Administracinė byla Nr. A-575-247/2011
Procesinio sprendimo kategorija 17.2
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei Linai Vairei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių patvirtinimo“ 4.3 punkto (2003 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 01A-41-181 redakcija), Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, 4.2 punkto (2003 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 01A-41-181 redakcija) ir 4.7 punkto atitiktį Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje numatytiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose nurodytiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 10 ir 12 punktuose numatytiems savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui 45-ajai laikinųjų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai „Pilaitė“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme priteisimo.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. spalio 27 d. nutartimi nutarė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašyti spręsti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 (toliau – ir Sprendimas) patvirtintos ir 2003 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 01A-41-181 pakeistos Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (nuo 2003 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. vasario 13 d. galiojusi Sprendimo 4.3 punkto redakcija ir Taisyklių 4.2 ir 4.7 punktų redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, protingumo ir teisingumo principams, Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje numatytiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1–4 punktuose nurodytiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6, 10 ir 12 punktuose numatytiems savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
Pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nurodė, jog tarp ieškovo ir atsakovo individualioje byloje susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai, kurių pasekmė – atsakovo prievolė mokėti ieškovui valstybinės žemės nuomos mokestį. Atsakovas nesutinka su šio mokesčio apskaičiavimo teisiniu pagrindu – nustatytu žemės nuomos mokesčio tarifu, kuris, pasak jo, yra neobjektyvus ir diskriminacinis, pažeidžiantis Viešojo administravimo įstatyme apibrėžtus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo bei Vietos savivaldos įstatyme numatytus savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principus. Pareiškėjas pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798, 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, patvirtino Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisykles. Šių Taisyklių 4.2 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. vasario 13 d.) buvo nustatytas 1,5 proc. žemės nuomos mokesčio tarifas garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms (išskyrus metalinių garažų), o vadovaujantis Sprendimo 4.3 punktu garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų (išskyrus metalinių garažų) apskaičiuotam valstybinės žemės nuomos mokesčiui taikomas 0,5 koeficientas, taigi joms nustatytas žemės nuomos mokesčio tarifas sudarė 0,75 proc. žemės vertės, tuo tarpu metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms buvo nustatytas 4 proc. žemės nuomos mokesčio tarifas, t. y. 5,33 karto didesnis, nors, pareiškėjo nuomone, tam nėra jokių objektyvių priežasčių. Taip pat atkreipė dėmesį, jog nuo 2008 m. vasario 13 d. įsigaliojusioje Sprendimo ir Taisyklių redakcijoje metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas diskriminuojančių nuostatų neliko.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą nurodė, jog su juo nesutinka dėl šių argumentų:
1. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą vienas iš principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus. Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalyje vietos savivalda apibūdinta kaip vietinės valdžios institucijų teisė ir gebėjimas, neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad vietinės valdžios institucijos, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų, turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jos kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, o pagal šio straipsnio 5 dalį, jei įgaliojimus deleguoja centrinės ar regioninės valdžios organas, vietinės valdžios institucijos turi teisę įgyvendinti juos savo nuožiūra, kaip galima labiau atsižvelgiant į vietos sąlygas ir visuomenės poreikius. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija.
Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punkte numatyta, kad vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 punktu nustatė, kad konkretų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės taryba, valstybinės žemės nuomos tarifus nustatydama Taisyklėse, veikė Vietos savivaldos įstatymo jai priskirtos išimtinės kompetencijos ribose bei įgyvendino Lietuvos Respublikos Vyriausybės jai nustatytą pareigą patvirtinti konkrečius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, taikomus savivaldybių teritorijoje esančių valstybinių žemės sklypų naudotojams.
