LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖKŪROS PAGRINDŲ ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2012 m. liepos 9 d. Nr. 1K-1143
Vilnius
1 straipsnis.
grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 28 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą Nr. XI-2136 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Seimo priimtu įstatymu visas teisėkūros procesas – pradedant teisėkūros iniciatyvos pareiškimu ir teisės akto projekto parengimu ir baigiant teisės akto pasirašymu ir paskelbimu – yra perkeliamas į elektroninę erdvę. Įstatymo 18 ir 19 straipsniai numato, jog visi priimti teisės aktai pasirašomi Teisės aktų informacinėje sistemoje saugiu elektroniniu parašu, registruojami ir oficialiai paskelbiami Teisės aktų registre, o vienas atspausdintas elektroniniu parašu pasirašyto teisės akto egzempliorius saugomas teisės aktą priėmusio subjekto šio subjekto nustatyta tvarka. Taigi Įstatymu yra visiškai atsisakoma įstatymų ir kitų teisės aktų autentiškų tekstų pasirašymo ranka, įteisinant vienintelį galimą jų pasirašymo būdą – pasirašymą elektroniniu parašu.
2. Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 70 ir 71 straipsnių, 84 straipsnio 24 punkto ir 149 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, matyti, kad Seimo priimtų įstatymų, taip pat įstatymų, priimtų referendumu, pasirašymas ir oficialus paskelbimas yra siejamas su Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, taip pat įstatymus, priimtus referendumu, yra Respublikos Prezidento kompetencija. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Respublikos Prezidentas taip pat turi teisę nepasirašyti Seimo priimto įstatymo ir ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis), tai yra turi atidedamojo veto teisę. Pagal Konstitucijos 85 straipsnį Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus.
3. Įstatymų ir kitų teisės aktų pasirašymas ir oficialus paskelbimas nėra vien simbolinis veiksmas. Kaip savo 2002 m. birželio 19 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 70 ir 71 straipsniuose, 84 straipsnio 24 punkte ir 149 straipsnyje įtvirtintos įstatymų pasirašymo ir oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo tvarkos laikymasis – svarbi Konstitucijos viršenybės užtikrinimo prielaida. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta „įstatymų“ sąvoka konstitucinėje jurisprudencijoje aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas, tai yra įstatymų promulgavimas, yra baigiamoji įstatymų leidybos proceso stadija. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga. Pagal Konstituciją negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kuris nebuvo nustatyta tvarka pasirašytas nurodyto pareigūno; taip pat negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kurį pasirašė pareigūnas, pagal Konstituciją neturintis tokių įgaliojimų. Be to, Konstitucinis Teismas 2003 m. spalio 29 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas įstatymas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu.
4. Valstybės vadovo įgaliojimų, susijusių su valstybėje priimtų teisės aktų pasirašymu, įgyvendinimas, atsižvelgiant į teisinę šio veiksmo reikšmę ir ypatingą valstybės vadovo teisinį statusą, tradiciškai visose valstybėse yra siejamas su autentiško teisės akto teksto pasirašymu valstybės vadovo originaliu parašu ir dokumento išsaugojimu, turinčiu reikšmę valstybės teisinei sistemai, istorijai ir mokslui. Tik tokiu būdu yra užtikrinama, jog atitinkamą teisės aktą pasirašė būtent valstybės vadovas, o ne kitas asmuo. Taip yra garantuojamas teisės akto autentiškumas. Pažymėtina, kad elektroninio parašo saugumas gali būti išlaikomas tik nuolat skiriant nemažai lėšų informacinėms sistemoms prižiūrėti ir atnaujinti. Tačiau net ir brangiai kainuojanti informacinė sistema abejonių dėl teisės akto pasirašymo autentiškumo visiškai nepašalina. Teisės aktų pasirašymo ranka originaliu įgalioto asmens parašu nėra atsisakiusios net ir labiausiai informacinių technologijų srityje pažengusios valstybės. Tai, kad techninės galimybės sudaro sąlygas perkelti teisėkūros procesą į elektroninę erdvę ir naudoti elektroninį parašą, savaime nereiškia, kad visi be išimties įstatymai bei kiti teisės aktai valstybėje turi būti pasirašomi elektroniniu parašu. Šiuo metu nėra teisinių, politinių, finansinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę, neišvengiamą poreikį, jog įstatymai ir kiti teisės aktai būtų pasirašomi tik elektroniniu parašu.
2 straipsnis.
1. Pakeisti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
2. Pakeisti Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
3 straipsnis.