LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO
P O T V A R K I S
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO
2010 m. birželio 30 d. Nr. 2B-153
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-51/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 36, 38 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principams.
Atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė nepateikė teisinių argumentų, kuriais būtų grindžiamas prašymas ištirti minėto teisės akto atitiktį Konstitucijai.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d. sprendimai, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas).
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Susirinkimų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria joje, pasak pareiškėjo, nenustatyta, kad valstybės saugomi šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės interesai priskiriami prie teisės į susirinkimų laisvę ribojimo pagrindų, neprieštarauja Konstitucijos 25, 36, 38 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principams.
Pasak pareiškėjo, ginčijamoje nuostatoje įtvirtinti teisės į susirinkimų laisvę ribojimo pagrindai nepakankamai aiškiai suformuluoti, formuluotės yra ydingos dėl to, kad jos „itin nekonkrečios ir abstrakčios“, „įstatyme pateikti pernelyg platūs ir nekonkretūs teisės į susirinkimų laisvę ribojimo pagrindų apibrėžimai“. Pareiškėjo nuomone, taip užkertamas kelias įgyvendinti valstybės saugomus šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės interesus.
Dėstydamas savo poziciją, pareiškėjas neatskleidė, kurie susirinkimų laisvės ribojimo pagrindai jam yra nepakankamai aiškūs, kodėl ginčijamos nuostatos formuluotės „valstybės ar visuomenės saugumas“, „viešoji tvarka“, „žmonių sveikata“, „dorovė“, „kitų asmenų teisės ir laisvės“, jo vertinimu, yra pernelyg abstrakčios. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl susirinkimų laisvės ribojimo pagrindai, įtvirtinti Susirinkimų įstatyme (taip pat ir Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje), yra nepakankami. Pareiškėjas neatskleidžia ir to, kaip ir kokiems šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės interesams ginti yra užkertamas kelias teisiniu reguliavimu, numatančiu galimybę riboti susirinkimų laisvę tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę ar kitų asmenų teises ir laisves.
Be to, minėti argumentai yra prieštaringi: pareiškėjas teigia, kad teisės į susirinkimų laisvę ribojimo pagrindai neapima šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės interesų, tačiau kartu – ir tai, kad įstatyme pateikti ribojimo pagrindų apibrėžimai yra „pernelyg platūs“.
Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Susirinkimų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria joje, pasak pareiškėjo, nenustatyti aiškūs kriterijai, kuriais vadovaudamiesi savivaldybių pareigūnai, siekdami užtikrinti šeimos gyvenimo gerbimą, galėtų atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, neprieštarauja Konstitucijos 25, 36, 38 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principams.
Pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas yra lakoniškas, nekonkretus ir abstraktus, suteikiantis savivaldybių pareigūnams faktišką diskreciją spręsti, leisti ar neleisti įgyvendinti susirinkimų teisę.
Konstatuotina, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamoje nuostatoje yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos savivaldybių pareigūnai gali atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – tokį pažymėjimą atsisakoma išduoti, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašyme neatskleidė, kodėl šie kriterijai yra neaiškūs ir ydingi.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė prašyme apskritai nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejonę dėl ginčijamos nuostatos atitikties nurodytais aspektais būtent Konstitucijos 25, 36, 38 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principams.
Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-51/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 36, 38 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės ir Konstitucijos viršenybės principams.