Administracinė byla Nr. I¹⁴³ – 7/2009

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (redakcija iki 2006 m. sausio 1 d.) patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 punktas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos 13 punktas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos 14 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (redakcija iki 2006 m. gruodžio 21 d.) 1.4 punktui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) nagrinėja administracinę bylą pagal Rimanto Karpičiaus skundą, kuriuo jis prašė:

1) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (redakcija iki 2006 m. sausio 1 d.) patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punktas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos (toliau – ir 2005 m. sausio 11 d. Instrukcija) 13 punktas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos (toliau – ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcija) 14 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (redakcija iki 2006 m. gruodžio 21 d.) (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1510) 1.4 punktui;

2) priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – ir Varėnos rinktinė) 3 456,91 Lt kompensacijos už važiavimo išlaidas.

R. Karpičius nurodė, kad dirba Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesniuoju specialistu. Atstumas tarp jo namų ir darbovietės – 85 kilometrai, todėl vykdamas į tarnybą patiria nemažai išlaidų. Pažymėjo, kad Aprašo 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog kompensuojamų išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Šią instrukciją pakeitusios 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punkte įtvirtinta, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ buvo nustatyta bazinė mėnesinė alga – 115 Lt. Nurodė, kad iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo kompensuota važiavimo išlaidų už 1 718,92 Lt, tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos sudarė 5 175,73 Lt, todėl nebuvo kompensuota važiavimo išlaidų už 3 456,91 Lt. Teigė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau – ir Vidaus reikalų ministras) Aprašo 2 punkte nustatydamas, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, viršijo savo kompetenciją, nes jis privalėjo tik nustatyti tvarką, kaip važiavimo išlaidos bus kompensuojamos. Aprašo, 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijų nustatytas ribojimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus ir Statuto 3 straipsnio 8 dalį bei 52 straipsnio 4 dalį.

Varėnos rinktinė atsiliepimu į skundą nurodė, kad Vidaus reikalų ministras ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) vadas, patvirtindami važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir nustatydami, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, savo kompetencijos neviršijo ir nepažeidė Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principų ir Statuto 3 straipsnio 8 dalies bei 52 straipsnio 4 dalies nuostatų. Valstybės tarnybos sferoje galioja ir taikomi tam tikri teisės aktai, kuriuose nustatyti apribojimai (net ir apskaičiuojant darbo užmokestį).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu į skundą nurodė, kad Aprašas patvirtintas suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija), kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktas. Aprašo 2 punkte išreikšta Finansų ministerijos valia, nes šio punkto nuostatą dėl kompensacijos maksimalaus dydžio inicijavo ši ministerija.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 7 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (redakcija iki 2006 m. sausio 1 d.) patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 punktas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos 13 punktas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos 14 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (redakcija iki 2006 m. gruodžio 21 d.) 1.4 punktui, o administracinę bylą sustabdė, iki įsiteisės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas dėl aktų teisėtumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad išsamiai, visapusiškai bei objektyviai ištyręs byloje surinktus įrodymus abejoja, ar Vidaus reikalų ministras, Aprašo 2 punkte nustatydamas, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, neviršijo savo kompetencijos, kadangi jis privalėjo tik nustatyti tvarką, kaip važiavimo išlaidos bus kompensuojamos, o ne griežtai nubrėžti maksimalų kompensacijos dydį, konstatuodamas, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Kyla abejonė, ar Aprašo 2 punkto pagrindu 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijose nustatytas ribojimas, kad maksimalus kompensacijos dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principų bei Statuto 3 straipsnio 8 dalies bei 52 straipsnio 4 dalies, kadangi Statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui, o Statuto 52 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamos važiavimo išlaidos, išskyrus išlaidas taksi. Važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, t. y. teismas pagrįstai abejoja, ar kompensacijos už važiavimo išlaidas ribojimas nepažeidžia pareigūno teisių. Vertinant aukščiau išdėstytas Statuto bei Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, kyla pagrįstos abejonės, ar nurodytos Aprašo, 2005 m. sausio 11 d. bei 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijų nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. ar šioje administracinėje byloje taikomų norminių administracinių aktų dalys atitinka Konstituciją, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą (toliau – ir Statuto patvirtinimo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 1510.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į prašymą nurodo, kad Aprašas patvirtintas suderinus su Finansų ministerija, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktas. Aprašo 2 punkte išreikšta Finansų ministerijos valia, nes šio punkto nuostatą dėl kompensacijos maksimalaus dydžio inicijavo ši ministerija.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu į prašymą nurodo, kad Instrukcijos buvo priimtos Aprašo pagrindu. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas neturėjo teisės nei padidinti, nei pamažinti kompensacijos dydžio, kadangi Vidaus reikalų ministras nustatė, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepimu į prašymą nurodo, kad Vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintus asignavimus Statuto 52 straipsnio 4 dalyje nustatytai socialinei garantijai vykdyti, turėjo teisę Apraše nustatyti ne tik, kaip kompensacijos mokamos, bet ir jų dydžius, todėl Vidaus reikalų ministras neviršijo kompetencijos ir vadovavosi įstatymais. Aprašo 2 punktas nekonkuruoja su Statuto 3 straipsnio 8 dalimi, 52 straipsnio 4 dalimi, nesusiaurina subjektų, kuriems taikomos įstatymo nuostatos, rato, ir iš esmės nepakeičia valstybės įsipareigojimo išmokėti kompensaciją, o tik nustato jos išmokėjimo tvarką ir dydį.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Dėl tyrimo apimties

