LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL NACIONALINĖS MOKSLO PROGRAMOS „LIETUVOS EKOSISTEMOS: KLIMATO KAITA IR ŽMOGAUS POVEIKIS“ PATVIRTINIMO
2010 m. birželio 19 d. Nr. V-951
Vilnius
Vadovaudamasis Nacionalinių mokslo programų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 731 (Žin., 2008, Nr. 85-3382; 2009, Nr. 157-7086), 26 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl Nacionalinių mokslo programų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 116-4427) 3 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos mokslo tarybos 2010 m. gegužės 26 d. teikimą Nr. 4S-373,
t v i r t i n u Nacionalinę mokslo programą „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“ (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos
švietimo ir mokslo ministro
2010 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. V-951
NACIONALINĖ MOKSLO PROGRAMA
„LIETUVOS EKOSISTEMOS: KLIMATO KAITA IR ŽMOGAUS POVEIKIS“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Nacionalinė mokslo programa „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. Nutarimu Nr. 731, dėl sumažintos lėšų apimties buvo susiaurinta iki praeities ir dabarties biologinių invazijų bei rūšių arealų kaitos problematikos, nes šių reiškinių tyrimai yra vieni informatyviausių, nagrinėjant esminius ekosistemų ir jų komponentų funkcionavimo ir evoliucijos dėsningumus, būtinus Lietuvos ekosistemų raidai suprasti ir prognozuoti globalios kaitos (angl. global change) sąlygomis. Biologinių invazijų ir rūšių arealų kaitos problema yra esminė, siekiant Programoje numatytų tikslų ir sprendžiant iškeltus uždavinius. Svetimų kraštų rūšių reakcijų ir įtakos naujoje vietoje tyrimai gali suteikti vertingos esminės informacijos apie biologinių sistemų reakciją į aplinkos pokyčius, jų adaptaciją ir evoliuciją. Tai leis geriau suprasti biotos prisitaikymą prie aplinkos pokyčių, prognozuoti gamtinių sistemų kaitą ir ją valdyti.
2. Šioje Programoje vartojamos sąvokos:
Ekosistema – įvairių rūšių organizmų ir jų egzistavimo sąlygų visuma.
Ekspansija – rūšies arealo kryptingas plėtimasis dėl Žemės paleoklimato pokyčių ar praeities geologinių įvykių.
Introdukcija – žmogaus sukeltas sąmoningas ar atsitiktinis rūšies pernešimas už jos natūralaus istorinio arealo ribų.
Invazija – rūšies nenutrūkstamas (dispersinis) ar šuoliškas nuplitimas per santykinai trumpą laiką į naują vietą, kur ji išgyvena ir dauginasi ekologiniame laike.
Invazinė rūšis – svetimų kraštų sparčiai plintanti rūšis, turinti esminės įtakos vietinių bendrijų struktūrai ar ekosistemų procesams bei sukelianti ekonominius nuostolius ir (ar) žalą žmonių sveikatai.
Natūralizacija – procesas, kurio metu svetimkraštė rūšis prisitaiko prie naujų aplinkos sąlygų, sudaro tvarias populiacijas ir ima plisti į pažeistas, pusiau natūralias ar natūralias buveines.
Svetimkraštė rūšis – rūšis (porūšis, rasė, varietetas), patekusi už jos natūralus dabartinio ar praeities arealo ribų, kur gali išgyventi ir daugintis. Dažniausiai taip įvardijama tik rūšis, patekusi į naują vietą dėl žmogaus sąmoningai ar atsitiktinai įvykdytos introdukcijos. Sinonimai – introdukuota rūšis, nevietinė rūšis, svetimžemė rūšis.
3. Visuotinai pripažinta, kad šiuo metu vykstanti globali kaita, apimanti klimato pokyčius ir didėjančią antropogeninę įtaką, skatinanti biologines invazijas ir rūšių arealų kaitą, yra pavojinga visuomenei, jos gyvenamajai ir ypač gamtinei aplinkai, tolesnei ekonominei raidai. Nors pasaulyje intensyviai atliekami tiek šiuolaikinių, tiek praeities biologinių invazijų tyrimai, jų rezultatų negalima tiesiogiai taikyti Lietuvai dėl šalies gamtinių ekosistemų ir jų komponentų erdvinio savitumo, unikalumo ir sudėtingumo, taip pat tik dėl mūsų šaliai ir regionui būdingų ekosistemų, jų komponentų, saugotinų vertybių.
