Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl POVEIKIO PRIEMONIŲ TAIKYMO ŪKIO SUBJEKTAMS PAGRINDINIŲ NUOSTATŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2012 m. spalio 24 d. Nr. 1304
Vilnius
1. Patvirtinti Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepciją (pridedama).
2. Pavesti:
2.1. Teisingumo ministerijai – parengti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą;
2.2. ministerijoms ir kitoms institucijoms pagal kompetenciją – peržiūrėti ūkio subjektų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, prireikus parengti ir iki 2013 m. sausio 31 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų, susijusių su šiuo nutarimu patvirtintos koncepcijos 27 punkto įgyvendinimu, projektus arba nurodyti objektyvias ir svarbias priežastis, kodėl siūlomos nuostatos konkrečioje srityje negalėtų būti įtvirtintos.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2012 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1304
POVEIKIO PRIEMONIŲ TAIKYMO ŪKIO SUBJEKTAMS PAGRINDINIŲ NUOSTATŲ KONCEPCIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcija (toliau – Koncepcija) parengta vadovaujantis Verslą prižiūrinčių subjektų veiklos pagrindinių nuostatų koncepcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 836 (Žin., 2009, Nr. 91-3931), 12.2.2 punktu.
2. Koncepcijoje vartojama sąvoka „poveikio priemonės“ suprantama kaip sankcijos, skiriamos ūkio subjektams už jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Ši sąvoka nurodoma daugelyje specialių įstatymų, reglamentuojančių ūkio subjektų veiklą: Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo (Žin., 2003, Nr. 74-3424; 2012, Nr. 77-3977) 170 straipsnyje, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (Žin., 2007, Nr. 17-626; 2011, Nr. 145-6819) 46 straipsnyje, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (Žin., 2007, Nr. 17-627; 2011, Nr. 145-6818) 83 straipsnyje, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo (Žin., 2011, Nr. 163-7759) 35 straipsnyje, Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 82-3248; 2011, Nr. 146-6824) 54 straipsnyje, Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 55-1765; 2011, Nr. 146-6823) 16 straipsnyje, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 94-4246; 2011, Nr. 145-6816) 204 straipsnyje ir kituose. Kai kuriuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose vartojama sąvoka „ekonominės sankcijos“ (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme (Žin., 1995, Nr. 44-1073; 2004, Nr. 47-1548), Lietuvos Respublikos pašto įstatyme (Žin., 1999, Nr. 36-1070; 2004, Nr. 60-2125), Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme (Žin., 2004, Nr. 69-2382) ir kituose). Sąvokų „ekonominė sankcija“ ir „poveikio priemonė“ turinys specialiuose įstatymuose analogiškas, tai yra tiek viena, tiek kita sąvoka įstatymuose vartojama sankcijoms, taikomoms ūkio subjektams, apibrėžti, o šių sankcijų pobūdis abiem atvejais tapatus. Taigi sąvokos „ekonominės sankcijos“ ir „poveikio priemonės“ vertintinos kaip sinonimai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Koncepcijoje siūloma atitinkamomis nuostatomis papildyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) ketvirtąjį skirsnį, reglamentuojantį ūkio subjektų veiklos priežiūrą, taip pat į tai, kad šiame įstatyme vartojama sąvoka „poveikio priemonės“, siekiant teisinio nuoseklumo, Koncepcijoje taip pat vartojama sąvoka „poveikio priemonės“.
II. SIŪLOMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDRasis apibūdinimas
3. Koncepcijoje siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama nustatyti pagrindinius ūkio subjektų administracinės atsakomybės įgyvendinimo principus, susijusius su tinkamos ir proporcingos verslo priežiūros reglamentavimu, sudaryti prielaidas vienodai ir nuosekliai nagrinėti poveikio priemonių skyrimo bylas, priimti su tuo susijusius sprendimus ir skirti poveikio priemones.
4. Ūkio subjektų padaryti teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos poveikio priemonės, nelaikomi nusikaltimais nacionalinėje teisėje, tačiau poveikio priemonių (baudų) dydžiai neretai didesni nei baudų baudžiamąja teisine prasme, o įvertinus tai, kokiems subjektams ir kokį poveikį daro paskirtos tokios poveikio priemonės, jos kartais siejamos su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Koncepcijos kontekste aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) (toliau – Žmogaus teisių konvencija) 6 straipsnis, kuriame reglamentuojamos atsakomybėn traukiamo asmens teisių garantijos: kiekvieno asmens teisė, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomą trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, teisė žinoti kaltinimo pagrindą ir motyvus (kad jam būtų skubiai ir nuodugniai apie tai pranešta), teisė, kad būtų suteikta pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai, būtų apklausti kaltinimo liudytojai, ir panašiai. Lietuva, kaip Žmogaus teisių konvenciją ratifikavusi valstybė, privalo užtikrinti jos nuostatų įgyvendinimą. Taigi siūlomas reguliavimas yra reikalingas, nes juo nustatomos teisinės garantijos glaudžiai susijusios su Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio turiniu. Spręsdamas, ar konkrečiam nacionaliniam procesui taikytinas Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar jame sprendžiamas asmens civilinių teisių ir pareigų, ar baudžiamojo kaltinimo klausimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgdamas į savo praktikoje suformuluotus kriterijus, tam tikrais atvejais Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį taiko ir procesams, pagal nacionalinę teisę priskiriamiems administraciniams, tačiau pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamuoju aspektu laikytiniems baudžiamaisiais procesais. Minėti kriterijai yra trys: teisinis pažeidimo kvalifikavimas pagal vidaus teisę, pažeidimo pobūdis, galimos bausmės pobūdis ir jos griežtumas (Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 72596/01, 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas, § 53). Bylose prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį taikė ir mokesčių teisės ginčams, pripažinęs, kad mokestines baudas numatančių teisės normų pobūdis, tikslas nubausti ir baudos dydis leidžia konstatuoti, jog nacionaliniame procese buvo sprendžiamas baudžiamojo kaltinimo klausimas (UAB „Impar“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13102/04, 2010 m. sausio 5 d. sprendimas; UAB „Rikoma“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 9668/06, 2011 m. sausio 18 d. sprendimas). Esminių procesinių garantijų užtikrinimas administracinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims pabrėžiamas ir Europos Tarybos rekomendacijoje Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“.
Be Žmogaus teisių konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos jurisprudencijos, būtinybę juridiniams asmenims taikyti visas garantijas skiriant administracines nuobaudas nustato ir kiti tarptautiniai dokumentai (pavyzdžiui, Europos Tarybos rekomendacija Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“, Europos Tarybos rekomendacija dėl juridinių asmenų atsakomybės už pažeidimus (Liability of enterprises for offences, Recommendation No. R (88) 18). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime konstatavo, kad jeigu tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (administracinei, drausminei ar kitai) šios sankcijos priskiriamos ir kaip vadinamos įstatymuose, būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kurios kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio, kurio nuostatos negali būti aiškinamos kaip skirtos tik asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-931/2005 pabrėžė, kad, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose gali būti skiriama administracinė nuobauda, savo griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti suteikiamos iš esmės tokios pat teisės, kaip ir kaltinamajam baudžiamojoje byloje.
5. Ūkio subjektų administracinę atsakomybę šiuo metu reglamentuoja apie 30 skirtingų įvairios specifikos įstatymų. Parengti bendrą įstatymą, kuris nustatytų visiems visuomeniniams santykiams (tiek bankų, tiek vartotojų ir kitiems) taikomas taisykles, sunkiai įmanoma, todėl siūlomas toks modelis – sistemiškai suvienodinti ne visas poveikio priemonių taikymo procesines taisykles, būdingas įvairiems atsiradusiems teisiniams santykiams, bet tik principines poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams nuostatas.
6. Principinės poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams nuostatos turėtų būti įtvirtintos Viešojo administravimo įstatymo ketvirtajame skirsnyje, reglamentuojančiame ūkio subjektų veiklos priežiūrą. Toks pasiūlymas grindžiamas visų pirma tuo, kad poveikio priemonių taikymas yra viena iš ūkio subjektų veiklos priežiūros sudedamųjų dalių, o ūkio subjektų veiklos priežiūra yra viena iš viešojo administravimo veiklos sričių.
7. Naujoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms dėl specialių įstatymų bus taikomas Viešojo administravimo įstatymo 43 straipsnis, kuriame numatyta, kad jeigu kituose įstatymuose nustatyti ūkio subjektų veiklos priežiūrai taikytini reikalavimai prieštarauja šio įstatymo ketvirtojo skirsnio nuostatoms, taikomas šis įstatymas, išskyrus atvejus, kai kiti specialūs priežiūrą reglamentuojantys įstatymai įtvirtina privalomus Europos Sąjungos teisės aktų ar Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus arba ūkio subjektams palankesnį reglamentavimą.
8. Pažymėtina, kad dėl reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos, saugomų visuomeninių gėrių ir vertybių ypatingumo, imperatyvus kai kurių nuostatų (pavyzdžiui, įtvirtinančių procesinius terminus) taikymas nagrinėjant ūkio subjektų pažeidimus atskiruose ūkio sektoriuose ne visais atvejais būtų pagrįstas. Dėl to tokios nuostatos nenumatytos Viešojo administravimo įstatyme, o įtvirtintos Koncepcijos 27 punkte. Ministerijoms ir kitoms kompetentingoms institucijoms siūloma per tam tikrą laiką pagal kompetenciją peržiūrėti ūkio subjektų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir atitinkamai juos patikslinti atsižvelgiant į Koncepcijos 27 punkto nuostatas arba nurodyti objektyvias ir svarbias priežastis, kodėl siūlomos nuostatos konkrečioje srityje negalėtų būti įtvirtintos.
III. TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, apibūdinimas
9. Šiuo metu Lietuvos teisės sistemoje nėra vieno teisės akto, skirto administracinės atsakomybės taikymo ūkio subjektams klausimams kompleksiškai reglamentuoti. Šiuos klausimus reglamentuoja apie 30 skirtingų įstatymų – juose numatytos įvairios normos, susijusios su poveikio priemonių taikymo procesu ir šio proceso garantijomis. Specialiuose įstatymuose nustatyti skirtingi procesiniai reikalavimai neužtikrina nuoseklaus administracinės atsakomybės taikymo ūkio subjektams proceso.
10. Dauguma teisės pažeidimų ir sankcijos už juos numatyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (Žin., 1985, Nr. 1-1) ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse, tačiau šių teisės aktų nustatyta tvarka atsakomybėn gali būti traukiami tik fiziniai asmenys (ūkio subjekto vadovai ar kiti atsakingi asmenys). Dėl šios priežasties ūkio subjektams už atskirų teisės aktų reikalavimų pažeidimus taikomos poveikio priemonės nustatytos tuos reikalavimus įtvirtinančiuose specialiuose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme (Žin., 1999, Nr. 30-856; 2012, Nr. 42-2041) (toliau – Konkurencijos įstatymas), Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme (Žin., 1996, Nr. 11-281; 2003, Nr. 117-5317), Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme ir kituose).
11. Specialiuose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrina visų ūkio subjektų garantijų. Šiuose įstatymuose įtvirtinti tik pavieniai svarbūs ūkio subjektų atsakomybės principai ir teisinės garantijos:
11.1. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 30-804; 2002, Nr. 29-1034) 21 straipsnyje nenustatytas imperatyvus reikalavimas išsiųsti pažeidimo protokolą vežėjui (tai yra juridiniam asmeniui), tik nurodyta, kad protokole turi būti įstatymą pažeidusio asmens paaiškinimas. Be to, šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytas labai trumpas minimalus terminas (ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki nagrinėjimo), per kurį proceso šalims turi būti pranešta apie pažeidimus, bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Proceso šaliai suteikiama teisė per šį terminą susipažinti su bylos medžiaga ir raštu pateikti paaiškinimus.
11.2. Vartotojų teisių apsaugos tarnyba pati nustato terminą, per kurį pardavėjas turi pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta pažeidimo nagrinėjimo procedūra (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2007, Nr. 12-488) 44 straipsnis). Manytina, kad institucijos diskrecija savo nuožiūra nustatyti tokį terminą kiekvienu konkrečiu pažeidimo tyrimo atveju ad hoc nesuderinama su teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo principais, todėl šiame įstatyme turėtų būti nustatytas konkretus terminas, per kurį ūkio subjektas turi pateikti motyvuotą paaiškinimą.
11.3. Lietuvos Respublikos bankų įstatyme (Žin., 2004, Nr. 54-1832), Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme (Žin., 1995, Nr. 26-578; 2008, Nr. 76-3003), Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 45-1288; 2004, Nr. 61-2181) ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme (Žin., 2009, Nr. 153-6887) nurodyta, kad apie bylos nagrinėjimo laiką pranešama per protingumo kriterijų atitinkantį terminą, per kurį asmuo turi teisę būti supažindintas ar susipažinti su bylos medžiaga, pateikti paaiškinimus. Poveikio priemonės taikymo klausimas svarstomas dalyvaujant ūkio subjektų atstovams. Jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylos. Vis dėlto nurodytuose įstatymuose numatyta išlyga, kad neatidėliotinais atvejais priežiūros institucija turi teisę spręsti klausimą dėl poveikio priemonės taikymo, nepranešusi atitinkamam ūkio subjektui apie pažeidimo tyrimo laiką ir vietą, – taigi ji nesudaro ūkio subjektui sąlygų susipažinti su nustatytais faktiniais duomenimis ir pateikti paaiškinimus.
11.4. Konkurencijos įstatyme (taip pat Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 64-1937), kiek jis susijęs su Konkurencijos tarybos kompetencija) nurodyta, kad tyrimas turi būti baigtas ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios, tačiau Konkurencijos tarybai leidžiama motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams (23 straipsnio 5 dalis). Poveikio priemonių taikymo terminas (senatis) yra 5 metai nuo pažeidimo padarymo dienos (35 straipsnio 3 dalis), tačiau senaties terminas stabdomas, kai (ir kol) Konkurencijos taryba atlieka tyrimą (35 straipsnio 4 dalis). Taigi iš esmės Konkurencijos įstatymas suteikia Konkurencijos tarybai neribotą laiką tyrimui atlikti, tik nustato formalų reikalavimą motyvuoti savo sprendimą. Taip pat Konkurencijos taryba turi teisę priimti nutarimą atlikti papildomą tyrimą (30 straipsnio 1 dalis). Be abejo, įmonė gali skųsti sprendimą dėl tyrimo pratęsimo.
