LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 2 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES 2 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1995 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. gegužės 30 d. išnagrinėjo bylą Nr. 4/95 pagal pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas 1994 m. liepos 20 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal I. Čeplevičiūtės skundą dėl Kauno miesto valdybos potvarkio, kuriuo buvo atsisakyta atstatyti I. Čeplevičiūtės nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinimo.
Kauno miesto apylinkės teismas nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Teismas nurodė, kad I. Čeplevičiūtė yra buvusio savininko įvaikės duktė. Į minėto įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą asmenų ratą įvaikių vaikai nėra įtraukti, todėl pareiškėjos, kaip įvaikės (įdukros) vaiko, teisinė padėtis yra neaiški. Pareiškėjo nuomone, „išplėsti minėto įstatymo 2 straipsnio asmenų ratą teismas vargu ar gali, tuo labiau taikyti Civilinio kodekso 573 straipsnio normas“. Teismui kilo abejonė, ar dėl to, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje nėra apibrėžtos įvaikių vaikų teisės, nepažeidžiamos jų konstitucinės teisės į nuosavybę.
Taigi pareiškėjas iš esmės prašo ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas (Žin., 1991, Nr. 21-545; 1992, Nr. 3-40) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Prašyme pareiškėjas taip pat prašo išaiškinti, ar sprendžiant teisminius ginčus, iškilusius pagal minėtą įstatymą, galima taikyti Civilinio kodekso normas ir ar tai neprieštarauja Konstitucijos nuorodoms.
Dėl šio prašymo Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą atsisakyti jį nagrinėti, nes išsiaiškinti, kuris įstatymas jų konkurencijos atveju taikytinas konkrečioje byloje, yra institucijos, taikančios įstatymą, pareiga.
II
Į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam asmeniui Seimui Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu paaiškino, kad įvaikių ir įtėvių savitarpio teises ir pareigas nustato Santuokos ir šeimos kodekso normos, kuriose nurodyta, kad šios teisės ir pareigos yra tokios pat kaip giminaičių pagal kilmę. Todėl, jo nuomone, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę ir į šalies teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės institutą buvo pripažintas iki okupacijos turėtos nuosavybės teisės tęstinumas. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymą, buvo įtvirtinta nuostata vykdyti ribotą restituciją, t. y. ginti pažeistas nuosavybės teises įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Taip buvo atsižvelgta į per 50 okupacijos metų pakitusius socialinius santykius. Taigi buvusių savininkų neteisėtai nutrauktų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis tuo metu galiojusio Civilinio kodekso normomis. 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas specialus įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
Šio įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. 1992 m. sausio 14 d. įstatymu minėtas punktas buvo papildytas nuostata, kad mirus buvusiam savininkui ir jo vaikui nuosavybės teisė į pastarajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams. Įstatymą papildžiusioje normoje atskirai nebuvo paminėti mirusio buvusio savininko įvaikiai. Todėl pareiškėjui kilo abejonė, ar mirus buvusiam savininkui ir jo įvaikiui nuosavybės teisė į išlikusio nekilnojamojo turto dalį gali būti atstatoma buvusio savininko įvaikio vaikui.
Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas. Taigi šis įstatymas numatė kitokį nei nustatyta Civiliniame kodekse nuosavybės teisių gynimą, šiems teisiniams santykiams netaikomos ir kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos.
Tačiau įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nebuvo keičiama nuosavybės teisių atstatymo teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – sutuoktinio, vaikų, įvaikių, tėvų, įtėvių ir pan. – bendroji teisinė padėtis, nustatyta Santuokos ir šeimos kodekse.
Šio kodekso 120 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Teismo sprendimu įvaikinti įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę.“ Pažymėtina, kad įvaikio teisinė padėtis iš esmės analogiškai buvo reguliuojama ir anksčiau galiojusiuose norminiuose aktuose.
Tai reiškia, kad įtėvių ir įvaikių, jų palikuonių ir kitų giminaičių šeimos teisinių santykių turinys yra toks pat kaip ir giminaičių pagal kilmę.
Taigi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto nuostata „mirus buvusio savininko vaikui“ taikytina ir įvaikiui, nes įstatymų leidėjas šioje nuostatoje specialiai nenustatė, kad yra keičiama Santuokos ir šeimos kodekse įtvirtinta įvaikio teisinė padėtis. Toks ginčijamos teisės normos aiškinimas grindžiamas bendraisiais teisės principais bei teisės tradicijomis. Teisės doktrinoje ir įstatymuose vartojami teisės terminai „vaikai (įvaikiai)“ ir „tėvai (įtėviai)“ reiškia, kad „vaikų“ sąvoka apima ir „įvaikių“ sąvoką, o „tėvų“ sąvoka – „įtėvių“ sąvoką.
Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto nuostata „mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams“ buvusio savininko įvaikio ir pastarojo vaikų (įvaikių) teisės atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ginamos taip pat, kaip ir buvusio savininko vaiko ir jo vaikų (įvaikių), todėl ji neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Vladas Pavilonis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys