LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOS PLĖTROS 2006–2010 METŲ PLANO PATVIRTINIMO
2006 m. balandžio 5 d. Nr. 335
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 27-715) 20 straipsnio 2 dalimi ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290), 580 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
2. Pavesti Švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
2.1. per du mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo – Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 metų plano įgyvendinimo pirmojo etapo 2006–2007 metų priemonių projektą;
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2006 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 335
LIETUVOS AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOS PLĖTROS 2006–2010 METŲ PLANAS
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos plėtros 2006–2010 metų plane (toliau vadinama – šis Planas) pateikiama Lietuvos aukštojo mokslo sistemos būklės apžvalga ir įvertinimas, nustatomas visuomenės tikslas ir uždaviniai aukštojo mokslo srityje, aukštojo mokslo sistemos pertvarkos kryptys, plano įgyvendinimo etapai ir tikėtini plano įgyvendinimo rezultatai.
2. Šis Planas parengtas atsižvelgiant į Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216), Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikę strategiją, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin., 2002, Nr. 60-2424), Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų įgyvendinimo programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 82 (Žin., 2005, Nr. 12-391), Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategiją, patvirtintą švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2004 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. ISAK-433/A1-83 (Žin., 2004, Nr. 56-1957), Europos Vadovų Tarybos 2000 metais priimtą Lisabonos strategiją ir Nacionalinę Lisabonos strategijos įgyvendinimo programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270 (Žin., 2005, Nr. 139-5019), kitus Europos Sąjungos strateginius dokumentus, tarptautinių organizacijų leidinius ir dokumentus, kuriuose pateikiama Lietuvos aukštojo mokslo sistemos analizė ir siūlomos pagrindinės sistemos pertvarkos nuostatos, kitų valstybių, kurių aukštojo mokslo sistemos pripažįstamos veiksmingiausios pasaulyje, patirtį.
II. LIETUVOS AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOS BŪKLĖS APŽVALGA IR ĮVERTINIMAS
3. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aukštosios mokyklos savarankiškai pradėjo studijų ir mokslo sistemos pertvarką, kurios pagrindinės nuostatos įteisintos 1991 metais priimtame Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme (Žin., 1991, Nr. 7-191). Priimta 1992 metais Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino aukštųjų mokyklų autonomiją ir laidavo gerai besimokantiems piliečiams nemokamą aukštąjį mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose. Iki 1995 metų aukštosios mokyklos pertvarkė didžiumą savo studijų programų į universitetines, atnaujintas studijų turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, sukurta tripakopė universitetinių studijų sistema. Didesni aukštojo mokslo sistemos pokyčiai įvyko 2000 metais, priėmus Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 27-715). Sukurta binarinė aukštojo mokslo sistema, susidedanti iš universitetų ir kolegijų, įteisintos aukštųjų mokyklų tarybos, apibrėžta studentų atstovybės sprendžiamojo balso teisė visuose aukštųjų mokyklų savivaldos ir valdymo organuose. Nuo 2002 metų atsisakyta savo lėšomis studijuojančiųjų priėmimo į valstybinių aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisąsias dieninės formos studijas, įvesta studentų studijų įmokų sistema.
4. Septyni Lietuvos universitetai ir Lietuvos universitetų rektorių konferencija, kaip kolektyvinis narys, priimti į Europos universitetų asociaciją (EUA), kuri telkia daugiau nei 750 narių. Lietuvos kolegijų direktorių konferencija, kaip kolektyvinis narys, dalyvauja Europos aukštojo mokslo institucijų asociacijos (EURASHE) veikloje, Lietuvos studentų sąjunga ir Lietuvos studentų atstovybių sąjunga – Europos nacionalinių studentų sąjungų (ESIB) veikloje.