Dėl kai kurių Konkurencijos įstatymo nuostatų poveikio priemonių taikymo reguliavimas tampa ganėtinai painus: pagal 35 straipsnio 2 dalį ūkio subjektui už baudos nesumokėjimą gali būti taikomi ūkinės veiklos apribojimai (eksporto ir importo operacijų, bankinių operacijų, leidimo (licencijos) verstis atitinkama veikla galiojimo laikinas sustabdymas), tačiau pagal šį įstatymą nesumokėta bauda išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad toks reguliavimas, kai ūkinės veiklos apribojimai taikomi už baudos nesumokėjimą laiku, yra ydingas ir turėtų būti tikslinamas.
Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu patvirtina baudų dydžio nustatymo tvarkos aprašą. Tokia tvarka yra įstatymo reguliavimo dalykas. Tačiau Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 (Žin., 2012, Nr. 12-511), nustatyta, kiek sumažinama bauda, kai ūkio subjektas pateikė informaciją apie draudžiamą susitarimą ir bendradarbiavo jau pradėjus tyrimą, o situacija, kai tyrimas dar nepradėtas, bet ūkio subjektas pateikė atitinkamą informaciją, reglamentuojama Konkurencijos įstatyme. Taigi panašios situacijos reglamentuojamos skirtingo lygmens teisės aktuose – įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime.
Konkurencijos įstatyme Konkurencijos tarybos pareigūnai aiškiai neįpareigojami pranešti apie tyrimo pradėjimą nuo jo pradėjimo momento, be to, nenustatyta ūkio subjekto teisė žinoti, kokiais veiksmais jis kaltinamas, ir galimybė susipažinti su prašymu, kuriuo remiantis pradėtas tyrimas. Todėl Konkurencijos įstatyme turėtų būti įtvirtinta teisė tiksliai žinoti kaltinimą jau tyrimo pradėjimo momentu.
Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje numatytos sankcijos ūkio subjektų vadovams – tai iš esmės dekodifikuoja fizinių asmenų administracinę atsakomybę, nes tokio pobūdžio nuostatos yra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso reguliavimo dalykas.
11.5. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme nenustatytas minimalus terminas, per kurį ūkio subjektui turi būti pranešta apie nagrinėjimą ir jis turi teisę pateikti paaiškinimus, neįpareigojama protokolą išsiųsti ūkio subjektui. Šio įstatymo 26 straipsnio 3, 5 ir 7 dalyse nustatytos poveikio priemonės, numatančios imperatyvų licencijos galiojimo panaikinimą, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarime teigiama, kad tokios nuostatos ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė teismui nuspręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas asmenims neturi būti taikomas, nes yra akivaizdžiai neproporcingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
11.6. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatyme (Žin., 2000, Nr. 78-2359) nenumatyta galimybė ūkio subjektams per adekvatų terminą pateikti paaiškinimus dėl pažeidimo (nagrinėjimas nereglamentuotas). Taip pat nurodyta, kad kreipimasis į teismą nesustabdo nutarimo skirti baudą vykdymo. Toks reglamentavimas laikytinas ydingu.
11.7. Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta poveikio priemonė, numatanti imperatyvų licencijos galiojimo panaikinimą. Toks reguliavimas, kai teismui nenumatyta galimybė, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį ir mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nuspręsti, kad sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas už įstatymo pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas).
11.8. Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 72 straipsnio 3 dalyje Ryšių reguliavimo tarnybai suteikta teisė tam tikrais (beje, šiame įstatyme aiškiai neapibrėžtais) atvejais taikyti poveikio priemones ir skubias laikinąsias priemones net nepranešus ūkio subjektui ir (ar) nesuteikus jam galimybės pateikti paaiškinimus. Be to, nenustatytas minimalus terminas, per kurį turi būti pranešta apie posėdį dėl poveikio priemonės taikymo.
11.9. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas neįpareigoja surašyto dėl pažeidimo protokolo išsiųsti ūkio subjektui. Be to, pagal šio įstatymo nuostatas kreipimasis į teismą nesustabdo nutarimo skirti baudą vykdymo. Toks reguliavimas ydingas.
11.10. Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (Žin., 2010, Nr. 1-31) neįpareigoja nutarimą pradėti tyrimą pateikti (išsiųsti) ūkio subjektui.
11.11. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme (Žin., 2011, Nr. 1-1, Nr. 146-6830) nurodyta, kad priežiūros institucija pati nustato terminą, per kurį asmuo turi pateikti paaiškinimus dėl pažeidimo. Be to, neapibrėžtas terminas nuo sprendimo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą iki rašytinio kreipimosi į asmenį su prašymu pateikti paaiškinimus dėl pažeidimo.
