Administracinė byla Nr. eA-2434-624/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03683-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1.; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Rusijos Federacijos pilietė S. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundais kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S154030 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti šį prašymą, taip pat panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 24S156416 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką, bei panaikinti Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimą 24S170026 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3), kuriuo nuspręsta atšaukti pareiškėjai išduotą Šengeno vizą. Pareiškėja nurodė šiuos argumentus:
1.1. Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, nes jos sutuoktinis V. B. yra Lietuvos Respublikos pilietis, o Lietuvoje gyvena jo artimieji giminaičiai. Pareiškėja Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje MIGRIS (toliau – ir MIGRIS) gavo atsakovo Sprendimą Nr. 1 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat 2024 m. birželio 30 d. pranešimą apie tai, kad atsakovas 2024 m. birželio 30 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. birželio 30 d. iki 2026 m. gruodžio 29 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 133 straipsnio 5 dalimi. Šie sprendimai buvo priimti tuo pačiu pagrindu – dėl pareiškėjos galimai valstybės saugumui keliamos grėsmės. Pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama vieninteliu praeities biografiniu faktu – jos darbu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Mokykla). 2024 m. kovo 21 d. trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) pateikė išvadą Nr. 18-2714 (toliau – ir VSD išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui: VSD vertinimu, asmuo, dirbdamas valstybės kontroliuojamoje įstaigoje (šiuo atveju – Mokykloje), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
1.2. Ginčijami sprendimai priimti formaliai vadovaujantis vien VSD išvada, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, neatlikus kitų su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jos situacijos, neįvertinus aplinkybės, kad jos sutuoktinis V. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio giminės gyvena Lietuvoje, iš jų – ir represuotas tėvas bei dėdė. Pareiškėjos sūnus M. B. taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje su savo sutuoktine. Lietuvoje pareiškėja lankosi pas gimines nuo 2016 m. išduotų Šengeno vizų pagrindu, palaiko su giminėmis glaudžius ryšius. Priimant sprendimus, nebuvo vertinta su pareiškėja susijusių aplinkybių visuma, o būtent – jos darbo Mokykloje pobūdis, funkcijos bei užimama pozicija, pareigos, jos dėstyti dalykai bei jų turinys ir pobūdis, jos papildomai vykdoma komercinė veikla, opozicinės politinės pažiūros, atsakymai į klausimyno 10 ir 11 kausimus. Taigi, į atsakovo sprendimus buvo vien formaliai perkelta VSD išvada, nesivadovaujant teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, sprendimų tinkamai nemotyvuojant bei nevertinant jų proporcingumo bei adekvatumo.
1.3. Atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjos pateiktų papildomų paaiškinimų, į juos nebuvo atsižvelgta priimant ginčijamus sprendimus. Taip pat Sprendimas Nr. 1 yra su klaidomis, jame yra netikslumų, kas leidžia vertinti šį aktą kaip nepagrįstą: Sprendime Nr. 1 nurodoma, kad pareiškėja nuo 2003 m. iki šiol dirba direktoriaus pavaduotoju Mokykloje. Šie duomenys neatitinka tikrovės ir yra neteisingi. Kaip matyti iš pareiškėjos elektroninės darbo knygutės, ji Mokykloje buvo tik docentė, su kuria kas metus buvo sudaroma terminuota darbo sutartis vieneriems mokslo metams, tą ji paaiškino ir papildomuose paaiškinimuose. Nuo 2024 m. liepos 1 d. pareiškėja Mokykloje nebedirba pasibaigus terminuotam kontraktui, šis darbas buvo ne pagrindinė jos veikla: ji papildomai veda mokymus verslo klientams apie valdymo komandų kūrimą, taip pat atlieka korporatyvinės antropologijos ir organizacijų vidinės kultūros tyrimus, naudojant antropologinius metodus (stebėjimas, erdvės toponimika ir kiti kokybiniai tyrimai). Darbas Mokykloje užėmė tik apie 20 procentų jos viso darbo laiko, kitas darbas atliekamas išimtinai verslo komercinėje srityje. Sprendime Nr. 1 ne tik neteisingai buvo nurodyta pareiškėjos pareigybė, bet ir nebuvo atsižvelgta į tai, kokius dalykus ji dėstė, jų pobūdį, į tai, kad šie dalykai yra išimtinai komercinio pobūdžio ir niekaip nesusiję nei su istorija, nei su valstybės valdymu ar politika.
1.4. 2023 m. pabaigoje, nepritardama Rusijos politikai bei vykdomam karui, pareiškėja nutarė su sutuoktiniu keltis gyventi į Lietuvą, kur jau nuo 2022 m. integruojasi ir gyvena jos sūnus M. B.. Rusijoje pareiškėja turi tik senyvo amžiaus mamą, kuri gyvena (duomenys neskelbtini) kartu su pareiškėjos seserimi, kuri ją prižiūri, teikia pagalbą. Pareiškėja su sutuoktiniu atliko ir tebeatlieka persikėlimui būtinus veiksmus – parduoda nekilnojamąjį turtą, nutraukė darbo santykius su Mokykla, domisi, kaip ji galėtų dirbti Lietuvoje. Pareiškėjos sutuoktinis yra dailidė, kuris Lietuvoje planuoja toliau dirbti kartu su savo dėde medžio dirbtuvėse. Pareiškėja Lietuvoje planuoja dirbti, o jos sūnui susilaukus vaikų – padėti prižiūrėti anūkus. Pareiškėja nepalaiko Rusijos agresyvios politikos, apie ką pažymėjo atsakydama į klausimyno 10 ir 11 klausimus, kas turi būti vertinama visumoje, spendžiant klausimą dėl pareiškėjai inkriminuotos valstybei keliamos grėsmės pagrįstumo. Kadangi Rusijoje yra pavojinga atvirai reikšti savo kritiką valdžiai, to pareiškėja aktyviai ir nedarė, tačiau privačiuose pokalbiuose su savo šeima, taip pat atvykusi į Lietuvą apie tai kalbėdavo šeimos rate.
1.5. Siekiant nustatyti draudimo atvykti į Lietuvą pagrįstumą, reikia nurodyti papildomus tokio draudimo argumentus bei motyvus, toks draudimas negali būti pritaikytas tik formaliai, vadovaujantis VSD išvada apie valstybės saugumui grėsiantį pavojų bei atitinkamu atsakovo sprendimu dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar jo panaikinimo. Turi būti vertinami užsieniečio šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje bei vertinama, ar draudimas atvykti, esant tokiems duomenims, būtų protingas bei proporcingas. Atsakovas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris bet kada gali atvykti ir gyventi į Lietuvą, tačiau minėtas draudimas užkerta kelią jo sutuoktinei vykti su juo į Lietuvą, kas akivaizdžiai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio reikalavimus. t. y. pareiškėjos ir jos sutuoktinio privatų ir šeiminį gyvenimą. Šios aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, nepateikti motyvai, kodėl minėtas draudimas bei nustatytas terminas yra proporcingas bei adekvatus, dėl ko Sprendimas Nr. 2 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.
1.6. Sprendimu Nr. 3 atsakovas nusprendė atšaukti Šengeno vizą Nr. 004260111, 2021 m. lapkričio 16 d. išduotą pareiškėjai, šio sprendimo pagrindas – viena ar kelios valstybės narės laiko asmenį keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Šis sprendimas yra išvestinis – atsakovas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvą iki 2026 m. gruodžio 27 d. ir duomenys apie ją 2024 m. birželio 30 d. įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinį sąrašą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvą, ji nebeatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų, todėl viza atšaukta. Sprendimas Nr. 3 priimtas vadovaujantis anksčiau priimtais atsakovo sprendimais, neatlikus kitų su pareiškėjos asmeniu susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jos situacijos, neįvertinus aplinkybės, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio giminės gyvena Lietuvoje. Pareiškėjos sūnus taip pat yra Lietuvos pilietis, gyvenantis Lietuvoje su savo sutuoktine. Pareiškėja prašė leidimo gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Lietuvoje pareiškėja lankosi pas gimines nuo 2016 m. išduotų Šengeno vizų pagrindu, palaiko su giminėmis glaudžiausius šeimos ryšius. Migracijos departamentas neatsižvelgė į tai, kad Šengeno viza buvo vienintelis pareiškėjos migracinis statusas, leidžiantis jai susitikti su šeima Europos Sąjungos valstybėse narėse. Nors atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, tačiau negalėjo jai apriboti galimybės vykti į kitas Šengeno šalis.
2. Atsakovas prašė atmesti pareiškėjos skundus, nurodydamas šiuos argumentus:
2.1. Pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad nuo 2003 m. iki šiol dirba direktoriaus pavaduotoju (duomenys neskelbtini), yra įgijusi docento mokslinį laipsnį. VSD išvadoje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama valstybės kontroliuojamoje (duomenys neskelbtini) privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjos vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjai nebuvo išduotos nacionalinės vizos ar leidimai gyventi Lietuvoje, pareiškėja turėjo dvi Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, nebuvo įsidarbinusi Lietuvos Respublikoje, Lietuvoje lankėsi periodiškai 1 ar 2 kartus per metus. Taip pat buvo vertinami pareiškėjos ryšiais su Lietuvos Respublika.
