LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTERIJA IR
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALDYMO REFORMŲ IR SAVIVALDYBIŲ REIKALŲ MINISTERIJA
Į S A K Y M A S
DĖL ANTIDEMPINGO ĮSTATYMO POĮSTATYMINIŲ AKTŲ
1998 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 290/50
Vilnius
Vykdydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ reikalavimą,
1. Patvirtinti šias tvarkas:
1.1. Normaliosios vertės, eksporto kainos, jų palyginimo ir dempingo skirtumo nustatymo tvarka (pridedama);
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir
Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir
savivaldybių reikalų ministerijos
1998 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 290/50
1 priedas
NORMALIOSIOS VERTĖS, EKSPORTO KAINOS, JŲ PALYGINIMO
IR DEMPINGO SKIRTUMO NUSTATYMO TVARKA
I. Bendrosios nuostatos
1. Ši tvarka reglamentuoja normaliosios vertės, eksporto kainos, jų palyginimo, dempingo skirtumo, esant prekių importui dempingo kainomis, nustatymą.
Normaliąją vertę, eksporto kainą nustato, jas palygina, dempingo skirtumą nustato Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba (toliau – Tarnyba) ir teikia pasiūlymus Konkurencijos tarybai, kuri, vadovaudamasi Antidempingo įstatymu ir Tarnybos išnagrinėta surinkta informacija bei pateiktais siūlymais, priima sprendimus.
2. Normalioji vertė, eksporto kaina nustatomos, jos palyginamos, dempingo skirtumas nustatomas:
2.1. inicijavus dempingo tyrimą pagal gautą raštišką prašymą, pateiktą vietinių gamintojų vardu, arba Konkurencijos tarybai inicijavus dempingo tyrimą savo iniciatyva. Šiame tyrimo inicijavimo etape nustatomas preliminarus dempingo skirtumas, kuris naudojamas Konkurencijos tarybai priimant sprendimą pradėti ar nepradėti tyrimą, taip pat priimant sprendimą dėl laikinojo muito taikymo ir jo dydžio;
3. Nustatydama normaliąją vertę, eksporto kainą, jas palyginant, nustatydama dempingo skirtumą, Tarnyba naudojasi informacija, kuri pateikta prašyme dėl dempingo tyrimo, klausimynu, ūkio subjektų vadovų ir kitų darbuotojų raštiškais paaiškinimais bei kitais galimais informacijos šaltiniais. Paprastai vadovaujamasi informacija, apimančia ne trumpesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį iki Konkurencijos tarybos nutarimo vykdyti tyrimą priėmimo. Informacija, susijusi su laikotarpiu po nutarimo vykdyti tyrimą priėmimo, nesvarstoma.
4. Šioje tvarkoje naudojamos sąvokos:
Prekė – bet koks kilnojamasis turtas, galintis būti užsienio prekybos objektu.
Panaši prekė – identiška prekė arba prekė, visais atžvilgiais panaši į svarstomą prekę, eksportuojamą į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Jeigu identiškos prekės nėra, – kita prekė, kuri pasižymi panašiomis charakteristikomis.
Dempingas – prekės pardavimas Lietuvos rinkoje už kainą, mažesnę nei panašios prekės kaina eksportuojančios šalies rinkoje.
Prekė dempingo kaina – prekė, kurios eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina yra mažesnė nei panašios prekės normalioji vertė.
Lietuvos Respublikos muitų teritorija – Lietuvos Respublikos teritorija, kurią riboja Lietuvos Respublikos muitų siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita.
Lietuvos Respublikos muitų siena – Lietuvos Respublikos muitų teritorijos riba, sutampanti su Lietuvos Respublikos valstybės siena, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys numato ką kita.
Eksportuotojas – eksportuojančioje šalyje esantis ūkio subjektas, parduodantis panašią prekę Lietuvos fiziniam ar juridiniam asmeniui ar kitam ūkio subjektui, neturinčiam juridinio asmens teisių, arba sudaręs su kuriuo nors iš jų kitą tokios prekės tiekimo sandorį.
Importuotojas – Lietuvos Respublikos ūkio subjektas, nupirkęs panašią prekę iš užsienio šalies fizinio ar juridinio asmens ar kito ūkio subjekto, neturinčio juridinio asmens teisių, arba sudaręs su užsienio šalies ūkio subjektu kitą panašios prekės tiekimo sandorį.
II. Normaliosios vertės nustatymas
5. Normalioji vertė – tai panašios prekės, skirtos vidaus vartojimui eksportuojančioje šalyje, vertė, apskaičiuojama pagal nepriklausomų vartotojų eksportuojančioje šalyje įprastomis prekybos sąlygomis sumokėtą ar priklausančią sumokėti kainą.
5.1. Normalioji vertė nustatoma pagal kiekvieną tiriamą eksportuotoją „išsiuntimas iš įmonės“ („ex works“) lygyje. Jos nustatymui naudojami visi eksportuotojo sandoriai su visais panašios prekės vidaus rinkos pirkėjais per tiriamąjį laikotarpį. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (sutartys, sąskaitos, važtaraščiai ir kiti) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, pirkėjus (didmenininkai, mažmenininkai), kainas, taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius.
6. Jeigu eksportuotojas savo vidaus rinkoje panašios prekės negamina ar neparduoda, normalioji vertė gali būti nustatoma pagal kitų pardavėjų ar gamintojų vidaus rinkos kainas toje eksportuojančioje šalyje.
7. Kainos tarp ūkio subjektų, kurie panašios prekės pardavimo metu yra susiję ar turi kompensacinį susitarimą tarpusavyje, dėl ko tiesiogiai arba netiesiogiai turima įtakos prekių kainoms, nelaikomos kainomis įprastomis prekybos sąlygomis ir nenaudojamos nustatant normaliąją vertę, nebent būtų nustatyta, jog joms tokie ūkio subjektų santykiai neturi įtakos.
8. Kai panaši prekė iš viso nėra parduodama įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba jei dėl ypatingos situacijos rinkoje ar dėl nepakankamo pardavimų kiekio vidaus rinkoje tokie pardavimai neleidžia atlikti tinkamą palyginimą, normalioji panašios prekės vertė apskaičiuojama:
pagal eksporto įprastinėmis prekybos sąlygomis kainas į atitinkamą trečiąją šalį su sąlyga, kad tokios kainos yra tipiškos, atspindinčios panašios prekės rinkos vertę eksporto į Lietuvos muitų teritoriją (toliau – į Lietuvą) metu, arba
pagal gamybos sąnaudas prekės kilmės šalyje, pridėjus pagrįstas sumas pardavimo, administracinėms ir bendrosioms sąnaudoms padengti, taip pat pelnui suformuoti.
8.1. Laikoma, kad panaši prekė, skirta vartojimui eksportuojančios šalies vidaus rinkoje, yra parduodama pakankamais kiekiais normalios vertės nustatymui, jei tokie pardavimai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje sudaro 5 proc. ar daugiau nuo bendro tokios prekės pardavimo kiekio į Lietuvą. Tačiau gali būti naudojami ir pardavimai, kurie nesudaro 5 proc., jeigu jie yra pakankamai tipiški, kad būtų galima atlikti tinkamą palyginimą.
9. Panašios prekės pardavimai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje arba į trečiąją šalį gali būti laikomi nesančiais įprastose prekybos sąlygose ir į juos gali būti neatsižvelgiama nustatant normaliąją vertę, jeigu tokie pardavimai vykdomi kainomis, kurios yra mažesnės už prekės vieneto gamybos kaštus (pastovius ir kintamus), pridėjus pardavimo, administracines ir bendrąsias sąnaudas. Ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei nustatoma, jog tokie pardavimai:
9.1. vyko gana ilgą laikotarpį. Šis laikotarpis paprastai reiškia vienerius metus, tačiau jis negali būti trumpesnis už 6 mėnesius ir
9.2. vyko gana dideliais kiekiais. Pardavimai laikomi dideliais kiekiais tada, kai nustatoma:
9.2.1. kad vidutinė svertinė vieneto pardavimo kaina sandoriuose, naudojamuose normaliajai vertei nustatyti, per tyrimo laikotarpį yra žemesnė už vidutinius svertinius prekės vieneto kaštus per tą laikotarpį arba
9.3. ir vyko kainomis, kurios nepadengia per pagrįstą laikotarpį visų prekės vieneto kaštų. Jeigu kainos, kurios yra žemesnės už prekės vieneto kaštus pardavimo metu, yra didesnės už vidutinius svertinius prekės vieneto kaštus per tyrimo laikotarpį, tokios kainos laikomos padengiančiomis visus kaštus.
10. Panašios prekės gamybos, pardavimų, bendrosios ir administracinės sąnaudos paskaičiuojamos pagal tiriamojo eksportuotojo arba gamintojo duomenis su sąlyga, kad tokie duomenys atitinka nusistovėjusius apskaitos principus eksportuojančioje šalyje ir pagrįstai atspindi sąnaudas ir jų paskirstymą, susijusias su tiriamosios prekės gamyba ir pardavimu.
11. Tarnyba išnagrinėja visus turimus įrodymus apie tinkamą sąnaudų paskirstymą, įskaitant tuos įrodymus, kuriuos pateikia eksportuotojas arba gamintojas tyrimo metu, su sąlyga, kad būtent tokia sąnaudų paskirstymo sistema praeityje naudojosi eksportuotojas ar gamintojas, įskaitant atitinkamus amortizacijos ir nusidėvėjimo periodus ir kapitalo sąnaudas bei kitas plėtros sąnaudas. Nesant tinkamesnio metodo, prioritetas turi būti atiduodamas sąnaudų paskirstymui pagal apyvartą.
12. Jei tai nėra atspindėta sąnaudų paskirstyme pagal 11 punktą, sąnaudos turi būti atitinkamai pakoreguojamos:
12.2. dėl naujos gamybos įsisavinimo tyrimo laikotarpiu, kai naujos gamybos įsisavinimas, vykstantis per tyrimo laikotarpį ar jo dalį, turi įtakos sąnaudoms dėl naujos gamybos įrangos, reikalaujančios didelių papildomų investicijų, panaudojimo, taip pat dėl žemo pajėgumų panaudojimo lygio. Naujos gamybos įsisavinimo laikotarpio vidutinėmis sąnaudomis laikomos sąnaudos tokio laikotarpio pabaigoje. Jeigu naujos gamybos įsisavinimo laikotarpis trunka ilgiau už tyrimo laikotarpį, vidutinėmis sąnaudomis laikomos sąnaudos tyrimo laikotarpio pabaigoje, kuriomis pagrįstai galėtų būti remiamasi tyrimo metu. Šios vidutinės sąnaudos paskirstomos pagal 11 punkte nurodytus principus ir įtraukiamos į vidutinių svertinių prekės vieneto kaštų skaičiavimą pagal 9 punktą.
13. Pardavimo, bendrųjų ir administracinių sąnaudų suma ir pelno suma turi remtis faktiškais duomenimis, susijusiais su tiriamojo eksportuotojo arba gamintojo panašios prekės gamyba ir pardavimu įprastomis prekybos sąlygomis.
14. Tais atvejais, kai šios sumos negali būti nustatytos šiuo būdu, jos gali būti nustatytos:
14.1. pagal vidutinį svertinį faktinių sąnaudų vidurkį, kurias turėjo kiti tiriami eksportuotojai ar gamintojai, gaminant ir parduodant panašią prekę kilmės šalies vidaus rinkoje arba
14.2. pagal faktines sąnaudas, kurias eksportuotojas ar gamintojas turėjo gamindamas ir parduodamas kilmės šalies vidaus rinkoje tos pačios kategorijos prekes arba
15. Jei importuojama iš ne rinkos ekonomikos šalių, normalioji vertė nustatoma:
15.1. pagal kainas arba gamybos sąnaudas, pridėjus pagrįstas sumas pardavimo, administracinėms ir bendrosioms sąnaudoms padengti, taip pat pelnui suformuoti, trečiojoje – rinkos ekonomikos – šalyje arba
16. Tinkama trečioji – rinkos ekonomikos – šalis parenkama pagrįstai, reikiamai atsižvelgiant į patikimą informaciją, prieinamą parinkimo metu. Taip pat turi būti atsižvelgiama į laiko apribojimus tyrimui atlikti. Nustatant ne rinkos ekonomikos šalis, gali būti remiamasi Europos Sąjungos Tarybos reglamentu (EC) Nr. 519/94(1).
Jei tinkama, trečia – rinkos ekonomikos – šalimi parenkama šalis, kuri pati yra tiriama tame pačiame dempingo tyrime.
Apie trečiosios – rinkos ekonomikos – šalies pasirinkimą informuojami tyrimo ūkio subjektai netrukus po nutarimo dėl dempingo tyrimo vykdymo priėmimo; jiems turi būti suteikiama 10 dienų komentarams, kuriuose pareiškiama nuomonė dėl trečiosios – rinkos ekonomikos – šalies parinkimo.
III. Eksporto kainos nustatymas
17. Eksporto kaina – kaina, faktiškai sumokėta ar mokėtina už prekę, kuri parduodama eksportui iš eksportuojančios šalies į Lietuvą.
17.1. Eksporto kaina nustatoma pagal kiekvieną tiriamą eksportuotoją „išsiuntimas iš įmonės“ („ex works“) lygyje. Jos nustatymui naudojami visi eksportuotojo panašios prekės eksporto sandoriai su visais pirkėjais per tiriamąjį laikotarpį.
17.2. Eksportuotojo sandoriai nagrinėjami pagal prekių pardavimo pirminius dokumentus (sutartys, sąskaitos, važtaraščiai ir kt.) identifikuojant prekę, analizuojant pardavimų kiekius natūrine ir vertine išraiška, pirkėjus (didmenininkai, mažmenininkai), kainas, taikomas nuolaidas, pardavimų datas ir kitus rodiklius.
18. Tais atvejais, kai eksporto kainos nėra arba kai Tarnyba nustato, kad eksporto kaina nepatikima dėl saitų ar kompensacinio susitarimo tarp eksportuotojo ir importuotojo arba trečiosios šalies, eksporto kaina gali būti nustatyta:
18.1. pagal kainą, kuria importuotos prekės pirmą kartą perparduodamos nepriklausomam pirkėjui, arba
19. 18 punkte numatytais atvejais sąnaudos, įskaitant muitus ir mokesčius, patirtos tarp importavimo ir perpardavimo, taip pat atitenkantis pelnas pakoreguojami taip, kad būtų nustatyta patikima eksporto kaina ties Lietuvos Respublikos muitų siena.
20. Kada importuotojo sąnaudas padengia kitas ūkio subjektas, susijęs arba turintis kompensacinį susitarimą su importuotoju ar eksportuotoju, atitinkamai koreguojama:
20.2. muito mokesčiai, bet kokie antidempingo mokesčiai, taip pat kiti mokesčiai, mokami importuojančioje šalyje importuojant arba parduodant prekes;
IV. Normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas
21. Eksporto kaina ir normalioji vertė turi būti palyginamos. Šis palyginimas turi būti atliktas tame pačiame prekybos lygyje (didmeninė arba mažmeninė prekyba), „išsiuntimas iš įmonės“ („ex works“) lygyje, lyginant pardavimus, atliktus kiek galima artimesniu laikotarpiu. Taip pat turi būti atsižvelgiama į kitus skirtumus, kurie turi įtakos kainoms ir kainų palyginimui kiekvienu konkrečiu atveju, dėl ko eksporto kaina ir normalioji vertė turi būti pakoreguojamos atimant atitinkamas sumas iš eksporto kainos ir normaliosios vertės arba jas pridedant.
22. Veiksniai, pagal kuriuos pakoregavimai gali būti atlikti, yra:
22.1. Fizinės charakteristikos. Pakoregavimo dydis turi atitikti pagrįstą eksportuojamos prekės ir prekės vidaus vartojimui fizinių charakteristikų skirtumo rinkos vertės įvertinimą.
22.2. Importo mokesčiai ir netiesioginiai mokesčiai. Pakoreguojama tokiu dydžiu, kuris atitiktų bet kokius importo mokesčius ir netiesioginius mokesčius, mokamus už panašią prekę ar jos gamybai panaudotas medžiagas, kai ji skirta vartojimui eksportuojančioje šalyje, bet kurie nerenkami arba yra grąžinami, kai prekė eksportuojama į Lietuvą.
22.3. Nuolaidos ir kiekiai. Pakoreguojama dėl skirtumų nuolaidose, įskaitant ir nuolaidas dėl prekių skirtingų perkamų kiekių, jei jos yra tinkamai suteiktos ir yra tiesiogiai susietos su nagrinėjamais pardavimais. Taip pat gali būti pakoreguojama dėl atidėtų nuolaidų, jei jos buvo nuolat taikomos praeityje ir atitinka sąlygas, keliamas tokioms nuolaidoms.
22.4. Prekybos lygis (didmeninė, mažmeninė prekyba ir kt.). Pakoreguojama, esant skirtingiems prekybos lygiams, jei eksporto kaina platinimo sekoje yra skirtingame prekybos lygyje negu normalioji vertė ir toks skirtumas turi įtakos kainų palyginamumui; šią įtaką rodo pastovūs ir aiškūs prekybos lygių skirtumai ir pardavėjo kainų skirtumai eksportuojančios šalies vidaus rinkoje. Pakoregavimo dydis turi remtis to skirtumo rinkos verte.
Atvejais, nenumatytais šio punkto 1 dalyje, kai esamas skirtumas prekybos lygyje negali būti kiekybiškai išreikštas, nes eksportuojančios šalies vidaus rinkoje nėra atitinkamų lygių arba dėl kitų aplinkybių, gali būti koreguojama kitais būdais.
22.5. Transportavimo, draudimo, aptarnavimo, pakrovimo ir papildomos sąnaudos. Pakoreguojama dėl skirtumų šiose tiesiogiai susijusiose su preke sąnaudose, kai nagrinėjama prekė nugabenama iš eksportuotojo nepriklausomam pirkėjui, jei tokios sąnaudos yra įtrauktos į nustatomas kainas.
22.6. Įpakavimas. Pakoreguojama dėl skirtumų sąnaudose, tiesiogiai susijusiose su nagrinėjamos prekės įpakavimu.
22.7. Kreditas. Pakoreguojama dėl skirtumų sąnaudose bet kokio kredito, suteikto nagrinėjamuose pardavimuose, su sąlyga, kad tai yra veiksnys, į kurį atsižvelgiama nustatant kainą.
22.8. Popardaviminės sąnaudos. Pakoreguojama dėl skirtumų tiesioginėse garantijų, techninės pagalbos ir aptarnavimo sąnaudose, kurios numatytos pagal įstatymą arba pardavimo sutartyse.
22.9. Komisiniai. Pakoreguojami skirtumai komisiniuose, sumokėtuose nagrinėjamų pardavimų atžvilgiu.
22.10. Valiutos konvertavimas. Kai kainų palyginimas reikalauja valiutų konvertavimo, toks konvertavimas atliekamas naudojant valiutų keitimo kursą pardavimo dieną, išskyrus kai eksportinis pardavimas yra tiesiogiai susietas su užsienio valiutos išankstinėse (forward) rinkose pardavimu, tada naudojamas užsienio valiutos išankstiniame (forward) pardavime kursas. Pardavimo diena paprastai yra sąskaitos data, bet sutarties, pirkimo užsakymo ar užsakymo patvirtinimo data gali būti naudojamos, jei jos tinkamiau nusako tikrąjį pardavimo laiką.
Valiutų kursų svyravimai ignoruojami ir eksportuotojas pakoreguoja savo kainas pagal vidutinį 60 dienų laikotarpiu savo šalies valiutų kursą.
23. Tarnyba turi užtikrinti, kad pakoregavimai pagal 22 punkte išvardytus kainų palyginimo veiksnius (pavyzdžiui, dėl nuolaidų, kiekių ar prekybos lygio) nesikartotų.
24. Jeigu prekės nėra importuojamos tiesiogiai iš kilmės šalies, bet yra eksportuojamos į Lietuvą iš šalies – tarpininkės, kaina, už kurią prekės yra parduodamos iš eksportuojančios šalies į Lietuvą, turi būti palyginama su normaliąja verte eksportuojančioje šalyje.
Tačiau palyginti galima su kaina kilmės šalyje, jeigu, pavyzdžiui, prekės yra tiktai pervežamos per eksportuojančią šalį arba jeigu tokios prekės yra iš viso negaminamos eksportuojančioje šalyje, arba jeigu joms nėra palyginamos kainos eksportuojančioje šalyje.
V. Dempingo skirtumo nustatymas
25. Dempingo skirtumas – dydis, kuriuo normalioji vertė viršija eksporto kainą.
26. Atlikus palyginimą pagal šios Tvarkos IV skirsnį turi būti nustatytas dempingo skirtumas per tiriamąjį laikotarpį. Dempingo skirtumas nustatomas:
26.1. palyginant normaliosios vertės svertinį vidurkį su eksporto į Lietuvą visų sandorių kainų svertiniu vidurkiu, arba
27. Normalioji vertė, nustatyta kaip svertinis vidurkis, gali būti palyginta su individualių eksporto į Lietuvą sandorių kainomis, jeigu Tarnyba nustato, kad eksporto kainos žymiai skiriasi lyginant skirtingus pirkėjus, regionus arba laiko periodus ir jeigu aukščiau paminėti būdai – svertinio vidurkio su svertiniu vidurkiu palyginimas (26.1 punktas) ar sandorio su sandoriu palyginimas (26.2 punktas) – ne iki galo atspindėtų visą dempingo mastą.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir
Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir
savivaldybių reikalų ministerijos
1998 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 290/50
2 priedas
VIETINIŲ GAMINTOJŲ IR ŽALOS NUSTATYMO TVARKA
I. Bendrosios nuostatos
1. Ši tvarka reglamentuoja vietinių gamintojų ir žalos vietiniams gamintojams, kurią sukelia prekių importas dempingo kainomis, nustatymo procedūras.
2. Šioje tvarkoje naudojamos sąvokos:
Panaši prekė – identiška prekė arba prekė, visais atžvilgiais panaši į svarstomą prekę, eksportuojamą į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Jeigu identiškos prekės nėra, – kita prekė, kuri pasižymi panašiomis charakteristikomis.
Prekė dempingo kaina – prekė, kurios eksporto į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją kaina yra mažesnė nei panašios prekės normalioji vertė.
Reikšmingas dempingo skirtumas – dempingo skirtumas, ne mažesnis nei 2 procentai nagrinėjamos prekės eksporto kainos.
Reikšmingas importo kiekis – kai:
nagrinėjamos prekės, įtariamos dempingo kaina, importo iš atskiros šalies kiekis yra ne mažesnis nei 3 procentai panašios prekės importo į Lietuvą bendro kiekio arba, kai iš atskirų šalių panašios prekės importo kiekis sudaro mažiau nei 3 procentus, bet iš visų užsienio šalių kartu paėmus sudaro daugiau nei 7 procentus panašios prekės importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bendro kiekio, arba
prekės, įtariamos dempingo kaina, importas iš atskiros šalies sudaro ne mažiau nei 1 procentą rinkos kiekio arba kai bendras tokios prekės importo iš visų užsienio šalių kiekis yra ne mažesnis nei 3 procentai Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje suvartojamo panašios prekės kiekio.
Žala – dėl dempingo susidaranti materialinė žala vietiniams gamintojams, materialinės žalos vietiniams gamintojams grėsmė arba reali kliūtis įkurti panašios prekės vietinę gamybą.
Rinkos kiekis – faktiškai suvartotas vietinės gamybos ir importuotų panašių prekių kiekis.
3. Nustatydama žalą bei vietinius gamintojus, Tarnyba naudojasi informacija, kuri pateikta prašyme dėl dempingo tyrimo, klausimynu, ūkio subjektų vadovų ir kitų darbuotojų raštiškais paaiškinimais bei kitais prieinamais informacijos šaltiniais. Paprastai vadovaujamasi informacija, apimančia ne trumpesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį iki Konkurencijos tarybos nutarimo vykdyti tyrimą priėmimo. Informacija, susijusi su laikotarpiu po nutarimo vykdyti tyrimą priėmimo, nesvarstoma.
II. Vietinių gamintojų apibrėžimas
4. Vietiniai gamintojai – panašias prekes gaminančių Lietuvos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendras tų prekių gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tų prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, išskyrus atvejus, numatytus šios tvarkos 5 ir 7 punktuose. Laikoma, kad gamintojams taikoma vietinių gamintojų sąvoka, jei gamintojų, pritariančių prašymui dėl dempingo tyrimo, panašios prekės gamybos bendras kiekis sudaro:
4.1. daugiau nei 50 procentų šios prekės gamybos kiekio gamintojų, išreiškusių savo nuomonę dėl tyrimo inicijavimo, ir
5. Kai Lietuvos gamintojai yra susiję su prekės, įtariamos pardavimu dempingo kaina, eksportuotojais ar importuotojais arba patys yra tokios prekės importuotojai, jiems netaikoma „vietinių gamintojų“ sąvoka ir nustatant, ar tam tikros gamintojų grupės gamybos kiekis sudaro didžiąją visos tų prekių gamybos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje dalį, jų gamybos kiekis neįskaičiuojamas. Esant pagrindui manyti, kad jų savitarpio santykių rezultatas yra toks, kad gamintojas elgsis kitaip negu nesusiję gamintojai, laikoma, kad gamintojas yra susijęs su eksportuotoju ar importuotoju tik tais atvejais, jei:
6. Laikoma, kad gamintojas, eksportuotojas, importuotojas kontroliuoja kitą gamintoją, eksportuotoją, importuotoją tuomet, kai pirmasis turi teisines galimybes varžyti kitą ar jam vadovauti arba pagal faktinę veiklą yra padėtyje, leidžiančioje tai atlikti.
7. Išimtiniais atvejais, nagrinėjant panašios prekės gamybą, Lietuvos Respublikos muitų teritorija gali būti suskirstyta į dvi ar daugiau rinkų, ir kiekvienoje iš šių rinkų esantys panašios prekės gamintojai gali būti laikomi vietiniais gamintojais, jei:
7.1. tokioje rinkoje esantys gamintojai parduoda joje visą arba ne mažiau kaip 80 procentų savo pagamintų panašių prekių kiekio;
8. Kai vietiniai gamintojai interpretuojami kaip gamintojai tam tikroje Lietuvos muitų teritorijos rinkoje, kaip tai apibrėžta 7 punkte, eksportuotojams turi būti suteikta galimybė įsipareigoti padidinti kainas arba nutraukti prekės dempingo kaina eksportą į tą Lietuvos Respublikos muitų teritorijos dalį.
III. Žalos nustatymas
9. Žalą vietiniams gamintojams, pasireiškiančią neigiamu poveikiu jų ekonominiams rodikliams, sukelia prekių importas dempingo kainomis. Pagal visus pateiktus įrodymus turi būti parodyta, kad importo dempingo kainomis kiekiai ir/arba kainų lygiai, apibrėžti 10.1 punkte, sąlygoja poveikį vietiniams gamintojams, apibrėžtą 10.2 punkte.
10. Žala vietiniams gamintojams nustatoma išnagrinėjus šiuos veiksnius:
10.1. importo dempingo kainomis kiekius bei tokio importo poveikį panašių prekių kainoms Lietuvoje.
Nustatant importo dempingo kainomis kiekį turi būti išnagrinėta, ar buvo importo dempingo kainomis ženklus padidėjimas arba absoliučia išraiška, arba santykine išraiška, palyginti su gamyba ar suvartojimu Lietuvoje.
Nustatant importo dempingo kainomis poveikį kainoms Lietuvoje, turi būti išnagrinėti šie veiksniai:
ar prekė dempingo kainomis buvo pardavinėjama žymiai mažesnėmis kainomis, lyginant su panašios prekės vietinių gamintojų kainomis, arba
ar importas dempingo kainomis žymiai nusmukdė kainas arba žymiai trukdė joms kilti, kas kitomis aplinkybėmis būtų įvykę;
10.2. importo dempingo kainomis poveikį panašių prekių vietiniams gamintojams.
Tiriant importo dempingo kainomis poveikį vietiniams gamintojams turi būti įvertinti tokie ekonominiai veiksniai ir rodikliai, turintys įtakos gamybos būklei:
vietinių gamintojų pastangos atsigauti po dempingo ir eksporto subsidijavimo praeityje padaryto poveikio;
vietinių gamintojų faktinis ir potencialus pardavimų, pelno, gamybos kiekio, rinkos dalies, gamybos našumo, pelningumo iš investicijų, pajėgumų panaudojimo sumažėjimas;
veiksniai, turintys įtakos Lietuvos vidaus kainoms;
dempingo skirtumo dydis;
faktinis ir potencialus neigiamas poveikis vietinių gamintojų grynųjų pinigų srautams, atsargoms, užimtumui, darbo užmokesčiui, ekonominiam augimui, sugebėjimui kaupti kapitalą ar investuoti ir kt.
11. Vienas arba keletas veiksnių, išvardytų 10.1 ir 10.2 punktuose, nebūtinai gali būti lemiami priimant vieną ar kitą sprendimą dėl žalos.
12. Kai prekės importui daugiau nei iš vienos šalies vienu metu taikomas tyrimas dėl dempingo, Tarnyba gali apibendrinančiai, neišskiriant atskirų šalių, įvertinti tokio importo poveikį tik tada, jei nustatoma, kad:
12.2. apibendrinantis importo poveikio įvertinimas yra tinkamas, atsižvelgiant į konkurencijos sąlygas tarp importuojamų prekių ir į konkurencijos sąlygas tarp importuojamų prekių ir vietinių gamintojų gaminamų panašių prekių.
Kitais atvejais importo poveikis įvertinamas pagal kiekvieną šalį atskirai.
13. Esant 7 p. nurodytoms aplinkybėms, dempingo žala gali būti nustatyta, net jei ji ir neapima didesnės vietinių gamintojų dalies, bet įrodomos aplinkybės, kad:
14. Nustatant žalą, be importo dempingo kainomis, turi būti ištirti ir bet kokie kiti žinomi veiksniai, kurie tuo pačiu metu daro žalą vietiniams gamintojams, tokie kaip:
importo, parduoto nedempingo kainomis, apimtys ir kainos;
panašios prekės paklausos sumažėjimas arba vartojimo pobūdžio pokyčiai;
prekybą ribojantys veiksmai ir konkurencija tarp trečiosios šalies ir vietinių gamintojų;
technologijos raida, vietinių gamintojų eksporto ir gamybos našumo rodikliai ir kt.
Žala, kurią sąlygojo šie veiksniai, neturi būti priskirta importui dempingo kainomis.
15. Importo dempingo kainomis poveikis įvertinamas panašios prekės vietinės gamybos atžvilgiu, kai prieinami duomenys leidžia atskirai identifikuoti tą gamybą, remiantis tokiais kriterijais kaip gamybos procesas, gamintojų pardavimų apimtys ir gaunamas pelnas.
Jei toks atskiras tos gamybos identifikavimas nėra galimas, tai importo dempingo kainomis poveikis turi būti nustatytas išnagrinėjant kuo siauresnę prekių grupę, apimančią panašią prekę, pagal kurią reikalinga informacija gali būti pateikta.
Šio punkto nuostatos taikomos ir 7 punkte nurodytais atvejais.
16.1. Materialinės žalos grėsmės nustatymas turi būti paremtas faktiniais duomenimis, o ne tiesiog pareiškimais, prielaidomis ar nežymiomis galimybėmis. Aplinkybių pasikeitimas, dėl kurių dempingas sąlygotų žalą, turi būti aiškiai numatomas ir neišvengiamas.
Nustatant materialinės žalos grėsmės faktą, turi būti išnagrinėti tokie veiksniai kaip:
žymus importo dempingo kainomis į Lietuvos rinką augimo tempas, rodantis tikėtinumą, kad importas žymiai išaugs;
pakankami turimi eksportuotojo pajėgumai arba neišvengiamas ir žymus eksportuotojo pajėgumų padidėjimas, rodantis tikėtinumą, kad eksportas į Lietuvą dempingo kainomis žymiai išaugs, atsižvelgiant į galimybę prieiti prie kitų eksporto rinkų, kurios absorbuotų bet kokį papildomą eksportą;
ar prekės yra importuojamos kainomis, kurios žymiu mastu mažintų vidaus kainas arba kliudytų joms didėti, kas priešingu atveju įvyktų, ir kurios, tikėtina, padidintų tolesnio importo paklausą;
tiriamos prekės atsargos ir kiti.
16.2. Vienas arba keletas 16.1 punkte išvardytų veiksnių nebūtinai gali būti lemiami, tačiau jų visumos pagrindu turi būti galima daryti išvadą, kad tolesnis eksportas dempingo kainomis yra neišvengiamas ir, jei nebus imtasi apsaugos priemonių, bus padaryta materialinė žala vietiniams gamintojams.
______________
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir
Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir
savivaldybių reikalų ministerijos
1998 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 290/50
3 priedas
DEMPINGO TYRIMO VYKDYMO KITOJE ŠALYJE TVARKA
I. Bendrosios nuostatos
1. Ši tvarka nustato dempingo tyrimo vykdymo kitoje šalyje procedūras, kuris atliekamas esant reikalui patikrinti bei papildyti dempingo tyrimo metu importuotojų, eksportuotojų ir gamintojų pateiktą informaciją ar gauti, jei tai yra būtina, išsamesnę informaciją.
II. Procedūros
3. Sprendimą dėl tyrimo vykdymo Tarnyba priima po to, kai gaunami atsakymai į klausimyną (informacinių duomenų sąrašą, kuris pateikiamas eksportuojančios šalies suinteresuotoms įmonėms ir kurį jos prašomos užpildyti), nebent suinteresuota įmonė norėtų, kad jai būtų paaiškinta, kaip reikėtų užpildyti klausimyną. Pastaruoju atveju būtinas eksportuojančios šalies suinteresuotos įmonės prašymas atvykti paaiškinti klausimyną, taip pat būtina gauti eksportuojančios šalies vyriausybės sutikimą tokiam apsilankymui.
Jeigu į klausimyną neatsakyta tinkamai ir laiku, tyrimas negali būti vykdomas.
4. Priėmus sprendimą dėl tyrimo vykdymo, apie šį ketinimą Tarnyba informuoja diplomatiniais kanalais (per LR užsienio reikalų ministeriją) eksportuojančios šalies vyriausybę ir su tyrimu susijusias šios šalies įmones, nurodant apsilankymo tikslą.
5. Prieš galutinai nustatant apsilankymo kitoje šalyje datą, Tarnyba turi gauti eksportuojančių šalies įmonių ir vyriausybės sutikimą. Laikoma, kad sutikimas yra gautas, jei per 14 kalendorinių dienų po pranešimo apie ketinimą atlikti tyrimą išsiuntimo informuotos apie tyrimo vykdymą šalys nepraneša Tarnybai apie prieštaravimą tokius veiksmus atlikti.
6. Sutarus su šios šalies įmonėmis apsilankymo datą, Tarnyba informuoja diplomatiniais kanalais (per LR užsienio reikalų ministeriją) eksportuojančios šalies vyriausybę apie įmonių, kurias numatoma aplankyti, pavadinimus ir jų adresus, taip pat sutartą apsilankymo datą.
7. Į eksportuojančios šalies vyriausybės ar suinteresuotų įmonių eksportuojančioje šalyje užklausimus ar klausimus, susijusius su tyrimo eiga, turi būti (kai tik įmanoma) atsakyta prieš apsilankymą.
8. Ne vėliau kaip 14 kalendorinių dienų prieš sutartą apsilankymo datą eksportuojančios šalies įmonėms pateikiamas (išsiunčiamas faksu ir paštu) pranešimas apie apsilankymą, nurodant apsilankymo tikslą, atvykstančių Tarnybos atstovų pavardės ir pareigos, taip pat bendras pobūdis informacijos, kurią Tarnyba numato patikrinti:
važtaraščiai, susiję su tiriamos panašios prekės pirkimu ir pardavimu, taip pat važtaraščiai, susiję su bet kuriuo kitu produktu, kaštais ar komisiniais, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusiais su tiriama panašia preke;
balansai, finansinių rezultatų ataskaitos, pelno ir nuostolių ataskaitos per tiriamąjį laikotarpį;
dokumentai, susiję su vidaus ir eksportiniais pardavimais, įskaitant transportavimo ir mokėjimo dokumentus;
pirkėjų ir tiekėjų sąskaitos;
gamybos išlaidų ir kitų išlaidų skaičiavimai;
pardavimo sutartys ir kita būtina informacija.
Taip pat nurodoma, kokią papildomą informaciją norima gauti minėto apsilankymo metu. Išvardyta šiame pranešime informacija netrukdo pateikti nepaminėtus užklausimus vietoje, siekiant išsiaiškinti daugiau aplinkybių gaunamos informacijos ribose.
III. Baigiamosios nuostatos
9. Dokumentacija, siunčiama į eksportuojančią šalį, tvarkoma valstybine lietuvių kalba, pridedant patvirtintą vertimą į anglų kalbą, o dokumentacija, gaunama iš jos, tvarkoma tai šaliai priimtina kalba, pridedant patvirtintą vertimą į valstybinę lietuvių kalbą.
10. Į informaciją, gautą atlikus tyrimą, atsižvelgiama, priimant galutinį sprendimą dėl dempingo, tačiau, jei eksportuojančios šalies įmonės nesutinka su tyrimo atlikimu vietoje, atsisako leisti patikrinti dempingo tyrimo metu gautą informaciją, ją papildyti arba pateikia jos dalį arba pateikia informaciją pavėluotai, tokia informacija gali būti atmesta, jeigu suinteresuotos šalys buvo raštu įspėtos apie tokių veiksmų pasekmes, o priimant galutinį sprendimą dėl dempingo, vadovaujamasi Tarnybos turimais įrodymais ir informacija, gauta iš kitų nepriklausomų šaltinių.
______________