Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. I-1097-257/2012;

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00741-2012-3;

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 78.1; 74.

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 17 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Laisvutės Kartanaitės,

kolegijos narių teisėjų Marytės Švažienės ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Rimai Sakalauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje atstovei Violetai Kiurienei,

dalyvaujant atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės atstovui Ričardui Bosui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą ir patikslintą pareiškimą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei dėl prašymo ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) 1 punktu patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo 3.3 p.; 6 p.; 16 p.; 22 p.; 25.1 p.; 25.2 p. teisėtumą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą pareiškimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje 2012 m. liepos 13 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui įteikė pareiškimą, kurį 2012 m liepos 30 d. patikslino, prašydamas:

1. Ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) 1 punktu patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo:

- 3 punkto 3.3. papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 6 straipsniui;

- 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktui;

- 22 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 ir 3 dalims;

- 25 punkto 25.1 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui;

16 punktas ir 25 punkto 25.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 4 daliai, 34 straipsnio 1 daliai.

2. Pripažinus, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-l82 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) 1 punktu patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo 3 punkto 3.3 papunktis, 6 punktas, 22 punktas, 25 punkto 25.1. papunktis, 16 punktas ir 25 punkto 25.2 papunktis prieštarauja aukščiau minėtoms teisės normoms, juos panaikinti.

Pareiškime (2–6, 26–30 b. l.) bei pasisakymuose teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog Šiaulių miesto savivaldybės taryba (toliau ir Taryba) 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašą. Taryba 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nusprendė pakeisti Tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir išdėstyti jį nauja redakcija. Šio sprendimo 1 punktu buvo patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašas (toliau ir Aprašas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje 2012 m. birželio 12 d. gavo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nario A. Nausėdos 2012 m. birželio 12 d. prašymą „Dėl galimo pažeidimo priimant mokinius į Šiaulių miesto mokyklas“, kuriame prašoma išsiaiškinti, ar kai kurios Aprašo teisės normos, reglamentuojančios priėmimą į asocijuotas mokyklas, jų bendradarbiavimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatoms. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis nustato, kad Vyriausybės atstovas, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Aprašo 3 punkto 3.3. papunktyje Taryba nustatė, kad „asocijuota mokykla – švietimo įstaiga, sudariusi sutartį dėl ugdymo tęstinumo su aukštesnę ugdymo programą vykdančia mokykla“. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reglamentavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, apibrėžiančiai asociacijos sąvoką: „asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus“; to paties įstatymo 6 straipsniui, kurio 1 dalyje nurodyta, kad „asociacija teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įregistruota juridinių asmenų registre“; 2 dalyje – „asociaciją registruoti galima, jei sudaryta steigimo sutartis, sušauktas asociacijos steigiamasis susirinkimas, priimti asociacijos įstatai ir sudarytas bent vienas valdymo organas bei įvykdytos kitos steigimo sutartyje nustatytos prievolės“; 3 dalyje – „asociacijai įregistruoti juridinių asmenų registre šiam registrui pateikiama steigimo sutartis, asociacijos įstatai ir kiti Civilinio kodekso 2.64 straipsnyje nurodyti dokumentai“; 4 dalyje – „asociacija laikoma įsteigta nuo įregistravimo juridinių asmenų registre“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 43 straipsnio 10 dalies 3 punktu, mokyklos gali įstatymų nustatyta tvarka jungtis į asociacijas. Atsižvelgiant į aukščiau minėtas Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo teisės normas, mokyklos tai turi daryti laikydamosi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, o jų tikslas turėtų būti – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Šiuo atveju Apraše nustatant, kad „asocijuota mokykla – švietimo įstaiga, sudariusi sutartį dėl ugdymo tęstinumo su aukštesnę ugdymo programą vykdančia mokykla“, iškraipoma pati asociacijos samprata, suponuojanti, kad norint tapti asocijuota mokykla užtenka tik sudaryti sutartį dėl ugdymo tęstinumo su aukštesnę ugdymo programą vykdančia mokykla.

Aprašo 6 punktu Taryba nustatė, kad „priėmimas į mokyklas vykdomas pagal savivaldybės tarybos nustatytą aptarnaujamą teritoriją ir asocijuotų mokyklų sutarčių pagrindu“. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodyta, kad „į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktui, nurodančiam, kad „<...> užtikrinamas užsienio kalbų, sustiprinto dalyko mokymosi, esant pakankamam bendrųjų mokyklų tinklui, ugdymo tradicijų ir savitos mokyklos kultūros, savita pedagogine sistema grindžiamo ugdymo, kryptingo meninio ugdymo, mokinių saviraiškos poreikių ir kitų interesų tenkinimo tęstinumas jiems pereinant mokytis į kitą bendrojo ugdymo mokyklą pagal aukštesnio lygmens bendrojo ugdymo programą. Mokinių poreikių tenkinimo tęstinumui užtikrinti skirtingų tipų mokyklos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis. <...>“. Atsižvelgiant į šią teisės normą, skirtingų tipų mokyklos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis mokinių poreikių tęstinumui užtikrinti, tačiau tokių sutarčių sudarymas turi būti pagrįstas būtent mokinių poreikių užtikrinimu (pvz., kryptingas meninis ugdymas, savita pedagoginė sistema ir pan.), o ne asocijuotų mokyklų poreikių tenkinimu.

