Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-2831
2011 m. birželio 1 d. Nr. 633
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. SV-S-1139 5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-2831 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekto 1 straipsnyje keičiamame Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 99-1958; 2005, Nr. 71-2558) (toliau – keičiamas įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – iki 1993 m. kovo 11 d., tai yra 3 metais siūloma pratęsti keičiamame įstatyme šiuo metu nustatytą terminą (iki 1990 m. kovo 11 d.). Kadangi keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyti asmenys po 1990 m. kovo 11 d. kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose tarnavo priverstinai, iš esmės pagal teisingumo principą ši žala turėtų būti kompensuojama, tačiau tokiems santykiams taikytini specialūs teisės aktai – pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (Žin., 1997, Nr. 66-1609; 2007, Nr. 81-3310) ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2018). Be to, priėmus sprendimą dėl žalos tokiems asmenims kompensavimo, ji neturėtų būti kompensuojama pratęsiant laiką, už kurį skaičiuojamas stažas pareigūnų valstybinei pensijai gauti, nes šiuo atveju būtų kompensuojama ne visiems asmenims, patyrusiems žalą dėl priverstinės ilgesnės tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose), o tik tiems, kuriems taikomas keičiamas įstatymas.
2. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte siūloma didinti pareigų, kuriose dirbtas darbo laikas prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, kai asmenys dirbo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) pavaldžiose įstaigose, bet nebuvo pareigūnai ir šios pareigybės nepriskirtos statutinėms valstybės tarnautojų pareigybėms tuo metu, kai Departamentas statutintas. Aiškinamajame rašte toks pasiūlymas grindžiamas tuo, kad keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte minimi darbuotojai dirbo tokį pat darbą kaip statutiniai pareigūnai, buvo aprūpinti reikiama technika ir įranga, mokėjo su ja dirbti, laikė egzaminus ir normatyvus, dirbo su kvėpavimo organų apsaugos priemonėmis kaip statutiniai Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos ugniagesiai gelbėtojai; reikalavimai buvo tokie pat ir Departamento direktoriaus įsakymai galiojo visiems vienodai. Beje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime (Žin., 2003, Nr. 68-3094) konstatuota – „pareigūnų ir karių valstybinė pensija savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos). <...> ši pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir yra mokama iš valstybės biudžeto“. Tarnybos valstybei sąvokos negalima tapatinti su atlikto darbo ar tarnybinių funkcijų sąvoka, nes tarnyba valstybei – daug platesnė sąvoka, apimanti ir pareigūno įsipareigojimus valstybei, ši sąvoka neapsiriboja tik tarnybinių funkcijų atlikimu. Be to, pareigūno statuso išskirtinumą rodo ir specifinis asmens santykis su valstybe, kurį reglamentuoja specialūs teisės aktai, nustatantys pareigūnams daugiau įsipareigojimų valstybei ir didesnę atsakomybę. Pareigūnams, kitaip nei nestatutiniams valstybės tarnautojams, taikomi tam tikri apribojimai, o kai kuriais atvejais nustatoma ir griežtesnė atsakomybė už jų padarytus teisės pažeidimus. Pareigūnų tarnybos specifiką atspindi ir įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai asmenims, priimamiems į statutinę tarnybą, jų kvalifikacijos, sveikatos būklės, fizinio pasirengimo reikalavimai. Be to, pareigūnai duoda priesaiką. Taigi pareigūnų ir nestatutinių ugniagesių statusas iš esmės skiriasi, nors tarnybinės funkcijos panašios. Derėtų atkreipti dėmesį, kad minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarime nurodyta – „įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų. Jeigu įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, neatsižvelgtų į pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija“. Taigi sprendimas į tarnybos stažą pareigūno pensijai gauti įskaičiuoti laikotarpius, kuriuos asmuo ėjo nestatutines pareigas, Departamento statutinimo procese nepriskirtas statutinėms pareigoms, pažeistų konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.
3. Jeigu toks įstatymas būtų priimtas, jo nuostatoms įgyvendinti reikėtų papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, kurių skirti šiuo metu, esant ribotoms valstybės finansinėms išgalėms, nėra galimybių. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime (Žin., 2004, Nr. 181-6708) pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai.
4. Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2011 m. sausio 21 d. išvados dėl įstatymo projekto 5 punkte pateiktai pastabai.