LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL SUSTIPRINTO MOKYMO KAITOS NUOSTATŲ PATVIRTINIMO
2000 m. kovo 21 d. Nr. 292
Vilnius
Remdamasis Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl sustiprinto mokymo kaitos nuostatų“,
1. Tvirtinu:
1.2. Profiliavimo pradmenų pagrindinės mokyklos 9–10 ir gimnazijos 1–2 klasėse nuostatas (2 priedas);
1.3. Bendrąją ankstyvojo užsienio kalbų mokymo ir mokymosi programą (pirmieji ir antrieji mokymosi metai) (3 priedas);
2. Pavedu:
2.1. Pedagogikos institutui (dr. P. Gudynas) iki 2000 m. gegužės 1 d. parengti Rekomendacijas valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir kūno kultūros pagilinto mokymo programoms rengti; Rekomendacijas dalykų moduliams 9–10 klasėse rengti ir pavyzdines lietuvių kalbos ir matematikos modulių programas;
2.2. Pedagogikos institutui (dr. P. Gudynas) ir Muzikos švietimo centrui (V. Buivydavičius) iki 2000 m. gegužės 1 d. parengti Bendruosius reikalavimus kryptingo meninio ugdymo programoms rengti;
2.3. Pedagogų profesinės raidos centrui (G. Rudzinskas) organizuojant kvalifikacinius renginius į programas įtraukti ankstyvojo užsienio kalbų mokymo ir profiliavimo pradmenų temas;
2.4. Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriui (dr. L. Žadeikaitė) ir Švietimo ekonomikos skyriui (K. Markelienė) iki 2000 m. balandžio 1 d. parengti siūlymus dėl 2000–2001 mokslo metų bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo planų, ankstyvojo ir kryptingo dalykų mokymo bei profiliavimo pradmenų įgyvendinimo tvarkos ir finansinių galimybių.
3. Laikau netekusiu galios Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1996 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 31 „Dėl mokymosi lygių ir sustiprinto dalykų mokymo patirties ir problemų“.
1 priedas
SUSTIPRINTO DALYKŲ MOKYMO KAITOS NUOSTATOS
Pratarmė
Pasaulio edukacinių tendencijų analizė rodo, kad bendrajame lavinime vis daugiau dėmesio skiriama tokiems edukaciniams veiksniams kaip diferencijavimas ir individualizavimas. Vienas iš reikšmingesnių bandymų bent iš dalies diferencijuoti ir individualizuoti mokymą pokario laikotarpiu buvo sustiprintas dalykų mokymas, įvairiomis formomis ir mastais taikytas ne vienoje pasaulio šalyje.
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose sustiprintas mokymas gana plačiai praktikuojamas jau keletą dešimtmečių. Apie šio reiškinio paplitimą galima spręsti iš statistinių duomenų. Praeitais 1998-1999 mokslo metais, Švietimo ir mokslo ministerijos turimais duomenimis, sustiprinto dalykų mokymo klasėse mokėsi 102 tūkstančiai moksleivių – apie 18 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių. Be to, sustiprintai atskirų dalykų dar mokėsi ir pavieniai moksleiviai. Apie juos išsamesnių duomenų nėra, tik žinoma, kad jų skaičius buvo daug mažesnis.
Skirtingų mokomųjų dalykų sustiprintas mokymas nevienodai populiarus. Labiausiai paplitęs sustiprintas kalbų mokymas. Jis pagal besimokančiųjų skaičių 1998–1999 mokslo metais apėmė daugiau nei 60 proc. viso sustiprinto mokymo. Ypač populiari anglų kalba, kurios sustiprintai mokėsi daugiau nei 40 proc. visų besimokančiųjų sustiprinto mokymo klasėse. 1998–1999 mokslo metais anglų kalbos nuo II pradinės mokyklos klasės sustiprintai mokytis pradėjo 2003 moksleiviai. Santykinai tai palyginti nedidelis skaičius, tesudarantis apie 4 proc. visų antrokų.
Tiksliųjų ir gamtos mokslų sustiprintai mokėsi apie 20 proc. visų sustiprinto mokymo klasių moksleivių. Daugiau kaip pusė iš jų sustiprintai mokėsi matematikos, penktadalis – informatikos. Taip pat buvo labai paplitęs sustiprintas menų (dailės, muzikos, choreografijos, teatro) mokymas. Šios krypties moksleiviai sudarė apie 14 proc. visų besimokančiųjų sustiprinto mokymo klasėse.
Tradiciškai susiklosčiusios sustiprinto dalykų mokymo nuostatos daugeliu svarbių aspektų nedera su pamatiniais reformuotos mokyklos principais. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijoje sustiprinto mokymo raidos klausimai jau buvo svarstomi. Kolegijos 1996 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 31 „Dėl mokymosi lygių ir sustiprinto dalykų mokymo patirties ir problemų“ reglamentavo sustiprintą mokymą pereinamuoju laikotarpiu. Prasidėjus naujam švietimo reformos etapui, pereinant prie profilinio ugdymo svarbu turėti aiškią tolesnės sustiprinto mokymo raidos viziją – sustiprinto dalykų mokymo kaitos nuostatas. Viena iš tų nuostatų akivaizdi – vykdant sustiprinto mokymo pertvarką, būtina išsaugoti tai, kas sustiprintame mokyme buvo gero, progresyvaus, ir pertvarkyti tai, kas nebeatitinka pasikeitusių ugdymo proceso poreikių.
Sustiprinto mokymo privalumai ir trūkumai
Sustiprintas mokymas – nevienalytis reiškinys. Tai, kas būdinga vienų dalykų sustiprintam mokymui, ne visada būdinga kitiems. Be to, sustiprinto mokymo ypatumai priklauso nuo mokytojo, mokyklos, regiono, kuriame mokykla yra, bei kitų aplinkybių. Nepaisant tokios įvairovės, galima išskirti tam tikrus daugumai dalykų būdingus sustiprinto mokymo privalumus ir trūkumus.
Prie sustiprinto mokymo privalumų galima priskirti tai, kad:
· jis sudaro sąlygas sustiprinto mokymo klasėse giliau diferencijuoti ir individualizuoti ugdymo procesą;
· dalis moksleivių gali anksti pradėti plėtoti savo gabumus, rinktis mokymosi kelią;
· kai kurioms mokykloms jis leidžia turėti ryškesnį savo veidą, o daliai talentingų pedagogų – plačiau pasireikšti.
Prie sustiprinto mokymo trūkumų galima priskirti tai, kad:
· daugeliu atvejų jis pažeidžia lygių galimybių švietime principą, nes ligi šiol ne visi (netgi talentingi) moksleiviai galėjo pasirinkti sustiprintą mokymą, be to, sustiprintas klases baigusiems moksleiviams iš anksto buvo teikiama pirmenybė stojant į aukštąsias mokyklas;
· nėra patikimų atrankos kriterijų, todėl dažnai į sustiprinto mokymo klases (arba gimnazijos klases) daug lengviau patekti geresnę sociokultūrinę aplinką turintiems vaikams;
· neretai bandoma pernelyg anksti nulemti žmogaus likimą, kai dar sunku tiksliai prognozuoti polinkių, siekių ir intelekto raidą;
· sustiprintas mokymas gana nelankstus – pasikeitus moksleivio siekiams ar išryškėjus jo polinkių neatitikimui, moksleiviui sunku keisti pasirinktą sustiprinto mokymosi kryptį;
· dažnai sustiprintame mokyme pagrindinis dėmesys skiriamas akademinėms žinioms, įgūdžių automatizmui, vieno dalyko mokymui ir siauram specializavimuisi, bet ne gebėjimų plėtojimui bei nuostatų brandinimui ir visapusiškam asmenybės ugdymui;
· sustiprintas mokymas neretai tampa pernelyg didelio moksleivių mokymosi krūvio priežastimi.
Sustiprinto mokymo trūkumas yra ir tai, kad labiau motyvuoti bei gabesnieji moksleiviai anksti išskirstomi į specialias klases. Šios klasės būna homogeniškesnės nei įprasta, o skirtumai tarp paralelių klasių (ir net tarp mokyklų) padidėja. Iš praktikos ir iš mokslinių tyrimų yra žinoma, kad tiek pernelyg didelis klasių vidinis homogeniškumas, tiek dideli skirtumai tarp klasių gali neigiamai paveikti ugdymo procesą. Nors su homogeniškomis klasėmis lengviau dirbti mokytojams, tačiau pernelyg homogeniška aplinka yra silpnas asmenybės visuminio ugdymo veiksnys. Dideli skirtumai tarp klasių neretai pakenkia mokyklos etosui ir bendruomenės sutelktumui.