Aprašo 22 punktu nustatyta, kad „į laisvas vietas pirmumo teise priimami savivaldybės teritorijoje gyvenantys mokiniai pagal prašymo padavimo datą.“ Pareiškėjo nuomone, ši teisės norma galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai, nurodančiai, kad „priėmimo į savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), vadovaudamasi švietimo ir mokslo ministro patvirtintais bendraisiais priėmimo kriterijais“. Šie kriterijai patvirtinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ (toliau ir Kriterijai). Kriterijų 9 punkto 9.2 papunktyje savivaldybės teritorijos principas yra nustatomas tik priimant mokytis į savivaldybės bendrąją mokyklą pagal vidurinio ugdymo programą. Tik šiuo atveju nustatoma pirmumo teisė mokytis asmenims iš savivaldybės teritorijos. Be to, nustatoma, kad, jei norinčiųjų yra daugiau nei laisvų mokymosi vietų, pirmiausia priimami asmenys atsižvelgiant į jų pageidavimą tęsti dalykų, dalykų modulių, kurių buvo pradėję mokytis pagal pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį, mokymąsi pagal vidurinio ugdymo programą ir mokymosi pasiekimus (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo įvertinimus, metinius įvertinimus, atliktus projektinius darbus, mokinio sukauptą darbų aplanką ar kitus mokymosi pasiekimų vertinimus). Kriterijų 9 punkto 9.1 papunktyje nurodyti priėmimo į bendrojo ugdymo bendrąsias mokyklas mokytis pagal pradinio ugdymo programą, pagrindinio ugdymo programos pirmąją ir antrąją dalis kriterijai. Tarp jų savivaldybės teritorijos principo taip pat nėra. Pagal šiuos kriterijus pirmumo teise priimami priešmokyklinio ugdymo grupę toje mokykloje lankę vaikai; mokiniai, toje mokykloje baigę pradinio ugdymo programą ar pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį, ir toje mokykloje mokytis pageidaujantys asmenys, gyvenantys mokyklai priskirtoje teritorijoje. Pabrėžtina, kad, kaip numatyta šiame papunktyje, „tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaikų pageidavimu į bendrąją mokyklą gali būti priimti mokiniai, negyvenantys mokyklos aptarnavimo teritorijoje ar gyvenantys gretimoje savivaldybėje, pagal prašymo padavimo datą ar, jei neįmanoma patenkinti visų prašymų, atsižvelgiant į turimus mokymosi pasiekimus ir (ar) mokyklos pateiktų specialiųjų ir bendrųjų gebėjimų užduočių atlikimo rezultatus, į pirmąją klasę atsižvelgiant į individualią vaikų brandą ir pasirengimą mokyklai, jei pradinis ugdymas jiems ketinamas teikti vienais metais anksčiau“. Pareiškėjo nuomone, minėtas Aprašo punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai, nurodančiai, kad „tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų“. Taigi, savivaldybės teritorijos principo priimant į bendrojo ugdymo mokyklas šioje teisės normoje taip pat nėra.

Taryba Aprašo 25 punkto 25.1 papunktyje nustatė, kad „į laisvas vietas gali būti priimami vaikai, mokiniai, gyvenantys kitose savivaldybėse, jeigu jiems nereikalingas pavėžėjimas“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, „mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu vežami visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu, mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą“. Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad „savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems bendrojo lavinimo, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais <..>“. Atsižvelgiant į tai, kad nei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašas nenumato tokio priėmimo į bendrojo ugdymo bendrąsias mokyklas kriterijaus kaip pavėžėjimo reikalingumas, kyla abejonių dėl šio papunkčio atitikimo aukščiau nurodytoms teisės normoms. Abejonių dėl šio kriterijaus teisėtumo taip pat kelia tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 35 punkto 35.2. papunktyje kaip vienas iš būtinų Mokyklos tinklo pertvarkos bendrojo plano priedų yra įvardijamas Mokinių vežiojimo užtikrinimo planas. Atsižvelgiant į tai, mokinių pavėžėjimas lyg ir neturėtų būti kliūtis priimant mokinį, gyvenantį kitoje savivaldybėje, į bendrojo ugdymo bendrąją mokyklą.

Aprašo 16 punkte nustatyta, kad „į savivaldybės specialiąją mokyklą ar specialiojo ugdymo centrą priimami asmenys iki 21 metų, turintys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir gyvenantys savivaldybės teritorijoje“. Aprašo 25 punkto 25.2 papunktyje nurodyta, kad „į laisvas vietas gali būti priimami vaikai, mokiniai, gyvenantys kitose savivaldybėse, jeigu dėl priėmimo į savivaldybės specialiąsias mokyklas su ta savivaldybe yra sudaryta atlyginimo už teikiamas paslaugas sutartis“. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo mokyklą ir bendrojo ugdymo mokyklą, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, į ikimokyklinio ugdymo mokyklos grupę ir bendrojo ugdymo mokyklos klasę, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, priimami asmenys, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių“. To paties įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje ar bet kurioje valstybinėje, savivaldybės (regiono) mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokyklą vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba“. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo 9 punkto 9.6 papunktyje nustatyta, kad „asmenys, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priimami į arčiausiai savo gyvenamosios vietos esančias valstybines ir savivaldybių bendrąsias mokyklas, vykdančias bendrojo ugdymo programas ir jas pritaikančias šiems mokiniams. Asmenys, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, priimami į bendrųjų mokyklų specialiojo ugdymo skyrius, specialiąsias klases (grupes) pagal 10.2 punkte nustatytus kriterijus“. Taigi, nei viename teisės akte nėra nustatyta apribojimų asmenims, kuriems reikalinga specialioji pagalba, būti priimtiems į kitos savivaldybės specialiąją mokyklą. Taip pat nei viename teisės akte nėra numatyta kriterijaus, kada asmenys, kuriems reikalinga specialioji pagalba, bet gyvenantys kitose savivaldybėse, priimami į savivaldybės specialiąsias mokyklas, kai sudaryta sutartis dėl atlyginimo už teikiamas specialiosiose mokyklose paslaugas, dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl tokios teisės normos teisėtumo.

Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą (115–120 b. l.) bei atsakovės atstovas pasisakymuose teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pateiktu pareiškimu. Dėl Aprašo 3 punkto 3.3 papunkčio teisėtumo nurodė, jog Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, „kad šis Įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus. “ To paties įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus.“ Apraše niekur nėra vartojama „asociacijos“ sąvoka, todėl „asocijuotos mokyklos“ negalima prilyginti Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtai asociacijai. Priešingai nei asociacija, asocijuota mokykla – tai mokykla, sudariusi sutartį dėl ugdymo tęstinumo su aukštesnę ugdymo programą vykdančia mokykla, kurios privalumai: mokinių saugumas; bendra atsakomybė už mokinių ugdymą; užtikrinamas mokymosi tęstinumas; pagerėjusios ugdymo sąlygos mokiniams, nes atsirado galimybė edukacinę aplinką pritaikyti pagal mokinių amžiaus poreikius; glaudesnis mokinių tėvų bendradarbiavimas. Apraše vartojama sąvoka „asocijuota mokykla“ yra sudaryta atsižvelgiant į Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. K-1700, 11 punkto 3 dalį, kurioje sakoma, kad „pabaigiama formuoti lanksti trijų pakopų ugdymo struktūra. Ją sudaro priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio (brandos) ugdymo pakopos, įgyvendinamos pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir jų asocijuotuose dariniuose“. Be to, apie galimybę sudaryti bendradarbiavimo sutartis tarp mokyklų nurodoma ir Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768, 6 punkte: „<..> Mokinių poreikių tenkinimo tęstinumui užtikrinti skirtingų tipų mokyklos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis“. 2005 m. birželio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-210 buvo patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkos 2005–2012 metais bendrasis planas. Vadovaujantis tuo planu, dalis vidurinių mokyklų buvo pertvarkomos į aštuonmetes pagrindines mokyklas (progimnazijas), o dalis – į keturmetes gimnazijas. Siekiant užtikrinti vidurinių mokyklų, pertvarkomų į aštuonmetes pagrindines mokyklas (progimnazijas), aštuntokų lengvesnį perėjimą į gimnazijas bei garantuoti ugdymo tęstinumą buvo numatyta asocijuotų mokyklų bendradarbiavimo tvarka. Kadangi teisės aktų, reglamentuojančių, kaip galėtų būti kuriami asocijuoti mokyklų dariniai, nebuvo, Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T-404 patvirtino Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų, grupių, klasių komplektavimo tvarkos aprašą, kuriame ir buvo pirmą kartą įrašyta sąvoka „asocijuota mokykla“. Šis aprašas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T-362 buvo pripažintas netekusiu galios, nes patvirtintas Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašas. 2008 m. lapkričio 20 d. apraše ir 2012 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-l 82 patvirtintoje naujoje aprašo redakcijoje sąvoka „asocijuota mokykla“ išliko. Savivaldybės administracijos Švietimo skyrius buvo įpareigotas nustatyti Asocijuotų mokyklų bendradarbiavimo tvarką. Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. ŠV-685 (1.3) (Švietimo skyriaus vedėjo 2009 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. Š-126 redakcija) patvirtino Asocijuotų mokyklų bendradarbiavimo tvarkos aprašą, kuriuo buvo numatyti bendradarbiavimo principai, sutarčių sudarymo etapai, mokyklų įsipareigojimai, sutarčių nutraukimo atvejai. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, galima daryti išvadą, kad asocijuota mokykla yra tik mokykla, sudariusi sutartį su kita mokykla dėl ugdymo tęstinumo, o ne kažkoks naujas ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia sąvokas „Jungti(s), sieti asocijuoti(s)“ kaip sinonimiškas. Pareiškėjo iškeltos abejonės, kad aprašo 3 punkto 3.3. papunktis prieštarauja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai ir 6 straipsniui, yra visiškai nepagrįstos. Dėl aprašo 6 punkto teisėtumo nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Tarybos nuostata, kad „priėmimas į mokyklas vykdomas pagal savivaldybės tarybos nustatytą aptarnaujamą teritoriją ir asocijuotų mokyklų pagrindu“ prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai, visiškai neturi pagrindo, nes minėto straipsnio 2 dalyje yra reglamentuota, jog „Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (mūsų atveju – savivaldybės taryba)[...] “. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T-17 ( 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. T-14 redakcija) patvirtino Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų aptarnaujamų teritorijų aprašą. Šiame apraše yra nustatytos aptarnaujamos teritorijos pagrindinėms mokykloms (progimnazijoms) bei gimnazijoms. Kadangi pagrindinės mokyklos (progimnazijos) vykdo priešmokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo programas ir priima į mokyklas mokinius iš joms priskirtos aptarnaujamos teritorijos, tai perėjimas į gimnaziją pagal asocijuotų mokyklų sutartis ne tik nepažeidžia teritorijos principo (nes gimnazijos, su kuriomis sudarytos bendradarbiavimo sutartys, yra mokyklų aptarnaujamose teritorijose), bet ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktu, kuris nurodo, jog turi būti „<...> užtikrinamas užsienio kalbų, sustiprinto dalyko mokymosi <...>, kryptingo meninio ugdymo, mokinių saviraiškos poreikių ir kitų interesų tenkinimo tęstinumas jiems pereinant mokytis į kitą bendrojo ugdymo mokyklą pagal aukštesnio lygmens bendrojo ugdymo programą <...>, sudaro sąlygas įgyvendinti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje apibrėžtą tęstinumo principą. Tuo labiau, kad cituotame punkte toliau yra pateikiama nuostata, jog „Mokinių poreikių tenkinimo tęstinumui užtikrinti skirtingų tipų mokyklos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis“.

