LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠILUMOS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS
2001 m. gruodžio 3 d. Nr. 1439
Vilnius
Pritarti Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo koncepcijai (pridedama).
MINISTRAS PIRMININKAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS
ŪKIO MINISTRAS PETRAS ČĖSNA
______________
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1439
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
II. PAGRINDINĖS ĮSTATYMO NUOSTATOS
Įstatymo reguliavimo sritis ir tikslai
2. Šilumos įstatymas nustato bendrąsias šilumos ūkio subjektų veiklos, tarpusavio santykių, atsakomybės ir jų valstybinio reguliavimo nuostatas. Įstatymu siekiama:
3. Esminę įtaką šalies ūkiui turintiems šilumos ūkio plėtros sprendimams aprobuoti, atskirų energetikos ūkio sektorių sprendimams suderinti ir priimamų sprendimų viešumui užtikrinti bus steigiama Šilumos ūkio taryba.
Įstatyme bus nustatyta, kad savivaldybių ar šilumos įmonių investiciniai sprendimai ir projektai sprendimų dėl šių įmonių reorganizavimo, privatizavimo, perdavimo nuomai ar koncesijai privalo būti pateikiami Šilumos ūkio tarybai, kad ši parengtų išvadas. Šios išvados bus skelbiamos viešai. Galutinį sprendimą priims įgaliota institucija.
Įstatyme bus nustatyta, kad savivaldybių ar valstybės garantijos dėl paskolų gali būti suteiktos tik Šilumos ūkio tarybai pritarus. Tarybos pritarimo reikės naujų kombinuoto ciklo elektros ir šilumos gamybos jėgainių, didesnių kaip 50 MW, statybai. Taryba priims sprendimus dėl rekomenduojamos elektros energijos gamybos metinės kvotos kombinuoto ciklo jėgainėse.
Ūkio ministro vadovaujama Šilumos ūkio taryba bus sudaryta iš Ūkio ministerijos, Aplinkos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, dujų, elektros energetikos sektorių įgaliotų atstovų, Energetikų sąjungos, Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos, kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų specialistų.
Šilumos ūkio tarybos teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Mažesnės už nustatytąją apimties projektai galės būti derinami su atskiromis tarnybomis darbo tvarka.
4. Savivaldybė reguliuos šilumos ūkį pagal savivaldybės tarybos patvirtintą ilgalaikį specialųjį šilumos ūkio plėtros planą.
Plano sprendimus, darysiančius esminį poveikį šalies energetikos ūkiui ir aplinkai, savivaldybė derins su Šilumos ūkio taryba. Bus derinami sprendimai dėl investicijų šiose srityse: kombinuotoji šilumos ir elektros energijos gamyba, šilumos gamybai numatomo naudoti importuojamo į Lietuvą kuro, taip pat vietinio kuro bendras kiekis, teršalų emisijų į aplinką šilumos gamybos procese bendra apimtis, planui įgyvendinti reikalingos lėšos ir jų šaltiniai.
5. Ūkio ministerija teiks savivaldybėms metodinę paramą jų planams parengti. Pagrindinis planavimo principas – vartotojų šilumos poreikių tenkinimas mažiausiomis šalies energetikos sistemos sąnaudomis.
Siekdama derinti su Nacionaline energetikos strategija tuos savivaldybių sprendimus šilumos ūkyje, kurie turi valstybinę arba regioninę reikšmę, Ūkio ministerija rengs pagrindines šilumos ūkio plėtros kryptis (nacionalinį šilumos ūkio plėtros planą), susidedančias iš: valstybės politikos šilumos ūkyje ir naudojamų priemonių, valstybinės ar regioninės reikšmės šilumos ūkio rodiklių suvestinės, parengtos savivaldybių planų pagrindu, ir kasmet atnaujinamo savivaldybių investicijų į šilumos ūkį projektų, turinčių esminį poveikį šalies energetikos ūkiui ir aplinkai, sąrašo.
Šilumos vartotojų teisės
6. Numatoma praplėsti šilumos vartotojų teises, suteikti jiems daugiau laisvės ir galimybių rinktis.
Šilumos vartotojai turės teisę laisvai pasirinkti jų pageidaujamą apsirūpinimo šiluma būdą. Vartotojas, pasirinkęs arba norintis pakeisti esamą pagrindinį apsirūpinimo šiluma būdą, savo sprendimą turės suderinti su savivaldybe. Centralizuotas šilumos tiekimas yra kolektyvinė sistema, ir pavienių vartotojų apsisprendimas dėl šilumos tiekimo būdo gali smarkiai paveikti kitus vartotojus. Kad būtų paisoma visų vartotojų interesų, savivaldybei įstatymas suteiks teisę prireikus atidėti vartotojo pasirinkimo įgyvendinimą, jeigu tai pablogintų likusių vartotojų padėtį, tačiau ne ilgesniam už įstatyme nustatytąjį laikotarpiui, kuriam pasibaigus vartotojas galės įgyvendinti savo pasirinkimą. Taigi savivaldybė galės rasti tinkamiausią visiems vartotojams sprendimą, pavyzdžiui, iš esmės pagerinti esamą šilumos tiekimą, kad vartotojai nebenorėtų atsijungti nuo sistemos, arba pakeisti pagrindinį šilumos tiekimo būdą visai savivaldybės specialiajame plėtros plane nurodytai teritorijai (zonai).
Šilumos vartotojai galės nevaržomi pasirinkti papildomus apsirūpinimo šiluma būdus, tačiau jie bus laikomi vartotojais šilumos, tiekiamos savivaldybės specialiajame plėtros plane nurodytai teritorijai (zonai) nustatytu pagrindiniu būdu (pagrindinis šilumos tiekimo būdas – pastato projekte numatytas pastato aprūpinimo šiluma būdas).
7. Butų savininkai turės teisę pasirinkti pageidaujamą mokesčių už šilumą paskirstymo būdą iš siūlomų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos.
8. Numatoma taikyti minimalius privalomus vartotojų šilumos įrangos techninius reikalavimus, kad vartotojai galėtų reguliuoti šildymą, taupyti šilumą ir pinigus.
Daugiabučių namų šilumos įrangą galės prižiūrėti specializuotos įmonės, gavusios šios veiklos leidimus. Kiekviename daugiabučiame name turės būti paskirtas už namo šildymo sistemą atsakingas asmuo. Jeigu daugiabučio namo šilumos įranga bus netvarkingai eksploatuojama ir dėl to galėtų kilti avarija ar pavojus žmonių saugumui arba nurodytoji įranga neatitiks privalomųjų techninių reikalavimų, atsakingi asmenys galės būti baudžiami administracine tvarka. Prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklų prijungtų daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų pageidavimu namo šilumos įrangą privalės prižiūrėti centralizuoto šilumos tiekimo įmonė. Įmonės darbuotojai privalės užtikrinti, kad gyventojų įgaliotas atstovas panorėjęs galėtų patekti į namo šilumos reguliavimo mazgą.
9. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija gins šilumos vartotojų teises ir interesus. Komisijos sprendimai privalomi savivaldybėms ir visiems šilumos ūkio subjektams.
Šilumos tiekimo decentralizavimas
10. Numatoma racionaliai derinti centralizuotą šilumos tiekimą su decentralizuotu vartotojų apsirūpinimu autonominių vartotojų sistemų gaminama šiluma. Kur daug šilumos vartotojų, esami šilumos tinklai geros būklės, užtikrinami geri efektyvumo rodikliai, pirmenybė bus teikiama centralizuotam šilumos tiekimui. Tai pirmiausia pasakytina apie kogeneracinės gamybos šilumos naudojimą.
Mažuose termofikuotuose miesteliuose, buvusiose didžiųjų gamyklų, kolūkių ir kitų ūkių centrinėse gyvenvietėse tikslingiausia būtų įrengti vietinį kurą (medieną, šiaudus, durpes) naudojančias nedideles, efektyvias vandens šildymo katilines vartotojams priklausančiuose pastatuose, kad jos aprūpintų šiluma pavienius daugiabučius namus, visuomeninius pastatus arba nedideles tokių namų grupes.
Centralizuotą ir decentralizuotą šilumos tiekimą numatoma derinti parengiant savivaldybių šilumos ūkio plėtros planus pagal mažiausių šilumos tiekimo visiems vartotojams sąnaudų ir minimalaus poveikio aplinkai kriterijus.
11. Priimdama sprendimus, savivaldybė turės vadovautis suderintu specialiuoju šilumos ūkio plėtros planu su nurodytomis teritorijomis (zonomis), kurioms nustatytas pagrindinis šilumos tiekimo būdas. Plane galės būti pažymėtos zonos, kuriose naujiems vartotojams leidžiama laisvai pasirinkti pagrindinį šilumos tiekimo būdą be išankstinių apribojimų. Tai galės būti teritorijos, kuriose jau nutiesti centralizuoto šilumos tiekimo ir gamtinių dujų tinklai.
12. Vartotojas, kuris pažeisdamas nustatytąją tvarką atsijungs nuo centralizuoto šilumos tiekimo tinklų pažymėtoje zonoje, mokės šilumos tiekimo įmonei šilumos tarifo dalį – galios dedamąją.
13. Daugiabutis namas bus aprūpinamas šiluma pasirinktuoju vienu pagrindiniu būdu, o daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai (išskyrus pakeitusiuosius pagrindinį aprūpinimo šiluma būdą nustatytąja tvarka iki šio įstatymo įsigaliojimo) bus laikomi vartotojais šilumos, tiekiamos šiuo pagrindiniu būdu, nepriklausomai nuo to, kaip jie šildosi butus ar kitas patalpas.
Jeigu pagrindinis aprūpinimo šiluma būdas yra centralizuotas šilumos tiekimas, butų ar patalpų savininkai, pakeitę pagrindinį aprūpinimo šiluma būdą jiems priklausančiuose butuose ar patalpose, išlieka centralizuoto šilumos tiekimo vartotojais ir moka šilumos tiekėjui šilumos tarifo galios dedamąją. Butų ar patalpų savininkai, pakeitę pagrindinį aprūpinimo šiluma būdą nustatytąja tvarka iki šio įstatymo įsigaliojimo, apmoka jiems tenkančią bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidų dalį.
14. Savivaldybės priims sprendimus dėl vartotojų aprūpinimo buitiniu karštu vandeniu pagal specialųjį plėtros planą su nurodytomis teritorijomis (zonomis), kuriose numatoma karštą vandenį tiekti centralizuotai arba decentralizuotai. Plane galės būti nustatytos sąlygos, kuriomis pažymėtose zonose (ypač nedidelių gyvenviečių) karštas vanduo būtų tiekiamas tik šildymo laikotarpiu (sezoninis tiekimas), o vasarą jį ruoštųsi pats vartotojas. Norėdamas pereiti prie sezoninio karšto vandens tiekimo, tiekėjas parengs su vartotoju suderintas priemones ir numatys reikiamas investicijas.
Šilumos dalikliai
15. Įstatyme bus įteisintos pastate sunaudoto bendrojo šilumos kiekio išdalijimo schemos su butuose ar kitose patalpose įrengtais šilumos skaitikliais, šilumos dalikliais, buitinio karšto vandens skaitikliais, taip pat kitos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos aprobuotos schemos.
Konkurencija
16. Įmonė, eksploatuojanti šilumos tiekimo tinklą, vykdys centralizuoto šilumos tiekimo operatoriaus funkcijas. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos operatorius privalės pirkti šilumos tinklui nepriklausomų gamintojų šilumą, teikdamas pirmenybę energijai, atitinkančiai tiekimo patikimumo, aplinkosaugos ir kokybės reikalavimus ir parduodamai mažesne kaina už tam tinklui nustatytą bazinę šilumos kainą. Nepriklausomas šilumos gamintojas – įmonė, gaminanti ir tiekianti šilumą tiekimo tinklui, tačiau nesusijusi turtiniais santykiais su šilumos tiekimo tinklą eksploatuojančia įmone.
17. Valstybė ir savivaldybės teiks pirmenybę iš biokuro pagamintos šilumos, įskaitant pagamintąją iš deginamų atliekų, pirkimui centralizuotoms šilumos tiekimo sistemoms, atsižvelgdamos į tiekimo patikimumo didinimą ir kuro importo mažinimą – jo keitimą vietiniu, taip pat aplinkos taršos, susijusios su šilumos gamyba, mažinimą. Numatoma be išimčių apmokestinti mokesčiu už aplinkos taršą visus šilumos gamintojus. Gali būti įvestas CO2 mokestis.
Jeigu šilumos gamintojas pakeis dalį šilumos gamybai naudojamų gamtinių dujų į biokurą ar deginamas gamybos atliekas ir dėl to mažės jo sunaudojamų gamtinių dujų, gamtinių dujų vartotojo grupė tokiam gamintojui nebus keičiama.
Pastatų aprūpinimo šiluma sutartys
18. Įstatyme numatomas lankstus sutarčių mechanizmas, kuris leistų šilumos vartotojams ir tiekėjams tinkamiausiai prisitaikyti prie konkrečių aplinkybių. Sutarčių objektu galės būti: centralizuotas šilumos tiekimas į pastato šilumos įvadą; šilumos paskirstymas pastato viduje; mokesčių už šilumą paskirstymas tarp kelių vartotojų, aprūpinamų šiluma iš pastato šilumos įvado.
19. Jeigu daugiabučiame name, kuriam centralizuotai tiekiama šiluma, įsteigta butų savininkų bendrija, centralizuoto šilumos tiekimo įmonė turės sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su kiekvieno buto ar kitų patalpų savininku. Šilumos įrangos priežiūros ir sunaudojamos šilumos paskirstymo sutartį su namo butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktu subjektu sudarys bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas). Jeigu daugiabučiame name, kuriam centralizuotai tiekiama šiluma, neįsteigta butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, centralizuoto šilumos tiekimo įmonė turės sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su kiekvienu buto ir kitų patalpų savininku. Tokiame name taip pat privalės būti sudaryta šilumos paskirstymo sutartis su namo šilumos įrangą eksploatuojančia įmone. Sutartį su namo butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktu šilumos paskirstytoju sudarys namo bendrojo naudojimo objektų administratorius.
20. Centralizuoto šilumos tiekimo įmonės ir daugiabučio namo kiekvieno buto ir kitų patalpų savininko šilumos pirkimo- pardavimo sutartys galės būti sudaromos standartinėmis sąlygomis, jeigu taip nuspręs namo butų savininkų bendrija arba, jeigu bendrija neįsteigta, butų ir kitų patalpų savininkai.
Standartines šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas nustatys Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
21. Jeigu pastate įdiegta mokesčių už šilumą paskirstymo sistema, centralizuoto šilumos tiekimo įmonė, tiekianti šilumą į pastato šilumos įvadą pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kartu teiks ir mokesčių už šilumą paskirstymo paslaugą, jeigu sutartimis nebus nustatyta kitaip.
Daugiabučiuose namuose vartotojams rekomenduotina visų pastate esančių šilumos, karšto ir šalto vandens skaitiklių priežiūros sutartį sudaryti su viena specializuota įmone.
Kombinuota šilumos ir elektros energijos gamyba
22. Projektuojant naujus elektros gamybos pajėgumus, pirmenybė bus teikiama kombinuotai šilumos ir elektros gamybai.
Pereinamuoju laikotarpiu, iki bus liberalizuota elektros energijos rinka, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatys elektros energijos supirkimo iš kogeneracinių jėgainių tvarką (taip pat ir reguliuojant elektros energijos supirkimo kvotas taip, kad būtų užtikrinta efektyvi šių jėgainių šiluminė apkrova).
Kainodaros principai ir kainos
23. Valstybė reguliuos šilumos kainas ir tarifus. Šilumos kainos ir tarifai (šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų eksploatavimo daugiabučiuose namuose) grindžiami tiekėjo būtinosiomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), tiekimo, šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir apskaitos išlaidomis. Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas eksploatuojančių įmonių paslaugų kainas nustatys savivaldybių tarybos, derindamos savo sprendimus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Daugiabučių namų šilumos paskirstymo sistemų modernizavimo išlaidos turės būti grindžiamos rinkos santykiais ir šalių sutartimis. Jos negalės būti įtraukiamos į valstybės normuojamas išlaidas.
24. Šilumos tiekimo sistemose, kuriose per metus tiekiama daugiau kaip 5 GWh šilumos, šilumos kainos bus skaičiuojamos atskiriant gamybos (pirkimo) ir tiekimo išlaidas. Šios kainos bus nustatomos kaip bazinės kiekvienai šilumos tiekimo sistemai ne trumpiau kaip 3 metams. Tiekėjas, tiekiantis šilumą daugiau kaip vienai šilumos tiekimo sistemai, galės nustatyti ir taikyti vidutinę bazinę šilumos kainą, jeigu tiekimo sąnaudos atskirose sistemose skirsis ne daugiau kaip 25 procentais. Bazines kainas kasmet perskaičiuos, vadovaudamasi tiekėjo iki einamųjų metų rugpjūčio 1 dienos pateiktais privalomaisiais skaičiavimais, pagal kainų skaičiavimo metodikas iki einamųjų metų spalio 1 d. ir viešai paskelbs Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Visais atvejais perskaičiuojant kainas, bus nustatomi tiekimo efektyvumo didinimo rodikliai. Bazines kainas tiekėjo teikimu viešose derybose, dalyvaujant vartotojų atstovams, derins Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Ši komisija taip pat turės teisę vienašališkai nustatyti reguliuojamąsias kainas, jeigu šilumos įmonės nesilaikys reguliuojamųjų kainų nustatymo reikalavimų.
25. Šilumos kainos turi būti sudarytos iš šilumos energijos ir šiluminės galios dedamųjų. Kainos taip pat gali turėti ir kitų dedamųjų. Kainos bus diferencijuojamos pagal vartotojų grupes, šilumos vartojimo būdus ir apimtį, šilumos kokybę, vartojimo sezoniškumą ir periodiškumą, apskaitos būdus.
26. Vartotojai atsiskaitys už patiektą šilumą pagal įvadinių šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartyse nebus nustatyta kitaip. Visi šilumos vartotojai, laiku neatsiskaitę už patiektą šilumą, privalės mokėti delspinigius.
28. Savivaldybei priklausančiose šilumos tiekimo sistemose, kuriose per metus tiekiama daugiau kaip 5 GWh šilumos, savivaldybės nuosavybėje turės išlikti šilumos tiekimo tinklas ir ne mažiau nei nustatyta šilumos gamybos pajėgumų, įskaitant reikalingą rezervą.
29. Kai šilumos tiekimą vartotojams, pažeisdama sutartį, nutrauks įmonė, kurioje savivaldybė neturi valdymo kontrolės, ir dėl to kils pavojus vartotojams, savivaldybė įgis teisę laikinai perimti šios įmonės šilumos gamybos ir tiekimo įrengimų valdymą ir eksploatuoti juos savo lėšomis, kol bus išspręstas šių vartotojų aprūpinimo šiluma klausimas, tačiau ne ilgiau nei nustatyta. Įmonės savininkui šiais veiksmais padarytą žalą numatoma kompensuoti savivaldybės lėšomis.
Investicijų efektyvumas
30. Pirmenybę numatoma teikti investicijoms, kuriomis bus siekiama mažinti šilumos gamybos, tiekimo ir paskirstymo lyginamąsias sąnaudas, taupyti šilumai gaminti naudojamą kurą, importuojamą kurą keisti į vietinį ir atsinaujinantįjį, mažinti aplinkos taršą, susijusią su šilumos gamyba, įrengti vartotojų patalpose šilumos sunaudojimą reguliuojančią įrangą.
31. Didesnės už savivaldybės nustatytąją minimalią, tačiau mažesnės už Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytąją minimalią vertės investicijų projektai turės būti suderinti savivaldybėje. Didesnės už Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytąją minimalią vertės investicijų projektai turės būti suderinti su komisija. Projektą inicijavusi organizacija teiks jį Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai derinti (kopiją – Šilumos ūkio tarybai) kartu su savivaldybės išvada.
Apskaita
32. Šilumos tiekimo tinklą eksploatuojančioje įmonėje, tiekiančioje per metus daugiau kaip 5 GWh šilumos, kuri gamina ar paskirsto šilumą, turės būti tvarkoma atskira šilumos gamybos, tiekimo ir paskirstymo išlaidų apskaita. Jeigu viena įmonė eksploatuoja daugiau kaip vieną šilumos tiekimo sistemą, kiekvienai jų bus tvarkoma atskira išlaidų apskaita.
Licencijos ir leidimai
33. Šilumos tiekėjas privalės turėti šilumos tiekimo licenciją. Šis reikalavimas nebus taikomas nepriklausomiems šilumos gamintojams, parduodantiems šilumą centralizuoto šilumos tiekimo sistemoms, taip pat įmonėms, gaminančioms šilumą tik savo reikmėms.
Licencijoje bus nustatytos šilumos tiekimo sąlygos ilgam laikui (10-15 metų). Bus nurodyti vartotojai, kuriems licencijos turėtojas privalės tiekti šilumą, nustatyti pagrindiniai techniniai šilumos tiekimo reikalavimai, šilumai gaminti naudojamas kuras, aplinkos taršos apribojimai, šilumos kainos formulė ir jos tikslinimo sąlygos, reglamentuojami rizikos klausimai, susiję su vartotojų atsijungimu nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir kito pagrindinio šilumos tiekimo būdo pasirinkimu.
34. Šilumos tiekimo licencijas įmonėms, tiekiančioms daugiau kaip 5 GWh šilumos per metus, išduos Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o mažesnėms įmonėms – savivaldybės, dalyvaujant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovui.
35. Šilumos paskirstymo įmonė privalės turėti šilumos paskirstymo veiklos leidimą. Šiuos leidimus išduos Energetikos valstybinė inspekcija.
36. Licencijų ir leidimų išdavimu bus siekiama užtikrinti deramą gyventojų ir kitų šilumos vartotojų aptarnavimą ir saugų šilumos įrenginių darbą. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Energetikos valstybinė inspekcija, savivaldybės kontroliuos, kaip licencijų ir leidimų turėtojai laikosi juose nustatytų reikalavimų. Nustačius pažeidimus, licencijas išdavusios institucijos turės teisę sustabdyti jų išduotų licencijų ar leidimų galiojimą ar juos panaikinti.
Veiklos viešumas
37. Informacija apie šilumą gaminančių ir tiekiančių įmonių sąnaudas turės būti vieša nepriklausomai nuo įmonių nuosavybės ar valdymo formos.
Tiekėjų veiklos kontrolė
38. Tiekėjų kontrolės teises pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą kompetenciją turės Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka – kitos šilumos vartotojams atstovaujančios institucijos. Kontrolė – minėtųjų institucijų teisė veikti šilumos tiekimo įmonių sprendimus, pavyzdžiui, skirti atstovus į šių įmonių stebėtojų tarybas.
Įstatymo struktūra
39. Numatomi tokie įstatymo skirsniai:
Bendrosios nuostatos;
Šilumos sektoriaus reguliavimas;
Šilumos ūkio planavimas;
Šilumos tiekimas;
Šilumos tiekimo vartotojams nutraukimas;
Sutartys, reglamentuojančios pastatų aprūpinimą šiluma;
Šilumos paskirstymas daugiabučiuose namuose;
Šilumos vartotojų prijungimas prie šilumos tiekimo sistemos ir atjungimas nuo jos;
Šilumos vartotojų skundai.
Ginčų sprendimo tvarka;
Licencijos ir leidimai;
Šilumos kainodara;
Investicijos;
Šilumos tiekimo sąnaudų apskaita;
Savivaldybės šilumos ūkio valdymo perdavimas trečiajai šaliai;
Įstatymo įgyvendinimas.