11.12. Lietuvos Respublikos branduolinės saugos įstatyme (Žin., 2011, Nr. 91-4316) pranešimo apie pažeidimą surašymo momentas yra reikšmingas dėl procesinių terminų, tačiau neįpareigojama šio pranešimo kopiją išsiųsti ūkio subjektui. Reikėtų apsvarstyti, ar 10 darbo dienų terminas nuo sprendimo sušaukti posėdį dėl baudos skyrimo iki posėdžio yra pakankamas. Be to, šis įstatymas neužtikrina, kad ūkio subjektams bus tinkamai pranešta apie posėdį. Bet kuriuo procedūros metu surinkta medžiaga gali būti Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos darbuotojų papildyta, tačiau neįpareigojama nedelsiant su papildoma surinkta medžiaga supažindinti ūkio subjektą (48 straipsnio 5 dalis).
11.13. Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatyme (Žin., 2009, Nr. 87-3662) nenustatytas minimalus terminas iki bylos nagrinėjimo, per kurį turi būti išsiųstas aktas apie pažeidimą. Nors nurodyta, kad nagrinėjant bylą asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, tokia teisė turėtų būti suteikta prieš pradedant nagrinėti bylą bet kuriuo metu nuo akto surašymo. Be to, teismui nesuteikta teisė paskirti mažesnę sankciją nei numatyta konkreti baudos už kiekvieną anglies dioksido toną suma.
11.14. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (Žin., 2008, Nr. 6-212) aiškiai nenustatyta, kad jeigu Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba tyrimą pradėjo savo iniciatyva, nutarimas dėl tyrimo turi būti išsiųstas ūkio subjektui (per tokį pat terminą, kaip ir pradėjus tyrimą pagal skundą).
11.15. Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Poveikio priemonių taikymo klausimas svarstomas iš anksto apie tai pranešus pensijų asociacijai ir sudarius jai galimybes pasiaiškinti“, tačiau konkrečių terminų šioms nuostatoms įgyvendinti nenustatyta.
11.16. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (Žin., 2002, Nr. 56-2224; 2011, Nr. 160-7576) ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 89-2743; 2011, Nr. 87-4186) nenustatyta jokių procesinių terminų, užtikrinančių tinkamą ūkio subjektų susipažinimą su kaltinimu ir teisę duoti paaiškinimus (tyrimas nereglamentuotas).
11.17. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme ir Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme nustatytas labai trumpas – 5 dienų terminas paaiškinimams pateikti.
11.18. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatyme (Žin., 1999, Nr. 52-1673; 2011, Nr. 64-2324) nėra imperatyviai nustatyta, kad ūkio subjektas turėtų būti supažindintas su pažeidimo protokolu, nenustatytas minimalus terminas paaiškinimams dėl pažeidimo pateikti. Be to, nurodyta, kad nutarimo dėl baudos apskundimas nesustabdo nutarimo vykdymo.
11.19. Lietuvos Respublikos valstybės rezervo įstatyme, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatyme, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme ir kituose įstatymuose nenustatyta jokių poveikio priemonės skyrimo senaties terminų. Kituose specialiuose įstatymuose nustatyti skirtingi poveikio priemonės taikymo ūkio subjektui senaties terminai – pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 13 dalyje nustatytas vienų metų poveikio priemonės skyrimo senaties terminas, Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje – 5 metų, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje – 3 metų, Lietuvos Respublikos profesinių pensijų kaupimo įstatymo 55 straipsnio 4 dalyje – 2 metų.
IV. KEIČIAMŲ AR NAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
12. Šiuo metu nuostatos dėl ūkio subjektų atsakomybės, esant teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą, pažeidimams ir poreikiui taikyti poveikio priemones, nesutelktos viename teisės akte. Specialiuose įstatymuose reglamentuojami tik tam tikri principai ir taisyklės, tačiau jų nepakanka (pavyzdžiui, terminai per trumpi arba jie apskritai nenustatomi ir panašiai). Skirtingos institucijos, nagrinėdamos bylas ir taikydamos poveikio priemones už padarytus pažeidimus, negali užtikrinti vienodo ir baigtinio poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams proceso, šių poveikio priemonių taikymo teisėtumo.
13. Kiekvienas įstatymas, nustatantis poveikio priemonių taikymą ūkio subjektams, savarankiškai reglamentuoja jų skyrimo tvarką. Kai kuriuose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme) poveikio priemonių taikymo proceso normos išdėstytos atskiruose skyriuose. Kituose įstatymuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 94-4246; 2011, Nr. 145-6816), Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295), Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme) poveikio priemonių skyrimas reglamentuojamas tik epizodiškai arba apskritai nereglamentuojamas. Minėti įstatymai poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams procesą ir tvarką reglamentuoja nepakankamai išsamiai. Išimtis – atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, į kurias atsižvelgia institucijos, nustatydamos skiriamos baudos dydį. Šios aplinkybės beveik visuose įstatymuose iš esmės suvienodintos (išskyrus tam tikras išimtis). Iš dalies tai vertintina teigiamai, nes padeda išvengti institucijos savivalės ir subjektyvumo. Kita vertus, kartais vienodas lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas neleidžia atsižvelgti į skirtingų ūkio subjektų pažeidimų specifiką.
14. Specialiuose įstatymuose nustatyti skirtingi poveikio priemonės taikymo ūkio subjektams senaties terminai arba jie apskritai nenustatyti. Toks reguliavimas pažeidžia teisinio stabilumo ir teisinio tikrumo principus, taip pat asmens teisę į tinkamą ir teisingą teismo procesą. Įstatymuose turi būti įtvirtintos nuostatos, kurios panaikintų valstybės institucijų teisę taikyti asmenims teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus neribotą laiką, taip numatytų valstybės atsakomybę už poveikio priemonių netaikymą per įstatymo nustatytą terminą. Kadangi ūkio subjektams skiriamos poveikio priemonės (baudos) dažnai savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, poveikio priemonės skyrimo senaties terminas neturėtų būti trumpesnis negu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 95 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas 3 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas. Poveikio priemonės skyrimo senaties terminas turėtų būti protingas, tai yra ne pernelyg ilgas, kitaip poveikio priemonė taptų neveiksminga ir netektų prevencinės reikšmės (Konkurencijos įstatyme nustatytas 5 metų senaties terminas). Taigi poveikio priemonės skyrimo senaties terminas neturėtų būti ilgesnis nei 5 metai nuo pažeidimo padarymo (jeigu trunkamas pažeidimas, – nuo paaiškėjimo) dienos.
15. Galiojančiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams procesą, nesprendžiami su padarytų pažeidimų mažareikšmiškumu susiję klausimai.
16. Specialiuose įstatymuose neužtikrinami kai kurie svarbūs atsakomybės principai ir teisinės garantijos, kaip nurodyta Koncepcijos 11 punkte. Pavyzdžiui, kai kuriuose specialiuose įstatymuose nenumatyta teisė ūkio subjektams teikti paaiškinimus arba tokia teisė numatyta, tačiau nenustatytas konkretus terminas paaiškinimams pateikti (terminą nustato pati institucija) arba toks terminas per trumpas (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme nustatytas 5 dienų terminas). Manytina, kad minimalus terminas, per kurį ūkio subjektas turėtų teisę pateikti paaiškinimus, turėtų būti nustatytas įstatyme. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnyje atsiliepimui pateikti nustatytas ne trumpesnis kaip 14 dienų ir ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308) 68 straipsnyje – ne ilgesnis kaip 14 dienų terminas, manytina, kad protingas terminas, per kurį ūkio subjektas turėtų teisę pateikti paaiškinimus, turėtų būti ne trumpesnis kaip 14 darbo dienų.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA, TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
17. Daugelyje valstybių galioja skirtinga juridinių asmenų atsakomybės sistema. Vokietijoje ir Italijoje įtvirtinti santykinai gryniausi juridinių asmenų administracinės atsakomybės modeliai (remtasi informacija, pateikta Teisės instituto 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. 2R-152-(1.9).
18. Vokietijoje fiziniai ir juridiniai asmenys už administracinius pažeidimus ir nusikaltimus atsako pagal administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Administracines nuobaudas skiria specializuotos viešojo administravimo institucijos, kurios yra vykdomosios valdžios dalis. Pagal vokiečių administracinės atsakomybės sistemą juridiniams asmenims už padarytas nusikalstamas veikas gali būti taikomos ir baudžiamojo pobūdžio sankcijos, taip nukrypstant nuo grynai administracinės atsakomybės modelio. Administracinė juridinių asmenų atsakomybė sekant Vokietijos pavyzdžiu reglamentuojama Portugalijoje, Graikijoje ir Ispanijoje.
19. Italijoje juridinių asmenų administracinė atsakomybė reglamentuojama 2001 m. dekretu Nr. 231 (Decree 231/2001), įsigaliojusiu 2001 m. liepos 4 d. Šiuo dekretu administracinė atsakomybė nustatyta visoms įmonėms, turinčioms juridinio asmens teises. Dekrete numatyti ir materialinės teisės, ir procesinės teisės, reguliuojančios juridinių asmenų atsakomybę, klausimai. Administracinio reguliavimo nuobaudos nustatomos su griežtomis baudžiamojo proceso garantijomis. Administracinės sankcijos juridiniams asmenims skiriamos baudžiamojo teismo, o procesas vyksta vadovaujantis baudžiamojo proceso normomis. Taigi Italijos teisės numatyta juridinių asmenų administracinė atsakomybė turi ir baudžiamosios atsakomybės požymių.
