LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 8 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES 4 PUNKTO IR KETVIRTOSIOS DALIES NORMOS ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1995 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Vidmantui Žiemeliui,

suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjui Alfonsui Vileitai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. gruodžio 14 d. išnagrinėjo bylą Nr. 9/95 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 straipsnis, kuriuo naujai išdėstytas Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 3 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1995, Nr. 59-1465) 2 straipsnis, kuriuo naujai išdėstytas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau nutarime jis vadinamas Įstatymu) 8 straipsnis, atitinka Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius.

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priimto Įstatymo 14 straipsnyje išvardijo sąlygas, kurioms esant gyvenamieji namai negrąžinami, juos išperka valstybė atlygindama savininkui ekvivalentine natūra. Numatytų sąlygų sąrašas – išsamus ir baigtinis. Visais kitais atvejais Įstatymo 8 straipsniu buvusiems savininkams suteikta pasirinkimo laisvė, tai yra jie gali atsiimti gyvenamąjį namą arba jo neatsiimti ir tuomet gauti už jį kompensaciją ekvivalentine natūra. Aukščiausioji Taryba, priimdama sprendimą atstatyti buvusių savininkų teises į gyvenamuosius namus, tame pačiame Įstatyme taip pat įtvirtino nuomininkų, gyvenančių grąžinamuose namuose, teisių garantijas. Jos numatytos Įstatymo 21 straipsnyje, pagal kurį nuomininkas, mokantis savininkui nuomos mokestį, ne didesnį negu Vyriausybės nustatytasis, negalėjo būti iškeldintas iš savininkui grąžinto gyvenamojo namo, jeigu nebuvo užtikrintos tame straipsnyje numatytos garantijos. Pagal Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą savivaldybės privalėjo suteikti gyvenamąsias patalpas asmenims, gyvenantiems savininkams grąžintuose namuose, arba jų pageidavimu skirti neatlygintinai žemės sklypus gyvenamųjų namų statybai ir kreditus šioms statyboms lengvatinėmis sąlygomis. Iki Seimo rinkimų šios Įstatymo nuostatos buvo vykdomos. Dalis savininkų gyvenamuosius namus susigrąžino nepažeisdami nuomininkų teisių.

Seimas 1993 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuriuo naujai išdėstė Įstatymo 8 straipsnį. Jo 4 punktu įtvirtino, jog gyvenamųjų namų grąžinimo tvarką ir terminus nustato Vyriausybė vadovaudamasi nuostata, kad gyvenamieji namai grąžinami, kai jų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarimu konstatavo, jog pagal šią normą nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (arba jo dalį) atstatymo būdą lemia ne objektyvios aplinkybės, o Įstatymo nustatytas subjektyvus veiksnys – nuomininkų sutikimas arba atsisakymas persikelti į jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas. Konstitucinis Teismas nutarė, kad ši Įstatymo pataisa prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Be to, Konstitucinis Teismas pažymėjo, „kad asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju Įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus Įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas“.

Pareiškėjas nurodo, kad po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas, Seimas 1995 m. liepos 3 d. vėl pakeitė Įstatymą ir jo 8 straipsnio antrojoje dalyje nustatė papildomą sąlygą. Ji apsunkina arba visai užkerta kelią buvusiems savininkams atgauti gyvenamuosius namus. Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas išdėstytas taip:

„Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: [...] 4) grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus“.

Šios pataisos esmė yra ta, kad neteisėtai atimtos nuosavybės grąžinimas priklauso nuo to, ar nuomininkams jau yra suteiktos kitos patalpos. Tokia Įstatymo pataisa reiškia, kad neteisėtai atimta nuosavybė negrąžinama.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime pripažino, kad prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas. Priėmęs minėtą Įstatymo pataisą, Seimas pažeidė šį lygiateisiškumą: vieni asmenys jau yra atgavę gyvenamuosius namus, o kitiems dabar taikomi didesni reikalavimai. Pareiškėjo nuomone, gyvenamųjų namų atgavimas tampa priklausomas nuo konkrečių savivaldybių. Jeigu viena savivaldybė galės suteikti kitas gyvenamąsias patalpas nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose namuose, tie namai bus grąžinti, o jeigu kita savivaldybė tokių galimybių neturės, gyvenamieji namai natūra gali būti ir negrąžinami. Tai patvirtina ir Seimas, kuris Įstatymo 8 straipsnio ketvirtąją dalį išdėstė taip: „Visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos [...]“. Šia norma suvaržoma buvusių savininkų pasirinkimo laisvė, kuri buvo įtvirtinta Įstatyme iki jo pakeitimo ir papildymo. Išpirkimas, o paskui – privatizacija reikš, kad nuomininkas tampa nauju savininku (tai negali būti traktuojama kaip „visuomeninė reikmė“), bet prieš tai atimama nuosavybė iš tikrojo savininko. Taigi šios Įstatymo pataisos pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, taip pat piliečių lygiateisiškumą, kurie yra ginami Konstitucijos.

Atsakydamas į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam asmeniui, Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu paaiškino, kad Konstitucinis Teismas jau yra daug kartų nagrinėjęs Įstatymo atskirų straipsnių arba jo normų papildymo ir pakeitimo atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui. Atsižvelgiant į istorines ir socialines aplinkybes, Konstitucinio Teismo nutarimuose buvo suformuluotos pagrindinės privatinės nuosavybės teisės tęstinumo ir jos atstatymo nuostatos. Viena svarbiausių nuostatų yra ta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ atnaujino 1938 metų Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos teritorijoje, sustabdė veikimą tų skyrių, kurie reglamentavo valstybės valdymą, paliko galioti VIII skyrių „Tautos ūkis“, o tai reiškė privatinės nuosavybės instituto atstatymą ir faktinį jo tęstinumą. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, kad „visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma“. 1995 m. kovo 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo: „Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdų, tikslų – teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė.“ Sprendžiant nuosavybės teisės atstatymo problemas reikia vadovautis Konstitucijos preambulės nuostata, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“.

Pradinė 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkto norma, kad gyvenamieji namai grąžinami, „kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinami su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis“, nebuvo konkreti. Ji netenkino nei namų savininkų, nei grąžintinų namų butų nuomininkų. Namų savininkų asociacijos reikalauja, kad buvusiems savininkams priklausančių namų nuomininkai būtų iškeldinami besąlygiškai, nedelsiant, kadangi jie nori laisvai valdyti savo nuosavybę, naudotis ja ir disponuoti. Tačiau šiuo metu valstybė ekonomiškai nėra pajėgi per trumpą laiką visų grąžintinų namų nuomininkus aprūpinti gyvenamuoju plotu. Komiteto pirmininkas nurodo, kad nuomininkų, susibūrusių į benamių asociaciją, nepatenkina „supažindinimas su visais jų teises garantuojančiais įstatymais“, nes savininkai, atgavę namus, imasi priemonių (tarp jų ir neteisėtų), kad išgyvendintų nuomininkus. Dėl to atsiranda konfliktinių situacijų. Ginčijama Įstatymo 8 straipsnio nuostata yra tikslesnė, nebėra ankstesnės normos neapibrėžtumo:

„Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu:

[...] 4) grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus“.

Šia norma yra nustatyta, kad namai ar jų dalys savininkams grąžinami suteikiant nuomininkams kitas gyvenamąsias patalpas, į kurias jie gali būti iškeldinami teismine tvarka, o ne „laisva valia“, kaip nustatė ankstesnė norma.

Rašte pažymima, jog Konstitucinis Teismas jau yra konstatavęs, kad „nesant galimybės grąžinti turtą natūra, nuosavybės teisės pagal įstatymą gali būti atstatytos kitais būdais. Tai neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą“. Dėl šių aplinkybių nauja Įstatymo 8 straipsnio redakcija neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Seimo narių grupės motyvas, jog „prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas“, Komiteto pirmininko teigimu, negali būti pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamos teisės normos prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, nes kol nuosavybės teisės neatstatytos, asmenys, pretenduojantys į jų atstatymą, nėra savininkai. Jei vykdant įstatymą išryškėja jo trūkumai, atsiranda ekonomikos pokyčių, įstatymų leidėjas gali keisti teisės normas dėl visuomenės interesų tiek pasunkindamas, tiek palengvindamas kai kurių asmenų grupių padėtį. Kitaip nebūtų tobulinamas egzistuojančių teisinių santykių reglamentavimas, tačiau naujai priimtos teisės normos neturi atgalinės galios. Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas ir ketvirtoji dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes nepažeidžia asmenų lygybės reikalavimų: tiek savininkai, tiek nuomininkai traktuojami vienodai, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras.

III

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovai A. Kubilius ir V. Žiemelis patvirtino Seimo narių grupės prašyme išdėstytus motyvus. Jie taip pat nurodė, kad priimant įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo prioritetas buvo teikiamas nuosavybės grąžinimui natūra. Pradinėje Įstatymo redakcijoje buvo numatyta galimybė grąžinti namus natūra, o priėmus Įstatymo 1995 m. liepos 3 d. pataisą tai tapo neįmanoma.

1991 m. birželio 18 d. priimtas Įstatymas, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“, 1992 m. spalio 27 d. nutarimas Nr. 805 „Dėl grąžintinų savininkams gyvenamųjų namų nuomininkų aprūpinimo butais programų“ įtvirtino sistemą, kuri suderino tiek buvusių savininkų, tiek nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, interesus. Ši programa buvo sėkmingai vykdoma. Daug buvusių savininkų pagal šiuos norminius aktus atstatė savo nuosavybės teises į namus. Minėti Vyriausybės nutarimai galioja iki šiol, jie nepanaikinti, tačiau Vyriausybė jų nevykdo, o biudžete nenumatytas šios programos finansavimas. Dabartinė ginčijama Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto formuluotė suvaržo gyvenamųjų namų grąžinimą natūra.

Nuosavybės teisės atstatymas tampa priklausomas nuo konkrečios savivaldybės, jos ekonominio pajėgumo. Pagal Įstatymo 19 straipsnį savivaldybė sprendimą dėl turto grąžinimo turi priimti per 3 mėnesius. Ji negali priimti sprendimo grąžinti turtą natūra, nes pirma privalo suteikti nuomininkui gyvenamąją patalpą. Kartu nevykdoma 1992 m. spalio 27 d. Vyriausybės nutarime Nr. 805 numatyta nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, aprūpinimo butais programos dalis, kad nuomininkai turi būti aprūpinti butais per 10 metų.

Pareiškėjo atstovų nuomone, naujoji 8 straipsnio pataisa prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Jie taip pat nurodė, kad daug buvusių savininkų jau yra atstatę nuosavybės teises į namus pagal pradinę Įstatymo redakciją, gauna nuompinigius, o kitų buvusių savininkų padėtis Seimui 1995 m. liepos 3 d. priėmus Įstatymo pataisas pasidarė sunkesnė. Taip yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, numatytas Konstitucijos 29 straipsnyje.

Suinteresuoto asmens atstovas A. Vileita teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad per 50 metų susiklostė sudėtingi socialiniai-ekonominiai santykiai, į kuriuos būtina atsižvelgti. Tikslaus sprendimo, kaip grąžinti gyvenamuosius namus, nėra, todėl priimant norminius aktus reikia stengtis derinti įvairių visuomenės grupių interesus, atsižvelgti į visuomenines reikmes. Yra dvi suinteresuotų asmenų grupės: buvę savininkai ir nuomininkai, gyvenantys grąžintinuose namuose. Pradinė Įstatymo redakcija neužtikrino šių grupių interesų derinimo. Buvusių savininkų netenkina Įstatymo 21 straipsnis, numatantis garantijas nuomininkams ir apribojantis savininko nuosavybės teisę laisvai disponuoti savo turtu. Jų netenkina ir valstybės nustatytas nuompinigių dydžio apribojimas. Antra vertus, nuomininkai tarsi tapdavo benamiais. Be to, buvo tokia situacija, kad nuomininkai negalėjo gauti butų naujuose namuose. Valstybei sunku suderinti šių grupių interesus. Jei juos derinant vienos asmenų grupės padėtis gerėja, tai kitos – blogėja.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kol nuosavybės teisė neatstatyta, asmenys, pretenduojantys į namus ir butus, nelaikomi savininkais, o Konstitucijos 23 straipsnis visa apimtimi gina tik savininko teises. Iš pat pradžių Įstatymas nenumatė besąlygiško turto grąžinimo natūra. Jis nustatė, kad jeigu turtas negrąžinamas natūra, tai buvę savininkai gali pasirinkti Įstatymo numatytą kompensavimo būdą, kuris taip pat užtikrina nuosavybės teisės atstatymą. Tai taip pat yra konstatavęs Konstitucinis Teismas. Vertinant Įstatymą iškyla dvi problemos: pataisų atitikimo Konstitucijai ir Įstatymo kokybės. Įstatymo kokybės problemų Konstitucinis Teismas nesprendžia, nes tai – Seimo kompetencija. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1995 m. liepos 3 d. pataisa neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad minėta Įstatymo pataisa neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui, numatančiam asmenų lygiateisiškumą lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Šiais pagrindais tiek buvę savininkai, tiek nuomininkai traktuojami vienodai. Nepagrįstas yra pareiškėjo motyvas, kad pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumas, nes vieniems asmenims jau yra pritaikytas pradinės redakcijos Įstatymas, o kitiems bus taikomas didesnius reikalavimus nustatantis Įstatymas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, priimant norminius aktus, visada derinami tam tikrų visuomenės grupių interesai. Vykdant priimtą įstatymą išaiškėja jo teigiamybės ir neigiamybės. Keičiantis visuomeniniams santykiams, įstatymų leidėjas gali keisti teisės normas, nes priešingu atveju nebūtų įmanoma jų reguliuoti ir būtų visiška jų stagnacija. Nuosavybės atstatymo santykiai yra tęstiniai, todėl jie gali būti reguliuojami. Vienintelis principas yra tas, kad naujai priimtos teisės normos neturi atgalinės galios.

Pradinėje Įstatymo 8 straipsnio redakcijoje sąvoka „laisva valia“ reiškė visišką negalimumą iškeldinti nuomininkų teismine tvarka. Palyginti su pradine redakcija, buvusių savininkų galimybės atstatyti nuosavybės teises dabar nėra mažinamos. Suteikus nuomininkui kitą gyvenamąją patalpą, atitinkančią Civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus, buvusiam savininkui grąžinama nuosavybė, o nuomininkas gali būti iškeldinamas teismine tvarka.

Grąžinus gyvenamuosius namus su juose gyvenančiais nuomininkais, atsirastų Įstatymo 21 straipsnio atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui problema. Taip pat kiltų klausimas, ar valstybė gali nustatyti nuompinigių dydį bei riboti savininko teisę naudotis ir disponuoti turtu.

Remdamasis šiais motyvais, suinteresuoto asmens atstovas prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo „ 2 straipsnyje naujai išdėstė keičiamo Įstatymo 8 straipsnį. Jo antrosios dalies 4 punkte nustatė, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra, jeigu „grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus“. Šio straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatė, kad „visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų šių pasirinkimu [...]“.

Pareiškėjas prašo pripažinti, kad šios Įstatymo normos prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

1. Okupacinei valdžiai įvykdžius žemės, bankų, stambiosios pramonės, kito turto, tarp jų gyvenamųjų namų, nacionalizavimą bei kitokį neteisėtą suvisuomeninimą, buvo paneigta žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Neteisėtu pagrindu iš žmonių atimtas turtas netapo valstybės nuosavybe ir laikytinas tik faktiškai jos valdomu.

Privačios nuosavybės teisės instituto atstatymas reiškė atkurtos Lietuvos valstybės nuostatą ginti pažeistas žmogaus nuosavybės teises. Visiškai atkurti buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai nebuvo įmanoma, nes reikėjo atsižvelgti į pakitusius socialinius-ekonominius ir kitus visuomeninius santykius.

Kliūtimi atstatyti nuosavybės teises grąžinant gyvenamuosius namus buvusiems savininkams natūra tapo tai, kad nacionalizuotų ar kitaip neteisėtai suvisuomenintų namų patalpos buvo suteiktos kitiems asmenims, kurie naudojosi jomis nuomos sutarties pagrindu. Gyvenamosios patalpos nuomotoja buvo okupacinė valdžia, nes ji fiziškai ir ekonomiškai valdė nacionalizuotus ar kitaip neteisėtai suvisuomenintus namus. Tokios patalpos buvo įtrauktos į valstybinį butų fondą, kuris vėliau buvo didinamas statant kitus gyvenamuosius namus bei kitokiais būdais. Šio fondo gyvenamosios patalpos buvo išnuomojamos gyventojams neribojant nuomos santykių terminu ir nenustatant kokių nors pareigų buvusiems savininkams. Pažymėtina ir tai, jog tuo metu buvo tokia situacija, kad asmuo suteikiamos gyvenamosios patalpos negalėdavo laisvai pasirinkti. Atsisakęs suteikiamos gyvenamosios patalpos, asmuo paprastai prarasdavo galimybę gauti kitą gyvenamąją patalpą. Teisė pasistatyti gyvenamąjį namą, kaip ir teisė gauti nuomai kuriamo valstybinio, visuomeninio, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų butų fondo gyvenamąją patalpą, buvo ribojama. Nors ir nebuvo privatinės nuosavybės, žmonėms buvo leista sudarinėti sandorius, tarp jų ir dėl keitimosi gyvenamosiomis patalpomis. Tokiu būdu asmuo galėjo tapti nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai suvisuomeninto namo, jo dalies ar buto nuomininku. Taigi ne nuomininkas, bet okupacinė valdžia pažeidė namų savininkų teises, todėl nuomininkas negali turėti prievolių buvusio savininko atžvilgiu. Lietuvos valstybė, atstatydama privatinės nuosavybės teisės institutą, įsipareigojo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atstatyti buvusiems savininkams nuosavybės teises į išlikusius gyvenamuosius namus.

Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Neįmanoma išspręsti interesų konfliktų suabsoliutinant asmens, siekiančio atstatyti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą susigrąžinant jį natūra, teisių gynimo, kartu paneigiant jame gyvenančių nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą.

Nuosavybės teisių gynimą grąžinant namą natūra įstatymų leidėjas pasirinko kartu užtikrindamas nuomininko teisę į gyvenamąją patalpą. Šis teisių derinimas buvo įtvirtintas Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte. Jame buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės atstatomos grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis), jeigu jie nepriklauso valstybės išperkamiems, natūra, kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio Įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis. Aukščiausioji Taryba 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte įtvirtino: „Nustatyti, kad įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte numatytais atvejais grąžintinų namų nuomininkai supažindinami su galimybe laisva valia persikelti tik konkrečiai nurodant suteikiamas gyvenamąsias patalpas, atitinkančias Lietuvos Respublikos butų kodekso 94 straipsnio reikalavimus.“ Butų kodekso 94 straipsnyje buvo nustatyta, kad iškeldinant piliečius jiems suteikta kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi atitikti Butų kodekso 42 ir 43 straipsnių reikalavimus ir būti ne mažesnė už tą, kurią turi iškeldinamasis, ir kt. Panašūs reikalavimai suteikiamai kitai tinkamai gyvenamajai patalpai yra išdėstyti Civilinio kodekso 358 straipsnyje. Taigi nuo pat Įstatymo įsigaliojimo dienos grąžinant buvusiems savininkams gyvenamuosius namus nuomininkų teisės užtikrinamos tuo, kad jiems turi būti suteikiamos kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos.

Nuomininkų, gyvenančių buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, teisė apsirūpinti kitomis gyvenamosiomis patalpomis taip pat yra įtvirtinta 1992 m. balandžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 6 straipsnio antrosios dalies 1 punkte bei 9 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte ir 1994 m. gegužės 17 d. papildytame Civilinio kodekso 356 straipsnyje.

Buvusiam savininkui pageidaujant susigrąžinti namą, jo dalį ar butą natūra, nuomininko teisinė padėtis nesikeičia, tačiau jis neturi teisės privatizuoti šios nuomojamos gyvenamosios patalpos. Nuomos sutartis su juo gali būti nutraukta, ir jis iškeldinamas iš gyvenamosios patalpos, kai įvykdoma Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto sąlyga – jam suteikiama atitinkama gyvenamoji patalpa. Taigi buvęs savininkas gali susigrąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą natūra, kai bus įvykdyta Įstatymo nustatyta sąlyga. Kol ji neįvykdyta ar už turtą nėra atitinkamai kompensuota, buvusio savininko subjektinės teisės dar nėra atstatytos. Tai reiškia, kad tik atstatytos nuosavybės teisės ginamos visais teisiniais būdais. Toks nuosavybės teisių gynimas yra įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje.

Atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus, galimi įvairūs buvusio savininko ir nuomininko teisių apsaugos derinimo būdai. Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkte nurodyta nuosavybės teisių atstatymo sąlyga yra kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus, suteikimas. Ši sąlyga susieta ne su nuomininko subjektyvia valia, bet su nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis. Kitų gyvenamųjų patalpų suteikimas nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose namuose, yra įstatymų vykdymo, valstybės ekonominio pajėgumo ir savininkų galimybių problema. Kad ji, kaip ir buvusių savininkų ir jų namuose gyvenančių nuomininkų santykių problema, būtų išspręsta, Vyriausybė turi parengti atitinkamas programas (Įstatymo 21 straipsnio penktoji dalis, Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 14 straipsnis). Programų įgyvendinimas yra ekonominis klausimas, sprendžiamas svarstant, tvirtinant ir vykdant biudžetą.

Negalima laikyti pagrįstu Seimo narių grupės prašymo teiginio, jog Konstituciniam Teismui paskelbus 1994 m. birželio 15 d. nutarimą liko galioti Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkte nustatyta sąlyga, kad nuomininkai supažindinami su realia galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio Įstatymo 21 straipsnyje, arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis. Seimas 1993 m. sausio 12 d. įstatymu „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ minėtą 8 straipsnio nuostatą pakeitė kita nuostata: „kai grąžintinų namų nuomininkai laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, todėl pradinės Įstatymo redakcijos 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktas neteko galios. Konstituciniam Teismui 1994 m. birželio 15 d. nutarimu pripažinus, kad 1993 m. sausio 12 d. įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, ji negalėjo būti taikoma (Konstitucijos 107 straipsnio pirmoji dalis) ir dėl to atsirado Įstatymo spraga. Spragos pašalinimas yra teisės normą išleidusios valdžios institucijos prerogatyva. Pareiškėjas nurodo, jog Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime pažymėjo, kad prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas. Pareiškėjas teigia, kad Seimas tai pažeidė, nes vieni asmenys jau yra atgavę gyvenamuosius namus, o priėmus šią ginčijamą Įstatymo pataisą asmenys, turintys nuosavybės teisę į gyvenamuosius namus, bet jos dar neatgavę, pateko į sunkesnę padėtį. Jiems taikomi kitokie, jau didesni reikalavimai.

Šie pareiškėjo argumentai nėra pagrįsti. Kaip minėta, pagal pradinės Įstatymo redakcijos 8 straipsnio antrosios dalies 2 punktą ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 3 punktą buvo nustatyta viena iš esminių nuosavybės teisės atstatymo grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis) natūra sąlygų – tinkamai įrengtų gyvenamųjų patalpų suteikimas grąžintinų namų nuomininkams. Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkte, kurį ginčija pareiškėjas, yra nustatyta tokia pat sąlyga. Todėl argumentas, kad buvusiems gyvenamųjų namų savininkams taikomi kitokie, tai yra didesni nei anksčiau, reikalavimai, nėra pagrįstas.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijai.

2. Įstatymu yra reguliuojamas nuosavybės teisių atstatymas į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal jį nuosavybės teisės atstatomos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Jame yra specialių sąlygų, o tiksliau – apribojimų, taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra. Suprantama, kad yra nustatytos tam tikros sąlygos, ribojančios nuosavybės teisės atstatymą, nes per 50 metų suformuota socialinių-ekonominių santykių sistema turi įtakos šiam procesui. Tais atvejais, kai neįmanoma grąžinti turto natūra, buvęs savininkas gali pasirinkti Įstatyme nustatytą kitą kompensavimo būdą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama atitinkama kompensacija, neprieštarauja ir nuosavybės teisių gynimo principui, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27, birželio 15, spalio 19 d., 1995 m. kovo 8 d. nutarimai).

Įstatymo 8 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra nustatyti kompensavimo būdai, kai gyvenamieji namai negrąžinami natūra. Kompensavimu už išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai jo neįmanoma grąžinti natūra, taip pat yra laiduojamas nuosavybės teisių atstatymas, todėl darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio ketvirtoji dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antrosios dalies 4 punktas ir šio straipsnio ketvirtosios dalies norma „Visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų šių pasirinkimu [...]“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Šedbaras

Juozas Žilys

______________