5. Aktyvus akademinės bendruomenės dalyvavimas kuriant Europos aukštojo mokslo erdvę lėmė Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pokyčius ir gerai vertinamus rezultatus. 2005 metų gegužę Bergene (Norvegija) Europos valstybių ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasirašė Bergeno komunikatą „Europos aukštojo mokslo erdvė – tikslų pasiekimas“ ir įvertino valstybių pažangą įgyvendinant Bolonijos proceso tikslus. Vertinta trijų prioritetinių sričių – kvalifikacinių laipsnių, kokybės užtikrinimo ir akademinio pripažinimo – pažanga. Lietuva pagal visas tris prioritetines sritis įvertinta labai gerai (galimas aukščiausias įvertinimas – puikiai). Norint sėkmingai įgyvendinti Europos Sąjungos ir Bolonijos proceso strateginių dokumentų nuostatas, būti konkurencingiems Europos ir pasaulio mokslo žinių rinkoje, reikia aiškiai suvokti problemas ir pokyčių neišvengiamumą, turėti ateities įžvalgą ir konkrečią strategiją, priimti sprendimus tiek valstybės, tiek institucijos lygmeniu. Būtina daugiau dėmesio skirti aukštojo mokslo sistemos pokyčių analizei – vertinti ne tik laimėjimus, bet ir klaidas bei jų pasekmes.
6. Lietuvos aukštojo mokslo sistemos būklė analizuota remiantis Pasaulio banko, Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Lietuvos Respublikos valstybės institucijų ir socialinių partnerių išvadomis šiais aspektais:
6.1. Žinių visuomenės bei žinių ekonomikos poreikiai ir studijų sistemos plėtra.
Studijų sistema plėtojama deramai neatsižvelgiant į žinių visuomenės poreikius, kartais dėl aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, lokalių interesų. Aukštosiose mokyklose daug siauros specializacijos, dubliuojamų studijų programų, kartais jų turinys neatitinka studijų krypties, per mažai orientuotas į praktinius įgūdžius, komunikabilumą, atsakingumą, tolesnį gebėjimų tobulinimą ir aktyvų pilietiškumą – tai trukdo absolventų profesinei karjerai ir mažina gebėjimą prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos. Studentai per menkai orientuojami įgyti tokius gebėjimus, kurie leistų jiems atsirinkti, vertinti specialiąsias žinias, savarankiškai naudotis įgytomis žiniomis ir įgūdžiais mokantis visą gyvenimą. Švietimo ir mokslo ministerijos organizuotų tyrimų duomenimis, didžiuma mokinių ir studentų orientuojasi ne į verslą, o į valstybės tarnybą. Studentams trūksta paskatų įgyti profesinių žinių ir pasirengti konkuruoti darbo rinkoje. Kvalifikacijų struktūra pradeda neatitikti darbo rinkos poreikių – stinga kvalifikuotų darbininkų ir techninių darbuotojų, o kai kurių sričių specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, – perteklius. Aukštosios mokyklos per mažai derina studijų programas su darbo rinka, todėl nemaža absolventų įsidarbina ne pagal įgytą profesiją ir išsilavinimo lygį. Dėl silpnų ryšių su socialiniais partneriais mokslo, technologijų ir eksperimentinės plėtros rezultatai nepakankamai naudojami versle. Mokslinių tyrimų kryptys menkai susijusios su verslo plėtros kryptimis ir jo poreikiais, todėl verslas mažai investuoja į mokslą, technologijas, eksperimentinę plėtrą ir neskatinamas to daryti. Aukštosios mokyklos ir mokslinių tyrimų įstaigos praktiškai neskatina kurtis naujų inovacinių įmonių.
6.2. Žmogiškieji ištekliai:
6.2.1. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, pastaraisiais metais į Lietuvos aukštąsias mokyklas stoja apie 70 procentų tais pačiais metais vidurinį išsilavinimą įgijusių asmenų, akivaizdžiai daugėja tipinio amžiaus (Lietuvoje – 19 metų) studijuojančiųjų. Konkursas patekti į aukštąją mokyklą nedidelis. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendram priėmimui organizuoti 2004 metų duomenimis, vidutinis konkursas į vieną universitetinių studijų vietą bendrajame priėmime – tik 1,32. Dieninėse studijose 2004–2005 mokslo metais studijavo 108,5 tūkst. studentų (57 procentai studijuojančiųjų), vakarinėse ir neakivaizdinėse – 82,2 tūkst. studentų (43 procentai studijuojančiųjų). Lietuva gerai vertinama pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, dalį visuomenėje: 2002 metais 35 procentai 25–34 metų asmenų turėjo aukštąjį išsilavinimą (septinta vieta tarp Europos Sąjungos valstybių). Kadangi studentų daugėja, šie rodikliai artimiausiu metu dar gerės, taigi pastaruoju metu aktyviai diskutuojama apie kokybinių, o ne kiekybinių rodiklių gerinimą.
6.2.2. Universitetuose 2004 metais dirbo daugiau kaip 9 tūkst., kolegijose – apie 3,5 tūkst. dėstytojų. Per 1990–2004 metus parengta beveik 4 tūkst. mokslo daktarų (2000–2004 metais kasmet vidutiniškai parengti 386, o 1993–1999 metais – 172 mokslo daktarai). Studijuojančiųjų doktorantūroje pastaruosius metus sparčiai daugėjo (2000 metais studijavo 2,1 tūkst., o 2004 metais – 2,8 tūkst. doktorantų), tačiau pagal kasmet įgyjančių daktaro mokslo laipsnį asmenų milijonui gyventojų Lietuva atsilieka nuo Šiaurės Europos valstybių (2003 metų duomenimis, Lietuvoje – 106, Šiaurės Europos valstybėse – 236). Mokslo daktarų rengimo rodikliai kasmet gerėja, tačiau jaunų dėstytojų ir mokslo darbuotojų aukštosiose mokyklose dirba per mažai. Pastaruosius metus po truputį daugėjo 25–29 ir 30–34 metų dėstytojų, 60–64 metų dėstytojų buvo tiek pat, o 65 ir vyresnių vis dar daugėjo. Dėl santykinai mažų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimų ar nepalankios akademinės aplinkos dalis daktaro mokslo laipsnį įgijusių asmenų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ar mokslo darbuotojų imasi kitos veiklos ar išvyksta į užsienį.
6.3. Aukštojo mokslo sistemos ir aukštojo mokslo institucijų valdymas:
6.3.1. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidarė palankios sąlygos keisti aukštojo mokslo sistemą, tačiau Lietuvos Respublikos valstybės institucijos, formuojančios ir įgyvendinančios nacionalinę mokslo ir studijų politiką, buvo steigiamos ir dažnai pertvarkomos arba joms nebuvo suteikiama pakankamų tokios veiklos įgaliojimų. 1990 metais įsteigtas Mokslo ir studijų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės panaikintas 1991 metais. Tais pačiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos struktūroje įsteigtas Informacijos, mokslo ir studijų skyrius, tačiau jis neturėjo įgaliojimų atlikti valstybinio valdymo funkcijas, negalėjo būti atsakingas už mokslo ir studijų sistemos raidą. 1992 metais įsteigta Valstybinė mokslo, studijų ir technologijų tarnyba, kurios pagrindinis uždavinys buvo formuoti ir įgyvendinti valstybinę mokslo ir studijų politiką, tačiau 1994 metais ji panaikinta, o jos funkcijos perduotos įsteigtai Švietimo ir mokslo ministerijai. 1998 metais įsteigtas Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos, 2002 metais reorganizuotas į Švietimo ir mokslo ministerijos struktūrinį padalinį. Formuojant ir įgyvendinant mokslo ir studijų politiką, aktyviai dalyvauja ekspertinės ir patariamosios institucijos (Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos mokslų akademija, Studijų kokybės vertinimo centras, Aukštojo mokslo taryba, Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos kolegijų direktorių konferencija, Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencija), socialiniai partneriai. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme ir Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme įteisintos nuostatos, kad Švietimo ir mokslo ministerija, priimdama svarbiausius mokslo ir studijų sričių sprendimus, turi atsižvelgti į šių institucijų nuomonę. Teisės aktuose nesuderinta ekspertinių bei patariamųjų institucijų kompetencija, neadekvatus jų vaidmuo ir atsakomybė reglamentuojant aukštojo mokslo sistemą valstybės lygmeniu trukdo nustatyti ir vykdyti aktyvią valstybės ir visuomenės poreikius atitinkančią šių sričių politiką.
