LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

 

N U T A R I M A S

DĖL VALSTYBINĖS MEDICININĖS SOCIALINĖS EKSPERTIZĖS KOMISIJOS LAIKINŲJŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO

 

1992 m. vasario 25 d. Nr. 123

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos laikinuosius nuostatus (pridedama).

2. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1985 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 18 „Dėl Medicininės darbingumo ekspertizės komisijų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1985, Nr. 3-29).

3. Pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai ir Socialinės apsaugos ministerijai parengti invalidumą nustatančių komisijų pertvarkymo koncepciją.

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRAS PIRMININKAS                               G. VAGNORIUS

 

 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123

 

Valstybinės medicininės socialinės

ekspertizės komisijos laikinieji nuostatai

 

Bendrieji nuostatai

 

1. Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos yra valstybinė įstaiga, nustatanti invalidumą asmenims nuo 16 metų amžiaus.

Ši komisija susideda iš bendrojo profilio ir specializuotų respublikinių medicininės socialinės ekspertizės komisijų (toliau vadinama – respublikinės komisijos), kitų struktūrinių padalinių ir teritorinių bendrojo profilio ir specializuotų medicininės socialinės ekspertizės komisijų (toliau vadinama – teritorinės komisijos).

2. Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir potvarkiais, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos aktais, taip pat šiais nuostatais.

3. Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija yra juridinis asmuo, turi antspaudą su savo pavadinimu.

4. Svarbiausieji respublikinių ir teritorinių medicininės socialinės ekspertizės komisijų uždaviniai yra:

nustatyti asmens invalidumo faktą, pobūdį, priežastį, atsiradimo laiką, invalidumo grupę ir terminą, taip pat bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnį;

priimti sprendimus dėl medicininio, profesinio ir socialinio reabilitavimo priemonių taikymo invalidams;

priimti sprendimus dėl invalidų ugdymo, mokymo, jų darbo pobūdžio ir sąlygų;

nustatyti nuolatinės slaugos būtinumą invalidams;

priimti sprendimus dėl specialių kompensacinių priemonių skyrimo invalidams.

Nurodyti šiame punkte medicininės socialinės ekspertizės komisijų sprendimai, garantuojantys invalidų teisę į įstatymų nustatytą socialinę apsaugą, yra privalomi socialinės globos ir rūpybos įstaigoms (pensionams), savivaldybių socialinio aprūpinimo tarnyboms, darbdaviams, ugdymo, mokymo bei specialioms invalidų medicininio, profesinio ir socialinio reabilitavimo įstaigoms, invalidams, jų tėvams, globėjams, rūpintojams.

5. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes – I, II, III. Bendrojo ir profesinio darbingumo netekimas reiškiamas procentais.

Invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija ir Socialinės apsaugos ministerija.

 

Medicininės socialinės ekspertizės komisijų

steigimo tvarka ir sudėtis

 

6. Valstybinę medicininės socialinės ekspertizės komisiją prie Socialinės apsaugos ministerijos steigia ir likviduoja Socialinės apsaugos ministerija. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos struktūrinius padalinius steigia ir reorganizuoja Lietuvos Respublikos vyriausiasis medicininės socialinės ekspertizės ekspertas pagal nustatytus normatyvus.

7. Priklausomai nuo sergamumo ir invalidumo pobūdžio medicininės socialinės ekspertizės komisijos gali būti bendrojo, terapinio, chirurginio, neurologinio profilio, taip pat ligoniams, sergantiems kraujotakos organų ligomis, tuberkulioze, akių ligomis, psichikos sutrikimais arba mišraus tipo.

8. Viena teritorinė komisija steigiama 110 tūkstančių suaugusių gyventojų (16 metų ir vyresnių) ir sudaroma iš trijų gydytojų.

9. Viena respublikinė komisija steigiama penkioms teritorinėms komisijoms ir sudaroma iš keturių gydytojų arba iš trijų gydytojų ir psichologo (sociologo ar kitos srities specialisto).

10. Respublikinių ir teritorinių komisijų pirmininku (vyriausiuoju specialistu) skiriamas vienas iš į ją įeinančių gydytojų. Komisijos pirmininkas (vyriausiasis specialistas) organizuoja jos darbą ir asmeniškai atsako už jos veiklą.

Teritorinės komisijos pirmininkas (vyriausiasis specialistas), vadovaudamasis patvirtintais etatais, įstatymų nustatyta tvarka priima ir atleidžia iš darbo viduriniojo, jaunesniojo medicinos, aptarnaujančio personalo darbuotojus.

11. Valstybinėje medicininės socialinės ekspertizės komisijos struktūroje, be respublikinių ir teritorinių komisijų, yra:

11.1. Invalidumo metodinis centras, kurio vadovu (vyriausiuoju specialistu) skiriamas vienas iš šešių centro specialistų;

11.2. Buhalterinės apskaitos (ekonomikos) skyrius (3 specialistai), kurio darbui vadovauja vyriausiasis buhalteris;

11.3. funkcinės būklės įvertinimo kabinetas, kurio darbui vadovauja gydytojas.

12. Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija medicininei socialinei ekspertizei ir metodiniam darbui gali pasitelkti konsultantus medicinos ir kitais klausimais, taikant valandinį darbo apmokėjimą, užsakyti mokslinius ir kitus tyrimus, apmokant pagal sutartis.

13. Valstybinei medicininės socialinės ekspertizės komisijai vadovauja Lietuvos Respublikos vyriausiasis medicininės socialinės ekspertizės ekspertas, kurį skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų socialinės apsaugos ministras.

14. Lietuvos Respublikos vyriausiasis medicininės socialinės ekspertizės ekspertas:

organizuoja respublikinių ir teritorinių komisijų darbą ir atsako už jų veiklą;

sudaro Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos respublikines ir teritorines bendrojo profilio ir specializuotas komisijas;

įstatymo nustatyta tvarka priima ir atleidžia iš darbo respublikinių ir teritorinių komisijų darbuotojus (išskyrus 12 punkto antrojoje pastraipoje nurodytus atvejus), skiria komisijų pirmininkus, kitus vadovaujančiuosius darbuotojus;

tvirtina specialistų, viduriniojo, jaunesniojo medicinos personalo ir kitų darbuotojų etatus;

skiria drausmines nuobaudas darbuotojams, taip pat juos skatina;

tvirtina Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos struktūrą;

nustato Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos vidaus darbo taisykles;

vykdo kitus įstatymo jam suteiktus įgaliojimus.

 

Medicininės socialinės ekspertizės

komisijų pareigos ir teisės

 

15. Teritorinių komisijų funkcijos yra:

15.1. nustatyti asmenų darbingumo būklę, invalidumo faktą, pobūdį, priežastį, atsiradimo laiką, invalidumo grupę ir terminą, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnį;

15.2. sprendžiant maitintojo netekimo pensijos ar žalos dėl nukentėjusiojo mirties atlyginimo klausimą, nustatyti maitintojo mirties priežastį (ryšį su gamybine trauma, profesine liga, karine tarnyba bei kitomis aplinkybėmis);

15.3. nustatyti invalidams darbus ir profesijas pagal jų sveikatos būklę;

15.4. nustatyti invalidams nuolatinės slaugos, medicininio profesinio ir socialinio reabilitavimo, ugdymo, mokymo ir kitas priemones;

15.5. analizuoti invalidumo būklę, dirbti metodinį darbą.

16. Respublikinių komisijų ir Invalidumo metodinio centro funkcijos yra:

16.1. vadovauti teritorinių komisijų veiklai ir jas kontroliuoti (jeigu šių komisijų sprendimai nepagrįsti, keisti juos);

16.2. pakartotinai tikrinti asmenis, apskundusius teritorinių komisijų sprendimus;

16.3. diegti į medicininės socialinės ekspertizės komisijų darbą mokslinius ekspertizės principus ir metodus, organizuoti gydytojų ekspertų kvalifikacijos kėlimą;

16.4. pagal nustatytas apskaitos formas analizuoti invalidumo būklę, priežastis ir kitimą Respublikoje, vadovauti organizaciniam ir metodiniam komisijų darbui;

16.5. analizuoti užsienio šalių patirtį, rengti metodines rekomendacijas ir informacijas, bendradarbiauti su aukštosiomis medicinos mokyklomis, medicinos mokslo įstaigomis;

16.6. užsakyti mokslinius ir kitus tikslinius tyrimus.

17. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos turi teisę:

17.1. gauti iš sveikatos apsaugos organų ir darbdavių komisijų darbui reikalingas žinias, tarp jų duomenis apie tiriamų asmenų darbo pobūdį bei sąlygas;

17.2. prireikus siųsti tikrinamus asmenis į bet kurią valstybinę gydymo ir profilaktikos įstaigą gydymui ar diagnozei patikslinti (komisijos siųsti invalidai ir ligoniai gydymo įstaigose hospitalizuojami be eilės);

17.3. susipažinti su įmonių, įstaigų ir organizacijų bei ūkio subjektų ataskaitomis, statistine ir kita dokumentacija, neviršijant komisijų kompetencijos, taip pat su invalidų darbo sąlygomis;

17.4. turėti savo atstovus svarstant invalidumo profilaktikos ir invalidų reabilitavimo klausimus vietos savivaldybėse;

17.5. dalyvauti rengiant invalidų reabilitavimo programas.

 

Asmenų tikrinimo medicininės socialinės

ekspertizės komisijose tvarka

 

18. Teritorinės komisijos tikrina asmenis pagal jų gyvenamąją vietą arba pagal priskyrimą prie gydymo ir profilaktikos įstaigos (šių įstaigų siuntimu). Ligonių siuntimo ir tikrinimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija ir Socialinės apsaugos ministerija.

19. Teritorinės komisijos tikrina asmenis tais atvejais, kai kreipiamasi dėl invalidumo nustatymo siekiant gauti įstatymų nustatytą socialinį aprūpinimą arba kitais įstatymų nustatytais atvejais.

20. Nustatant invalidumą, medicininės socialinės ekspertizės komisijų posėdžiuose su patariamojo balso teise gali dalyvauti asmenį gydantis gydytojas, darbdavių, ugdymo, mokymo įstaigų, socialinės globos ir rūpybos įstaigų (pensionų), vietos savivaldybių socialinio aprūpinimo tarnybų, invalidų visuomeninių organizacijų atstovai. Prireikus komisijos kviečia atstovus į posėdį. Atstovai turi teisę atvykti į posėdį be kvietimo (suderinę atvykimo laiką su komisijos pirmininku).

21. Medicininės socialinės ekspertizės komisijų veikla grindžiama kolegialumu. Posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja visi komisijos nariai. Jeigu teritorinės komisijos pirmininkas ar pavieniai jos nariai nesutinka su priimtu sprendimu, tai tikrinimo akte pažymima apie jų atskirą nuomonę, o aktas per 3 dienas pateikiamas atitinkamai respublikinei komisijai, kuri priima sprendimą. Respublikinių komisijų sprendimai priimami komisijos narių balsų dauguma. Esant lygiam balsų skaičiui, komisijos pirmininko balsas yra sprendžiamasis.

22. Invalidumo nustatymo data laikoma diena, kai teritorinė komisija gauna dokumentus, reikalingus ligoniui patikrinti.

23. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos per 3 dienas po posėdžio išsiunčia pažymą apie invalidumo nustatymą pensiją skiriančioms įstaigoms, organizacijoms. Sprendimas dėl medicininio, profesinio ir socialinio reabilitavimo priemonių išduodamas invalidui. Jis pateikiamas reabilitacinėms įstaigoms, įmonėms, organizacijoms (sprendimo nuorašus darosi minėtos įstaigos).

24. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos savo darbe naudojasi dokumentais, kurių formas tvirtina Lietuvos Respublikos vyriausiasis medicininės socialinės ekspertizės ekspertas.

25. Asmenys, kalti už suklastotų duomenų pateikimą, dėl neteisingo sprendimo, neteisėto medicininės socialinės ekspertizės komisijos pažymos išdavimo, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

 

Pakartotinio tikrinimo laikas ir medicininės socialinės ekspertizės komisijų sprendimų apskundimo tvarka

 

26. Medicininės socialinės ekspertizės komisija invalidumo grupės terminą nustato Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

Invalidumas nustatomas iki mėnesio, per kurį invalidas turi būti pakartotinai patikrintas, paskutinės dienos (įskaitytinai).

Įstatymų nustatytais atvejais invalidumo grupė nustatoma nenurodant pakartotinio tikrinimo laiko Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

Anksčiau nustatyto laiko, taip pat jeigu invalidumas nustatytas nenurodant pakartotinio tikrinimo laiko, pakartotinai tikrinama pasikeitus asmens sveikatos ir darbingumo būklei arba paaiškėjus, kad medicininės socialinės ekspertizės komisijos sprendimas buvo nepagrįstas.

27. Jeigu tikrinamasis asmuo nesutinka su teritorinės komisijos sprendimu, jis turi teisę per 2 mėnesius pateikti raštišką pareiškimą Lietuvos Respublikos vyriausiojo medicininės socialinės ekspertizės eksperto vardu. Atitinkama respublikinė komisija ne vėliau kaip per mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos atlieka pakartotinį ligonio tikrinimą ir priima sprendimą.

28. Respublikinių komisijų sprendimas gali būti apskųstas Konfliktinei komisijai prie Lietuvos Respublikos vyriausiojo medicininės socialinės ekspertizės eksperto. Ši komisija sudaroma iš aukštos kvalifikacijos gydytojų ekspertų, kitų specialistų, invalidų visuomeninių organizacijų atstovų.

Vyriausiasis ekspertas priima sprendimą dėl skundo pagrįstumo bei Konfliktinės komisijos sudarymo ir apie tai informuoja pareiškėją.

Vyriausiasis ekspertas privalo sudaryti konfliktinę komisiją, jeigu respublikinės komisijos sprendimą užprotestuoja respublikinė invalidų visuomeninė organizacija arba tai numato įstatymai. Šiais atvejais vyriausiasis ekspertas sudaro komisiją per 10 dienų nuo atitinkamo dokumento gavimo.

Konfliktinė komisija turi išspręsti ginčą per mėnesį nuo jos sudarymo dienos. Jos sprendimas, priimtas balsų dauguma, yra galutinis.

 

Medicininės socialinės ekspertizės komisijos finansavimas, materialinis aprūpinimas

 

29. Respublikinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos veiklą finansuoja Socialinės apsaugos ministerija iš Lietuvos valstybės biudžeto.

30. Medicininės socialinės ekspertizės komisijos aprūpinamos automobiliais ligoniams aptarnauti išvažiuojamųjų posėdžių metu Socialinės apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.

31. Vietos savivaldybės aprūpina medicininės socialinės ekspertizės komisijas patalpomis (laukiamasis – 20–30 kv. metrų, rūbinė – 15–20 kv. metrų, registratūra – 10–20 kv. metrų, posėdžių kabinetas – 15–20 kv. metrų, ligonių apžiūros kabinetas – 10–15 kv. metrų, archyvas – 20–30 kv. metrų, sanitarinių mazgų patalpos – atskiros ligoniams ir darbuotojams) ir inventoriumi pagal sutartis.

______________