Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 20 STRAIPSNIO 5 DALIES PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-418
2013 m. birželio 20 d. Nr. 575
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. SV-S-193 7 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalies pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-418 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) (toliau – Kodeksas) 20 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta baudžiamosios atsakomybės taikymo kai kuriems juridiniams asmenims išimtis. Pagal šią nuostatą baudžiamoji atsakomybė netaikoma valstybei, savivaldybėms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, tarptautinėms viešosioms organizacijoms. Pažymėtina, kad Kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nurodytiems juridiniams asmenims, kuriems netaikoma baudžiamoji atsakomybė, priskiriami ne visi viešieji juridiniai asmenys. Minėtame Kodekso straipsnyje nurodyti juridiniai asmenys yra specifiniai ir iš visos viešųjų juridinių asmenų kategorijos išsiskiria šiais esminiais požymiais: jie yra steigiami visuomenei svarbiems tikslams įgyvendinti (visuomeninės reikšmės funkcijoms atlikti, viešosioms paslaugoms teikti ir administruoti) ir paprastai nesiverčia ūkine veikla. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), savo jurisprudencijoje (pavyzdžiui, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas (Žin., 2009, Nr. 69-2798) lygindamas nurodytus subjektus su kitais viešaisiais juridiniais asmenimis, kurie gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, juos apibūdina kaip specifinius ir pagal teisinę padėtį, ir pagal funkcijas. Tarp šių viešųjų juridinių asmenų yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas tuo aspektu, jog vieni iš šių viešųjų juridinių asmenų gali būti, o kiti negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn, yra objektyviai pateisinamas.
2. Juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės įtvirtinimas Kodekse yra susijęs, inter alia, su įstatymų leidėjo siekiu Kodekso nuostatas suderinti su reikalavimais, kylančiais iš tarptautinių dokumentų. Kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustačius, kad baudžiamoji atsakomybė netaikoma ir politinėms partijoms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, iškiltų grėsmė, kad gali būti nevykdomi prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, kurių Lietuva privalo laikytis. Pavyzdžiui, 1995 m. liepos 26 d. Konvencijoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, parengtoje vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu (Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2004 m. vasario 12 d. įstatymu Nr. IX-2021 (Žin., 2004, Nr. 67-2354), Antrojo protokolo 1 straipsnio d punkte pateiktas sąvokos „juridinis asmuo“ apibrėžimas: juridinis asmuo – bet kuris subjektas, turintis tokį statusą pagal taikytiną nacionalinę teisę, išskyrus valstybes ar kitas valstybės institucijas, vykdančias valstybės funkcijas, bei tarptautines viešąsias organizacijas“.
3. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekto rengėjai nei Įstatymo projekto nuostatomis, nei aiškinamuoju raštu nepagrindė, kodėl nurodytiems juridiniams asmenims (politinėms partijoms, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms) taip pat turėtų būti taikomos išimtys, tai yra, kodėl ir šie juridiniai asmenys neturėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra nurodęs, jog konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; taip pat yra minėta, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).