Dėl aprašo 22 punkto teisėtumo atsakovė nurodė, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis numato, kad „į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. “ To paties įstatymo 29 straipsnio 2 punktas numato, kad „Priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), vadovaudamasi švietimo ir mokslo ministro patvirtintais bendraisiais priėmimo kriterijais. “ Pareiškėjas savo pareiškime nurodo, kad tik kriterijų 9 punkto 9.2 papunktis nustato savivaldybės teritorijos principą priimant mokytis į savivaldybės bendrąją mokyklą pagal vidurinio ugdymo programą, o 9 punkto 9.1 papunktis jau numato tik aptarnaujamos mokyklos teritorijos principą. Su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka, nes, kaip jau ir nurodyta, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis numato, kad „Į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų.“ Atsižvelgiant į tai, kad priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą tvarką ir mokyklos aptarnaujamas teritorijas nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, darytina išvada, kad sprendimą, kokia tvarka priimti į bendrąją mokyklą mokytis pagal pradinio ugdymo programą, pagrindinio ugdymo programos pirmąją ir antrąją dalis, jeigu joje yra laisvų vietų, priima savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Dėl aprašo 25 punkto 25.1 papunkčio teisėtumo nurodė, kad Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad „Savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis.“ Taigi atsižvelgiant į minėtą teisės aktą galima daryti išvadą, kad būtent Šiaulių miesto savivaldybė privalo atlyginti visas pavėžėjimo išlaidas, susijusias su kitos savivaldybės mokinių vežiojimu, kadangi mokymosi įstaigos yra Šiaulių miesto savivaldybei priklausančioje teritorijoje. Pažymėjo, jog aukščiau nurodyto aprašo 25 punkto 25.1 papunkčiu nekvestionuojamos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo nuostatos (tai patvirtina 2009 m. spalio 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-316), o tik bandoma apibrėžti tas situacijas, kada nėra jokios galimybės vežioti kitos savivaldybės mokinius ar mokinį, kadangi nėra tam techninių galimybių ir resursų, t. y. nėra galimybės kompensuoti už pavėžėjimą, nes nėra maršrutų vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais. Atsižvelgiant į tai, ką išdėstė, mano, kad esant tokioms aplinkybėms šis punktas negali prieštarauti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui, nes būtent šis punktas ir numato atvejus, kai savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad aprašo 25 punkto 25.1 papunktis galimai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, kuri numato, kad „Mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu (toliau – Transporto lengvatų įstatymas) vežami visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą“. Su tokiom pareiškėjo abejonėm nesutinka, nes Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 58 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, kad „Savivaldybės vykdomoji institucija įstatymu nustatyta tvarka atsako, kad kiekvienas jos teritorijoje gyvenantis mokinys būtų vežamas į mokyklą ir atgal, pagal šio įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalis organizuoja nemokamą mokinių vežimą į mokyklas“. Taigi, vadovaujantis šia įstatymo nuostata galima daryti prielaidą, kad kiekviena savivaldybė, kurios teritorijoje gyvena mokinys ir kuris mokosi kitos savivaldybės mokykloje, privalo organizuoti nemokamą mokinių vežimą į mokyklas ir užtikrinti, kad jis būtų vežamas į mokyklą ir atgal. Dėl aprašo 16 punkto ir 25 punkto 25.2 papunkčio teisėtumo nurodė, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalis numato, kad „į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo mokyklą ir bendrojo ugdymo mokyklą, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, į ikimokyklinio ugdymo mokyklos grupę ir bendrojo ugdymo mokyklos klasę, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, priimami asmenys, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių.“ O aprašo 16 punktas nustato, kad „į savivaldybės specialiąją mokyklą ar specialiojo ugdymo centrą priimami asmenys iki 21 metų, turintys didelių arba labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir gyvenantys savivaldybės teritorijoje“. Pažymėjo, kad specialiojo ugdymo įstaigos yra Šiaulių miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos, kurios yra išlaikomos iš Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto ir kurių savininkas yra Šiaulių miesto savivaldybė, o savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Šiaulių miesto savivaldybės taryba. Pareiškėjas savo pareiškime teigia, kad Aprašo 16 punktas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 4 daliai, nes neva riboja asmenų patekimą į specialiąsias mokyklas iš kitų savivaldybių teritorijų, tačiau sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais negali, nes asmenų iš kitos savivaldybės teritorijos priėmimą būtent ir numato kitas to paties aprašo 25 punkto 25.2 papunktis. Atsakovės nuomone, šis punktas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes paliekama galimybė kitų savivaldybių vaikams lankyti Šiaulių miesto specialiojo ugdymo įstaigas. Kad kitų savivaldybių vaikų tėvai galėtų pasinaudoti šia galimybe, Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustatė sąlygas, t. y. numatė, kad pirmiausia vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų (tuo Šiaulių miesto savivaldybė siekė pirmiausia užtikrinti specialiojo ugdymo prieinamumą vaikams, gyvenantiems Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje). Esant laisvų vietų, turi būti įvykdyta kita sąlyga, t. y. turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo. Ši sąlyga, atsakovės nuomone, pagrįsta bei neprieštaraujanti pareiškėjo pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms, nes kiekviena savivaldybė už specialiojo vaikų ugdymo organizavimą yra savarankiškai atsakinga ir turi rasti savo biudžete lėšų vaiko ugdymui specialiojo ugdymo įstaigose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 7 dalis nustato, kad „Valstybinės (valstybės perduotos savivaldybėms) funkcijos yra priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimas, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas, mokyklų (klasių), vykdančių bendrojo lavinimo programas ir skirtų šalies mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų ar specialiųjų poreikių, išlaikymas“. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 58 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, kad „Savivaldybės vykdomoji institucija įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad kiekvienas jos teritorijoje gyvenantis mokinys būtų vežamas į mokyklą ir atgal, pagal šio įstatymo 36 straipsnio 1 ir 2 dalis organizuoja nemokamą mokinių vežimą į mokyklas“. Taigi, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus teisės aktus, atsakovė daro prielaidą, kad būtent savivaldybė, kurios teritorijoje gyvena vienas ar kitas neįgalus ar su specialiaisiais poreikiais asmuo, privalo užtikrinti jo priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimą pagal privalomojo švietimo programas, mokyklų (klasių), vykdančių bendrojo ugdymo programas ir skirtų šalies mokiniams, turintiems išskirtinių gabumų ar specialiųjų poreikių, išlaikymą bei nemokamą pavėžėjimą.

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimas ir patikslintas pareiškimas tenkintini iš dalies.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) 1 punktu patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo 3.3 p., 6 p., 16 p., 22 p., 25.2 p. pripažintini teisėtais.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) 1 punktu patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo 25.1 p. pripažintinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir laikytinas panaikintu.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto Priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo 3.3 p., 6 p., 16 p., 22 p., 25.1 p., 25.2 p. teisėtumo.

Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Valstybės žinios, 1999, Nr. 13-308; Valstybės žinios, 2000, Nr. 85-2566) (toliau ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalimi. Todėl svarbu nustatyti, ar pareiškėjas yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą ir ar prašomas ištirti Priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašas yra norminis administracinis aktas.

Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis šioje ABTĮ nuostatoje nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I¹-01/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pabrėžiama, jog norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <...> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵-63/2003; 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁴³⁸-464/2009).

Kaip matyti, byloje prašomas ištirti Aprašas įtvirtina bendro pobūdžio nurodymus individualiais požymiais neapibrėžtam subjektų ratui, yra skirtas reguliuoti daugelio neindividualizuotų fizinių asmenų santykius, jo veikimas nepasibaigtų teisės akto pritaikymu konkrečiu atveju, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, Aprašas laikytinas norminiu teisės aktu.

Pagal ABTĮ 110 str. 1 ir 2 d., su abstrakčiu pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis tik įstatyme išvardyti subjektai. Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Vyriausybės atstovų teisė kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą numatyta ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje. Ši įstatymo norma nustato,

kad abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnį yra tinkamas subjektas paduoti administraciniam teismui abstraktų prašymą ištirti savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto teisėtumą.

Dėl Aprašo 3.3 p. teisėtumo.

Priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo 3 punktas reglamentuoja Apraše vartojamas sąvokas. 3.3 p. numato, jog asocijuota mokykla – švietimo įstaiga, sudariusi sutartį dėl ugdymo tęstinumo su aukštesnę ugdymo programą vykdančia mokykla.

Pareiškėjo nuomone, Aprašo 3.3 p. prieštarauja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 6 straipsniui. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 25-745) 2 straipsnis reglamentuoja asociacijos sampratą. Šio straipsnio 1 dalis nurodo, jog asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Minėto įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja asociacijos registravimą ir juridinių asmenų registro duomenis. Minėtame straipsnyje nurodoma, jog asociacija teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įregistruota juridinių asmenų registre (1 dalis). Asociaciją registruoti galima, jei sudaryta steigimo sutartis, sušauktas asociacijos steigiamasis susirinkimas, priimti asociacijos įstatai ir sudarytas bent vienas valdymo organas bei įvykdytos kitos steigimo sutartyje nustatytos prievolės (2 dalis). Asociacijai įregistruoti juridinių asmenų registre šiam registrui pateikiami: steigimo sutartis, asociacijos įstatai ir kiti Civilinio kodekso 2.64 straipsnyje nurodyti dokumentai (3 dalis). Asociacija laikoma įsteigta nuo įregistravimo juridinių asmenų registre (4 dalis). Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodomas asociacijos veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas ( 5 dalis).

Pareiškėjo nuomone, Aprašo 3.3 p. nurodyta asocijuotos mokyklos sąvoka iškraipoma asociacijos samprata, mokyklos jungdamosi į asociacijas turi laikytis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; 2003, Nr. 63-2853; 2011, Nr. 38-1804) 43 straipsnio 10 dalies 1 punktas numato, jog mokykla gali savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) (valstybinės ir savivaldybės mokyklos), savininko (dalyvių susirinkimo) (kitų mokyklų) arba mokyklos įstatuose nustatytu mastu prisiimti įsipareigojimus, sudaryti mokymo ir kitas sutartis.

Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ (Valstybės žinios, 2011, Nr. 79-3869) patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktas numato, jog kuriant mokyklų tinklą užtikrinamas užsienio kalbų, sustiprinto dalyko mokymosi, esant pakankamam bendrųjų mokyklų tinklui, ugdymo tradicijų ir savitos mokyklos kultūros, savita pedagogine sistema grindžiamo ugdymo, kryptingo meninio ugdymo, mokinių saviraiškos poreikių ir kitų interesų tenkinimo tęstinumas jiems pereinant mokytis į kitą bendrojo ugdymo mokyklą pagal aukštesnio lygmens bendrojo ugdymo programą. Mokinių poreikių tenkinimo tęstinumui užtikrinti skirtingų tipų mokyklos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis.

Nurodyti teisės aktai leidžia mokykloms sudaryti sutartis dėl ugdymo tęstinumo, tačiau nepateikia teisės normos, nurodančios, kaip tokias sutartis sudariusios mokyklos turėtų būti vadinamos. Šiaulių miesto savivaldybės atstovas nurodė, jog Apraše nurodyta sąvoka „asocijuota mokykla“ yra sudaryta atsižvelgiant į Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700, 11 punkto 3 dalį, kurioje sakoma, kad „pabaigiama formuoti lanksti trijų pakopų ugdymo struktūra. Ją sudaro priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio (brandos) ugdymo pakopos, įgyvendinamos pradinėse, pagrindinėse, vidurinėse mokyklose, gimnazijose ir jų asocijuotuose dariniuose“.

Tarptautinių žodžių žodynas (Vilnius, 2011, p. 72) nurodo, jog asocijuoti (lot. associare) reiškia jungti, sieti. Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra išaiškinusi, jog atsižvelgiant į kontekstą ir stilių, galimi žodžio asocijuoti lietuviški pakaitai – sieti, sietis, susieti, susisieti; būti panašiam (Kalbos patarimai. Kn. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas, Vilnius, 2005, p. 22) http://www.vlkk.lt/lit/5870.

Teisėjų kolegijos nuomone, Aprašo 3.3 p. nurodytas teisės akte vartojamos sąvokos pavadinimas – Asocijuota mokykla atitinka sąvokos esmę ir prasmę, tai yra jog švietimo įstaiga, sudariusi sutartį dėl ugdymo tęstinumo su aukštesnę programą vykdančia mokykla, yra susijusi, panaši arba asocijuota.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Aprašo 3.3 p. reglamentuota sąvoka, tiksliau sąvokos pavadinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymui, tai yra jame numatytai asociacijos sampratai. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus (1 str. 1 d.) ir šioje byloje tiriamoms teisės normoms negali būti taikomas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Aprašo 3.3 p. neprieštarauja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 6 straipsniui.

Dėl Aprašo 6 punkto teisėtumo.

Aprašo II skyrius reglamentuoja priėmimo į mokyklas kriterijus. Jo 6 punktas numato, jog priėmimas į mokyklas vykdomas pagal savivaldybės tarybos nustatytą aptarnaujamą teritoriją ir asocijuotų sutarčių pagrindu.

Pareiškėjo nuomone, Aprašo 6 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktui.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nurodo, jog į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų.

Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktas numato, jog kuriant mokyklų tinklą užtikrinamas užsienio kalbų, sustiprinto dalyko mokymosi, esant pakankamam bendrųjų mokyklų tinklui, ugdymo tradicijų ir savitos mokyklos kultūros, savita pedagogine sistema grindžiamo ugdymo, kryptingo meninio ugdymo, mokinių saviraiškos poreikių ir kitų interesų tenkinimo tęstinumas jiems pereinant mokytis į kitą bendrojo ugdymo mokyklą pagal aukštesnio lygmens bendrojo ugdymo programą. Mokinių poreikių tenkinimo tęstinumui užtikrinti skirtingų tipų mokyklos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo nuomone, nes, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų teisės aktų normos būtent ir įvardija Aprašo 6 punkte nurodytus priėmimo į mokyklas kriterijus. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis nurodo, jog priėmimas vyksta pagal savivaldybės tarybos nustatytą aptarnaujamą teritoriją, Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktas įtvirtina kriterijų, jog priėmimas vyksta pereinant mokytis į kitą bendrojo ugdymo mokyklą pagal aukštesnio lygmens bendrojo ugdymo programą, kai tarp skirtingų tipų mokyklų mokinių poreikių tenkinimo tęstinumui užtikrinti yra sudarytos bendradarbiavimo sutartys.

Pareiškėjo abejonės, jog mokyklos sudaro bendradarbiavimo sutartis ne mokinių poreikių tęstinumui užtikrinti, o asocijuotų mokyklų poreikių tenkinimui, teismo nuomone, yra nepagrįstos, kadangi iš byloje atsakovės pateiktų Asocijuotų mokyklų bendradarbiavimo sutarčių (136–138 b. l.) matyti, jog jos sudaromos užtikrinti ugdymo turinio tęstinumą ir perimamumą, derinti ugdymo metodus, mokinių pasiekimų vertinimo sistemas, rengti bendrus mokytojų kvalifikacijos tobulinimo renginius, plėtoti papildomo ugdymo ir kitas bendradarbiavimo formas.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus teisinius argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog Aprašo 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 6 punktui.

Dėl Aprašo 22 p. teisėtumo.

Aprašo 22 p. numato, jog į laisvas vietas pirmumo teise priimami savivaldybės teritorijoje gyvenantys mokiniai pagal prašymo padavimo datą.

Pareiškėjo nuomone, Aprašo 22 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, jog priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas), vadovaudamasi švietimo ir mokslo ministro patvirtintais bendraisiais priėmimo kriterijais, ir 3 daliai – į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo ugdymo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų.

Pareiškėjas Aprašo 22 p. prieštaravimą Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai iš esmės argumentuoja tuo, jog Aprašo 22 p. neatitinka kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“.

Teisėjų kolegija dėl šio aspekto pažymi, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1333/2008, Administracinė jurisprudencija, 2008, Nr. 15), savivaldybių administravimo subjekto norminio akto teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika, be kita ko, pasireiškia tuo, kad ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina. ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis numato: „Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.“ Ši įstatymo norma numato administracinių teismų kompetenciją tirti savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Vyriausiojo administracinio teismo nuolatinėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai teismai tiria tik norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (ABTĮ 110 str. 1 d., 112 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog administraciniai teismai neturi kompetencijos atlikti abstrakčios savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio teisės akto atitikties ministro priimtiems teisės aktams kontrolės. Todėl teismas neaptarinės pareiškėjo argumentų dėl Aprašo 22 p. neatitikimo kriterijams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2004 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. ISAK-1019 „Dėl priėmimo į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą, profesinio mokymo įstaigą bendrųjų kriterijų sąrašo patvirtinimo“. Pareiškėjas nėra pateikęs kitų aiškiai suformuluotų argumentų, pagrindžiančių abejonę dėl Aprašo 22 p. prieštaravimo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog Aprašo 22 p. neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai.

Aprašo 22 punkto prieštaravimą Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 daliai pareiškėjas argumentuoja tuo, jog įstatymo normoje nėra įtvirtinto savivaldybės teritorijos principo priimant į bendrojo ugdymo mokyklas.

Teismas pažymi, jog Aprašo 5 skyrius reglamentuoja priėmimo į Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų laisvas vietas. Aprašo 22 punktas numato savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų, mokinių priėmimą, 25 p. – vaikų, mokinių, gyvenančių kitose savivaldybėse. Teismo nuomone, toks teisinis reglamentavimas iš esmės nėra ydingas, nes numato galimybę į savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų laisvas vietas būti priimtiems ir savivaldybės teritorijoje, ir kitos savivaldybės teritorijoje gyvenantiems vaikams, mokiniams. Tačiau, ar šios galimybės nėra ribojamos nustatant atitinkamas priėmimo sąlygas, teismas pasisakys tirdamas Aprašo 25.1 p. bei 25.2 p. teisėtumą.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Aprašo 22 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 ir 3 d.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Valstybės žinios, 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832; 2008, Nr. 113-4290) 7 straipsnio 1 dalies 7 punktą, savivaldybei perduota valstybės funkcija – priešmokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, profesinio mokymo ir profesinio orientavimo organizavimas, savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, jog Šiaulių miesto savivaldybė teisėtai ir pagrįstai Aprašo 22 p. numatė pirmumo teisę būti priimtiems į laisvas vietas vaikams, mokiniams, kurie gyvena savivaldybės teritorijoje.

Dėl Aprašo 25.1 p. teisėtumo.

Aprašo 25 punktas numato, jog į laisvas vietas gali būti priimami vaikai, mokiniai, gyvenantys kitose savivaldybėse, jeigu jiems nereikalingas pavėžėjimas (25.1 p.)

Pareiškėjo nuomone, Aprašo 25.1 p. prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo trečiojo skirsnio, reglamentuojančio švietimo prieinamumą ir kokybę, 36 straipsnio „Vežimas, apgyvendinimas, maitinimas“ 1 dalis numato, kad mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu vežami visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu, mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą.

Aiškinant šią nuostatą lingvistiniu ir teleologiniu (įstatymo tikslo, tai yra nustatyti Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje) teisės aiškinimo metodais, matyti, kad Lietuvos Respublikoje mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą gali būti vežami keliais būdais, tai yra visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu arba mokykliniu autobusu, arba kitu transportu.

Kaip nurodo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 str. 1 d., visuomeniniu transportu mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vežami vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890), kurio 6 str. 1 d. numatyta, kad savo nustatyta tvarka visas važiavimo išlaidas kompensuoja savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 str. 1 d. nurodoma, kad į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą.

LR švietimo įstatymas išskiria mokinių grupę, kuri gyvena kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos ir mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, ir imperatyviai nurodo, jog jie privalo būti vežami. Teisėjų kolegijos nuomone, ši teisės norma imperatyviai įpareigoja savivaldybę organizuoti šios grupės mokinių vežiojimą ir nesant visuomeninio transporto, bet esant tokiai grupei priklausančių mokinių išreikštam norui būti vežamiems, vežti juos mokykliniais autobusais ar kitu transportu.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 1 d. 7 p. numato, jog savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savivaldybių funkcija yra bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, gyvenančių kaimo gyvenamosiose vietovėse, neatlygintino pavėžėjimo į mokyklas ir į namus organizavimas.

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau paminėti teisės aktai skirtingai reglamentuodami mokinio pavėžėjimo iki mokyklos mechanizmą, nustato vaiko, mokinio teisę būti pavėžėtam iki mokyklos. Nagrinėjamoje byloje atsakovė Aprašo 25.1 p. nustatydama, jog į laisvas vietas gali būti priimami vaikai, mokiniai, gyvenantys kitose savivaldybėse, jeigu jiems nereikalingas pavėžėjimas, pažeidė minėtą vaiko, mokinio teisę.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Aprašo 25.1 p. apriboja galimybes vaikams, gyvenantiems ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, lankyti Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas, pažeidžia moksleivių teisę laisvai pasirinkti mokyklą bei mokinių lygybės ir nediskriminavimo principą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Aprašo 25.1 p. pripažintinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir laikytinas panaikintu.

Pažymėtina, jog Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 33 p. numato, jog savivaldybių mokyklų tinklo pertvarkos bendruosius planus rengia savivaldybės. Bendrųjų planų įgyvendinimui rengiami priedai, be kita ko, ir Mokinių vežiojimo užtikrinimo planas. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog Mokinių vežiojimo užtikrinimo plano Šiaulių miesto savivaldybė nėra parengusi. Teismas nevertina ginčijamų nuostatų politiniu požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija neaptarinės, kodėl savivaldybė nėra patvirtinusi Mokinių vežiojimo užtikrinimo plano. Pažymėtina, jog savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai, kurių įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas.

Dėl Aprašo 16 p. ir 25.2 p. teisėtumo.

Aprašo 16 p. numato, jog į savivaldybės specialiąją mokyklą ar specialiojo ugdymo centrą priimami asmenys iki 21 metų, turintys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių ir gyvenantys savivaldybės teritorijoje. 25.2 p. numato, jog vaikai, mokiniai, gyvenantys kitose savivaldybėse, priimami į Šiaulių miesto savivaldybės specialiąsias mokyklas, jei dėl priėmimo į savivaldybės specialiąsias mokyklas su ta savivaldybe yra sudaryta atlyginimo už teikiamas paslaugas sutartis.

Pareiškėjo nuomone, Aprašo 16 p. ir 25.2 p. prieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 str. 4 d. ir 34 str. 1 d., nes riboja asmenų, gyvenančių kitoje savivaldybėje, priėmimą į Šiaulių miesto savivaldybės specialiąsias mokyklas.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 28 str. 6 d. numato, jog savivaldybė privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą, užtikrinantį asmenų ugdymąsi ir jų teisę mokytis valstybine kalba, ir pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų tinklą. Vietovėse, kuriose savivaldybė neužtikrina asmenų teisės mokytis pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas valstybine kalba, gali būti steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose ugdymo programos vykdomos valstybine kalba.

To paties įstatymo 34 str. 1 d. nurodo, jog mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje arba bet kurioje valstybinėje, savivaldybės (regiono) mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokyklą vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rūpinasi savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. (34 str. 3 d.).

Pirmiau nurodytos įstatymo normos leidžia daryti išvadą, jog į savivaldybės specialiąją mokyklą ar specialiojo ugdymo centrą pirmiausia priimami asmenys, gyvenantys savivaldybės teritorijoje, ir tik joje esant laisvų vietų, priimami asmenys, gyvenantys kitos savivaldybės teritorijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė teisėtai Aprašo 16 p. ir 25 p. įtvirtino nuostatas, numatančias asmens, gyvenančio savivaldybės teritorijoje ir gyvenančio kitos savivaldybės teritorijoje, priėmimą.

Aprašo 25.2 p. numatyta sąlyga, jog asmenys, gyvenantys kitose savivaldybėse, priimami į Šiaulių miesto savivaldybės specialiąsias mokyklas, jei dėl priėmimo į savivaldybės specialiąsias mokyklas su ta savivaldybe yra sudaryta atlyginimo už teikiamas paslaugas sutartis.

Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių 25.6 p. numato, jog valstybinė ar savivaldybės mokykla užtikrina nemokamą mokymą pagal bendrojo ugdymo programas.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (Valstybės žinios, 1996, Nr. 33-807) 4 str. 1 d. 3 p. numato, jog kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeiminės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.

Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Aprašo 25.2 p. numatyta sąlyga atsižvelgiant į asmens gyvenamąją vietą užmokesčio už teikiamas paslaugas nediferencijuoja, todėl šia norma asmenų lygybės principas nepažeidžiamas. Byloje nėra duomenų, ar savivaldybės yra sudariusios atlyginimo už teikiamas paslaugas sutartis. Teismas pažymi, jog atsakomybė už vaikų gerovę tenka ne tik atsakovei, bet ir kitoms savivaldybėms, kurios, pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 28 str. 6 d., privalo turėti optimalų pradinio, pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo programų teikėjų tinklą savo teritorijoje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Aprašo 16 p. ir 25.2 p. neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 str. 4 d. ir 34 str. 1 d., nes riboja asmenų, gyvenančių kitoje savivaldybėje, priėmimą į Šiaulių miesto savivaldybės specialiąsias mokyklas.

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85–87 str., 115 str. 1 d. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje pareiškimą ir patikslintą pareiškimą tenkinti iš dalies.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2012 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T-182 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T-362 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ redakcija) 1 punktu patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų komplektavimo tvarkos aprašo 25.1 p. pripažinti prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir jį laikyti panaikintu.

Paskelbti šį sprendimą leidinyje „Valstybės žinios“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Kolegijos teisėjai	Laisvutė Kartanaitė
	Marytė Švažienė
	Virginijus Stankevičius

_________________