Bendrosios nuostatos, sąlygojančios sustiprinto mokymo kaitą
Tobulinant ugdymo proceso diferencijavimą bei individualizavimą, pereinant prie profilinio mokymo ir reformuojant sustiprintą mokymą, siekiama:
1. Užtikrinti ekvivalenčias mokymosi galimybes įvairių gabumų ir polinkių moksleiviams. Padėti visiems moksleiviams atskleisti savo gabumus ir polinkius, sudaryti jiems sąlygas rinktis savo gabumus ir polinkius atitinkantį mokymosi kelią.
2. Pratinti moksleivius pagrįstai rinktis tarp mokymosi alternatyvų, laipsniškai didinant jų pasirinkimo galimybes. Sukurti veiksmingus mechanizmus, sudarančius galimybes moksleiviams (pasikeitus jų siekiams ar išryškėjus naujiems gabumų ir polinkių aspektams) keisti mokymosi kelią. Įgyvendinti principą, kad jei pradinėje mokykloje mokymosi kelio pasirinkimą dar gali lemti tėvai ir pedagogai, tai IX-XII klasėse rinktis turi pats moksleivis.
3. Užkirsti kelią tokiai moksleivių atrankai, kurios rezultatus lemia sociokultūriniai veiksniai. Panaikinti su tradiciniu sustiprintu mokymu susijusias ankstyvos moksleivių atrankos galimybes.
4. Labiau individualizuoti ugdymą. Orientuotis į giliau diferencijuotą ugdymo turinio tarpdisciplininį integravimą, o ne į siaurą vieno dalyko sustiprintą mokymą. Prioritetu turi tapti bendrųjų bei dalykinių kūrybinių, raiškos, pažintinių, mąstymo, komunikacinių, veiklos gebėjimų plėtra ir aktyvus mokymasis, bet ne mechaniškas sustiprintai mokomo dalyko žinių kaupimas.
5. Organizuojant ugdymą orientuotis į laikinų grupių, skirtų atskirų kursų ar modulių mokymuisi, sudarymą ir nekurti atskirų klasių gabesniems ar labiau motyvuotiems moksleiviams. Negilinti skirtumų tarp paralelių klasių, išskyrus ypatingus atvejus, kai to negalima išvengti dėl ugdymo proceso specifikos.
Plečiant moksleivių pasirinkimo galimybes, svarbu nedidinti privalomų ir privalomai pasirenkamų pamokų skaičiaus ir mokymosi krūvių.
Sustiprinto mokymo pertvarka turi vykti laipsniškai pagal planą, suderintą su kitais švietimo pertvarkos darbais. Dėl sustiprinto mokymo kaitos neturi nukentėti ugdymo procesas.
Sustiprinto mokymo kaitos ypatumai skirtingais amžiaus tarpsniais
Vienas iš reformuotos bendrojo lavinimo mokyklos tikslų – kiekvienam besimokančiajam sudaryti sąlygas atskleisti ir plėtoti individualybę, brandinti asmenybę. Įgyvendinant šį tikslą konkrečiame amžiaus tarpsnyje, reikia deramai įvertinti to amžiaus tarpsnio specifiką.
Pirmajame ugdymo koncentre (pradinėje mokykloje) svarbu atsižvelgti į tai, kad šis amžiaus tarpsnis yra ypač palankus ir svarbus mokytis kalbų ir muzikiniams, choreografiniams bei kitiems meniniams gebėjimams plėtoti. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad nepradėjus pakankamai anksti mokyti groti kai kuriais muzikos instrumentais, vėliau pasiekti gerų rezultatų gali būti sunku arba beveik neįmanoma. Todėl norint sudaryti ekvivalenčias ugdymosi sąlygas skirtingos intelekto struktūros vaikams, tiems moksleiviams, kurie turi polinkį menams (ypač muzikai ir choreografijai), jau pradinėje mokykloje svarbu kurti sąlygas, palankias atsiskleisti gabumams ir padedančias geriau save pažinti. Sustiprintas meno dalykų mokymas nuo 1 klasės tam tikru mastu padeda spręsti šį uždavinį, tačiau jis turi rimtų trūkumų. Esminis pavojus, glūdintis tradiciniame sustiprintame muzikos, choreografijos ir kai kurių kitų meno dalykų mokyme, yra gana didelė atrankos į sustiprinto mokymo klases klaidų tikimybė. Padėtį dar komplikuoja sustiprintam šių meno dalykų mokymui būdinga ankstyva vienpusiška specializacija, apsunkinanti galimų atrankos klaidų atitaisymą ir harmoningą asmenybės ugdymą. Tęsiant bendrojo lavinimo mokyklos reformą, pakankamai daug orientuotas į ankstyvą specializavimąsi sustiprintas muzikos, choreografijos ir kitų meno dalykų mokymas nespecializuotų bendrojo lavinimo mokyklų pradinėse klasėse turi būti pakeistas universaliu, labiau orientuotu į asmenybės brandinimą kryptingu meniniu ugdymu. Pirmieji žingsniai šia linkme jau žengti – dalis mokyklų jau eksperimentuoja su naujomis meninio ugdymo programomis.
Sustiprinto užsienio kalbų ir sustiprinto lietuvių valstybinės kalbos mokymo vaidmuo pradinėje mokykloje kitoks negu sustiprinto meno dalykų mokymo. Anksčiau pradėti mokytis kalbų naudinga ne tik kalboms gabiems moksleiviams, bet ir daliai tų, kurie neturi ypatingų kalbinių gabumų. Pastariesiems tai gali būti vienintelė galimybė gerai išmokti užsienio ar lietuvių valstybinę kalbą. Sustiprintas užsienio kalbų mokymas II ir III klasėse ir sustiprintas lietuvių valstybinės kalbos mokymas pradinėje mokykloje šiuo metu turi keletą esminių trūkumų. Ne visi norintieji gali jį rinktis, nes tik nedaugelyje mokyklų yra sustiprinto užsienio kalbų mokymo klasės ir tik keliose nelietuvių mokyklose yra sustiprinto lietuvių valstybinės kalbos mokymo klasės. Į sustiprinto kalbų mokymo pradines klases dažnai atrenkami tik geriausiai besimokantys moksleiviai. Be to, ne visada sustiprinto kalbų mokymo metodai pradinėse klasėse atitinka amžiaus tarpsnio reikalavimus.
Reformuojant ugdymo procesą sustiprintas užsienio kalbų mokymas II ir III klasėse turi būti laipsniškai pakeistas visiems moksleiviams prieinamu, savanoriškai pasirenkamu pradinių klasių moksleiviams pritaikytu ankstyvuoju užsienio kalbų mokymu.
Privalomo lietuvių kalbos mokymo nelietuvių mokyklose specifika kiek kitokia. Jis pagal ugdymo planus gali būti pradėtas nuo I arba II klasės. Taigi kitaip negu užsienio kalbų mokymo, sustiprinto lietuvių kalbos mokymo pradžia nelietuvių mokyklose praktiškai sutampa su privalomo lietuvių kalbos mokymo pradžia. Be to, daug nelietuvių mokyklų moksleivių pradeda mokytis lietuvių kalbos jau turėdami tam tikrų kalbinių žinių ir įgūdžių. Todėl sustiprintas lietuvių valstybinės kalbos mokymas pradinėje mokykloje turi peraugti į visiems prieinamą, savanoriškai pasirenkamą pradinių klasių moksleiviams pritaikytą pagilintą lietuvių valstybinės kalbos mokymą.
Antrajame ugdymo koncentre (V-VIII klasėse) svarbu atsižvelgti į specifinius paauglių poreikius. Paauglystė -“savęs ieškojimo“ metas. Mokykla turėtų visiems moksleiviams sudaryti sąlygas pažinti kuo daugiau įvairių veiklos sričių ieškant tos, kuri labiausiai atliepia asmens poreikius, polinkius, interesus, besikeičiančius ir besiplėtojančius gabumus, ir taip padėti paaugliui „atrasti save“. Šiame amžiaus tarpsnyje vis dar ypač daug pavojų kelia bandymai selekcionuoti ir siaurai specializuoti moksleivius. Todėl V-VIII klasėse reikia vengti ugdymo proceso organizavimo formų, panašių į tradicinį sustiprintą dalykų mokymą. Panaudojant mokyklos nuožiūra skirstomas pamokas, integruojant jas su papildomuoju ugdymu, ugdymo procesą reikėtų organizuoti taip, kad jis maksimaliai atlieptų kiekvieno vaiko individualius poreikius.
Kaip ir pradinėje mokykloje, sustiprintą meno dalykų mokymą V-VIII klasėse turi pakeisti mažiau specializuotas, į bendruosius muzikos, dailės, teatro ir/ar choreografijos gebėjimus labiau orientuotas kryptingas meninis ugdymas. Moksleiviams, kurie pasirinko kryptingą meninį ugdymą pradinėje mokykloje, turėtų būti sudaryta galimybė jį tęsti.
Ankstyvąjį užsienio kalbų mokymąsi pradinėje mokykloje pasirinkusiems moksleiviams V-VIII klasėse taip pat prasminga daugiau dėmesio skirti užsienio kalbų mokymuisi. Tačiau tai nereiškia, kad V–VIII klasėse turi išlikti tradicinis sustiprintas užsienio kalbų mokymas, prieinamas tik nedidelei daliai moksleivių ir skirtas gabiesiems. Sustiprintą užsienio kalbų mokymą reikia laipsniškai pakeisti nauja forma – pagilintu užsienio kalbų mokymu. Kitaip negu ligi šiol praktikuoto sustiprinto užsienio kalbos mokymo tik sustiprinto mokymo klasėse, pagilintas užsienio kalbos mokymas turi būti siūlomas moksleiviams rinktis kiekvienoje mokykloje ir turi būti skirtas platesniam norinčių geriau išmokti kalbą moksleivių ratui. Panašiai sustiprintą lietuvių valstybinės kalbos mokymą V–VIII klasėse reikia pakeisti pagilintu lietuvių valstybinės kalbos mokymu. Pagilintam kalbų mokymui V–VIII klasėse turi būti būdinga komunikacinė kryptis, orientacija į praktinį kalbos vartojimą ir amžiaus tarpsnio reikalavimus atitinkančios intensyvaus kalbos mokymo metodikos.
V–VI klasių amžiaus tarpsnis, kaip ir pradinės klasės, gana palankus pradėti kalbų mokymąsi ir plėtoti meninės raiškos gebėjimus. Todėl moksleiviams, pradedantiems mokytis užsienio kalbos tik nuo V klasės, taip pat reikia suteikti galimybę mokytis užsienio kalbos pagilintai. Be to, turėtų būti sudaromos sąlygos nuo V ar VI klasės pradėti kryptingą meninį ugdymąsi ar pagilintą lietuvių valstybinės kalbos mokymąsi to pageidaujantiems (bet anksčiau neturėjusiems galimybės savo siekius įgyvendinti) moksleiviams.
V–VIII klasių amžiaus tarpsnis svarbus ne tik meninių ar kalbinių, bet ir kūno kultūros bei sporto gebėjimų ugdymui. Sustiprintas sporto dalykų mokymas pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje turi keleto dešimtmečių tradicijas. Tradicinio sustiprinto mokymo trūkumai šioje srityje panašūs kaip ir sustiprinto meno dalykų mokymo. Sustiprintam sporto dalykų mokymui būdinga ankstyva atranka ir gana vienpusiška specializacija, apsunkinanti galimų atrankos klaidų atitaisymą bei harmoningą asmenybės ugdymą. Nespecializuotų bendrojo lavinimo mokyklų V–VIII klasėse jis turi peraugti į universalesnį, labiau orientuotą į asmenybės brandinimą, pagilintą kūno kultūros dalykų mokymą. Svarbu dar labiau sumažinti galimų atrankos klaidų tikimybę ir numatyti papildomas priemones, kaip apsaugoti moksleivius nuo žalingų fizinių ir psichinių perkrovų.
Trečiasis ugdymo koncentras (pagrindinės mokyklos IX–X klasės ir gimnazijos I–II klasės) yra rinkimosi laikotarpis. Šiame amžiaus tarpsnyje mokykla turi sudaryti moksleiviui sąlygas išbandyti save įvairiose veiklos srityse, padėti apsispręsti, kokį tolesnio mokymosi kelią ir kokią profesinės veiklos kryptį rinktis, skatinti poreikį toliau mokytis. Tam tikslui trečiajame ugdymo koncentre giliau diferencijuojamas ugdymo turinys, siūlomi pasirenkamieji dalykai, didinama papildomojo ugdymo įvairovė (žr. Profiliavimo pradmenų pagrindinės mokyklos IX–X klasėse ir gimnazijos I–II klasėse nuostatas).
Dabar dalykų, kuriuos galima mokytis sustiprintai, pasirinkimas gerokai padidėja nuo pagrindinės mokyklos IX klasės ir gimnazijos I klasės. Tačiau net ir pagrindinės mokyklos IX–X klasėse bei gimnazijos I–II klasėse daug moksleivių vis dar negali pasirinkti tų dalykų, kurių jie norėtų, sustiprinto mokymosi, nes sustiprintų klasių tinklas yra per retas. Be to, sustiprintas dalykų mokymas yra labiau orientuotas į apsisprendusius, motyvuotus, talentingus, akademinį mokymosi kelią pasirinkusius moksleivius, kurių yra palyginti nedaug. Taigi tradicinis sustiprintas dalykų mokymas negali išspręsti daugumos aktualių ugdymo problemų, iškylančių pagrindinės mokyklos IX–X klasėse bei gimnazijos I–II klasėse. Dėl minėtų priežasčių trečiajame ugdymo koncentre taikytinos universalesnės, lankstesnės ugdymo diferencijavimo formos. Sustiprintą dalykų mokymą reikia pakeisti ne taip akademiškai orientuotu pagilintu dalykų mokymu, kurį moksleiviai galėtų išbandyti nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje jie mokosi. Visiems moksleiviams turi būti siūloma rinktis, kuriuos dalykus jie norėtų pabandyti mokytis giliau ir, esant reikalui, turi būti sudarytos galimybės keisti savo pasirinkimą. Atsižvelgiant į labai skirtingus moksleivių poreikius rengiantis profiliniam mokymui, trečiajame ugdymo koncentre svarbu neapsiriboti vien atskirų dalykų pagilintu mokymu, bet skirti daug daugiau nei įprasta dėmesio ir kitiems pasirenkamiesiems ugdymo turinio elementams, kurie turėtų padėti geriau susiorientuoti įvairių veiklos sričių ir profesijų pasaulyje bei išlyginti pasirengimo toliau mokytis spragas, trukdančias siekti užsibrėžtų tikslų.
Pageidautina, kad moksleiviai, pradinėje ar pagrindinėje mokykloje pradėję kryptingą meninį ugdymąsi, pagilintą kūno kultūros dalykų mokymąsi ar pagilintą kalbų mokymąsi, trečiajame ugdymo koncentre turėtų galimybę jį tęsti.
Ketvirtasis ugdymo koncentras (vidurinės mokyklos XI–XII klasės ir gimnazijos III–IV klasės) daugumai moksleivių yra apsisprendimo tarpsnis. Mokykla turi padėti moksleiviui galutinai nuspręsti, ar jis teisingai įvertino savo polinkius ir gabumus, kokią profesiją rinktis, kur mokytis toliau. Sąmoningai ir tvirtai savo mokymosi kelią pasirinkusiam moksleiviui mokykla turi sudaryti sąlygas gilinti ir plėtoti gebėjimus toje veiklos srityje, su kuria jis sies savo gyvenimą ir profesinę karjerą. Siekiant atsižvelgti į labai skirtingus moksleivių poreikius, šiame ugdymo koncentre mokymas profiliuojamas. Moksleiviai gali rinktis skirtingo sudėtingumo dalykų kursus ir, mokydamiesi pagal juos, formuoti savo išsilavinimą.
Profilio mokymo modelyje numatyta, kad sustiprintas dalykų mokymas XI–XII klasėse ir gimnazijos III–IV klasėse turi būti pakeistas tikslinių kursų mokymu. Tiksliniai kursai bus labiau orientuoti į bendrųjų gebėjimų ugdymą ir nuostatų brandinimą. Įgyvendinant profilinį mokymą, bus sukurtos realios galimybės šiuos kursus rinktis ir pagal juos mokytis iš esmės visiems juos išmokti pajėgiems moksleiviams. Taip bus išvengta esminių sustiprinto mokymo trūkumų.
