LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

DĖL DIRVINIO SĖJIKO (PLUVIALIS APRICARIA) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO

2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-380

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:

1. T v i r t i n u:

1.1. Pagramančio regioninio parko Plynosios pelkės dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.2. Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato Artosios pelkės dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.3. Žuvinto biosferos rezervato Kumečių plynės dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.4. Dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria) apsaugos planą (pridedama).

2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.

3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.

Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-380

DIRVINIO SĖJIKO (PLUVIALIS APRICARIA) APSAUGOS PLANAS

I. DIRVINIO SĖJIKO, JO populiacijos, buveinės aprašymas

Dirvinio sėjiko apibūdinimas

1. Dirvinis sėjikas (lot. Pluvialis apricaria) priklauso paukščių (Aves) klasei, sėjikinių paukščių (Charadriiformes) būriui, sėjikinių (Charadriidae) šeimai.

Dirvinio sėjiko buveinės aprašymas

2. Duomenų apie dirvinio sėjiko perėjimo vietas ir veisimosi buveines Lietuvoje yra pakankamai, nes rūšies perinčių porų reguliari inventorizacija šalyje atliekama nuo XX a. devintojo dešimtmečio, o atskirose saugomose teritorijose (Žuvinto, Kamanų, dabartinis Viešvilės ir Čepkelių rezervatai, Mūšos Tyrelio draustinis) tokie tyrimai atliekami jau 30 ir daugiau metų. Specialūs rūšies perėjimo buveinių tyrimai buvo atliekami 2000–2002 metais visose žinomose rūšies veisimosi vietose. Dirvinis sėjikas – būdingas atviro tundrinio kraštovaizdžio paukštis, todėl Lietuvoje jis peri tik aukštapelkėse. Prieš kelis dešimtmečius skelbtas perėjimo atvejis Šauklių riedulyne (Skuodo r.) nėra patvirtintas žinomais faktais. Todėl mūsų šalyje dirvinio sėjiko veisimosi vietos siejamos tik su natūraliomis ar degraduojančiomis aukštapelkėmis ar jų dalimis. Detaliai išanalizavus 27 lizdinių teritorijų aplinką, nustatyta, kad samanų dangą jose sudaro įvairių rūšių kiminai (Sphagnum spp.) ir gegužliniai (Polytrichum spp.), kurie atitinkamai dengia nuo 40 iki 100 proc. ir nuo 5 iki 25–50 proc. teritorijos paviršiaus. Pagrindinę žolių dangą sudaro viržiai (Caluna vulgaris), saidros (Rhynchospora alba), kupstiniai švyliai (Eriophorum vaginatum) ir siauralapės balžuvos (Andromeda polifolia). Kiti aukštapelkiniai augalai užima nedidelius plotelius ir dirvinių sėjikų perimviečių pasirinkimui įtakos neturi. Žolių padengimo procentas atskirose aukštapelkėse labai nevienodas. Jų tarpe išsiskiria Čepkelių pelkė, kur visai neaptinkama viržių, o vyrauja kupstiniai švyliai (60–80 proc.). Tuo tarpu Mūšos Tyrelyje ir Kamanose išskirtinai gausi baltoji saidra (60–80 proc.). Nors viržiai kai kur sudaro žymią augalijos dalį, dirviniai sėjikai neperi, jei šie augalai dengia virš 50 proc. pelkės ploto. Tai rodo, jog viržiai šiuo atveju yra kaip indikatorinis augalas, kurio dideli plotai parodo blogą pelkės būklę (sausėjimo procesą). Rūšis aptikta tik visai atvirose (plynėse) ar pusiau atvirose vietose. Dauguma atvejų medžiai dengia iki 20 proc. paukščių užimtos teritorijos. Tik kai kuriose aukštapelkėse (Paliose, Mūšos Tyrelyje) medžių padengimas siekia 30–40 proc., tačiau medžių vidutinis aukštis neviršija 4 metrų. Hidrologinis režimas – vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių teritorijos pasirinkimą bei vietinės perinčios dirvinio sėjiko populiacijos gausą. Daugelyje tyrinėtų vietų pelkės klampumas lizdinėje aplinkoje buvo labai didelis, ką nulemia išlikęs natūralus arba artimas natūraliam hidrologinis režimas. Tai ypač būdinga Lietuvos šiaurės vakarinės dalies aukštapelkėms – Kamanoms, Reiskių ir Aukštąjam Tyrui. Nors Čepkeliuose nėra klampynių, dirvinio sėjiko perėjimo vietose buvo labai šlapia. Pavasarį visose rūšies perėjimo vietose būna santykinai daug atviro vandens plotų: ežerokšnių ir balų. Vėliau balų vietoje, šioms išdžiuvus, lieka durpynės. Atlikti tyrimai parodė, kad patys ežerokšniai nėra svarbūs, skirtingai nuo balų, kurios būtinos dirvinio sėjiko perėjimo vietose. Tačiau ežerokšnių artimoje aplinkoje dažnai susiformuoja klampynės, kurios ir yra svarbus rūšies perimviečių elementas. Nusausinus pelkes, jose sumažėja dirviniam sėjikui reikalingų dumblynių, be to, atviri plotai greičiau užželia pušaitėmis ir beržiukais. Todėl hidrologinio režimo palaikymas yra labai svarbus rūšies veisimosi vietose. Pažeistose potencialiose perimvietėse būtų tikslinga atkurti buvusį hidrologinį režimą. Kupstuotumas dirviniam sėjikui rekšmės neturi, nes jis rastas perint tiek visiškai lygiose (Kamanos), tiek stipriai kupstuotose (Čepkeliai) aukštapelkių vietose, kur kupstų aukštis yra 15–40 cm. Kitose šalyse (Didžioji Britanija, Danija, Airija) peri ir viržynuose ar plynaukščių atviruose plotuose, primenančiuose tundrinį kraštovaizdį. Mitybinės buveinės perėjimo metu yra greta perimviečių. Tačiau jaunikliams pradėjus skraidyti, dirviniai sėjikai palieka aukštapelkes ir klajodami maitinasi dirbamuose laukuose. Nėra duomenų, kokiame plote ir kokiu atstumu nuo buvusių veisimosi vietų naudojamos mitybinės teritorijos, nors užsienio šalyse besimaitinantys paukščiai buvo stebimi 2–5 km atstumu nuo perėjimo vietos. Migracijų metu ir žiemavietėse dažniausiai apsistoja dumblėtose seklumose (tarp jų nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose), dirbamuose laukuose (ypač arimuose), pajūrio ar upių pakrantėse, rečiau intensyviai naudojamose ganyklose ar intensyviai eksploatuojamose pievose. Tačiau pirmenybė visada teikiama dumbėtoms seklumoms. Kadangi rūšis jautri trikdymui, pačiose veisimosi vietose turi būti labai ribojamas žmonių lankymasis. Natūraliais priešais veisimosi vietose laikomos lapės, mangutai ir krankliai, nors nebuvo darytų tyrimų, kurie leistų įvertinti realią šių plėšrūnų dirviniam sėjikui keliamą grėsmę ir žalos mastus. Krankliai lizdus ar jauniklius dažniausiai sunaikina, jei paukščiai yra trikdomi.

Dirvinio sėjiko paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje

3. Lietuva yra pietiniame dirvinio sėjiko paplitimo arealo pakraštyje. Mūsų šalyje jis paplitęs labai sporadiškai, lokaliai, peri tik kai kuriose (dažniausiai nestipriai pažeistose) aukštapelkėse, kur yra negausus, dažniausiai peri ne daugiau nei po kelias poras. Esant ribotam paplitimui, gausa įvertinama labai tiksliai – kelių porų tikslumu. Paskutinių dešimties metu laikotarpiu perint rastas trylikoje aukštapelkių: Čepkelių pelkėje (5–6 poros), Žuvinto paliose (1 pora), Palių durpyne (3 poros), Notygalės pelkėje (1 pora), Viešvilės rezervato Artosios pelkėje (5 poros), Plynosios pelkėje (2 poros), Praviršulio Tyrelyje (1–2 poros), Mūšos Tyrelyje (4–5 poros), Kamanų pelkėje (6 poros), Reiskių Tyre (6–7 poros), Aukštajame Tyre (7–8 poros), Svencelės pelkėje (1–2 poros) ir Aukštumalos pelkėje (2–3 poros). Netolimoje praeityje perėjo Amalvo aukštapelkėje (neberandamas nuo 1993 metų), Baltsamanės pelkėje (neberandamas po 1995 metų), Kepurinės pelkėje (neberandamas nuo 1998 metų), Labanoro regioninio parko Girutiškio rezervatui priklausančioje pelkėje (nežinoma kuomet rastas perint, bet nebeaptinkamas nuo 1998 metų), Šauklių riedulyne (paukščiai stebėti XX a. septintąjame dešimtmetyje, tačiau perėjimo faktai neįrodyti). XIX a. ornitologinėse suvestinėse minima, kad peri Žuvinto ir Ežerėlio pelkėse. Tačiau pastarojoje vietoje, pradėjus durpių gavybą, buvo sunaikintos veisimosi buveinės. Dėl durpių gavybos dirviniai sėjikai nebesutinkami ir Laukystos durpyne. 2000–2002 metais Lietuvos perinti populiacija buvo vertinama 43–51 poromis. Panašiai gausa nurodoma ir 1990 metais, todėl šalies populiacija vertinta kaip stabili ar nedaug mažėjanti. Tačiau 2005 ir 2008 metų monitoringo duomenimis, kuomet dirvinių sėjikų apskaitos buvo vykdomos įgyvendinant Valstybinę aplinkos monitoringo programą, rūšies perinčios populiacijos gausa yra mažesnė: šalies populiacija įvertinta 34–48 poromis (1 lentelė). Lyginant su XX a. šeštajame dešimtmetyje vykdytomis rūšies apskaitomis, stebimas akivaizdus gausos mažėjimas. 1960 metais Artosios pelkėje buvo aptiktos 6 dirvinio sėjiko poros, o 1961 m. vykdytų tyrimų metu Mūšos Tyrelyje aptikta 10 porų, Aukštąjame Tyre – 11, Reiskių Tyre – 7, o Kamanose net 62 poros. Taigi, per paskutiniuosius 50 metų stebėtas didelis gausos mažėjimas Kamanų, Mūšos Tyrelio ir Aukštojo Tyro pelkėse, t. y. teritorijose kur peri didelė nacionalinės rūšies populiacijos dalis. Rūšies perinčios populiacijos gausos pokyčiai tiesiogiai siejasi su veisimosi buveinių ploto ir kokybės pokyčiais. Dėl durpių gavybos, kuomet buvo sunaikintos aukštapelkių buveinės, dirviniai sėjikai išnyko Laukystos pelkėje, Ežerėlio pelkių kompelkse, taip pat jų gausa sumažėjo Mūšos Tyrelio, Aukštumalos pelkėje ir Palių durpyne. Dėl buveinių kokybės prastėjimo – plynių užaugimo, rūšis išnyko Amalvo ir Kepurinės pelkėse, o gausa sumažėjo Artosios, Plynosios, Notygalės ir Kamanų pelkėse. Dėl pelkės sausinimo, kas nulėmė augalijos bendrijų pokyčius ir klampinių praradimą, rūšis išnyko Baltsamanės pelkėje, o gausa mažėja Svencelės ir Praviršulio Tyrelio pelkėse. Pastarosiose pelkėse dirvinio sėjiko buveinės gali būti gerinamos atkuriant pažeistą hidrologinį režimą, o vėliau tvarkant buveinių kokybę. Veisimuisi tinkamų buveinių be dabartinių perimviečių yra nedaug: rūšis galėtų perėti dar keliose atviresnėse aukštapelkėse – Baltsamanės, Kepurinės, Aisputiškių, Amalvo. Šiose teritorijose taip pat reikėtų atkurti hidrologinį režimą, o vėliau tvarkyti buveines.

