LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO 35 IR 41 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1090 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO 49, 60 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO IR 71 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1383
2007 m. sausio 3 d. Nr. 5
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 1213 3 ir 6 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Nepritarti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 35 ir 41 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XP-1090 (toliau vadinama – Įstatymo projektas Nr. XP-1090) 1 straipsniui, kuriuo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853) 35 straipsnio 1 dalis papildoma nuostata, kad „vaikų mokymas gydymo įstaigose yra privalomas ir nepriklauso nuo gydymo kurso trukmės“, dėl šių priežasčių:
1.1. Privalomas mokymas stacionariose asmens sveikatos priežiūros įstaigose pažeistų vyresnių nei 16 metų vaikų, priėmusių sprendimą nutraukti mokymąsi, teises, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta vaikų pareiga mokytis pagal privalomojo švietimo programas tik iki 16 metų.
1.2. Vaikų patekimą į stacionarias asmens sveikatos priežiūros įstaigas sąlygoja sunki sveikatos būklė. Privalomas ir nepriklausomas nuo gydymo kurso trukmės mokymas gali pakenkti jų sveikatai: mokymasis yra papildomas fizinis ir psichinis krūvis. Vaikai stacionariose asmens sveikatos priežiūros įstaigose patiria stresą, jiems reikia adaptacinio laikotarpio, kad prisitaikytų prie naujos aplinkos.
1.3. Vykdant sveikatos apsaugos reformą, siekiama trumpinti gydymo trukmę stacionarioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Santariškių konsultacinio mokymo centro duomenimis, 2005 metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais gydytų ne daugiau kaip 20 dienų ir nemokomų vaikų buvo 1292. Iš jų 548 vaikai gydėsi iki 5 dienų, 450 vaikų – 5–7 dienas, t.y. 77,2 procento vaikų gydėsi ne daugiau kaip 7 dienas. Gydytojai paprastai leidžia mokiniams mokytis 8–12-tą gydymo dieną. Kelios pamokos nėra veiksminga priemonė, tačiau ji labai brangi, nes dažniausiai vaikai mokomi individualiai. Antai mokant mokinį 5 dienas, mokytojų atlyginimams ir socialinio draudimo įmokoms išleidžiama maždaug 370 litų.
1.4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalį įgyvendinančioje Vaikų mokymo gydymo įstaigose tvarkoje, patvirtintoje švietimo ir mokslo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. ISAK-132/V-36 (Žin., 2004, Nr. 103-3806), nustatyta, kad mokomi tie vaikai, kurių numatoma gydymo kurso trukmė yra ilgesnė kaip 21 diena. Mokymas gali būti pradėtas ir nuo pirmosios gydymo dienos, jeigu leidžia gydantysis gydytojas ir skyriaus, kuriame gydomas vaikas, vedėjas.
1.5. Pagal Moksleivių mokymo namuose organizavimo tvarką, patvirtintą švietimo ir mokslo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 259/153 (Žin., 2000, Nr. 25-654), mokymas namuose pasibaigus ūmiam ligos periodui ar paūmėjus ligai skiriamas, jeigu numatoma ne trumpesnė kaip 1 mėnesio intensyvaus gydymo namuose trukmė.
2. Iš esmės pritarti Įstatymo projekto Nr. XP-1090 2 straipsnio nuostatai dėl sanatorinių mokyklų priskyrimo vidurinės mokyklos tipui ir pasiūlyti, kad ši nuostata įsigaliotų nuo 2007 m. liepos 1 dienos. Sanatorines mokyklas priskyrus vidurinių mokyklų tipui, vidurinio ugdymo programai jose įgyvendinti papildomai iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, preliminariais skaičiavimais, apskritims per metus reikėtų skirti 233 tūkst. litų. 2007 metams reikiamos lėšos galėtų būti numatytos tikslinant Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą.
3. Nepritarti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49, 60 straipsnių papildymo ir 71 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-1383 (toliau vadinama – Įstatymo projektas Nr. XP-1383) dėl šių priežasčių:
3.1. Įstatymo projekto Nr. XP-1383 nuostata, numatanti, be kitų Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49 straipsnyje įtvirtintų teisių, mokytojų teisę gauti reikiamas darbo priemones ir išlaidų, susijusių su darbu, kompensavimą, yra perteklinė ir ne Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo reguliavimo dalykas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 191 straipsnyje nustatyta darbdavio pareiga užtikrinti tinkamas darbuotojo darbo sąlygas, taip pat darbui atlikti reikalingų tinkamos kokybės medžiagų ir priemonių pateikimą. Be to, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad mokytojas turi teisę į tinkamai aprūpintą darbo vietą.
3.2. Keičiamo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 60 straipsnio 1 dalies naujo 17 punkto turinys neatitinka straipsnio pavadinimo, nes 60 straipsnis reglamentuoja mokyklos steigėjo įgaliojimus, o Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato, kad aprūpinti mokytoją reikiamomis darbo priemonėmis yra darbdavio pareiga.
3.3. Keičiamo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 71 straipsnio 5 dalies nuostata, kad mokyklos steigėjas aprūpina mokytojus reikiamomis darbo priemonėmis ir kompensuoja išlaidas, susijusias su jų darbu, yra ne materialinė parama, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, normalių darbo sąlygų užtikrinimas, todėl brauktina kaip ne šio straipsnio reguliavimo dalykas.