Ankstyvasis užsienio kalbų mokymas
Ankstyvuoju užsienio kalbų mokymu šiame dokumente vadiname pasirenkamąjį kalbų mokymą II ir III klasėse (prieš privalomo užsienio kalbų mokymo pradžią IV klasėje). Jo tikslas – geriau panaudoti kalbų mokymuisi palankų amžiaus tarpsnį, padaryti užsienio kalbų mokymąsi efektyvesnį ir pagerinti užsienio kalbų mokymosi rezultatus. Tai tik viena iš priemonių efektyviau ir geriau išmokti kalbų. Kitos galimos priemonės – pamokinės ir popamokinės veiklos integracija, kalbų mokymosi ir įvairių dalykų dalinė integracija, imersijos elementai, dalyvavimas bendruose projektuose su užsienio moksleiviais, kultūriniai mainai ir pan.
Ankstyvojo užsienio kalbų mokymo didaktinė kryptis – komunikacinė. Moksleiviai mokomi pagal Bendrąją ankstyvojo užsienio kalbų mokymo ir mokymosi II ir III klasėse programą. Mokymo metodai turi atitikti amžiaus tarpsnio reikalavimus. Ankstyvasis užsienio kalbų mokymas laipsniškai turės pakeisti sustiprintą kalbų mokymą II ir III klasėse.
Moksleiviai, III klasėje pabaigę neprivalomą ankstyvąjį užsienio kalbos mokymąsi, apsisprendžia, ar jie toliau mokysis pagal pagilintą programą, skirdami tam daugiau laiko, ar mokysis pagal privalomą programą.
Moksleivių ankstyvojo kalbų mokymo pasiekimai vertinami pagal toje klasėje taikomą vertinimo sistemą.
Ankstyvasis kalbų mokymasis organizuojamas sukuriant mobiliąsias grupes. Ankstyvajam kalbos mokymuisi panaudojamos rezervinės pamokos arba papildomojo ugdymo valandos (jas galima ir integruoti).
Ankstyvojo kalbų mokymo grupes gali mokyti tik tinkamą kvalifikaciją turintis mokytojas, pasirengęs dirbti su pradinių klasių moksleiviais. Tokios grupės gali būti kiekvienoje pradines klases turinčioje mokykloje. Mokykloms, kuriose yra ankstyvojo kalbų mokymo grupės, specialus statusas nesuteikiamas.
Vienodas galimybes pradėti iš mokyklos biudžeto finansuojamą ankstyvąjį kalbų mokymą turi turėti visi to pageidaujantys mokyklos moksleiviai. Atrankos į ankstyvojo kalbų mokymosi grupes neturi būti. Jei norinčiųjų yra daugiau negu vietų grupėse, gali būti taikomas „loterijos principas“ ar kuris kitas grupių sudarymo būdas, nesukeliantis moksleivių atrankos sociokultūriniu pagrindu.
Kryptingas meninis ugdymas
Kryptingas meninis ugdymas yra toks, kuriame ypač pabrėžiamas bendrųjų meninių (muzikos, dailės, teatro, choreografijos ir kt.) gebėjimų ugdymas. Jame siekiama integruoti įvairias meno sritis. Toks ugdymas gali būti siejamas su moksleivio ankstyvu, motyvuotu, savanorišku apsisprendimu siekti gilesnių įgūdžių tam tikroje meninės veiklos srityje, bet tai nėra būtina.
Kryptingas meninis ugdymas atsižvelgiant į keliamus tikslus gali būti pradėtas nuo pirmosios ar kurios kitos klasės ir tęstis iki XII klasės.
Mokykla, norinti taikyti kryptingą meninį ugdymą, turi pasirengti specialią savo mokyklos sąlygoms pritaikytą programą, kuri tenkintų Švietimo ir mokslo ministerijos parengtus bendruosius reikalavimus kryptingo meninio ugdymo programoms ir pagal jas dirbančioms mokykloms. Atsižvelgiant į keliamus tikslus programa gali būti numatyta trumpesniam laikotarpiui, o ne visiems dvylikai bendrojo lavinimo mokyklos metų. Mokykla gali pradėti dirbti pagal kryptingo meninio ugdymo programą, kai savivaldybės švietimo padalinys (atsižvelgdamas į mokyklos galimybes įgyvendinti programą – mokytojų kvalifikaciją, mokyklos materialinę bazę, tradicijas ir pan.) ją patvirtina ir steigėjas skiria reikiamų lėšų programai įgyvendinti. Ši tvarka netaikoma specialų statusą turinčioms specializuotoms menų mokykloms.
Moksleivių pasiekimai vertinami taikant tvarką ir kriterijus, išdėstytus mokyklos kryptingo meninio ugdymo programoje.
Mokytojai, mokantys meno dalykų I–IV klasėse, turi būti pasirengę dirbti su pradinių klasių moksleiviais.
Kryptingam meniniam ugdymui gali būti panaudotos mokyklos kryptingo meninio ugdymo programoje tam tikslui numatytos rezervinės pamokos ir papildomojo ugdymo valandos.
Pagilintas dalykų mokymas
Pagilintai dalykų mokoma IV–X pagrindinės mokyklos klasėse ir I–II gimnazijos klasėse, lietuvių valstybinės kalbos – I–X pagrindinės mokyklos klasėse ir I–II gimnazijos klasėse. Pagilintas dalykų mokymas skirtas moksleiviams, kurie nori geriau pažinti ir išbandyti savo gabumus bei polinkius tam tikroje veiklos srityje arba siekia sparčiau ir kryptingiau plėtoti pasirinkto dalyko gebėjimus bei žinias. Pagilintas dalykų mokymas pamažu pakeis sustiprintą dalykų mokymą atitinkamose klasėse.
Pagilintas užsienio kalbų mokymas gali prasidėti nuo IV klasės, lietuvių kalbos – nuo I klasės, kūno kultūros dalykų – nuo V klasės ir, moksleiviui pageidaujant, gali tęstis iki X klasės arba gimnazijos II klasės. Reikia siekti, kad toks mokymas būtų prieinamas visiems moksleiviams ir miestuose, ir kaimo vietovėse.
Kitų mokomųjų dalykų pagilintai mokoma pagrindinės mokyklos IX–X klasėse ir gimnazijos I–II klasėse. Specialaus pasirengimo ir ypatingų gabumų pradedant pagilintą dalykų mokymą nereikalaujama.
Siekiant sudaryti moksleiviams geresnes galimybes rinktis ir išbandyti įvairias veiklos sritis, pagilintas mokymas organizuojamas moduliniu principu. Moksleiviams siūlomi pasirenkamieji moduliai, kurie papildo ir pagilina privalomą dalyko mokymo programą bei atlieka paremiamąją funkciją (žr. Profiliavimo pradmenų pagrindinės mokyklos IX–X klasėse ir gimnazijos I–II klasėse nuostatas). Atskiri pagilinto mokymo moduliai turi būti kiek galima labiau tarp savęs nepriklausomi. Tik tada moksleivis galės rinktis ir mokytis bet kurį modulį, net jei jis nesimokė kitų to dalyko modulių. Moduliai turi būti planuojami vienam trimestrui (ar pusmečiui, jei ugdymas mokykloje organizuojamas pusmečiais). Trimestrui pasibaigus moksleiviui leidžiama pradėti mokytis kitų dalykų modulius ar tęsti to paties dalyko modulių mokymąsi.
Mokykla pagilinto mokymo modulių programas parengia pati. Modulių mokymo turinys neturėtų viršyti Bendrosiose programose ir standartuose nužymėtų ribų. Išimtys, įtraukiant į modulius papildomas temas, galimos tik tais atvejais, kai tai būtina standartuose aptariamų gebėjimų visapusiškesniam plėtojimui.