2.2. Atliekant pareiškėjos individualų vertinimą nustatyta, kad pareiškėja nuo 2003 m. iki šiol dirbdama direktoriaus pavaduotoju Mokykloje yra lojali Rusijos Federacijai. Pareiškėjos paaiškinimas dėl darbo funkcijų nepaneigia, kad pareiškėja gali būti verbuojama Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybų. Viešai prieinamais duomenimis Rusijoje propaganda, kuria siekiama pateisinti Rusijos karo veiksmus Ukrainoje, yra skleidžiama visose mokymosi institucijose, pradedant nuo vaikų darželių, mokyklų iki aukštųjų mokyklų. Kadangi ši propaganda yra labai stipri, jai besipriešinančios įstaigos yra tiesiog uždaromos. Ši informacija patvirtina, kad nuo 2003 m. iki šiol dirbdama švietimo sistemoje, pareiškėja turėjo būti ir yra lojali Rusijos režimui. Kadangi buvo nustatyta, kad pareiškėja Lietuvoje nedirbo ir niekada nebuvo įdarbinta, jos vizitai į Lietuvą, turint Lietuvos išduotas Šengeno vizas (šeimos ar draugų lankymui), vertintini kaip trumpalaikiai, konstatuota, kad pareiškėjos ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuva nesieja. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes ginčijamais sprendimais pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.
2.3. Pareiškėjos darbo pobūdis (aplinkybė, kad pareiškėja nedirbo vadovaujančio ar politinio darbo) Rusijos Federacijos kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant pareiškėjos dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos užimamos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo). Ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjos veiksmus, iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir, kad ginčijami sprendimai yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.
2.4. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės, nes pareiškėja nuo 2024 m. liepos 1 d. mokykloje nedirba, neatitinka tikrovės, kadangi ginčijami sprendimai buvo priimti iki pareiškėjos darbo mokykloje pabaigos. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad jos grėsmė valstybės saugumui yra grindžiama tik jos darbu, neįvertinus jos darbo pobūdžio ir kitų su pareiškėja susijusių aplinkybių yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, prieštaraujantys ginčijamame sprendime nurodytoms aplinkybėms. Pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, nes ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Ginčijamuose sprendimuose pareiškėjos šeiminiai ryšiai buvo įvertinti tinkamai.
2.5. Nors pareiškėja teikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, pareiškėjos sutuoktinis Lietuvoje negyvena, o pareiškėjos sūnus yra pilnametis, pareiškėja neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjos atsakymai į klausimyno klausimus apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina pareiškėjos nelojalumo Rusijos Federacijai. Šie atsakymai tėra pareiškėjos deklaratyvus pareiškimas atsakovui, bet ne viešai pareiškėjos reiškiamos pažiūros. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl jos dalyvavimo mitinguose, nepateikė įrodymų, kad pasirašė peticiją prieš karą, nuorodos apie peticiją išsiuntimas jos sūnui nepatvirtina pareiškėjos nelojalumo Rusijos Federacijai. Pareiškėjos lojalumą Rusijos Federacijai patvirtina, kad pareiškėja toliau dirbo Rusijos Federacijos kontroliuojamoje įstaigoje. Taip pat Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjos motina ir sesuo. Minėtos aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėja gali būti paveikta per Rusijos Federacijoje gyvenančius jos šeimos narius. Priimant ginčijamus sprendimus atsakovas įvertino ne tik VSD išvadą, bet ir pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą ir padarė savarankišką išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui.
2.6. Sprendimas Nr. 3 yra pagrįstas ir teisėtas, o skundo teiginiai, kad šiuo sprendimu būtų pažeista pareiškėjos teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, vertintini kritiškai. Skunde akcentuodama, kad pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus turi Lietuvos Respublikos pilietybę, ji sąmoningai nutyli, kad šie asmenys abu turi ir Rusijos Federacijos pilietybes. Nagrinėjamu atveju nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjos sutuoktiniui ar jų sūnui būtų uždrausta atvykti į Rusijos Federaciją, todėl atmestini pareiškėjos skundo teiginiai, kad šis sprendimas turės labai neigiamos įtakos ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių teisėms bei interesams. Be to, pareiškėja nenurodė, kokios pareiškėjos šeimos narių (sutuoktinio ir sūnaus) teisės ar interesai neva gali būti pažeisti ginčijamu sprendimu, todėl tokie teiginiai vertintini kaip deklaratyvus nesutikimas. Kita vertus, Konvencijos 8 straipsnis neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė atmesti pareiškėjos skundus. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, ginčijami sprendimai yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat akcentuoja, jog pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, o tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamų sprendimų neteisėtais.
II.
5. Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:
5.1. Pareiškėja atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad nuo 2003 m. iki šiol dirba direktoriaus pavaduotoju (duomenys neskelbtini), yra įgijusi docento mokslinį laipsnį. Atsakovui paprašius pateikti daugiau duomenų apie darbą, 2024 m. gegužės 8 d. pareiškėja per MIGRIS komunikaciją pateikė paaiškinimą: „turiu filosofijos daktaro laipsnį. Dirbu docentu (duomenys neskelbtini). Dėstau du kursus magistrantūros programos „Švietimo vadyba” studentams: „Organizacijos teorija ir organizacinė elgsena“ - mokome valdymo įgūdžių sudėtingoje informacinėje ir besikeičiančioje aplinkoje bei „Į klientą orientuotos organizacijos valdymas“ - tai leidžia kurti paslaugų procesus paslaugų sektoriuje: kultūra, medicina, švietimas, sportas ir kt. Papildomai, vedu mokymus verslo klientams (mažų, vidutinių ir didelių įmonių organizacijoms įvairiuose ekonomikos sektoriuose ir įvairioms nuosavybės formoms - bankams, draudimo bendrovėms, medicinos įstaigoms, pramonės įmonėms) apie valdymo komandų kūrimą. Taip pat atlieku korporatyvinės antropologijos tyrimus – atlieku organizacijų vidinės kultūros tyrimus, naudojant antropologinius metodus (stebėjimas, erdvės toponimika ir kiti kokybiniai tyrimai)“.
5.2. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjai nebuvo išduotos nacionalinės vizos ar leidimai gyventi Lietuvoje, pareiškėja turėjo dvi Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas galiojusias nuo
2016 m. lapkričio 17 d. iki 2021 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2026 m. lapkričio 30 d., pareiškėja nebuvo įsidarbinusi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja Lietuvoje lankėsi periodiškai 1 ar 2 kartus per metus. Vertinant pareiškėjos šeiminius ryšius nustatyta, kad Lietuvoje gyvenamąją vietą yra deklaravęs pareiškėjos sutuoktinis Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos pilietis, kuris Lietuvos Respublikoje dirbo nuo (duomenys neskelbtini), Lietuvoje negyvena. Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą taip pat yra deklaravęs pareiškėjos pilnametis sūnus Rusijos Federacijos ir Lietuvos pilietis, kuris iki (duomenys neskelbtini) savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Rusijos Federacijoje. Pažymoje apie sutuoktinio darbą nurodyta, kad jis nuo (duomenys neskelbtini) su nedidelėmis keleto mėnesių pertraukomis iki (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nepertraukiamai dirbo Rusijos Federacijos įvairiose įmonėse.
5.3. VSD pateikė išvadą, kad pareiškėja, dirbdama valstybės kontroliuojamoje (duomenys neskelbtini) privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
5.4. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes buvo priimtas Sprendimas Nr. 1 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sprendimas Nr. 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, ji nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų, vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (toliau – ir Vizų kodeksas) 34 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos, ir Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktu, kuriame nustatyta, kad Migracijos departamentas priima sprendimus dėl Šengeno vizos pratęsimo ar atsisakymo pratęsti jos galiojimą, dėl panaikinimo ir atšaukimo, atsakovas priėmė Sprendimą Nr. 3 atšaukti pareiškėjai išduotą daugkartinę Šengeno vizą Nr. 004260111, galiojančią iki 2026 m. lapkričio 30 d.
6. Teismas pažymėjo, jog Sprendimas Nr. 1 iš esmės buvo priimtas, nes pareiškėjos buvimas, gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui dėl to, jog pareiškėja nuo 2003 m. iki šiol dirba Mokykloje. Darbas valstybės kontroliuojamoje įstaigoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas sprendimą atsakovas rėmėsi ir VSD išvada, kurioje nurodyta, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
7. Teismo vertinimu, atsakovas šiuo atveju pagrįstai vadovavosi VSD išvada ir joje nurodytomis aplinkybėmis dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, o priimdamas Sprendimą Nr. 1 atsakovas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą ir nustatė šias faktines aplinkybes: pareiškėjai nacionalinės vizos ar leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, ji turėjo dvi Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, galiojusias nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2021 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2026 m. lapkričio 30 d. (buvimo laikotarpis 90 d.). Sodros informacinėje sistemoje duomenų apie pareiškėjos darbą Lietuvoje nėra. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja Lietuvoje lankėsi periodiškai, nuo 1 iki 2 kartų per metus. Siekiant įvertinti pareiškėjos šeiminius ryšius, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą nuo (duomenys neskelbtini). yra deklaravęs jos sutuoktinis (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) – Lietuvos ir Rusijos pilietis V. B., gim. (duomenys neskelbtini). Sodros informacinės sistemos duomenimis pareiškėjos sutuoktinis V. B. Lietuvoje dirbo nuo (duomenys neskelbtini) Nustatyta, kad gyvenamąją vietą Lietuvoje nuo 2022 m. spalio 6 d. yra deklaravęs pareiškėjos pilnametis sūnus Rusijos ir Lietuvos pilietis – M. B., gim. (duomenys neskelbtini) (iki 2022 m. spalio 5 d. deklaruotas adresas užsienyje – Rusija). Atsakovas duomenų apie asmens nepilnamečius vaikus neturi. Pareiškėja 2024 m. gegužės 7 d. per MIGRIS komunikaciją atsakovo prašymu pateikė sutuoktinio V. B. Rusijos vidaus paso, Lietuvos Respublikos paso ir pažymos, išduotos 2024 m. gegužės 4 d. Rusijos Federacijos kompetentingos institucijos, apie sutuoktinio darbovietes skaitmenines kopijas. Pažymoje apie sutuoktinio V. B. darbą nurodyta, kad jis nuo (duomenys neskelbtini)su nedidelėmis keleto mėnesių pertraukomis iki (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nepertraukiamai dirbo Rusijos Federacijos įvairiose įmonėse.
8. Teismas padarė išvadą, jog iki priimdamas Sprendimą Nr. 1 atsakovas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD išvada, atsakovas taip pat vertino pareiškėjos poziciją, išdėstytą klausimyne, jog pareiškėja nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jos nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau sprendė, kad tai savaime nepaneigia pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl jos požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl jos darbinės veiklos Rusijos Federacijoje. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, nusprendė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokią išvadą, teismo vertinimu, leidžia daryti atsižvelgiant ir į tarptautinį kontekstą dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2003 m. iki dabar (skundžiamo Sprendimo Nr. 1 priėmimo metu) dirba Mokykloje, yra pakankama pripažinti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.\
9. Teismas nurodė, jog surinktų duomenų pagrindu taip pat konstatuotina, kad pareiškėja nėra pasiekusi aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, Lietuvoje niekada nėra gyvenusi, dirbusi, sutuoktinis taip pat gyvena ir dirba Rusijoje, turi ir Lietuvos, ir Rusijos pilietybes, sūnus, gyvenantis Lietuvoje tik nuo 2022 m., yra pilnametis, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas nurodė neturintis pagrindo nesutikti su VSD ir atsakovo atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Teismo vertinimu, ginčijamame Sprendime Nr. 1 pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
10. Teismas taip pat nurodė, jog nekartojant nustatytų aplinkybių kartu nuspręstina, kad Sprendimas Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvą 30 mėnesių (2,5 metus) yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl darytina išvada, kad šis sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Be to, teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 3 buvo pripažinti pagrįstais ir teisėtais, nekartojant išdėstytų motyvų spręstina, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą Nr. 3 atšaukti pareiškėjai išduotą daugkartinę Šengeno vizą Nr. 004260111, galiojančią iki 2026 m. lapkričio 30 d.
11. Teismas, atmetęs pareiškėjos skundą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, nurodė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.). Teismas taip pat pažymėjo, jog kiti šalių argumentai neturi reikšmės ginčui išspręsti, todėl yra detaliau neanalizuotini, nes pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nereiškia įpareigojimui teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.
III.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad vien pareiškėjos darbo Mokykloje praeityje faktas laikomas pakankamu pagrįsti jos valstybės saugumui keliamą grėsmę. Šiuo atveju pareiškėja nebuvo išklausyta, nes nebuvo įvertinti jos argumentai dėl darbo Mokykloje pobūdžio (ji dirbo docente ir dėstė komercinio pobūdžio disciplinas), neturint sąsajų su politika bei neinant vadovaujančių pareigų ir esant tik docente pagal paslaugų teikimo, o ne darbo sutartis, todėl ji nėra pavaldi Mokyklos vadovybei, ji šioje įstaigoje nedirbo ir netarnavo, tik teikė paslaugas kaip verslo subjektas. Paskutinė pareiškėjos sutartis baigėsi 2024 m. liepos 1 d., o darbas Mokykloje nebuvo pagrindinė pareiškėjos veikla. Byloje nebuvo pateikti argumentai, kodėl dėl šių priežasčių pareiškėja privalėjo būti lojali Rusijos Federacijos valdžiai.
12.2. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jam nurodyta praktika, kurioje buvo vertinamas asmens lojalumo valdžiai pagrįstumas, remiantis vien darbo aukštojoje mokykloje faktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA-1766-602/2024), nes vertinant lektoriaus-docento darbą švietimo įstaigoje per pavojingumo prizmę, kartu privalu vertinti ir papildomas aplinkybes – eitų pareigų pobūdį, ryšius su valstybės institucijomis, jo integraciją Lietuvoje. Šiuo atveju teismo išvada, kad vien pareiškėjos darbo Mokykloje faktas savaime indikuoja asmens lojalumą valdžiai, yra prieštaraujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, o nei VSD, nei atsakovas nenustatė, jog dirbdama Mokykloje pareiškėja būtų atlikusi prieš Lietuvos valstybės saugumą nukreiptas veikas.
12.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika yra silpni: pareiškėjos sutuoktinis bei sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Lietuvoje gyvena nuo 2022 m. pareiškėjos sūnus M. B., taip pat Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinio giminaičiai. Byloje svarbu įvertinti, kad pareiškėjos sutuoktinio giminės – represuoti tremtiniai, tarp jų net yra partizanų būrio vadas. Teismas nevertino šių aplinkybių bei visiškai neįvertino liudytoju apklausto P. B. parodymų apie pareiškėjos ryšius su Lietuva. Įvertinus byloje nustatytus pareiškėjos socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, manytina, kad ginčijami sprendimai yra neproporcingi, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl sprendimų priėmimo pareiškėjos ir jos šeimos narių teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024).
12.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos politinių pažiūrų: pareiškėja nepritaria Rusijos Federacijos valdžios veiksmams ir karui Ukrainoje, jos vaikai negyvena Rusijoje (sūnus gyvena Lietuvoje, o dukra virš 10 m. su šeima gyvena (duomenys neskelbtini)).
12.5. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių byloje netaikytinas aukštesnis valstybės saugumui keliamos grėsmės įrodinėjimo standartas (Įstatymo 981 str.), nes pareiškėja turi sutuoktinį ir pilnametį sūnų, kurie yra Lietuvos Respublikos, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai. Pareiškėja prašė išduoti leidimą laikinai gyventi būtent šeimos susijungimo pagrindu, tad sprendimas atsisakyti išduoti tokį leidimą tyri būti proporcingas bei adekvatus bei pateikiami to motyvai, kas šiuo atveju padaryta nebuvo. Leidimo laikinai gyventi neišdavimas turės neigiamą įtaką ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių teisėms bei interesams.
12.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumo. Teismas nepasisakė dėl atskirų skundo argumentų šiuo klausimu, formaliai pripažindamas draudimą bei jo terminą pagrįstu. Šiuo aspektu teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos, be kita ko, 2024 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1566-502/2024, nes net ir nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, turi būti vertinami užsieniečio šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje bei vertinama, ar draudimas atvykti, esant tokiems duomenims, būtų protingas bei proporcingas. Dėl to šis draudimas turėjo būti vertinamas ir pagal Konvencijos 8 straipsnį.
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti.
14. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir padarytoms išvadoms bei laikosi pozicijos, jog apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodyti argumentai yra nepagrįsti: atsakovas ir teismas įvertino visus pareiškėjos pateiktus dokumentus ir duomenis, o pareiškėjos akcentuotos aplinkybės nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybei. Atsakovo vertinimu, apeliaciniame skunde akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, o pareiškėjos politinės pažiūros nepaneigia jos ryšių bei lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Atsakovas kartu nesutinka, jog šiuo atveju taikytinos Įstatymo 981 straipsnio nuostatos, nes pareiškėjos sutuoktinis nėra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėja Įstatymo kontekste nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės pilietės šeimos nariu. Atsakovas sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir laikydamasis atsiliepime į skundą bei VSD išvadoje išdėstytos pozicijos dėl ginčo esmės. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjos išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą naikinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 24S154030 atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, 2024 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 24S156416 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170026 atšaukti pareiškėjai išduotą Šengeno vizą, pagrįstumo ir teisėtumo, bei pareiškėjos reikalavimo iš naujo išnagrinėti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo.
17. Bylos duomenimis, pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, 2023 m. spalio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 5 p.). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs šį pareiškėjos prašymą, 2024 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 24S154030 atsisakė jai išduoti laikinai gyventi šalyje, motyvuodamas tuo, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Po šio sprendimo priėmimo, Migracijos departamentas 2024 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 24S156416, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, uždraudė jai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, o 2024 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 24S170026, motyvuodamas tuo, kad uždraudus pareiškėjai atvykti į šalį, ji nebeatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų, atšaukė pareiškėjai 2021 m. lapkričio 16 d. išduotą Šengeno vizą, galiojusią iki 2026 m. lapkričio 30 d.
20. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo atlikto pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu.
21. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su jo išvadomis: nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma, primintina, kad pagal Įstatymo nuostatas, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 5 p.), jeigu jis (užsienietis) jis atitinka šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytas sąlygas (su šio straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtimi) arba asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys atitinka minėtas sąlygas, ir nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnyje, iš jų – kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas pagal šio straipsnio 1 dalies 5 punktą, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka turi būti įvertinama, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė (UTPĮ 43 str. 4 d.). Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 4 str. 4 d.). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei (UTPĮ 4 str. 5 d.). Užsienietis prašymą pakeisti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui, kuris ir priimta sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo, išduoda ir keičia užsieniečiui leidimą laikinai gyventi (UTPĮ 38 str. 3 ir 4 d.). Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklioje jurisprudencijoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu); kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes; sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2297-463/2024).
23. Be to, kai šeimos susijungimo atveju užsienietis pretenduoja gauti leidimą laikinai dėl ryšio su čia gyvenančiu asmeniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, taikytinos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio nuostatos („Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo. <...> Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...>“), kurias aiškindamas ir nagrinėjamam ginčui aktualiame kontekste, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, 2024 m. balandžio 25 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, apibendrinęs savo jurisprudenciją, be kita, nurodė: SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą.
24. Toks aiškinimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad: pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, dėl kurių iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis jų, kaip Sąjungos piliečių, statuso suteikiamomis teisėmis (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 58 p.); tačiau pagal SESV nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 59 p.); egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė Sąjungos teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra šio Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, antraip būtų pakenkta Sąjungos pilietybės veiksmingumui, jei dėl atsisakymo suteikti tokią teisę minėtas Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš visos Sąjungos teritorijos ir taip iš jo būtų atimta galimybė naudotis pagrindinėmis šio statuso teikiamomis teisėmis (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 60 p.); vis dėlto atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir atitinkamo Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuotų toks priklausomumo ryšys, dėl kurio tas Sąjungos pilietis būtų priverstas lydėti minėtą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš visos Sąjungos teritorijos (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 61 p.); taigi trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, pripažįstama pagal SESV 20 straipsnį kaip Sąjungos piliečio šeimos nario teisė, pateisinama tuo, kad toks gyvenimas šalyje yra būtinas, kad šis Sąjungos pilietis galėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su šiuo trečiosios šalies piliečiu (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 62 p.); vis dėlto trečiosios šalies pilietis gali reikalauti pripažinti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį tik tuo atveju, jei, nesuteikus tokios teisės gyventi šalyje, tiek jis, tiek Sąjungos pilietis, jo šeimos narys, dėl egzistuojančio priklausomumo ryšio būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, todėl tokios išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimas galimas tik tuomet, kai trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, neatitinka sąlygų, nustatytų tam, kad remiantis kitomis nuostatomis, visų pirma taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis, jam būtų suteikta teisė gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis Sąjungos pilietis (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 66 p.); kalbant apie tyrimą, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos turi atlikti prieš priimdamos tokius sprendimus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad nors, žinoma, būtent valstybės narės turi nustatyti išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri šio sprendimo 60 punkte nurodytomis labai specifinėmis aplinkybėmis turi būti pripažįstama trečiosios šalies piliečiui pagal SESV 20 straipsnį, įgyvendinimo taisykles, šios procedūros taisyklės negali pakenkti šio straipsnio veiksmingumui (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 68 p.); siekdamos užtikrinti SESV 20 straipsnio veiksmingumą, nacionalinės valdžios institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio šeimos nario, teisės gyventi šalyje, remdamosi įrodymais, kuriuos atitinkamas trečiosios šalies pilietis ir Sąjungos pilietis turi galėti laisvai joms pateikti, ir prireikus atlikusios būtiną paiešką, privalo įvertinti, ar šiuos du asmenis sieja toks priklausomumo ryšys, kaip apibūdintas šio sprendimo 60 punkte (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 70 p.).
25. Vertinant ginčijamo Migracijos departamento 2024 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 24S154030 atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi dėl jos gyvenimu šalyje galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuris buvo savo ruožtu buvo pagrindas svarstyti ir reikšminga dalimi priimti kitus ginčijamu sprendimus (dėl draudimo atvykti, o po pastarojo – dėl išduotos Šengeno vizos atšaukimo), motyvaciją, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada tiek dėl jo pagrįstumo pareiškėjos gyvenimu galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo aspektu, tiek dėl teisėtumo:
24.1 išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui grindžiama VSD ne individualizuotu, bet labai apibendrintu vertinimu, kad: asmuo, dirbdamas valstybės kontroliuojamoje įstaigoje – (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką; Rusijos valstybės kontroliuojamose įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad tokia išvada padaryta ir vertinant tikrovės neatitinkančią aplinkybę – kad nuo 2003 m. iki šiol (prašymo pateikimo momento) pareiškėja dirba direktoriaus pavaduotoja (duomenys neskelbtini) (pateiktais duomenimis pareiškėja šiose pareigose dirbo 2003–2012 m., dėl ko nėra aišku, kokia dalimi vertinimą apsprendė ne vykdyta mokslinė ar pedagoginė veikla, kuri sprendime nėra analizuojama, o kokia – administracinė veikla aukštojo mokslo įstaigoje);
24.2 tyrimas ir vertinimas SEVS 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. ar pareiškėjos ir jos sutuoktinio, Sąjungos piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas lydėti pareiškėją ir išvykti iš Sąjungos teritorijos, nėra atliktas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų apklausęs / pasiūlęs pateikti pareiškėjai ir / ar jos sutuoktiniui duomenis dėl juos siejančių ryšių pobūdžio, o surinkti ir įvertinti duomenys yra fragmentiški, sprendimo motyvacija, kad „atsisakius asmeniui išduoti leidimą laikinai gyventi, asmens sutuoktiniui V. B. nebūtų kliūčių kartu su asmeniu gyventi Rusijoje, kur jis iki šiol ir gyveno“, neišsiaiškinus minėtų aplinkybių, yra iš esmės ydinga SEVS 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu.
26. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento 2024 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. 24S154030 atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, įvertinus atlikti tyrimo trūkumus, negali būti laikomas teisėtu, todėl yra naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 2 p.), o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagrįstumo; panaikinus Migracijos departamento 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S154030, naikinamas ir šios institucijos 2024 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 24S156416 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi, viena vertus, toks sprendimas nagrinėjamoje situacijoje gali būti priimtas tik tinkamai išnagrinėjus pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o kitas vertus, grindžiamas aplinkybe („jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui“), išvada dėl kurios buvimo yra labai apibendrinta (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 ir 2 p.); panaikinus Migracijos departamento 2024 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 24S156416 dėl draudimo atvykti, naikinamas ir savo pobūdžiu išvestinis 2024 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 24S170026, priimtas motyvuojant tuo, kad, uždraudus pareiškėjai atvykti į šalį, ji nebeatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.
27. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu bei verčiant dokumentus į valstybinę kalbą, atlyginimą.
28. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos be kita ko sumos, išmokėtos vertėjams (ABTĮ 39 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2083-624/2024).
29. Kadangi šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimamas pareiškėjos naudai, tenkinant jos (pareiškėjos) apeliacinį skundą bei pirmosios instancijos teismui teiktus skundus, pripažintina, jog pareiškėja įgijo teisę gauti iš atsakovo savo išlaidų atlyginimą.
30. Remiantis pareiškėjos pateiktais dokumentais nustatyta, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismui nurodė patyrusi šias bylos nagrinėjimo išlaidas: 22,50 Eur už žyminį mokestį; 1 400 Eur už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme; 17 Eur už vertimo paslaugas (2024 m. rugpjūčio 27 d. sąskaita); 25 Eur už vertimo paslaugas (2024 m. liepos 8 d. sąskaita); 167,59 Eur už vertimo paslaugas (2024 m. liepos 5 d. sąskaita) ir 155 Eur už vertimo paslaugas (2024 m. liepos 5 d. sąskaita). Kartu pažymėtina, jog kadangi bylos pagal pareiškėjos skundus buvo sujungtos, pareiškėja taip pat prašė priteisti 500 Eur už teisines paslaugas (2024 m. liepos 22 d. sąskaita faktūra) ir 22,50 Eur už žyminį mokestį. Remiantis pareiškėjos pateiktais dokumentais taip pat nustatyta, jog pareiškėja apeliacinės instancijos teisme nurodo patyrusi šias bylos nagrinėjimo išlaidas: 11,25 Eur už žyminį mokestį; 700 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Prašomas priteisti išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti dydis neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (aktuali redakcija), nurodoma dydžio.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjai priteistina viso 3003,84 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti: 2292,59 Eur suma dėl proceso pirmosios instancijos teisme ir dokumentų vertimo patirtas išlaidas bei 711,25 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą bei dokumentų vertimo išlaidas. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų dėl patirtų išlaidų jai nėra priteistina 17 Eur suma už vertimo paslaugas (2024 m. rugpjūčio 27 d. sąskaita), nes pareiškėja nepateikė šioje sąskaitoje nurodytos sumos mokėjimo (pavedimo) faktą patvirtinančių įrodymų (mokėjimo nurodymo ar pavedimo patvirtinimo).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjos S. B. skundus tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S154030, 2024 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 24S156416 ir 2024 m. liepos 19 d. sprendimą 24S170026.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos S. B. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti pareiškėjai S. B. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3003,84 Eur (tris tūkstančius tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan