LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS FAKULTATYVINIO PROTOKOLO DĖL VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITOS
2007 m. vasario 7 d. Nr. 208
Vilnius
Patvirtinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinio protokolo dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos įgyvendinimo ataskaitą (pridedama).
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 208
JUNGTINIŲ TAUTŲ VAIKO TEISIŲ KONVENCIJOS FAKULTATYVINIO PROTOKOLO DĖL VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS ĮGYVENDINIMO ATASKAITA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. birželio 10 d. ratifikavo 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2000 metų fakultatyvinį protokolą dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos (Žin., 2004, Nr. 108-4028) (toliau vadinama – Protokolas). Jo nuostatos Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 5 dieną.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas (Žin., 1999, Nr. 60-1948) nustato, kad visos Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji valstybės teisinės sistemos dalis. Jeigu įsigaliojusi ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos tarptautinės sutarties nuostatos.
3. Protokolo nuostatų įgyvendinimo įžanginę ataskaitą parengė teisingumo ministro 2006 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1R-203 sudaryta darbo grupė, į kurios sudėtį įėjo Teisingumo ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. Informaciją, reikalingą šiai ataskaitai rengti, pateikė ir Užsienio reikalų ministerija. Parengtas ataskaitos projektas pateiktas susipažinti nevyriausybinėms organizacijoms – Lietuvos nacionaliniam UNICEF komitetui, Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijai „Gelbėkit vaikus“, Lietuvos žmogaus teisių centrui, Žmogaus teisių stebėjimo institutui. Lietuvos žmogaus teisių centras pateikė savo pastabas dėl ataskaitos projekto. Atsižvelgiant į šias pastabas patikslintas ataskaitos projektas pateiktas derinti vyriausybinėms institucijoms. Ataskaita patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.
4. Ataskaita buvo rengiama vadovaujantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto parengtomis įžanginių ataskaitų, teikiamų pagal Protokolą, rengimo gairėmis (CRC/OP/SA/1).
5. Rūpindamasis geresniu vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimu, Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. rugsėjo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2002, Nr. 95-4090), kuriame nustatyta, kad pagal kompetenciją Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, ministerijos, prokuratūra, kitos valstybės institucijos rengia ir įgyvendina priemones vaiko teisių apsaugos ir gynimo srityje. Minėtame įstatyme taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė priskiria vienos ministerijos kompetencijai vaiko teisių apsaugos valdymo sritį. Vadovaujantis šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194 „Dėl vaiko teisių apsaugos valdymo srities priskyrimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir kitų ministerijų kompetencijos nustatymo“ (Žin., 2003, Nr. 15-611) vaiko teisių apsaugos valdymo sritis priskirta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, nustatyta kitų ministerijų kompetencija. Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, Teisingumo ministerijai ir Sveikatos apsaugos ministerijai nustatytos papildomos šios srities funkcijos, susijusios su vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje nuo 2002 m. spalio 1 d. įsteigtas Šeimos, vaikų ir jaunimo departamentas, kuriame yra 2 skyriai: Paramos šeimai skyrius bei Vaikų ir jaunimo skyrius. Pastarajam pavesta koordinuoti vaikų ir jaunimo teisių apsaugos politikos įgyvendinimą.
Siekiant atskirti vaiko teisių apsaugos politikos formavimą nuo šios politikos priemonių įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114 „Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 126-4501) nustatytos naujos Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijos, pakeistas šios įstaigos pavadinimas į „Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“. Ši tarnyba atsakinga ne tik už įvaikinimo Lietuvos Respublikoje organizavimą, bet ir už vaiko teisių apsaugos priemonių įgyvendinimo užtikrinimą, atstovavimo vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose sistemos diegimo, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistų kvalifikacijos tobulinimo ir globėjų (rūpintojų) bei įtėvių rengimo organizavimą.
6. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija yra vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės valstybės institucija. Pagrindinis šios įstaigos uždavinys yra prižiūrėti, kaip Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo (Žin., 2000, Nr. 50–1432) 12 straipsnyje įtvirtintos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pareigos. Kontrolierius:
6.1. tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, bei priima vieną iš sprendimų, numatytų šio įstatymo 25 straipsnyje;
6.2. kontroliuoja, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos Lietuvoje;
6.3. prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai;
7. Šioje ataskaitoje nekartojama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 142 (Žin., 2004, Nr. 24-739), pateikta informacija. Įgyvendinant Protokolo nuostatas, toliau įgyvendinama Vaiko teisių konvencija, siekiama suteikti papildomas vaiko teisių apsaugos garantijas ir drauge nepakenkti pasiektai šios konvencijos įgyvendinimo pažangai. Taigi, ši ataskaita papildo 2004 metais parengtą Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitą ir jos teiginiai turėtų būti skaitomi kartu su atitinkamais nurodytosios ataskaitos teiginiais. Pavyzdžiui, vertinant, ar įgyvendinant Protokolą užtikrinama apsauga nuo diskriminacijos ir kokiu mastu, turėtų būti atsižvelgiama į Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitos 48–66 punktus; vertinant įvaikinimo procedūras Lietuvos Respublikoje – į minėtos ataskaitos 254–268 punktus, vertinant seksualinio smurto prevencijos ir seksualinį smurtą patyrusių vaikų teisių apsaugos klausimus – į 272–294 punktus, vertinant nepilnamečių padėties baudžiamajame procese ir nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo klausimus – į 526–536 punktus, kovos su seksualiniu išnaudojimu ir prievarta klausimus – į 613–617 punktus ir taip toliau.
II. VAIKŲ PARDAVIMO, VAIKŲ PROSTITUCIJOS IR VAIKŲ PORNOGRAFIJOS PROBLEMOS LIETUVOJE ANALIZĖ
8. Vaikų komercinio seksualinio išnaudojimo, vaikų pardavimo, prostitucijos bei pornografijos problema opi Lietuvos Respublikai dėl valstybės ekonominės, socialinės būklės ir geografinės padėties (tranzitinė valstybė), tačiau dėl šiam reiškiniui būdingo latentiškumo tiksliai nustatyti jo keliamos grėsmės ir faktinio paplitimo Lietuvoje mastą sunku.
9. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114, šiai tarnybai numatyta nauja funkcija – kasmet rinkti iš savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, valstybės institucijų ir įstaigų statistinę informaciją apie vaikus, ją sisteminti, analizuoti, apibendrinti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms.
10. Pagal statistinės informacijos apie vaikus rodiklių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 695 (Žin., 2004, Nr. 92-3364), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba 2006 metų pradžioje iš savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų rinko statistikos duomenis apie smurto prieš vaikus atvejus 2005 metais, tarp jų ir seksualinę prievartą.
11. Toliau pateikti apibendrinti duomenys apie smurtą prieš vaikus (ir seksualinę prievartą) Lietuvos Respublikoje 2005 metais.
12. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, 2005 metais 2311 vaikų patyrė smurtą. Palyginti su 2004 metų duomenimis, šis skaičius beveik nepakito. 2004 metais nustatyti 2359 smurto prieš vaikus atvejai. Procentinis prievartos paplitimas populiacijoje rodo, kad 2005 metais 0,27 procento visų 2005 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyvenusių vaikų patyrė smurtą. Labiausiai smurtas prieš vaikus paplitęs Vilniaus (0,54 procento), Utenos (0,32 procento) apskrityse.
Lentelėje pateikiami lyginamieji 2005 ir 2004 metų duomenys pagal apskritis. Iš jų matyti, kad Vilniaus apskrityje smurto atvejų padaugėjo. Vien Vilniaus mieste 2005 metais smurtą patyrė 72 vaikais daugiau nei 2004 metais.
Smurto prieš vaikus paplitimas 2004–2005 metais
| Apskritis |
Vaikų, iš viso |
2005 metais |
2004 metais |
||
| smurto atvejų, iš viso |
procentas |
smurto atvejų, iš viso |
procentas |
||
| Vilniaus |
185717 |
1004 |
0,54 |
855 |
0,46 |
| Kauno |
160330 |
341 |
0,21 |
409 |
0,25 |
| Klaipėdos |
93748 |
159 |
0,16 |
364 |
0,38 |
| Šiaulių |
92480 |
227 |
0,24 |
270 |
0,29 |
| Panevėžio |
72574 |
145 |
0,19 |
144 |
0,19 |
| Alytaus |
45715 |
83 |
0,18 |
85 |
0,18 |
| Utenos |
42471 |
136 |
0,32 |
87 |
0,2 |
| Marijampolės |
49441 |
86 |
0,17 |
82 |
0,17 |
| Tauragės |
36201 |
75 |
0,2 |
13 |
0,03 |
| Telšių |
49273 |
55 |
0,11 |
50 |
0,11 |
| Iš viso |
827950 |
2311 |
0,27 |
2359 |
0,28 |
13. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, didžiuma (63,34 procento) smurto atvejų – fizinis smurtas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
To priežastys yra kelios. Fizinis smurtas lengviausiai pastebimas. Be to, tokį smurtautoją nustatyti ir nubausti kur kas paprasčiau negu tirti seksualinę ar psichologinę prievartą.
14. Kaip ir praeitais metais berniukai smurtą patiria dažniau nei mergaitės, tačiau seksualinį smurtą dažniau patiria mergaitės.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
15. Bene dvigubai daugiau smurto patiria mieste gyvenantys vaikai. Jeigu analizuotume ne bendrą smurto atvejų skaičių, o paplitimą populiacijoje, pastebėtume, kad smurtas mieste ir kaime paplitęs beveik tolygiai. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį ir į gyventojų aktyvumą mieste ir kaime. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliktos apklausos duomenimis, abejingiausi kaimynų smurtui prieš vaikus kaimiškų vietovių gyventojai. Be to, daugelis mano, kad padėti mušamam ar kitaip skriaudžiamam vaikui turi specialistai, tačiau specialistai geriausiai pasiekiami miesto gyventojams. Taigi nemažai smurto atvejų kaime net nenustatoma.