Pareiškėjo prašymas dėl jame nurodytų teisės aktų ištyrimo pateiktas ryšium su jo (Vilniaus apygardos administracinio teismo) nagrinėjama individualia administracine byla Nr. I-304-10/2008, kurioje sprendžiamas Rimanto Karpičiaus (pareiškėjas šioje individualiojoje byloje) skundas su reikalavimu priteisti iš Varėnos rinktinės 3 456,91 Lt dydžio piniginę kompensaciją už važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidas (pagal R. Karpičiaus skundą), patirtas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. Teisiniai santykiai dėl minėtų važiavimo išlaidų kompensavimo nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. įstatymų lygmeniu buvo reglamentuojami Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), o poįstatyminių teisės aktų lygmeniu – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto bei prašomų ištirti Aprašo 2 punktu 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1V-394 redakcijos, galiojusios nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 13 d., bei nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. galiojusios 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkto ir nuo 2005 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. sausio 20 d. galiojusios 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punkto. Todėl (kaip teisingai nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas) šie teisės aktai taikytini nagrinėjant minėtą individualią bylą. Atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 ir 112 straipsnių nuostatas dėl norminio administracinio teisės akto tyrimo ribų, sietinų su šių teisės aktų taikymu individualioje byloje, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra tiriami tik minėtu laikotarpiu (nuo 2005-01-01 iki 2006-11-01) galioję išvardinti poįstatyminiai teisės aktai ir jie yra tiriami tik tuo pačiu laikotarpiu galiojusių Statuto 52 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto atitikimo aspektu. Kolegija taip pat pažymi, kad tiriamų teisės aktų galiojimas (kaip nurodyta aukščiau) jau pasibaigęs, todėl klausimas dėl šių teisės aktų panaikinimo ABTĮ 115–117 straipsnių taikymo prasme šioje byloje nėra aktualus ir nesvarstytinas.

Dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies aiškinimo

Statuto 52 straipsnio 4 dalyje (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) nurodyta, kad pareigūnui, kuris pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Aiškindama šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, kolegija pažymi, kad joje nėra tiesiogiai išreikšta nuostata dėl besąlyginio važiavimo išlaidų kompensavimo, tačiau taip pat nėra tiesiogiai nurodyta, kokiomis sąlygomis (apimtimi ir pan.) šios išlaidos turi būti kompensuojamos. Todėl materialiosios teisės nustatymo aspektu ši teisės norma priskirtina prie blanketinių teisės normų. O tai leidžia daryti išvadą, kad joje nurodytos teisės į važiavimo išlaidų kompensavimą turinys (šios teisės realizavimo apimtis bei mechanizmas) nustatytinas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, t. y. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija yra kompetentingi nustatyti šios teisės tam tikrus apribojimus arba jos realizavimo būdus. Svarstomos teisės normos turinį taip pat atskleidžia jos palyginimas su prieš Statuto įsigaliojimą panašius teisinius santykius reglamentavusiu Policijos įstatymo (1990-12-11 įstatymo Nr. I-851) 45 straipsniu, pagal kurį policijos pareigūnų priedų, kompensacijų, pašalpų ir kitų išmokų dydį bei skyrimo tvarką buvo pavesta nustatyti Vyriausybei, bei su ją pakeitusia Statuto 52 straipsnio 4 dalimi (2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija), kurioje nurodyta, kad važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir maksimalų važiavimo išlaidų kompensacijos dydį nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pažymėtina, kad, skirtingai nuo svarstomos Statuto 52 straipsnio 4 dalies redakcijos, naujoje jos redakcijoje yra išskirtas, tačiau taip pat tiesiogiai nesureglamentuotas maksimalaus važiavimo išlaidų kompensacijos dydžio nustatymo aspektas. Minėtas palyginimas parodo, kad klausimą dėl važiavimo išlaidų kompensavimo įstatymų leidėjas ketino pilna apimtimi, o ne tik procedūros nustatymo aspektu, suteikti spręsti Vyriausybei, ir toks ketinimas yra nuoseklus. Aiškindama svarstomą teisės normą teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodu, kolegija pažymi, kad yra būtina atsižvelgti į to paties Statuto straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad Statute nustatytos socialinės garantijos pareigūnams teikiamos finansuojant iš tų pačių šaltinių, iš kurių išlaikomos atitinkamos vidaus reikalų įstaigos. Pastarojoje nuostatoje yra išreikštas joje nurodytų socialinių garantijų (tarp jų ir minėtų važiavimo išlaidų kompensavimo) finansavimo aspektas, kuris yra vienas iš faktorių, turinčių įtakos pareigūnų socialinių garantijų (važiavimo išlaidų kompensavimo) apimčiai. Kadangi šis faktorius nėra aptartas pačioje Statuto 52 straipsnio 4 dalyje, galima daryti loginę išvadą, jog, perduodamas važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos nustatymo klausimą Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, įstatymų leidėjas turėjo tikslą, kad šis faktorius būtų įvertintas ir materialiai išreikštas poįstatyminiame teisės akte.

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) nuostata apie važiavimo išlaidų kompensavimą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi būti suprantama kaip teisės reglamentuoti šių išlaidų kompensavimą suteikimas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto aiškinimo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkte (nagrinėjamai bylai aktuali originali redakcija) nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija įgaliojama parengti ir suderinus su Finansų ministerija patvirtinti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką. Šis nutarimo punktas atitinka aukščiau aptartą Statuto 52 straipsnio 4 dalį, pagal kurią Vyriausybė yra kompetentinga įgalioti atitinkamą instituciją nustatyti minėtų važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką.

Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą Statuto 52 straipsnio 4 dalies aiškinimą, tai reiškia, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija (suderinus su Finansų ministerija) buvo kompetentingas pilna apimtimi sureglamentuoti nurodytų išlaidų kompensavimo klausimą, t. y. nustatyti ne tik šių išlaidų kompensavimo procedūrą, bet ir nuspręsti dėl jų kompensavimo dydžio.

Dėl Aprašo 2 punkto, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkto ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 1.4 punkto atitikimo Statuto 52 straipsnio 4 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui

Aprašo 2 punkte nurodyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Nagrinėjamai bylai yra aktuali šio punkto nuostata dėl kompensacijos maksimalaus dydžio per mėnesį nustatymo. Pagal 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punktą, kompensuojamų išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, o pagal iki 2008 m. sausio 20 d. galiojusios 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punktą – kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos Instrukcijos buvo patvirtintos siekiant įgyvendinti Aprašo nuostatas (tai yra nurodyta šių Instrukcijų preambulėse). Šioje byloje nagrinėjamos abiejų Instrukcijų nuostatos dėl kompensuojamų išlaidų sumos (maksimalaus dydžio) neviršijimo nustatytos bazinės mėnesinės algos visiškai atitinka analogišką Aprašo 2 punkto nuostatą. Todėl nagrinėjamoje byloje pakanka pateikti argumentus bei išvadas dėl šios Aprašo 2 punkto nuostatos atitikimo Statuto 52 straipsnio 4 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui.

Kaip nurodyta aukščiau, atsakovas Vidaus reikalų ministerija (suderinus su Finansų ministerija) buvo kompetentingas pilna apimtimi sureglamentuoti nurodytų išlaidų kompensavimo klausimą, t. y. nustatyti ne tik šių išlaidų kompensavimo procedūrą, bet ir nuspręsti dėl jų kompensavimo dydžio. Todėl konstatuotina, kad Aprašo 2 punkto nuostata dėl kompensacijos (už važiavimo išlaidas) maksimalaus dydžio per mėnesį neviršijimo nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio atitinka Statuto 52 straipsnio 4 dalį (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) bei atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktą (nagrinėjamai bylai aktuali originali redakcija). Tuo pačiu konstatuotina, kad šiuos teisės aktus atitinka ir abiejų Instrukcijų nuostatos dėl kompensuojamų išlaidų sumos (maksimalaus dydžio) neviršijimo nustatytos bazinės mėnesinės algos.

Pasisakydama dėl 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punkto nuostatos dėl kompensacijos maksimalaus dydžio per mėnesį neviršijimo įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio, kolegija pažymi, kad šis kompensacijos dydžio apribojimo parametras nėra numatytas nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkte, nei Aprašo 2 punkte, t. y. nėra numatytas Statuto 52 straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos) teisės aktuose. Todėl ši 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punkto nuostata laikytina priimta nekompetentingo administravimo subjekto ir šiuo aspektu pripažintina neatitinkančia Statuto 52 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto.

Dėl Aprašo 2 punkto, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkto ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 1.4 punkto atitikimo Statuto 3 straipsnio 8 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams

Statuto 3 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti principai, kuriais grindžiama vidaus tarnyba: įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, vienvaldiškumo ir kolegialumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principai. Šio Statuto straipsnio 8 dalyje yra pateikta teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principo samprata, pagal kurią teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas preziumuoja, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui.

Iš šios teisės normos matyti, kad joje nurodyto principo taikymas siejamas su būtinumu laikytis Statuto bei kitų įstatymų nustatytų ir pagal šiuos teisės aktus pareigūnų jau įgytų socialinių garantijų. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina išaiškinti, ar bylai aktuali teisė į visišką važiavimo išlaidų kompensaciją buvo nustatyta Statuto ir ar ji buvo nustatyta (įstatymų lygmeniu) kitų įstatymų. Atsakydama į šiuos klausimus, kolegija pažymi, kad Statutas įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1538 3 str.). Kaip jau buvo pažymėta, teisiniai santykiai dėl važiavimo išlaidų kompensavimo buvo reglamentuojami specialios Statuto normos – 52 straipsnio 4 dalies. Šios teisės normos originalios Statuto redakcijos aiškinimas yra pateiktas aukščiau ir konstatuota, kad teisės į visišką minėtų išlaidų kompensavimą ji nenustato. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra svarstomas klausimas dėl pačios nurodytos Statuto normos (52 str. 4 d.) atitikimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, nes tokio klausimo nagrinėjimas yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, o ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str.). Tačiau istoriniu aspektu pažymėtina, kad ir prieš Statuto priėmimą galiojusiame Policijos įstatyme tokia (visiško kompensavimo) teisė nebuvo nustatyta (aukščiau pateiktas Policijos įstatymo 45 str. komentaras).