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 1,5 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai žemės vertės, taigi Vyriausybei nustačius tik minimalias ir maksimalias žemės nuomos mokesčio tarifų ribas, teisė nustatyti konkretų tarifą atskiroms mokesčių mokėtojų grupėms buvo palikta savivaldybių taryboms. Todėl Taisyklių 4.7 punktu metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms nustatydama 4 procentų žemės nuomos mokesčio tarifą, Vilniaus miesto savivaldybės taryba neviršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinto maksimalaus žemės nuomos mokesčio tarifo. Atsakovo nuomone, dėl nurodytų aplinkybių nustatytas 4 procentų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas yra teisėtas ir neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, taigi ir teisės aktuose įtvirtintiems proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo, įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams. Be to, atkreipė dėmesį, jog minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nėra nurodyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas turi būti vienodas visoms mokesčių mokėtojų grupėms ir net priešingai – šio nutarimo 8 punktas leido savivaldybių taryboms savo biudžeto sąskaita mažinti žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti. Remdamasi šia nuostata, Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendime nustatė valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvatas atskiroms mokėtojų grupėms, o Taisyklėse nustatė mokesčio mokėtojų grupes, kurioms taikomas ne maksimalus šio mokesčio tarifas, o mažesni tarifai.
3. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą, kurio 7 punktu prie taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų priskirti inžineriniai statiniai, taip pat ir metalinių garažų kompleksai. 2004 m. spalio 16 d. įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, šio įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, numatančia, jog bendrieji planai nekeičiami, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei. Taigi, atsakovo nuomone, teisinis reguliavimas rodo, jog skatinama taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų užimtos teritorijos konversija į netaršią, keičiant žemės naudojimo būdą, o Vilniaus miesto savivaldybės taryba minėtu sprendimu prie taršių veiklos rūšių ir gamybinės veiklos objektų priskirdama metalinius garažus, savo kompetencijos ribose siekė skatinti tvarkyti Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją nestatant naujų metalinių garažų, o mažinant jų skaičių. Taisyklėmis atskiroms mokesčio mokėtojų grupėms nustatydamas mažesnį žemės nuomos mokesčio tarifą, atsakovas išreiškė valią paremti bei skatinti atskiras ekonominės, ūkinės ir kultūrinės veiklos rūšis ir toks skirtingų asmenų grupių apmokestinimas jokiu būdu negali būti laikomas asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimu. Šis principas suprantamas kaip diskriminavimo draudimas, t. y. reikalavimas vienodas aplinkybes traktuoti vienodai, be to, jis draudžia teisės aktuose diskriminavimo tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatytas teisinis reguliavimas negali būti laikomas diskriminuojančiu, nes skirtingas mokesčio tarifas nustatytas pagal tam tikrus objektyvius kriterijus išskirtai juridinių asmenų grupei (laikinų metalinių garažų bendrijoms). Kadangi metalinių garažų bendrijos priskirtos prie taršos objektų, joms 4 procentų mokesčio tarifas buvo nustatytas siekiant skatinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos tvarkymą, kas tik patvirtina, jog skirtingo dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai taikytini skirtingoms asmenų grupėms, taigi toks taikymas laikytinas teisėtu ir nediskriminuojančiu. Pabrėžė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra suformulavęs taisyklę, jog skirtingas elgesys diskriminuoja, jei jis nėra „objektyviai ir pagrįstai pateisintas“, t. y. jei juo nesiekiama „teisėto tikslo“ arba jei „pritaikytos priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui“. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas yra įteisintas siekiant teisėto tikslo – mažinti taršos objektų teritorijas ir skatinti tvarkytis, taip pat nėra pagrindo tvirtinti, jog šis tarifas neproporcingas – siekis mažinti taršos teritorijas nustatant 4 procentų mokesčio tarifą laikytinas pagrįstu bei proporcingu.
4. Lygiateisiškumo principas nereikalauja nustatyti vienodo apmokestinimo visoms garažų bendrijoms (t. y. tiek laikinų metalinių garažų, tiek ir kitų), tačiau visoms laikinų metalinių garažų bendrijoms turi būti taikomas toks pat apmokestinimas. Esminis požymis, išskiriantis laikinų metalinių garažų bendrijas iš kitų, yra laikinas tokių garažų pobūdis, kas ir yra kriterijus, pagal kurį laikinų metalinių garažų bendrijoms taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Todėl nustatant lengvatinį apmokestinimą nuolatinių garažų bendrijoms ir tokiu būdu sudarant palankesnes sąlygas šių bendrijų plėtrai, buvo siekiama efektyviau planuoti ir vykdyti viso miesto plėtrą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad skirtingas metalinių garažų bendrijų apmokestinimas yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, jis negali būti laikomas prieštaraujančiu pareiškėjo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašyme nurodytiems principams (b. l. 24–28).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-8 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių patvirtinimo“ 4.3 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, ir 4.7 punktas (2003 m. spalio 1 d. redakcija) prieštaravo konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvams (principams), įtvirtintiems Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1–4 punktuose, Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1–4 punktuose, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams, įtvirtintiems Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose bei pripažino, jog ginčijamos nuostatos nurodyta apimtimi neprieštaravo Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai ir 1.5 straipsnio 1 daliai; taip pat nusprendė laikyti ginčijamas nuostatas nurodyta apimtimi panaikintomis ir taikymo prasme.
Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog prašoma ištirti nebegaliojančios redakcijos Sprendimo ir jo patvirtintų Taisyklių nuostatų atitiktį įstatymų nuostatoms, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, kurioje būtina taikyti ginčijamas teisės aktų nuostatas, konstatavo, jog tokį prašymą Vilniaus apygardos administracinis teismas privalo išnagrinėti, kadangi priešingu atveju būtų nesilaikoma principo, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009).
Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas prašo ištirti ginčijamų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisės aktų nuostatų atitiktį Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise bei 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, tačiau Civilinio kodekso nuostatos (jose įtvirtinti principai) reguliuoja tik civilinius santykius, o valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymo norminiu administraciniu aktu santykiai yra administraciniai, todėl šioje byloje nėra nei prielaidų, nei sąlygų pripažinti, kad ginčijamos nuostatos prieštaravo Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalies ir 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nereguliuojančioms valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymo taisyklių.
Nurodė, jog pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas savo prašymo motyvus grindžia ir tuo, jog ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos preambulėje ir 29 straipsnyje įtvirtintiems teisinės valstybės ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog jis turi įgaliojimus konstatuoti, kad norminiai administraciniai aktai, kurių tyrimas priskirtas šio teismo kompetencijai, atitinka/neatitinka ne tik įstatymų nuostatas ar Vyriausybės norminių aktų nuostatas, bet ir Konstitucijos nuostatose įtvirtintus principus, nes Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), be to, tai daryti jį įgalina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009).
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, jog konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra konstitucinio teisinės valstybės principo turinio aspektas (elementas). Taip pat 1996 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas, kad jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, kad šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. Kartu šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (1996 m. sausio 24 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (1996 m. lapkričio 20 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Teismas akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nustatydama valstybinės žemės nuomos mokestį bei įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, privalėjo laikytis ir konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams (konstitucinio lygiateisiškumo) bei konstitucinio teisinės valstybės principų, o tuo pačiu ji, kaip viešojo administravimo institucija, turėjo laikytis iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylančių ir iš konstitucinių lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principų išplaukiančių įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvų (principų), expressis verbis įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1–4 punktuose, Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1–4 punktuose, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principų, expressis verbis įtvirtintų Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose.
Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 1387 savivaldybių taryboms paliekama diskrecijos teisė nustatyti skirtingus valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus skirtingoms šio mokesčio mokėtojų grupėms, su kuo iš esmės sutiktina, tačiau, teismo nuomone, atsakovo nuostata, jog laikini metaliniai garažai yra taršos objektai ir būtent šis kriterijus atsakovui suteikė pagrindą nustatyti didesnius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms, nelaikytina pagrįsta. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašo 7.1 punkte yra, be kita ko, expressis verbis nustatyta, kad taršiais objektais yra tiek metalinių, tiek mūrinių garažų kompleksai, taigi metalinių garažų tarša nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumas, kad būtų objektyviai pateisintas laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų ir kitų garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų apmokestinimas skirtingo dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčiu. Taip pat ir metalinių garažų laikinumo savybė nėra tas konstituciškai ir įstatymiškai pakankamas skirtumas, leidžiantis valstybinės žemės nuomos mokesčiu skirtingai apmokestinti metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas – jeigu būtų toks teisinis tikslas likviduoti metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas, jam įgyvendinti yra pakankamas teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.
Apeliacinis skundas be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą, papildomai grindžiamas šiais argumentais:
1. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis numato, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai suabsoliutino konstitucinį lygiateisiškumo principą bei kitus principus, pripažindamas jų pažeidimą. Lygiateisiškumo principas yra lygiavertis savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principui, todėl esant dviejų principų kolizijai svarbu rasti jų pusiausvyrą – tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamos bylos kontekste visiškai nevertino konstitucinio savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principo, nesiekė rasti jo ir lygiateisiškumo bei kitų principų pusiausvyros.
2. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktą vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 3 punktą konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės taryba, metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms nustatydama 4 procentų žemės nuomos mokesčio tarifą, veikė Vietos savivaldos įstatymo jai priskirtos išimtinės kompetencijos ribose ir įgyvendino minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu jai nustatytą pareigą patvirtinti konkrečius žemės nuomos mokesčio tarifus, neviršydama šiuo nutarimu patvirtinto maksimalaus žemės nuomos mokesčio tarifo. Dėl to, pasak atsakovo, nustatytas teisinis reguliavimas yra teisėtas ir neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, taigi ir teisės aktuose įtvirtintiems proporcingumo, įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 nuostatoms.
3. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašo 7.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad taršiais objektais yra tiek metalinių, tiek mūrinių garažų kompleksai, dėl to, teismo nuomone, metalinių garažų tarša nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumas, kad būtų objektyviai pateisintas laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų ir kitų garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų skirtingo dydžio apmokestinimas žemės nuomos mokesčiu. Tačiau, atsakovo nuomone, ši teismo išvada nepagrįsta, kadangi teismas nevertino tokio objektyvaus kriterijaus kaip didžiulis laikinų metalinių garažų paplitimas, kai tuo tarpu mūrinių garažų yra žymiai mažiau. Būdami akivaizdžiai labiau paplitę nei mūriniai garažai, metaliniai garažai ne tik nekuria tvarkingo miesto įvaizdžio, bet ir daug labiau teršia aplinką nei mūriniai garažai. Todėl siekiant teisėtų tikslų – taršios teritorijos konversijos į netaršią, siekiant skatinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos tvarkymą – buvo nustatytas laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų ir kitų garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų skirtingo dydžio apmokestinimas. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovo nuomone, skirtingo dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifai yra taikomi skirtingoms asmenų grupėms, kas laikytina teisėtu ir nediskriminuojančiu reguliavimu.
4. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog metalinių garažų laikinumo savybė taip pat nėra tas konstituciškai ir įstatymiškai pakankamas skirtumas, leidžiantis nustatyti skirtingus žemės nuomos mokesčio tarifus, tačiau, atsakovo nuomone, tokia išvada nepagrįsta. Kadangi metaliniai garažai yra laikini statiniai (nesudėtingi statiniai), pagal teisės aktus jiems taikomas supaprastintas teisinis režimas (paprastesnė tvarka tokius statinius pastatyti, nugriauti ir pan.), tuo tarpu kitų garažų – nuolatinių statinių – statybai nustatyta žymiai sudėtingesnė procedūra. Todėl nustatydama lengvatinį apmokestinimą nuolatinių, o ne laikinų garažų bendrijoms, Vilniaus miesto savivaldybės taryba sudarė palankesnes sąlygas nuolatinių garažų bendrijų plėtrai, tokiu būdu siekdama efektyviau planuoti ir vykdyti viso miesto plėtrą. Nepagrįsta, pasak atsakovo, ir pirmosios instancijos teismo nuoroda, jog esant teisiniam tikslui likviduoti metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas, pakankamas teisinis reguliavimas yra nustatytas Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, kadangi šioje nuostatoje nereglamentuota metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų likvidavimo tvarka, be to, metaliniai garažai nors ir yra laikini statiniai, tačiau priklauso tam tikriems asmenims nuosavybės teise, todėl jų skaičiaus mažinimas kitokiomis priemonėmis nei skirtingų tarifų taikymas, yra komplikuotas.
5. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalies ir 115 straipsnio nuostatomis, teismas, nagrinėdamas skundą ir priimdamas sprendimą, yra apribotas skunde (prašyme) keliamais reikalavimais. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendime, be kita ko, nusprendė įsiteisėjus šiam teismo sprendimui laikyti ginčijamas Sprendimo ir Taisyklių nuostatas nurodyta apimtimi panaikintomis ir taikymo prasme, tačiau, atsakovo nuomone, teismas tuo peržengė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 27 d. nutartyje nurodyto prašymo ribas ir priėmė sprendimą nesivadovaudamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsniu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ginčo objektas – Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių redakcija, kurios atitikimą teisės aktuose nurodytiems teisės principams buvo prašyta patikrinti, yra negaliojanti, t. y. nebetaikoma į ateitį, skundžiamas teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių negalėtų sukelti. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo sprendime nurodyti, jog ginčijamos Sprendimo ir Taisyklių nuostatos laikytinos panaikintomis ir taikymo prasme, nes norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnis, detalizuodamas procedūrą, nuo kada pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas laikomas panaikintu ir negali būti taikomas. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti paskelbtas „Valstybės žiniose“, dienraštyje „Respublika“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis, tačiau teismo sprendimas yra didelės apimties, todėl teismo nurodymas paskelbti ne tik rezoliucinę, bet ir kitas sprendimo dalis yra nepagrįstas ir neracionalus, nes net Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra formuojama praktika, kad atsižvelgiant į norminio akto apimtį, pobūdį, dideles paskelbimo išlaidas ir kt., nėra būtina visais atvejais skelbti teisės aktus visa apimtimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių patvirtinimo“ 4.3 punkto (2003 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 01A-41-181 redakcija) bei šiuo sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.2 punkto (2003 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 01A-41-181 redakcija) ir 4.7 punkto atitiktį Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje numatytiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose nurodytiems įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6, 10 ir 12 punktuose numatytiems savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams.
Taisyklių 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 01A-41-181 redakcija) nustatė, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas fiziniams ir juridiniams asmenims, gamybos įmonėms (išskyrus įmones, kurioms taikomi šių taisyklių 4.4–4.6 ir 4.8 punktai), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms (išskyrus metalinių garažų) yra 1,5 procento, pagal Taisyklių 4.7 punktą laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms nustatytas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas yra 4 procentai, o Sprendimo 4.3 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 01A-41-181 redakcija) nustatė garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų (išskyrus metalinių garažų) apskaičiuotam valstybinės žemės nuomos mokesčiui taikyti 0,5 koeficientą.
Įvertinusi pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog abejonės kilo dėl minėtų nuostatų ta apimtimi, kuria metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos išskirtos iš garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, atitinkamai nustatant didesnį valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą, teisėtumą, todėl ginčijamos nuostatos būtent nurodyta apimtimi ir vertintinos atitikties pareiškėjo prašymų nurodytoms įstatymų nuostatoms (principams) aspektu šioje norminėje administracinėje byloje.
V.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis įtvirtina principus, kuriais savo veikloje privalo vadovautis viešojo administravimo subjektai (taip pat ir savivaldybių administravimo subjektai – Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 8 dalys). Pagal šį straipsnį viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi inter alia įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (1 punktas); objektyvumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (2 punktas); proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (3 punktas), bei nepiktnaudžiavimo valdžia principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (4 punktas).
Taip pat pareiškėjas iškėlė abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintam veiklos skaidrumo principui, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos galimybės gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma (5 punktas); savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principui, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (8 punktas) bei žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo ir gerbimo principui, pagal kurį savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių (9 punktas).
Pareiškėjas abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikimo nurodytiems viešojo administravimo subjektų (taip pat ir savivaldybių administravimo subjektų) veiklos principams grindė tuo, jog ginčijamomis Sprendimo bei Taisyklių nuostatomis nustatytas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms yra neobjektyvus ir diskriminacinis, dėl ko prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje ir jos 29 straipsnyje įtvirtintiems teisinės valstybės ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams, taigi prieštarauja ir minėtiems Viešojo administravimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintiems principams. Atsižvelgiant į šiuos pareiškėjo motyvus, taip pat įvertinus, jog minėti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinti savivaldybės institucijų veiklos skaidrumo, priimamų sprendimų teisėtumo bei žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principai kyla iš Konstitucijoje įtvirtintų konstitucinių teisinės valstybės bei kitų principų, pripažintina, jog būtina įvertinti pirmiausia konstitucinio teisinės valstybės principo turinį.
Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atskleidžiamas įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. <...> Konstitucinis teismas pabrėžė, kad visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Taip pat Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Tad pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų – kaip antai: Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, <...> atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisės viešumo, teisingumo, <...> asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą), <...> (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
VI.