4. Lietuvos mokslo institucijose tyrinėjamos panašios problemos, tačiau dėl fragmentiško finansavimo neįmanoma išspręsti valstybei iškilusios problemos, prisidėti prie priemonių grėsmėms išvengti ar jų pasekmėms švelninti. Ši Programa turi sukurti mokslinius pagrindus ir suteikti naujų fundamentinių mokslo žinių ypač svarbiu valstybei ir visuomenei klausimu – apie biologinių sistemų prisitaikymą globalios klimato kaitos sąlygomis. Tai leis nustatyti gamtinės aplinkos raidos tendencijas, numatyti kylančias grėsmes, išaiškinti adaptacijos dėsningumus ir mechanizmus bei sukurti prognozes. Programos rezultatai leis parengti Lietuvos invazinių rūšių strategiją. Tyrimų rezultatai nurodys poveikio švelninimo ir prisitaikymo galimybes (rekomendacijos, būdai, priemonės), sukurs reikiamą mokslo tyrimams aplinką bei mokslininkų kompetenciją, užtikrinančią šalies mokslinį konkurencingumą tarptautinėje mokslinių tyrimų erdvėje. Programa, sujungdama jau vykdomas atskirų institucijų bei atskirų mokslininkų grupių mokslines programas ir projektus bei tiesiogiai įgyvendindama savo uždavinius, iš esmės papildys turimų žinių bazę.
II. ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ
6. Praeities ir dabarties biologinių invazijų, kaip Lietuvos ekosistemų ir jų komponentų pažeidžiamumo ir prisitaikymo globalios klimato kaitos ir didėjančio žmogaus poveikio sąlygomis, modelinio proceso nagrinėjimą galima suskirstyti į kelias fundamentinio ir taikomojo pobūdžio tarpusavyje susijusias dalis (1 pav.).
7. Pastaraisiais dešimtmečiais ekosistemose vykstantys procesai, tarp jų ir biologinės invazijos, neretai kelia grėsmę visuomenės gyvenimo kokybei ir ekonominiam saugumui. Tokiomis sąlygomis būtinos naujos fundamentinės žinios, kurių suvokimas ir taikymas leistų suprasti ilgalaikį minėtų procesų mechanizmą bei prognozuoti tolesnes jų raidos tendencijas. Informacija apie praeityje Žemėje vykusius gamtinius procesus gali būti pagrindas, leidžiantis nagrinėti šiuolaikinius pokyčius bei prognozuoti jų raidą. Vienas esminių paleoaplinkos (paleogeografinių ir paleoklimatinių) sąlygų tyrimų aspektų yra jų pobūdžio bei cikliškumo, nulemto globalių bei lokalių gamtinių faktorių, nustatymas. Atliekami tyrimai remiasi biogeocheminių ciklų, ekosistemose vykusių procesų, skirtingų praeities etapų bioįvairovės bei žmonijos raidos istorijos analize. Žmogaus veiklos sukeltų paleogeografinių sąlygų pokyčių identifikavimas bei apibūdinimas – tai svarbi paleoaplinkos pokyčių tyrimų dalis. Kompleksiniai nuosėdų storymėse išskiriamų indikatorių tyrimai leidžia nustatyti bei apibūdinti atskirų praeities etapų aplinkos sąlygas, apibrėžiant jų poveikio rūšių ekspansijai/invazijai pobūdį ir tendencijas bei įvertinant galimas jų raidos tendencijas ilgalaikėje perspektyvoje. Gautų rezultatų pagrindu atliekama tolesnės procesų raidos prognozė yra viena prioritetinių tyrimų krypčių.
8. Paleoaplinkos sąlygų tyrimai, atliekami Lietuvos mokslininkų, yra pripažįstami tarptautiniu mastu, jų rezultatai skelbiami tarptautinėje mokslinėje spaudoje, iškilusios mokslinės problemos sprendžiamos tarptautinių mokslinių tyrimų kontekste.
9. Svetimkraščių rūšių įvairovė, jų atsiradimas ir plitimas naujuose regionuose, griaunantis jų poveikis vietinėms ekosistemoms yra viena iš aktualiausių šių dienų problemų pasaulyje. Iš Lietuvoje šiuo metu užregistruotų svetimkraščių rūšių apie 100 yra priskiriamos invazinėms (ekologiškai ar ekonomiškai žalingoms) rūšims. Ne visos atplitusios rūšys geba sėkmingai įsikurti ir palaikyti gyvybingas populiacijas naujose teritorijose, o ir įsikūrusių svetimkraščių rūšių poveikis vietinei biotai jų populiacijų įsitvirtinimo vietoje gali labai skirtis. Dėl šių priežasčių itin svarbu įvertinti svetimkraščių rūšių biologines savybes ir invazyvumą, t. y. ypatumus, kurie lemia jų įsitvirtinimo naujoje vietoje galimybes ir įtaką. Nors nagrinėjant daugelio invazinių rūšių ekologines charakteristikas buvo išskirtos pagrindinės savybės, leidusios sukurti hipotetinį potencialiai sėkmingo „ateivio portretą“, svetimkraščių rūšių invazyvumas dabartiniu metu vertinamas retrospektyviai – atsižvelgiant į kitose vietose nustatytą įtaką. Toks informacijos perkėlimas ne visada pagrįstas, nes svetimkraščių rūšių įsitvirtinimo galimybės ir įtaka didele dalimi priklauso nuo vietos gamtinių sąlygų. Todėl šios problemos tyrimai aktualūs ir Lietuvoje, siekiant nustatyti biologinius ypatumus, lemiančius didžiausią rūšies invazyvumą (biologinio poveikio stiprumą) ir sukauptos informacijos pagrindu efektyviau prognozuoti, kurie iš naujai plintančių svetimkraščių organizmų turi didžiausią tikimybę tapti invaziniais, bei tiksliau modeliuoti jų galimą įtaką vietos ekosistemoms.
10. Nagrinėjant biologinių invazijų procesus susiduriama su svetimkraščių rūšių adaptacijos ir evoliucijos problema. Svetimkraščių rūšių įsitvirtinimas vietose, kurių klimatas labai skiriasi nuo sąlygų, kuriomis formavosi rūšys, leidžia teigti, kad bent jau dalies rūšių paplitimui įtakos turi ir kiti veiksniai – biotinė aplinka ar plitimo galimybės. Dėl šių priežasčių žinios apie procesus, kurie lemia svetimkraščių rūšių natūralizaciją naujose vietose, turi fundamentinę reikšmę aiškinant ir prognozuojant biotos prisitaikymo prie klimato kaitos galimybes. Nustatyta, kad biologinės invazijos sukelia sparčius svetimkraščių rūšių evoliucinius pokyčius. Šių pokyčių potencialas naujoje vietoje teoriškai priklauso nuo genetinės variacijos svetimkraštės rūšies įkūrėjo populiacijoje, tačiau duomenys rodo, kad sparčiai gali evoliucionuoti ir nedidelio genetinio kintamumo svetimkraščių rūšių populiacijos. Genetinis kintamumas gali didėti dėl hibridizacijos su giminingomis rūšimis ar dėl chromosomų persitvarkymų (inversijų, translokacijų, replikacijų ir pan.), kurie gali turėti įtakos genų veiklai.
11. Svetimkraščių rūšių evoliucinių pokyčių, t. y. spartesnės evoliucijos, pažinimas svarbus ne tik moksliniu, bet ir taikomuoju požiūriu. Viena iš grėsmių vietinei biotai yra galima invazinių rūšių ir kitų artimų rūšių hibridizacija, dėl kurios gali evoliucionuoti naujos invazinės, ekologiškai daug agresyvesnės formos. Ši biologinių invazijų grėsmė dar nėra įsisąmoninta, nors jau suvokiama, kad analogiškas pavojus tikėtinas, kai į natūralią aplinką patenka žmogaus genetiškai modifikuoti organizmai. Svetimkraščių rūšių adaptacijos ir evoliucinių pokyčių dėsningumų pažinimas leis geriau suprasti ir prognozuoti biotos prisitaikymo galimybes kintančiomis Lietuvos gamtinėmis sąlygomis.
12. Įsitvirtinusių naujoje vietoje svetimkraščių rūšių įtaka vietinių rūšių populiacijoms gali būti įvairi, tačiau dažniausias galutinis rezultatas – vietinių rūšių gausumo sumažėjimas ar jų išstūmimas. Tokia įtaka neabejotinai yra kenksminga gamtos apsaugos požiūriu, nes vietinė biologinė įvairovė dabar visuotinai pripažįstama kaip vertybė. Vietos ir svetimkraščių rūšių sąveiką galima suskirstyti į penkias pagrindines kategorijas: 1) eksploatacinė ir interferencinė konkurencija; 2) plėšrumas; 3) svetimų kraštų ligų ir parazitų pernaša; 4) buveinių fizinė modifikacija; 5) hibridizacija su taksonomiškai artimomis vietinėmis rūšimis, pažeidžianti vietinių rūšių genetinį integralumą ir kelianti grėsmę jų, kaip rūšies, egzistavimui. Akivaizdu, jog vietinių rūšių reakcija į invazines rūšis gali būti įvairi, tačiau patikimiems apibendrinimams duomenų kol kas stinga. Iki šiol mažai yra duomenų apie vietinių rūšių galimybę adaptuotis. Tai svarbu planuojant ir vykdant biologinių vertybių (vertingų ar nykstančių rūšių) apsaugą ir siekiant švelninti invazinių rūšių neigiamą įtaką.
13. Dėl globalių aplinkos pokyčių, apimančių klimato kaitą, technogeninį poveikį ir biologines invazijas, keičiasi vietinių, tarp jų vertingų ir saugomų rūšių arealai. Kai kurie iš šių pokyčių gali būti neišvengiami, todėl optimizuojant biologinių vertybių apsaugą būtina patikima mokslinė informacija apie rūšių arealų pokyčių priežastis.
14. Iki šiol neatsakyta, ar ir kiek vietos bendrijų sudėtis ir organizacija lemia svetimkraščių rūšių įsitvirtinimo naujoje vietoje galimybes. Pastarieji duomenys apie vietos ir regiono rūšių turtingumą rodo, kad dauguma bendrijų, tikriausiai, yra neprisotintos rūšių, o svetimkraštės rūšys praktiškai geba įsitvirtinti bet kurioje bendrijoje ir tai neabejotinai privers keisti bendrijų organizacijos sampratą. Bendrijų sandara tradiciškai buvo aiškinama abiotinėmis sąlygomis, visų pirmiausia klimatinėmis, taip pat ir bendrijos rūšių ilgalaike koevoliucija. Svetimkraščių rūšių formuojamos bendrijos gali būti tokios pat turtingos rūšių kaip ir vietinės. Vadinasi, pastaruoju metu susiformavusioms dėl biologinių invazijų rūšių grupėms, pasižyminčioms dideliu rūšiniu turtingumu, ilgalaikė evoliucine koadaptacija nebūtina. Šios hipotezės bus patvirtintos ar atmestos dabar sparčiai kaupiamų mokslinių duomenų, tarp jų ir gautų vykdant Programą.