1 lentelė. Dirvinio sėjiko populiacijos gausos įvertinimas 1994–2008 m.

Metai	Porų skaičius	Šaltinis
1994	40–50	Tucker G. M., Heath M. F. 1994. Birds in Europe: their conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International
1996	60–70	Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64
1999	60–70	Kurlavičius P., Raudonikis L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57
1999–2001	40–50	BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International.
2001	40–50	Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97
2007	45–50	Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p.
2007	43–51	Preikša Ž. 2007. Dirvinio sėjiko Pluvialis apricaria paplitimas ir buveinių pasirinkimas Lietuvoje. Ciconia, 11, p. 66–71
2008	34–48	Raudonikis L. ats.vykd. 2008. Europos bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas. Monitoringo ataskaita, Vilnius.

Dirvinio sėjiko paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale

4. Dirvinis sėjikas dabartiniu metu peri 13 pasaulio valstybių – nuo Skandinavijos šalių iki Arktinės tundros ir Chatangos baseino Rusijoje rytuose, Baltarusijos ir Lietuvos pietuose, Vokietijos, taip pat Islandijos, Britų, Farerų ir kai kuriose Arktinėse salose, Grenlandijoje. Dirvinio sėjiko perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 2,5 mln. km². Jis santykinai dalinamas į tris dalis: Atlantinę (Islandijos, Farerų salos, Grenlandija), Britų salų (kur paukščiai yra pusiau sėslūs) ir Eurazijos kontinentinę ir apima Islandiją, Daniją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Vokietiją, Rusiją, Didžiąją Britaniją, Airiją. Tačiau pietinėje arealo dalyje rūšis paplitusi labai sporadiškai, peri palyginti nedidelio ploto teritorijose, todėl sutinkama palygini nedaugelyje vietų. Todėl pagal bendrą rūšies paplitimo arealo plotą yra problematiška nustatyti, kokią jo dalį užima rūšiai tinkamos buveinės. Šiuo metu pasaulyje peri nuo 460 000 iki 740 000 porų (2 lentelė). Didelis dirvinio sėjiko vietinių populiacijų mažėjimas Europoje buvo pastebėtas jau XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Būtent tada rūšis visiškai išnyko Lenkijoje, Olandijoje, pietinėje Švedijoje arba stipriai sumažėjo gausa Vokietijoje, Danijoje bei Anglijoje. 1970–1990 metais dirvinio sėjiko populiacija laikyta stabilia ar stebėtos mažėjimo tendencijos jų paplitimo arealo dalyje į pietus nuo Suomijos. 1990–2000 m. laikotarpiu daugelyje Europos šalių rūšies perinčios populiacijos buvo vertinamos kaip stabilios. Mažėjimo tendencijos registruotos tik Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Danijoje, Švedijoje ir Lietuvoje. O Suomijoje ir Baltarusijoje stebimos net gausėjimo tendencijos (iki 10 proc. populiacijos).

2 lentelė. Dirvinio sėjiko perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė)

Šalis	Porų skaičius	Įvertinimo laikotarpis (metais)
Baltarusija	100–110	1997–2000
Lietuva	40–50	1999–2001
Latvija	350–450	1990–2000
Estija	3 000–5 000	1998
Suomija	40 000–80 000	1998–2002
Norvegija	50 000–100 000	1990–2003
Švedija	50 000–90 000	1999–2000
Danija (su Farerų salomis ir Grenlandija)	629–655	1990–2001
Vokietija	22	1995–1999
Didžioji Britanija	38 400–59 400	1980–2000
Airija	200–400	1988–1991
Islandija	250 000–310 000	1999–2001
Rusija	24 000–95 000	1990–2000
Pasaulinė populiacija	460 000–740 000

Dirvinio sėjiko veisimosi biologija

5. Dirvinis sėjikas santykinai daug laiko praleidžia ant žemės ir palyginti mažai skraido. Maitinasi bėgiodamas žeme, o pakyla dažniausiai tik pabaidytas arba tuoktuvinių skrydžių metu. Pora užima individualią veisimosi teritoriją, kurią aktyviai gina ir kurios dydis labai varijuoja ir, matomai, priklauso nuo mitybinių sąlygų veisimosi vietoje. Turimais duomenimis, Lietuvoje mažiausios individualios teritorijos užregistruotos Palių durpyne, kur porai tenka vos 40 ha. Tačiau kitose vietose perinčiai porai vidutiniškai tenka daug didesnis pelkės plotas. Duomenų apie tikslesnį poros individualios teritorijos dydį nėra, nes nebuvo atliekami specialūs tam reikalingi tyrimai. Taip pat nėra žinomos dirvinių sėjikų maitinimosi teritorijos už pelkių, kuriose peri, ribų, todėl nežinomi ir kiti jų parametrai: plotas, atstumas nuo veisimosi vietų, jų skaičius. Peri ant žemės. Lizdą krauna šalia klampynių, nors jis gali būti ir sausesnėje vietoje. Apaugusių aukštapelkės plotų vengia. Lizdas – duobutė tarp samanų, žolinių augalų ar neaukštų viržių krūmų, menkai išklotas viksvų stiebeliais, kartais vien pušų spygliais. Monogamai. Perėti pradeda balandžio antrojoje pusėje–gegužės pradžioje. Veda vieną vadą, tačiau žuvus pirmąjai dėčiai, peri pakartotinai. Tuo atveju dirvinių sėjikų poros pelkėse stebimos dar liepos pradžioje. Deda 4, retai 3 ar 5 kiaušinius. Inkubacija trunka 27 dienas. Peri tik patelė, o patinas gina lizdo teritoriją. Poros yra prisirišusios prie senųjų perimviečių ir žinomas atvejis, kai lizdas lizdas buvo toje pačioje vietoje tris metus iš eilės. Tik išsiritę jaunikliai po keleto valandų jau gali palikti lizdą, tačiau jame gali išbūti ir kelias dienas. 21–28 dienų amžiaus jaunikliai pradeda skraidyti ir tampa savarankiškais. Tuomet dirviniai sėjikai palieka veisimosi vietas (aukštapelkes) ir klajoja po aplinkinius laukus. Patelių vidutinis metinis produktyvumas nėra žinomas, nes tokie tyrimai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse nebuvo atliekami.

Dirvinio sėjiko mityba, žiemojimas, migracija

6. Dirvinio sėjiko mitybinis spektras yra platus. Iš bestuburių gyvūnų didžiąją dalį sudaro vabalai ir jų lervos bei sliekai. Veisimosi vietose minta vabzdžiais – spragšių lervomis, lapgraužiais, straubliukais, žygiais, taip pat aukštapelkėse augančiomis uogomis, kurių ypač daug lesa baigiantis veisimosi sezonui. Taip pat minta žolių sėklomis ar net varpinių augalų bei samanų dalimis. Maistą ima dažniausiai nuo žemės ar augalų paviršiaus, rečiau negiliai (iki 1–2 cm) iš grunto. Maitinasi aktyviai, bėgiodamas ir trumpam sustodamas paimti maisto. Maitinasi pavieniui, o migracijų metu dideliais būriais. Veisimosi metu turi gana pastovias maitinimosi vietas, kurias lanko metai iš metų ir kurios gali būti nuo perėjimo vietų nutolusios 2–5 km ar net didesniu atstumu. Kai išsirita jaunikliai ir jų auginimo metu dirviniai sėjikai maitinasi aukštapelkėse, nors čia mitybinės sąlygos ir blogesnės. Jaunikliai, matomai, maitinasi panašiu maistu kaip ir suaugę, nors duomenų apie tai nėra. Po veisimosi sezono dirvinis sėjikas dažniau sutinkamas šlapžemėse, pasižymiančiose ypatinga bestuburių gausa: nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, vandens telkinių dumblėtose pakrantėse, upių deltose arba pajūrio pakrantėse bei seklumose. Mitybos konkurentai yra panašiose vietose ir panašiais objektais mintantys paukščiai, pvz., perkūno oželis. Migruojančių dirvinių sėjikų skaitlingos sankaupos Lietuvoje formuojasi rugsėj°spalio mėnesiais. Remiantis 2008 metų vykdytų migruojančių dirvinių sėjikų apskaitų duomenimis, iš 22 234 aptiktų paukščių 76,3 proc. stebėta arimuose arba želmenyse, o 23,2 proc. – nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose. Dažniausiai stebimi 50–350 individų turintys būriai, o didžiausi būriai – virš 2000 paukščių, aptikti Joniškio ir Pakruojo rajonuose. Pavasarį į Žuvintą dirviniai sėjikai atskrenda kovo mėn. antrąją dekadą, tačiau traukimas vyksta visą balandžio mėn., kuomet traukia šiaurėje perintys paukščiai. Kamanų pelkėje paukščiai pasirodo balandžio pirmojoje pusėje. Lietuvoje perinčių paukščių žiemojimo vietos nenustatytos. Kontinentinėje Europoje perintys dirviniai sėjikai (tarp jų ir Lietuvoje) priskiriami tolimiesiems migrantams ir žiemoja Vakarų Europoje ir Viduržemio jūros baseine, pasiekdami Šiaurės Afrikos krantus. Žinoma vienas dirvinio sėjiko žiemojimo atvejis Lietuvos pajūryje.