Šiame sprendime jau buvo konstatuota, kad teisė spręsti minėtų kompensacijų apimties (dydžio) klausimą Policijos įstatymo 45 straipsniu buvo, o Statuto 52 straipsnio 4 dalimi yra perduota Vyriausybei. Todėl teisėtų lūkesčių principo taikymo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta būtina aptarti buvusio iki 2005 m. sausio 1 d. (iki Aprašo įsigaliojimo datos) svarstomų teisinių santykių reglamentavimą.

Pasisakydama šiuo klausimu, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad iki 2004 m. rugsėjo 8 d. galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 „Dėl socialinių garantijų policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams“ patvirtintų – „Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų“ – originalioje redakcijoje važiavimo išlaidų kompensavimas iš viso nebuvo numatytas (buvo numatytas tik piniginės kompensacijos mokėjimas už asmeninio automobilio tarnybos reikalams naudojimą). Šių nuostatų 31 punkte (1996-02-09 nutarimo Nr. 231 redakcija) buvo nurodyta, kad pareigūnų (išskyrus karininkus), karių ir aukštesniųjų policijos mokyklų studentų važiavimo keleiviniu transportu išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarką ir dydį nustato vidaus reikalų ministras, tačiau mėnesinė kompensacija vienam asmeniui negali viršyti nustatytosios bazinės mėnesinės algos; tais atvejais, kai pareigūnui pagal darbo pobūdį būtina dažnai važiuoti tarnybos tikslais, pagal pateiktus bilietus apmokėtos faktinės važiavimo išlaidos gali viršyti bazinę mėnesinę algą. Nuostatų 31 punkte (2000-07-05 nutarimo Nr. 788 redakcija) buvo nurodyta, kad pareigūnams dėl tarnybinių pareigų vykdymo patirtos keleivinio transporto, išskyrus taksi, išlaidos kompensuojamos vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Iki 2003 m. vasario 20 d. galiojusiu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 368 patvirtintoje Instrukcijoje buvo numatyti du važiavimo išlaidų kompensavimo pareigūnams būdai: kai kompensacijos maksimalus dydis neviršija galiojančios bazinės mėnesinės algos (36.1 p.) ir, išimtiniais atvejais ir esant papildomoms sąlygoms, be tokio dydžio apribojimo (36.2 p.). Nuo 2003 m. vasario 20 d. galiojusiu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1V-48 nurodyti kompensavimo būdai buvo palikti, tačiau buvo nustatyta, kad „laikinai, iki Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bus skirti papildomi valstybės biudžeto asignavimai važiavimo keleiviniu transportu, išskyrus taksi, išlaidų kompensavimui, šios išlaidos tarnybos pareigūnams nekompensuojamos“.

Iš nurodytų teisės aktų matyti, kad važiavimo išlaidų dydžio kompensavimo ribojimas (per mėnesį neviršijant nustatytosios bazinės mėnesinės algos) egzistavo nuo pačios tokių išlaidų kompensavimo pradžios. Ekonominis finansinių išteklių aspektas taipogi buvo taikomas ankstesniuose negu šioje byloje tiriamuose teisės aktuose. Todėl darytina išvada, kad toks važiavimo išlaidų kompensacijos maksimalaus dydžio ribojimas, nustatytas Aprašo 2 punkte, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkte ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 1.4 punkte, atitinka Statuto 3 straipsnio 8 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 (2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1V-394 redakcija) patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo 2 punktas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos 13 punktas ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 redakcija) 1.4 punktui.

Pripažinti, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio, prieštaravo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 redakcija) 1.4 punktui.

Sprendimas neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys Virgilijus Valančius Skirgailė Žalimienė

_________________