15. Svetimkraštės rūšys turi įtakos ne tik bendrijų rūšinei sandarai, bet ir jų mitybinei struktūrai, energijos transformacijoms bei biogeninių medžiagų srautams. Svetimkraščių rūšių įtaka mitybos tinklams plačiau pradėta tirti pritaikius jų analizei stabiliųjų azoto ir anglies izotopų metodą, kuris suteikia informacijos apie ilgalaikius organizmų biomasės formavimosi dėsningumus. Šių tyrimų rezultatai atskleidė, kad svetimkraštės rūšys, ypač kai kurios iš jų, stipriai keičia bendrijų mitybinę struktūrą. Tačiau iki šiol dar nėra vienareikšmiškų biologinių invazijų įtakos mitybos tinklo parametrams – mitybos grandinės ilgiui, bendrijos izotopinės nišos dimensijoms – apibendrinimų.
16. Apibendrinant galima teigti, kad svetimkraščių rūšių įtakos vietos bendrijoms klausimas yra labai svarbus formuluojant uždavinių seką. Jų dėsningumus išaiškinti būtina, siekiant suprasti ir prognozuoti biotos prisitaikymo globalios kaitos sąlygomis galimybes. Sukaupti duomenys liudija žymią invazinių rūšių įtaką ekosistemoms: jų fizinei struktūrai, biogeocheminiams ciklams bei maisto medžiagų apykaitai. Šiuo metu vis daugėja duomenų apie invazinių rūšių įtaką ekosistemoms, tačiau daugumos vertinimų negalima tiesiogiai pritaikyti Lietuvos sąlygomis, nes skiriasi tiek invazinių rūšių įvairovė, tiek aplinkos veiksnių ypatybės, neretai lemiančios atskiros rūšies invazyvumą. Iki šiol stinga duomenų invazijos įtakai ekosistemų struktūrinei organizacijai, funkcionavimui ir stabilumui nustatyti. Be to, kintant klimatui, invazinės rūšies poveikis ekosistemoje gali iš esmės keistis. Tokia informacija būtina siekiant prognozuoti tam tikrų rūšių populiacijų įtaką bendrijoms, ekosistemoms, žmonėms ir šalies ekonomikai.
17. Siekiant mažinti svetimkraščių invazinių rūšių įtaką bet kokio tipo ekosistemoms, labai svarbu, kad visuomenė, teisės aktų rengėjai ir juos įgyvendinančios institucijos turėtų kuo išsamesnės, moksliškai pagrįstos informacijos apie kiekvienos invazinės rūšies įtaką ne tik ekosistemoms, bet ir socialiniams bei ekonominiams procesams. Socialiniai ir ekonominiai biologinių invazijų aspektai Lietuvoje iki šiol netyrinėti. Žmonijos patirtis liudija, jog svetimkraščių rūšių socialinė ir ekonominė įtaka gali būti tiek teigiama (kai introdukuojama ūkiškai naudinga rūšis), tiek neigiama. Neigiamos svetimkraščių invazinių rūšių įtakos sukeltos ekonominės pasekmės fiksuojamos žuvininkystės, rekreacijos ir turizmo, laivybos, žemdirbystės ir kituose sektoriuose.
18. Apie netiesioginius dėl svetimkraščių invazinių rūšių patiriamus ekonominius ir socialinius nuostolius informacijos beveik nėra ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Netiesiogine svetimkraščių rūšių įtaka socialiniams ir ekonominiams procesams laikoma tokia, kuri pasireiškia per ekosistemas, jų produktyvumo, būklės, rekreacinio patrauklumo ir gamtos apsaugos potencialo pokyčius. Invazinių rūšių naikinimas ir dėl to neišvengiamai daroma žala vietos biologinei įvairovei ar ekosistemoms taip pat yra svarbūs, bet iki šiol nevertinti biologinių invazijų socialiniai ir ekonominiai aspektai.
19. Šiuo metu mūsų šalyje nėra teisės aktų, kurie aiškiai apibrėžtų svetimkraščių rūšių introdukciją, veisimą, pramoninį auginimą ir aplinkos apsaugos aspektus, atsakomybę ir padarytos žalos atlyginimą. Tokius dokumentus parengti įmanoma tik remiantis išsamių, kryptingų ir kompleksinių tyrimų rezultatais. Svetimkraščių rūšių atsitiktinės introdukcijos rizikos analizės reikalavimai Europos Sąjungos valstybėms šiuo metu taip pat nereglamentuoti, o invazijų valdymas yra opi problema tiek atskiroms valstybėms, tiek visai Europos Sąjungai. Tiesa, oficialiuose dokumentuose numatoma sukurti svetimkraščių organizmų introdukcijos rizikos vertinimo ir valdymo sistemą.
20. Kiekvieno biologinės invazijos proceso yra keli nuoseklūs etapai (introdukcija, tvarios populiacijos įkūrimas, išplitimo fazė, natūralizacija), į kuriuos turi būti atsižvelgta planuojant ir taikant valdymo priemones. Introdukcijų prevencija, kai tam tikromis priemonėmis minimizuojama invazijų tikimybė, – tai pirmiausia ir efektyviausia valdymo priemonė. Invazinių rūšių valdymui būtina priemonė yra tinkamai parengta ir vykdoma svetimkraščių rūšių monitoringo programa. Kol stebėsena nevykdoma, nėra jokio racionalaus pagrindo adekvačiai valdymo strategijai sukurti.
III. PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
21. Biologinės invazijos neatsiejamos nuo globalios klimato kaitos. Jų dėsningumų pažinimas turi fundamentinę reikšmę aiškinant biologinių sistemų prisitaikymą globalios kaitos sąlygomis. Dėmesys biologinėms invazijoms skiriamas ir dėl vietos ekosistemoms ir jų komponentams daromos žymios neigiamos įtakos, kuri gali sukelti katastrofinius pokyčius, taip pat ir didžiulę ekonominę žalą. Todėl praeities ir dabarties natūralių ir žmogaus įtakų biologinių invazijų tyrimai yra neabejotinai perspektyvūs ir reikšmingi tiek moksliniu, tiek taikomuoju požiūriu.
22. Nors biologinių invazijų ir biologinės įvairovės nykimo problema yra globalaus pobūdžio, priemonės jai spręsti turi būti įgyvendinamos pirmiausia nacionaliniu lygmeniu. Lietuvai, kaip Europos Sąjungos narei, reikės turėti aiškią poziciją dėl biologinių invazijų problemos ir siūlomų administracinių bei juridinių priemonių šiai problemai spręsti. Ši pozicija turi būti grindžiama mokslo žiniomis, atitinkančiomis regioninės gamtinės aplinkos specifiką. Teoriškai pagrįsti reikia ir praktinius klausimus, susijusius su invazinių rūšių kontrole ir biologinių vertybių apsauga.
23. Programos tikslai yra:
23.1. gauti naujų mokslo žinių apie šiuolaikinių ir praeities biologinių invazijų įtaką biologinių sistemų struktūrai, funkcionavimui ir evoliucijai siekiant išaiškinti fundamentinius ekosistemų ir jų komponentų prisitaikymo dėsningumus globalios kaitos sąlygomis;
24. Programoje numatyti trys tyrimų uždaviniai:
24.1. pagal biogeocheminius indikatorius iširti paleoaplinkos sąlygų kaitos etapus ir jų santykį su globaliai fiksuojamais svyravimais kvartere, nustatant paleoaplinkos veiksnių įtaką rūšių invazijų (ekspansijų) ir adaptacijos dėsningumams;
24.2. ištirti svetimkraščių rūšių invazyvumą, jų evoliucinius (genominius) pokyčius ir adaptaciją naujose arealo teritorijose, parengiant biologinių invazijų vertinimo, prognozavimo ir valdymo globalios kaitos sąlygomis rekomendacijas;
24.3. nustatyti vietinių rūšių pažeidžiamumą ir adaptaciją biologinių invazijų ir kitų globalių pokyčių sąlygomis, invazijų ir rūšių arealų kaitos ekologinę įtaką ir socialines ekonomines pasekmes esamai biologinei įvairovei, bendrijų ir ekosistemų struktūrinei organizacijai, funkcionavimui ir kaitai.
IV. PROGRAMOS įgyvendinimo priemonės IR JŲ TURINYS
25. Programą sudaro šiuolaikinių ir praeities biologinių invazijų tyrimai, kurie būtini Lietuvos ekosistemų raidai suprasti ir prognozuoti globalios kaitos sąlygomis. Programos tikslui pasiekti keliami trys II dalyje nurodyti pagrindiniai uždaviniai.
26. Pirmajam Programos uždaviniui – pagal biogeocheminius indikatorius iširti paleoaplinkos sąlygų kaitos etapus ir jų santykį su globaliai fiksuojamais svyravimais kvartere, nustatant paleoaplinkos veiksnių įtaką rūšių invazijų (ekspansijų) ir adaptacijos dėsningumams – spręsti numatoma įgyvendinti šias priemones:
26.1. atlikti pagrindinių kvartero šiltmečių gamtinės ir antropogeninės kilmės paleoaplinkos sąlygų ir jų kaitos cikliškumo pagal biogeocheminius indikatorius tyrimus bei identifikuotų pokyčių dinamikos ir cikliškumo ilgalaikėje perspektyvoje regioniniame ir globaliame kontekstą analizę, sudaryti kaitos modelius;
26.2. atlikti rūšių ekspansijos eigos ir pobūdžio skirtingais kvartero šiltmečiais erdvinę ir chronologinę analizę, įvertinti paleoaplinkos svyravimų įtaką invazinių rūšių plėtrai antropogeninės veiklos kontekste parengiant ilgalaikę lokalių ir regioninių paleoaplinkos svyravimų dinamikos raiškos rūšių ekspansijoje ir(ar) invazijoje perspektyvą.
27. Antrajam Programos uždaviniui – ištirti svetimkraščių rūšių invazyvumą, jų evoliucinius (genominius) pokyčius ir adaptaciją naujose arealo teritorijose, parengiant biologinių invazijų vertinimo, prognozavimo ir valdymo globalios kaitos sąlygomis rekomendacijas – spręsti numatoma įgyvendinti šias priemones:
27.1. ištirti svetimkraščių rūšių paplitimą Lietuvoje lemiančius veiksnius, plitimo takus ir būdus, invazinių rūšių gyvenimo ciklus ir strategijas, jų invazyvumą sąlygojančius veiksnius, genetinę įvairovę bei adaptacijos ir natūralizacijos dėsningumus;
27.2. tobulinti esamus ir parengti naujus svetimkraščių rūšių aptikimo būdus, invazijų poveikių vertinimo metodikas, sukurti svetimkraščių rūšių atplitimo į Lietuvą ir galimų grėsmių prognozes, pateikti informaciją ir rekomendacijas suinteresuotoms Lietuvos institucijoms dėl svetimkraščių rūšių introdukcijos ir naudojimo, biologinių invazijų prevencijos, žalos mažinimo priemonių ir invazinių rūšių naikinimo bei kontrolės galimybių ir pagrįstumo.
28. Trečiajam Programos uždaviniui – nustatyti vietinių rūšių pažeidžiamumą ir adaptaciją biologinių invazijų ir kitų globalių pokyčių sąlygomis, invazijų ir rūšių arealų kaitos ekologinę įtaką ir socialines ekonomines pasekmes esamai biologinei įvairovei, bendrijų ir ekosistemų struktūrinei organizacijai, funkcionavimui ir kaitai – spręsti numatoma įgyvendinti šias priemones:
28.1. ištirti vietinių, tarp jų – vertingų ir saugomų, rūšių jautrumą invazinėms rūšims ir kitiems globaliems pokyčiams, jų paplitimo pokyčius, adaptaciją biologinių invazijų sąlygomis, svetimkraščių rūšių genetinį poveikį vietinėms rūšims, vietos bendrijų atsparumą biologinėms invazijoms, invazinių rūšių įtakos bendrijų biologinei įvairovei ir stabilumui, jų mitybos tinklams ir ekosistemų biogeocheminiams ciklams dėsningumus, įvertinti svetimkraščių rūšių pakeistų, paveiktų ir nepažeistų ekosistemų struktūrą ir funkcijas;
28.2. parengti socialinio bei ekonominio invazinių rūšių poveikio vertinimo ir prognozavimo metodikas, įvertinti biologinių invazijų socialinį ir ekonominį poveikį, nustatyti invazinių rūšių ir jų valdymo priemonių priimtinumą visuomenei, pateikti informaciją, rekomendacijas ir prognozes dėl Lietuvos biologinių vertybių apsaugos ir išteklių valdymo optimizavimo.
V. PROGRAMOS IR JOS UŽDAVINIŲ ĮGYVENDINIMO ETAPAI, TERMINAI IR LĖŠOS
29. Programa įgyvendinama 2010–2014 m. Programos įgyvendinimo priemonių etapai ir terminai pateikti 1 priede.
VI. NUMATOMI REZULTATAI, JŲ PANAUDOJIMO GALIMYBĖS IR VERTINIMO KRITERIJAI
31. Programos tyrimų rezultatai – tai naujos fundamentinės žinios apie esminius ekosistemų ir jų dalių struktūros, funkcionavimo ir evoliucijos dėsningumus, kuriuos žinoti būtina norint suprasti ir prognozuoti Lietuvos ekosistemų raidą globalios kaitos sąlygomis. Bus išaiškintas ir iki šiol netirtas visuomenės požiūris į biologines invazijas ir jų keliamų grėsmių sprendimo būdus bei atlikti taikomieji invazijų valdymo tyrimai. Gauta fundamentinė ir taikomoji informacija bus naudinga rengiant rekomendacijas teisės aktams, reguliuojantiems svetimkraščių rūšių introdukciją, naudojimą ir kontrolę, nacionalinei invazinių rūšių strategijai formuoti bei planuojant ir vykdant biologinių vertybių apsaugą. Įvykdžius Programą, planuojama:
31.1. nustatyti ir apibūdinti kvartero šiltmečių gamtinės ir antropogeninės kilmės paleoaplinkos pokyčių ciklus, atlikti jų santykio su globaliai fiksuojamais pokyčiais bei reakcijos į juos sukeliančių priežasčių analizę ilgalaikėje perspektyvoje;
31.2. pagal gautą informaciją, įvertinus paleoaplinkos kaitos cikliškumą ir jo pobūdį regioninėje bei globalioje perspektyvoje, sukurtos galimos aplinkos raidos prognozės;
31.3. pateikti rūšių ekspansijos ir (ar) invazijos pobūdžio gamtinės ir antropogeninės kilmės paleoaplinkos sąlygų kitimo kontekste erdvinę bei chronologinę charakteristiką;
31.4. nustatyti paleoaplinkos svyravimų įtaka invazinių rūšių plėtrai didėjančios antropogeninės veiklos kontekste ir pateikti galimo poveikio prognozę;
31.5. nustatyti svetimkraščių rūšių plitimo Lietuvoje lemiamus veiksnius, plitimo kelius ir būdus, invazinių rūšių gyvenimo ciklus ir strategijas, jų biologinio savitumo įtaką invazyvumui;
31.6. nustatyti svetimkraščių rūšių genetinę įvairovę ir jos reikšmę invazyvumui, ištirti jų adaptaciją ir evoliucinius pokyčius;
31.7. parengti metodikas svetimkraštėms rūšims aptikti ir biologinių invazijų poveikiui vertinti, nustatyti invazinių rūšių kontrolės, naikinimo ir neigiamos įtakos švelninimo galimybes, parengti rekomendacijas teisės aktams, prognozes (įžvalgą) galimoms naujų rūšių invazijoms į Lietuvos ekosistemas, numatyti su tuo susijusias grėsmes, jų prevencijos priemones bei apie tai informuoti valstybės institucijas pagal kompetenciją;
31.8. nustatyti autochtoninių rūšių jautrumą invazinėms rūšims, jų įtakos mechanizmus ir invazijų lemiamą autochtoninių rūšių adaptaciją, nustatyti svetimkraščių rūšių genetinę įtaką vietinėms rūšims, nustatyti vertingų ir saugomų vietinių rūšių arealų pokyčius ir jų išsaugojimo perspektyvas;
31.9. nustatyti invazinių rūšių įtaką bendrijų biologinei įvairovei, struktūrinei organizacijai, mitybos tinklams ir stabilumui, apibūdinti veiksnius, turinčius įtakos autochtoninių bendrijų atsparumui biologinėms invazijoms, ištirti biologinių invazijų įtaką ekosistemų struktūrai ir funkcionavimui;
32. Rezultatų panaudojimo galimybės:
32.1. žmogaus gyvenimo kokybei užtikrinti, gautus rezultatus pritaikant aplinkos apsaugoje bei įvairiuose šalies ekonomikos sektoriuose;
32.2. ekosistemų ir jų komponentų išsaugojimo racionalumui ir perspektyvumui nustatyti, išskiriant saugomas teritorijas ir racionalizuojant esamų teritorijų režimą;
32.4. pažinimui (ekologijos ir aplinkos mokslų teorija) ir gautų žinių diegimui į universitetines studijas, mokslininkų bei dėstytojų rengimo procesą, taip pat formuojant visuomenės nuomonę aktualiais biologinių invazijų klausimais;
33. Programos rezultatai bus vertinami pagal šiuos kriterijus:
33.1. Programos tematika paskelbti straipsniai leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje „ISI Web of Science“. Publikuojant gautus rezultatus, bus nurodomas projekto registracijos numeris. Planuojama ne mažiau kaip 40 mokslinių straipsnių;
33.2. parengtų metodikų ir rekomendacijų nykstančiu rūšių apsaugai, buveinių išsaugojimui ir atstatymui, invazinių rūšių kontrolei bei prevencijai panaudojimas šalies institucijose (ne mažiau kaip 10 metodikų ir rekomendacijų);
33.3. Programos rezultatų sklaida: organizuotos tarptautinės mokslinės konferencijos (ne mažiau kaip 2), pranešimai tarptautinėse ir Lietuvos mokslinėse konferencijose (ne mažiau kaip 70), informacija Lietuvos specialistams, valstybės valdymo įstaigoms (praktinės rekomendacijos) bei visuomenei masinėse informacijos priemonėse.
VII. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
34. Programą administruoja Lietuvos mokslo taryba, vadovaudamasi Nacionalinių mokslo programų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 731 (Žin., 2008, Nr. 85-3382).
35. Programos mokslinių tyrimų projektams ir kitoms veikloms, nurodytoms Programos priemonių plane, atlikti rengiami konkursai teisės aktų nustatyta tvarka. Programos priemonių vykdytojai – Lietuvos mokslo taryba ir jos atrinktos mokslo ir studijų institucijos bei mokslininkų vadovaujamos tyrėjų grupės.
36. Programos įgyvendinimo stebėseną vykdo Lietuvos mokslo taryba. Už Programoje numatytus tyrimus atsiskaitoma kasmet. Programos vykdymo grupė ir Lietuvos mokslo tarybos Gamtos ir technikos mokslų komitetas kasmet pateikia Programos metinę ataskaitą ir rekomendacijas Švietimo ir mokslo ministerijai bei kitoms suinteresuotoms ministerijoms ir valstybės institucijoms pagal kompetenciją, Programos tyrimų rezultatus skelbia masinės informacijos priemonėse ir mokslinėse konferencijose. Informaciją apie Programos įgyvendinimo eigą ir rezultatus Lietuvos mokslo taryba pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei savo metinėse veiklos ataskaitose.
Nacionalinės mokslo programos „Lietuvos
ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“
1 priedas
NACIONALINĖS MOKSLO PROGRAMOS „LIETUVOS EKOSISTEMOS: KLIMATO KAITA IR ŽMOGAUS POVEIKIS“ ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ PLANAS
| Programos uždaviniai |
Priemonės pavadinimas |
Įvykdymo terminas |
Atsakingi vykdytojai |
Preliminarus lėšų poreikis (tūkst. litų) |
Finansavimo šaltinis |
|||||
| 2010 metais |
2011 metais |
2012 metais |
2013 metais |
2014 metais |
iš viso |
|||||
| 1. Pagal biogeocheminius indikatorius iširti paleoaplinkos sąlygų kaitos etapus ir jų santykį su globaliai fiksuojamais svyravimais kvartere, nustatant paleoaplinkos veiksnių įtaką rūšių invazijų (ekspansijų) ir adaptacijos dėsningumams |
1.1. Atlikti pagrindinių kvartero šiltmečių gamtinės ir antropogeninės kilmės paleoaplinkos sąlygų ir jų kaitos cikliškumo pagal biogeocheminius indikatorius tyrimus bei identifikuotų pokyčių dinamikos ir cikliškumo ilgalaikėje perspektyvoje regioniniame ir globaliame kontekstą analizę, sudaryti kaitos modelius. 1.2. Atlikti rūšių ekspansijos eigos ir pobūdžio skirtingais kvartero šiltmečiais erdvinę ir chronologinę analizę, įvertinti paleoaplinkos svyravimų įtaką invazinių rūšių plėtrai antropogeninės veiklos kontekste parengiant ilgalaikę lokalių ir regioninių paleoaplinkos svyravimų dinamikos raiškos rūšių ekspansijoje ir(ar) invazijoje perspektyvą. |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
1 111 |
1 250 |
1 250 |
889 |
500 |
5 000 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 2. Ištirti svetimkraščių rūšių invazyvumą, jų evoliucinius (genominius) pokyčius ir adaptaciją naujose arealo teritorijose, parengiant biologinių invazijų vertinimo, prognozavimo ir valdymo globalios kaitos sąlygomis rekomendacijas |
2.1. Ištirti svetimkraščių rūšių paplitimą Lietuvoje lemiančius veiksnius, plitimo takus ir būdus, invazinių rūšių gyvenimo ciklus ir strategijas, jų invazyvumą sąlygojančius veiksnius, genetinę įvairovę bei adaptacijos ir natūralizacijos dėsningumus. 2.2. Tobulinti esamus ir parengti naujus svetimkraščių rūšių aptikimo būdus, invazijų poveikių vertinimo metodikas, sukurti svetimkraščių rūšių atplitimo į Lietuvą ir galimų grėsmių prognozes, pateikti informaciją ir rekomendacijas suinteresuotoms Lietuvos institucijoms dėl svetimkraščių rūšių introdukcijos ir naudojimo, biologinių invazijų prevencijos, žalos mažinimo priemonių ir invazinių rūšių naikinimo bei kontrolės galimybių ir pagrįstumo. |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
1 685 |
1 875 |
1 875 |
1 315 |
750 |
7 500 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
| 3. Nustatyti vietinių rūšių pažeidžiamumą ir adaptaciją biologinių invazijų ir kitų globalių pokyčių sąlygomis, invazijų ir rūšių arealų kaitos ekologinę įtaką ir socialines ekonomines pasekmes esamai biologinei įvairovei, bendrijų ir ekosistemų struktūrinei organizacijai, funkcionavimui ir kaitai |
3.1. Ištirti vietinių, tarp jų – vertingų ir saugomų, rūšių jautrumą invazinėms rūšims ir kitiems globaliems pokyčiams, jų paplitimo pokyčius, adaptaciją biologinių invazijų sąlygomis, svetimkraščių rūšių genetinį poveikį vietinėms rūšims, vietos bendrijų atsparumą biologinėms invazijoms, invazinių rūšių įtakos bendrijų biologinei įvairovei ir stabilumui, jų mitybos tinklams ir ekosistemų biogeocheminiams ciklams dėsningumus, įvertinti svetimkraščių rūšių pakeistų, paveiktų ir nepažeistų ekosistemų struktūrą ir funkcijas. 3.2. Parengti socialinio bei ekonominio invazinių rūšių poveikio vertinimo ir prognozavimo metodikas, įvertinti biologinių invazijų socialinį ir ekonominį poveikį, nustatyti invazinių rūšių ir jų valdymo priemonių priimtinumą visuomenei, pateikti informaciją, rekomendacijas ir prognozes dėl Lietuvos biologinių vertybių apsaugos ir išteklių valdymo optimizavimo. |
2010–2014 metai |
Lietuvos mokslo taryba |
1 690 |
1 875 |
1 875 |
1 310 |
750 |
7 500 |
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai |
|
|
Iš viso Programai |
|
|
4 486 |
5 000 |
5 000 |
3 514 |
2 000 |
20 000 |
|