procedūros. Tai sudaro prielaidas teigti, jog teismas pagrįstai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo bei Komisijos argumentus.
Atsakovas analizuoja Vokietijos konkurencijos institucijos (vok. Bundeskartellamt) Ataskaitą dėl elektros energijos gamybos ir didmeninio pardavimo rinkos tyrimo ir tvirtina, kad Vokietijos reguliuotojo atliktas tyrimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, tik dar labiau sustiprina Komisijos poziciją dėl Latvijos neįtraukimo į geografinės rinkos apibrėžimą.
Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime pateikti motyvai dėl to, jog Konkurencijos taryba neatliko tyrimo elektros energijos gamybos rinkoje, o tik pateikė teismui nuomonę dėl Komisijos atlikto tyrimo yra pagrįsti pačios Konkurencijos tarybos Nuomonėje pateiktais teiginiais. Atitinkamai, teismas tinkamai įvertino Nuomonės įrodomąją galią visų kitų nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių bei ištirtų įrodymų kontekste. Dar daugiau, toks teismo vertinimas yra pagrįstas ir sistemine teisės aktų analize, kuri leidžia daryti išvadą, kad Komisijos funkcijos vertinant konkurencijos priežiūros aspektus elektros energijos rinkoje nėra tapačios Konkurencijos tarybos atliekamam vertinimui.
Atsakovas paaiškina, kad Komisija nenustato konkrečių pareiškėjo valdomais įrenginiais (KHAE ir KHE atveju) pagamintos elektros energijos kainų, tačiau reguliavimą vykdo mažindama įmonės gaunamą pelną, laikydamasi dviejų sąlygų: užtikrindama įmonės veiklos tęstinumui reikiamų būtinųjų sąnaudų padengimą bei užtikrindama investicijų grąžą, kurią įmonė galėtų naudoti savo veikloje investicinių projektų finansavimui ar kitiems savo veiklos procesams atlikti. Be to, akcentuotina, kad valstybinis reguliavimas ne sumažina, bet padidina pareiškėjo galimybes skolintis iš finansinių įstaigų palankiomis sąlygomis, nes tokiu būdu minimizuojamas įmonės veiklos rizikingumas. Komisijos įpareigojimų turinys ir reguliavimo mastas iš esmės nesukuria papildomų apribojimų pareiškėjui, tačiau vykdo tikslinę paskirtį – skatinti konkurenciją ir riboti galimus pareiškėjo veiksmus dominuojant rinkoje.
Atsakovas tvirtina, kad nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių ar nenagrinėjo skundo argumentų. Pažymi, kad teismų praktikoje yra pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimo rezultatų“ 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.6, 1.7, 1.9, 1.13, 3, 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas nurodyto nutarimo dalis ginčijo motyvuodamas tuo, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, netinkamai vertino faktines aplinkybes ir ginčijamo akto dalimi nepagrįstai nustatė jam įpareigojimus.
Išnagrinėjęs kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs ginčijamo akto dalių neteisėtumo, nepagrįstumo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, jog teismas netinkamai vertino kilusį ginčą bei neįvertino visų jo nurodytų argumentų.
Prieš pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Vertindama byloje kilusį ginčą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog tarp proceso šalių iš esmės nekyla ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl to, kad ginčijamo nutarimo punktais Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pripažino AB „Lietuvos energijos gamybą“ didelę įtaką turinčiu subjektu elektros energijos gamybos rinkoje bei nustatė su kainų taikymu ir informacijos apie reguliuojamos veiklos sąnaudas skelbimu susijusius pavedimus (t. III, b. l. 235-236). Byloje proceso šalys iš esmės nesutaria dėl ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamas nutarimas buvo priimtas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai taikant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2014 m. kovo 20 d. redakcija) (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas) 65 straipsnį ir jį įgyvendinančias teisės aktų nuostatas. Šio įstatymo 65 straipsnio 1 dalis numato, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai elektros energetikos sektoriuje ir jos plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią asmenims piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Siekdama šio tikslo, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šio įstatymo nustatyta tvarka atlieka elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka. Šio tyrimo metu nustatytų aplinkybių pagrindu ūkio subjektams gali būti taikomi tam tikri įpareigojimai.
Ginčydamas remiantis nurodytu reguliavimu priimtą nutarimą pareiškėjas nesutinka su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadomis dėl tiriamos paslaugos (produkto) rinkos ir geografinės rinkos apibrėžimo, dėl jo turimos didelės įtakos pirmiau nurodytoje rinkoje bei jo galimybės taikyti nepagrįstas kainas bei skirtų įpareigojimų nepagrįstumo, neproporcingumo.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovo, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės vertinamos tiek, kiek jos turi reikšmės faktinės situacijos nagrinėjamoje byloje kvalifikavimui. Vertinant, ar ginčijamo nutarimo dalis atitiko specialius teisės aktų reikalavimus ir tai, ar nutarimu nustatyti įpareigojimai pagrįsti, būtina sistemiškai išanalizuoti taikytų įpareigojimų teisinį pagrindą, faktines aplinkybes bei šios analizės pagrindu konstatuoti, ar ginčijamo nutarimo punktai yra teisėti ir pagrįsti. Be to teisėjų kolegija pirmiausiai vertina bylos šalių argumentus dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos galimai nepagrįstų išvadų dėl tiriamos paslaugos (produkto) rinkos apibrėžimo, nes atsakymas į šį klausimą lemia ir kitų atsakovo padarytų išvadų vertinimo tikslingumą.
Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įgaliojimų apibrėžti paslaugos (produkto) rinką
Pareiškėjas ginčijamo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo neteisėtumą sieja su netinkamai apibrėžta paslaugos (produkto) rinka.
Atsakovas ginčijamame nutarime prekės rinką apibrėžė kaip elektros energijos, kaip prekės, gamybą, kai ši prekė realizuojama vykdant didmeninę ir mažmeninę prekybą ir (arba) panaudojant savo pagamintą elektros energiją savo reikmėms ar ūkio reikmėms patenkinti.
Šiame kontekste svarbu tai, jog, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teigimu, Elektros energetikos įstatymas aiškiai išskiria nepriklausomo tiekimo rinką ir gamybos rinką, taigi numato tokių konkrečių rinkų buvimą, be to, teisės aktai nenustato įpareigojimo tirti abi rinkas ir šiuo atveju buvo tiriama elektros gamybos rinka. Iš esmės tokią išvadą darė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi iš esmės atsakovas teigia, kad atitinkamą prekės rinką apibrėžė įstatymų leidėjas priimtu Elektros energijos įstatymu. Tuo tarpu pareiškėjas nurodo, kad atsakovas turėjo apibrėžti paslaugos (prekės) rinką remdamasis bendraisiais konkurencijos teisės principais, o tai savo ruožtu reiškia, kad apibrėždamas prekės rinką atsakovas nepagrįstai ignoravo ir nevertino elektros energijos importo į Lietuvos Respubliką.
Vertinant nurodytus argumentus dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įgaliojimų apibrėžti paslaugos (produkto) rinką, visų pirma reikia išaiškinti bylai reikšmingą teisinių santykių reguliavimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnyje inter alia nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (3 dalis), įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ (4 dalis); valstybė gina vartotojo interesus (5 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus); asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Tokiais atvejais yra numatomos priemonės šių vertybių apsaugai užtikrinti (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimą).
Šiame kontekste aktualu tai, jog energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia visų vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais, yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui. Įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis (žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimą).
Užtikrinant pirmiau minėtų interesų apsaugą 2009 m. gruodžio 28 d. redakcijos Elektros energetikos įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numatė, kad gamintojų ir nepriklausomų tiekėjų parduodamos elektros energijos ir rezervinės galios kainos nereguliuojamos, išskyrus atvejus, kai gamintojas ar nepriklausomas tiekėjas užima daugiau kaip 25 procentus rinkos. Gamintojų ir nepriklausomų tiekėjų, kurie užima daugiau kaip 25 procentus rinkos, parduodamos elektros energijos ir rezervinės galios kainų reguliavimo tvarką, taip pat balansavimo energijos kainos reguliavimo tvarką nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtino, jog perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainos reguliuojamos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatant viršutines kainų ribas. Konkrečias perdavimo, skirstymo, visuomeninio tiekimo paslaugų ir visuomeninės elektros energijos kainas ir tarifus nustato ir keičia paslaugos teikėjas.
Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 7 d. galiojusi Elektros energetikos įstatymo 421 straipsnio 1 dalis numatė, jog elektros energijos rinkos priežiūrą ir stebėseną bei perdavimo sistemos operatoriaus prekybos balansavimo ir reguliavimo energija priežiūrą atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. To paties straipsnio 6 dalis numatė, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išimtinėmis aplinkybėmis (kai nėra veiksmingos konkurencijos ir (ar) netinkamai užtikrinami paslaugų gavėjų interesai) turi teisę nedelsdama imtis proporcingų laikinųjų priemonių, t. y. nustatyti viršutines elektros energijos aukciono kainos ribas arba nustatyti reguliuojamas gamintojų ir nepriklausomų tiekėjų elektros energijos kainas, nustatyti ūkio subjektus, turinčius didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, ar jų nenustatyti ir (ar) nustatyti ar panaikinti šiems subjektams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nurodytus įpareigojimus, sustabdyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išduotų licencijų galiojimą. Šios laikinosios priemonės gali būti nustatomos ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Tokiu atveju Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privalo nedelsdama pranešti Energetikos ministerijai apie šias priemones, kartu jas pagrįsdama.
Tuo tarpu nuo 2012 m. vasario 7 d. galiojanti ir ginčui spręsti aktuali Elektros energetikos įstatymo (2014 m. kovo 20 d. redakcija) 65 straipsnio 1 dalis numato, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vienas iš uždavinių yra siekti, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai konkurencijai elektros energetikos sektoriuje ir jos plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią asmenims piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Siekdama šio tikslo, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šio įstatymo nustatyta tvarka atlieka elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka.
Elektros energetikos įstatymo 66 straipsnio 1 dalis nurodo, kad asmuo laikomas turinčiu didelę įtaką elektros energijos rinkoje, jeigu jis vienas ar kartu su kitais asmenimis užima padėtį, prilygintiną dominuojančiai, tai yra tokią ekonominės galios padėtį, kuri suteikia jam galią elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir vartotojų.
Kai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vadovaudamasi Elektros energijos rinkos tyrimo taisyklėmis, ištyrusi rinką nustato, kad toks gamintojas ar nepriklausomas tiekėjas turi didelę įtaką rinkoje ir dėl veiksmingos konkurencijos trūkumo gali taikyti pernelyg dideles kainas arba naudoti kainų spaudimą, tuo darydamas žalą rinkos dalyviams, ji turi teisę nustatyti įpareigojimus teikti paslaugas sąnaudomis pagrįstomis kainomis, atsižvelgiant į protingumo kriterijų atitinkančią investicijų grąžą; įpareigojimus, susijusius su sąnaudų apskaitos sistemomis, skirtomis konkrečių rūšių paslaugoms teikti; įpareigojimus pakeisti taikomas paslaugų kainas arba nustatyti viršutinę reguliuojamų paslaugų kainų ribą (Energetikos įstatymo 67 str. 1 d., 68 str. 1 d.). Taigi tokio tyrimo pagrindu subjektams gali būti nustatomi gan reikšmingi įpareigojimai, be kita ko, susiję su kainų reguliavimu.
Žvelgiant į nurodyto teisinio reguliavimo raidą, išryškinančią istorinę teisinio reguliavimo kaitą, matyti, jog pagal 2009 m. redakcijos Elektros energetikos įstatymą buvo reguliuojamos subjektų (gamintojų ir tiekėjų), bet vis tiek prekės (elektros) kainos, o ne rinkos tyrimo pagrindu nustatytos prekės kainos. 2012 m. įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo pakeistas ir buvo numatyta, kad, siekiant sudaryti sąlygas veiksmingai konkurencijai elektros energetikos sektoriuje ir jos plėtrai bei sąlygas, užkertančias kelią asmenims piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje, yra atliekami elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimai, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka. Kaip matyti iš šio numatyto reguliavimo parengiamosios medžiagos, jais buvo siekta sudaryti tinkamas sąlygas efektyviai konkurencijai elektros energetikos rinkoje ir liberalios elektros rinkos plėtojimui (žr. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą (TAIS 385758).
Kiek tai susiję su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atliekamu elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimu, pažymėtina, jog Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 3 dalis įtvirtina rinkos tyrimo procedūros etapus. Pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą tyrimą sudaro šie etapai: 1) rinkos apibrėžimas (paslaugos apibrėžimas ir geografinė teritorija); 2) konkurencijos rinkoje veiksmingumo tyrimas; 3) asmenų, turinčių didelę įtaką rinkoje, nustatymas; 4) šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodytų įpareigojimų nustatymas, pakeitimas ir (ar) panaikinimas didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims. Rinkos tyrimas atliekamas Komisijos patvirtintose Elektros energijos rinkos tyrimo taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis (Elektros energetikos įstatymo 65 str. 4 d.). Pažymėtina ir tai, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, tirdama rinką, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais ir atsižvelgia į kompetentingų Europos Sąjungos ir (ar) Lietuvos Respublikos institucijų rekomendacijas (Elektros energetikos įstatymo 65 str. 5 d.). Elektros energetikos įstatymo 67 straipsnio 1 dalis taip pat numato, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atlikdama rinkos tyrimą, konsultuojasi su Konkurencijos taryba.
Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 7 dalis įtvirtina, jog prieš priimdama sprendimą, kuriuo būtų apibrėžta atitinkama produktų ar paslaugų rinka, ar nustatyti arba nenustatyti asmenys, turintys didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, ar nustatyti, nenustatyti ar panaikinti atitinkami šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodyti įpareigojimai, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privalo atlikti viešąsias konsultacijas pagal šio įstatymo 11 straipsnį.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, pažymi, kad Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 1 dalies lingvistinė formuluotė, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atlieka elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka, nebūtinai reiškia, jog konkrečiu atveju visada egzistuos dvi rinkos, joje kalbama apie gamybą ir tiekimą, taigi pati normos formuluotė griežtai nesuponuoja, kad įstatymų leidėjas iš karto atskyrė gamybos ir tiekimo rinkas. Be to, žvelgiant į Elektros energetikos įstatymo 66 straipsnį, 67 straipsnio 1 dalį matyti, jog šios normos mini apskritai elektros energijos rinką, neišskiriant nei gamybos, nei tiekimo atskirų rinkų. Elektros energijos rinka Elektros energetikos įstatyme apibrėžiama, kaip asmenų, kurie verčiasi elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo veikla, santykių visuma, kuri apima didmeninę ir mažmeninę prekybą elektros energija ir sisteminių paslaugų teikimą ir yra paremta teisėtumo ir lygiateisiškumo principais, taikant reguliuojamojo trečiųjų asmenų dalyvavimo principą elektros energijai persiųsti (Elektros energetikos įstatymo 2 str. 14 p.). Taigi šis pateiktas apibrėžimas mini ir gamybą, ir nepriklausomą tiekimą, kurie apimą didmeninę ir mažmeninę prekybą elektros energija. Ši norma apibrėžia sistemos, santykių visumą, joje bendrąją prasme nėra pateikiamas atitinkamos rinkos apibrėžimas. Atitinkamai, spręstina, jog Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 1 dalies lingvistinė formuluotė savaime neįtvirtina gamybos ir tiekimo rinkų visiško atskyrimo.
Tokį lingvistinį aiškinimą patvirtina ir kiti argumentai. Visų pirma pažymėtina, kad ginčui aktualios Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 1 dalies įtvirtinimo parengiamojoje medžiagoje nėra jokių užuominų apie tai, jog įstatymų leidėjas pats būtų atlikęs elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimą (kas savo prigimtimi yra ne įstatymų leidybos, o vykdomosios valdžios funkcija) ir nevertino, ar šiame sektoriuje gali būti kalbama tik apie elektros energijos gamybos ir nepriklausomo tiekimo rinkas, tokio apibrėžimo nėra pateikta ir šiame įstatyme. Elektros energetikos įstatymas neapibrėžia, kas yra gamybos ar tiekimo rinkos, nepateikia detalios rinkų apibrėžties. Tai lemia, kad tik Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atlikusi rinkos tyrimo procedūrą, turi teisę ir pareigą apibrėžti prekės (paslaugos) rinką, ją apibrėždama atsižvelgti į Konkurencijos įstatymą ir kitus aktualius aktus.
Be to, Elektros energijos įstatymo 65 straipsnio 3 dalyje kaip pirmasis rinkos tyrimo etapas nurodomas rinkos apibrėžimas (paslaugos apibrėžimas ir geografinė teritorija). Elektros energijos įstatymo nuostatose nėra jokių normų, kurios ribotų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos galias elektros energijos gamybos ar nepriklausomo tiekimo atžvilgiu. Analogiškai vertintinas ir Rinkų tyrimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. O3-135 (toliau – ir Rinkų tyrimo taisyklės), 8 punktas, įtvirtinantis, jog rinkos tyrimo procedūrą, be kita ko, sudaro rinkos apibrėžimo etapas (paslaugos ir geografinės teritorijos apibrėžimas). Nors Rinkų tyrimo taisyklių skyriaus „Rinkų apibrėžimas“ 17 punktas numato pradinį rinkų sąrašą, inter alia elektros energetikos sektoriuje: elektros energijos gamybos rinką, elektros energijos nepriklausomo tiekimo rinką, elektros energijos rezervinės galios rinką, o tų pačių taisyklių 18 punktas įtvirtina, jog komisija gali apibrėžti bei tirti ir kitas rinkas ar taisyklių 17 punkte nurodytų rinkų dalis, atsižvelgiant į rinką sudarančias pradines paslaugas, teisės aktų pasikeitimus ar kitus objektyvius kriterijus, laikantis taisyklėse numatytos rinkos tyrimo procedūros, tačiau Rinkos tyrimo taisyklių 19 punktas aiškiai įtvirtina, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija rinką apibrėžia apibūdindama ją sudarančias paslaugas ir įvertindama rinkos geografinę aprėptį, atsižvelgdama į pradines paslaugas ir pradinę geografinę teritoriją.
Taigi nei Elektros energetikos įstatyme, nei Rinkų tyrimo taisyklėse nėra konkrečiai apibrėžtos galimos tirti rinkos ir nenumatytos konkrečios šių galimų rinkų ribos. Todėl Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atlikdama konkretų tyrimą ir įgyvendindama jai suteiktas galias, visais atvejais turi tinkamai apibrėžti rinką paslaugos (prekės) aspektu. Tai patvirtina ir įstatymo leidėjo įtvirtinimas, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atlikdama rinkos tyrimą, konsultuojasi su Konkurencijos taryba (Elektros energetikos įstatymo 67 str. 1 d.). Todėl nors Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė Rinkų tyrimo taisykles, tačiau ši teisė savaime nereiškia, jog ji turi neribotą diskreciją aiškinti priimto norminio teisės akto nuostatas contra legem, todėl ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas yra aiškinamas viso teisinio reguliavimo kontekste.
Nurodyti išaiškinimai lemia, jog tik Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atlikdama elektros energijos gamybos ir (ar) nepriklausomo tiekimo rinkos (rinkų) tyrimus, kuriais siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektros energetikos sektoriuje ir didelę įtaką elektros energijos rinkoje turintiems asmenims užkirsti kelią piktnaudžiauti šia įtaka, turi teisę ir pareigą apibrėžti prekės/paslaugos rinką. Tai atlikdama ji turi atsižvelgti ir į konkurencijos teisėje išplėtotus principus (žr. Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 17 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“, Konkurencijos įstatymo nuostatas, kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoks ginčui taikytinų teisės normų aiškinimas neleistų pasiekti vieno iš Elektros energetikos įstatyme įtvirtintų tikslų – veiksmingos konkurencijos elektros energijos rinkoje užtikrinimo, vestų prie teisinio neapibrėžtumo nesant apibrėžtų konkrečių rinkų ir atlikto tyrimo dėl tokių rinkų egzistavimo, nepagrįstai varžytų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos galias siekiant reguliavimu nustatytų tikslų.
Dėl byloje nagrinėjamo paslaugos (produkto) rinkos apibrėžimo ir kitų susijusių aspektų
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nurodo, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija netinkamai apibrėžė paslaugos (produkto) rinką.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisiją tiriamą rinką apibrėžė kaip elektros energijos gamybos rinką, kurią paslaugos (produkto) aspektu sudaro elektros energijos, kaip prekės, gamyba, kai ši prekė realizuojama vykdant didmeninę ir mažmeninę prekybą ir (arba) panaudojant savo pagamintą elektros energiją savo reikmėms ir ūkio poreikiams tenkinti. Tokia tiriama rinka buvo apibrėžta vertinant 2011–2013 m. laikotarpį (t. III, b. l. 29-88, 235-236).
Pareiškėjas, ginčydamas tokią apibrėžtį, nurodo, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turėjo rinką apibrėžti ne tik kaip elektros energijos gamybą Lietuvoje, tačiau ir elektros energijos gamybą ir prekybą visose Baltijos valstybėse bei elektros energijos importą iš Rusijos, Baltarusijos. Pareiškėjo teigimu apibrėždamas rinką atsakovas nepagrįstai ignoravo importuojamą elektros energiją, kuri pagal savybes, naudojimą ir kainas yra tinkamas Lietuvoje pagamintos elektros pakaitalas ir pagrindinis konkurencinio spaudimo šaltinis. Pareiškėjo manymu, toks rinkos apibrėžimas iš esmės klaidingas, jame visiškai ignoruojama Lietuvoje parduodama importuota elektra, tai savo ruožtu nulėmė klaidingą išvadą apie pareiškėjo didelę įtaką šioje rinkoje ir, atitinkamai, nepagrįstų įpareigojimų taikymą jam.
Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nurodė, jog nors pareiškėjas ir teigia, kad atsakovas nevertino importo, tačiau akivaizdu, jog jis buvo vertinamas ir išsamiai ataskaitoje išanalizuotas bei grafiškai atvaizduotas. Atsakovo atliktas rinkos tyrimo objektas pagal Rinkų tyrimo taisyklių 17.2.1 punktą – elektros energijos gamybos rinka. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju nebuvo atliktas elektros energijos gamybos nepriklausomo tiekimo rinkos tyrimas, kuris apimtų ir importą, kaip vieną iš nepriklausomo tiekimo galimų būdų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Elektros energetikos įstatymas tikslingai išskiria nepriklausomo tiekimo rinką ir gamybos rinką, o šiuo atveju buvo tiriama tik elektros energijos gamybos rinka.
Teisėjų kolegija pastebi, jog pirmiau pateiktas teisinio reguliavimo aiškinimas reiškia, jog būtent Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija turi apibrėžti paslaugos (prekės rinką) kaip tai numato Konkurencijos įstatymas ir jį detalizuojantys teisės aktai, nes pirmiau aiškinti teisės aktai savaime tokių rinkų detaliai neapibrėžia ir neįtvirtina. Taigi toliau bus vertinamas tiriamos rinkos apibrėžimas šiuo konkrečiu atveju. Šiuo aspektu pažymėtina, kad rinkos tyrimas nėra savitikslis, juo siekiama įgyvendinti tam tikrus įstatymų leidėjo suformuluotus įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslus.
Bendruosius energetikos politikos, strategijos, tvarkymo, priežiūros principus nusako Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas (2013 m. lapkričio 23 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas), tačiau atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Įvairios energetikos ūkio dalys priklauso bendrai energetikos sistemai, bet dėl savo specifikos jas reguliuoja skirtingi teisės aktai, kurie taikomi visuomeniniams santykiams, apibrėžiamiems pastaraisiais teisės aktais. Kalbant apie elektros tiekimo, gamybos santykius toks aktas pirmiausiai yra Elektros energetikos įstatymas. Tačiau ir kiti įstatymai yra taikomi inter alia Konkurencijos įstatymas. Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnio 11 dalis expresis verbis numato, jog konkurencijos priežiūrą elektros energetikos sektoriuje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš Elektros energetikos įstatymo tikslų – veiksmingos konkurencijos elektros energetikos srityje užtikrinimas. Būtent dėl to Elektros energetikos įstatymas įtvirtina rinkos tyrimo procedūrą, numato Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigą jos eigoje konsultuotis su Konkurencijos taryba. Taigi bendriausia prasme Konkurencijos įstatymo bei Elektros energetikos įstatymo 65, 67 straipsnių tikslas yra tas pats – veiksminga konkurencija, tačiau skiriasi šio tikslo pasiekimo būdai (Konkurencijos įstatymo 1 str. 1 d.). Elektros energetikos įstatyme numatyti įpareigojimai taikomi į ateitį dėl specifinio ex ante reguliavimo pobūdžio, tuo tarpu Konkurencijos įstatymo nuostatos taikomos ex post, t. y. nustačius ir konstatavus Konkurencijos įstatymo pažeidimus konkrečiu atveju.
Vis dėlto atsižvelgus į Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnį galima spręsti, kad pagal šios normos tikslus ir reguliavimo turinį įtvirtintas reguliavimas mutatis mutandis itin panašus į Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas) (2014 m. sausio 1 d. redakcija) numatytą reguliavimą.
Elektroninių ryšių įstatymo 16 straipsnio 1 dalis numato, jog užtikrinant, kad elektroninių ryšių srityje būtų užtikrinta veiksminga konkurencija, o didelę įtaką turintiems ūkio subjektams būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje, Ryšių reguliavimo tarnyba atlieka rinkos tyrimą. Šio tyrimo metu yra nustatomi didelę įtaką turintys ūkio subjektai ir jiems gali būti taikomi įpareigojimai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl Elektroninių ryšių įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo, yra nurodęs, jog Elektroninių ryšių įstatymu, be kita ko, siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją, Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos, kiek tai susiję su specifinių ex ante reguliavimo priemonių taikymo elektroninių ryšių sektoriuje galimybe, iš esmės yra pagrįstos bendraisiais konkurencijos teisės principais. Elektroninių ryšių įstatymo pagrindu didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems ūkio subjektams nustatyti ex ante įpareigojimai savo esme nėra tapatūs sankcijoms, kurias Konkurencijos įstatymo pagrindu ex post už konkurencijos teisės pažeidimus taiko Konkurencijos taryba. Pirmaisiais siekiama apskritai užkirsti kelią veiksmingos konkurencijos iškraipymams konkrečioje atitinkamoje rinkoje, taigi siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai, tuo tarpu Konkurencijos įstatymo pagrindu baudžiama už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, t. y. post factum baudžiama už jau padarytą konkurencijos teisės pažeidimą.
Minėtoje praktikoje taip pat pažymėta, kad bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir Elektroninių ryšių įstatymo, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos. Todėl atribojant Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetenciją elektroninių ryšių sektoriuje ir vertinant, ar konkrečiu atveju Konkurencijos taryba turi kompetenciją veikti, turi būti įvertinta, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, taip pat nustatyta, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių Elektroninių ryšių įstatymo pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi Ryšių reguliavimo tarnyba. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-538/2009, 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-1309/2010).
Iš esmės manytina, jog toks požiūris turi būti taikomas ir šiuo atveju kalbant apie Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Konkurencijos tarybos sąveiką užtikrinant konkurenciją elektros energetikos rinkoje. Taigi darytina išvada, jog Elektros energetikos įstatymo 65 straipsnyje numatytas reguliavimas taikytinas tada, kai ūkio subjektas apibrėžtoje atitinkamoje elektros energijos rinkoje turi didelę įtaką ir joje egzistuoja tęstinio-struktūrinio pobūdžio konkurencijos problemos, kurioms spręsti konkurencijos teisės nepakanka (dėl struktūrinio pobūdžio problemų jos taikymas negali veiksmingai išspręsti visų problemų), todėl būtina taikyti ex ante reguliavimo priemones.
Kaip minėta rinkos tyrimas nėra savitikslis, juo siekiama įgyvendinti tam tikrus įstatymų leidėjo suformuluotus įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Elektros energetikos įstatymo 66 straipsnio 1 dalyje pateiktas asmens, turinčio didelę įtaką elektros energijos rinkoje, apibrėžimas (asmuo laikomas turinčiu didelę įtaką elektros energijos rinkoje, jeigu jis vienas ar kartu su kitais asmenimis užima padėtį, prilygintiną dominuojančiai, tai yra tokią ekonominės galios padėtį, kuri suteikia jam galią elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir vartotojų) yra iš esmės analogiškas konkurencijos teisėje vartojamai dominuojančio ūkio subjekto sąvokai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 14 d. sprendimą United Brands prieš Europos Komisiją (27/76, ECLI:EU:C:1978:22); 1979 m. vasario 13 d. sprendimą Hoffmann-La Roche & Co AG prieš Europos Komisiją (85/76, ECLI:EU:C:1979:36; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A248 - 715/2008; Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį). Taigi apibrėžiant prekės/paslaugos rinką, be kita ko, siekiama nustatyti, ar atitinkamoje rinkoje yra asmenų, turinčių didelę įtaką elektros energijos rinkoje, ir ar tokia rinkos galia kelia problemų veiksmingos konkurencijos užtikrinimo požiūriu.
Kalbant konkrečiai apie atitinkamos prekės/paslaugos apibrėžimą visų pirma pažymėtina, jog pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį atitinkama rinka yra suprantama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 12 dalį prekės rinka – visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas, o pagal 3 dalį geografinė teritorija (geografinė rinka) – tai teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Pažymėtina, jog atitinkama prekės rinka apima visas prekes ir (arba) paslaugas, kurias vartotojas laiko vienodomis ar pakeičiamomis pagal prekių savybes, kainas ir paskirtį.
Remiantis 1997 m. gruodžio 9 d. Komisijos pranešimu dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams, taip pat 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 Konkurencijos tarybos patvirtintais Konkurencijos tarybos Paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, atitinkama produkto rinka turėtų būti apibrėžta atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, bendrą ekonominį kontekstą, kuris apima objektyvias produktų savybes; pakeičiamumo tarp skirtingų produktų laipsnį, atsižvelgiant į jų kainas ir naudojimo paskirtį; konkurencijos sąlygas; paklausos bei pasiūlos struktūrą; vartotojų požiūrį. Tačiau šis aplinkybių sąrašas nėra nekintantis, išsamus ar privalomas kiekvienu atveju. Būtina išnagrinėti kiekvieno atvejo konkrečias aplinkybes, siekiant atsakyti į klausimą, ar konkretūs produktai pakankamai konkuruoja vienas su kitu, kad būtų galima laikyti, jog jie konkuruoja toje pačioje rinkoje. Pagrindinis aspektas nustatant atitinkamą rinką – konkurencijos suvaržymas; t. y. ar produktai sukelia konkurencijos suvaržymus vienas kito atžvilgiu.
Kaip minėta, prekės rinka suprantama kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Pažymėtina, kad, remiantis 1997 m. gruodžio 9 d. Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams 17 punktu, nustatant paklausos pakeičiamumą, reikia atsakyti į klausimą, ar dėl tariamo nedidelio (nuo 5 iki 10 %) bet pastovaus santykinių kainų padidėjimo nagrinėjamose teritorijose prekiaujančiųjų šalių pirkėjai ims pirkti lengvai prieinamus pakaitalus, ar pirks iš kitur esančių tiekėjų. Jei pakeičiamumas buvo pakankamas, kad neapsimokėtų didinti kainų, nes sumažėtų pardavimas, papildomi pakaitalai ir teritorijos įtraukiamos į atitinkamos rinkos apibrėžimą (taip pat žr. Konkurencijos Tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintų paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 18, 19 punktus).
Žvelgiant į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimą matyti, jog atsakovas išsamiai neanalizavo konkrečios faktinės situacijos siekdamas apibrėžti tiriamą paslaugos (prekės) rinką. Nutarime nėra nurodyta argumentų, ar importuota ir Lietuvoje gaminama elektra yra tarpusavyje pakeičiamos Lietuvos pirkėjų požiūriu ir, atitinkamai, importuota elektra tiesiogiai konkuruoja su Lietuvos gamintojų pagaminta ir Lietuvoje parduodama elektros energija, atsižvelgus į tai, kad elektros negalima kaupti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo vertinti pagamintos elektros, atsižvelgus į elektros energijos savybes ir jos pakeičiamumą pirkėjo požiūriu, su importuota elektra. Be to, Konkurencijos taryba taip pat nurodė, kad konkurencijos teisės kontekste rinka apibrėžiama su tikslu nustatyti rinkos struktūrą, ūkio subjektus, turinčius rinkos galią. Tam vertinamas prekių pakeičiamumas vartotojo požiūriu ir paprastai vartotojui nėra svarbu, ar prekė yra pagaminta Lietuvoje, ar yra importuota iš užsienio (nebent būtų nagrinėjama prekė, turinti nacionalinių vartojimo bruožų, kuriai vartotojai teikia pirmenybę prieš importines prekes). Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad vertinamu atveju nagrinėjimas ir išskyrimas vien tik gamybos rinkos, išsamiai nenagrinėjant pakeičiamumo importuota elektros energija, yra nepilnas, nepateikiantis išsamaus vaizdo apie konkurencinę situaciją ir ūkio subjektų rinkos galią. Šiame kontekste primintina tik tai, jog ES teismų praktika taip pat patvirtina, kad rinkos apibrėžimo tikslumas ir, atitinkamai, su tuo susijusių faktinių aplinkybių vertinimo išsamumas, priklauso nuo inkriminuojamo pažeidimo pobūdžio (žr., pvz., 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą CMA CGM prieš Komisiją (T-213/00, Rink., p. II-913, 201-233 punktai; 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Adriatica di Navigazione prieš Komisiją (T-61/99, Rink., p. II-05349, 28-29 punktus). Šiuo atveju atliktame tyrime tokio vertinimo pirmiau minėtu aspektu nėra pateikta ir todėl ginčijamas nutarimas yra ydingas (t. III, b. l. 29-88).
Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad atsakovo nurodyti empiriniai duomenys apie pikiniu metu elektros pabrangimą kelia pagrįstas abejones, ar Lietuvoje pagaminta ir importuota elektra nėra pakaitalai. Konkrečiai, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atlikusi tyrimą, nurodė, kad praktikoje buvo atvejų, kai linijų ar gamybos įrenginių remontai kamyninėse valstybėse apribojo elektros energijos importo kiekius ir padidino elektros energijos kainą Lietuvoje. Tokie pavyzdžiai – 2010 m. Baltarusijoje buvo atjungtos aukštosios įtampos elektros perdavimo linijos, nutiestos per Baltarusiją iš Smolensko (Rusija) atominės elektrinės iki Lietuvos, per kurią teka didžioji dalis elektros iš Rusijos į Lietuvą. Tuo laikotarpiu, kai vyko linijų remontas, Lietuva turėjo pirkti brangesnę energiją ir kitų šaltinių. 2013 m. birželio, spalio mėnesiais vyko kaimyninių šalių linijų ir gamybos įrenginių remontai, kurie taip pat turėjo įtakos dideliems kainų šuoliams ir esant mažesnei elektros energijos pasiūlai. Atlikęs tyrimą atsakovas nurodė, kad pralaidumų ribojimo tikimybė išlieka reali ir pagrįsta, kol nėra jungčių su Švedija, Lenkija (t. III, b. l. 52, 235-236).
Atitinkamai, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija sprendė, jog gamintojai galimybės taikyti nepagrįstai dideles kainas importo ribojimo atveju neturi dėl Energetikos įstatymo nuostatų, o grobuonišką kainodarą galėtų taikyti tik didžiausias gamintojas – pareiškėjas, tačiau tiktai tuo atveju, jeigu į šalį visiškai būtų ribojamas importas, taip patirdamas nuostolius. Ši išvada siejama su tuo, kad pareiškėjas yra vienintelė įmonė, kuri galėjo užtikrinti pikinį Lietuvos Respublikos elektros energijos poreikį (t. III, b. l. 29-88, 235-236).
Vis dėlto vertinant nurodytus teiginius pažymėtina, jog iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimto nutarimo, patikslintos ataskaitos argumentacijos matyti, kad ji pati pripažino, jog gamintojai galimybės taikyti pernelyg didelių kainų importo ribojimo atveju neturi, nes šią situaciją sureguliuoja Energetikos įstatymas. Šio įstatymo 39 straipsnio 9 dalis numato, jog, paskelbus ekstremaliąją energetikos padėtį, Vyriausybė ar jos įgaliotos valstybės institucijos turi teisę reguliuoti naftos, naftos produktų, energijos, energijos išteklių eksportą, importą, prekybą, kontroliuoti ir, atsižvelgdamos į rinkos sąlygas, apriboti naftos produktų, parduodamos energijos, energijos išteklių ir teikiamų paslaugų kainas, jeigu jos yra nepagrįstai didinamos. Taigi iš ginčijamo nutarimo matyti, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nepagrįsto elektros kainų kėlimų grėsmės, kurią reikėtų reglamentuoti ex ante konkrečiais įpareigojimais, nenustatė. Taip pat šiame kontekste svarbu ir tai, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nenurodė nei vieno atvejo, kai pareiškėjas taikė grobuonišką kainodarą, todėl nėra aišku, ar tokia situacija nėra grynai hipotetinio pobūdžio (t. III, b. l. 29-88).
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija netinkamai aiškindama ginčui aktualų teisinį apibrėžė paslaugos (produkto) rinką, šiuo atveju tokio atskyrimo ir vertinimo gaminamos elektros ir importuotos elektros atveju nebuvo pateikta.
Kaip minėta atitinkamos rinkos apibrėžimas konkurencijos teisės prasme – yra priemonė konkurencijos riboms tarp įmonių nustatyti ir apibrėžti, o pagrindinis jo tikslas – sistemingai nustatyti konkurencijos ribojimus, su kuriais susiduria tam tikros įmonės. Rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, kokia galima problema yra analizuojama ir kokiu tikslu siekiama nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimą. Atsižvelgus į rinkos apibrėžimo svarbą ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju paslaugos (produkto) rinka buvo apibrėžta neišsamiai, nebuvo įvertinti pirmiau minėti aspektai, nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą ir įvertinti, ar pagrįstos atsakovo išvados, jog pareiškėjas jo įvardintoje rinkoje yra didelę galią turintis subjektas ir ar pagrįstai jam buvo šiuo pagrindu skirti įpareigojimai. Pirmiau nurodytų motyvų visuma lemia ginčijamo nutarimo dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą. Atitinkamai, dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų iš esmės netikslinga pasisakyti.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei darė nepagrįstas išvadas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ginčijamo nutarimo dalies neteisėtumo, nepagrįstumo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, ginčijamo nutarimo dalis panaikinama.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos energijos gamyba“ skundą tenkinti. Panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. O3-757 „Dėl elektros energijos gamybos rinkos tyrimo rezultatų“ 1.1, 1.2, 1.4, 1.5, 1.6, 1.7, 1.9, 1.13, 3, 4, 4.1, 4.2, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.3, 4.2.4 ir 4.3 punktus.
Sprendimas neskundžiamas.