6.3.2. Švietimo ir mokslo ministerijos 1999 metais paskelbtoje Baltojoje knygoje „Lietuvos aukštasis mokslas“ atkreiptas dėmesys į Lietuvoje skirtingai suprantamus universiteto autonomijos principus, nurodytus Didžiojoje universitetų chartijoje (Magna Charta Universitatum), paskelbtoje 1988 metais Bolonijoje. Atlikdamas savo misiją, universitetas turi remtis svarbiausiu principu – būti autonomiška ir glaudžiai su visuomene susijusi institucija. Lietuvos universitetai savo autonomiją paprastai sieja su savivalda, kurioje gali dalyvauti tik universiteto nariai. Visuomenė negali daryti įtakos tokios savivaldos aukščiausiųjų institucijų – iš universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų sudaryto senato ir jo išrinkto rektoriaus – sprendimams. Baltosios knygos rengėjai, remdamiesi kitų Europos valstybių patirtimi, siūlė Lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose sudaryti dvi kolegialaus valdymo institucijas: tarybą, sudarytą ne tik iš aukštosios mokyklos darbuotojų, studentų, absolventų, bet ir kitų aukštojo mokslo raida ir kokybe suinteresuotų organizacijų atstovų (taryba formuotų ir priimtų sprendimus strateginiais aukštosios mokyklos veiklos klausimais, nustatytų aukštajai mokyklai perduoto valstybės turto ir lėšų naudojimo principus, svarstytų ir tvirtintų aukštosios mokyklos plėtros ir struktūros pertvarkos planus, vertintų rektoriaus veiklą), ir senatą, sudarytą iš universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų ir studentų atstovų (senatui būtų patikėti visi akademinės veiklos ir mokslinių tyrimų organizavimo, studijų programų ir procesų tobulinimo, kokybės užtikrinimo klausimai). Tokia aukštosios mokyklos vidinio valdymo sistema daugelyje valstybių patikrinta ir laikoma optimaliu vidinio valdymo modeliu. Didžioji Britanija, Švedija, Austrija, Airija, Danija, Japonija – mokslo ir studijų lyderės – tokią valdymo reformą jau atliko arba atlieka. Priimtame 2000 metais Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme įteisintos dvi kolegialios valstybinio universiteto savivaldos ir visuomeninio reguliavimo institucijos – universiteto taryba ir senatas, tačiau, kitaip nei rekomenduota Baltojoje knygoje, universiteto tarybai paliktos vien universiteto visuomeninės priežiūros ir globos funkcijos. Visuomeninė priežiūra apribota teise vertinti (rengti išvadas, teikti pasiūlymus ir panašiai) kai kuriuos rektoriaus teikiamus projektus ir dokumentus, o sprendžiamoji galia palikta senatui, sudarytam iš to universiteto (taip pat kitų mokslo ir studijų institucijų) mokslininkų, pripažintų menininkų, studentų. Universiteto rektorius atskaitingas senatui, kuris rektorių renka. Nesant realios atskaitomybės visuomenei ir ryšio su socialiniais partneriais, nėra galimybių sujungti svarbiausius inovacijų partnerius – ūkio subjektus, aukštąsias mokyklas ir mokslinių tyrimų įstaigas.
Vietoj atskaitomybės visuomenei taikomas aukštosios mokyklos veiklos valstybinis reglamentavimas.
6.4. Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas.
Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas labai išplėtotas – veikia 15 valstybinių ir 6 nevalstybiniai universitetai (2004–2005 metais juose studijavo apie 139 tūkst. studentų, iš jų 4,3 tūkst. – nevalstybiniuose), 16 valstybinių ir 12 nevalstybinių kolegijų (2004–2005 metais jose studijavo per 52 tūkst. studentų, iš jų 10 tūkst. – nevalstybinėse). Universitetinėse ir neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose rengiamų specialistų santykis (2004–2005 metais kolegijose studijavo 29 procentai visų studijuojančiųjų) neatitinka jų poreikio darbo rinkoje ir tokių specialistų rengimo tendencijų Europos Sąjungos valstybėse (Eurostato duomenimis, 2002–2003 mokslo metais Belgijoje neuniversitetiniame sektoriuje studijavo 52, Estijoje – 39, Airijoje – 37, Latvijoje – 19 procentų visų studijuojančiųjų). Kai kurios aukštosios mokyklos turi padalinių kituose miestuose arba vykdo studijas kitų miestų švietimo įstaigų bazėje; vietos ir užsienio ekspertų atliekamo vertinimo rezultatai rodo, kad didžiumos aukštųjų mokyklų mokslo ir mokomoji (ypač fizinių ir technologijos mokslų studijų) bazė pasenusi, nėra reikiamos kvalifikacijos mokslinio ir pedagoginio personalo.
6.5. Aukštojo mokslo sistemos finansavimas.
Pastaruosius kelerius metus aukštajam mokslui išleidžiama vis daugiau lėšų – 1,3 procento bendrojo vidaus produkto (daugiau nei kaimyninių valstybių; Eurostato duomenimis, 2001 metais Latvijoje – 0,9, Estijoje ir Lenkijoje – 1,07 procento). Pagrindinis studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimo šaltinis – Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas. Nors Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų aukštajam mokslui skiriama vis daugiau, tačiau jų nepakanka, nes sparčiai gausėja studijuojančiųjų jo lėšomis (2000 metais universitetinėse studijose studijavo 66,4 tūkst., 2004 metais – 79,1 tūkst. studentų; atitinkamai valstybinėse kolegijose neuniversitetinėse studijose – 2 tūkst. ir 26,2 tūkst. studentų). 2001 metų pirmojo pusmečio duomenimis, vieno Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis studijuojančio studento studijoms tenka 3,1 tūkst. eurų pagal perkamosios galios standartą (skaičiuota naudojant 2001 metų standartą 1 euras = 1,6662 lito), o Europos Sąjungos valstybių 2001 metų vidurkis – 8,6 tūkst. eurų pagal nurodytąjį standartą (taigi Lietuvoje šis rodiklis vienas mažiausių Europos Sąjungoje). Menkai pritraukiamos darbdavių lėšos, pavyzdžiui, 2003 metais privačių šaltinių lėšos sudarė trečdalį visų lėšų (38,5 procento – universitetų ir 29,4 procento – kolegijų), didžiumą jų sudarė studijuojančių savo lėšomis studentų studijų įmokos.
III. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
7. Siekiama, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų įgytų geros kokybės aukštąjį išsilavinimą, taip būtų tenkinami besitobulinančių asmenų ir visuomenės dabarties ir ateities poreikiai, užtikrinama visuomenės pažanga.
8. Siekiant sukurti geros kokybės išsilavinimą teikiančią, darniai veikiančią, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu grindžiamą aukštojo mokslo sistemą, užtikrinančią aukštojo mokslo prieinamumą pagal kiekvieno asmens gebėjimus, būtina išspręsti šiuos pagrindinius uždavinius:
8.1. tobulinti aukštojo mokslo sistemos valdymą valstybės bei mokslo ir studijų institucijų lygmeniu;
8.2. racionalizuoti ir didinti aukštojo mokslo sistemos finansavimą naudojant naujus finansavimo šaltinius;
8.6. atlikti perspektyvinius specialistų poreikio darbo rinkoje tyrimus ir pagal jų rezultatus skirstyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas valstybinėms aukštosioms mokykloms studijų išlaidoms apmokėti; stiprinti studentų profesinę motyvaciją;
8.7. užtikrinti, kad aukštųjų mokyklų absolventų kompetencija atitiktų visuomenės ir darbo rinkos poreikius išsilavinimo ir kvalifikacijų struktūros požiūriu dabar ir ateityje;
IV. AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOS PLĖTROS KRYPTYS
Aukštojo mokslo sistemos valdymo tobulinimas
9. Aukštojo mokslo sistemos valdymo optimizavimas turi būti derinamas su mokslo, technologijų ir inovacijų sistemos valdymo pertvarka:
9.1. nustatyta klausimų, teiktinų Mokslo, technologijų ir inovacijų plėtros komisijai, parengimo tvarka, numatyta galimybė klausimus rengiant dalyvauti visoms suinteresuotoms institucijoms;
10. Siekiant aukštojo mokslo politikos formavimo ir įgyvendinimo darnos būtina:
10.1. nustatyti ekspertų (Lietuvos mokslo tarybos, pertvarkytos į Lietuvos mokslinių tyrimų tarybą, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos mokslo institutų direktorių konferencijos, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos, Studijų kokybės vertinimo centro) atitinkamas veiklos sritis taip, kad jos nebūtų dubliuojamos;
Valstybinių universitetų vidaus valdymo tobulinimas
11. Siekiant didinti valstybinių universitetų atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei, saugoti universiteto autonomiją ir vientisumą, nustatyti, kad valstybinio universiteto tarybos (toliau vadinama – taryba), kaip priežiūros institucijos, daugumą sudaro socialiniai partneriai.
12. Pavesti tarybai atlikti šias funkcijas:
12.1. nustatyti universiteto, kaip mokslo ir studijų institucijos, viziją ir misiją, tvirtinti strateginį veiklos planą ir prižiūrėti jo įgyvendinimą;
12.2. skelbti viešą konkursą universiteto rektoriaus pareigoms, svarstyti ir teikti senatui kandidatūras;
12.3. nustatyti personalo parinkimo ir vertinimo strategiją, laikantis darbuotojų skyrimo pagal kompetenciją principo;
13. Įteisinti tarybos sudarymo tvarką pagal šias nuostatas:
13.2. pusę kandidatų iš socialinių partnerių parenka universiteto senatas, iš jų vieną kandidatą – studentų atstovybė, kitą pusę – Švietimo ir mokslo ministerija;
13.3. tarybos nariai negali būti Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, savivaldybių tarybų nariai ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai;
Aukštojo mokslo sistemos finansavimo pertvarka
15. Siekiant, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema būtų konkurencinga Europos aukštojo mokslo erdvėje, būtina finansavimą padaryti racionalesnį:
15.1. įgyvendinti nuostatą, kad asmens mokymąsi valstybinių aukštųjų mokyklų pagrindinėse, vientisosiose ir antrosios pakopos studijose valstybė remia finansuodama dalį jo studijų išlaidų – ne daugiau kaip už 220 kreditų (išskyrus Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teisės aktų nustatytus atvejus) apimties studijas, šią apimtį viršijančių studijų išlaidas moka pats asmuo;
15.2. parengti trečiosios pakopos studijų finansavimo koncepciją, kurioje būtų numatytos priemonės šios pakopos studijų kokybei ir plėtrai užtikrinti;
15.3. sumažinti pagrindinių (neuniversitetinių ir universitetinių) ir magistrantūros studijų programų apimtį, kur racionalu – iki atitinkamai 120, 140, 60 kreditų, o vientisųjų studijų trukmę – iki 200 kreditų (dieninės formos – 5 metų), išskyrus Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teisės aktų nustatytus atvejus;
16. Siekiant racionaliau naudoti aukštajam mokslui skiriamas lėšas ir pritraukti naujus finansavimo šaltinius, būtina:
16.1. parengti ir įteisinti naują visų studijų formų studentų, studijuojančių valstybės biudžeto lėšomis valstybinėse aukštosiose mokyklose, studijų finansavimo modelį, pagal kurį studijų išlaidas sudaro dvi dalys: studijų įmoka ir studijų krypties kainos dalis, kurios nepadengia studijų įmoka;
16.2. planuojant ir skiriant Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas vadovautis perspektyviniais specialistų poreikio tyrimais ir sutartimi, kurią valstybinė aukštoji mokykla sudaro su Lietuvos Respublikos Vyriausybe arba jos įgaliota institucija ir kurioje numatomi ir valstybės, ir aukštosios mokyklos ilgalaikiai įsipareigojimai;
16.3. sudaryti galimybes visiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams gauti paskolas, kurių užtektų studijų įmokoms sumokėti, ir svarstyti jų kompensavimo galimybes;
16.4. parengti valstybinių aukštųjų mokyklų mokomosios ir mokslinės bazės atnaujinimo programą; jai įgyvendinti naudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas;
16.5. numatyti mokslinių tyrimų finansavimo mechanizmus Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1646 (Žin., 2003, Nr. 121-5489), įgyvendinimo programose.
17. Siekiant tobulinti paramą studentams ir užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, būtina esamą stipendijų ir paskolų pragyvenimo išlaidoms sistemą labiau orientuoti į socialinę paramą studentams:
17.1. didesnę dalį finansinei ir socialinei paramai skiriamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų naudoti paramai aukštųjų mokyklų studentams iš nepasiturinčių šeimų teikti ir naujam paramos (paskolų) fondui steigti (visi aukštųjų mokyklų studentai galėtų gauti paskolą lengvatinėmis sąlygomis, už juos laiduotų valstybė);
17.2. dalį socialinei paramai skiriamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų naudoti valstybinių aukštųjų mokyklų studentų maitinimo įstaigoms dotuoti, gyvenančių studentų bendrabučiuose studentų iš nepasiturinčių šeimų gyvenamojo ploto naudojimo išlaidoms apmokėti, kitoms lengvatoms;
Studijų turinio atnaujinimas ir aukštojo mokslo kokybės vertinimas
18. Žinių visuomenės ir žiniomis grįstos ekonomikos poreikius atitinkančiai aukštojo mokslo kokybei užtikrinti būtina:
18.1. vykdyti perspektyvinius specialistų poreikio tyrimus, pagal kurių rezultatus būtų planuojama valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo plėtra, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos studijoms ir parama studentams;
18.2. nuolat vertinti aukštojo mokslo sistemos būklę ir aukštųjų mokyklų veiklą, analizuoti vertinimo rezultatus ir rengti prognozę;
18.3. vertinant aukštųjų mokyklų veiklos rezultatus, labiau atsižvelgti į absolventų rengimo kokybę, gebėjimą įsitvirtinti darbo rinkoje, karjeros rodiklius;
18.4. atlikti visų šiuo metu veikiančių kolegijų institucinį vertinimą ir pirmojo studijų programų išorinio vertinimo pagal studijų kryptis ciklo darbus; vertinant studijų programas ir institucijas, pasitelkti užsienio ekspertus; vertinimo rezultatus skelbti visuomenei;
18.5. suderinti Lietuvos aukštojo mokslo kvalifikacijų sistemą su Europos aukštojo mokslo erdvę apimančia kvalifikacijų sąranga;
18.7. diegti bendrus europinius kokybės užtikrinimo standartus nacionalinėje kokybės užtikrinimo sistemoje, tobulinti dalinių studijų ir laipsnių pripažinimo mechanizmus, skatinti studentų ir dėstytojų mobilumą;
18.8. tobulinti Lietuvos aukštųjų mokyklų bendrų su užsienio aukštosiomis mokyklomis studijų programų rengimo, vertinimo ir registravimo tvarką;
V. PLANO ĮGYVENDINIMO ETAPAI
19. Šis Planas įgyvendinamas dviem etapais. Per pirmąjį etapą (2006–2007 metai) parengiami ir priimami teisės aktai, kurių reikia šiam Planui įgyvendinti ir veiksmingai, darniai, atsakingu valdymu, tikslingu finansavimu ir racionaliu išteklių naudojimu grindžiamai geros kokybės aukštojo mokslo sistemai sukurti. Per antrąjį etapą (2008–2010 metai) šio Plano nuostatos įgyvendinamos vadovaujantis pakeista teisine baze.
20. Per pirmąjį etapą (2006–2007 metai) numatoma:
20.2. išnagrinėti ir įvertinti:
20.2.1. galimybes visoms valstybinėms aukštosioms mokykloms dalyvauti bendrame studentų priėmime į pagrindines ir vientisąsias studijas;
20.2.3. priemones, skatinančias trečiosios pakopos studijų kokybės gerinimą, ir šios pakopos studijų finansavimo koncepciją;
20.2.4. galimybes suteikti valstybinėms aukštosioms mokykloms teisę disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu nuosavybės teise;
20.2.5. galimybes pertvarkyti valstybines aukštąsias mokyklas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas;
20.3. parengti nacionalinio lygmens priemones, skatinančias aukštos kvalifikacijos specialistus grįžti į Lietuvą;
21. Per antrąjį etapą (2008–2010 metai) numatoma:
21.2. svarstyti kito laikotarpio aukštojo mokslo sistemos galimas plėtros kryptis:
21.2.1. galimybes pereiti prie lankstesnio studentų priėmimo į valstybines aukštąsias mokyklas planavimo konkurso būdu, specialistų rengimo naudojant viešųjų pirkimų mechanizmą;
21.2.2. galimybes įteisinti nuostatą, kad universitetuose nebūtų vykdomos neuniversitetinio tipo studijų programos, kolegijose – universitetinio tipo studijų programos;
VI. LAUKIAMAS PLANO ĮGYVENDINIMO rezultataS
22. Sėkmingai įvykdyta pertvarka skatins gerinti studijų kokybę. Įgyvendinus šį Planą, palaipsniui bus atsisakyta smulkmeniško valstybinio aukštųjų mokyklų veiklos reguliavimo. Aukštosios mokyklos pačios tinkamiau spręs daugelį veiklos klausimų, bus patrauklios ir gebės konkuruoti su kitų Europos Sąjungos valstybių aukštosiomis mokyklomis.
VII. PLANO ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS IR FINANSAVIMAS
23. Šio Plano įgyvendinimo pirmojo etapo (2006–2007 metai) ir antrojo etapo (2008–2010 metai) priemones tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
24. Šio Plano įgyvendinimo stebėseną atlieka Švietimo ir mokslo ministerija, vadovaudamasi jos patvirtintais valstybės švietimo stebėsenos rodikliais.