Dirvinio sėjiko nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas

7. Dirvinis sėjikas įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą nustatytas Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Dirvinis sėjikas įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą Lietuvo Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531). Dirvinis sėjikas įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) I priedą, į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) II priedą ir Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (Žin., 2004, Nr. 125-4509) II priedą.

II. dirvinio sėjiko, jo populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas

Radaviečių apsaugos būklė

8. Šiuo metu daugiau nei 90 proc. dirvinio sėjiko nacionalinės perinčios populiacijos sutinkama saugomose teritorijose, įtrauktose į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų (toliau – PAST), sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Šiose šešiose PAST – „Kamanų rezervatas“ (LTAKMB001), „Reiskių Tyro pelkė“ (LTPLUB002), „Aukštojo Tyro pelkė“ (LTPLUB003), „Čepkelių pelkė“ (LTVARB002), „Mūšos Tyrelio pelkė“ (LTJONB001) ir „Praviršulio Tyrelio pelkė“ – dirvinio sėjiko veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų, minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl: a) natūralių pelkinių buveinių sukcesinių procesų (augalijos bendrijų kaita, klimatiniai pokyčiai); b) nepalankaus hidrologinio režimo (Mūšos Tyrelyje, Kamanų pelkėje, Praviršulio Tyrelyje); c) žmogaus ūkinės veiklos – durpių gavybos (Mūšos Tyrelis); d) specialių gamtotvarkinių priemonių nevykdymo (Praviršulio Tyrelis). Vienose istoriškai žinomose stulgių veisimosi teritorijose buveinių pokyčiai nedideli (Reiskių Tyras, Aukštasis Tyras), tuo tarpu kitos teritorijos pasikeitė iš esmės dėl pažeisto hidrologinio režimo (Mūšos Tyrelis, Palių durpynas, Notygalės pelkė, Svencelės pelkė, Aukštumalos pelkė, Žuvinto palios, Kamanų pelkė) ar natūralių sukcesijos procesų (Artosios pelkė, Plynosios pelkė, Čepkelių pelkė, Kepurinės pelkė). Vertinant šalies mastu, dirvinio sėjiko radaviečių apsaugos būklė tiek PAST, tiek už jų ribų vertinama kaip nepalanki, nes: a) aukštapelkių plynių – svarbiausių rūšies veisimosi buveinių, kokybė dėl nepalankios hidrologinės ir klimatinės situacijos bei pelkių naudojimo ypatumų (durpynų atveju) blogėja (plynės palaipsniui užauga sumedėjusia augalija), taip pat mažėja jų plotas, o be specialios priežiūros darbų šio proceso neįmanoma sustabdyti; b) ateities perspektyvos nėra palankios, nes aukštapelkių specialūs tvarkymo darbai vykdyti tik atskirose teritorijose ir palyginti nedideliuose plotuose, o natūrali plynių formavimo priemonė – gaisrai, nedelsiant gesinami, o dirbtinai juos naudoti gamtotvarkos darbams šiuo metu neleidžia šalies teisinė bazė; c) bebrų veikla, padedanti natūraliai formuotis palankiam hidrologiniam režimui, teritorijų apylinkėse reguliuojama įvairiais būdais. Be to, tęsiamas durpių kasimas greta dirvinio sėjiko perimviečių esančiuose pramoniniuose durpynuose – Aukštumalos, Mūšos Tyrelio, Palių durpyno. Rūšies radaviečių būklės blogėjimą patvirtina ir nepalankūs perinčios dirvinio sėjiko populiacijos gausos pokyčiai.

Populiacijos dydis ir pasiskirstymas

9. Rūšies nykimui didžiausią įtaką daro buveinių praradimas ir jų būklės prastėjimas daugiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ypatumų (pelkių ir aplinkinių teritorijų sausinimo, durpių gavybos gretimuose perimvietėms plotuose), taip pat natūralūs pelkių augalijos bendrijų pokyčiai (užaugimas sumedėjusia augalija) ir klimato kaita. Be to, neigiamą įtaką perinčiai populiacijai daro išaugęs plėšrūnų – lapių, mangutų, kiaunių, kranklių skaičius, kuris saugomose teritorijose praktiškai nebereguliuojamas. Svencelės pelkėje nustatyti faktai, kuomet dirviniai sėjikai neišsiperi dėl per didelės kranklių gausos. Lietuvos teritorijoje yra maždaug 3 proc. viso žinomo rūšies arealo. Joje gyvena ne daugiau 50 dirvinio sėjiko porų, kas sudaro maždaug 0,01 proc. pasaulinės populiacijos. Rūšiai būdingas sporadiškas ir labai lokalus paplitimas, kas siejama su veisimosi buveinių – natūralių ir pusiau natūralių aukštapelkių, paplitimu šalyje. Paskutinės rūšies inventorizacijos metu (2000–2002 m.) dirviniai sėjikai rasti 13 aukštapelkių, kuriose perėjo 43–51 pora. Šių pelkių dauguma yra Vakarų ir Šiaurės vakarų Lietuvoje. Rytų Lietuvoje išlikusiose aukštapelkėse nebesutinkamos rūšiai tinkamos buveinės – klampynės ir atviros plynės. Daugiau nei pusė šalies populiacijos aptikta keturiose pelkėse: Kamanų, Mūšos Tyrelio, Reiskių Tyro ir Aukštojo Tyro (23–26 poros 2002 m. ir 18–25 – 2008 m.). Šiose teritorijose dirvinių sėjikų vietinės populiacijos yra palyginti gausios, todėl jos laikomos stabiliausiomis. Dauguma šių pelkių išsaugojo natūralius bruožus, todėl jos yra perspektyviausios saugant perinčius paukščius. Tačiau didžiausias perinčių porų tankumas aptiktas Palių durpyne, kur vos daugiau nei 100 ha pelkės plote peri 3 dirvinių sėjikų poros. Tačiau ši teritorija nėra perspektyvi, nes likusį pelkės plotą supa eksploatuojamo durpyno teritorija. Lokalus rūšies paplitimas šalyje gali daryti teigiamą ir neigiamą įtaką rūšies išlikimui. Mat atskiras, santykinai mažo ploto (lyginant šalies mastu), teritorijas lengviau prižiūrėti, organizuoti buveinių tvarkymo ar hidrologinio režimo atkūrimo darbus, taip pat siekti nepalankių veiklos rūšių apribojimo. Tačiau, iš kitos pusės, net ir lokalūs nepalankūs žmogaus veiklos ar gamtinių sąlygų pokyčiai gali neigiamai įtakoti didelę dirvinio sėjiko populiacijos dalį šalyje. Atrenkant prioritetines vietas rūšies buveinės tvarkymo, atkūrimo projektams, būtina remtis konkrečių radaviečių būkle ir jų būklės kaitos perspektyva. Planuojant rūšies atkūrimo ar pagausinimo programas, pirmiausia turi būti atstatomas pažeistas teritorijų hidrografinis režimas. Tik jį atkūrus tikslinga pradėti augalijos tvarkymo darbus. Įgyvendinant Valstybinio aplinkos monitoringo programą, 2005 ir 2008 metais vykdyti rūšies stebėsenos darbai parodė perinčių porų skaičiaus mažėjimą keturiose iš šešių rūšies apsaugai išskirtų PAST. Stabili perinti populiacija užfiksuota Praviršulio Tyrelio ir Aukštojo Tyro pelkės PAST, taip pat Viešvilės rezervate bei Svencelės pelkėje. Tačiau įvertinus, kad gausos mažėjimas stebimas daugumoje perimviečių, kuriose veisiasi daugiau nei 50 proc. nacionalinės populiacijos, dirvinio sėjiko perinčios populiacijos būklė vertinama kaip nepalanki.

Grėsmės ir ribojantys veiksniai

10. Dirvinio sėjiko perinčios populiacijos išlikimo galimybės Lietuvoje priklauso nuo veisimosi buveinių būklės kiek daugiau nei dešimtyje didžiausių šalies aukštapelkių. Pirmasis rūšies apsaugos žingsnis turi būti informacijos apie vietines populiacijas limituojančius veiksnius surinkimas ir šiomis žiniomis pagrįstų apsaugos sprendimų priėmimas laiku. Dirvinio sėjiko populiacijoms ir buveinėms neigiamos įtakos turintys veiksniai gali būti skirstomi į lemiančius buveinių nykimą ir jų kokybės blogėjimą (buveinių degradavimą) ir tiesiogiai įtakojančius populiacijų gausumą (paukščių mirtingumą didinantys ar produktyvumą mažinantys veiksniai). Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 3 lentelėje.

3 lentelė. Grėsmių dirviniam sėjikui apibendrinimas

Grėsmė	Svarba*	Aprašymas
Veisimosi buveinių praradimas dėl degradavimo	Kritinė	Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių: - Natūralių sukcesinių pokyčių degraduojančiose aukštapelkėse – užaugimo medžiais ir augalijos dangos pokyčiais. - Pelkės hidrologinio režimo pažeidimo dėl pelkės ar aplinkinių teritorijų sausinimo. Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su biotechninių priemonių taikymu degradavusiose buveinėse – sumedėjusios augalijos iškirtimu, taip pat pažeisto hidrologinio režimo atkūrimu.
Tiesioginis veisimosi buveinių sunaikinimas	Didelė	Grėsmė kyla dėl antropogeninių veiksnių: - Pelkių bendrijų sunaikinimas dėl durpių gavybos. Tai gresia Palių durpynui ir daliai Mūšos Tyrelio aukštapelkės. - Pelkių bendrijų reikšmingi pažeidimai dėl gaisrų, kuriuos sukelia žmonės. Toks atvejis žinomas Praviršulio Tyrelyje, kur dirvinio sėjiko veisimosi buveinėse po gaisro įsigali berželiai. Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su draudimu durpių gavybai įsisavinti naujus pelkių, kuriose peri ar gali perėti dirviniai sėjikai plotus.
Hidrologinio režimo kitimas	Didelė	Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių. - Dirvinio sėjiko veisimosi buveinių ilgalaikiam palaikymui palankaus hidrologinio režimo kitimas dažniausiai siejamas su aplinkinių teritorijų sausinimo darbais. Nors paskutiniuosius kelis dešimtmečius šalyje nebevykdomi plataus masto sausinimo darbai, anksčiau įrengtos sausinimo sistemos, ypač atviros, iki šiol drenuoja pažeistas pelkes. Todėl būtina kuo skubiau atkurti pažeistą natūralų hidrologinį režimą, kol pelkinių buveinių degradavimo procesai nepasiekė kritinio lygio. Tai ypač aktualu Praviršulio Tyreliui, Notygalės pelkei, Baltsamanės pelkei, Amalvo pelkei, Svencelei. - Atskirais atvejais pelkės buvo sausinamos siekiant vėlesnio pelkių, kuriose peri dirviniai sėjikai, eksploatavimo. Dėl to buvo sausinamos pelkės: Mūšos Tyrelis, Aukštumala, Palių durpynas, Laukystos durpynas, Ežerėlio pelkių kompleksas. - Hidrologinio režimo nepalankūs pokyčiai dėl gruntinio vandens lygio žemėjimo. Jei tai parodo monitoringo darbai, būtina dirbtinomis priemonėmis kelti paviršinį iš pelkės ištekančio vandens lygį. Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su pažeisto hidrologinio režimo atkūrimu ar tinkamo rėžimo dabartinėms gamtinėms sąlygoms formavimu.
Paukščių ir lizdų žūtis	Nežinoma	Pagrindiniais natūraliais dirvinio sėjiko priešais laikomi mangutas, lapė ir kranklys. Jų daromas poveikis įvardinamas kaip svarbi grėsmė, limituojanti rūšies veisimosi sėkmingumą. Toks įvertinimas remiasi tik empiriniais duomenimis, todėl parodo pačią grėsmę, bet neįvertina jos reikšmingumo. Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdyti potencialių plėšrūnų poveikio dirvinio sėjiko veisimosi sėkmingumui tyrimai. Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su plėšrūnų daromo poveikio nustatymu, o nustačius kritinę, didelę ar vidutinę svarbą, būtina taikyti plėšrūnų reguliavimo priemones.
Trikdymas veisimosi metu	Vidutinė / Didelė	Tai susiję su žmonių specifinėmis laisvalaikio veiklos rūšimis, kurios ypač sparčiai plečiasi didelių miestų kaimynystėje. Tai važinėjimas keturračiais visureigiais (atvejai Čepkeliuose, Plynosios, Notygalės ir kt. pelkėse). Atskirais atvejais paukščiai baidomi pavasarinio spanguolių rinkimo metu, kuomet dirviniai sėjikai ypač jautrūs bet kokiam trikdymui. Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su inspekcinės veiklos gerinimu, sieiant išvengti neteisėtų lankytojų, didesnį dėmesį sutelkiant gegužės – liepos mėn. Taip pat reikėtų gerinti teritorijų lankytojų informavimą apie saugomas vertybes ir jų apsaugos aktualumą.

* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:

Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų didelėje paplitimo dalyje.

Maža grėsmė – veiksniai veikiantys paukščius lokaliai ir (ar) nereguliariai.

Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.

Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai

11. Vykdytos dirvinio sėjiko inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, naudoti metodai Lietuvoje, apibendrinti 4 lentelėje. Išsamiausi duomenys sukaupti apie dirvinio sėjiko perimvietes Kamanų, Čepkelių ir Viešvilės gamtiniuose valstybiniuose rezervatuose ir Žuvinto biosferos rezervate. Tačiau visi tyrimai sieti tik su veisimosi vietų nustatymu ir vietinės populiacijos gausos stebėsena. Tačiau paukščių gausumas ir pasiskirstymas kinta priklausomai nuo natūralių ir antropogeninių faktorių, todėl realią situacija bei vykstančius procesus parodo tik sistemingi ir metodiškai atliekami tyrimai, tarp jų pelkės hidrologinio režimo ir augalijos kaitos stebėsena. Visai nėra atliktų tyrimų apie veisimosi sėkmingumą, perėjimui naudojamų buveinių plotus, jų išsidėstymą ir kitus ekologinius parametrus. Tokie tyrimai būtini siekiant tinkamai saugoti perimvietes, maitinimosi plotus, o pasikeitus situacijai jose, laiku identifikuoti kylančias grėsmes ir formuoti pagrindą tinkamiems apsaugos sprendimams laiku. Taip pat nėra tyrimų, kurie leistų įvertinti plėšrūnų daromo poveikio mastus dirvinio sėjiko veisimosi vietose. Todėl nežinoma, kaip plėšrūnai įtakoja ilgalaikę populiacijos būklę šalyje. Dirvinio sėjiko mitybinės buveinės, jų dydis, kokybinės charakteristikos Lietuvoje visai netyrinėtos.

4 lentelė. Vykdytos dirvinio sėjiko inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, naudoti metodai Lietuvoje

Data, trukmė	Tyrinėta teritorija	Naudotos metodikos
1980–2010	Čepkelių rezervatas, Kamanų rezervatas, Viešvilės rezervatas	Reguliarūs rūšies gausos tyrimai atskirose saugomose teritorijose (Drobelis E., Butleris A., Margis G., Makavičius D., Mačiulis M. asm. pr.)
1983–1989	Lietuva	Pirmoji perinčių dirvinių sėjikų inventorizacija šalyje, patikrinant visas žinomas ir potencialias rūšies veisimuisi tinkamas vietas. Jos metu vykdyta pilna registruotų porų apskaita (Stašaitis J. 1993. Dirvinių sėjikų paplitimas Lietuvoje. Ciconia, 1, p. 22–24)
1995–2000	Lietuva	Perinčių paukščių atlaso duomenų rinkimas. Dirvinio sėjiko paplitimo tyrimas šalyje, taikant gyvūnijos atlasų metodą (Kurlavičius P. (red.) 2006. Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas: Lututė)
1998–2002	Lietuva	Antroji perinčių dirvinių sėjikų inventorizacija šalyje, patikrinant visas žinomas ir potencialias rūšies veisimuisi tinkamas vietas. Jos metu vykdyta pilna registruotų porų apskaita (Preikša Ž. 2007. Dirvinio sėjiko Pluvialis apricaria paplitimas ir buveinių pasirinkimas Lietuvoje. Ciconia, 11, p. 66–71)
2001–2003	Lietuva	Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių inventorizacija. Identifikuotos svarbiausios stulgio veisimosi teritorijos, kuriose įsteigtos 5 Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (atliko Lietuvos ornitologų draugija, dalyvaudama DANCEE finansuotame Ornis Consult bei NEPCon vykdytame projekte „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“)
2005–2008	Lietuva	Kasmetinis perinčios populiacijos monitoringas, įgyvendinant Valstybinę monitoringo programą. Naudotos specialiai rūšies monitoringui parengtos metodikos (Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas, 2005–2010. Metinės ataskaitos)
2008	Lietuvos 28 rajonai	Migruojančių dirvinių sėjikų sankaupų apskaita taikant paieškos metodiką (Pakštytė E. 2009. Dirvinių sėjikų (Pluvialis apricaria) ir pempių (Vanellus vanellus) apskaita Lietuvoje 2008 m. rudenį. Paukščiai, 1, p. 27–29.

Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas

12. Aukštojo Tyro gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-266 (Žin., 2007, Nr. 56-2189), numatytos priemonės, gerinančios dirvinio sėjiko apsaugos būklę šioje rūšies apsaugai skirtoje teritorijoje. Kepurinės pelkės gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. D1-129 (Žin., 2007, Nr. 29-1066), Notygalės pelkės gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. D1-189 (Žin., 2007, Nr.40-1501), Gerutiškio gamtinio rezervato pelkių komplekso gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-333 (Žin., 2007, Nr. 68-2684), ir Amalvo pelkių masyvo gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. D1-532 (Žin., 2007, Nr. 110-4523), numatytos atitinkamų potencialių dirvinio sėjiko veisimosi teritorijų tvarkymo priemonės, taip pat turėsiančios pagerinti rūšies veisimosi buveinių būklę. Visų minėtų priemonių efektyvumas dar nėra nustatytas.

III. Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės

Tikslas – išsaugoti gyvybingą dirvinio sėjiko populiaciją šalyje
Uždaviniai	Priemonės
1. Atkurti veisimuisi tinkamas vietas.	1.1. atkurti degradavusias dirvinio sėjiko veisimosi buveines aukštapelkėse, iškertant sumedėjusią augaliją; 1.2. atkurti hidrologinį režimą drenažo sistemų pažeistose pelkėse; 1.3. tikrinti potencialias veisimosi teritorijas ir planuoti jose tvarkymo priemones; 1.4. taikant specialias biotechnines priemones, atriboti išlikusias natūralias pelkines ekosistemas (esamų ar potencialių rūšies perimviečių) nuo greta esančių eksploatuojamų durpynų poveikio; 1.5. įtraukti potencialias veisimosi vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą; 1.6. vizualių stebėjimų būdu nustatyti mitybos vietas, jų erdvinį pasiskirstymą ir svarbą.
2. Palaikyti palankią perimviečių ir mitybinių vietų būklę.	2.1. įtraukti tikslias perimvietes ir mitybines vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą; 2.2. parengti rekomendacijas dėl tinkamo mitybos vietų tvarkymo.
3. Sumažinti trikdymą veisimosi vietose.	rūšies perimvietėse palaikyti ramią aplinką balandži°birželio mėn., t. y. kad teritorijoje nesilankytų žmonės, ypač motorizuotos transporto priemonės.
4. Įvertinti plėšrūnų daromo poveikio reikšmingumą perinčiai populiacijai.	nustatyti plėšrūnų rūšių sudėtį ir jų daromą žalą (sunaikintų dirvinio sėjiko dėčių ir vadų skaičiaus) taikant tiesioginius perimviečių stebėsenos metodus.
5. Skleisti informaciją lankytojams ir visuomenei apie saugomos rūšies buveinių apsaugos poreikį.	5.1. sukurti 30 minučių trukmės filmą, išpirkti televizijos eterį filmo ir jo reklamos demonstravimui; 5.2. įrengti stendus apie trikdymo žalą žmonių lankomose dirvinio sėjiko veisimosi vietose; 5.3. parengti ir publikuoti vietinėje bei respublikinėje spaudoje ir internete švietėjiškus straipsnius apie rūšies apsaugos poreikius ir svarbą.
6. Vykdyti informatyvios populiacijos būklės stebėseną.	6.1. sukurti ir įgyvendinti esminius populiacijos būklės parametrus (t. y. gausą, veisimosi sėkmingumą ir produktyvumą) fiksuojančią monitoringo sistemą; 6.2. įtraukti žinomas perimvietes ir potencialias veisimosi vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą.

_________________