EUROPOS ARCHITEKTŪROS PAVELDO APSAUGOS KONVENCIJA
1985 m. spalio 3 d.
laikydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra didesnė jos narių vienybė siekiant išsaugoti ir įgyvendinti bendrus idealus ir principus;
pripažindamos, kad architektūros paveldas yra nepakeičiama Europos kultūrinio paveldo turtingumo ir įvairovės išraiška, neįkainojamas mūsų praeities liudytojas ir bendras visų europiečių turtas;
atsižvelgdamos į Europos kultūros konvenciją, pasirašytą Paryžiuje 1954 m. gruodžio 19 d., o ypač į jos 1 straipsnį;
atsižvelgdamos į Europos architektūros paveldo chartiją, kurią 1975 m. rugsėjo 26 d. priėmė Europos Tarybos Ministrų Komitetas, ir į 1976 m. 14 d. priimtą rezoliuciją Nr. (76) 28 „Dėl įstatymų ir nuostatų suderinimo su integruoto architektūros paveldo konservavimo reikalavimais“;
atsižvelgdamos į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rekomendaciją Nr. 880 (1979) „Dėl Europos architektūros paveldo konservavimo“;
atsižvelgdamos į valstybėms narėms skirtą Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (80) 16 „Dėl specializuoto architektų, miesto planuotojų, inžinierių statybininkų ir kraštovaizdžio planuotojų mokymo“ ir į 1981 m. liepos 1 d. priimtą Ministrų Komiteto rekomendaciją Nr. R (81) 13 „Dėl priemonių tam tikriems nykstantiems amatams remti ir skatinti“;
pabrėždamos, kaip svarbu ateities kartoms perduoti kultūrinių simbolių sistemą, gerinti miesto ir kaimo vietovių aplinką ir tuo būdu skatinti valstybių bei regionų ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą;
pripažindamos, kaip svarbu pasiekti susitarimus dėl bendro architektūros paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo politikos pagrindinių krypčių,
susitaria:
ARCHITEKTŪROS PAVELDO APIBRĖŽIMAS
1 straipsnis
1. Paminklai: visi pastatai ir struktūros, turinčios akivaizdžią istorinę, archeologinę, meninę, mokslinę, socialinę ar techninę vertę, įskaitant jų pastovios priklausomybės objektus ir priklausinius.
2. Pastatų grupės: vientisos miesto ar kaimo vietovėse esančios pastatų grupės, kurios turi akivaizdžią istorinę, archeologinę, meninę, mokslinę, socialinę ar techninę vertę, ir kurios, būdamos pakankamai vientisos, sudaro topografiškai apibrėžiamus vienetus.
SAUGOTINŲ VERTYBIŲ IDENTIFIKAVIMAS
TEISINĖS APSAUGOS PROCEDŪROS
3 straipsnis
4 straipsnis
1. įgyvendinti atitinkamas priežiūros ir patvirtinimo procedūras, reikalingas užtikrinant teisinę atitinkamų objektų apsaugą;
2. užkirsti kelią saugomų vertybių sunykimui, sugadinimui ar nugriovimui. Šiuo tikslu kiekviena Šalis įsipareigoja priimti įstatyminius aktus, kurie:
a. reikalautų, kad atsakingoms institucijoms būtų pateikiami bet kokie jau saugomų paminklų arba paminklų,
kurių atžvilgiu buvo inicijuotos apsaugos procedūros, nugriovimo arba pakeitimo planai, ir bet kokie planai,
kurių įgyvendinimas paveiktų tokių paminklų aplinką;
b. reikalautų, kad atsakingoms institucijoms būtų pateikiami bet kokie planai, kurių įgyvendinimas paveiktų
pastatų grupę, jos dalį arba zoną ir kuriuose numatoma:
• griauti pastatus,
• statyti naujus pastatus,
• atlikti esminius pakeitimus, kurie pakenktų pastatų ar zonos savitumui;
c. valstybinėms institucijoms suteiktų teisę reikalauti, kad saugomos vertybės savininkas atliktų atitinkamus darbus arba pačioms juos atlikti, jeigu savininkas to nesugeba padaryti;
d. suteiktų galimybę priverstinai išpirkti saugomą objektą.
5 straipsnis
Kiekviena Šalis įsipareigoja uždrausti perkelti bet kokį saugomą paminklą ar jo dalį, nebent toks perkėlimas yra būtinas tokio paminklo materialaus išsaugojimo tikslais. Susidarius atitinkamoms aplinkybėms atsakinga institucija privalo imtis reikiamų atsargos priemonių tokiam paminklui išmontuoti, pergabenti ir vėl pastatyti tinkamoje vietoje.