Moksleivių pasiekimai vertinami atsižvelgiant į tai, kada jie pradėjo pagilintą mokymąsi. Tose grupėse, kurios užsienio kalbos mokymąsi tęsia nuo II, IV ar V klasės, moksleivių pasiekimai vertinami pažymiu (dešimtbalėje skalėje), taikant ideografinio ir norminio vertinimo principus bei atsižvelgiant į atitinkamus standartų reikalavimus. Rašant trimestrinius ir metinius pažymius, nurodoma, kad buvo mokomasi pagal pagilintą užsienio kalbos mokymosi programą. Jei pagilintas dalyko mokymasis pradėtas pagrindinės mokyklos IX–X klasėse ar gimnazijos I–II klasėse, modulio mokymosi rezultatai vertinami įskaitomis pagal modulio programoje nurodytus vertinimo kriterijus.
Pagrindinėje mokykloje ir gimnazijos I–II klasėse pagilintas mokymas organizuojamas mobiliosiose grupėse iš mokyklos nuožiūra skirstomų valandų.
Tiksliniai kursai
Tikslinis kursas skirtas geriau išbandyti save pasirinktoje veiklos srityje, visapusiškiau plėtoti dalykinius gebėjimus ir kompetencijas, ugdyti moksleivių gebėjimus savarankiškai studijuoti dalyką. Jis skirtas išmokyti tobuliau operuoti dalyko žiniomis, metodais ir logika sprendžiant tiek praktines, tiek teorines užduotis.
Mokykla, vadovaudamasi Bendrųjų programų ir standartų reikalavimais, pati kuriasi detalizuotas tikslinių kursų programas. Jei reikiamos technologijų rūšies programos Bendrosiose programose nėra, mokykla gali ją susikurti (išlaikydama kitų technologijų programų struktūrą) ir pasitvirtinti Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Tikslinį kursą gali dėstyti tik atitinkamo dalyko specialistas, turintis ne žemesnę kaip vyresniojo mokytojo kvalifikacinę kategoriją.
Tikslinių kursų mokymas dažniausiai organizuojamas mobiliosiose grupėse. Mažoje (moksleivių skaičiumi) mokykloje mokytojas gali naudoti kontrakto metodą ar kitą moksleivių savarankiško darbo formą.
Tikslinius kursus gali rinktis visi moksleiviai, pajėgūs sėkmingai juos mokytis. Moksleivis gali pradėti mokytis pagal tikslinį kursą XI arba XII klasėse mokslo metų pradžioje.
Mokantis tiksliniu kursu, moksleivių pasiekimai vertinami atsižvelgiant į standartų reikalavimus. Prie trimestrinio arba metinio pažymio nurodoma, kad moksleivis mokėsi pagal tikslinį kursą.
______________
2 priedas
Profiliavimo pradmenų pagrindinės mokyklos 9–10 ir gimnazijos 1–2 klasėse nuostatos
Profiliavimo pradmenų paskirtis.
Svarbiausias profilinės mokyklos uždavinys – padėti moksleiviui pasirinkti tinkamiausią jo polinkius, interesus ir gabumus atliepiantį ugdymosi kelią ir susidaryti pagrįstą nuomonę dėl jam tinkamiausios tolesnio mokymosi bei profesinės veiklos srities. Formuojama nuostata, kad į profilinės mokyklos 11–12 klases turėtų ateiti moksleiviai, pagrindinėje ar netgi pradinėje mokykloje išbandę įvairias veiklos sritis ir rūšis, nusistatę savo gebėjimų lygį ir kryptį. Pagrįstas išvadas padaryti jiems turi padėti profiliavimo pradmenys pagrindinės mokyklos 9–10 ir 1–2 gimnazijos klasėse.
Profiliavimo pradmenimis siekiama:
* sudaryti sąlygas atsiskleisti moksleivių polinkiams, interesams ir gabumams
* stiprinti vaikų galimybes rinktis
* skatinti poreikį mokytis ir siekti aukštesnio pasiekimų lygmens
Šie siekiai įpareigoja pagrindinę mokyklą ir gimnaziją būti pasirengusią organizuoti profiliavimo pradžią atitinkantį ugdymą.
Profiliavimo pradmenys 9–10 pagrindinės mokyklos ir 1–2 gimnazijos klasėse taikomi:
1. Diferencijuojant ugdymo procesą pagal pagrindinės mokyklos bendrojo išsilavinimo standartų pasiekimų lygmenis (remiantis minimaliuoju, pagrindiniu ir aukštesniuoju moksleivių pasiekimų lygmenimis, nusakančiais moksleivių mokymosi rezultatų kokybinę pakopą, padedančiais padaryti orientuojamuosius sprendimus).
2. Mokantis dalykų (gimtosios kalbos, užsienio kalbų, informatikos, matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, istorijos, darbų, dailės, muzikos, kūno kultūros, lietuvių kalbos nelietuvių mokyklose) moduliais.
Modulinio mokymo realizavimas.
Modulis – autonomiška, vertinamoji, aiškios paskirties ir trukmės ugdymo turinio dalis.
Dalykų mokymasis moduliais įgyvendinamas prie dalykų programų rengiant atskirus ne mažesnės kaip 17 val. trukmės modulius.
Modulių paskirtis:
3. Gilinti moksleivių gebėjimus ir padėti jiems pasitikrinti apsisprendimą.
Modulių pateikimo tvarka:
3. Pageidautina, kad 9–10 (1–2 gimnazijos) klasėse moksleiviai išbandytų tų dalykų modulius, iš kurių jie galės ateityje rinktis išplėstinius ar tikslinius kursus 11-12 (3-4 gimnazijos) klasėse.
4. Moksleiviai modulius gali keisti tuo atveju, jei nori išbandyti kito profilio dalyką, jei pasirinko per sunkų, gebėjimų neatitinkantį modulį, jei jis neatitinka moksleivio poreikių ar interesų.
Moduliai, skirti moksleivių interesams ir gebėjimams tenkinti, jeigu jų trukmė ne mažesnė kaip 34 pamokos, moksleiviui pageidaujant, įrašomi į pagrindinės mokyklos baigimo pažymėjimą.
Pasirenkamųjų dalykų paskirtis:
Papildomojo ugdymo teikiamos galimybės:
1. Dalykinių būrelių, mokyklų ugdomosios veiklos projektai, jeigu jų apimtis ir turinys atitinka modulio reikalavimus, gali būti prilyginami atitinkamų dalykų moduliams.
2. Neakivaizdinių mokyklų („Fotono“, „Fizikos Olimpo“, Jaunųjų matematikų mokyklos, kai kurios Jaunųjų gamtininkų centro, Moksleivių techninės kūrybos rūmų ar kitų centrų) programos gali būti įgyvendinamos pagal tam tikro mokomojo dalyko modulį arba jam prilyginamos.
4. Būreliai, klubai, centrai, organizacijos, kurių veikla stiprina moksleivių socializaciją, ugdo bendruosius moksleivių gebėjimus, formaliajam ugdymo turiniui neprilyginami, tačiau būtini moksleivių poreikiams tenkinti ir apsisprendimui stiprinti.
Kita profiliavimo pradmenims svarbi veikla:
* pokalbiai, informacija apie profesijas, tos profesijos poreikius ir reikalavimus
* informacijos sklaida apie profilius ir galimas pakraipas
* pedagoginės, psichologinės konsultacijos ir tyrimai
* netradicinės ugdymo dienos
* aktyvūs ugdymo metodai, ypač projektinis darbas
* moksleivių savianalizė, lyginamoji analizė
* mokyklų bendradarbiavimas ir kt.
______________
3 priedas
BENDROJI ANKSTYVOJO UŽSIENIO KALBŲ MOKYMO IR MOKYMOSI PROGRAMA (pirmieji ir antrieji užsienio kalbos mokymosi metai)
ANKSTYVOJO UŽSIENIO KALBŲ MOKYMO(-SI) SOCIALINĖS PSICHOLOGINĖS PRIELAIDOS
Didėjantis šiuolaikinės visuomenės mobilumas kelia naujus užsienio kalbų mokymosi uždavinius. Auga poreikis ir būtinybė bendrauti užsienio kalba tiek nuvykus į kitą valstybę, tiek ir užsieniečiams atvykus į mūsų šalį.
Europos Sąjunga rekomenduoja ne tik daugiau mokytis kalbų, bet ir geriau jas išmokti. Plėtojant ankstyvąjį užsienio kalbų mokymą(si) remiamasi šiomis Europos Tarybos rekomendacijomis:
· garantuoti, kad nuo pirmųjų mokymo metų arba kaip galima anksčiau kiekvienas vaikas būtų supažindinamas su Europos kalbų ir kultūrų įvairove;
· skatinti ir plėtoti ankstyvąjį užsienio kalbų mokymąsi valstybės ir vietos sąlygomis visur, kur tik įmanoma;
· pereinant iš vienos ugdymo pakopos į kitą garantuoti mokymosi tęstinumą;
· remiantis ankstyvojo mokymo programų taikymo rezultatais formuoti tinkamą kalbų mokymosi politiką ir parinkti metodus.*Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos, Nr. R (98)6, p.2-3.
Plėtojant ankstyvąjį užsienio kalbų mokymą būtina atsižvelgti į šias sąlygas:
· suderinti ankstyvąjį užsienio kalbos mokymą su visa ugdymo sistema;
· sudaryti galimybes vėliau tęsti užsienio kalbos mokymąsi, neprarandant įgytų gebėjimų;
· taikyti įvairius metodinius modelius, atliepiančius bendrus vaiko raidos ypatumus bei specifinius kalbos raidos ypatumus.
Reikėtų atkreipti tėvų ir mokytojų dėmesį į vaiko pasirengimą mokytis užsienio kalbos. Kiekvieno vaiko pasirengimas svetimųjų kalbų mokymuisi yra skirtingas. Būtiniausia prielaida pradedant mokytis užsienio kalbos yra geras gimtosios kalbos išmanymas. Ne visi šio amžiaus vaikai turi pakankamus gimtosios kalbos skaitymo, rašymo ir kalbėjimo pagrindus. Gimtosios kalbos įtaka vaiko psichosocialinei raidai yra didelė, todėl labai svarbu jos nepažeisti. Mokytojai, atsižvelgdami į vaiko psichofizinį išsivystymą, gimtosios kalbos raidos ypatumus, mokymosi krūvį, drauge ir į vaiko norą mokytis užsienio kalbos, turi informuoti tėvus apie vaiko pasirengimą šio dalyko mokymuisi. Turėtų būti išlaikyta pusiausvyra tarp lygių galimybių pasirinkti ankstyvąjį užsienio kalbos mokymą(-si) ir adekvačios moksleivio brandos.
Vaiko gimtosios kalbos ugdymo raidai gali pakenkti ne tiek pats užsienio kalbos mokymasis, kiek netinkamai organizuojama ugdomoji veikla, metodai, kurie naudojami neatsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus. Tam, kad pasiektume reikiamų rezultatų mokant užsienio kalbos šio amžiaus vaikus, turime atkreipti dėmesį į veiksnius, sąlygojančius mokymosi sėkmę, ir organizuoti mokymo procesą parinkdami šio amžiaus vaikams tinkamus mokymo metodus, būdus ir formas.
Daugelio specialistų teigimu, efektyviausia pradėti mokyti užsienio kalbų iki 11 metų. Šiuo laikotarpiu dar yra paslankus vaiko artikuliacinis aparatas, ir tai leidžia lengviau išmokti taisyklingai tarti ir intonuoti. Vaikai iki 11 metų yra labai imlūs kalbų mokymuisi. Jie gana lengvai turtina žodyną, jų tarimo organai lankstūs, jie greitai išmoksta vartoti kalbos struktūras, suvokia situaciją bei kontekstą.
Anot L. Dežė, ankstyvasis užsienio kalbų mokymasis veikia ir tolesnius užsienio kalbos pasiekimus: praktika rodo, jog vėliau iki to paties lygmens išmokus dviejų užsienio kalbų lengviau bendraujama ta užsienio kalba, kurios mokytis pradėta 6-8 metų. Šio amžiaus vaikams būdingas gebėjimas imituoti. Tai ypač svarbu mokantis tipologiškai skirtingos užsienio kalbos, pirmiausia turinčios skirtingą fonetinę sudėtį (pvz., anglų).
Jeigu gimtoji ir užsienio kalba skirtingos tipologiškai, tuomet pradėti jos mokytis palankesnis yra ankstyvesnis amžiaus tarpsnis. Ypač svarbu pasiekti, kad užsienio kalbos mokymasis neprivestų prie gimtosios ir užsienio kalbos formų ir sąvokų painiojimo.
Įvertinus minėtuosius veiksnius, ankstyvasis užsienio kalbos mokymasis Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje grindžiamas:
ANKSTYVOJO UŽSIENIO KALBŲ MOKYMO(-SI) PASKIRTIS
Užsienio kalbų mokymasis ir mokėjimas sudaro sąlygas asmenybei bendrauti su pasauliu, pažinti kitas kultūras, dalytis informacija su kitų tautų žmonėmis.
Ankstyvasis kalbos mokymasis prisideda prie vaiko socialinės, intelektinės ir emocinės raidos, padeda formuoti teigiamą požiūrį ir toleranciją kitokiam gyvenimo būdui, kitokiai kultūrai.
Todėl ankstyvuoju užsienio kalbos mokymu siekiama:
· sudaryti sąlygas mokytis kitos kalbos, kaip bendravimo priemonės, skatinant bendrauti ne tik gimtąja, bet ir užsienio kalba;
· ugdyti pradinius komunikacinius gebėjimus;
· ugdyti požiūrį į kalbą, kaip į vertybę, pateikiant ją kaip sociokultūrinės realybės atspindį, suteikti moksleiviui galimybes susipažinti su kita kultūra, jausena, gyvensena;
· sužadinti moksleivio domėjimąsi kalbomis bei skatinti norą jų mokytis;
· atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus, palankius užsienio kalbų mokymuisi, dėti pamatus, lemiančius tolesnį jos mokymąsi;
· sudaryti sąlygas vėliau siekti aukštesnio užsienio kalbos pasiekimų lygmens (kai užsienio kalbos mokymasis tęsiamas pagal pagilintą programą).
Mokantis užsienio kalbos ugdomi būtini kultūrinės ir kalbinės komunikacijos gebėjimai, kurie vienas nuo kito neatskiriami ugdant komunikacinę kompetenciją. Komunikacinės kompetencijos formavimas, mokant užsienio kalbos pradinėje mokykloje, pradedamas integruotai ugdantis klausymo, kalbėjimo, skaitymo ir rašymo gebėjimus, apimančius visas jos sudedamąsias dalis:
Ugdantis socialinę subkompetenciją pagal žaidybines situacijas skatinamas noras bendrauti, tinkamai elgtis, skirti dėmesį pašnekovui.
Ugdantis sociolingvistinę subkompetenciją mokomasi vartoti kalbos formas pagal įvairias žaidybines situacijas (kas, su kuo, apie ką, kur ir kokiu tikslu bendrauja).
Ugdantis diskursinę subkompetenciją mokomasi suprasti ir formuluoti paprastus rišlius pasakymus.
Ugdantis strateginę subkompetenciją siekiama įgusti kalbą paremti papildomomis bendravimo priemonėmis, pvz., gestais, mimika ir kitomis nepakankamą kalbos mokėjimą kompensuojančiomis verbalinėmis ir neverbalinėmis priemonėmis.
Ugdantis lingvistinę subkompetenciją būtina mokytis garsų, raidžių bei jų santykių, siekti gebėjimo taisyklingai tarti, kirčiuoti, intonuoti, vartoti žodžių formas ir nesudėtingas kalbos struktūras, mokytis žodžių.
Ugdantis sociokultūrinę subkompetenciją susipažįstama su kitu sociokultūriniu kontekstu, kuriame kalba vartojama, pateikiami kitų tautų žmonių vardai, miestų pavadinimai ir pan.
Ankstyvojo užsienio kalbų mokymo(-SI) DIdaktinėS NUOSTATOS
Ankstyvojo užsienio kalbų mokymo tikslai ir uždaviniai glaudžiai siejami su komunikacine kalbos mokymosi kryptimi, kurios esmė – aktyvi, savarankiška moksleivio veikla.
Ankstyvasis užsienio kalbų mokymas ir mokymasis organizuojamas atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus. Jis remiasi vaiko imlumu, smalsumu, natūraliu poreikiu bendrauti. Tai leidžia jam aktyviai įsijungti į komunikacinę veiklą, jeigu organizuojama veikla remiasi žaismės principu, kuris skatina vaiko norą sužinoti, atrasti, pabandyti. Taip organizuotoje veikloje moksleivis yra pagrindinis ugdymo proceso dalyvis, todėl pasirenkant mokymo metodus didelis dėmesys kreipiamas į vaiko individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus: atvirumą, smalsumą, gebėjimą imituoti, išraiškingumą, pasiekimų džiaugsmą, norą žaisti, vaidinti. Jam būtina praktiškai eksperimentuoti, tyrinėti ir aptarinėti ir taip išmokti bei įsiminti. Mokytojas turi pateikti reikalingą kalbos medžiagą taip, kad vaikas pats norėtų ir galėtų pritaikyti savo naujus gebėjimus.
Kad vaikas norėtų bendrauti, svarbu leisti jam dirbti individualiai, poromis, grupėmis. Būtina sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis ugdytųsi pagal savo išgales.
Pagrindinis darbo būdas – natūrali komunikacija ir komunikacinio pobūdžio žaidimai. Žaidimai pamokoje kuria malonią mokymosi aplinką, sudomina moksleivius, skatina veikti. Svarbu, kad vaikas norėtų ir išdrįstų kalbėti, pirmenybė teikiama ne kalbos formai, bet turiniui. Veiklą pamokoje reikėtų organizuoti taip, kad kiekvienas moksleivis galėtų matyti, klausyti, liesti, judėti, kalbėti, vaidinti, dainuoti, žaisti, kad jis įvairiose besikeičiančiose situacijose galėtų panaudoti tai, ką išmoko. Svarbu, kad vaikas galėtų kalbėti apie save, savo aplinką, o klasėje būtų kuriamos įvairios, vaikų patirčiai artimos situacijos, ugdančios visas komunikacinės veiklos rūšis.
Piešimas, įvairūs rankų darbai, nesudėtingi projektiniai darbai galėtų padėti sudaryti komunikacines situacijas, teiktų vaikui galimybę pakeisti veiklą.
Mokytojo ir moksleivių bei moksleivių tarpusavio santykiai turi skatinti komunikaciją. Mokytojo elgesys pamokoje turi žadinti vaiko norą mokytis, leisti vaikui patirti sėkmę, pasidžiaugti pasiekimais. Mokymosi atmosfera – atvira, draugiška, skatinanti moksleivius aktyviai dalyvauti pamokoje, reikšti savo jausmus, nuostatas, mintis, nesibaiminti klaidų, žiūrėti į jas kaip į natūralų mokymosi veiklos etapą.
Moksleivio veiklos ir gebėjimų vertinimas remiasi pradinėje mokykloje priimtomis nuostatomis. Teigiamos emocijos yra svarbus vaiko veiklos stimulas. Svarbu pastebėti vaiko pažangą ir parodyti, kiek daug jis išmoko.
Gramatikos taisyklių atskirai nemokoma. Parenkamos moksleivio intelektą ir išsivystymo lygį atitinkančios autentiškos kalbos struktūros ir žodynas. Įvairios struktūros ir žodynas pateikiami kontekste, reikiamai išryškinant žodžių reikšmes. Svarbu leisti vaikui žaisti įvairius žodžių žaidimus, padėti jam suvokti, kad žodžiai susiję, o kartais užsienio kalbos žodis panašus arba turi bendrą šaknį su lietuvių kalboje vartojamais žodžiais.
Naudojamos mokymo priemonės turi atitikti vaikų raidos ir ugdymosi tikslus. Šio amžiaus vaikams labai svarbios vizualinės ir garso mokomosios priemonės bei tikri daiktai: žaislai, teatro lėlės, prekių etiketės užsienio kalba ir pan.
Ugdant komunikacinę kompetenciją išskiriami receptyvieji ir produktyvieji gebėjimai. Jie ugdomi integruotai, nors jų svarba gali skirtis: kalbos mokymosi pradžioje dominuoja klausymas ir kalbėjimas, tik vėliau pradedama skaityti, dar vėliau – rašyti.
Receptyviųjų gebėjimų ugdymas
Receptyviųjų gebėjimų ugdymas – tai mokymas suprasti klausomo ir skaitomo teksto turinį. Ugdant šiuos gebėjimus labai svarbus veiksnys – pasirengimas ir nusiteikimas klausyti ar skaityti: konteksto pateikimas, vizualizavimas, moksleiviui jau žinomų dalykų priminimas, užduoties pateikimas ir pan. Kadangi moksleivių kalbos mokėjimas labai ribotas, svarbu tinkamai organizuoti veiklą pasiklausius ar perskaičius tekstą. Tikslinga klausytis trumpų pokalbių, eilėraščių, dainelių, ypač jeigu jos iliustruotos. Tai ne tik moko tarimo, intonacijos, bet ir supažindina su užsienio kalbos šalies kultūra. Klausymo ir skaitymo supratimo užduotys turi būti trumpai ir aiškiai suformuluotos, gausiai iliustruotos. Atlikdami tokias užduotis, moksleiviai turėtų ne kalbėti ar skaityti, o nupiešti, sujungti piešinį su tekstu ar keletą piešinių tarpusavyje ir pan. Teksto supratimo aptarimas gali vykti gimtąja kalba.
Skaityti mokome remdamiesi žinoma leksika. Kol moksleiviai patys dar nemoka skaityti, mokytojas, skaitydamas trumpus tekstus, gali parodyti paveikslėlius, atkreipdamas jų dėmesį į didesniu šriftu parašytus žodžius. Vėliau moksleiviai patys pradeda skaityti, atpažindami, kai reikia, skiemenų tipus ir pozicinius raidžių variantus. Skaitymas ir klausymas turi būti komunikacinės krypties.
Produktyviųjų gebėjimų ugdymas
Labai svarbus uždavinys – derinti minimalias moksleivio užsienio kalbos žinias su kalbos vartojimo poreikiais. Tai yra būtina ugdant gebėjimus reaguoti ir atsakyti pašnekovui konkrečioje bendravimo situacijoje.
Organizuojant produktyviąją veiklą, derėtų remtis žaismės principu. Svarbu klasėje sukurti atmosferą, skatinančią moksleivių bendravimą.
Užduotys turi būti aiškios, iš vaiko aplinkos ir jam gerai suprantamos. Moksleiviai kalba apie save, pomėgius, draugus, žaislus, maistą ir kt. (žr. Temos ir situacijos).
Pamokoje taikomi įvairūs darbo būdai: moksleiviai reiškia savo nuomonę apie įvykius, daiktus, vaidina įvairius vaidmenis apsimesdami gyvūnais, žaislais, augalais, pasakų veikėjais ir pan., žaidžia įvairius žaidimus, dalyvauja judriosiose pratybose, ima ir duoda interviu ir t. t.
Veikla organizuojama poromis, grupėmis. Kiekvienam vaikui sudaromos sąlygos bendrauti, parodoma, kad jis daug ko išmoko. Mokytojui nederėtų nutraukti kalbančio su klaidomis vaiko, tuoj pat jo taisyti. Jeigu vaikai vienas kitą ir mokytojas vaiką supranta, vadinasi, iškeltas komunikacinis tikslas yra pasiektas. Jeigu vaiko kalbos negalima suprasti dėl neteisingo struktūrų ar žodžių vartojimo arba tarimo, mokytojas gali pasakyti vaiko nesupratęs ar neišgirdęs ir, aiškiai bei teisingai tardamas netaisyklingai ištartą žodį ar struktūrą, paprašyti atsakyti, patikslinti. Kad išvengtume klaidų, gali būti atliekamos atitinkamos substitucinio pobūdžio pratybos siejant jas su komunikacinio pobūdžio užduotimis.
Rašymo, kaip komunikacijos, pradedama mokytis tik tuomet, kai pradiniai komunikaciniai gebėjimai yra pakankami. Pirmosios rašymo pratybos – tai raidžių, žinomų žodžių, o vėliau ir trumpo, rišlaus teksto rašymas.
Komunikacinė kompetencija ugdoma mokantis reikšti šias komunikacines intencijas:
· gauti ir teikti informaciją, pvz., pasakyti ir paaiškinti, kur eini/ateini, pavadinti, skaičiuoti, kalbėti apie praeities įvykius, apibūdinti, pasakoti;
· reikšti nuostatą, požiūrį, nuomonę, jausmus, pvz., sutikti/nesutikti, palyginti, duoti nurodymus, patarimus;
· raginti, pvz., priimti kvietimą, atsisakyti;
· vartoti bendravimo formules, pvz., pasisveikinti, atsisveikinti, pristatyti save ir kitus;
· dalyvauti pokalbyje, pvz., pradėti ir baigti pokalbį, pasitaisyti;
· taikyti papildančias bendravimą strategijas, pvz., paprašyti pakartoti, pasakyti paraidžiui. Moksleiviai taip pat turi mokytis nusakyti:
· laiką, pvz., anksti, vėlai;
· vietą, pvz., žmogaus kilmę pagal vietą;
· padėtį erdvėje, pvz., ant, prie;
· kiekybę, pvz., skaičius;
· požymį, pvz., amžius, skonis, spalva, vertinimas;
· santykius, pvz., priklausomybė, tikslas.
Temos ir situacijos
Temos ir situacijos turi būti artimos realiam vaikų gyvenimui, atitikti jų amžių, patirtį, interesus. Siūlomos šios temos:
Aš ir mano aplinka: šeima, namai, draugai, mokykla, gyvūnai, daiktai
Tėvų profesijos ir veikla
Šventės ir pasiruošimas joms
Pirkiniai (maistas ir kt.)
Valgiai namuose ir kitur
Savaitės dienos ir veikla
Laisvalaikis, pomėgiai
Atostogos, kelionės
Oras skirtingais metų laikais ir apranga
Temos nagrinėjamos cikliškai. Pvz.: tema „Gyvūnai“ pirmaisiais mokymosi metais gali būti pavadinta „Mano augintinis“, vėliau – „Naminiai gyvūnai“, dar vėliau – „Laukiniai gyvūnai“.
RYšys su kitais dalykais
Užsienio kalbos mokymasis – svarbi pradinio ugdymo turinio dalis. Vaikas susipažįsta su savo aplinka, jį supančiu pasauliu. Užsienio kalba padeda jį geriau suvokti, pažinti kitokią kultūrą, palyginti ją su savąja ir taip geriau pažinti savąją. Labai svarbu glaudus ryšys su gimtąja kalba; reikėtų ne tik panaudoti jau turimą gimtosios kalbos mokymosi patirtį, bet ir taisyklingai vartoti gimtąją kalbą, suvokti, kad kalbos yra ne tik skirtingos, bet ir panašios. Jei klasės mokytojas moko ir užsienio kalbos, galima platesnė dalykų integracija, pvz.: matematika (skaičiai, veiksmai), menai (dainelės, piešiniai) ir pan.
Literatūra
Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Leidybos centras, Vilnius, 1997
Rita Žukauskienė. Raidos psichologija. Valstybinis leidybos centras, Vilnius, 1996
Ek van J. A., Trim J. L. M. Threshold Level 1999, Council of Europe Press, Strasbourg, 1991
Common European Framework of Reference for Language Teaching and Learning, Council of Europe Press, 1997
E. Narbutas. J. Pribušauskaitė, M. Ramonienė, S. Skapienė, L. Vilkienė. Slenkstis. Council of Europe Publishing
Language Learning in Primary Schools, Council of Europe Press, 1998
______________
4 priedas
REIKALAVIMAI SUSTIPRINTO MOKYMO KAITOS NUOSTATOMS ĮGYVENDINTI
Nuo 2000–2001 mokslo metų įgyvendinant dalykų sustiprinto mokymo kaitą šalies mokyklose, palaipsniui pereinama prie ankstyvojo užsienio kalbų mokymo II–III klasėse, kryptingo meninio ugdymo I–X klasėse, kai kurių dalykų pagilinto mokymo I–X klasėse ir mokymosi pagal tikslinio kurso programas XI–XII klasėse.
I. ANKSTYVASIS UŽSIENIO KALBŲ MOKYMAS PRADINĖSE KLASĖSE
1. Ankstyvasis užsienio kalbų mokymas organizuojamas pagal Bendrąją ankstyvojo užsienio kalbų mokymosi programą. Ja remdamasis mokytojas rengia metų teminį planą ar individualiąją programą, kurią aprobuoja mokyklos dalyko ir pradinių klasių mokytojų, o jų nesant, atitinkami rajono (miesto) metodiniai būreliai (tarybos).
3. Ankstyvojo užsienio kalbų mokymo grupėse (klasėse) gali dirbti tik užsienio kalbos specialistas, išklausęs darbo su pradinių klasių moksleiviais metodikos kursą, arba klasės mokytojas, turintis užsienio kalbos mokytojo kvalifikaciją.
4. Grupė ankstyvajam užsienio kalbos mokymui sudaroma, jei užsienio kalbos pageidauja mokytis ne mažiau kaip 12 miesto mokyklų moksleivių arba 5 kaimo mokyklų moksleiviai. Grupę gali sudaryti ir gretimų klasių moksleiviai.
5. Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. ankstyvasis užsienio kalbų mokymas pradedamas tik II klasėse, jei mokykla tam pasirengusi (įvykdžiusi 1–5 punktų reikalavimus). Pradėtas ankstyvasis užsienio kalbų mokymas kitais mokslo metais tęsiamas III klasėse.
II. PAGILINTAS DALYKŲ MOKYMAS
8. Pagilintas dalykų mokymas gali būti pradedamas:
· valstybinės kalbos nuo I, V klasės ar IX klasės;
· užsienio kalbų nuo V klasės ar IX klasės;
· kūno kultūros nuo V klasės ar IX klasės;
· kitų dalykų (informatikos, matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, istorijos, darbų, dailės, muzikos) nuo IX klasės.
9. Pagilintas valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir kūno kultūros mokymas organizuojamas pagal mokytojų individualiąsias programas, parengtas pagal Bendrąsias programas ir aprobuotas mokyklos dalykų, o I–IV klasėms – ir pradinių klasių mokytojų metodiniuose būreliuose. Individualiąsias programas tvirtina mokyklos direktorius.
10. Pagilinto valstybinės kalbos, užsienio kalbų ar kūno kultūros mokymo grupėse (klasėse) gali dirbti tik dalyko specialistai, o I–IV klasėse – išklausę darbo su pradinių klasių moksleiviais metodikos kursą, arba pradinių klasių mokytojas, turintis lietuvių kalbos mokytojo kvalifikaciją.
12. Mokyklos, turėjusios sustiprinto mokymo klases, nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. valstybinės kalbos sustiprinto mokymo I klasėse, užsienio kalbų ir kūno kultūros – V klasėse organizuoja pagilintą tų dalykų mokymą.
13. IX–X klasėse sustiprintas dalykų mokymas pertvarkomas į pagilintą dalykų mokymą. Mokytojas dalyko programą papildo 17 ar 34 pamokų trukmės modulių, parengtų pagal Profiliavimo pradmenų nuostatas, programomis, kurias aprobuoja mokyklos dalykų mokytojų metodiniai būreliai ir tvirtina mokyklos direktorius. Moksleivius moko dalyko specialistas.
14. X klasėje moksleiviams, kurie mokėsi pagal sustiprinto mokymo programas, sudaroma galimybė pasirinkti 17 ar 34 pamokų trukmės modulius, atitinkančius sustiprinto mokymo programą.
III. TIKSLINIAI KURSAI
16. Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. sustiprintas dalykų mokymas XI klasėse pagal Profilinio mokymo modelį pertvarkomas į kursų programas.
17. Tikslinių kursų programas arba teminius planus pagal Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus rengia dalyko mokytojas, juos aprobuoja mokyklos dalykų arba dalykų blokų mokytojų metodiniai būreliai, tvirtina mokyklos direktorius.
IV. KRYPTINGAS MENINIS UGDYMAS
20. Jei mokykla pasiruošusi, kryptingas meninis ugdymas gali būti organizuojamas nuo pirmosios ar kurios nors kitos klasės nuo 2000 m. rugsėjo 1 d.
21. Mokykla, pageidaujanti organizuoti kryptingą meninį ugdymą, vadovaudamasi Bendraisiais reikalavimais kryptingam meniniam ugdymui, rengia individualiąją šio ugdymo programą. I-IV klasėms ją aprobuoja mokyklos menų ir pradinių klasių mokytojų metodiniai būreliai, kitų klasių – menų mokytojų metodinis būrelis. Programa iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. pateikiama steigėjui. Gavus steigėjo pritarimą vykdyti kryptingo meninio ugdymo programą, ją tvirtina mokyklos direktorius.
22. Mokyklos, iki 2000 m. rugsėjo 1 d. dirbusios pagal sustiprinto dailės ar muzikos mokymo programas, tęsia sustiprintą mokymą.