Atsakovas savo nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia, be kita ko, tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino konstitucinio savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės principo, tuo, jog, jo nuomone, buvo pažeistas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktas, pagal kurį vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ (teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, jog ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“, kurio nuostatos šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste yra iš esmės tapačios atsakovo nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarime Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ įtvirtintoms nuostatoms) 3 punktas, kuris nustato, kad konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo principą, ne kartą yra akcentavęs, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas ir kt.). Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios funkcijos yra joms priskirtos. <...> Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais; nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Taigi vertinant šį konstitucinį principą, akivaizdu, jog jis negali būti aiškinamas kaip laiduojantis absoliučią vietos savivaldos viešojo administravimo institucijų laisvę įgyvendinant Konstitucijoje bei įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus, kadangi vietos savivaldos institucijos yra ribojamos Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų ir iš jų kylančių įstatymuose, inter alia Viešojo administravimo įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme, įtvirtintų veiklos principų.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog savivaldybių taryboms, o konkrečiu atveju – Vilniaus miesto savivaldybės tarybai – suteikti įgaliojimai nustatyti valstybinės žemės sklypų, esančių šios savivaldybės teritorijoje, žemės nuomos mokesčio tarifus nėra kvestionuojami, tačiau, kaip matyti pirmiausia iš jau minėto konstitucinio teisinės valstybės principo ir konstitucinio savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo principo, taip pat iš Viešojo administravimo įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų vietos savivaldos institucijų veiklos principų, atsakovas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, neturi visiško savarankiškumo pasirinkti tam tikrą teisinio reguliavimo būdą šioje srityje. Taigi atsakovo diskrecijos teisę riboja ne tik minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įtvirtinti reikalavimai dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymo, inter alia nustatytos valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ribos – ne mažiau nei 1,5 procento bei ne daugiau kaip 4 procentai žemės vertės bei numatyta teisė savo biudžeto sąskaita mažinti šį mokestį ar iš viso nuo jo atleisti, tačiau ir iš jau minėto konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai, inter alia teisėkūros reikalavimai viešojo administravimo subjektams, asmenų lygybės įstatymui, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos, teisingumo, teisinio tikrumo ir aiškumo, proporcingumo ir kt.
VII.
Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl šioje norminėje byloje ginčijamų Sprendimo bei Taisyklių nuostatų teisėtumo, nurodė, jog ginčijamu teisiniu reguliavimu yra diskriminuojamos laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos. Taigi keliamas klausimas, ar ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.
Konstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų, kuris savo ruožtu glaudžiai siejasi su kitais konstituciniais principais bei nuostatomis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Be to, diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
Taigi sprendžiant klausimą, ar konkrečiu teisiniu reguliavimu, kuriuo tam tikra asmenų grupė traktuojama skirtingai nei kiti asmenys, o nagrinėjamos norminės administracinės bylos atveju – ar ginčijamomis norminio administracinio akto nuostatomis iš asmenų (garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų) grupės išskyrus metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas, nustatant joms didesnius nurodyto mokesčio tarifus, nepažeidžiamas asmenų lygybės įstatymui principas, būtina įvertinti, ar ši – metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų – grupė pasižymi tokiais skirtumais, kad dėl to būtų pateisinamas skirtingas šių bendrijų traktavimas valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo kontekste. Vien galimybė identifikuoti objektyvius skirtumus tarp tam tikrų asmenų grupių ne visada gali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog diferencijuotu traktavimu nepažeidžiami lygiateisiškumo principo reikalavimai – skirtumai turi būti tokio pobūdžio ir apimties, kad dėl to teisinio reguliavimo diferencijavimas būtų objektyviai pateisinamas, be kita ko, ir, pavyzdžiui, siekiant visuomeniškai svarbių tikslų ir pan. Taigi atsakovo nurodyta aplinkybė, jog metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos išskirtos pagal objektyvius kriterijus ir, atitinkamai, šiai grupei nustatytas skirtingas nei kitoms grupėms valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifas, pati savaime nėra pakankama konstatuoti, jog toks teisinis reguliavimas negali būti laikomas diskriminaciniu.
Vienu iš ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiamų tikslų atsakovas nurodė siekį skatinti taršios teritorijos konversiją į netaršią, tokiu būdu siekiant tvarkyti Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją, kadangi metalinių garažų kompleksai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 1-746 yra įtraukti į Vilniaus miesto savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą (7.1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog metalinių garažų kompleksų tarša nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumas, kad būtų objektyviai pateisintas metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų ir kitų garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų apmokestinimas skirtingo dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčiu, kadangi nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 1-746 7.1 punktu prie taršos objektų priskirti ne tik laikinų metalinių garažų kompleksai, bet ir mūrinių garažų kompleksai. Šios išvados nepaneigia ir atsakovo nurodyta aplinkybė, jog laikini metaliniai garažai yra žymiai labiau paplitę nei mūriniai garažai, kadangi nėra jokių argumentų teigti, kad ši aplinkybė objektyviai pateisina būtinybę valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo aspektu skirtingai traktuoti šias asmenų grupes. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu į Vilniaus miesto savivaldybės taršių veiklos rūšių ir gamybinės paskirties objektų sąrašą (kuris, pastebėtina, patvirtintas vėliau nei buvo nustatytas šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas) įtraukta žymiai daugiau gavybos ir perdirbamosios pramonės, energetikos, metalų gamybos ir perdirbimo pramonės, mineralinių statybinių medžiagų, chemijos pramonės, medienos, popieriaus, tekstilės ir odos pramonės, maisto pramonės, gumos pramonės veiklos rūšių, taip pat inžineriniai statiniai (inter alia metalinių ir mūrinių garažų kompleksai), tačiau jokie asmenys, užsiimantys kuria nors iš šių taršių veiklos rūšių ar valdantys gamybinės paskirties objektus, nėra išskirti iš kitų asmenų grupių valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų diferencijavimo tikslu. Tai taip pat patvirtina, jog nurodyta aplinkybė – metalinių garažų priskyrimas prie Vilniaus miesto taršos objektų – nėra pakankama konstatuoti būtinumą išskirti metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas iš kitų garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų rato aktualių šioje norminėje byloje teisinių (t. y. valstybinės žemės nuomos) santykių aspektu. Kita vertus, be minėto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 1-746 atsakovas nurodytiems savo argumentams, o kartu ir nurodytam ginčijamo teisinio reguliavimo tikslui pagrįsti nepateikė jokių kitokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą apie metalinių garažų kaip taršos objektų (įvertinant ir jų paplitimą) daromą itin neigiamą įtaką, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, prie taršos objektų priskiriama ir daug daugiau veiklos rūšių bei inžinerinių statinių.
Taip pat atsakovas, siekdamas pagrįsti ginčijamo teisinio reguliavimo teisėtumą, nurodo, jog metalinių garažų laikinumo savybė yra tas kriterijus, kuris duoda pagrindą metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas traktuoti skirtingai nei kitokių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas, kadangi metaliniams garažams kaip laikiniems statiniams taikomas kitoks supaprastintas teisinis režimas statybų teisės aktų prasme, o ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama efektyviau planuoti ir vykdyti miesto plėtrą, nustatant lengvatinį apmokestinimą nuolatinių garažų bendrijoms. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šis argumentas taip pat nepagrindžia ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyto skirtingo metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų traktavimo valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų nustatymo, t. y. ginčijamo norminio administracinio akto paskirties bei tikslo, prasme.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas nenurodė pakankamai teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę išskirti iš garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų grupės metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas, šioms nustatant žymiai didesnius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, dėl ko pripažintina, jog ginčijamos Sprendimo bei Taisyklių nuostatos pažeidė konstitucinį asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principą, taigi ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Konstatavus, jog ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, jog jis prieštaravo ir Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. Nr. VIII-1234 redakcija) 4 straipsnio 1–4 punktuose (nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusios 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcijos – 3 straipsnio 1–4 punktuose) įtvirtintiems principams bei Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose įtvirtintiems principams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas toje dalyje, kurioje pripažinta, jog Sprendimo 4.3 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ir Taisyklių 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria šiose nuostatose buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, ir 4.7 punktas prieštaravo konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvams (principams), įtvirtintiems Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1–4 punktuose, Viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1–4 punktuose, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams, įtvirtintiems Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose, yra teisėtas ir pagrįstas.
VIII.
Pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas savo prašyme kėlė abejones dėl ginčijamų Sprendimo ir Taisyklių nuostatų nurodyta apimtimi atitikties taip pat ir Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje įtvirtintiems lygiateisiškumo, proporcingumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principams bei 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, jog ginčijamos nuostatos nurodyta apimtimi neprieštaravo Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai ir 1.5 straipsnio 1 daliai, konstatavęs, jog Civilinio kodekso nuostatos (jose įtvirtinti principai) reguliuoja tik civilinius santykius, tuo tarpu valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymo norminiu administraciniu aktu santykiai yra administraciniai, dėl ko šioje administracinėje byloje nėra nei prielaidų, nei sąlygų pripažinti ginčijamų nuostatų prieštaravimą nurodytoms Civilinio kodekso nuostatoms.
Teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovas apeliaciniu skundu kėlė klausimą tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo toje dalyje, kurioje pripažintas ginčijamų norminio administracinio akto nuostatų prieštaravimas minėtiems Viešojo administravimo įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintiems principams. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą; teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Atsižvelgdama į šias nuostatas, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje, kuria nuspręsta, jog ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo nurodytiems Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje ir 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, argumentus ir jų pagrindu padarytas išvadas, sutinka su jais ir jų nebekartoja. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ir nurodytoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovas kelia ir klausimą dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, kurioje nurodyta įsiteisėjus šiam teismo sprendimui laikyti ginčijamas Sprendimo ir Taisyklių nuostatas panaikintomis ir taikymo prasme.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, priima vieną iš šių sprendimų: skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmesti; skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu.
Šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas šiuo metu nebegalioja – buvo pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 1-372, todėl konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pripažinus, kad ginčijamos Sprendimo ir Taisyklių nuostatos prieštaravo nurodytoms Viešojo administravimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms (principams), t. y. priėmus Administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sprendimą, papildoma nuoroda, suformuluota pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies trečioje pastraipoje, dėl panaikinimo ir taikymo prasme yra perteklinė ir galinti kelti abejonių dėl teismo sprendimo aiškumo. Pastebėtina, kad norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo teisinės pasekmės yra įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo nesutikimo su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įtvirtintu patvarkymu „Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti paskelbtas „Valstybės žiniose“, taip pat dienraštyje „Respublika“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis“.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas, o pagal šio straipsnio 2 dalį administracinio teismo sprendimo skelbimo išlaidas apmoka institucija, įstaiga, tarnyba, įmonė, organizacija, kurios administracinis aktas (ar jo dalis) buvo pripažintas neteisėtu. Taigi įstatyme yra aiškiai ir imperatyviai reglamentuojama teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas (ar jo dalis) pripažintas neteisėtu, paskelbimo tam tikruose leidiniuose tvarka. Todėl šiuo aspektu atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog nepagrįstas ir neracionalus yra nurodymas atitinkamuose leidiniuose paskelbti ne tik rezoliucinę, bet ir kitas sprendimo dalis, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, nors atsakovas nurodo, jog ir Konstitucinis Teismas formuoja praktiką, kad atsižvelgiant į norminio akto apimtį, pobūdį, dideles paskelbimo išlaidas ir kt., nėra būtina visais atvejais skelbti teisės aktus visa apimtimi, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nurodytu klausimu kontekste akivaizdu, jog skelbtinas procesinis sprendimas akivaizdžiai nėra tokios didelės apimties, jog remiantis šiuo argumentu galima būtų nevykdyti minėtų Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio nuostatų dėl teismo sprendimo paskelbimo.
Vadovaudamasi pirmiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ 4.3 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“, 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, bei 4.7 punktas (2003 m. spalio 1 d. redakcija) prieštaravo konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvams (principams), įtvirtintiems Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 1–4 punktuose, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1–4 punktuose, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose.
Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ 4.3 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“, 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, bei 4.7 punktas (2003 m. spalio 1 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai ir 1.5 straipsnio 1 daliai.“
Nutartis skelbiama leidinyje „Valstybės žinios“ ir dienraštyje „Respublika“.
Nutartis neskundžiama.
| Teisėjai |
Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius |