Byla Nr. 6/2011
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALSTYBINĖS RENTOS ĮSTATYMO (2006 M. GRUODŽIO 12 D. REDAKCIJA) KAI KURIŲ NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2014 m. liepos 3 d. Nr. KT34-N9/2014
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2014 m. birželio 3 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2011 pagal pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatyme (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) įtvirtinta mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinio (Lietuvos Respublikos piliečio) teisė gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą, kurios įgyvendinimo sąlygos ir dydis neatsiejamai susiję su Respublikos Prezidento valstybine renta, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nustatyta, kad teisė į Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą atsiranda ir Respublikos Prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) Respublikos Prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo Respublikos Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Respublikos Prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3, 4 dalyse nustatytus atvejus, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nenustatyta, kad skiriant Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į asmens turimą turtą, santuokos trukmę, asmens nuopelnus valstybei ir kitas sąlygas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjos – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos reiškia, kad įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas Respublikos Prezidentu (toliau – ir Prezidentas), galėtų gauti Prezidento pensiją, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus Prezidento teisinis statusas ir sudarytos prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Prezidentui – valstybės vadovui.
Prezidento renta neatsiejama nuo Konstitucijoje įtvirtinto išskirtinio valstybės vadovo teisinio statuso, pagal Konstituciją ji gali būti skiriama tik buvusiam Prezidentui ir jam mirus negali būti skiriama jo šeimos nariams. Prezidento valstybinės rentos įstatyme nustatyta Prezidento našlio (našlės) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą nekyla iš Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme įtvirtinto Prezidento teisinio statuso, tokios rentos skyrimas ir mokėjimas yra privilegija.
2. Prezidento valstybinė našlių renta juo labiau negali būti skiriama tokiam Prezidento sutuoktiniui, kuris tuo metu, kai Prezidentas vykdė savo pareigas, ir jo mirties metu nebuvo Prezidento sutuoktinis. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama Prezidento valstybinė našlių renta, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, taip pat konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.
Įstatymų leidėjas Prezidento įstatyme nustatė tam tikras pareigas, kurias asmuo privalo atlikti būdamas Prezidento sutuoktinis Prezidento pareigų vykdymo laikotarpiu: Prezidento sutuoktinis yra Prezidentą lydintis asmuo (2 straipsnio 1 dalis); jeigu Prezidento sutuoktinis dirba, valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustatytoms funkcijoms atlikti jis atleidžiamas nuo darbo ir už tą laiką jam darbo užmokestį, ne mažesnį už asmens gaunamą vidutinį, moka Prezidento kanceliarija (19 straipsnio 1 dalis); Prezidento sutuoktiniui atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse apmokamos pagal tarptautinę diplomatinę praktiką atsiskaitytinai, taip pat sutuoktiniui reprezentacinėms išlaidoms mokama 15 procentų Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išmoka neatsiskaitytinai kas mėnesį (19 straipsnio 2 dalis).
Vykdydamas nurodytąsias pareigas Prezidento sutuoktinis atstovauja aukščiausiajam šalies valdžios pareigūnui – Prezidentui, vadinasi, ir pačiai valstybei, t. y. atlieka tam tikras reprezentacines funkcijas, kurioms reikalingos pastangos, valia, pasiaukojimas, laikas, materialiniai ištekliai ir kurias atliekant kyla tam tikrų pavojų (pvz., kelionėse). Todėl Prezidento valstybinė našlių renta turi būti skiriama tik tokiam jo sutuoktiniui, kuris Prezidentui einant Prezidento pareigas ir jo mirties metu buvo Prezidento sutuoktinis.
3. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą ir padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos bei kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti tokias socialinės paramos sąlygas, kad šia parama galėtų pasinaudoti tik tie asmenys, kuriems ji iš tikrųjų reikalinga.
Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytos pensijos (pvz., valstybinės pensijos) yra skiriamos už tam tikrą tarnybą, nuopelnus Lietuvos valstybei arba kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims; tokių pensijų skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija. Įstatymų leidėjas, nustatydamas Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo ir mokėjimo pagrindus ir sąlygas, yra saistomas konstitucinių socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų. Jeigu įstatymų leidėjas, nustatydamas rentą tik už asmens buvimą mirusio Prezidento šeimos nariu, neatsižvelgtų į Konstitucijoje ir Prezidento įstatyme įtvirtintą Prezidento instituto ir Prezidento valstybinės rentos specifiką, pretenduojančio gauti valstybinę rentą asmens turtinę padėtį, tokios rentos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį jokių valstybinių pareigų nėjusiam asmeniui iš valstybės biudžeto skiriama socialinė parama (jos dydis) yra siejama su Prezidento valstybine renta, neatsižvelgiant į pretenduojančio gauti valstybinę rentą asmens turtinę padėtį, t. y. socialinės paramos poreikį, pažeidžiami konstituciniai socialinės darnos ir teisingumo imperatyvai.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Algirdo Syso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti Prezidento ir jo rezidencijos finansavimo, socialinių garantijų teisinį reguliavimą. Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumas, jo individualus, išskirtinis teisinis statusas būtų paneigtas nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų išreiškiamas nederamas požiūris į jo šeimos narius.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti Prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą, kitas socialines garantijas. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Prezidento instituto svarbą, Prezidento valstybinės našlių rentos dydį susiejo su Prezidento rentos dydžiu, tačiau Prezidento valstybinė našlių renta yra savarankiška, individualiai skiriama ir mokama išmoka.
2. Prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta skirta dėl Prezidento mirties jo sutuoktinio ir vaikų netektų pajamų daliai kompensuoti, tačiau ji nėra grindžiama socialinio draudimo ar socialinės paramos principais.
Prezidento sutuoktinis atlieka reprezentacinį vaidmenį, o tam reikalingos tam tikros jo pastangos, pasiaukojimas, laikas ir materialiniai ištekliai ne tik Prezidento pareigų vykdymo metu, bet ir pasibaigus Prezidento įgaliojimams. Taigi Prezidento sutuoktinio statusas yra individualus ir suponuoja tam tikras pareigas. Tokį Prezidento sutuoktinio statusą atitinka įstatymų leidėjo nustatyta Prezidento valstybinė našlių renta.
Jeigu teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą būtų siejama su Prezidento pareigų vykdymo laikotarpiu, ją galėtų įgyti keli buvę sutuoktiniai ir būtų neaišku, kaip turėtų būti nustatomas rentos dydis. Laikantis tokio rentos skyrimo principo teisė į našlaičių rentą turėtų būti siejama su vaikų gimimo momentu ir skiriama tik gimusiems Prezidento pareigų vykdymo metu.
Prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta yra išmoka, dėl savo pobūdžio, tikslų ir mokėjimo šaltinio (mokama iš valstybės biudžeto) analogiška valstybinei našlių ir našlaičių pensijai, mokamai pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, taip pat valstybinei signataro našlių ir našlaičių rentai, mokamai pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymą. Todėl jeigu teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą būtų nustatyta tik mirusio Prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) buvo Prezidento pareigų vykdymo metu, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos turėtų būti skiriamos tik tuo atveju, jeigu tremtinio ar politinio kalinio sutuoktinis kartu buvo tremtyje ar kalėjo, o teisė į valstybinę signataro našlių rentą turėtų būti nustatyta tik signataro kadencijos laikotarpiu buvusiam jo sutuoktiniui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerio Giedriaus Krasausko, Lietuvos teisės instituto l. e. direktoriaus pareigas Algimanto Čepo, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus Boguslavo Gruževskio rašytinės nuomonės.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėja – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Prezidento valstybinės rentos įstatyme (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija su vėlesniu pakeitimu) įtvirtinta mirusio Prezidento sutuoktinio (Lietuvos Respublikos piliečio) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, kurios įgyvendinimo sąlygos ir dydis neatsiejamai susiję su Prezidento valstybine renta, neprieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.
Pažymėtina, kad teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą yra įtvirtinta minėto įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą“ 1 dalyje, kurioje nustatyta: „Teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė).“
Taigi pareiškėja prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis.
2. Pareiškėja prašo ištirti, ar inter alia Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nustatyta, kad teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą atsiranda ir Prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) Prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), neprieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.
Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje „Respublikos Prezidento valstybinės našlių ir našlaičių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“ yra įtvirtintos inter alia Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, o asmenys, turintys teisę gauti šią rentą, nurodyti šio įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą“ 1 dalyje.
Taigi šis pareiškėjos prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis Konstitucijai neprieštarauja tiek, kiek joje nustatyta, kad teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą turi ir Prezidento našlys (našlė), kuris (kuri) Prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė).
3. Pareiškėja prašo ištirti, ar inter alia Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3, 4 dalyse nustatytus atvejus, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis tiek, kiek juose nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į asmens turimą turtą, santuokos trukmę, asmens nuopelnus valstybei ir kitas sąlygas, neprieštarauja Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.
Taigi pareiškėja taip pat ginčija Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nenustatytos pareiškėjos nurodytos Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo sąlygos. Kaip minėta, šioje dalyje yra įtvirtinta teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą ir nurodytas šią teisę turintis asmuo, o šios rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos nustatytos šio įstatymo 5 straipsnyje. Pareiškėja nepagrindžia savo abejonių dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai.
Pareiškėja, prašydama ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnis, pateikė teisinius argumentus, kuriais pagrindė savo abejones tik dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį).
Taigi šis pareiškėjos prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnis Konstitucijai neprieštarauja tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį).
4. Pareiškėja prašo ištirti Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams.
Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; jis aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio; šis principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai.
Todėl pareiškėjos prašymas ištirti Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų atitiktį konstituciniams socialinės darnos, teisingumo, teisinės valstybės principams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje bus tiriama, ar:
– Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Prezidento našlys (našlė), taip pat ir toks (tokia), kuris (kuri) Prezidento pareigų vykdymo metu nebuvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), turi teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, neprieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), neprieštarauja Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti kai kuriuos teisinio reguliavimo raidos aspektus, susijusius su buvusio Prezidento ir jo sutuoktinio materialiniu (socialiniu) aprūpinimu.
1.1. Referendumu priėmus Konstituciją ir joje įtvirtinus Prezidento – valstybės vadovo instituciją, Seimas 1993 m. sausio 26 d. priėmė Prezidento įstatymą, įsigaliojusį 1993 m. vasario 21 d., kuriame nustatytos inter alia Prezidento socialinės garantijos. Šis įstatymas vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (1993 m. sausio 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad išėjusiam iš valstybės tarnybos Prezidentui iki gyvos galvos nustatoma 50 procentų Prezidento darbo užmokesčio dydžio pensija per mėnesį.
1.2. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pensijos“ 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Respublikos Prezidento valstybinė pensija; <...>“ Šio straipsnio 3 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad Prezidento valstybinė pensija skiriama pagal specialų įstatymą.
Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pensijos aukščiausiesiems valstybės pareigūnams“ 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Prezidentui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Prezidento valstybinė pensija pagal Prezidento įstatymą.
1.3. Taigi Prezidento pensija buvo viena iš Valstybinių pensijų įstatyme nustatytų valstybinių pensijų rūšių, skiriama pagal specialų įstatymą – Prezidento įstatymą.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime pripažino, jog Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis tiek, kiek jose Prezidento pensijos nustatymas (skyrimas ir mokėjimas) susietas su buvusio Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos, prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai. Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis buvo pakeista ir naujai išdėstyta Seimo 2003 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 1, 3, 5, 7, 8, 9, 13, 15, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 21, 22, 23, 24 straipsniais įstatymu, o Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Pensijų kaupimo įstatymo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų statuso įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pripažinta netekusia galios.
1.4. Pažymėtina, kad Valstybinių pensijų įstatyme (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir Prezidento įstatyme (1993 m. sausio 26 d. redakcija) Prezidento našlio (našlės) teisė į valstybinę našlių pensiją mirus Prezidentui nebuvo nustatyta. Ši teisė pirmą kartą buvo įtvirtinta Vyriausybei 1998 m. vasario 19 d. priėmus nutarimą Nr. 203 „Dėl Respublikos Prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, įsigaliojusį 1998 m. vasario 26 d., kuriuo buvo patvirtinti Respublikos Prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuostatai.
Respublikos Prezidento valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo nuostatų 10 punkte buvo inter alia nustatyta, kad, Prezidentui mirus, jo nedarbingam sutuoktiniui skiriama valstybinė našlių pensija tokiomis pačiomis dalimis, kurios nurodytos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsniuose, reguliuojančiuose valstybines socialinio draudimo našlių pensijas; valstybinės našlių pensijos skiriamos ir tuo atveju, kai Prezidentas miršta nepasibaigus laikui, kuriam jis buvo išrinktas, jeigu jis ėjo Prezidento pareigas ne mažiau kaip 2,5 metų. Šis Vyriausybės nutarimas Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 197 „Dėl Respublikos Prezidento valstybinės rentos skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ buvo pripažintas netekusiu galios.
1.5. Seimas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo bei Valstybinių pensijų įstatymo 2 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo buvo pakeisti inter alia Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija), Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnis (2002 m. liepos 2 d. redakcija). Tą pačią dieną Seimas priėmė ir Prezidento valstybinės rentos įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).
Pažymėtina, kad, priėmus Prezidento valstybinės rentos įstatymą, pirmą kartą įstatymu pradėtos reglamentuoti Prezidento sutuoktinio socialinės garantijos, taip pat pirmą kartą įtvirtinta Prezidento sutuoktinio teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą.
1.5.1. Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Prezidentui, kurio įgaliojimai nutrūko Konstitucijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais, iki gyvos galvos skiriama ir mokama Prezidento valstybinė renta Prezidento valstybinės rentos įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
Taigi vietoj Prezidento pensijos Prezidento įstatyme nustatyta Prezidento valstybinė renta pagal atskirą įstatymą skiriama ir mokama tam tikrais Konstitucijoje nustatytais pagrindais nutrūkus Prezidento įgaliojimams.
Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) dar kartą buvo pakeistas Seimui 2008 m. lapkričio 11 d. priėmus Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu Prezidento įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta Prezidento teisė į Prezidento valstybinę rentą, turinys iš esmės nepakito.
1.5.2. Pažymėtina, kad Prezidento įstatymą išdėsčius nauja, 2008 m. lapkričio 11 d., redakcija jame pradėta reglamentuoti Prezidento sutuoktinio socialines ir kitas garantijas. Paminėtinos šios Prezidento įstatymo (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatos:
– „Jeigu eidamas pareigas Respublikos Prezidentas žuvo, jo išlaikytiems asmenims (šio straipsnio 7 dalis) lygiomis dalimis išmokama 120 mėnesių darbo užmokesčio, kuris būtų mokamas jo žūties mėnesį, dydžio vienkartinė kompensacija“ (17 straipsnio 1 dalis);
– „Jeigu žuvo Respublikos Prezidento sutuoktinis <...>, jo išlaikytiems asmenims (šio straipsnio 7 dalis) lygiomis dalimis išmokama vienkartinė kompensacija, kurios dydis sudaro 25 procentus šio straipsnio 1 dalyje numatytos vienkartinės kompensacijos. Sveikatos sutrikimo atvejais, kai Respublikos Prezidento sutuoktinis <...> tampa neįgalus, jam išmokamos vienkartinės kompensacijos dydis sudaro 25 procentus šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išmokos, o kai jis netapo neįgalus, tačiau neteko darbingumo, – 25 procentus šio straipsnio 3 dalyje nurodytos išmokos. <...>“ (17 straipsnio 5 dalis);
– „Šio straipsnio 5 dalyje numatytos kompensacijos mokamos, jei Respublikos Prezidento sutuoktinis <...> žuvo ar jo sveikata sutriko dėl valstybinio ir (ar) diplomatinio protokolo nustatytų funkcijų vykdymo. <...>“ (17 straipsnio 6 dalis);
– „Pagal šio įstatymo 1 ir 5 dalis vienkartinės kompensacijos išmokamos žuvusiojo sutuoktiniui <...>“ (17 straipsnio 7 dalis);
– „Jeigu Respublikos Prezidento sutuoktinis <...> dirba, valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustatytoms funkcijoms atlikti jis atleidžiamas nuo darbo ir už tą laiką jam darbo užmokestį, ne mažesnį už asmens gaunamą vidutinį, moka Respublikos Prezidento kanceliarija“ (19 straipsnio 1 dalis);
– „Respublikos Prezidento sutuoktiniui <...> atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse apmokamos pagal tarptautinę diplomatinę praktiką atsiskaitytinai, taip pat sutuoktiniui reprezentacinėms išlaidoms mokama 15 procentų Respublikos Prezidento mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išmoka neatsiskaitytinai kas mėnesį“ (19 straipsnio 2 dalis);
– „Jeigu Respublikos Prezidentas eidamas pareigas ar pasibaigus kadencijai miršta, jo sutuoktiniui, jei šis pageidauja, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“ (23 straipsnio 4 dalis).
Taigi pagal šiose Prezidento įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą:
– Prezidento sutuoktinis turi teisę į nurodyto dydžio vienkartines kompensacijas sutrikus sveikatai dėl valstybinio ir (ar) diplomatinio protokolo nustatytų funkcijų vykdymo ar Prezidentui žuvus einant pareigas;
– Prezidento sutuoktinis atleidžiamas nuo darbo valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustatytoms funkcijoms atlikti, už tą laiką jam garantuojant darbo užmokestį, ne mažesnį už gaunamą vidutinį;
– Prezidento sutuoktiniui atsiskaitytinai apmokamos atstovavimo išlaidos šalies viduje ir lankantis užsienio valstybėse, taip pat neatsiskaitytinai kas mėnesį mokama nurodyto dydžio išmoka reprezentacinėms išlaidoms;
– Prezidentui mirus, jo sutuoktinis turi teisę į panaudos pagrindais suteikiamą būstą (gyvenamąsias patalpas).
Pažymėtina, kad Prezidento įstatyme tam tikros materialinės (socialinės) garantijos vykdančio pareigas Prezidento sutuoktiniui (išskyrus teisę į būstą, suteikiamą Prezidento sutuoktiniui inter alia pasibaigus Prezidento kadencijai) yra įtvirtintos tam, kad jis, atlikdamas valstybiniame ir (ar) diplomatiniame protokole nustatytas funkcijas, veiksmingai padėtų Prezidentui vykdyti valstybės vadovo funkcijas; išskyrus minėtą Prezidento sutuoktinio teisę į būstą, baigusio kadenciją Prezidento sutuoktinio materialinės (socialinės) garantijos Prezidento įstatyme nereglamentuojamos.
1.5.3. Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnį išdėsčius 2006 m. gruodžio 12 d. redakcija jo 1 dalyje yra nustatyta:
1.6. Minėta, kad Seimas 2006 m. gruodžio 12 d. priėmė Prezidento valstybinės rentos įstatymą, įsigaliojusį 2007 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi), kurio tam tikrų nuostatų atitiktis Konstitucijai yra tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje. Taip pat minėta, kad šiuo įstatymu pirmą kartą įtvirtinta Prezidento sutuoktinio teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą.
Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog priimti Prezidento valstybinės rentos įstatymą įstatymų leidėją paskatino inter alia tai, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimus, Prezidento socialinės garantijos turi būti reglamentuojamos ne poįstatyminiu teisės aktu, o įstatymu. Iš šio įstatymo travaux préparatoires taip pat matyti, jog Prezidento valstybinė pensija pavadinta Prezidento valstybine renta dėl to, kad ji skiriama neatsižvelgiant į asmens amžių ar neįgalumą.
Prezidento valstybinės rentos įstatymas buvo keičiamas Seimo 2008 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu, Seimo 2011 m. lapkričio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu, tačiau Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos tiek, kiek jų atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nepakito.
1.6.1. Prezidento valstybinės rentos įstatymo 2 straipsnyje „Respublikos Prezidento valstybinės rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“ yra nustatyta:
„1. Respublikos Prezidento valstybinė renta skiriama ir mokama iki gyvos galvos Respublikos Prezidentui, kurio įgaliojimai nutrūko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais.
2. Respublikos Prezidentui, išrinktam naujai kadencijai, paskirtoji Respublikos Prezidento valstybinė renta nemokama. Paskirtoji Respublikos Prezidento valstybinė renta vėl pradedama mokėti, kai Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 straipsnio 1, 2, 3 ir 6 punktuose nustatytais pagrindais.
3. Respublikos Prezidentui, turinčiam teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę rentą ir valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir mokamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jo pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš šių išmokų: arba Respublikos Prezidento valstybinė renta, arba valstybinė pensija, arba pensinio pobūdžio išmoka.“
Prezidento valstybinės rentos įstatymo 3 straipsnyje „Respublikos Prezidento valstybinės rentos dydis“ inter alia yra nustatyta, kad Prezidento valstybinė renta skiriama 50 procentų Prezidento darbo užmokesčio dydžio per mėnesį (1 dalis), šios rentos dydis nustatomas pagal Prezidento darbo užmokesčio dydį, galiojantį tą mėnesį, už kurį ši renta skiriama ir (ar) mokama (2 dalis).
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Prezidento įstatymo (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija) 15 straipsnį „Respublikos Prezidento darbo užmokestis“ Prezidento mėnesinis darbo užmokestis yra lygus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos 55 baziniams dydžiams. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2014 metais, įstatymo 3 straipsnyje „Pareiginės algos bazinis dydis“ nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2014 metais yra 450 Lt. Tai reiškia, kad pagal šiuo metu galiojantį Prezidento darbo užmokestį Prezidento valstybinės rentos dydis yra 12 375 Lt (55 x 450 Lt = 24 750Lt / 2).
Taigi pagal minėtose Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą:
– Prezidento valstybinė renta, nustatyta vietoj Prezidento valstybinės pensijos, skiriama tam tikrais Konstitucijoje nustatytais pagrindais nutrūkus Prezidento įgaliojimams;
– Prezidentui, turinčiam teisę gauti Prezidento valstybinę rentą, ši renta neskiriama ir nemokama, jei jis, turėdamas teisę gauti valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto, pasirenka gauti šią pensiją arba išmoką;
– nenustatyta, kad Prezidento valstybinė renta neskiriama ir (ar) nemokama, jei Prezidentas turi draudžiamųjų pajamų;
– Prezidento valstybinė renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į Prezidento turtą (turtinę padėtį), išskyrus valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto (jeigu jis ją pasirinktų);
– Prezidento valstybinės rentos dydis nustatomas pagal Prezidento darbo užmokesčio dydį ir su juo susietas tam tikru procentiniu dydžiu.
1.6.2. Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių ir našlaičių rentą“ 1 dalyje, kurios atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta: „Teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė).“
Taigi Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą ir nurodytas šią teisę turintis asmuo – mirusio Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (našlys (našlė). Pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą Prezidento našliu (našle), turinčiu (turinčia) teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris Prezidento mirties metu buvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė), neatsižvelgiant į santuokos su Prezidentu trukmę ir buvimą Prezidento sutuoktiniu (sutuoktine) Prezidento pareigų vykdymo metu.
1.6.3. Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje „Respublikos Prezidento valstybinės našlių ir našlaičių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“, kurio atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta:
„1. Respublikos Prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta skiriama Respublikos Prezidento našliui (našlei) ir našlaičiams, mirus Respublikos Prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta Respublikos Prezidento valstybinė renta.
2. Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Respublikos Prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus.
3. Respublikos Prezidento našliui (našlei), turinčiam (turinčiai) teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą ir valstybinę pensiją ar (ir) pensinio pobūdžio išmoką, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir mokamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, jo (jos) pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš šių išmokų: arba Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta, arba valstybinė pensija, arba pensinio pobūdžio išmoka.
4. Respublikos Prezidento valstybinė našlių renta neskiriama, o paskirtoji valstybinė renta nemokama, kol Respublikos Prezidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų. Draudžiamųjų pajamų sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme.
5. Našliui (našlei), gaunančiam (gaunančiai) Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą, ši renta baigiama mokėti dar kartą susituokus.
Taigi pagal ginčijamą Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą:
– Prezidento valstybinė našlių renta Prezidento našliui (našlei) skiriama mirus Prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta Prezidento valstybinė renta, t. y. Prezidento našlio (našlės) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą priklauso nuo to, ar Prezidentas turėjo teisę į Prezidento valstybinę rentą;
– Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama Prezidento našliui (našlei) nepaisant jo (jos) amžiaus, gaunamų pensijų ar nuolatinių pensinio pobūdžio išmokų, išskyrus valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto (jeigu jis (ji) ją pasirinktų);
– Prezidento valstybinė našlių renta baigiama mokėti Prezidento našliui (našlei) dar kartą susituokus;
– Prezidento valstybinė našlių renta neskiriama ir (ar) nemokama Prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) turi draudžiamųjų pajamų, kaip jos apibrėžtos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nurodytos draudžiamosios pajamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) apibrėžiamos kaip visos asmens pajamos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat priskaičiuotos ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudimo pašalpos bei nedarbo valstybinio socialinio draudimo išmokos.
1.6.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog nei Prezidento valstybinės rentos įstatymo 5 straipsnyje, nei kituose jo straipsniuose nenustatyta, kad Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama atsižvelgiant į Prezidento našlio (našlės) turtą (turtinę padėtį), išskyrus jo (jos) gaunamą valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto (jeigu jis (ji) ją pasirinktų), ir (arba) gaunamas draudžiamąsias pajamas.
1.6.5. Prezidento valstybinės rentos įstatymo 6 straipsnio „Respublikos Prezidento valstybinės našlių ir našlaičių rentos dydis“ 1, 4 dalyse yra nustatyta:
„1. Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 50 procentų Respublikos Prezidento valstybinės rentos dydžio.
<...>
Minėta, kad pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Prezidento valstybinės rentos dydis nustatomas pagal Prezidento darbo užmokesčio dydį, galiojantį tą mėnesį, už kurį ši renta skiriama ir (ar) mokama.
Taigi Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra susietas su Prezidento valstybinės rentos dydžiu: Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 50 procentų Prezidento valstybinės rentos dydžio, kuris nustatomas pagal Prezidento darbo užmokesčio dydį, galiojantį tą mėnesį, už kurį ši renta skiriama ir (ar) mokama.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal šiuo metu galiojantį Prezidento darbo užmokestį Prezidento valstybinės rentos dydis yra 12 375 Lt (55 x 450 Lt = 24 750 Lt / 2). Tai reiškia, kad, pagal šiuo metu galiojantį Prezidento darbo užmokestį nustačius Prezidento valstybinės rentos dydį, Prezidento valstybinės našlių rentos dydis šiuo metu yra 6 187,5 Lt (55 x 450 Lt = 24 750 Lt / 2 = 12 375 Lt / 2).
1.6.6. Pažymėtina ir tai, kad pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio „Respublikos Prezidento valstybinės rentos ir Respublikos Prezidento valstybinės našlių ir našlaičių rentos skyrimo ir mokėjimo tvarka“ 3 dalį (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija) Prezidento valstybinė renta ir Prezidento valstybinė našlių renta mokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
1.6.7. Iš aptartojo Prezidento valstybinę našlių rentą įtvirtinančio teisinio reguliavimo matyti, kad Prezidento valstybinės našlių rentos paskirtis – užtikrinti Prezidento, turėjusio teisę į Prezidento valstybinę rentą, našlio (našlės) socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti jo (jos) pajamų praradimą dėl Prezidento mirties.
1.7. Palyginus aptartąjį Prezidento valstybinės rentos ir Prezidento valstybinės našlių rentos teisinį reguliavimą matyti, kad:
– Prezidento valstybinė renta skiriama ir mokama iki gyvos galvos, Prezidento valstybinė našlių renta baigiama mokėti dar kartą susituokus;
– Prezidento valstybinė renta skiriama nutrūkus Prezidento įgaliojimams, Prezidento valstybinė našlių renta – mirus Prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta Prezidento valstybinė renta;
– Prezidento valstybinės rentos paskirtis – užtikrinti buvusio Prezidento socialinį aprūpinimą atsižvelgiant į jo individualų, išskirtinį teisinį statusą ir vykdytų pareigų svarbą, o Prezidento valstybinės našlių rentos paskirtis – užtikrinti Prezidento, turėjusio teisę į Prezidento valstybinę rentą, našlio (našlės) socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti jo (jos) pajamų praradimą dėl Prezidento mirties;
– Prezidento valstybinės našlių rentos dydis susietas su Prezidento valstybinės rentos dydžiu, tačiau Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra mažesnis nei Prezidento valstybinės rentos dydis;
– ir Prezidentui, turinčiam teisę gauti Prezidento valstybinę rentą, ir Prezidento našliui (našlei), turinčiam (turinčiai) teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, ši renta neskiriama ir (ar) nemokama, jei jie, turėdami teisę gauti valstybinę pensiją ar (ir) pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto, pasirenka gauti šią pensiją ar išmoką;
– Prezidento valstybinė našlių renta neskiriama ir (ar) nemokama, jei Prezidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų; Prezidento valstybinė renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į tai, ar Prezidentas turi draudžiamųjų pajamų;
– ir Prezidento valstybinė renta, ir Prezidento valstybinė našlių renta skiriama ir (ar) mokama iš valstybės biudžeto lėšų, neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus jų gaunamą valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto, taip pat Prezidento našlio (našlės) gaunamas draudžiamąsias pajamas.
1.8. Apibendrinant išdėstytą Prezidento įstatyme ir Prezidento valstybinės rentos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– yra nustatyta Prezidento teisė gauti Prezidento valstybinę rentą tam tikrais Konstitucijoje nustatytais pagrindais nutrūkus Prezidento įgaliojimams, o jam mirus – Prezidento našlio (našlės) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, jei Prezidentui buvo ar galėjo būti paskirta Prezidento valstybinė renta;
– yra nustatytos dvejopos Prezidento sutuoktinio garantijos: Prezidento sutuoktinio socialinės garantijos Prezidento pareigų vykdymo metu ir Prezidento našlio (našlės) socialinės garantijos Prezidentui mirus;
– Prezidento našliu (našle), turinčiu (turinčia) teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris Prezidento mirties metu buvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) ir kuris nėra dar kartą susituokęs;
– Prezidento valstybinė renta ir Prezidento valstybinė našlių renta skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus jų gaunamą valstybinę pensiją ar pensinio pobūdžio išmoką, mokamą iš valstybės biudžeto, taip pat Prezidento našlio (našlės) gaunamas draudžiamąsias pajamas.
2. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos, kuriomis reglamentuojamas Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimas ir mokėjimas, atskleistini kai kurie valstybinių pensijų ir valstybinių našlių pensijų teisinio reguliavimo aspektai.
3. Minėta, kad Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pensijos“ 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje nustatomos šios valstybinės pensijos: 1) Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos; 2) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos; 3) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; 4) mokslininkų valstybinės pensijos; 5) teisėjų valstybinės pensijos.
Valstybinių pensijų įstatymo 2 straipsnio „Valstybinių pensijų mokėjimo šaltinis ir dydžio matas“ 2 dalyje (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) inter alia yra nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytų valstybinių pensijų dydžio matas yra valstybinių pensijų bazė; jos dydis negali būti mažesnis negu 200 Lt. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1406 „Dėl valstybinių pensijų bazės dydžio patvirtinimo“ 1 punktu nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtintas 200 Lt valstybinių pensijų bazės dydis. Šis Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas.
4. Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija) yra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal Valstybinių pensijų įstatymą, o pareigūnų ir karių, mokslininkų ir teisėjų valstybinės pensijos – pagal specialius įstatymus.
5. Taigi pagal Valstybinių pensijų įstatymą yra skiriamos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos.
5.1. Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje „Teisė gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją“ inter alia yra nustatyta:
– „Teisę gauti Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją (toliau – pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinė pensija) turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: <...> 2) labiausiai pasižymėję neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai; 3) aukščiausieji valstybės pareigūnai“ (1 dalis (2010 m. birželio 30 d. redakcija);
– „Teisę gauti pirmojo laipsnio valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai – kariai savanoriai; 2) olimpinių žaidynių čempionai (aukso medalio laimėtojai); 3) asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija“ (2 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija);
– „Teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai: 1) motinos, pagimdžiusios (įvaikinusios) 5 ir daugiau vaikų, išauginusios juos iki 8 metų ir gerai išauklėjusios; 2) olimpinių žaidynių prizininkai (sidabro, bronzos medalių laimėtojai), parolimpinių žaidynių čempionai, olimpinių sporto šakų pasaulio čempionai, olimpinių kurčiųjų žaidynių čempionai; 3) asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka suteiktas garbės donoro vardas“ (3 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija);
– „Pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinė pensija skiriama asmenims, jeigu jie yra sukakę Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių (toliau – senatvės pensijos amžius) arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. I ar II grupės invalidais)“ (4 dalis (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija).
Pažymėtina, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio „Lietuvos Respublikos valstybinės pensijos aukščiausiesiems valstybės pareigūnams“ 1 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) asmenims, buvusiems Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku, Ministru Pirmininku, Aukščiausiojo Teismo pirmininku, Konstitucinio Teismo pirmininku, skiriama pirmojo laipsnio valstybinė pensija, jei jie bent dvejus metus ėjo šioje dalyje išvardytas pareigas; pensija šiems asmenims skiriama, kai jie sukanka senatvės pensijos amžių arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ar II grupės invalidais).
Valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnio „Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimas, panaikinimas ir mokėjimas“ 5 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) inter alia yra nustatyta:
„Asmenims, kurie po pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos pašalpas ar nedarbo socialinio draudimo išmokas (toliau šiame straipsnyje – draudžiamosios pajamos), paskirtos pensijos nemokamos. Ši nuostata netaikoma ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams pirmojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjams, antrojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjoms šio įstatymo 4 straipsnio trečiosios dalies 1 punkte nurodytoms motinoms, garbės donorams. <...>“
Taigi pagal šiose Valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą:
– pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos skiriamos asmenims, turintiems nuopelnų Lietuvos valstybei arba ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, jeigu jie yra sukakę senatvės pensijos amžių arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ar II grupės invalidais);
– asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, paskirtos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos nemokamos, tačiau valstybinės pensijos mokamos draudžiamųjų pajamų turintiems ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams – kariams savanoriams pirmojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjams, antrojo laipsnio valstybinių pensijų gavėjoms – motinoms, pagimdžiusioms (įvaikinusioms) 5 ir daugiau vaikų, išauginusioms juos iki 8 metų ir gerai išauklėjusioms, taip pat garbės donorams;
– pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus jų draudžiamąsias pajamas, o tam tikrų kategorijų pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų gavėjams – neatsižvelgiant ir į jų draudžiamąsias pajamas.
5.2. Valstybinių pensijų įstatymo 8 straipsnyje „Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų dydis ir šių pensijų mokėjimas jų gavėjams mirus“ (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) yra nustatyta, kad pirmojo laipsnio valstybinė pensija yra keturių valstybinių pensijų bazių dydžio (1 dalis), antrojo laipsnio valstybinė pensija yra dviejų valstybinių pensijų bazių dydžio (2 dalis). Minėta, kad Vyriausybės nutarimu šiuo metu patvirtintas 200 Lt valstybinių pensijų bazės dydis. Tai reiškia, kad pagal šiuo metu patvirtintą valstybinių pensijų bazės dydį pirmojo laipsnio valstybinės pensijos dydis yra 800 Lt (200 Lt x 4), o antrojo laipsnio valstybinės pensijos dydis – 400 Lt (200 Lt x 2).
5.3. Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio „Valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“ 1 dalyje (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) inter alia yra nustatyta: „Pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus, jo sutuoktiniui (toliau – našlė arba našlys) <...> skiriama valstybinė našlių <...> pensija <...>“
Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) yra nustatyta:
„Teisę gauti valstybinę našlių pensiją turi našlė arba našlys, kurie:
1) sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) per 5 metus po sutuoktinio mirties;
2) augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų bendrojo ugdymo programų ar formaliojo profesinio mokymo programų mokinius – iki mokymosi pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), kuriems nustatyta 75–100 procentų netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I invalidumo grupė), jeigu šie vaikai (įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;
3) sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (nustatyta tvarka įregistruotų švietimo įstaigų bendrojo ugdymo programų ar formaliojo profesinio mokymo programų mokinius – iki mokymosi pagal šias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugė namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), kuriems nustatyta 75–100 procentų netekto darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I invalidumo grupė), jeigu šie vaikai (įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.“
Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 dalį valstybinės našlių pensijos dydis yra 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal šiuo metu patvirtintą valstybinių pensijų bazės dydį valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui dydis yra 160 Lt (800 Lt x 20 proc.), o valstybinės našlių pensijos mirus antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui dydis – 80 Lt (400 Lt x 20 proc.).
Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 10 dalyje inter alia nustatyta, kad našlei ar našliui, gaunančiam valstybinę našlių pensiją, šios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kartą susituokus.
Taigi pagal šiose Valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą:
– valstybinių našlių pensijomis siekiama užtikrinti pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų gavėjų našlių, kurie buvo šio laipsnio valstybinių pensijų gavėjų sutuoktiniai jų mirties metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;
– pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui mirus, jo našliui (našlei) skiriama 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio valstybinė našlių pensija, jeigu našlys (našlė) arba sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;
– valstybinė našlių pensija mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į našlio (našlės) gaunamas draudžiamąsias pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį).
5.4. Palyginus Prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, teisinį reguliavimą pažymėtina, kad ir Prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė našlių pensija mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, yra skiriama asmenų, ėjusių valstybėje aukščiausias pareigas, našliams (našlėms), tačiau jų skyrimo sąlygos yra skirtingos:
– pagrindas skirti ir (ar) mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą nesiejamas su jos gavėjo amžiumi, darbingumu; valstybinė našlių pensija mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, skiriama našliams, kurie arba sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;
– Prezidento valstybinė našlių renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei Prezidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų; valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjams, ėjusiems įstatyme nurodytas valstybėje aukščiausias pareigas, skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į šias pareigas ėjusių asmenų našlių gaunamas draudžiamąsias pajamas.
5.5. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų (inter alia nukentėjusiųjų asmenų valstybinių našlių pensijų) teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Valstybinių pensijų įstatymo III skyriuje „Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“.
5.5.1. Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas“ 1 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redakcija) yra nustatyta:
– „Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčių gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą ir kurie negauna iš kitos valstybės panašaus pobūdžio pensijos (išskyrus socialinio draudimo pensiją) ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos:
1) kurie tapo invalidais dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, taip pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjai, sužaloti 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos, bet dėl to netapę invalidais, pateikę savivaldybės institucijos išduotą pažymėjimą, patvirtinantį nurodytą teisinį statusą, bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotą pažymą, patvirtinančią sužalojimo, padaryto ginant Lietuvos Respublikos laisvę 1991 metais, faktą;
2) politiniai kaliniai, tremtiniai ir buvę beglobiai vaikai, pateikę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų išduotus dokumentus (reabilitacijos pažymas), patvirtinančius politinių kalinių ir tremtinių teisių atkūrimą, arba Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio, tremtinio ar buvusio beglobio vaiko teisinio statuso pažymėjimus;
3) pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) dalyviai – laisvės kovų dalyviai, kuriems įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas šis statusas;
4) kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams (taip pat ten gimę ar kartu su jais buvę nepilnamečiai šeimos nariai) arba buvo getuose, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinėse stovyklose;
5) kurie Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo antihitlerinės koalicijos valstybių veikiančiose armijose, partizanų būriuose ar junginiuose;
7) kurie tapo invalidais būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31) metu arba vėliau buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;
8) kurie būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu atliko tarnybą Afganistane;
9) asmenys, pagal Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą dėl gyventojų mainų atkelti į Lietuvą, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5(1) straipsnio 1 dalies 1 punktą išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens-perkeltojo pažymėjimus;
10) nuo minų ir sprogmenų nukentėję asmenys, kuriems iki 2005 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažintas I, II ar III grupės invalidumas nuo vaikystės dėl sužeidimo, kontūzijos arba suluošinimo, susijusių su kovos veiksmais Antrojo pasaulinio karo metais arba su šio karo padariniais, pateikę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktį išduotus nuo okupacijų nukentėjusio asmens pažymėjimus.“
Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gruodžio 10 d. redakcija) yra nustatyta:
„Nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis taip pat turi teisę gauti tėvai, sutuoktiniai ir vaikai:
1) asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių;
2) asmenų, žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, taip pat nužudytų ir mirusių neteisėto kalinimo ar tremties metu;
3) asmenų, žuvusių ar mirusių dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo;
4) asmenų, žuvusių ar mirusių būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31) metu arba vėliau mirusių dėl ligų, susijusių su karine tarnyba.“
Taigi Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją turintys asmenys, nukentėję dėl nurodytų įvykių ar juose dalyvavę, arba nurodytą nukentėjusiojo asmens statusą turintys asmenys, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyti įvykiai, dėl kurių žuvusių asmenų tėvams, sutuoktiniams ir vaikams nustatyta teisė gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją.
5.5.2. Valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio „Valstybinės pensijos nukentėjusiems dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių asmenims ir jų šeimos nariams“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 1–4 dalyse inter alia yra nustatyta:
„Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių. <...>
Jeigu šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyti asmenys senatvės pensijos amžių sukako iki 2005 m. liepos 1 d. arba šį amžių sukanka po nurodytosios datos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavimo laikotarpiu, jiems paskirtos ir iki pat senatvės pensijos amžiaus sukakties mokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokamos iki gyvos galvos.
Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, motinoms, sukakusioms 50 metų arba pripažintoms nedarbingomis ar iš dalies darbingomis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidėmis), taip pat tėvams, sukakusiems senatvės pensijos amžių arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais). Šiems asmenims mokama 8 valstybinių pensijų bazių dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija.
Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjams, sužalotiems 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos metu, bet dėl to netapusiems invalidais, valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama, kai jie sukanka senatvės pensijos amžių arba pripažįstami nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ar II grupės invalidais) dėl susirgimo, nesusijusio su 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos SSRS agresijos.“
Taigi valstybinės pensijos nukentėjusiems dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos asmenims ir jų šeimos nariams skiriamos, jeigu jie pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba sukako senatvės pensijos amžių ar kitą įstatyme nustatytą amžių.
5.5.3. Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio „Nukentėjusiųjų asmenų, pripažintų nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), sukakusių senatvės pensijos amžių, kalėjusių ar išbuvusių tremtyje ne mažiau kaip 15 kalendorinių metų buvusios TSRS Tolimosios Šiaurės rajonuose ar jiems prilygintose vietovėse, valstybinės pensijos“ 1 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redakcija) yra nustatyta: „Šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2–6 ir 8–10 punktuose išvardytiems asmenims, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ar II grupės invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių, skiriama ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija valstybinių pensijų bazės dydžio, išskyrus šio straipsnio antrojoje dalyje numatytus atvejus.“
Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) yra nustatyta:
„Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2–8 punktuose išvardytiems asmenims, kurie tapo nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais):
1) neteisėto kalinimo ir tremties, pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu;
2) būdami išvežti priverstiniams darbams, būdami getuose ir koncentracijos stovyklose;
3) būdami kitokio tipo prievartinėse stovyklose;
4) dalyvaudami karo veiksmuose bei atlikdami būtinąją karinę tarnybą ar karinius mokymus sovietinėje armijoje arba vėliau buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;
5) dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo darbų poveikio.“
Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 6 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos taip pat skiriamos bei mokamos šio įstatymo 11 straipsnio antrosios dalies 2 ir 4 punktuose nurodytų asmenų tėvams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – I ar II grupės invalidais) arba sukakusiems senatvės pensijos amžių <...>“
5.5.4. Pažymėtina, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio „Nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų mokėjimas“ 5 dalį (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokamos, nepaisant nukentėjusiųjų asmenų kitų pajamų“.
5.5.5. Taigi pagal šiose Valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų teisinį reguliavimą:
– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos asmenims, nukentėjusiems dėl nurodytų įvykių ar juose dalyvavusiems arba turintiems nurodytą nukentėjusiojo asmens statusą, jeigu jie sukako senatvės pensijos amžių arba yra pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), o kai kurių kategorijų nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų gavėjai turi būti pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais ne mažiau nei nurodyta procentų darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. – nurodytų grupių invalidais); nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų gavėjų pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį);
– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos taip pat skiriamos dėl nurodytų įvykių žuvusių asmenų tėvams, pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba sukakusiems senatvės pensijos amžių ar kitą įstatyme nustatytą amžių, taip pat nukentėjusiųjų asmenų sutuoktiniams.
5.5.6. Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnyje „Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) inter alia yra nustatyta:
– „Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija skiriama asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių: <...> 2) nesudariusioms kitos santuokos našlėms nepaisant amžiaus“ (1 dalis);
– „Kiekvienam iš šių asmenų mokama 8 valstybinių pensijų bazių dydžio našlių <...> pensija“ (2 dalis);
– „Teisę į valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių <...> pensiją turi pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nuteistų mirties bausme, jei bausmė įvykdyta, našliai (našlės) <...>“ (3 dalis);
– „Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodytų nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių <...> pensija skiriama ir mokama, jeigu turintys teisę ją gauti asmenys yra sukakę senatvės pensijos amžių arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo (iki 2005 m. liepos 1 d. I ar II grupės invalidais)“ (4 dalis).
Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje (2008 m. rugsėjo 29 d. redakcija) inter alia yra nustatyta:
„Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių <...> pensija taip pat skiriama:
1) mirus asmeniui, pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių (12 straipsnio pirmoji dalis);
2) asmeniui žuvus pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu, taip pat žuvus ar mirus neteisėto kalinimo ar tremties metu;
3) asmeniui mirus dėl Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimo darbų poveikio;
4) asmeniui žuvus ar mirus būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje (1945 07 22–1991 12 31) metu arba vėliau mirus dėl ligų, susijusių su karine tarnyba;
5) mirus šio įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 2, 3, 5 ir 10 punktuose nurodytiems asmenims ir 11 straipsnio pirmosios dalies 4 ir 7 punktuose nurodytiems asmenims, kurie nustatyta tvarka iki mirties buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) arba kurie mirė nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavimo laikotarpiu.“
Pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) šio straipsnio 5 dalyje nurodytų asmenų sutuoktiniams nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija mokama tokiomis pačiomis sąlygomis ir gavėjui priklausiusios nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalimis, kaip nurodyta šio įstatymo 9 straipsnyje; jei žuvusiam (mirusiam) asmeniui nebuvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, nustatant našlių pensijos dydį laikoma, kad žuvusiam (mirusiam) asmeniui priklausė 1,5 valstybinių pensijų bazės.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnį skiriama 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio valstybinė našlių pensija, jeigu našlys arba sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.
Pažymėtina ir tai, kad pagal nukentėjusiųjų asmenų valstybinių našlių pensijų dydžius įtvirtinantį teisinį reguliavimą gali būti skiriama ir 8 valstybinių pensijų bazių dydžio (t. y. 1 600 Lt) nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija (asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos, našlėms), ir vieno valstybinių pensijų bazės dydžio (t. y. 200 Lt) nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija (pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nuteistų mirties bausme, jei bausmė įvykdyta, našliams (našlėms).
Taigi pagal šiose Valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą nukentėjusiųjų asmenų valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą:
– nukentėjusiųjų asmenų valstybinėmis našlių pensijomis siekiama užtikrinti asmenų, kuriems buvo ar galėjo būti paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, našlių, buvusių šių asmenų sutuoktiniais jų mirties metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;
– nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija skiriama asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos, našlėms nepaisant jų amžiaus;
– kitiems asmenims, turintiems teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, šios pensijos skiriamos šiomis sąlygomis: jie arba yra sukakę senatvės pensijos amžių, arba pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų;
– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į našlių draudžiamąsias pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį).
5.5.7. Palyginus Prezidento valstybinės našlių rentos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– vienos kategorijos asmenims (t. y. asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių įvykių, našlėms) nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos, kaip ir Prezidento valstybinė našlių renta, skiriamos nepaisant našlių amžiaus;
– nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į našlių draudžiamąsias pajamas; Prezidento valstybinė našlių renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei Prezidento našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų.
6. Pažymėtina, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio „Valstybinių pensijų mokėjimo sąlygos“ 1 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) „asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų“.
Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) inter alia yra nustatyta: „Asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlių pensiją už mirusį valstybinės pensijos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, gavėją ir valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir mokama arba valstybinė našlių pensija, arba valstybinė socialinio draudimo našlių pensija. <...>“
Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 30 d. redakcija) yra nustatyta:
„Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.“
Taigi pagal šiose Valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą valstybinių pensijų mokėjimo sąlygų teisinį reguliavimą:
– asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų;
– asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę našlių pensiją už mirusį pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos arba pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėją ir valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, jo pasirinkimu skiriama ir mokama arba valstybinė našlių pensija, arba valstybinė socialinio draudimo našlių pensija;
– nustatytas apskaičiuotų valstybinių pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensijas) tiek kiekvienos atskirai, tiek kartu su kitomis valstybinėmis pensijomis ir socialinio draudimo pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas.
Palyginus Prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinių našlių pensijų mokėjimo sąlygas įtvirtinantį teisinį reguliavimą matyti, kad:
– valstybinė našlių pensija gali būti mokama kartu su kita valstybine pensija, valstybine socialinio draudimo pensija, tačiau šių pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensijas) bendras dydis negali viršyti įstatyme nustatyto dydžio; Prezidento valstybinė našlių renta nemokama kartu su kitomis valstybinėmis pensijomis ar pensinio pobūdžio išmokomis, mokamomis iš valstybės biudžeto (jeigu pasirenkama jas gauti);
– Prezidento valstybinė našlių renta gali būti mokama kartu su valstybine socialinio draudimo našlių pensija; valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui, pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos nemokamos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo našlių pensijomis.
7. Minėta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (inter alia pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos), taip pat mokslininkų ir teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus.
8. Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2007 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12 ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.
8.1. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje „Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų rūšys“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nustatyta, kad pagal šį įstatymą skiriamos šios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos: 1) už tarnybą; 2) netekto darbingumo; 3) našlių ir našlaičių.
8.2. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio „Teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ 1 dalyje (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) yra nustatyta:
1) Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai;
4) Valstybės saugumo departamento sistemos, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai ir Vyriausybinių ryšių centro prie Krašto apsaugos ministerijos civiliai statutiniai valstybės tarnautojai;
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2012 m. spalio 17 d. redakcija) yra nustatyta:
„Teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją taip pat turi šio straipsnio 1 dalyje išvardyti pareigūnai ir kariai, kurie:
1) būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos kadrų, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos Respublikos ministerijose, departamentuose, įstaigose ir organizacijose;
2) būdami įtraukti į Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos žvalgybos pareigūnų rezervą, dirba kitose Lietuvos, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose, taip pat užsiima kita teisėta veikla ir vykdo atskiras žvalgybos institucijų tarnybines užduotis.“
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio „Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos“ 1 dalyje (2012 m. spalio 2 d. redakcija) yra nustatyta:
„Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams:
1) ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų;
2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių;
4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų;
5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų.“
8.3. Taigi pareigūnų ir karių valstybinė pensija už atliktą tarnybą skiriama pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nustatytą metų skaičių (ištarnavusieji prokuratūroje turi būti dar ir sukakę senatvės pensijos amžių) arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, taip pat atleistiems dėl sveikatos arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems nustatytą metų skaičių, arba sukakusiems išleidimo į atsargą amžių ir ištarnavusiems nustatytą metų skaičių.
8.4. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio „Pareigūnų ir karių valstybinė našlių ir našlaičių pensija“ 1 dalyje (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) inter alia yra nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių pensiją turi mirusiojo (arba nustatytąja tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) pareigūno ar kario sutuoktinis, atitinkantis Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytas sąlygas; ši pensija skiriama, jei miręs asmuo buvo įgijęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą arba yra žuvęs ar miręs nuo sužalojimų dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba dėl netekto darbingumo buvo įgijęs teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę netekto darbingumo pensiją arba vieną iš šių pensijų gavo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnį valstybinė našlių pensija skiriama, jeigu našlys sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų; našlei ar našliui, gaunančiam valstybinę našlių pensiją, šios pensijos mokėjimas nutraukiamas dar kartą susituokus.
Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio 3 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija), mirus pareigūnui ar kariui, gavusiam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, pareigūnų ir karių valstybinė našlių pensija skiriama pagal mirusiojo gautos pensijos dydį Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytomis dalimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 dalį valstybinės našlių pensijos dydis yra 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio.
Taigi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių pensiją turi mirusio pareigūno ar kario sutuoktinis, kuris atitinka inter alia šias Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytas sąlygas: sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidu) arba augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugo namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų.
8.5. Apibendrinant minėtose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatose įtvirtintą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, pareigūnų ir karių valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– pareigūnų ir karių valstybinė pensija už atliktą tarnybą skiriama pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems nustatytą metų skaičių arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, o šiems mirus, jų našliams (našlėms) skiriama pareigūnų ir karių valstybinė našlių pensija;
– pareigūnų ir karių valstybinėmis našlių pensijomis siekiama užtikrinti asmenų, turėjusių teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, našlių, kurie šių asmenų mirties metu buvo jų sutuoktiniai, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;
– pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos skiriamos našliui (našlei) sulaukus senatvės pensijos amžių arba jį (ją) pripažinus nedarbingu (nedarbinga) ar iš dalies darbingu (darbinga), taip pat kai jis (ji) augina mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus arba slaugo namuose neįgaliuosius mirusiojo vaikus (įvaikius);
– pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į našlių turtą (turtinę padėtį);
– pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos dydis tam tikru procentiniu dydžiu susietas su pareigūnų ir karių valstybine pensija.
9. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 1995 m. sausio 1 d., kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas. Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti mokslininkų valstybinę pensiją, tačiau asmens, turėjusio teisę mirties metu gauti mokslininkų valstybinę pensiją, našliui (našlei) teisė gauti mokslininkų valstybinę našlių pensiją nenustatyta.
10. Seimas 2002 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau asmens, turėjusio teisę mirties metu gauti teisėjų valstybinę pensiją, našliui (našlei) teisė gauti teisėjų valstybinę našlių pensiją nenustatyta.
11. Apibendrinant išdėstytą valstybinių pensijų ir valstybinių našlių pensijų teisinį reguliavimą, įtvirtintą visuose minėtuose įstatymuose, pažymėtina, kad:
– valstybinės pensijos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei (pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos), taip pat nukentėjusiesiems asmenims (nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos);
– valstybinės našlių pensijos, kurios yra trijų rūšių (valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos), skiriamos našliams (našlėms), kurių mirę sutuoktiniai gavo ar galėjo gauti atitinkamos rūšies valstybinę pensiją;
– asmenų, turėjusių teisę mirties metu gauti mokslininkų valstybinę pensiją, teisėjų valstybinę pensiją, našliams (našlėms) teisė gauti atitinkamai mokslininkų valstybinę našlių pensiją, teisėjų valstybinę našlių pensiją nenustatyta.
12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualus ir valstybinių rentų (inter alia valstybinių našlių rentų), kitų savo pobūdžiu panašių išmokų, mokamų iš valstybės biudžeto, teisinis reguliavimas.
12.1. Seimas 2003 m. spalio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gruodžio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pavadinimo, 1, 2 straipsnių ir priedėlio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas šio įstatymo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymu (toliau – Signatarų statuso įstatymas).
12.1.1. Pagal Signatarų statuso įstatymo 2 straipsnio „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“ 1 dalį (2003 m. spalio 16 d. redakcija) Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – Tautos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, kuris nustatytąja tvarka 1990 m. kovo 11 d. užpildė vardinio balsavimo kortelę, joje pasirašė, balsavo už Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir po juo pasirašė.
Signatarų statuso įstatymo 6 straipsnyje „Valstybinė signataro renta“ (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nustatyta:
„1. Signataras turi teisę gauti valstybinę signataro rentą. Valstybinės signataro rentos dydis yra 50 procentų Seimo nario pareiginės algos per mėnesį.
2. Valstybinę signataro rentą turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, 1990 m. kovo 11–14 dienomis vykdę svarbią valstybinę užduotį Maskvoje.“
Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo, kuris pagal jo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą taikomas Seimo nariams, 4 straipsnio „Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos“ 2 dalyje (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Šio įstatymo priedėlio I skirsnio „Valstybės politikų pareiginės algos“ 3 punkte nustatyta, kad Seimo narių pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) yra 19,4. Minėta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis šiuo metu yra 450 Lt. Tai reiškia, kad pagal šiuo metu nustatytą Seimo nario pareiginės algos dydį valstybinės signataro rentos dydis yra 4 365 Lt (19,4 x 450 Lt = 8 730 Lt / 2).
Pagal Signatarų statuso įstatymo (2003 m. spalio 16 d. redakcija) 7 straipsnio „Valstybinės signataro rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos“ 2 dalį valstybinė signataro renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu signataras turi draudžiamųjų pajamų (2 punktas), signataras neatsisako gaunamos valstybinės pensijos, išskyrus valstybinę socialinio draudimo pensiją (4 punktas).
12.1.2. Signatarų statuso įstatymo 9 straipsnyje „Valstybinė signataro našlių ir našlaičių renta“ inter alia yra nustatyta:
– „Valstybinę signataro našlių <...> rentą turi teisę gauti mirusio signataro (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) sutuoktinis <...>“ (1 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija);
– „Valstybinę signataro našlių <...> rentą turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti ir šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų našlės <...>“ (2 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija);
– „Valstybinės signataro našlių <...> rentos dydis yra 25 procentai valstybinės signataro rentos dydžio <...>“ (3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija);
– „Valstybinė signataro našlių <...> renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu: <...> 2) mirusio signataro sutuoktinis <...> turi draudžiamųjų pajamų; <...> 4) mirusio signataro sutuoktinis neatsisako gaunamos valstybinės pensijos, išskyrus valstybinę socialinio draudimo pensiją“ (4 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija).
Taigi valstybinės signataro našlių rentos dydis yra 25 procentai valstybinės signataro rentos dydžio, kuris, kaip minėta, šiuo metu yra 4 365 Lt. Tai reiškia, kad pagal šiuo metu nustatytą valstybinės signataro rentos dydį valstybinės signataro našlių rentos dydis yra 1 091,25 Lt (4 365 Lt x 25 proc.).
12.1.3. Apibendrinant šiose Signatarų statuso įstatymo nuostatose įtvirtintą valstybinių signataro rentų ir valstybinių signataro našlių rentų teisinį reguliavimą pažymėtina, kad:
– valstybinė signataro renta skiriama Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, o jam mirus, jo našliui (našlei) skiriama valstybinė signataro našlių renta;
– valstybine signataro našlių renta siekiama užtikrinti signatarų, turėjusių teisę gauti valstybinę signataro rentą, našlių, kurie šių signatarų mirties metu buvo jų sutuoktiniai, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;
– ir valstybinė signataro renta, ir valstybinė signataro našlių renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jeigu signataras ar jam mirus – jo našlys (našlė) turi draudžiamųjų pajamų arba neatsisako gaunamos valstybinės pensijos, išskyrus valstybinę socialinio draudimo pensiją;
– ir valstybinė signataro renta, ir valstybinė signataro našlių renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus gaunamas draudžiamąsias pajamas ir (ar) valstybines pensijas;
– valstybinės signataro našlių rentos dydis procentine išraiška yra susietas su valstybinės signataro rentos dydžiu.
12.2. Palyginus aptartąjį Prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinės signataro našlių rentos teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jų skyrimo ir mokėjimo sąlygos yra panašios:
– ir Prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė signataro našlių renta skiriama neatsižvelgiant į jų gavėjų amžių;
– ir Prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė signataro našlių renta neskiriama, o paskirtoji nemokama, jei šių abiejų rentų gavėjai turi draudžiamųjų pajamų ir (arba) neatsisako gaunamos valstybinės pensijos;
– ir Prezidento valstybinė našlių renta, ir valstybinė signataro našlių renta skiriama ir (ar) mokama neatsižvelgiant į šių rentų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus gaunamas draudžiamąsias pajamas ir valstybines pensijas;
– Prezidento valstybinės našlių rentos dydis tam tikru procentiniu dydžiu susietas su Prezidento valstybine renta; valstybinės signataro našlių rentos dydis tam tikru procentiniu dydžiu susietas su valstybine signataro renta.
Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybinės signataro našlių rentos dydis susietas su valstybine signataro renta du kartus mažesniu procentiniu dydžiu, nei Prezidento valstybinės našlių rentos dydis susietas su Prezidento valstybine renta.
12.3. Seimas 1995 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymą, įsigaliojusį 1996 m. vasario 1 d., kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti rentą buvusiems sportininkams, tačiau jų našliams (našlėms) teisė gauti buvusių sportininkų našlių rentą nenustatyta.
12.4. Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, įsigaliojusį 2005 m. sausio 1 d., kuris buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Šiame įstatyme įtvirtinta teisė gauti kompensacinę išmoką teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, tačiau jų našliams (našlėms) teisė gauti teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybinių darbuotojų našlių kompensacinę išmoką nenustatyta.
13. Apibendrinant aptartąjį valstybinių pensijų, valstybinių našlių pensijų, valstybinių rentų, valstybinių našlių rentų, taip pat panašaus pobūdžio išmokų, mokamų iš valstybės biudžeto, teisinį reguliavimą matyti, kad:
– nustatytos labai įvairios valstybinės pensijos, valstybinės rentos ir kitos panašaus pobūdžio išmokos, mokamos iš valstybės biudžeto, taip pat labai įvairios šių pensijų ir rentų skyrimo ir mokėjimo sąlygos;
– vienų asmenų, turėjusių teisę gauti valstybines pensijas (pirmojo ir antrojo laipsnių valstybines pensijas, nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją, pareigūnų ir karių valstybinę pensiją) ar valstybines rentas (Prezidento valstybinę rentą, valstybinę signataro rentą), našliams (našlėms) teisė gauti atitinkamą valstybinę našlių pensiją ar valstybinę našlių rentą yra nustatyta, kitų asmenų, turėjusių teisę gauti valstybines pensijas (mokslininkų valstybinę pensiją, teisėjų valstybinę pensiją) ar panašaus pobūdžio išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto (buvusių sportininkų rentą, kompensacinę išmoką teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams), našliams (našlėms) teisė gauti atitinkamai valstybinę našlių pensiją, našlių rentą, našlių kompensacinę išmoką nenustatyta;
– valstybinėmis našlių pensijomis ir valstybinėmis našlių rentomis siekiama užtikrinti asmenų, kuriems buvo ar galėjo būti paskirta valstybinė pensija ar valstybinė renta, našlių, buvusių šių asmenų sutuoktiniais jų mirties metu, nesvarbu, ar šie našliai tų asmenų sutuoktiniai buvo jų tarnybos atlikimo ar pareigų vykdymo metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;
– valstybinės našlių pensijos paprastai skiriamos arba sulaukus senatvės pensijos amžių (išskyrus asmenų, žuvusių dėl 1991 metų sausio 11–13 dienomis ir po to vykdytos agresijos, našlėms nustatytą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, kuri skiriama nepaisant amžiaus), arba pripažinus asmenį nedarbingu ar iš dalies darbingu (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais), arba auginant mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki nurodyto amžiaus ar slaugant namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), neįgaliaisiais pripažintus (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki jiems sukankant 18 metų, o valstybinės našlių rentos (Prezidento valstybinė našlių renta ir valstybinė signataro našlių renta) skiriamos nepaisant našlio (našlės) amžiaus ir darbingumo;
– valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų gavėjų draudžiamąsias pajamas ir (ar) turtą (turtinę padėtį), išskyrus kitą kartu su valstybine našlių pensija gaunamą valstybinę pensiją, valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai šių pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensijas) bendras dydis viršija įstatyme nustatytą dydį; valstybinės našlių rentos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų gavėjų turtą (turtinę padėtį), išskyrus draudžiamąsias pajamas, valstybines pensijas ar pensinio pobūdžio išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto.
14. Prezidento valstybinę našlių rentą įtvirtinantį teisinį reguliavimą palyginus su aptartuoju valstybines našlių pensijas ir valstybines signataro našlių rentas įtvirtinančiu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad:
– ir teisę gauti valstybines našlių rentas (Prezidento valstybinę našlių rentą, valstybinę signataro našlių rentą), ir teisę gauti valstybines našlių pensijas turinčiais našliais (našlėmis) laikomi asmenys, kurie asmenų, turėjusių teisę gauti atitinkamai valstybinę rentą ir valstybinę pensiją, mirties metu buvo jų sutuoktiniai (sutuoktinės);
– ir valstybinėmis našlių rentomis (Prezidento valstybinė našlių renta, valstybinė signataro našlių renta), ir valstybinėmis našlių pensijomis siekiama užtikrinti asmenų, kuriems buvo ar galėjo būti paskirta valstybinė renta ar valstybinė pensija, našlių, buvusių šių asmenų sutuoktiniais jų mirties metu, nesvarbu, ar šie našliai buvo tų asmenų sutuoktiniai jų tarnybos atlikimo arba pareigų vykdymo metu, socialinį aprūpinimą ir iš dalies kompensuoti šių našlių pajamų praradimą dėl sutuoktinių mirties;
– valstybinės našlių pensijos skiriamos ir (ar) mokamos neatsižvelgiant į jų gavėjų draudžiamąsias pajamas; jos gali būti mokamos kartu su kita valstybine pensija, valstybine socialinio draudimo pensija, jeigu šių kartu gaunamų pensijų (išskyrus teisėjų valstybines pensijas) bendras dydis neviršija įstatyme nustatyto dydžio, o valstybinės našlių rentos neskiriamos ir (ar) nemokamos, jeigu asmuo turi draudžiamųjų pajamų arba pasirenka gauti valstybines ar pensinio pobūdžio išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto.
Pažymėtina ir tai, kad Prezidento valstybinės našlių rentos ir valstybinės signataro našlių rentos skyrimo ir mokėjimo sąlygos yra panašios (abi šios rentos skiriamos atsižvelgiant į našlių amžių ir darbingumą ir nemokamos, jeigu jų gavėjai turi draudžiamųjų pajamų ir (ar) gauna valstybinę pensiją).
15. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme yra nustatyta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija. Pagal šio įstatymo 35 straipsnio „Asmenys, turintys teisę gauti našlių pensiją“ 1 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją turi sukakę senatvės pensijos amžių našlė arba našlys, neatsižvelgiant į jų amžių sutuoktinio mirties metu (1 punktas), pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) našlė arba našlys (2 punktas).
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36 straipsnyje „Našlių pensijos dydis“ (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta, kad našlei arba našliui, turinčiam teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, našlių pensija skiriama valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio (1 dalis); valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinį dydį tvirtina Vyriausybė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teikimu ir šis dydis negali būti mažesnis nei 70 Lt (2 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, jog Vyriausybės 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1329 „Dėl 2007 metų draudžiamųjų pajamų dydžio ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinio dydžio patvirtinimo“ 1.2 punkte nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos bazinis dydis – 70 Lt. Šis Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas.
III
1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal tarptautinę teisę valstybės vadovo statusas privilegijų, imunitetų ir saugumo garantijų požiūriu yra ypatingas, o tam tikros iš šio statuso kylančios garantijos taikomos ir valstybės vadovo šeimos nariams, lydintiems jį jo oficialių vizitų metu.
2. Valstybės vadovo teisinis statusas yra įtvirtintas Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje 1969 m. gruodžio 16 d. Konvencijoje dėl specialiųjų misijų, kuri Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 4 d.
Pagal Konvencijos dėl specialiųjų misijų 21 straipsnio „Valstybės vadovo ir aukšto rango asmenų statusas“ 1 dalį siunčiančiosios valstybės vadovas, kai vadovauja specialiajai misijai, priimančiojoje valstybėje ar trečiojoje valstybėje naudojasi lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, pagal tarptautinę teisę suteikiamais valstybių vadovams oficialaus vizito metu. Šios konvencijos 1 straipsnio a punkte specialioji misija apibrėžta kaip valstybei atstovaujanti laikina misija, vienos valstybės siunčiama į kitą valstybę šios sutikimu, kad su ja spręstų konkrečius klausimus ar atliktų su ja susijusią kokią nors konkrečią užduotį. Konvencijos 39 straipsnyje „Šeimos nariai“ nustatytos privilegijos ir imunitetai siunčiančiosios valstybės atstovų specialiojoje misijoje ir jos diplomatinio personalo narių šeimos nariams, jeigu jie yra kartu su tokiais specialiosios misijos nariais ir nėra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai.
3. Svarbus valstybės vadovo ypatingo statuso aspektas – valstybės vadovo saugumo garantija. Pagal Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1973 m. gruodžio 14 d. priimtą Konvenciją dėl nusikaltimų, padarytų tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, įskaitant diplomatus, prevencijos ir baudimo už juos, kuri Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d., valstybės vadovas yra tarptautiniu mastu saugomas asmuo.
Kaip matyti iš šios konvencijos preambulės, ji priimta atsižvelgiant inter alia į tai, kad nusikaltimai, padaryti tarptautiniu mastu saugomiems asmenims, kurių saugumui kyla grėsmė, kelia didelį pavojų normaliems tarptautiniams santykiams, kurie yra būtini valstybių bendradarbiavimui.
Pagal minėtos konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a punktą tarptautiniu mastu saugomas asmuo yra inter alia valstybės vadovas, įskaitant bet kurį kolegialaus organo narį, atliekantį valstybės vadovo funkcijas pagal tos valstybės konstituciją, kai toks asmuo yra užsienio valstybėje, taip pat ir jį lydintys šeimos nariai. Taigi pagal šią konvenciją tarptautiniu mastu saugomais asmenimis laikomi ir valstybės vadovą lydintys šeimos nariai.
4. Pažymėtina, jog iš Jungtinių Tautų Tarptautinio Teisingumo Teismo 2002 m. vasario 14 d. sprendimo byloje dėl 2000 m. balandžio 11 d. arešto orderio (Kongo Demokratinė Respublika prieš Belgiją) (Arrest Warrant of 11 April 2000 (Democratic Republic of the Congo v. Belgium), Judgment, I.C.J. Reports 2002, p. 3) matyti, kad pagal paprotinę tarptautinę teisę valstybės vadovas, atsakingas už savo valstybės santykių palaikymą su kitomis valstybėmis, pripažįstamas valstybės atstovu vien dėl savo pareigų.
5. Išskirtinis valstybės vadovo statusas pabrėžiamas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos 2012 m. spalio 16 d. sprendime Vengrija prieš Slovakijos Respubliką (byla C-364/10, ECLI:EU:C:2012:630, 49, 50 punktai), kuriame konstatuota, kad valstybės vadovo statusas yra ypatingas, nes jis reglamentuojamas tarptautinės teisės, todėl šio vadovo veiksmams tarptautinėje arenoje, įskaitant buvimą užsienyje, taikoma ši teisė ir pirmiausia diplomatinių santykių teisė. Sprendime taip pat pažymėta, kad ši ypatybė skiria tokio statuso asmenį nuo visų kitų Sąjungos piliečių, todėl šio asmens atvykimui į kitos valstybės narės teritoriją taikomos kitos sąlygos nei tos, kurios taikomos kitiems piliečiams.
6. Taigi tarptautinėje teisėje nustatytos einančių pareigas valstybės vadovų ir juos lydinčių šeimos narių diplomatinės privilegijos ir imunitetai, tačiau nereguliuojamos valstybės vadovų (nei einančių pareigas, nei buvusių) ir jų šeimos narių socialinės garantijos.
7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Sąjungos tarnautojų teismo jurisprudencija, kurioje atskleista našlių pensijos paskirtis. Šis teismas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 79 straipsniu ir jų VIII priedo 18 straipsniu, kuriuose nustatyta pareigūno arba buvusio pareigūno našliu likusio sutuoktinio teisė į našlio pensiją, siekiama tikslo kompensuoti našliu likusiam sutuoktiniui pajamų praradimą dėl pareigūno ar buvusio pareigūno mirties, taigi pagal šį tikslą našlio pensija yra kompensuojamosios pajamos (Tarnautojų teismo plenarinės sesijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimas Wolfgang Mandt prieš Europos Parlamentą, byla F-45/07, ECLI:EU:F:2010:72, 88 punktas; Tarnautojų teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimas Ramaekers-Jørgensen prieš Komisiją, F‑74/08, 70 punktas).
IV
1. Vertinant Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamas Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimas ir mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, būtina atskleisti šioje konstitucinės justicijos byloje svarbius Prezidento konstitucinio statuso ir konstitucinės socialinės paramos našlystės atveju garantijos turinio aspektus.
2. Konstitucijos 77 straipsnyje nustatyta, kad Prezidentas yra valstybės vadovas (1 dalis), kad jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (2 dalis). Aiškindamas šias Konstitucijos 77 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai, ir kad Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso.
Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso, kad įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Prezidentui – valstybės vadovui.
Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatuota ir tai, kad Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, kurios įtvirtina: Prezidento neliečiamybę; negalimumą Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose; reikalavimus kandidatams į Prezidentus ir Prezidento rinkimų pagrindus bei tvarką; Prezidento priesaiką; Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt.
Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad Prezidento konstitucinis statusas – tai ne vien Prezidentui Konstitucijoje expressis verbis nustatytų įgaliojimų suma; Prezidentas, kaip Tautos tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, simbolizuoja Lietuvos valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose.
Taigi Konstitucijoje įtvirtintas Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, išskirtinis, besiskiriantis nuo visų kitų piliečių, valstybės pareigūnų teisinio statuso.
3. Neatskiriama individualaus, išskirtinio Prezidento – valstybės vadovo konstitucinio statuso dalis yra konstitucinės Prezidento socialinės garantijos.
Konstitucijos 90 straipsnyje įtvirtinta, kad Prezidentas turi rezidenciją, taip pat kad Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas. Aiškindamas šias Konstitucijos 90 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo:
– Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos interpretuotinos atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Prezidento teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso; šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad Prezidento veiklą finansuoja, jo materialines ir socialines garantijas užtikrina valstybė, kad tam reikalingos lėšos turi būti numatomos valstybės biudžete, kad Prezidento ir jo rezidencijos finansavimas turi būti reguliuojamas įstatymais;
– konstituciniai reikalavimai, kad Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas, taip pat kad neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Prezidentui, reiškia ir tai, kad neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti buvusiam Prezidentui;
– Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos suponuoja tai, kad neatskiriamas Prezidento finansavimo elementas ir valstybės vadovo konstitucinė socialinė garantija yra Prezidento pensija; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį šios pensijos dydį, tokias jos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kurios atitiktų Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą, jo individualų, išskirtinį teisinį statusą;
– Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas Prezidentu, galėtų gauti Prezidento pensiją;
– įstatymų leidėjas gali, nepažeisdamas Konstitucijos, nustatyti buvusio Prezidento finansavimą atsižvelgdamas į tai, kokiais konstituciniais pagrindais yra nutrūkę Prezidento įgaliojimai, taip pat į tai, ar tas pats asmuo nėra perrinktas arba vėl išrinktas Prezidentu.
Taigi individualus, išskirtinis Prezidento konstitucinis statusas nuo visų kitų piliečių teisinio statuso skiriasi inter alia Prezidento socialinių garantijų požiūriu.
Pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl Prezidento pensijos, kaip neatskiriamo jo finansavimo elemento ir valstybės vadovo konstitucinės socialinės garantijos, taikytinos ir kitoms įstatyme nustatytoms Prezidento pensijos esmę ir paskirtį atitinkančioms valstybės išmokoms, nesvarbu, kaip jos pavadintos.
4. Aiškinant Konstitucijos 90 straipsnio nuostatą, kad Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas, pažymėtina, jog ja yra įtvirtinta Prezidento ir jo rezidencijos finansavimo garantija, kurios paskirtis – užtikrinti, kad Prezidentas galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, inter alia tinkamai atstovauti Lietuvos valstybei. Taigi ši konstitucinė garantija reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti Prezidento pareigoms vykdyti reikalingą finansavimą, kuris apima ne tik pareigas vykdančio Prezidento veiklos ir rezidencijos finansavimą, bet ir deramą, t. y. Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą ir išskirtinį teisinį statusą atitinkantį, buvusiam Prezidentui užtikrinamą finansavimą, inter alia Prezidento pensiją ar kitą jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką. Šis finansavimas taip pat apima lėšas, kurių reikia pagal valstybinį ir (ar) diplomatinį protokolą Prezidentą lydinčio asmens (sutuoktinio, kito šeimos nario) išlaidoms, susijusioms su jo pagalba Prezidentui vykdant pareigas, padengti.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas Prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas Prezidentui mirus, tačiau socialinė parama Prezidento sutuoktiniui, kitiems jo šeimos nariams laiduojama kitų Konstitucijos nuostatų pagrindu, inter alia pagal Konstitucijos 52 straipsnį teikiant socialinę paramą našlystės atveju.
5. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
5.1. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimuose, 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, 2012 m. vasario 6 d. nutarime):
– Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos; valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą;
– Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai; pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinį visuomenės solidarumo principą bei padėdamas asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos ir kartu sudarydamas prielaidas kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais; pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios, pensijos ar socialinė parama;
– asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus;
– pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga; socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, ji neturi virsti privilegija; abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti; Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kurie skatintų kiekvieną asmenį stengtis pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.
5.2. Viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų valstybės laiduojamos socialinės paramos rūšių yra socialinė parama našlystės atveju. Taigi pagal šį Konstitucijos straipsnį valstybė yra konstituciškai įpareigota teikti socialinę paramą našlystės atveju, t. y. iš dalies kompensuoti asmens netektas šeimos pajamas mirus žmonai (vyrui). Šios socialinės paramos teikimas garantuojamas našliui (našlei), t. y. asmeniui, kuris buvo mirusiojo (mirusiosios) žmona (vyras) jo (jos) mirties metu.
Konstitucijoje nėra nustatyta socialinės paramos našlystės atveju teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, dydžių – tai nustatyti turi įstatymų leidėjas, tačiau jis yra saistomas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių visuomenės solidarumo, socialinės darnos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principų), taip pat valstybės ir visuomenės išgalių.
5.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytosios, pensijos ir socialinė parama. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu inter alia yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas).
5.3.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
5.3.2. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija, valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti privilegija (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstitucijos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos negali būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
5.3.3. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, jog valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba) socialinės paramos rūšis, skiriamas tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas. Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina ir kitoms asmenų grupėms, jeigu jų išskyrimas gali būti objektyviai pateisinamas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje expressis verbis yra išskirtos tam tikros asmenų grupės bei jų šeimos nariai, kuriems valstybė yra įsipareigojusi suteikti aprūpinimą. Konstitucijos 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas, o pagal šio Konstitucijos straipsnio 2 dalį valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė.
5.4. Minėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas socialinės paramos našlystės atveju teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, dydžius, yra saistomas inter alia konstitucinio lygiateisiškumo principo.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikriems asmenims, priklausantiems skirtingoms kategorijoms, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).
Konstitucijos 29 straipsnio, įtvirtinančio asmenų lygiateisiškumo principą, 2 dalyje inter alia nustatyta, kad žmogui negalima teikti privilegijų dėl jo socialinės padėties.
5.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad asmuo yra našlys (našlė) asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), savaime nėra pagrindas objektyviai pateisinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms); vien mirusio asmens turėtas socialinis statusas savaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) daug didesnio dydžio socialinę paramą, nei užtikrinama kitiems našliams (našlėms).
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vien dėl tapimo asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), našliu (našle) fakto būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), toks teisinis reguliavimas būtų vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens socialinės padėties.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas).
V
Dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio atitikties Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Prezidento našlys (našlė), taip pat ir toks (tokia), kuris (kuri) nebuvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) Prezidento pareigų vykdymo metu, turi teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, neprieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėja savo abejones dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 90 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad šiame įstatyme nustatyta Prezidento našlio (našlės) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą nekyla iš Konstitucijoje įtvirtinto Prezidento teisinio statuso, tokios rentos skyrimas ir mokėjimas yra privilegija. Pasak pareiškėjos, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas Prezidentu, galėtų gauti Prezidento pensiją, taip pat toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų paneigtas individualus, išskirtinis Prezidento teisinis statusas ir sudarytos prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Prezidentui – valstybės vadovui; Prezidento renta neatsiejama nuo Konstitucijoje įtvirtinto išskirtinio valstybės vadovo teisinio statuso, ji gali būti skiriama tik šį statusą turėjusiam asmeniui ir jam mirus negali būti skiriama jo šeimos nariams. Pareiškėjos manymu, Prezidento valstybinė našlių renta juo labiau negali būti skiriama tokiam Prezidento našliui (našlei), kuris (kuri) Prezidentui einant Prezidento pareigas ir jo mirties metu nebuvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė).
2. Minėta, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė).“
Minėta, kad pagal šį teisinį reguliavimą Prezidento našliu (našle), turinčiu (turinčia) teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris Prezidento mirties metu buvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė). Minėta, kad Prezidento valstybinė našlių renta Prezidento našliui (našlei) skiriama mirus Prezidentui, kuriam buvo ar galėjo būti paskirta Prezidento valstybinė renta, t. y. Prezidento našlio (našlės) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą priklauso nuo to, ar Prezidentas turėjo teisę į Prezidento valstybinę rentą.
Taigi teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą yra nustatyta asmeniui, kuris Prezidento, turėjusio teisę į Prezidento valstybinę rentą, mirties metu buvo jo sutuoktinis.
3. Sprendžiant dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 90 straipsniui pažymėtina, kad, kaip minėta, Prezidento valstybinės rentos įstatyme įtvirtinta ne tik Prezidento našlio (našlės) teisė gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, bet ir Prezidento teisė gauti Prezidento valstybinę rentą. Palyginus Prezidento valstybinės rentos ir Prezidento valstybinės našlių rentos teisinį reguliavimą matyti, kad yra įtvirtinti skirtingi šių rentų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Taigi Prezidento valstybinė našlių renta nėra tapati Prezidento valstybinei rentai, kuri skiriama valstybės vadovo statusą turėjusiam asmeniui.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta:
– Konstitucijos 90 straipsnyje įtvirtinta Prezidento ir jo rezidencijos finansavimo garantija, kurios paskirtis – užtikrinti, kad Prezidentas galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, inter alia tinkamai atstovauti Lietuvos valstybei;
– Konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas Prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas Prezidentui mirus.
Taigi konstatuotina, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei Konstitucijos 90 straipsnyje. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Prezidento našlys (našlė), taip pat ir toks (tokia), kuris (kuri) nebuvo Prezidento sutuoktinis (sutuoktinė) Prezidento pareigų vykdymo metu, turi teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, prieštarauja Konstitucijos 90 straipsniui.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad Konstitucijos 90 straipsnio nuostatomis nereguliuojamas Prezidento sutuoktinio teisinis statusas, taip pat jo materialinis (socialinis) aprūpinimas Prezidentui mirus, tačiau socialinė parama Prezidento sutuoktiniui, kitiems jo šeimos nariams laiduojama kitų Konstitucijos nuostatų pagrindu, inter alia pagal Konstitucijos 52 straipsnį teikiant socialinę paramą našlystės atveju.
4.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota:
– Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai; asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus; socialinė parama neturi virsti privilegija;
– pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė yra konstituciškai įpareigota teikti socialinę paramą našlystės atveju, t. y. iš dalies kompensuoti asmens netektas šeimos pajamas mirus žmonai (vyrui);
– vien tai, kad asmuo yra našlys (našlė) asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), savaime nėra pagrindas objektyviai pateisinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms);
– vien mirusio asmens turėtas socialinis statusas savaime nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas užtikrinti jo našliui (našlei) daug didesnio dydžio socialinę paramą, nei ji užtikrinama kitiems našliams (našlėms);
– jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo vien dėl tapimo asmens, priklausiusio tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusio teisę gauti socialinę paramą (pensiją), našliu (našle) fakto būtų įtvirtinta teisė tokiam našliui (našlei) gauti iš esmės kitokią socialinę paramą (pensiją) našlystės atveju, nei ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), toks teisinis reguliavimas būtų vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens socialinės padėties;
– Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
4.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra susietas su Prezidento valstybinės rentos dydžiu: Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 50 procentų Prezidento valstybinės rentos dydžio. Pagal šiuo metu galiojantį Prezidento darbo užmokestį Prezidento valstybinės rentos dydis yra 12 375 Lt. Taigi Prezidento valstybinės našlių rentos dydis yra 6 187,5 Lt.
Šiame kontekste paminėtini kai kurių valstybinių našlių pensijų ir valstybinių našlių rentų dydžiai: valstybinės našlių pensijos mirus pirmojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui dydis šiuo metu yra 160 Lt, valstybinės našlių pensijos mirus antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui – 80 Lt, valstybinės signataro našlių rentos – 1 091,25 Lt. Minėta, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą mokamos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dydis šiuo metu yra 70 Lt.
4.3. Taigi nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo vien dėl tapimo Prezidento, turinčio individualų, išskirtinį valstybės vadovo teisinį statusą, suteikiantį teisę į Prezidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką, našliu (našle) fakto tokiam našliui (našlei) yra įtvirtinta teisė gauti iš esmės kitokią, inter alia daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), socialinę paramą našlystės atveju, t. y. Prezidento valstybinę našlių rentą, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens socialinės padėties.
Vadinasi, Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo vien dėl tapimo Prezidento, turinčio teisę į Prezidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką, našliu (našle) fakto tokiam Prezidento našliui (našlei) yra įtvirtinta teisė gauti šiame įstatyme nustatytą Prezidento valstybinę našlių rentą, nėra konstituciškai pagrįstas, jis neatitinka konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principų, socialinės darnos imperatyvo, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, juo yra iškreipiamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, kad valstybė laiduoja socialinę paramą našlystės atveju, turinys.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog tai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį našlystės atveju tam tikro dydžio socialinė parama (pensija) būtų teikiama asmenims tik dėl to, kad jie yra našliai (našlės) asmenų, priklausiusių tam tikrą socialinį statusą turinčių asmenų grupei, kurios išskyrimas objektyviai pateisinamas, ir dėl šio statuso įgijusių teisę gauti socialinę paramą (pensiją), nereiškia, kad apskritai negali būti nustatyti skirtingi našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžiai.
Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, teikiant socialinę paramą našlystės atveju iš dalies kompensuojamos dėl žmonos (vyro) mirties asmens netektos šeimos pajamos, pagal Konstituciją pagrindas nustatyti skirtingus našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžius būtų dėl žmonos (vyro) mirties asmens prarastų šeimos pajamų dydis. Tačiau nustatydamas skirtingus našlystės atveju teikiamos socialinės paramos dydžius įstatymų leidėjas turi paisyti valstybės ir visuomenės išgalių ir nepažeisti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos imperatyvų.
7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), atitiktis Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstatavus, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), konstitucingumo tyrimas netenka prasmės. Taigi šioje konstitucinės justicijos bylos dalyje nebeliko tyrimo dalyko.
8. Tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai, 2008 m. kovo 20 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimai).
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, o pagal 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 3 dalį šios bylos dalis dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), atitikties Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nutrauktina.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 141-5405) 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 141-5405) 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta, kad skiriant Prezidento valstybinę našlių rentą turi būti atsižvelgiama į pretenduojančio ją gauti asmens turtinę padėtį (socialinės paramos poreikį), atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52, 90 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.