PAGALBINĖS PRIEMONĖS
6 straipsnis
1. užtikrinti, kad valstybinės institucijos teiks finansinę paramą, reikalingą jos teritorijoje esančiam architektūros paveldui išlaikyti ir atnaujinti, atsižvelgiant į įgaliojimus nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu mastu bei į turimo biudžeto galimybes;
7 straipsnis
8 straipsnis
1. remti mokslinius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti ir analizuoti neigiamą užterštumo poveikį bei apibrėžti priemones ir būdus tokiam poveikiui mažinti arba panaikinti;
SANKCIJOS
9 straipsnis
Kiekviena Šalis įsipareigoja savo kompetencijos ribose užtikrinti, kad atsakingos institucijos reikiamai ir adekvačiai reaguos į architektūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus. Susidarius tam tikroms aplinkybėms, pažeidėjas gali būti įpareigotas nugriauti tokių reikalavimų neatitinkančius naujus pastatus arba visiškai atstatyti saugomą objektą.
KONSERVAVIMO POLITIKA
10 straipsnis
1. architektūros paveldo apsaugą apibrėžtų kaip esminį miesto ir kaimo vietovių planavimo tikslą ir užtikrintų, kad į tai būtų atsižvelgiama visuose etapuose – tiek sudarant plėtros planus, tiek suteikiant leidimus vykdyti darbus;
3. architektūros paveldo konservavimą, rėmimą ir stiprinimą vertintų kaip svarbią kultūrinę, aplinkos ir planavimo politikos dalį;
4. kai įmanoma, miesto ir kaimo vietovių planavimo procese įgalintų konservuoti ir panaudoti tam tikrus pastatus, kurie patys savaime nėra saugotini pagal šios Konvencijos 3 straipsnio 1 paragrafą, tačiau kurie yra vertingi dėl jų padėties miesto ar kaimo aplinkoje ir dėl gyvenimo kokybės sumetimų;
11 straipsnis
12 straipsnis
Pripažindama, kad visuomenei derėtų suteikti galimybę lankytis saugomuose objektuose, kiekviena Šalis tuo pačiu įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių, kurios padėtų užtikrinti, kad tokio sprendimo pasekmės (ypač bet kokia struktūrinė plėtra) neturės neigiamos įtakos architektūrinei ir istorinei tokių objektų ir jų aplinkos specifikai.
DALYVAVIMAS IR ASOCIACIJOS
14 straipsnis
Atsižvelgdama į didėjantį poveikį priemonių, kurių imasi valstybinės institucijos architektūros paveldo identifikavimo, apsaugos, restauravimo, priežiūros, valdymo ir populiarinimo srityje, kiekviena Šalis įsipareigoja:
1. įvairiuose sprendimo priėmimo proceso etapuose sukurti mechanizmą, užtikrinantį atitinkamą valstybės, regioninių ir vietinių valdžios institucijų, kultūrinių institucijų ir asociacijų bei visuomenės bendradarbiavimą, informacijos tiekimą ir konsultavimąsi;
INFORMACIJA IR MOKYMAS
15 straipsnis
1. skatinti visuomenę įvertinti architektūros paveldo, kaip kultūrinės tapatybės elemento bei dabartinės ir ateities kartų įkvėpimo ir kūrybingumo šaltinio, vertę;
2. šiuo tikslu remti informacijos platinimo ir švietimo būdus, ypač pasitelkiant šiuolaikines komunikacijos bei informavimo priemones, ir:
a. nuo mokyklinio amžiaus žadinti arba didinti visuomenės susidomėjimą paveldo apsauga, įsisavintos aplinkos
ir architektūros kokybe;
b. atskleisti kultūros paveldo vienybę ir architektūros, amatų, liaudies tradicijų ir gyvenimo būdo ryšius
europiniu, nacionaliniu ir regioniniu mastu.
KONSERVAVIMO POLITIKOS KOORDINAVIMAS EUROPOJE
17 straipsnis
1. objektų, susijusių su istorine plėtra, tyrimo, apsaugos ir konservavimo metodai ir atitinkamų objektų skaičiaus padidėjimas;
2. kaip geriau suderinti architektūros paveldo apsaugos poreikius su šiuolaikinės ekonominės, socialinės ir kultūrinės veiklos poreikiais;
3. kaip panaudoti naujų technologijų teikiamas galimybes identifikuojant ir registruojant architektūros paveldą, kovojant su medžiagų irimu, taip pat moksliniuose tyrimuose, restauravimo veikloje ir paveldo valdymo ir stiprinimo srityje;
18 straipsnis
19 straipsnis
20 straipsnis
Ekspertų komitetas, kurį remiantis Europos Tarybos Statuto 17-uoju straipsniu įkuria Europos Tarybos Ministrų Komitetas, privalo stebėti, kaip yra taikoma Konvencija, o konkrečiai:
1. reguliariai atsiskaityti Europos Tarybos Ministrų Komitetui apie architektūros paveldo apsaugos politikos situaciją ir šioje Konvencijoje išdėstytų principų įgyvendinimą Konvenciją pasirašiusiose valstybėse narėse bei informuoti apie savo veiklą;
2. Europos Tarybos Ministrų Komitetui pasiūlyti Konvencijos sąlygų įgyvendinimo priemones, įskaitant daugiašalę veiklą, Konvencijos peržiūrą ar pataisas ir visuomenės informavimą apie Konvencijos tikslus;
21 straipsnis
Šios Konvencijos sąlygos neturi trukdyti taikyti palankesnes 1 straipsnyje apibūdintų objektų apsaugos sąlygas, kurios yra išdėstytos:
BAIGIAMIEJI STRAIPSNIAI
22 straipsnis
1. Šią Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos valstybės narės. Konvencija turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta. Ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai turi būti atiduoti saugoti į Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus biurą.
2. Ši Konvencija įsigalioja praėjus lygiai trims mėnesiams nuo tos dienos, kai trys Europos Tarybos valstybės narės išreiškia savo sutikimą prisijungti prie Konvencijos pagal aukščiau esančios pastraipos sąlygas.
23 straipsnis
1. Po šios Konvencijos įsigaliojimo Europos Tarybos Ministrų Komitetas gali pakviesti bet kokią kitą valstybę, kuri nėra Tarybos narė, ir Europos Ekonominę Bendriją prisijungti prie šios Konvencijos. Toks pakvietimas įsigalioja, jeigu jam pritaria dauguma, numatyta Europos Tarybos Statuto 20 straipsnyje, ir jeigu už tai balsuoja atstovai visų susitariančių valstybių, turinčių teisę dalyvauti Komiteto veikloje.
24 straipsnis
1. Pasirašydama Konvenciją arba atiduodama saugoti savo ratifikavimo, priėmimo, pritarimo ar prisijungimo dokumentus, bet kokia valstybė gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, kurioms yra taikytina ši Konvencija.
2. Bet kokia valstybė, pateikusi atitinkamą Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui skirtą deklaraciją, gali bet kada išplėsti šios Konvencijos taikymą į bet kokią kitą deklaracijoje nurodytą teritoriją. Tokios teritorijos atžvilgiu Konvencija įsigalioja praėjus lygiai trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokią deklaraciją.
3. Pateikus Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotą notifikaciją, bet kokia tokia deklaracija gali būti denonsuota bet kurios joje nurodytos teritorijos atžvilgiu. Denonsavimas įsigalioja praėjus lygiai šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai Generalinis Sekretorius gauna tokią notifikaciją.
25 straipsnis
1. Pasirašydama Konvenciją arba atiduodama saugoti savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, bet kokia valstybė gali pareikšti, kad ji pasilieka teisę nesilaikyti 4 straipsnio c ir d dalių ar jų dalies sąlygų. Jokios kitos išlygos negali būti pateiktos.
2. Pateikusi Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotą notifikaciją, bet kokia išlygą padariusi valstybė gali ją visą ar iš dalies atšaukti. Atšaukimas įsigalioja tą dieną, kai Generalinis Sekretorius gauna tokią notifikaciją.
26 straipsnis
1. Pateikusi Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotą notifikaciją, bet kokia valstybė gali bet kuriuo metu denonsuoti šią Konvenciją.
27 straipsnis
Europos Tarybos Generalinis Sekretorius privalo informuoti Europos Tarybos valstybes nares, kitas Europos Tarybos valstybes nares ir bet kokią valstybę, kuri prisijungė prie šios Konvencijos, arba Europos ekonominę bendriją, jeigu ji sutiko prisijungti prie šios Konvencijos, apie:
Priimta Granadoje 1985 m. spalio 3 d. anglų ir prancūzų kalbomis, abu tekstai turi vienodą teisinę galią, vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Europos Tarybos archyve. Patvirtintas šio dokumento kopijas Europos Tarybos Generalinis Sekretorius perduoda visoms Europos Tarybos valstybėms narėms, kitoms valstybėms, pasirašiusioms Europos kultūros konvenciją, ir bet kuriai kitai valstybei, ne Europos Tarybos narei, ar Europos Ekonominei Bendrijai, kurios yra pakviestos prisijungti prie šios Konvencijos.