Smurto paplitimas
| Prievartos procentinis paplitimas (prevalence) |
Vaikų, iš viso |
Smurto atvejų, iš viso |
Procentais |
|
Kiekybinis prievartos patyrimas (incidence) |
Vaikų, iš viso |
| Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus |
313379 |
971 |
0,3 |
|
Mieste |
1397 |
| Rajonai |
514571 |
1340 |
0,26 |
|
Kaime |
885 |
16. Dažniausiai smurtą patiria 10–14 ir 15–17 metų vaikai. Paauglystė – vienas sudėtingiausių vaiko raidos etapų. Paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai į savo veiksmus įtraukia ir kitus asmenis. Pereidamas nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, jis įgyja daugiau nepriklausomybės. Išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos paauglys nori vis daugiau perimti bendraamžių vertybių. Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais, tuo dažnesni asocialūs poelgiai. Žinoma, ne visada netinkamas elgesys susijęs tik su įsitraukimu į bendraamžių grupę. Dažnai tam tikri elgesio modeliai susiformuoja šeimoje. Vaikas, kuris namuose patiria agresiją, yra nevertinamas, kritikuojamas, norėdamas įgyti daugiau galios, pradeda smurtauti prieš kitus. Tarp bendraamžių kylantys konfliktai ir lemia, kad dažniausiai smurtą patiria 10–17 metų vaikai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
17. 10–14 metų vaikai patiria daugiausia ir seksualinės, ir fizinės, ir psichologinės prievartos. Nustatyta, kad smurtautojai dažniausiai renkasi silpnesnius už save vaikus. 10–14 metų vaikas atsiduria tarsi amžių sandūroje, kai jau yra ganėtinai savarankiškas, taip akylai nesaugomas suaugusiųjų, tačiau dar neturi tiek galios ir pasitikėjimo savimi kaip 15–17 metų vaikas.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
18. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenis, seksualinė prievarta – mažiausiai paplitusi smurto prieš vaikus rūšis, tačiau net 20,7 procento (29) seksualinės prievartos aukų nukentėjo nuo kitų nepilnamečių. Iš jų 22 vaikai nukentėjo nuo svetimų, o 7 vaikai – nuo artimųjų nepilnamečių seksualinio smurto. Vaikų seksualinė prievarta – ne tik seksualiniai veiksmai, kuriais patenkinamas kito asmens lytinis potraukis, bet ir veikla, iš kurios kitas asmuo (paprastai suaugęs) gauna materialinę naudą (pvz., vaikų pornografija ir prostitucija). Nors seksualinį smurtą 2005 metais patyrė daugiau mergaičių (104 atvejai iš 140), nepilnamečių seksualinio smurto aukomis dažniausiai tampa berniukai (21 berniukas ir tik 8 mergaitės). Nuo svetimų nepilnamečių seksualinio smurto 2005 metais nukentėjo 17 berniukų ir 5 mergaitės, o nuo artimųjų nepilnamečių seksualinio smurto – 4 berniukai ir 3 mergaitės.
19. Dažniausiai svetimų nepilnamečių seksualinės prievartos aukomis tampa 7–9 metų (6) ir 10–14 metų (10) vaikai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
20. Nuo artimųjų nepilnamečių seksualinio smurto dažniausiai nukenčia 4–6 metų vaikai (3).
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis, suaugusiųjų seksualinę prievartą 2005 metais patyrė 111 vaikų (79,3 procento seksualinės prievartos aukų), iš jų 30 vaikų nukentėjo nuo artimųjų seksualinio smurto. Suaugusiųjų seksualinės prievartos aukomis dažniausiai tapdavo mergaitės (95).
21. Dažniausiai svetimų suaugusiųjų seksualinės prievartos aukomis tampa 15–17 metų (36) ir 10–14 metų (30) vaikai.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
22. Nuo artimųjų suaugusiųjų 2005 metais dažniausiai seksualinę prievartą taip pat patyrė vyresni vaikai. Lentelėje pateiktas nuo šių asmenų nukentėjusių vaikų skaičius pagal vaikų amžių.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys.
23. Siekiant apsaugoti vaiką nuo tėvų (tėvo, motinos) ar kito teisėto jo atstovo smurtavimo ar kitokio pavojaus, kurį kelia piktnaudžiavimas tėvų valdžia (taip pat pavojaus vaiko sveikatai ar gyvybei), 2005 metais iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų paimti 233 vaikai, smurtautojams surašyti 243 administracinio teisės pažeidimo protokolai, iškeltos 1458 baudžiamosios bylos, iš jų 252 bylos – savivaldybių vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybų iniciatyva.
24. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, nuo nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau vadinama – BK) (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 147 straipsnyje („Prekyba žmonėmis“), nukentėjo: 2004 metais – 1 vaikas, 2005 metais – 2 vaikai. Nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 308 straipsnyje („Įtraukimas į prostituciją“), nukentėjo: 2004 metais – 2 vaikai, 2005 metais – 1 vaikas. 2004–2005 metais neužregistruota nusikaltimų pagal BK 157 straipsnį („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) (iki 2005 m. birželio 30 d. galiojusi BK 157 straipsnio redakcija nustatė atsakomybę tik už mažamečio vaiko pirkimą ar pardavimą). 2004 metais užregistruoti 2 nusikaltimai pagal BK 162 straipsnį („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 2005 metais tokių nusikaltimų nebūta. 2005 metais užregistruoti 7 nusikaltimai pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (pelnymasis iš nepilnamečio asmens prostitucijos), 2004 metais – 4 tokie nusikaltimai, 6 nusikaltimai pagal BK 309 straipsnio 2 dalį (disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas) (2004 metais – 4 tokie nusikaltimai).
25. Be statistikos duomenų, vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos būklę Lietuvos Respublikoje apibūdina ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus gaunami skundai ir savo iniciatyva atliekami tyrimai. Pagrindinės problemos nurodomos toliau.
26. Visuomenė labai mažai žino apie vaikų prostituciją ir pornografiją, šių reiškinių priežastis ir galimus šios problemos sprendimo būdus. Nėra kvalifikuotos ir efektyvios pagalbos tinklo, apimančio prevencijos, intervencijos ir postvencijos priemones. Įstaigų darbuotojai neturi pakankamai žinių apie šią problemą, vaikų įtraukimo į šią veiklą, kovos su šiuo reiškiniu būdus ir priemones. Jiems trūksta įgūdžių, kaip kuo tinkamiau supažindinti vaikus su prekybos žmonėmis, prostitucijos, pornografijos, kito komercinio išnaudojimo žala ir padariniais.
27. Vaikai iki 18 metų, ypač paauglės, augančios specialiosiose mokyklose, specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose, valstybiniuose ar nevyriausybiniuose vaikų globos namuose, socialinės rizikos šeimose, dažnai tampa prekybos žmonėmis, prostitucijos bei pornografijos aukomis. Mat minėtose įstaigose ir šeimose augantys vaikai lengvai paperkami išskirtiniu dėmesiu, globa ir priežiūra, pažadais, dovanomis ir kitais dalykais, kurių jie stokoja ir ilgisi.
28. Vaikai, bėgantys iš namų, vadinamieji gatvės vaikai, t. y. vaikai, linkę daryti teisės pažeidimus ar nusikaltimus, vaikai, kurių elgesys neatitinka visuomenei įprastų elgesio normų, vaikai, išnaudojami ar patiriantys prievartą šeimoje ar kitoje jiems artimoje aplinkoje, kurioje jie turėtų jaustis saugūs, taip pat gana lengvai, o neretai ir savo noru, tampa prekybos žmonėmis, prostitucijos ar pornografijos aukomis.
29. Kad vaikai nesugeba suvokti prostitucijos, pornografijos, kitokio išnaudojimo jiems daromos žalos, patvirtina tas faktas, kad jie patys ieško asmenų, kurie verčiasi prostitucija, pornografija, prekyba žmonėmis, ir siūlo jiems savo paslaugas. Tokių vaikų tikslas – užsidirbti pinigų, tapti nepriklausomiems ir savarankiškiems. Prostitucija ir pornografija, jų nuomone, greitas, lengvas ir neblogas uždarbis.
30. Į prekybos žmonėmis, komercinio seksualinio išnaudojimo tinklą vaikai patenka ir dėl tėvų (globėjų) patiklumo, suvilioti galimybės gerai uždirbti, pasiturimai gyventi, pamatyti pasaulį (pavyzdžiui, dirbti modeliu ar panašiai).
31. Sunku užtikrinti ir saugumą vaikų, kurie lankosi interneto kavinėse, salonuose, diskotekose ir kitose viešosiose vietose, naudojasi internetu – bendrauja pokalbių, pažinčių svetainėse, siunčia trumpąsias žinutes ir panašiai. Lietuvos Respublikoje – daugiau nei 1 mln. interneto vartotojų. Internetu naudojasi per 60 procentų vaikų ir paauglių, iš jų – apie 40 procentų – 10–14 metų, tačiau vartotojai labai sparčiai jaunėja. Vaikai – smalsūs ir aktyvūs, bet dėl savo nebrandumo – itin lengvai pažeidžiami vartotojai. Informacinės technologijos – tai ne tik priklausomybės nuo kompiuterio, kompiuterinių žaidimų, interneto pavojus, žala vaiko sveikatai, neigiamas poveikis mokslo ir auklėjimo rezultatams, elgesiui, bet ir neigiamos informacijos, skatinančios blogus įpročius, srautas, pavojus susidurti su sekso paslaugų rinka (vaikų pornografija, prostitucija, pedofilija ir panašiai), įsigalėti ir plėstis vaikų komerciniam seksualiniam išnaudojimui, gausėti komercinio seksualinio išnaudojimo aukoms.
III. KONKREČIŲ PROTOKOLO NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMAS
1 ir 2 straipsnių įgyvendinimas
32. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 33-807) 2 straipsnyje nustatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. BK nenumato šios nuostatos išimčių, todėl baudžiamojo įstatymo terminai „vaikas“ ir „nepilnametis“ – analogiški ir reiškia asmenį iki 18 metų. Terminas „mažametis“ reiškia asmenį iki 14 metų. Teismų praktika šiuo klausimu nuosekli ir vienareikšmė.
33. BK draudžia vaikų pardavimą, vaikų prostituciją ir vaikų pornografiją. BK 157 straipsnyje („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. BK 162 straipsnyje („Vaiko išnaudojimas pornografijai“) numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris įtraukė vaiką dalyvauti pornografinio pobūdžio renginiuose arba išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, arba pelnėsi iš tokios vaiko veiklos. BK 307 straipsnyje („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavo ar vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai, arba gabeno nepilnametį asmenį jo sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. BK 308 straipsnyje („Įtraukimas į prostituciją“) nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris bet kokiu būdu įtraukė į prostituciją nepilnametį. BK 309 straipsnis („Disponavimas pornografinio turinio dalykais“) numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.
3 straipsnio įgyvendinimas
34. Pagal BK 157 straipsnį („Vaiko pirkimas arba pardavimas“) tas, kas siūlė pirkti ar kitaip įgyti vaiką arba pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo vaiką, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje vaiką žinodamas arba siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš jo prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dvylikos metų. Tas, kas šią veiką padarė dviem ar daugiau vaikų arba mažamečiui, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. Šis straipsnis iš esmės apima Protokolo 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytas veikas, nes juose draudžiamas bet koks vaiko siūlymas, perleidimas kitiems asmenims ar jo priėmimas išnaudojimo prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui tikslais, nesvarbu, kokiais būdais ir priemonėmis šis perleidimas įvyksta. Nustačius visus požymius, tiek faktinis vaiko pirkėjas, tiek faktinis vaiko pardavėjas, tiek ir tarpininkaujantis asmuo turėtų būti baudžiami kaip šio nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai) ar bendrininkai. Be to, net ir nepavykus įrodyti viso vaiko pirkimo ar pardavimo mechanizmo, kaltininkas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 146 („Neteisėtas laisvės atėmimas“), 1471 („Išnaudojimas priverstiniam darbui“), 148 („Žmogaus veiksmų laisvės varžymas“), 156 („Vaiko pagrobimas“), 162 („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 227 („Papirkimas“), 307 („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“), 308 („Įtraukimas į prostituciją“) straipsnius ir panašiai.
35. Protokolo 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta veika uždrausta BK 309 straipsnio („Disponavimas pornografinio turinio dalykais“) 2 ir 3 dalyse. Pagal šio straipsnio 2 dalį tas, kas pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal šio straipsnio 3 dalį tas, kas turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino didelį kiekį pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
36. Baudžiamajame įstatyme nepateiktos terminų „prostitucija“ ir „pornografija“ apibrėžtys, paliekant tai apibrėžti baudžiamosios teisės teorijai ir praktikai. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje taikoma monistinė koncepcija dėl tarptautinių teisės aktų taikymo, teismas, aiškindamas minėtuosius terminus, privalo vadovautis ir tarptautinių sutarčių, įskaitant Protokolą, nuostatomis. Galima pažymėti, kad žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. SPR-14 paskelbtose rekomendacijose Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nariams bei ekspertams „Dėl visuomenės informavimo priemonių skirstymo kriterijų“ (Žin., 2005, Nr. 96-3624) pornografiniais siūloma pripažinti videofilmus, leidinius ar programas, kuriuose:
36.1. atvirai rodomas lytinis aktas ar kita erotinės praktikos scena (masturbacija, oralinis seksas ir kita), jeigu jos metu stambiu planu rodomi lytiniai organai arba jeigu tokie vaizdai leidinyje, filme ar programoje sudaro pagrindą;
37. BK 22 straipsnis („Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“) numato baudžiamąją atsakomybę taip pat už bet kokią tyčinę BK specialiojoje dalyje numatytą veiką, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. BK 24 straipsnis („Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys“) numato baudžiamąją atsakomybę ir bet kokios tyčinės nusikalstamo veikos bendrininkams – vykdytojui, organizatoriui, kurstytojui ir padėjėjui. Už pasikėsinimą ir bendrininkavimą šie asmenys atsako pagal nurodytus BK bendrosios dalies straipsnius ir atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį (jo dalį ar punktą). Tačiau teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir veika nutrūko pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis.
38. Skiriant bausmę už vaikų pardavimą, vaikų prostituciją ir vaikų pornografiją, atsižvelgiama, be kita ko, į šias atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 59 straipsnis „Atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ ir 60 straipsnis „Atsakomybę sunkinančios aplinkybės“):
38.1. atsakomybę lengvinančios aplinkybės:
38.1.1. kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis;
38.1.2. veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės;
38.2. atsakomybę sunkinančios aplinkybės:
38.2.6. veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;
39. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus nustato BK 95 straipsnis („Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis“). Pagal šį straipsnį asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkiolika metų nuo vaiko pardavimo ar pirkimo. Asmeniui, kaltinamam vaikų pornografijos gamyba, platinimu, skleidimu, įvežimu, išvežimu, siūlymu, pardavimu ar laikymu, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkeri metai, kai buvo padarytas nusikaltimas. O asmeniui, kuris turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino didelį kiekį pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėjo aštuoneri metai nuo to laiko, kai buvo padarytas nusikaltimas. Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų. Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
40. Už BK 20 straipsnyje („Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė“) nustatytas nusikalstamas veikas baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas ir juridinis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau vadinama – CK) (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. CK prasme juridinio asmens terminas vartojamas ir BK, tačiau BK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad pagal BK neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. Pagal BK 20 straipsnį už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas juridinis asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę:
41. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl minėto fizinio asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. Pažymėtina, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. BK 43 straipsnyje („Bausmių rūšys juridiniams asmenims“) nurodytos šių rūšių bausmės juridiniams asmenims: bauda, juridinio asmens veiklos apribojimas ir juridinio asmens likvidavimas.
42. Protokolo 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybės Protokolo šalys turi imtis visų tinkamų teisinių ir administracinių priemonių, kad užtikrintų, jog visi vaiko įvaikinimu besirūpinantys asmenys laikytųsi taikytinų tarptautinės teisės dokumentų. Pagal Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (Žin., 1997, Nr. 101-2550) 14 straipsnį šeimos ar asmenys, pageidaujantys įvaikinti vaiką kitoje šalyje, privalo kreiptis į savo šalies centrinės valdžios institucijas arba akredituotas tarnybas. Kad tarptautinio įvaikinimo procedūros vyktų sklandžiai ir skaidriai, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. A1-162 (Žin., 2005, Nr. 73-2668) patvirtintas Įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo užsienio valstybių institucijoms tvarkos aprašas. Pagal šį aprašą Lietuvos Respublikoje gali veikti tik tos užsienio valstybių institucijos, kurioms suteikiami įgaliojimai veikti:
42.1. Šis aprašas nustato:
42.1.2. įgaliotų užsienio valstybių institucijų funkcijas, teises ir pareigas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta komisija, kuri priima rekomendaciją dėl siūlymo suteikti ar nesuteikti užsienio valstybių institucijoms įgaliojimus veikti Lietuvos Respublikoje. Vadovaudamasis komisijos rekomendacija, sprendimą suteikti ar nesuteikti užsienio valstybės institucijai įgaliojimus veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje priima Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorius.
42.2. Užsienio valstybių institucijos, turinčios įgaliojimus veikti Lietuvoje, privalo:
42.2.1. laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Lietuvos Respublikos bei tarptautinių teisės aktų nuostatų;
42.2.3. kasmet Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teikti praėjusių metų veiklos ataskaitą.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje akredituota 15 užsienio valstybių institucijų: 6 – JAV, 4 – Italijos, po vieną – Švedijos, Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Naujosios Zelandijos.
Užsienio valstybių institucijų akreditavimo tvarka užtikrina, kad Lietuvoje tarptautinio įvaikinimo srityje veiktų tik kompetentingi asmenys, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, darbo patirtį ir etnines nuostatas, reikalingas dirbant tarptautinio įvaikinimo srityje, taigi šitaip irgi kontroliuojama tokių institucijų veikla, tobulinama tarptautinio įvaikinimo procedūra.
Įgaliotos užsienio valstybės institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai teikia grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius 2 metus po įvaikinimo – kas pusę metų, kitus 2 metus – kartą per metus, o po 4 metų po įvaikinimo – kai to pareikalauja įvaikinimo tarnyba). Grįžtamąją informaciją sudaro nustatytosios formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, raidą, sveikatą ir vaizdinė medžiaga. Siekiant užtikrinti geresnės kokybės tarptautinio įvaikinimo procedūrą, geriau koordinuoti ir kontroliuoti vykdančių institucijų veiklą, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. A1-162 „Dėl Įgaliojimų veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikimo užsienio valstybių institucijoms tvarkos aprašo“ 2.2 punktu nustatyta, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. nauji užsienio valstybių institucijų prašymai suteikti įgaliojimus veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje nepriimami. Šiame įsakyme taip pat nustatyta, kad per vienerius kalendorinius metus įgaliojimą veikti vykdant tarptautinį įvaikinimą gavusi užsienio valstybės institucija ar priimančios šalies centrinė įvaikinimo institucija gali pateikti ne daugiau kaip dviejų šeimų (asmenų) prašymus įvaikinti vaiką (vaikus) iki šešerių metų, išskyrus atvejus, kai šeima (asmuo) pageidauja įvaikinti vaiką (vaikus) su specialiaisiais poreikiais. Taip siekiama pagerinti vyresnių nei 6 metų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų teisių apsaugą, suteikti jiems daugiau galimybių būti įvaikintiems.
Siekiant įgyvendinti CK 3.217 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pasirengimo įvaikinti patikrinimą atlieka valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoti socialiniai darbuotojai, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-154 (Žin., 2004, Nr. 98-3653) patvirtintas Įvaikintojų pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimo tvarkos aprašas, kuriame nustatyta, kokius duomenis apie pageidaujančius įvaikinti asmenis turi surinkti įvaikinimo tarnybos atestuotas socialinis darbuotojas, kiek laiko trunka pirminis pageidaujančių įvaikinti asmenų įvertinimas, kas ir kaip organizuoja įvaikintojų mokymą, pagal šį aprašą privalomą visiems norintiems įvaikinti asmenims, išskyrus pageidaujančiuosius įvaikinti sutuoktinio vaiką. Šis aprašas reguliuoja ne tik Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvoje, pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimą.
4 straipsnio įgyvendinimas
43. Vaiko pirkimą ar pardavimą, numatytą BK 157 straipsnyje, BK 7 straipsnis („Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus“) priskiria prie nusikaltimų, kuriems taikomas universalios jurisdikcijos principas, t. y. už šią veiką asmenys atsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta ir tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus.
44. Daugumai kitų nusikalstamų veikų, įskaitant BK 162 straipsnį („Vaiko išnaudojimas pornografijai“), 307 straipsnį („Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos“), 308 straipsnį („Įtraukimas į prostituciją“), 309 straipsnį („Disponavimas pornografinio turinio dalykais“), taikomas teritorinis (BK 4 straipsnis) ir aktyvios pilietybės (BK 5 straipsnis) principai. BK 4 straipsnis („Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais“) nustato, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Bendrininkų nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje ši veika buvo padaryta, o jeigu vienas bendrininkų veikė kitoje vietoje, – jo veikimo vieta. Kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko.
45. BK 5 straipsnis („Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų baudžiamoji atsakomybė už užsienyje padarytus nusikaltimus“) nustato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus, tačiau tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamąjį įstatymą ir BK. Jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Taigi net jeigu Lietuvos Respublika dėl įvairių priežasčių ir atsisakytų perduoti nusikalstamą veiką padariusį Lietuvos Respublikos pilietį užsienio valstybei, ji privalėtų atitinkamai persekioti šį asmenį pagal Lietuvos Respublikos BK.
5 straipsnio įgyvendinimas
47. Nuo Protokolo įsigaliojimo dėl Protokole nurodytų nusikalstamų veikų ekstradicija buvo vykdoma vieną kartą.
Generalinė prokuratūra 2005 m. sausio 26 d. Interpolo kanalais gavo Kosta Rikos Respublikos kompetentingų institucijų prašymą sulaikyti Kosta Rikos Respublikos pilietį M. B. L., kuris Kosta Rikos San Chosė miesto prokuratūros tiriamoje byloje kaltinamas dalyvavęs organizuotoje grupuotėje, vykdžiusioje tarptautinę prekybą įvaikintais vaikais. Šio asmens tarptautinė paieška paskelbta pagal 2004 m. spalio 1 d. Kosta Rikos San Chosė miesto pirmosios apylinkės baudžiamojo teismo tarptautinį arešto orderį.
M. B. L. 2005 m. sausio 24 d. Vilniuje sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Vilniaus 1 apylinkės teismo teisėja 2005 m. sausio 26 d. paskyrė jam kardomąją priemonę – suėmimą vienam mėnesiui. Suėmimas 2005 m. vasario 23 d. pratęstas vienam mėnesiui.
Apie M. B. L. suėmimą informuota Kosta Rikos Respublikos ambasada Osle (Norvegija), iš kurios diplomatiniais kanalais 2005 m. kovo 2 d. Generalinė prokuratūra gavo dokumentus, kurių reikia M. B. L. ekstradicijai.
Generalinės prokuratūros Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyriaus prokurorė 2005 m. kovo 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išduoti M. B. L. Kosta Rikos Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti.
Vilniaus apygardos teismas šį prašymą išnagrinėjo ir 2005 m. kovo 21 d. priėmė nutartį M. B. L. išduoti Kosta Rikos Respublikai, o jo suėmimo terminą pratęsė vienam mėnesiui.
Apie priimtą nutartį informuota Kosta Rikos Respublikos ambasada Osle (Norvegija), suderintas išduodamo asmens perėmimo laikas ir aplinkybės.
Kosta Rikos Respublikos pilietis 2005 m. balandžio 13 d. Vilniaus oro uoste perduotas Kosta Rikos Respublikos įgaliotiems pareigūnams.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros turimais duomenimis, organizuota grupuotė Kosta Rikos Respublikoje iš neturtingų šeimų supirkdavo vaikus, kuriuos vėliau parduodavo tos šalies ar kitos užsienio valstybės turtingiems asmenims, pageidavusiems įsivaikinti vaikus. Vaikai buvo parduodami pagal oficialiai galiojančias įvaikinimo procedūras.
6 straipsnio įgyvendinimas
7 straipsnio įgyvendinimas
49. Pagal BK 72 straipsnį („Turto konfiskavimas“) konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas:
49.1. Teismas privalo konfiskuoti:
49.1.1. perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus;
49.2. Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas konfiskuojamas nepaisant to, ar tie asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jeigu:
49.2.2. įgydami turtą, jie žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, jog šis turtas, pinigai ar už juos naujai įgytos vertybės yra gautos iš nusikalstamos veikos.
Kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų minėtų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais.
Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri privalomai taikoma tiek fiziniams, tiek ir juridiniams asmenims kartu su paskirta bausme ar net ir nepaskyrus bausmės.
50. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau vadinama – BPK) (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 94 straipsnį Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje numatytais pagrindais ir tvarka, kai yra užsienio valstybės įstaigos prašymas, teismas gali nuspręsti, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo daiktai ir vertybės, įgyti nusikalstamu būdu, gali būti perduoti užsienio valstybės įstaigai, kad ji grąžintų teisėtiems savininkams, jeigu šie yra nustatyti ir jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisėtų interesų. Užsienio valstybės įstaigai neperduodami daiktai, kurių apyvarta yra uždrausta. Kartu pažymėtina, kad BPK 711 straipsnis nustato, kad Europos arešto orderį išdavusios valstybės prašymu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra užtikrina daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, ir asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nusikalstamu būdu įgyto turto paėmimą ir perdavimą Europos arešto orderį išdavusiai valstybei. Jeigu šie daiktai turi būti konfiskuojami ar perduodami teisėtiems savininkams pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra juos gali perduoti tik laikinai, kol jie reikalingi baudžiamajam procesui Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje.
51. Protokolo 7 straipsnio c punktas įgyvendinamas juridiniam asmeniui paskyrus veiklos apribojimo ar juridinio asmens likvidavimo bausmes. Pažymėtina, kad kai kurie įstatymai numato ir administracines priemones, skirtas nutraukti įstatymų draudžiamai veiklai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) 18 straipsnyje numatyta policijos pareigūno teisė laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jeigu kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 71-1706; 2006, Nr. 82-3254) 52 straipsnis nustato, kad viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo, išskyrus transliuotojus ir (ar) retransliuotojus, veiklą gali laikinai sustabdyti arba nutraukti teismas, jeigu visuomenės informavimo priemonėje inter alia platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai. Jeigu įstatymai nustato, kad tam tikros rūšies veikla yra licencijuojama (pvz., transporto paslaugos, prekyba alkoholiniais gėrimais ir panašiai), už licencijavimo taisyklių pažeidimus licenciją išdavusi institucija gali sustabdyti ar panaikinti licenciją.
8 straipsnio įgyvendinimas
52. BPK numatyta nemažai priemonių, saugančių tiek nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų, tiek ir vaikų teises ir interesus baudžiamojo proceso metu. Apskritai nukentėjusysis ir jo atstovas procese turi teisę: teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą (BPK 28 straipsnis). Kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnis). Pažymėtina, kad BPK 45 straipsnis nustato, jog teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.
53. BPK numato tam tikrų specifinių nuostatų, susijusių su nepilnamečių nukentėjusiųjų ir (ar) liudytojų procesiniu statusu. BPK 186 straipsnis nustato, kad jaunesnius kaip 18 metų liudytoją ar nukentėjusįjį gali apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjas, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas. Jaunesni kaip 18 metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Jų apklausos metu gali būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Jeigu jaunesnių kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje dalyvauja įtariamasis ar jo gynėjas, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad tokiam liudytojui ar nukentėjusiajam nebūtų daromas neleistinas poveikis. Jaunesni kaip 18 metų liudytojas ir nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiami tik išimtiniais atvejais. Jaunesnių kaip 18 metų liudytojo ar nukentėjusiojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip 18 metų liudytojo arba nukentėjusiojo apklausą gali būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Taip pat pažymėtina, kad nepilnamečiai gali būti apklausiami specialiuosiuose vaikų apklausos kambariuose (šiuo metu įrengti 2 vaikų apklausos kambariai). Nacionalinėje smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 491 (Žin., 2005, Nr. 58–2021), numatyta tobulinti nepilnamečių liudytojų ir nukentėjusiųjų apklausos baudžiamajame procese mechanizmą.
54. BPK 280 straipsnis nustato, kad teisme apklausiant jaunesnį kaip 18 metų liudytoją, privalo būti šaukiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Prireikus dalyvauti apklausoje taip pat šaukiami nepilnamečio liudytojo tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą. Dalyvaujantys apklausoje valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, nepilnamečio liudytojo tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą teisiamojo posėdžio pirmininko leidimu gali užduoti liudytojui klausimų. Jaunesnis kaip 16 metų liudytojas po jo apklausos turi būti pašalinamas iš posėdžių salės, jeigu teismas nepripažįsta, kad jam likti salėje būtina. Jeigu jaunesniam kaip 18 metų liudytojui dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, į teisiamąjį posėdį šis liudytojas nešaukiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
55. BPK 283 straipsnis nustato, kad nukentėjusysis teisme apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą. Jaunesnio kaip 18 metų nukentėjusiojo apklausoje turi dalyvauti jo atstovas. Tokio amžiaus nukentėjusysis ir jo atstovas teismo nutartimi gali dalyvauti ne visą bylos nagrinėjimo laiką. Jeigu jaunesniam kaip 18 metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui.
56. Pagal BPK 9 straipsnį leidžiama neviešai nagrinėti teisme bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.
57. Pagal BPK 199 straipsnį nukentėjusiajam ir liudytojui anonimiškumas gali būti taikomas, jeigu yra visi šie pagrindai:
57.1. gresia realus pavojus nukentėjusiojo, liudytojo ar jų šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai, laisvei ar turtui;
58. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos ypatumus nustato BPK 282 straipsnis. Pagal šį straipsnį teismas paveda prokurorui taip organizuoti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimą į teismą, kad būtų užtikrintas jo anonimiškumas. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas neviešame teismo posėdyje sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nustatyti apklausiamo asmens tapatybę. Jeigu teismo posėdžių salėje nėra galimybių sudaryti šių akustinių ir vizualinių kliūčių, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Prieš tokio asmens apklausą kiti nagrinėjimo teisme dalyviai teisiamojo posėdžio pirmininkui raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti tam liudytojui. Taip apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Šiuos parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pakartotiniai ir papildomi klausimai, kuriuos šie nori užduoti po to, kai apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaitė teisiamajame posėdyje, užduodami ir į juos atsakoma ta pačia tvarka. Atskirais atvejais, kai liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, atvykimas į teismą keltų didelį pavojų jo, jo šeimos narių arba artimųjų giminaičių gyvybei, sveikatai ar laisvei, jis į teisiamąjį posėdį gali būti nekviečiamas, o teisme balsu perskaitomi jo parodymai, duoti BPK 203 straipsnyje nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kai yra minėti pagrindai, liudytojas gali būti apklausiamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis sudarius akustines ir vizualines kliūtis.
59. Dėl nukentėjusiojo asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu pasakytina, kad pagal BPK 44 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefono pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik BPK numatytais atvejais ir tvarka. Pagal BPK 177 straipsnį ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (Žin., 2002, Nr. 91-3890) nustato, kad neigiamą poveikį nepilnamečio vystymuisi darančia informacija taip pat laikoma viešoji informacija, kurioje inter alia siejant su nusikalstama veika ar kitais teisės pažeidimais skelbiami nuo nusikalstamos veikos arba kitų teisės pažeidimų nukentėjusio nepilnamečio asmens duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę. Viešai skelbti šią informaciją yra draudžiama.
60. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas (Žin., 1996, Nr. 20-520) numato galimybę suteikti ypač pažeidžiamiems asmenims apsaugą ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat pasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme. Įstatyme reglamentuojama šių rūšių apsauga nuo nusikalstamo poveikio:
60.3. specialaus režimo, pagal kurį teikiami duomenys apie asmenį pasų poskyriuose ir kituose oficialiuose informacijos fonduose, nustatymas;
61. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin. 2000, Nr. 30-827; 2005, Nr. 18-572) numato gana daug atvejų, kai nukentėjusiesiems nuo nusikalstamų veikų suteikiama nemokama teisinė pagalba. Šio įstatymo nustatyta tvarka teikiama pirminė teisinė pagalba (teisinė informacija, teisinės konsultacijos, teisinio pobūdžio dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, rengimas) ir antrinė teisinė pagalba (teisinio pobūdžio dokumentų rengimas, gynyba, atstovavimas bylų procese). Antrinė teisinė pagalba teikiama visiems nukentėjusiesiems, kurie neturi pakankamai pajamų (šį lygį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė), arba nukentėjusiesiems dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, įskaitant atvejus, kai žalos atlyginimo klausimas yra sprendžiamas baudžiamojoje byloje.
62. Pažymėtina, kad svarbiausios kiekvieno vaiko teisės ginamos Vaiko teisių konvencijos ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo. Šis įstatymas nustato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Vaikui, nukentėjusiam nuo nusikalstamos veikos, smurto ar kito blogo elgesio, turi būti suteikta reikiama pagalba, kad jis galėtų susigrąžinti sveikatą po patirtos fizinės ar psichologinės traumos ir reintegruotis į socialinę aplinką. Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuriam būtina pagalba, turi pareigą pranešti apie tai policijai, vaiko teisių apsaugos ar kitai kompetentingai institucijai.
63. Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teorija nustato taisykles, kaip turi būti sprendžiami atvejai, kai nežinomas tikrasis vaiko amžius. Pagrindinė taisyklė: nežinant vaiko amžiaus, preziumuojamas minimalus jo galimas amžius, pvz., jeigu vaikas gali būti 16–18 metų, preziumuojama, kad jam 16 metų.
64. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau vadinama – ATPK) (Žin., 2005, Nr. 83-3040) 1821 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija ir atlygintinį naudojimąsi prostitucijos paslaugomis ir išimtį, kad administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris, be kita ko, į prostituciją buvo įtrauktas būdamas nepilnametis ar (ir) nukentėjo nuo prekybos žmonėmis ir yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamajame procese.
9 straipsnio įgyvendinimas
Įstatymai, administracinės priemonės, socialinė politika ir programos, skirti užkirsti kelią Protokole minimiems nusikaltimams ir apsaugoti nukentėjusiesiems.
Teisinės bazės tobulinimas
65. Siekiant tinkamai įgyvendinti Protokolo nuostatas, buvo tobulinami baudžiamieji įstatymai – BK ir BPK. 2006 metais tobulintas BK. Lietuvos Respublikos Seimo priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 162, 260, 265, 266, 307, 308, 309 straipsnių ir priedo pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 1511 straipsniu įstatymas (Žin., 2006, Nr. 77-2961) keičia BK 162 straipsnį „Vaiko išnaudojimas pornografijai“ ir 309 straipsnį „Disponavimas pornografinio turinio dalykais“. Pakeitimai sugriežtina atsakomybę už šių nusikaltimų padarymą. BK 162 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė padidinta iki penkerių metų. BK 309 straipsnis papildytas nauja 3-iąja dalimi, kurioje išskirta ir sugriežtinta atsakomybė už didelio kiekio pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas mažametis vaikas, pagaminimą, laikymą arba platinimą. Straipsnio dalies sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Priimtame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatyme (Žin., 2004, Nr. 171-6307) numatyta galimybė įpareigoti įtariamąjį gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, jeigu pagrįstai manoma, kad jis, gyvendamas kartu su nukentėjusiuoju, bandys neteisėtai paveikti nukentėjusįjį arba nukentėjusiajam ar kartu su juo gyvenantiems asmenims darys naujas nusikalstamas veikas. Toks įpareigojimas – viena iš smurto aukų (taip pat vaikų) apsaugos priemonių.
66. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymu, priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 681 „Dėl Neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai, skelbimo ir platinimo tvarkos aprašo ir Neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių sistemos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 89-3281), kuriame, be kita ko, nustatyta Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos kompetencija priskirti visuomenės informavimo priemones pornografinių visuomenės informavimo priemonių kategorijai.
67. 2006 m. liepos 11 d. pakeistas (išdėstytas nauja redakcija) Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas, kuriame pateikiamas pornografinio pobūdžio informacijos apibrėžimas, nustatomi pornografinio pobūdžio informacijos skelbimo ir platinimo apribojimai, nepilnamečių apsaugos nuo jų vystimuisi neigiamą poveikį darančios informacijos principai, apibrėžiama reklama ir nustatomi jos turinio reikalavimai, nustatoma Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija vykdyti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą ir kita. Taip siekiama geriau kontroliuoti tokio pobūdžio informacijos skelbimą ir platinimą, nes tai atliks valstybės pareigūnas (pagal ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą kontrolę atliko nevyriausybinė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija). Pažymėtina, kad ATPK 2478 straipsnis numato žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją taikyti žiniasklaidos priemonėms administracinę atsakomybę už neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi darančios viešosios informacijos, kurios skelbimas ir platinimas ribojamas arba draudžiamas, skelbimo ir platinimo reikalavimų pažeidimą (numatytą ATPK 21419 straipsnyje).
68. Siekiant nustatyti, kokių įstatyminių priemonių reikia Protokolo įgyvendinimui užtikrinti, konstatuota, kad vaiko teisėms apsaugoti itin svarbus Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnis, nustatantis, kad tais atvejais, kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija (arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija) nedelsdama paima vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis juo) CK nustatyta tvarka. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams. Šiuo metu svarstomas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnyje aptartų vaiko paėmimo iš šeimos atvejų papildomo reglamentavimo klausimas, siekiant užtikrinti tinkamą šios normos įgyvendinimą.
69. Siekiant užkirsti kelią neteisėtam nepilnamečių išvežimui parduoti į užsienį ir mažinti nepilnamečių prekybos žmonėmis aukų, parengtos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-711 patvirtintos metodinės rekomendacijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams „Dėl ankstyvos prevencijos veiksmų užkardant neteisėtą nepilnamečių išvežimą į užsienį, siekiant juos parduoti“.
Vykdomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos
70. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 558 (Žin., 2005, Nr. 65–2333) patvirtinta Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 metų programa, kurios tikslas – valstybiniu lygiu kompleksiškai, nuosekliai ir sistemingai spręsti susijusias su prekyba žmonėmis ir prostitucijos prevencija bei kontrole problemas.
Šia programa siekiama sukurti ir įdiegti ankstyvosios prevencijos priemonių sistemą, trukdančią įtraukti į prekybą žmonėmis ir prostituciją naujus asmenis; parengti ir įdiegti prostitucijos paklausą mažinančių priemonių sistemą; sukurti prekybos žmonėmis aukų ir nukentėjusiųjų socialinės paramos sistemą, ypač daug dėmesio skirti tokių asmenų apsaugos ir socialiniams klausimams, taip pat grąžinimui į visuomenę; plėtoti valstybės (savivaldybių), nevalstybinių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą kovojant su prekyba žmonėmis; stiprinti specializuotus Lietuvos policijos padalinius, kovojančius su prekyba žmonėmis, ir kita.
Įgyvendinant minėtą programą, 2005 metais priimti įstatymai, nustatantys baudžiamąją atsakomybę už prekybą žmonėmis juridiniams asmenims ir administracinę atsakomybę asmenims, kurie atlygintinai naudojasi prostitucijos paslaugomis. Lietuvos policijos Kriminalinės policijos biure įsteigtas specializuotas kovos su prekyba žmonėmis padalinys. Stiprinami liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio specializuotos tarnybos saugos centrai, remiami valstybės institucijų ir nevalstybinių organizacijų projektai, skirti socialinei paramai prekybos žmonėmis aukoms, jų apsaugai ir grąžinimui į visuomenę. Siekiant informuoti visuomenę apie pavojus, susijusius su prekyba žmonėmis ir prostitucija, rengiamos informacinės kovos su prekyba žmonėmis kampanijos, 2006 metais sukurtas vaizdo klipas, skirtas prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijai. Siekiant tobulinti darbuotojų kvalifikaciją prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijos bei kontrolės klausimais, gerinti institucijų pasirengimą adekvačiai reaguoti į prekybos žmonėmis problemas, mokomi policijos, prokuratūros pareigūnai, socialiniai darbuotojai, socialiniai pedagogai, klasių auklėtojai. Kad prekybos žmonėmis aukos saugiai ir greitai grįžtų iš užsienio valstybių, kuriama prekybos žmonėmis aukų grąžinimo į tėvynę sistema, teikiama konsulinė ir kita būtinoji pagalba grįžtantiems į Lietuvos Respubliką nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis užsienio valstybėse. Siekiant teikti operatyvesnę tikslinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis, kuriamas informavimo tinklas, skirtas prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms, siunčiamoms į atitinkamas tarnybas, kurios galėtų joms suteikti socialinę, teisinę, psichologinę, medicininę pagalbą ar apsaugą. Siekiant gerinti nepilnamečių, nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis, prevencijos ir reabilitacijos priemonių taikymą, rengiama specializuota reabilitacijos programa, skirta nepilnamečiams, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis.
71. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 491 patvirtinta Nacionalinė smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programa, kurios tikslas – numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus, taip pat priemones (prevencijos, intervencijos, postvencijos) smurtui su visomis jo apraiškomis šalinti.
Šios programos uždaviniai susiję su visuomenės švietimu smurto prieš vaikus prevencijos klausimais; specialistų, dirbančių su smurtą patyrusiais vaikais, kvalifikacijos kėlimu; teisinės bazės ir vaiko, patyrusio smurtą, apklausos mechanizmo tobulinimu; reabilitacijos ir reintegracijos paslaugų, skirtų vaikams, nukentėjusiems nuo smurto, teikimu.
Siekiant ugdyti vaiko gebėjimus apsisaugoti nuo nusikaltimų, sukurti jam saugesnę aplinką, rengiami specialūs vaikams skirti informaciniai leidiniai, Policijos departamentas šalies mokyklose įgyvendina prevencijos projektą „Saugūs ir sveiki mokykloje“. Kad policijos darbuotojai tinkamai dirbtų su nukentėjusiais vaikais, jiems teikiama metodinė pagalba, specialios žinios, tobulinama jų kvalifikacija. Siekiant tobulinti vaiko apklausos mechanizmą ir išvengti kartotinio vaiko traumavimo teisminių procedūrų metu, numatoma įrengti vaikų apklausos kambarius prie aukštesnės pakopos policijos komisariatų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama minėtą programą, 2005–2006 metais organizavo viešuosius trumpalaikių ir ilgalaikių kompleksinių paslaugų vaikams, patyrusiems smurtą, pirkimus. Be to, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kartu su socialiniais partneriais (nevyriausybinėmis organizacijomis) rengia visuomenės informavimo akcijas „Gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus“. Ši tradicine tampanti akcija skirta visuomenei šviesti smurto prieš vaikus klausimais. Akcijos tikslas – ugdyti visuomenės atsakomybę už kiekvieną vaiką, nepakantumą smurtautojams, netoleruoti pačių vaikų propaguojamos tarpusavio nepagarbos ir patyčių, atkreipti visuomenės dėmesį į patyčių problemą mokyklose, skatinti vaikus bendrauti be pykčio ir patyčių, mokyti tėvus, kaip rasti kitų vaiko auklėjimo būdų, jeigu vaikas neklauso. Akcijų metu per žiniasklaidos priemones, taip pat mokyklose, vaikų globos namuose rengtos teminės diskusijos, pagaminta ir platinta vaikams, tėvams, su vaikais dirbantiems specialistams skirta teminė informacija apie smurto prevenciją ir pagalbą smurtą patyrusiems vaikams. Siekta atkreipti dėmesį į vaikų tarpusavio smurtą ir elgesį, kurio vaikai išmoksta stebėdami suaugusiųjų bendravimą arba patirdami jį iš savo šeimos narių.
Švietimo ir mokslo ministerija, vykdydama Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2005–2007 metų programą, 2005 metais kreipėsi į apskričių viršininkų ir savivaldybių administracijų švietimo padalinius, prašydama, kad mokyklose būtų paskirti darbuotojai, atsakingi už smurto prevenciją, konfliktų ir krizinių situacijų valdymą. Ši ministerija 2005 metais išleido ir mokykloms išdalijo metodinę priemonę „Smurto prevencija mokyklose“. Švietimo ir mokslo ministerija 2006 metais organizavo mokyklų komandoms seminarus apie patyčių ir smurto prevenciją mokykloje. Seminarai organizuoti skirtinguose Lietuvos Respublikos miestuose, kad kuo daugiau mokyklų specialistų galėtų juose dalyvauti. 2006 metų pabaigoje baigta rengti informacinė medžiaga vaikams ir tėvams apie smurto apraiškas bei prevenciją ir mokyklos administracijai, pedagogams, socialiniams pedagogams, psichologams skirta metodinė priemonė, kurioje bus pateikta informacija apie įvairias galimas smurto formas mokyklose, smurto problemų nustatymo ir tyrimo metodus, visos mokyklos politikos svarbą smurto prevencijai, saugios mokyklos koncepcijos rengimą.
Policijos, kitų valstybės institucijų ir socialinių partnerių bendradarbiavimas
72. Siekdamas ryžtingiau užkardyti smurto prieš vaikus atvejus, gerinti policijos ir kitų suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą, kai reikia užtikrinti vaikų saugumą ir jų teises, policijos generalinis komisaras dar 2002 m. spalio 3 d. pasirašė nurodymą „Dėl smurto prieš vaikus prevencijos suaktyvinimo“.
Šalies policijos įstaigos rengia ir kartu su socialiniais partneriais (vaiko teisių apsaugos padaliniais, švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigomis, moterų krizių centrais, visuomeninėmis ir religinėmis organizacijomis) dalyvauja įgyvendinant prevencijos projektus, šalinančius priežastis, kurios skatina prekybą žmonėmis ir prostituciją.
Policijos pareigūnai su mokymo įstaigų administracija reguliariai aptaria mokyklose vykstančius nepalankius procesus, vaikų ir jų grupių bendravimo problemas, kitus neigiamus veiksnius, skatinančius smurtą prieš vaikus; kaupia ir analizuoja užregistruotus smurto prieš vaikus atvejus; atsižvelgdami į analizės išvadas, kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybomis, pedagogais, medikais, nevyriausybinių organizacijų atstovais numato bendras smurto prieš vaikus prevencijos priemones, rengia tikslines prevencijos ir socializacijos programas. Policijos įstaigos aktyviai plėtoja prevencinę veiklą: pavyzdžiui, prie Panevėžio rajono policijos komisariato įsteigtas ir veikia vaiko ir motinos pagalbos centras.
Vykdomi bendri projektai, skatinantys vaikus lankyti mokyklą, mažinantys neigiamą aplinkos poveikį, raginantys teikti vaikams (šeimoms) socialinę, psichologinę ir kitokią pagalbą, nes pirmiausia rizikos grupės vaikai gali tapti prekybos žmonėmis aukomis. Policijos departamentas ir šalies policijos įstaigos stengiasi į prevencinį darbą su socialiai apleistais vaikais ir jų tėvais įtraukti vietos bendruomenę.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla
73. Atsižvelgdama į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenis apie vaikų prekybos, prostitucijos ir pornografijos būklę Lietuvos Respublikoje, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Lietuvos Respublikos Seimui pateiktoje Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2005 metų veiklos ataskaitoje pasiūlė atlikti išsamią nepilnamečių prostitucijos ir išnaudojimo pornografijai paplitimo analizę, aktyviai vykdyti prevencinį darbą šioje srityje, taip pat sustiprinti nepilnamečių, ypač nusikaltimų aukų, apsaugą baudžiamajame procese.
74. Pažymėtina, kad vaikų apsaugos baudžiamajame procese problema pradėta spręsti kartu su teisėsaugos institucijų atstovais (aptarti teisėsaugos pareigūnų daromi vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimai baudžiamojo proceso metu, kvalifikacijos kėlimo klausimai, įvairiose programose numatytų priemonių įgyvendinimas: apklausos kambarių įrengimas, kvalifikacijos kėlimo kryptys ir panašiai). Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje pradėtas vaikų pardavimo, prostitucijos ir pornografijos tyrimas. Bus surinkti įvairių institucijų duomenys apie šio nusikalstamo reiškinio paplitimą; nukentėjusius vaikus; prevencijos, intervencijos ir postvencijos priemones, lėšas, skiriamas šiai problemai spręsti; nuomonės dėl vaikų prekybos, prostitucijos, pornografijos problemos aktualumo; pasiūlymai dėl tinkamiausių šios problemos sprendimo būdų ir priemonių ir panašiai. Bus atlikta teisinės bazės analizė. Atlikus analizę ir apibendrinus rezultatus, išvados bei pasiūlymai bus pateikti Lietuvos Respublikos Seimui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Bus inicijuotos viešos diskusijos vaikų prekybos, prostitucijos ir pornografijos klausimais, taip atkreiptas visuomenės dėmesys į šią problemą ir užtikrintas aktyvesnis jos dalyvavimas ją sprendžiant.
75. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2005 metais pradėjo spręsti interneto kavinių, salonų veiklos, vaikų saugumo užtikrinimo juose, apsaugos nuo neigiamos informacijos ir neigiamo aplinkos poveikio problemas. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva iš valstybės ir savivaldybių institucijų atstovų, sveikatos priežiūros, vaiko teisių apsaugos specialistų bei interneto kavinių, salonų atstovų sudaryta darbo grupė, kuri pareiškė, kad būtina reglamentuoti interneto kavinių veiklą, apriboti vaikų lankymąsi jose, užtikrinti interneto turinio filtravimo programų įdiegimą, pradėti ženklinti kompiuterinius žaidimus, nustatyti interneto kavinių, svetainių savininkų, darbuotojų atsakomybę už žalą vaikams, užtikrinti, kad šiose įstaigose dirbtų kvalifikuoti specialistai. Darbo grupė taip pat pažymėjo, kad ypač daug dėmesio turi būti skirta darbui su vaikais ir šeimomis – aiškinama jiems apie galimą interneto ir kompiuterinių žaidimų žalą, galimus pavojus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva sudaryta tarpžinybinė darbo grupė parengė ir pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl teisės aktų pakeitimų, kad būtų nustatyti kompiuterinių žaidimų vertinimo ir klasifikavimo pagal neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi kriterijai; žymimi kompiuteriniai žaidimai, kurių turinyje yra neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios informacijos; į naudojamą techninę įrangą (kompiuterius) diegiamos filtravimo priemonės, blokuojančios prieigą prie neskelbtinos ir ribojamos viešosios informacijos; reglamentuojama aptarnaujančio personalo kvalifikacija, užtikrinanti nepilnamečių, besinaudojančių prieiga prie viešojo naudojimo kompiuterinių tinklų, priežiūrą ir gaunamos viešosios informacijos turinio kontrolę. Atsižvelgiant į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kreipimąsi, Valstybinio aplinkos sveikatos centro direktoriaus įsakymu sudaryta darbo grupė parengė higienos normų, reglamentuojančių interneto kavinių veiklos saugą sveikatai, projektą.
Kita vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva sudaryta darbo grupė pradėjo spręsti klausimą dėl vaikų buvimo viešosiose vietose (diskotekose, kavinėse, renginiuose ir panašiai) sutemus ribojimo atitinkamuose teisės aktuose.
Švietimas ir mokymas
Vaikų mokymas
76. Vienas iš švietimo tikslų, nurodytų Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853), – išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą.
77. Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216), numatyta, kad atsižvelgiant į visuomenei tenkančius dabarties iššūkius ir Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje apibrėžtus žinių visuomenės, saugios visuomenės ir konkurencingos ekonomikos prioritetus švietimui tenkanti misija – padėti asmeniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir būti savarankišku, veikliu, atsakingu žmogumi, norinčiu ir gebančiu nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą. Šioje strategijoje numatytos priemonės, įgyvendinančios kryptingas papildomo pedagoginio ir socialinio darbo su problemų turinčiais vaikais programas:
77.1. Bendrosiose programose ir Išsilavinimo standartuose apibrėžti gebėjimai, kompetencijos bei vertybinės nuostatos, susijusios su sveikos gyvensenos pagrindų bei asmenybės saugumo sampratos įtvirtinimu. Mokyklose įgyvendinamos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo, Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos, Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimo metodinės rekomendacijos. Šiomis programomis ir metodinėmis rekomendacijomis siekiama ugdyti brandžią ir dorovingą asmenybę, gebančią kurti brandžius tarpasmeninius santykius, pasipriešinti neigiamai aplinkos įtakai.
77.2. Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa teikia galimybių vaikams priimti konstruktyvius ir saugius sprendimus, ugdant jų asmeninius ir socialinius įgūdžius. Programa siekiama parengti vaikus gyvenimui už mokyklos ribų ir suaugusiųjų gyvenimui kintančioje visuomenėje ugdant problemų sprendimo, sprendimų priėmimo, kūrybinio, kritinio mąstymo, bendravimo, savęs pažinimo, streso įveikimo, atsisakymo ir kitus įgūdžius.
78. Minėtos programos ir rekomendacijos įtrauktos į mokomųjų dalykų programas, naudojamos užklasinėje ir popamokinėje veikloje. Šalies ir savivaldybių pedagogų kvalifikacijos tobulinimo institucijos nuolat organizuoja šios srities kvalifikacijos tobulinimo kursus, kuriuose mokoma, kaip pritaikyti šią programą ir medžiagą mokinių ugdymui.
79. Siekdami stiprinti prevencinį darbą mokyklose su vaikais, tėvais ir institucijomis, užtikrinančiomis vaikų teises, saugumą ir socialines garantijas, mokyklose dirba socialiniai pedagogai. Nuo 2004 metų plėtojamos pedagoginės psichologinės tarnybos. Vykdant mokyklose ankstyvąją prekybos žmonėmis prevenciją ir stiprinant tarpžinybinį bendradarbiavimą, švietimo ir mokslo ministro 2003 m. lapkričio 28 d. įsakymu ISAK-1699 (Žin., 2004, Nr. 13-389) patvirtinta Prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencinė švietimo 2003–2004 metų programa, skirta supažindinti vaikus ir jaunimą su prostitucijos verslo keliamais pavojais, organizuoti švietimo įstaigose paskaitas apie pavojus, susijusius su prekyba žmonėmis ir prostitucija, ankstyvąjį lytinį gyvenimą, smurtą tarp paauglių, lytiškai plintančių ligų, alkoholio ir narkotikų žalą, taip pat pavojus, slypinčius patraukliuose pasiūlymuose greitai praturtėti Vakaruose. Ministerija, bendradarbiaudama su Šiaurės Ministrų Tarybos informacijos biuru Lietuvoje, 2003 metais parengė ir išleido metodines rekomendacijas „Prekyba moterimis ir vaikais: metodiniai patarimai pedagogams. Prevencinės veiklos aspektai“, skirtas socialiniams pedagogams, klasės auklėtojams ir mokytojams.
80. Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Prekybos žmonėmis prevencijos bei kontrolės 2005–2008 metų programą, 2006 metais išleido ir šalies mokykloms išdalijo lankstinukus apie prekybos žmonėmis pavojus ir pagalbą teikiančias institucijas. Bendradarbiaudama su Tarptautinės migracijos organizacija, ministerija organizavo mokytojams seminarus prekybos žmonėmis ir prostitucijos prevencijos švietimo įstaigose klausimais.
81. Švietimo ir mokslo ministro 2006 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. ISAK-424 (Žin., 2006, Nr. 33–1196) patvirtinta Mokymo apie visuomenės informavimo procesus ir žmogaus teises bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams programa, kurios tikslas – ugdyti mokinių informacinį raštingumą – skatinti jų kritinį mąstymą, gebėjimą vertinti informaciją ir ja naudotis, mokyti juos kritiškai suvokti ir analizuoti žiniasklaidos reiškinius, naudotis internetu ir kitais informacijos, reklamos ir pramogų šaltiniais, puoselėti mokinių sąmoningumą, pilietinę ir kultūrinę brandą, socialinius įgūdžius. Informacinio raštingumo procesas suprantamas kaip mokinio pasirengimas ir gebėjimas kritiškai mąstyti ir vertinti viešąją informaciją. Šios programos vykdymas prisidės prie Protokolo nuostatų įgyvendinimo.
Specialistų mokymas
82. Įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 29 (Žin., 2000, Nr. 5-144), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2001 metais atliktas sociologinis tyrimas seksualinės prievartos prieš vaikus mastui nustatyti ir būklei išanalizuoti. Atliekant šį tyrimą, domėtasi respondentų požiūriu į visų rūšių smurtą –emocinę, fizinę ir seksualinę prievartą. Tyrimo rezultatai parodė, kad iki 10 procentų Lietuvos vaikų (daugiausia 13–16 metų) patiria seksualinę prievartą. Šio tyrimo duomenimis, daugelis šalies vaikų suvokia, kad komercinis seksualinis išnaudojimas ir seksualinė prievarta – itin opi problema, o spręsti šią problemą siūlo represinėmis priemonėmis – aktyvesniu smurtautojų persekiojimu ir griežtomis bausmėmis. Tyrimas atskleidė gan skeptišką visuomenės požiūrį į kovojančių su seksualine prievarta valstybės institucijų ir pareigūnų kompetenciją ir veiklos efektyvumą. Siekiant tobulinti šių institucijų atstovų kvalifikaciją, didinti jų kovos su seksualine prievarta efektyvumą ir keisti visuomenės požiūrį į jų veiklą (taip pat įgyvendinant Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu parengtos ir išleistos metodinės rekomendacijos specialistams, dirbantiems su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais: bendroji bazinio mokymo ir specializuota tobulinimosi programa, specializuotos tobulinimosi programos policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams, socialiniams pedagogams, pedagogams, asmens sveikatos priežiūros įstaigų personalui, socialiniams darbuotojams, psichologams ir psichoterapeutams. Pagal šias programas organizuotas atitinkamų specialistų mokymas.
Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Nacionalinę programą prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, organizavo šiais klausimais seminarus pedagogams, parengė šias metodines priemones: informacinę medžiagą tėvams ir mokytojams „Seksualinė prievarta prieš vaikus“, savivaldybių pedagoginių psichologinių tarnybų ir švietimo įstaigų psichologams, socialiniams darbuotojams ir socialiniams pedagogams skirtą metodinę priemonę „Kaip teikti pagalbą vaikams ir paaugliams, išgyvenusiems seksualinę skriaudą“, informacinę medžiagą vaikams apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, jos įgyvendinimą, vaiko teises ir pareigas, informacinę medžiagą pedagogams ir socialiniams pedagogams apie Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, jos įgyvendinimą, vaiko teises ir pareigas.
83. Siekiant užkirsti kelią neteisėtam nepilnamečių išvežimui į užsienį parduoti ir mažinti nepilnamečių prekybos žmonėmis aukų, parengtos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-711 patvirtintos metodinės rekomendacijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams „Dėl ankstyvos prevencijos veiksmų užkardant neteisėtą nepilnamečių išvežimą į užsienį, siekiant juos parduoti“.
84. Mokomi policijos pareigūnai, nuolat vykdomi bendri su visuomeninėmis organizacijomis prevenciniai projektai, plėtojama švietėjiška veikla: policijos pareigūnams rengiami seminarai, skirti darbui su vaikais, patyrusiais smurtą ir seksualinę prievartą, teikiama pagalba teisėsaugos pareigūnams, atliekantiems nukentėjusių nuo seksualinės prievartos vaikų apklausas, leidžiama metodinė medžiaga, skirta policijos pareigūnams. 2005 metais parengtos teisinės ir psichologinės rekomendacijos ikiteisminio tyrimo pareigūnams, dirbantiems su vaikais. Bendradarbiaujama su Tarptautine migracijos organizacija ir Socialinių tyrimų institutu. Lietuvos policijos mokymo centras kartu su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriumi ikiteisminio tyrimo tyrėjams ir prevencijos padalinių pareigūnams kasmet rengia mokymą „Prekyba žmonėmis“. Tarptautinė migracijos organizacija ir Socialinių tyrimų institutas parengė ir 2005 metais išleido praktinį vadovą policijos pareigūnams „Teisėsaugos institucijų veikla, susidūrus su prekyba žmonėmis“. Tarptautinė migracijos organizacija 2006 metais išleido leidinį „Prekyba žmonėmis: policijos pareigūno konspektas“.
85. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 600 (Žin., 2004, Nr. 83-3008) patvirtinta Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programa. Vienas jos uždavinių – nustatyti specializuotiems pareigūnams ir darbuotojams keliamus reikalavimus, sukurti jų kvalifikacijos sistemą ir užtikrinti nuolatinio jų mokymo organizavimą.
Teisingumo ministerija, vykdydama šią programos priemonę, organizavo specializuotą nepilnamečių ir šeimos bylų teisėjų mokymą. 2005 metais parengta savaitės trukmės teisėjų, nagrinėjančių nepilnamečių ir šeimos bylas, mokymo programa. Pritarus Teisėjų mokymo koordinavimo komisijai prie Teismų tarybos, ši programa aprobuota Teismų tarybos 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 13P-377 ir patvirtinta teisingumo ministro 2005 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 1R-306. Pagal šią programą Teisingumo ministerija 2005 metais surengė 4, 2006 metais – 2 seminarus, kuriuose dalyvavo 152 asmenys. Numatoma pagal šią programą 2007 metais surengti 4 seminarus, kuriuose dalyvaus apie 100 teisėjų, nagrinėjančių nepilnamečių ir šeimos bylas, taip pat kiti teisėjai. Pagal šią programą mokėsi ir kėlė kvalifikaciją Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų jaunesnieji pareigūnai.
Švietimo ir mokslo ministerija, įgyvendindama Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programą, parengė projektą Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo, kurio tikslas – sukurti ir reglamentuoti nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros sistemą Lietuvos Respublikoje. Šis projektas svarstomas Lietuvos Respublikos Seime. Švietimo ir mokslo ministerija parengs Vaikų socialinių įgūdžių ugdymo programą.
Įgyvendinant Nepilnamečių justicijos 2004–2008 metų programą, bendradarbiaujama ir su tarptautinėmis organizacijomis. Jungtinių Tautų vystymo programa inicijavo pagalbos kuriant veiksmingą nepilnamečių justicijos sistemą Lietuvos Respublikoje projektą, kurio tikslas – sukurti nuoseklią ir tęstinę kvalifikacijos tobulinimo sistemą, skirtą institucijų, dirbančių su nepilnamečiais teisės pažeidėjais, darbuotojams. Teisingumo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras ir Jungtinių Tautų vystymo programos atstovai 2005 m. lapkričio 21 d. pasirašė susitarimą dėl projekto „Pagalba įgyvendinant efektyvią nepilnamečių justicijos sistemą Lietuvoje“. Šio projekto tikslas – sukurti nuoseklią, tęstinę mokymo programą, parengti ir įgyvendinti nuotolinio mokymo programą, mokyti personalą. Siūlomos projekto veiklos tiksliniai naudos gavėjai – Nepilnamečių justicijos programoje dalyvaujančių institucijų darbuotojai, t. y. teisėjai, prokurorai, policijos pareigūnai, pataisos inspekcijų darbuotojai, socialiniai pedagogai, psichologai, prevencinį darbą dirbantys pareigūnai iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir kiti.
Rengiamą mokymo programą sudarys du atskiri moduliai, skirti perteikti bendruosius ir specializuotus įgūdžius bei žinias dalyvaujančių institucijų tarnautojams ir pareigūnams. Bendrasis mokymo modulis skirtas padėti tikslinės grupės atstovams įgyti reikiamų įgūdžių, t. y. gauti informacijos bei įsisavinti metodus, kurie svarbūs dirbant su vaikais ir paaugliais, priklausančiais rizikos grupėms. Specializuotas mokymo modulis skirtas patenkinti trijų skirtingų tikslinių grupių – tiesiogiai paslaugas teikiančių institucijų, pedagogų ir socialinių darbuotojų, teisėjų ir prokurorų – poreikiams. Šio modulio tikslas – stiprinti personalo gebėjimus tenkinti ypatingus nepilnamečių teisės pažeidėjų poreikius.
Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, minėtą projektą įgyvendinanti institucija, šiuo metu organizuoja kvalifikacijos tobulinimo kursus darbuotojams, dirbantiems su nepilnamečiais teisės pažeidėjais ir rizikos grupės vaikais, taip pat grupei teisėjų. Mokymas truks iki 2007 metų vasario mėnesio. Dalyviams, sėkmingai išklausiusiems kursus, bus įteikti kursų baigimo pažymėjimai. Pradėjus 2007 metais įgyvendinti nuotolinio mokymosi programą nepilnamečių justicijos įstaigose, kursus baigusiems asmenims bus pasiūlyta tapti nuotolinio mokymo koordinatoriais.
Psichologinė nukentėjusiųjų reabilitacija
86. Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 730 (Žin., 2000, Nr. 109-3489) patvirtintuose Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principuose nurodyta, kad vaikų psichikos sveikatos priežiūra – tai psichiatrijos, psichoterapijos, psichologinio konsultavimo ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugos vaikams, paaugliams ir jų tėvams (globėjams, paciento atstovams), taip pat apibrėžta psichologinio konsultavimo sąvoka (tai pagalba vaikams ir jų tėvams). Nurodyta, kad gydymo tikslai įgyvendinami dirbant komandos principu, o komandą sudaro: gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Numatyta, kad vaikai ir paaugliai konsultuojami ir gydomi atskirai nuo suaugusiųjų, specialiai tam įrengtose patalpose, kuriose sukurta terapinė aplinka, atitinkanti vaiko raidos ypatumus, o vienai vaikų ir paauglių psichikos sveikatos specialisto paslaugai skiriama viena valanda. Be to, apibrėžiant pirmines vaikų ir paauglių psichikos sveikatos priežiūros paslaugas patikslinta, kad psichikos sveikatos centro buveinėje skiriamas kabinetas vaikų ir paauglių psichiatrui ir medicinos psichologui, o atskira specialiai įrengta patalpa skiriama darbui su vaiku ir šeima. Šiuo sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintuose Bendruosiuose vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos antrinio lygio paslaugų teikimo reikalavimuose nurodyta, kad individualias ir grupines psichoterapijos paslaugas teikia gydytojas psichoterapeutas ar psichologas psichoterapeutas.
87. Praktiškai pagalbą smurtą patyrusiems vaikams organizuoja savivaldybės. Su šeima dirbamas socialinis darbas, vaikui suteikiama psichologo konsultacija. Psichologo konsultacijos dažniausiai teikiamos mieste gyvenantiems vaikams, o socialinis darbas su šeima daugiau atliekamas kaimo vietovėse (kaip ir vaikui teikiamos nestacionarinės socialinės ar kitos paslaugos).
Teisė gauti žalos atlyginimą
88. Kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti iš kaltininko ar už jo veiksmus atsakingo asmens atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. (BPK 44 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.) Ši žala atlyginama CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta tvarka. Nukentėjęs asmuo civilinį ieškinį gali pareikšti ir baudžiamojoje byloje, tada ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir reikalaujantys žalos atlyginimo teismo procese asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Be to, BPK numatyta galimybė tam tikrais atvejais gauti žalos atlyginimą ir baudžiamojoje byloje nepareiškus civilinio ieškinio. Svarbi žalos atlyginimo garantija numatyta BPK 118 straipsnyje, kuris skelbia, kad jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti, įstatymų numatytais atvejais ir tvarka žala gali būti kompensuojama iš valstybės tam skirtų lėšų. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas (Žin., 2005, Nr. 85-3140) numato atvejus ir tvarką, kai nuo smurtinio nusikaltimo (dalis prekybos žmonėmis atvejų patenka į smurtinio nusikaltimo sąvoką) nukentėjęs asmuo gali gauti kompensaciją, įskaitant ir išankstinį mokėjimą (avansą), iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo lėšų.
Draudimas gaminti ir platinti Protokole nurodytus nusikaltimus
reklamuojančią medžiagą
89. 2006 m. liepos 11 d. redakcijos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reklamoje neturi būti žeminamas žmogaus orumas. Tai reiškia, kad Protokole nurodytų nusikaltimų reklama Lietuvos Respublikoje neteisėta. Be to, šio įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje apibrėžta pornografinio pobūdžio informacija, 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose, o 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas informaciją, kurioje platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai, priskiria draudžiamos skelbti informacijos kategorijai. Šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad erotinio, pornografinio, smurtinio pobūdžio viešosios informacijos platinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad žurnalistų etikos inspektorius, vadovaudamasis ekspertų išvadomis, priskiria spaudos leidinius, audiovizualinius kūrinius, radijo ir televizijos programas ar laidas, informacinės visuomenės informavimo priemones ar kitas visuomenės informavimo priemones ir (ar) jų turinį erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms ir informuoja Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos apie erotinio ir (ar) smurtinio pobūdžio spaudos leidinius. 50 straipsnio 5 dalis numato, kad prie žurnalistų etikos inspektoriaus veikia grupė ekspertų, kurie teikia išvadas dėl spaudos leidinių, audiovizualinių kūrinių, radijo ir televizijos programų ar laidų, interneto svetainių ar kitų visuomenės informavimo priemonių ir (ar) jų turinio priskyrimo erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms; ekspertų grupės sudėtį tvirtina žurnalistų etikos inspektorius; ekspertai atsako už savo išvados teisingumą; ekspertų grupė veikia pagal žurnalistų etikos inspektoriaus patvirtintą darbo reglamentą ir yra finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.
90. Be to, Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos papildomos apsaugos priemonės, kad informacija, kuri gali būti vertinama kaip Protokole nurodytų nusikaltimų reklama, nebūtų prieinama nepilnamečiams (vaikams). Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 64-1937) 7 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad draudžiama nepagrįstai rodyti vaikus, patekusius į situacijas, kurios kelia grėsmę jų sveikatai ir gyvybei. Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reklama neturi daryti neigiamo poveikio nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi ir turi atitikti tam tikrus kokybės reikalavimus. Šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyti bendrieji nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos principai. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai įstatymų nustatyta tvarka turi užtikrinti, kad nepilnamečiai būtų apsaugoti nuo neigiamą poveikį jų fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi darančios viešosios informacijos, ypač susijusios su pornografinio pobūdžio ir (ar) smurtinio pobūdžio bei žalingus įpročius skatinančios informacijos skleidimu. Konstatuojama, kad viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi, priskyrimo šiai informacijai kriterijus nustato Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, o neskelbtinos informacijos kontrolę ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad, be kita ko, smurtinė ir erotinė viešoji informacija laikoma darančia neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi; tokios informacijos skelbimas ar (ir) platinimas gali būti draudžiamas arba ribojamas; su tam tikromis išimtimis draudžiama skelbti ar platinti viešąją informaciją, kuri gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystimuisi, ypač pornografiją ir (ar) savitikslį smurto vaizdavimą (išimtis apibrėžia šio įstatymo 7 straipsnis: tokią informaciją leidžiama platinti tik tokiose vietose ir (ar) tokiu laiku, kad nepilnamečiams ši informacija būtų neprieinama). Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatoma atitinkamai Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija vykdyti Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui įgyvendinti priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 681, kuriuo patvirtintuose aprašuose nustatyti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam, doroviniam vystimuisi darančios informacijos, priskirtos viešosios informacijos, kuri ribojama skelbti ir platinti, kategorijai, skelbimo ir platinimo reikalavimai ir neigiamą poveikį nepilnamečių vystimuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo, garso ir vaizdo priemonių taikymo reikalavimai, kurių privalu laikytis viešai skelbiant ir platinant neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją.
10 straipsnio įgyvendinimas
91. Įgyvendindama Protokolo 10 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublika bendradarbiauja su tarptautiniais ir regioniniais vaiko teisių gynimo mechanizmais. Bendradarbiavimą su Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetu ir Jungtinių Tautų specialiuoju pranešėju vaikų pardavimo, prostitucijos ir pornografijos klausimais Lietuvos Respublika vertina kaip galimybę pasitikrinti jos nacionalinės politikos efektyvumą ir pasinaudoti tarptautinės bendruomenės patirtimi, kaip kovoti su vaikų išnaudojimu prostitucijos ir pornografijos tikslais.
92. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 2006 metų išvadose dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės antrosios periodinės Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitos (CRC/C/LTU/CO/2) pateiktos rekomendacijos, susijusios su vaikų pardavimu.
93. Remdama Jungtinių Tautų žmogaus teisių apsaugos specialiųjų procedūrų sistemą, Lietuvos Respublika teikia informaciją Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo vaikų pardavimo, prostitucijos ir pornografijos klausimais Juan Miguel Petit metiniams pranešimams: 2003 metais – vaikų pardavimo, prostitucijos ir pornografijos teisinės pasekmės, ypač nukentėjusių vaikų kriminalizavimas ir esama nacionalinė politika ir teisės raida reguliuojant šį klausimą; 2004 metais – vaikų seksualinio išnaudojimo prevencija; 2005 metais – vaikų pornografija internete.
94. Lietuvos Respublika aktyviai dalyvauja plėtojant regioninį bendradarbiavimą kovos su prekyba žmonėmis, ypač vaikais, klausimais. Lietuvos Respublikos atstovai nemažai prisidėjo prie Europos Tarybos konvencijos „Veiksmai prieš prekybą žmonėmis“ rengimo. Šiuo metu rengiamasi ratifikuoti šią konvenciją.
95. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) veiklą, susijusią su prekyba žmonėmis, apibrėžia Ministrų Tarybos 2003 metais priimtas kovos su prekyba žmonėmis veiksmų planas, 2005 metais papildytas priedu dėl vaikų prekybos žmonėmis aukų specialiųjų apsaugos ir pagalbos poreikių (2005 m. liepos 7 d. PC. DEC/557/Rev.1,). Šis priedas numato ESBO šalims narėms rekomendacijas prekybos vaikais prevencijos, nusikaltimų tyrimo ir pagalbos bei paramos nukentėjusiems vaikams klausimais.
96. Lietuvos Respublika aktyviai dalyvauja Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) veikloje, susijusioje su pagalba vaikams. Sudaryta darbo grupė „Rizikos grupės vaikai“, kurios tikslas – apibrėžti, remti ir plėtoti bendradarbiavimą su regiono valstybėmis ir organizacijomis partnerėmis rizikos grupės vaikų klausimais: vaikų seksualinio išnaudojimo, atskirtų ir parduotų vaikų, vaikų, esančių globos institucijose, gatvės vaikų, vaikų, darančių nusikaltimus ir gyvenančių juos žalojantį gyvenimą. Lietuvoje 2006 metų kovo mėnesį organizuotas tarptautinis susitikimas, skirtas minėtos darbo grupės vykdomai programai „Nelegali vaikų migracija ir prekyba vaikais Baltijos jūros regione“ aptarti. Paminėtina ir BJVT sėkmingai įgyvendinta Baltijos jūros programa dėl atskirtų ir parduotų vaikų. Lietuvos Respublika dalyvauja 2006 metais pradėtoje įgyvendinti BJVT 2 metų mokymo programoje, skirtoje padėti vaikams prekybos žmonėmis aukoms. Mokymas, skirtas rūpinimosi ir pagalbos teikimo vaikams ir jaunimui, kurie tapo prekybos žmonėmis aukomis, kompetencijos spragoms užpildyti, prisideda prie geresnės vaikų, tapusių prekybos žmonėmis aukomis, teisinės apsaugos užtikrinimo.
11 straipsnio įgyvendinimas
97. Užtikrindama vaiko teisių, ginamų šio Protokolo, apsaugą, Lietuvos Respublika atsižvelgia ir į kitų tarptautinės teisės bei regioninio bendradarbiavimo teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad, be bendrųjų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos teisės aktų, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Organizacijos konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja (Žin., 2003, Nr. 49-2157) ir Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų (Žin., 2004, Nr. 36-1178). Be to, su Protokolo nuostatų įgyvendinimu susijusių Lietuvos Respublikos teisės aktų turiniui įtakos turi ir Europos Sąjungos teisės aktai, ypač 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas, p. 10) ir 2002 m. liepos 19 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/629/TVR dėl kovos su prekyba žmonėmis (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 52).
______________