20. Vengrijos teisė numato gana griežtas administracines poveikio priemones juridiniams asmenims. Šioje valstybėje juridinių asmenų atsakomybė nekodifikuota, pavyzdžiui, baudos juridiniams asmenims numatytos aplinkos apsaugos įstatyme ir vartotojų apsaugos įstatyme. Vengrijos viešųjų pirkimų įstatymas numato galimybę uždrausti juridiniam asmeniui dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o asociacijų įstatymas numato galimybę jį likviduoti.
21. Prancūzijoje administracinė atsakomybė numatyta tik už viešųjų juridinių asmenų padarytus teisės pažeidimus, nes šioje valstybėje administracinė atsakomybė suprantama kaip valstybės, jos institucijų ir viešųjų juridinių asmenų asmenims padarytos žalos atlyginimas, kai ta žala dėl nusikalstamos veikos ar neveikimo atsiranda minėtiems subjektams vykdant jiems priskirtas administracines funkcijas. Privatiems juridiniams asmenims už valstybės valdymo sričių teisės aktų pažeidimus taip pat taikomos administracinio pobūdžio sankcijos. Jos numatytos atskiruose teisės aktuose (pavyzdžiui, sankcijos už prekybos akcijomis taisyklių pažeidimus nustatytos ministerijos, reguliuojančios prekybą akcijomis, dekrete).
22. Europos Tarybos rekomendacijos Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų“ 6 principas nustato, kad kiekvienam asmeniui, kuriam ketinama skirti administracinę nuobaudą, turi būti pranešta, kuo jis kaltinamas, jam turi būti skirta pakankamai laiko pasirengti bylai ir pranešta apie prieš jį turimų įrodymų esmę. Taigi šioje rekomendacijoje nurodyti principai iš esmės pakartoja Žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio nuostatas, kaip nurodyta Koncepcijos 4 punkte. Europos Tarybos rekomendacijos dėl juridinių asmenų atsakomybės už pažeidimus 6 punkte nurodyta, kad, skiriant sankcijas juridiniams asmenims, ypač daug dėmesio turi būti kreipiama ne į nubaudimą per se, bet į sankcijų tikslus – tolesnių pažeidimų užkardymą ir padarytos žalos atlyginimą. Pagal šios rekomendacijos 7 punktą juridiniams asmenims taikomomis poveikio priemonėmis taip pat gali būti laikomos ir tokios priemonės kaip įspėjimas ar oficialus pažeidimo konstatavimas neskiriant sankcijos.
VI. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
23. Siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama sistemiškai suvienodinti ne visus poveikio priemonių taikymo pagrindus, būdingus įvairiems atsiradusiems teisiniams santykiams, bet tik tuos, kurie nustato esmines poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams nuostatas.
24. Viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nauju 3 punktu, kuris įtvirtintų poveikio priemonės taikymo kaip ultima ratio priemonės principą:
25. Viešojo administravimo įstatymo ketvirtąjį skirsnį siūloma papildyti straipsniu „Poveikio priemonių taikymas“, reglamentuojančiu principines poveikio priemonių skyrimo ūkio subjektams nuostatas:
25.1. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu poveikio priemonių taikymo kaip ultima ratio priemonės principu, poveikio priemonių ar tam tikrų jų rūšių taikymas turi būti pagrįstas, o jų rūšys parenkamos atsižvelgiant ne į nubaudimą per se, bet į poveikio priemonių tikslus – tolesnių pažeidimų užkardymą ir padarytos žalos atlyginimą.
25.2. Nustatę teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ar netinkamo taikymo faktą, kurį, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir veiksnius, galima vertinti kaip mažareikšmį, pareigūnai turi teisę netaikyti įstatyme numatytos poveikio priemonės, o pareikšti ūkio subjektui žodinę pastabą arba pateikti rašytinį nurodymą ir nustatyti protingą terminą pažeidimams pašalinti. Šis terminas, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, gali būti pratęstas. Mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas suprantamas kaip veika, pažeidžianti teisės aktų reikalavimus, kurių pažeidimas nepadarė žalos viešajam interesui ar žmonių sveikatai, gyvybei ir kitiems konkrečia teisės norma saugomiems interesams arba tokia žala labai nežymi.
25.3. Ūkio subjektui turi būti pranešta apie pradėtą pažeidimo tyrimą. Jam turi būti aiškiai, nedviprasmiškai suformuluota kaltinimo esmė, nurodytas pažeisto įstatymo ar kito teisės akto straipsnis, dalis, punktas ir pateikti įrodymai, kuriais toks kaltinimas grindžiamas.
25.5. Bet koks pareigūnų priimtas procesinis sprendimas skirti poveikio priemones ūkio subjektui privalo būti motyvuotas. Turi būti pateikti motyvai dėl visų aspektų, kuriuos savo paaiškinime ar nagrinėjant žodžiu ūkio subjektas ar nukentėjusysis buvo paminėjęs.
25.6. Priimtas sprendimas poveikio priemonių taikymo byloje grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo surinkti šio proceso metu ir su kuriais supažindintas ūkio subjektas.
26. Siūlomas poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams reguliavimas turėtų nepabloginti asmenų, patyrusių žalą, padėties.
27. Koncepcijos nuostatos, pagal kurias ministerijos ir kitos institucijos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, kuriuo patvirtinta Koncepcija, 2.2 punktu, turėtų pagal kompetenciją peržiūrėti ūkio subjektų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, prireikus parengti ir iki 2013 m. sausio 31 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų, susijusių su Koncepcijos įgyvendinimu, projektus:
27.1. Jeigu institucija priima oficialų dokumentą dėl tyrimo atlikimo (pažeidimo procedūros) pradėjimo, toks dokumentas išsiunčiamas ūkio subjektui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jo priėmimo arba ūkio subjektui pranešama per 3 darbo dienas nuo tyrimo veiksmų atlikimo pradžios.
27.2. Ūkio subjektui suteikiama teisė pateikti paaiškinimus dėl pažeidimo ne mažiau kaip per 14 darbo dienų iki pažeidimo nagrinėjimo ar poveikio priemonės skyrimo.
27.3. Pažeidimo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka:
27.3.1. Ūkio subjektui šaukimas į posėdį išsiunčiamas ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki posėdžio.
27.3.2. Jeigu posėdyje apklausiami liudytojai, ūkio subjektui suteikiama teisė apklausti juos, taip pat siūlyti savo liudytojus, teikti kitus įrodymus.
27.3.3. Pažeidimo nagrinėjimas nesant proceso dalyvio galimas tik tada, kai šiam tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą ir jis nepateikia dokumentų, pateisinančių savo neatvykimą. Tinkamu pranešimu laikytinas šaukimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą, arba šaukimas, išsiųstas Juridinių asmenų registre nurodytu elektroninių siuntų pristatymo adresu.
27.3.4. Posėdis, kuriame išklausomi proceso dalyviai ir apklausiami liudytojai, yra viešas. Institucija, nagrinėjanti pažeidimą, savo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali paskelbti posėdį ar jo dalį uždarą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti valstybės ar tarnybos paslaptį arba ūkio subjekto komercinę paslaptį.
27.4. Jeigu pagal įstatymus nukentėjusysis, institucija ar kitas subjektas pateikia naujų įrodymų bet kuriuo proceso metu, ūkio subjektui suteikiama teisė nedelsiant su jais susipažinti ir pateikti savo paaiškinimus dėl jų ne mažiau kaip per 5 darbo dienas nuo susipažinimo su pateiktais įrodymais.
27.5. Nutarimo, kuriuo už teisės aktų reikalavimų pažeidimus ūkio subjektui paskiriama poveikio priemonė, vykdymas užtikrinamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
27.6. Poveikio priemonių skyrimo senatis – ne daugiau kaip 3 metai nuo pažeidimo nustatymo ir ne daugiau kaip 5 metai nuo pažeidimo padarymo (jeigu trunkamas pažeidimas, – nuo paaiškėjimo) dienos. Jeigu įstatymai numato, kad senatis atliekant tyrimą sustabdoma, tai negali trukti ilgiau nei vienus metus, kitaip senatis skaičiuojama toliau.
VII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
28. Siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama reglamentuoti poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams procesą taip, kad būtų išvengta nevienodų standartų taikymo, skirtingų taisyklių ar reikalavimų laikymosi panašiose situacijose ir su tuo susijusių neigiamų pasekmių. Koncepcija parengta siekiant sureguliuoti poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams procesą – tai yra nustatyti esminius teisinius ir procesinius reikalavimus, kurie užtikrintų vienodą ir nuoseklų procesą.
29. Kadangi Koncepcijoje pasirinktas nuosaikusis reglamentavimo modelis, tai yra atsisakyta principo daug normų įtvirtinti viename teisės akte, tikėtina, kad Viešojo administravimo įstatyme bus išvengta sudėtingo, neracionalaus reguliavimo, įtvirtinant tik esmines poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams nuostatas.
VIII. FINANSINIS-EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
30. Įstatymui įgyvendinti nereikės papildomų lėšų, bus optimizuotas poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams procesas, panaikintos prieštaravimų tarp įvairių institucijų, poveikio priemonių skyrimo ūkio subjektams procese taikančių skirtingus standartus ir nustatančių skirtingus reikalavimus, prielaidos.
IX. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI