LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
N U T A R I M A S
DĖL NACIONALINĖS KLIMATO KAITOS VALDYMO POLITIKOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO
2012 m. lapkričio 6 d. Nr. XI-2375
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3662) 3 straipsnio 3 dalimi ir įgyvendindamas 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB, nustatančią šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialus leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL 2009 L 140, p. 63), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (OL 2009 L 140, p. 136), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 85/337/EEB, direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL 2009 L 140, p. 114), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES (OL 2011 L 26, p. 1), 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), n u t a r i a:
2 straipsnis.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2375
NACIONALINĖS KLIMATO KAITOS VALDYMO POLITIKOS STRATEGIJA
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Pastaraisiais dešimtmečiais vis akivaizdžiau pasireiškianti klimato kaita kelia grėsmę aplinkai, ūkinei veiklai ir kartu pasaulio ekonomikos vystymuisi. Remiantis geriausia turima moksline informacija, pateikta Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. k. IPCC; toliau – TKKK) ketvirtojoje vertinimo ataskaitoje ir kitose paskelbtose mokslinėse studijose, nurodoma, kad didžiausią įtaką klimato sistemai daro antropogeninės kilmės medžiagos. Žmonių ūkinė veikla didina atmosferos šiluminę taršą: didėjanti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ŠESD) koncentracija stiprina natūralų šiltnamio efektą ir daro lemiamą įtaką vidutinės pasaulio oro temperatūros kilimui. Daugiausia ŠESD susidaro deginant iškastinį kurą, pramoniniuose ir žemės ūkio produkcijos gamybos procesuose, taip pat daug jų išsiskiria iš atliekų. Pagrindinės išmetamosios ŠESD – anglies dioksidas (CO2), metanas (CH4), azoto suboksidas (N2O), hidrofluorangliavandeniliai (HFC), sieros heksafluoridas (SF6) ir perfluorangliavandeniliai (PFC). Tačiau temperatūra įvairiose Žemės rutulio vietose kyla nevienodai intensyviai: tropikų platumose lėčiau, o vidutinėse ir poliarinėse platumose – sparčiau. TKKK ketvirtojoje vertinimo ataskaitoje pažymima, kad nuo XX a. pradžios pasaulio oro temperatūra pakilo 0,7 °C, Europoje – apie 1 °C. Be to, dėl intensyvesnės vandens apytakos ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos vidutinėse ir aukštose platumose atšilimą lydi padidėjęs vidutinis kritulių kiekis, kylantis pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų ledynai, nuolat mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledų plotai. Nagrinėjant klimato rodiklių – oro temperatūros, kritulių, saulės spinduliuotės ir kitų meteorologinių elementų bei reiškinių – pasiskirstymą, jų metinę eigą, išryškėja tam tikri klimato kaitos požymiai.
2. Siekiant išvengti negrįžtamų pasaulio klimato kaitos padarinių reikia, kad pasaulinis atšilimas neviršytų iki pramoninių laikų buvusios temperatūros daugiau kaip 2 °C. Kaip aprašyta Europos Komisijos (toliau – EK) dokumente „Pasaulio klimato kaitos apribojimas iki 2 °C. Gairės 2020 metams ir vėliau. Poveikio įvertinimo santrauka“, naujausias šiuo metu vykdomas tyrimas (PESETA, trumpinys iš angl. k. Projection of economic impacts of climate change in sectors of the European Union based on bottom-up analysis), kurį koordinuoja EK Jungtinis tyrimų centras, patvirtina, kad išmetamųjų ŠESD koncentraciją stabilizavus 450 ppmv CO2 ekvivalentu (toliau – CO2e), atsirastų 50 proc. tikimybė neviršyti 2 °C ribos. Išmetamųjų ŠESD koncentracija jau dabar siekia beveik 394 ppmv ir kiekvienais metais padidėja maždaug 2 ppmv. Tai „viršijimo“ scenarijus, panašus į 2006 m. Pasaulio banko atstovo Nicholo Sterno apžvalgos ataskaitoje (Stern, 2006) pateiktą 500 ppmv CO2e scenarijų. Pagal pagrindinį scenarijų viso pasaulio išmetamųjų ŠESD kiekis iki 2050 m. turėtų padidėti 86 proc., palyginti su 1990 m. lygiu. 2020 m. besivystančių šalių išmetamųjų ŠESD kiekis viršys išsivysčiusių šalių išmetamųjų ŠESD kiekį. EK atlikto ekonomikos augimui daromo poveikio įvertinimo rezultatai rodo, kad plačiau bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu įmanoma pasaulio išmetamųjų ŠESD kiekį sumažinti iki lygio, kuris leistų neviršyti vidutinės temperatūros daugiau negu 2 °C. Visos valstybės turi pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ir sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį transporto, gyvenamųjų pastatų ir paslaugų sektoriuose. Remiantis moksliniais įrodymais ir TKKK ketvirtosios vertinimo ataskaitos duomenimis, siekiant išlaikyti vidutinės pasaulio temperatūros augimo apribojimą iki 2 °C palyginti su ikipramoninio laikotarpio temperatūra, išsivysčiusios šalys, kaip grupė, turėtų įsipareigoti sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį 25–40 proc. iki 2020 m. ir 80–95 proc. iki 2050 m., palyginti su 1990 m. Tačiau labiausiai pažengusios besivystančios šalys, kaip grupė, turėtų įsipareigoti imtis veiksmų, kurie lemtų išmetamųjų ŠESD kiekio sumažėjimą 15–30 proc. iki 2020 m., palyginti su įprasta veikla.
3. Lietuvoje vykstantys klimato svyravimai yra neatsiejama viso Žemės rutulio klimato sistemoje vykstančių procesų dalis. Lietuva yra neapsaugota tiek nuo pasaulinių klimato pokyčių, tiek nuo jų padarinių, todėl Lietuvai aktualūs Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje (toliau – JTBKKK) (Žin., 1995, Nr. 23-521), Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotoje 1995 m., ir Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokole (toliau – Kioto protokolas) (Žin., 2002, Nr. 126-5735), priimtame 1997 m. Kiote, Japonijoje, ir Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotame 2002 m., įsigaliojusiame 2005 m. vasario 16 d., Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktuose ir kituose dokumentuose nustatyti klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių tikslai.
4. Kiekvienai ES valstybei narei, kaip ir kitoms ekonomiškai išsivysčiusioms ir pereinamosios ekonomikos šalims, Kioto protokole numatytas konkretus į atmosferą išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo tikslas 2008–2012 m. laikotarpiu. ES priėmė ir įgyvendino daug svarbių strateginių dokumentų ir teisės aktų, kurie užtikrino Kioto protokole nustatytų išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslų, uždavinių ir priemonių įgyvendinimą. Lietuva išmetamųjų į atmosferą ŠESD kiekį įsipareigojo sumažinti 8 proc., palyginti su Kioto protokole nurodytu 1990 m. išmestu šių dujų kiekiu.
5. Užtikrindama ES klimato kaitos politikos tęstinumą, ES Vadovų Taryba 2007 m. kovo mėn. sutarė, kad klimato ir energetikos politikoje turi būti taikomas integruotas traktavimas, siekiant tiek kovoti su klimato kaita ir jos padariniais, tiek padidinti ES energetinį saugumą ir kartu sustiprinti ES konkurencingumą. ES valstybių narių vadovai įsipareigojo užtikrinti, kad Europos ekonomikai būtų būdingas aukštas energijos efektyvumas ir mažas išmetamųjų ŠESD kiekis. Užtikrinant šio tikslo įgyvendinimą ir siekiant išsaugoti ES lyderės poziciją tarptautiniu lygiu kovos su klimato kaita srityje, 2008 m. gruodžio mėn. buvo patvirtintas Klimato kaitos ir energetikos teisės aktų paketas, kuriame įtvirtinti tikslai bus taikomi nuo 2013 m. iki 2020 m. ir kurį sudaro 4 teisės aktai: 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialus leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL 2009 L 140, p. 63) (toliau – Direktyva 2009/29/EB); 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 406/2009/EB dėl valstybių narių pastangų mažinti jų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, Bendrijai siekiant įvykdyti įsipareigojimus iki 2020 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas (OL 2009 L 140, p. 136) (toliau – Sprendimas Nr. 406/2009/EB); 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 85/337/EEB, direktyvas 2000/60/EB, 2001/80/EB, 2004/35/EB, 2006/12/EB, 2008/1/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 1013/2006 (OL 2009 L 140, p. 114), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES (OL 2012 L 26, p. 1); 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Šiame pakete siūlomos išsamios priemonės naujos Europos energetikos politikos kūrimui siekiant spręsti klimato kaitos klausimus ir skatinti ES energetikos saugumą ir konkurencingumą. Šis paketas numato ambicingus tikslus, susijusius su išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimu ir atsinaujinančios energijos šaltinių naudojimu. Šiame pakete nustatyti ES tikslai – iki 2020 m. 20 proc. sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m., ir pereiti prie 30 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo tuo atveju, jei kitos išsivysčiusios šalys taip pat įsipareigos imtis palyginamų išmetamųjų ŠESD mažinimo pastangų ir jei besivystančios šalys adekvačiai prisidės pagal savo atsakomybę ir atitinkamas galimybes iki 20 proc. padidinti atsinaujinančių energijos išteklių (toliau – AEI) dalį ir 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą.
6. Vienas iš naujausių ilgalaikės iki 2050 m. ES klimato kaitos politikos gaires apibrėžiančių dokumentų yra 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas“ (KOM (2011) 112) (angl. k. A Roadmap for moving to a competitive low carbon economy in 2050) (toliau – Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas). Šiame dokumente numatyta, kaip per artimiausią dešimtmetį ir vėliau turėtų būti plėtojamos ES politikos nuostatos siekiant: 1) pagal mokslines išvadas gerokai sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį (iki 2030 m. – 40 proc., iki 2040 m. – 60 proc., o iki 2050 m. – 80 proc., palyginti su 1990 m. išmestu šių dujų kiekiu); 2) mažinti pažeidžiamumą, susijusį su naftos kainų šuoliais ir kitomis energetikos saugumo problemomis; 3) pasinaudoti tausaus augimo ir ilgalaikių darbo vietų (susijusių su naujomis mažo anglies dioksido kiekio technologijomis) galimybėmis plačiau, tvariau ir tausiau naudojant išteklius. Įgyvendinant ilgalaikį Europos įsipareigojimą prisidėti prie kovos su klimato kaita ir numatant vidaus priemonėmis iki 2050 m. pasiekti išmetamųjų ŠESD mažinimo tikslą, siūlomas ekonomiškai efektyvus ir nuoseklus išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimas etapais. 2010 m. EK atliko ES perėjimo prie didesnio negu 20 proc. išmetamųjų ŠESD mažinimo tikslo analizę „Europos aplinkai palankios inovacijos ir augimas: galimybių pereiti prie didesnio negu 20 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo potencialas“ (angl. k. Analysis of options to move beyond 20 % greenhouse emission reductions and assessing the risk of carbon leakage) ES lygiu ir 2012 m. – darbinę analizę „Galimybių pereiti prie didesnio negu 20 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo rezultatai valstybėms narėms“ (angl. k. Commission Staff Working Paper: Analysis of options beyond 20 % GHG emission reductions: Member State results (SWD(2012) 5 final)) ES valstybių narių lygiu. Šiose analizėse įvertinti išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo potencialas ir sąnaudos ES ir valstybių narių lygiu. Tarptautiniu lygiu taip pat buvo pasiekti susitarimai, sudarantys pagrindą tarptautiniam klimato kaitos valdymo politikos reglamentavimui, kai 2012 m. gruodžio 31 d. baigs galioti Kioto protokole nustatytas 2008–2012 m. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo įsipareigojimų laikotarpis. 2011 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 11 d. Durbane (Pietų Afrikos Respublika) įvykusioje 17-ojoje JTBKKK Šalių konferencijoje ir 7-ajame Kioto protokolo Šalių susitikime sutarta dėl antrojo Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpio, prasidėsiančio 2013 m. ir truksiančio iki 2017 m. arba 2020 m., nustatymo išsivysčiusioms šalims. Taip pat pasiektas susitarimas iki 2015 m. priimti naują tarptautinį klimato kaitos valdymo susitarimą su privalomais išmetamųjų ŠESD kiekio apribojimais visoms pasaulio valstybėms, kuris įsigaliotų vėliausiai 2020 m.
7. Nacionalinė klimato kaitos valdymo politikos strategija (toliau – Strategija) 2013–2050 m. laikotarpiui rengiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3662) 3 ir 4 straipsnių nuostatomis. Strategija įgyvendina ES klimato kaitos ir energetikos paketo teisės aktus ir įsigalios 2013 m., kai baigsis Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94 (Žin., 2008, Nr. 19-685), galiojimas.
8. Strategijos paskirtis – formuoti ir įgyvendinti Lietuvos klimato kaitos valdymo politiką, nustatyti trumpalaikius (iki 2020 m.), indikatyvius vidutinės trukmės (iki 2030 m. ir iki 2040 m.) ir ilgalaikius (iki 2050 m.) tikslus ir uždavinius klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių srityse. Strategiją sudaro klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos dalys. Strategijos I skyriuje pateikiamos bendrosios nuostatos, II skyriuje – sektorių analizės išvados: su išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimu susijusių sektorių, su prisitaikymu prie klimato kaitos padarinių susijusių sektorių ir klimato kaitos valdymo politikos formavimui svarbių sektorių analizė; III skyriuje pristatyta klimato kaitos valdymo politikos vizija; IV skyriuje – klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai, išskiriant specialiuosius klimato kaitos švelninimo tikslus ir uždavinius atskirai ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais (toliau – ATL) sistemoje dalyvaujančiuose ir nedalyvaujančiuose sektoriuose; V skyriuje – specialieji prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai; VI skyriuje pateikti bendrieji prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai; VII skyriuje apibrėžiamas Strategijos įgyvendinimas ir atskaitomybė. Strategijos 1 priede pateikta Strategijos struktūra, 2 priede pateikti ES ir nacionaliniai strateginiai dokumentai, kuriais remiantis suformuluoti specialieji ir bendrieji klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai.
9. Strategijos IV–VI skyriuose nurodyti prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinius interesus ir Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Žin., 2002, Nr. 56-2233; 2012, Nr. 76-3945), nustatytas nuostatas, susijusias su klimato kaitos politikos įgyvendinimu: užtikrinti tvarų ir nenutrūkstamą energijos ir energijos išteklių tiekimą iš kaip galima įvairesnių šaltinių ir šalies energetikos sektoriaus integraciją į bendrą Europos energetikos rinką, visuotinį ir regioninį saugumą ir stabilumą, plėtoti ekologiškai saugų regioną, modernizuoti energetinę infrastruktūrą, vykdyti pastatų renovaciją ir įgyvendinti kitas energetinio efektyvumo priemones, skatinti vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, užtikrinti energetikos įmonių veiklą ekstremaliosiomis sąlygomis smarkiai sumažėjus arba visiškai nutrūkus energijos ar energijos išteklių tiekimui.
II. SEKTORIŲ ANALIZĖS IŠVADOS
10. Lietuva sėkmingai vykdo Kioto protokole įtvirtintus įsipareigojimus – per 2008–2012 m. laikotarpį 8 proc. sumažinti išmetamųjų į atmosferą ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu. 2012 m. Nacionalinės išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaitos duomenimis, 2010 m. išmetamųjų ŠESD kiekis buvo 20,809 mln. t CO2e (neįskaitant žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (toliau – ŽNKM) sektoriaus), t. y. 58 proc. mažesnis, palyginti su 1990 m. išmetamųjų ŠESD kiekiu – 49,43 mln. t CO2e. 1 paveiksle pateikiami išmetamųjų ŠESD kiekio pokyčiai per 1990–2010 m. laikotarpį.
1 pav. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekis CO2e 1990–2010 m.
(2012 m. Nacionalinė išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaita)
11. Šiame skyriuje pateikiama pagrindinių Lietuvos ekonomikos (ūkio) sektorių būklės analizė, kurios rezultatais bei ES ir nacionalinės teisės aktais ir strateginiais dokumentais, nurodytais Strategijos 2 priede, remiantis nustatyti bendrieji ir specialieji prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių ir klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai. Analizė suskirstyta į šiuos sektorius: Vandens ištekliai; Baltijos jūros regionas; Kraštovaizdis, ekosistemos ir biologinė įvairovė; Aplinkos oro kokybė; Atliekos; Miškų ūkis; Žemės ūkis; Energetika; Transportas; Pramonė; Visuomenės sveikata; Teritorijų planavimas ir regioninė politika; Mokslas; Švietimas ir visuomenės informavimas; Tarptautinis bendradarbiavimas.
12. Prisitaikymas prie klimato kaitos – tai gamtos ir žmogaus sukurtų sistemų pri(si)taikymas prie esamų arba tikėtinų klimato reiškinių ir jų teigiamo arba neigiamo poveikio (TKKK, 2007). Prisitaikant siekiama kuo mažesnėmis sąnaudomis sumažinti šiuo metu patiriamų ir ateityje numatomų patirti neigiamų klimato kaitos padarinių grėsmę ir žalą. 2009 m. balandžio 6 d. EK komunikate „Baltoji knyga. Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“ (KOM(2009) 147 galutinis) akcentuojama, kad klimato kaitos klausimą reikia spręsti dviem būdais: pirmiausia ir svarbiausia – sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, antra – reikia imtis veiksmų, kad prisitaikytume prie neišvengiamo klimato kaitos poveikio. Remiantis atliktomis studijomis dėl klimato kaitos, Lietuvoje labiausiai pažeidžiamas yra Baltijos jūros regionas, todėl prisitaikymo priemonių diegimas šiame regione ypač aktualus. Klimato kaita turės poveikį ir kitiems regionams bei vandens išteklių, kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės, aplinkos oro kokybės, visuomenės sveikatos, atliekų tvarkymo, miškų ūkio, žemės ūkio sektoriams.
13. Klimato kaitos švelninimas – tai technologijų, mažinančių išteklių naudojimą ir išmetamųjų ŠESD kiekį produkcijos vienetui, įdiegimas arba pakeitimas, t. y. klimato kaitos švelninimas skatina mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį ir didinti jų sugėrimą (TKKK, 2007). Klimato kaitos švelninimas ypač svarbus energetikos, transporto, pramonės, atliekų tvarkymo, žemės ūkio, miškų ūkio sektoriuose.
14. Sektoriai, kurie susiję tiek su prisitaikymu prie klimato kaitos, tiek su klimato kaitos švelninimo politikos formavimu, yra: transportas, energetika, pramonė, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, teritorijų planavimas ir regioninė politika, miškininkystė, mokslas, švietimas ir visuomenės informavimas, tarptautinis bendradarbiavimas.
2 pav. Sektorių pasiskirstymas pagal jų įtaką klimato kaitai ir klimato kaitos valdymo politikos formavimui
15. Analizėje naudojama 2012 m. Nacionalinės išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaitos, kurioje pateikti 2010 m. duomenys, informacija. 3 paveiksle pateiktas 2010 m. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekis (be ŽNKM) pagal sektorius.
3 pav. 2010 m. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekis pagal sektorius, CO2e
(2012 m. Nacionalinė išmetamųjų ŠESD apskaitos ataskaita)
Vandens ištekliai
16. Vienas iš didžiausių iššūkių vandens išteklių sektoriuje artimiausiu laiku – prisitaikymas prie klimato kaitos. Stiprėjant klimato kaitos poveikiui, pagrindiniai klimato kaitos padariniai vandens ištekliams: dažnėjantys potvyniai, klimato ekstremalumo didėjimas. Dėl klimato kaitos poveikio vandens ištekliams gali keistis vandens išteklių kiekybė ir kokybė, daugėti hidrotechnikos statinių avarijų, potvynių užliejamų teritorijų.
17. Svarbiausias Lietuvos klimato savybes ir tiesiogiai susijusius hidrografinio tinklo ypatumus ir paviršinio vandens išteklius lemia teritorijos geografinė padėtis. Pasaulinio atšilimo sukelto pasaulinio vandenyno lygio kilimui jautriausios Lietuvos teritorijos dalys – Lietuvos pajūrio zona ir Nemuno žemupys.
18. Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. ataskaitos „Preliminarus potvynių rizikos įvertinimas Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose“ (toliau – Rizikos vertinimo ataskaita) duomenimis, nuo 1898 m. vandens lygis Klaipėdos sąsiauryje pakilo apie 14,7 cm. Pagal didžiausią vandens lygio augimo scenarijų per XXI amžių Lietuvos pakrantėje žiemą vidutinis vandens lygis gali pakilti net iki 100 cm. Kuršių mariose labiausiai tikėtinas vidutinio vandens lygio pakilimas 27–63 cm, dėl vėjo ir Nemuno potvynių poveikio lygis gali pakilti iki 217 cm.
19. Remiantis Rizikos vertinimo atskaita, Lietuvoje nuo 1812 m. iki 2010 m. įvyko 154 stichiniai arba katastrofiniai potvyniai. Dažniausiai potvyniai kyla dėl sniego tirpsmo ir ledo sangrūdų (apie 70–75 proc. atvejų), intensyvių liūčių (apie 15 proc.). Kitos priežastys, tokios kaip vandens lygio Baltijos jūroje pakilimas, hidrotechnikos statinių avarijos ir pan., sudaro apie 15 proc. atvejų. Dažniausiai potvyniai Lietuvoje kyla pavasario ir žiemos metu, atitinkamai apie 60 proc. ir 35 proc. atvejų. Potvyniai kelia pavojų daugiau negu 5 proc. (350 tūkst. ha) Lietuvos Respublikos teritorijos, iš kurių 193 tūkst. ha sudaro žemės ūkio naudmenos, 97 tūkst. ha – miškai, 28 tūkst. ha – urbanizuotos teritorijos. Potvynių metu teršalai iš urbanizuotų teritorijų gali patekti į paviršinio vandens telkinius ir tai gali neigiamai veikti vandens telkinių būklę.
20. Lietuvos upių baseinų 2020 m. nuotėkio prognozėse išskirtinas pavasario potvynio laiko pasislinkimas į žiemos laikotarpį. Rudenį pradedantis kilti upių vanduo galiausiai perauga į vis ankstyvesnius dėl viduržiemio atlydžių pavasario potvynius. Pažymėtina, kad potvyniai kyla ne tik dėl klimato pokyčių, tam įtaką daro ir vandeniui nepralaidaus paviršiaus ploto didėjimas (urbanizacija).
21. Prognozuojamas klimato ekstremalumo didėjimas, kuris pasireikš stipriomis liūtimis, staigiais atlydžiais ir speigais, ilgalaikėmis sausromis ar dideliais karščiais, turės įtakos vandens masių tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių apykaitai, paviršinio vandens išteklių kokybės svyravimams. Tokius svyravimus numatyti ir kontroliuoti bus daug sunkiau.
22. Lietuvoje požeminio nuotėkio dalis bendrame nuotėkyje 2020 m. išliks gana stabili, nedaug pakis tik jo dydžių reikšmės ir pasiskirstymas per metus. Į klimato pokyčius greičiausiai reaguoja gruntinis vandeningasis sluoksnis, kurio vanduo vis dar vartojamas daugelyje kaimo vietovių individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu. Pažymėtina, kad geriamojo vandens ištekliai Vilniaus, Kauno ir kitų miestų prieupinėse vandenvietėse mažiau jautrūs gruntinio vandens lygio pokyčiams. Geriamojo vandens trūkumas Lietuvoje šiuo metu nėra aktualus. Prognozuojami sausros laikotarpiai šiltuoju metų laikotarpiu reiškia, kad reikia pasirengti aprūpinti gyventojus geriamuoju vandeniu nusekus gruntiniams vandenims ir išdžiūvus šuliniams. Ateities aprūpinimas geriamuoju vandeniu turėtų būti orientuotas į gilesnius spūdinius sluoksnius, kurių ištekliai mažiau priklauso nuo klimato sąlygų.
23. Prognozuojamas drėgmės kiekio padidėjimas, ypač žiemos–pavasario sezono metu, sutampantis su gruntinio vandens lygio kilimo periodais, reiškia, kad gali padidėti pašlapusių žemių plotai. Dėl kylančio gruntinio vandens lygio didėja jo jautrumas taršai, t. y. didėja pavojus, kad į jį pateks teršalų, todėl reikia atkreipti dėmesį į melioracijos įrenginių būklę.
Baltijos jūros regionas
24. Pajūrio regionas yra Lietuvos vakarinėje dalyje. Jam priklauso Klaipėdos miesto ir rajono, Neringos, Palangos miesto, Kretingos rajono, Šilutės rajono savivaldybės. Pajūrio regiono plotas – 4 298 km2, Lietuvai priklausanti jūros kranto linija – 90,66 km (Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas, VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras, 2007). Klaipėda, kaip didžiausias pajūrio regiono miestas, yra stambus Lietuvos transporto mazgas, kuriame susijungia jūrų, autotransporto, oro ir geležinkelių keliai tarp Rytų ir Vakarų. Lietuvos pajūris yra vienas iš klimato kaitai jautriausių regionų Lietuvoje, priklausantis pietryčių Baltijos regionui, kuris patirs didžiausius pokyčius dėl klimato kaitos XXI amžiuje.
25. Lietuvos teritorijoje esančiai Baltijos jūros pakrantei, priekrantės ekosistemoms, taip pat vietos gyventojams daugiausia įtakos turės jūros lygio kilimas, vis dažnėjančios audros ir uraganiniai vėjai, jūros ir Kuršių marių vandens šiltėjimas ir druskingumo pokyčiai, sausringumo didėjimas ir vis dažnesnės karščio bangos, vasaros ir žiemos oro temperatūros kilimas, liūčių dažnėjimas ir vis dažnesni jų sukelti poplūdžiai, ultravioletinės (UV) spinduliuotės suintensyvėjimas (Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas, VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras, 2007). Remiantis A. Bukančio ir kitų autorių leidiniu „Klimato kaita: prisitaikymas prie jos poveikio Lietuvos pajūryje“, seklūs, smėlėti krantai, o būtent tokie ir vyrauja Lietuvoje, yra viena kaičiausių bei jautriausių aplinkos pokyčiams vietų Žemėje. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys kranto būklę, yra dažnėjančios audros ir pasikartojantys uraganiniai vėjai (perpusto smėlį krante ir sukelia jūros bangavimą), bangos ir jų sukelta vandens patvanka bei srovės, jūros lygio kaita ir žmogaus ūkinė veikla.
26. Vandenynų ir jūrų vandens lygio pokyčiai yra svarbūs klimato kaitos indikatoriai. Analizuojant daugiametę vidutinio metinio jūros lygio kaitą ties Klaipėda, išskirti du laikotarpiai, kuriais jūros lygio kilimo intensyvumas ryškiai skiriasi. Tai 1898–1975 m. laikotarpis, kai vidutinis jūros lygis kilo santykinai lėtai (apie 0,4 mm per metus), ir 1976–2005 m. laikotarpis, kai jūros lygis kilo greičiau (apie 3,9 mm per metus). Nors dėl tokio lygio kilimo užlietų sausumos plotų Lietuvos pakrantėse neišryškėjo, banginė patvanka audrų metu stipriau ardo krantus (Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas, VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras, 2007). Dėl dažnesnių audrų ir didesnių padarinių kyla pavojingų reiškinių perspėjimo sistemos kūrimo ir tobulinimo poreikis.
Kraštovaizdis, ekosistemos ir biologinė įvairovė
28. Kraštovaizdis yra svarbus šalies teritorinis išteklius, apimantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonėms gyventi ir veikti. Kraštovaizdis yra tautinės tapatybės pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029; 2009, Nr. 121-5215). Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526 (Žin., 2004, Nr. 174-6443), nurodyta, kad pagrindinės kraštovaizdžio politikos kryptys yra: užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio formavimo socialines, ekonomines ir ekologines funkcijas; užtikrinti kraštovaizdžio apsaugą, naudojimą, tvarkymą, planavimą ir krašto saviraiškos bruožus; palaikyti ir didinti turimą šalies biologinę įvairovę, kraštovaizdžio teritorinę erdvinę struktūrą ir jo potencialą; optimizuoti kultūrinio kraštovaizdžio kryptingą formavimą; suderinti kraštovaizdžio architektūrinę erdvinę kompoziciją.
29. Lietuvoje vyrauja kaimiškojo tipo kraštovaizdis, kuris užima apie 75 proc. šalies teritorijos. Apie 10 proc. užima sparčiai besiplečiantis miestiškasis, urbanizuotas kraštovaizdis. Vertingiausi Lietuvos kraštovaizdžiai išskirtini pajūrio (Kuršių nerija, Nemuno delta, žemyninė Baltijos jūros pakrantė), Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų ir Sūduvos aukštumos, Nemuno vidurupio slėnis.
30. Pasauliniai klimato pasikeitimai, dažnesnės uraganinės audros, pasaulinio vandenyno lygio kilimas, smėlio išteklių Baltijos jūros krante ir priekrantėje mažėjimas ir kiti gamtiniai ir antropogeniniai veiksniai skatina krantų ardymą, todėl krantotvarkai ir galimai užliejamų teritorijų apsaugai būtinas vis didėjantis dėmesys ir reikiamos lėšos sistemingam krantotvarkos priemonių įgyvendinimui. Įgyvendinant krantotvarkos programose numatytas priemones, Lietuvos pajūrio kranto būklė keliuose ruožuose pagerėjo (pvz., Palangos centrinių paplūdimių ruožas), tačiau tikėtina, kad bendras išplaunamų kranto ruožų ilgis nuo 25 km (2008 m.) padidės iki 32 km (2023 m.).
31. Remiantis Biologinės įvairovės išsaugojimo ir saugomų teritorijų ir planavimo bei tvarkymo 2007–2013 m. programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. D1-509 (Žin., 2007, Nr. 107-4391), 2007 m. duomenimis, natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos (miškai, pelkės, pievos, vandenys ir smėlynai) užima daugiau kaip trečdalį Lietuvos teritorijos. Daugiausia augalų ir gyvūnų rūšių yra miškuose – Lietuva yra mišriųjų miškų gamtinėje zonoje. Pagal ES taikomą biogeografinį rajonavimą Lietuva yra borealinio (šiaurinio) biogeografinio regiono pietiniame pakraštyje. Tik nedidelė Lietuvos dalis patenka į žemyninį biogeografinį regioną. Ši aplinkybė lemia didelę rūšių ir natūralių buveinių įvairovę, kuri susiformavo dėl abiejų minėtų biogeografinių regionų įtakos. Lietuvoje dar yra natūralių ar pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena įvairios augalų, gyvūnų, grybų rūšys, jau išnykusios kitose Vakarų Europos valstybėse. Lietuvoje yra Europos Bendrijos svarbos buveinių, kurios įtrauktos į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 1992 L 206, p. 7) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo adaptuojanti tam tikras direktyvas aplinkos srityje (OL 2006 L 363, p. 368), priedų sąrašus.
32. 2011 m. Valstybinio aplinkos monitoringo duomenimis, gamtinių ekosistemų biologinės įvairovės būklė pastaraisiais metais lėtai gerėja, tačiau atskiri kraštovaizdžio ir gamtinių buveinių tipai patiria didelių permainų tiek dėl renatūralizacijos procesų, tiek dėl stichinės urbanizacijos.
33. Ekologinių reikmių tenkinimo požiūriu Lietuvos miškingumas (33,2 proc.) pakankamas. Miškų plotų didinimas ekologinių problemų neišsprendžia, tačiau svarbus dėl išmetamųjų ŠESD kiekio absorbavimo. Svarbus ekonominis veiksnys – racionalus žemės panaudojimas. Nors nenaudojamų žemių plotų vis mažėja, bet Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. dar buvo 145,6 tūkst. ha nenaudojamos žemės ir 22,7 tūkst. ha pažeistos žemės. Didžioji šių žemių dalis (72 proc.) yra valstybės nuosavybė. Apželdinus šias žemes, šalies miškingumas padidėtų apie 3 proc.
34. Dėl klimato kaitos į Lietuvos miškus gali atkeliauti naujos rūšys ar išplisti Lietuvos miško ekosistemose buvusios negausios ir nebūdingos rūšys, taip pakeisdamos nusistovėjusius fitocenotinius ryšius. Įvairūs neigiami biotiniai ir abiotiniai veiksniai (kenkėjų masinio dauginimosi židiniai, ligos, audros, kiti klimato veiksniai) gali neigiamai paveikti miškų gyvybingumą, produktyvumą, jų apsaugines ir socialines funkcijas. Galimi klimato pokyčiai (karštos ir sausos vasaros) gali padidinti gaisrų kilimo pavojų.
35. Saugomų gamtinių teritorijų plotas per 1995–2010 m. laikotarpį padidėjo 292,3 tūkst. ha ir dabar sudaro 15,6 proc. šalies teritorijos. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), formuojamas gamtinis karkasas – vientisas gamtinio ekologinio kompensavimo teritorijų tinklas, užtikrinantis ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, kitų aplinkosaugai svarbių teritorijų ar buveinių, taip pat augalų ir gyvūnų migraciją tarp jų. Ši struktūra sudaro daugiau negu 60 proc. Lietuvos teritorijos. Gamtinio karkaso ir kitų saugomų teritorijų apsauga ir tvarkymas, ūkinės veiklos jose reguliavimas užtikrina šalies kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą.
36. Klimato kaitos poveikio nustatymą apsunkina tai, kad poveikio ekosistemoms ir biologinei įvairovei tyrimų Lietuvoje atliekama akivaizdžiai nepakankamai. Per pastaruosius kelis dešimtmečius stebimi sezoniniai atskirų gyvūnų rūšių populiacijų gausos ir migracijos laiko bei krypčių pokyčiai gali būti siejami su klimato kaita. Dėl šios priežasties biologinės įvairovės, augalijos ir gyvūnijos tyrimai ir apsauga, saugomų teritorijų išskyrimas, ypač jų tvarkymas, Lietuvoje kartais atliekamas nevisiškai įvertinant gamtinius procesus ir klimato kaitos sąsajas. Iki šiol Lietuvoje nėra atlikta išsami biologinės įvairovės studija, todėl sudėtinga atsakyti į klausimus, kaip klimato kaita veikia ar tuo labiau paveiks ateityje mūsų krašto biologinę įvairovę.
Aplinkos oro kokybė
38. Pastaruosius kelerius metus aplinkos oro kokybė Lietuvos miestuose buvo nebloga, t. y. per metus užfiksuotas aplinkos oro kokybės normų viršijimų atvejų skaičius nebuvo didesnis už leidžiamų viršyti dienų skaičių. Kai kuriose šalies aglomeracijose 2010 m. didėjo sieros dioksido, azoto dioksido, anglies monoksido kiekiai ir stebėtas laikinas kietųjų dalelių koncentracijos padidėjimas, kuris daugiausia sietas su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu.
39. Lietuvos antropogeninės veiklos indėlis pasaulio CO2 kiekyje vertinamas apie 0,05 proc., tačiau ir toks iš esmės mažas kiekis nuolat prisideda prie atmosferos šiltnamio efekto didinimo.
40. Lietuvos oro kokybę formuoja vietinių aplinkos oro taršos šaltinių ir pasaulinės atmosferos cirkuliacijos procesų sąveika. Transporto, pramonės ir energetikos objektų išmetami teršalai miestuose, taršos iš šiluminių elektrinių padidėjimas nutraukus Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą, tarša iš kitų Europos regionų atnešamais teršalais, įvertinant išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimo atmosferoje sinerginį efektą, nesudaro palankių prielaidų gerėti aplinkos oro kokybei ilgalaikėje perspektyvoje.
41. Įgyvendindama 1979 m. Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją (Žin., 2001, Nr. 29-919) ir 1999 m. Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Protokolo dėl rūgštėjimo, eutrofikacijos ir pažemio ozono mažinimo, ratifikuotą Lietuvos Respublikos 2004 m. vasario 5 d. įstatymu Nr. IX-2008 (Žin., 2004, Nr. 44-1438) (toliau – Geteborgo protokolas), nuostatas, Lietuva įsipareigojo užtikrinti, kad 2010 m. ir kiekvienais vėlesniais metais į atmosferą išmetamo sieros dioksido kiekis neviršytų 145 tūkst. t, azoto oksidų – 110 tūkst. t, nemetaninių lakiųjų organinių junginių – 92 tūkst. t ir amoniako – 84 tūkst. t.
42. Lietuvos ir ES teisės aktais bei veiksmų planais reguliuojamas į aplinkos orą patenkančių teršalų kiekis ir sudaromos sąlygos valdyti aplinkos oro kokybę. Aplinkos apsaugos agentūra per aplinkos oro stebėsenos sistemą renka duomenis ir pateikia objektyvią informaciją apie Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos protokolais reguliuojamų į atmosferą išmetamų teršalų – sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių junginių, amoniako ir kietųjų dalelių, taip pat sunkiųjų metalų, patvariųjų organinių ir kitų teršalų, išmetamųjų ŠESD ir ozono sluoksnį ardančių medžiagų – kiekio ir koncentracijos aplinkos ore pokyčius, kitus veiksnius, lemiančius klimato kaitą, aplinkos rūgštėjimą ir eutrofikaciją.
Atliekos
44. 2010 m. išmetamųjų ŠESD kiekis atliekų tvarkymo sektoriuje sudarė 1,161 mln. t CO2e, t. y. apie 5,58 proc. bendrojo nacionalinio išmetamųjų ŠESD kiekio srauto, neįskaičiuojant išmetamųjų ŠESD kiekio absorbavimo ŽNKM sektoriuje.
45. Pagrindinės ŠESD atliekų sektoriuje yra metanas (CH4). 2010 m. atliekų sektoriuje metano išmesta 1,079 mln. t CO2e. Pagrindinis išmetamųjų metano dujų šaltinis atliekų sektoriuje yra biologiškai skaidžios atliekos, šalinamos sąvartynuose (2010 m. sudarė 88 proc. metano), ir metanas, susidaręs nuotekų tvarkymo sektoriuje (2010 m. sudarė 12 proc.). Paminėtina, kad sąvartynuose susidariusios dujos gali būti sudeginamos fakele arba naudojamos šilumos, elektros energijos gamybai. 2011 m. Lietuvoje komunalinės atliekos nebuvo deginamos. Lietuva turi didelį potencialą mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį atliekų sektoriuje. Tam turėtų būti statomi atliekų deginimo įrenginiai, kurie, degindami netinkamas perdirbti ir energetinę vertę turinčias atliekas, tiektų šilumą ir elektros energiją, mažėtų į sąvartynus patenkančių atliekų, kurios lemia mažesnį išmetamųjų ŠESD kiekį iš sąvartynų.
46. Savivaldybių administracijų duomenimis, 2010–2011 metais 94 proc. gyventojų buvo suteikta komunalinių atliekų tvarkymo paslauga. Nuo 2009 m. visos atliekos šalinamos ES reikalavimus atitinkančiuose sąvartynuose. Gamybinės biologiškai skaidžios atliekos yra šalinamos sąvartynuose kartu su komunalinėmis atliekomis. Atliekų šalinimas sąvartynuose vis dar išlieka pigiausiu atliekų tvarkymo būdu, todėl juose šalinama net 91 proc. komunalinių atliekų ir 62 proc. gamybinių atliekų. 2010 m. sąvartynuose pašalinta 86 proc. komunalinių atliekų ir 55 proc. gamybinių atliekų. Tai rodo, kad sąvartynuose šalinamų komunalinių ir gamybinių atliekų mažėja. 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo tiek susidarančių (2009 m. susidarė 3 647 tūkst. t, 2010 m. – 3 992 tūkst. t), tiek sutvarkytų gamybos ir kitos ūkinės veiklos atliekų. 2009 m. susidarančių komunalinių atliekų buvo 361 kg vienam gyventojui per metus, 2010 m. – 381 kg vienam gyventojui per metus, 2020 m. prognozuojama 464 kg vienam gyventojui per metus, 2050 m. – 600 kg vienam gyventojui per metus.
47. Komunalinių atliekų sraute biologiškai skaidžios atliekos sudaro apie 60 proc. Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai diegiamos žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės, tačiau surenkamos ir sutvarkomos žaliosios atliekos sudaro tik apie kelis procentus komunalinėse atliekose susidarančio biologiškai skaidžių atliekų kiekio.
48. Lietuvos regionuose įgyvendinami projektai, kuriais siekiama išplėsti komunalinių ir gamybinių atliekų tvarkymo sistemą, kartu užtikrinant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymą. Iki 2014 m. numatyta pastatyti atliekų apdorojimo įrenginius didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kuriuose turi būti apdorotos biologiškai skaidžios atliekos. Didžiausias leistinas šalinti komunalinių biologiškai skaidžių atliekų kiekis 2020 m. turi būti ne daugiau kaip 253 900 t per metus.
49. Dėl nepakankamo įdiegtų įrenginių, skirtų dumblui apdoroti, pajėgumo, miestų buitinių nuotekų valymo įrenginiuose susikaupiančio dumblo perteklius turi neigiamą poveikį klimato kaitai. Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499; 2007, Nr. 122-5003), numatyta, kad ne vėliau kaip iki 2013 m. nuotekų dumblo šalinimas sąvartynuose, dumblo aikštelėse ar kitose kaupyklose turi būti nutrauktas, todėl tikėtina, kad nuo 2013 m. bus apdorota bent 50 proc. susikaupiančio dumblo.
Miškų ūkis
51. Pastarąjį dešimtmetį šalies miškingumas didėjo. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio 1 d. miško žemės plotas užėmė apie 2,17 mln. ha, arba 33,2 proc., šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. miško žemės plotas padidėjo 125 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 1,9 proc. Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, 2011 m. sausio 1 d. bendras medienos tūris siekė 489,48 mln. m3. Lietuvos miškuose didžiausią plotą užima spygliuočių medynai (56,3 proc.; lapuočių medynai – 43,7 proc.). Miškų (plotų ir medienos tūrių) ištekliai ir vis didėjantis miškingumas sudaro tinkamas sąlygas subalansuotam visuomenės poreikių tenkinimui, miškų ūkio veiklos plėtrai ir neigiamos klimato kaitos įtakos mažinimui.
52. Dėl geografinės padėties, meteorologinių veiksnių, medynų struktūros Lietuvos miškai yra šiek tiek daugiau negu vidutiniškai degūs ir todėl kiekvienais metais kyla keli šimtai gaisrų, bet dėl organizuotos priešgaisrinės apsaugos jie paprastai neišplinta ir dideli plotai neišdega.
53. Dėl organizuotos sanitarinės miškų apsaugos bendra medynų būklė nėra bloga, nors atskirais laikotarpiais kenkėjų ir ligų masinis išplitimas padarė nemažai žalos.
54. Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 569 (Žin., 2012, Nr. 61-3058), paskirtis – įgyvendinti ilgalaikę Lietuvos miškų ūkio politiką, kuri derėtų su kitų susijusių sričių politika, paremtą šalies tradicijomis, ES teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų reikalavimais, ir nustatyti miškų sektoriaus plėtros tikslus ir uždavinius laikotarpiui iki 2020 m. Programoje numatytas strateginis miškų ūkio plėtros tikslas, kiti miškų ūkio plėtros tikslai, uždaviniai šiems tikslams pasiekti, jų vertinimo kriterijai. Programos priede pateikti programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir jų reikšmės 2011 m., 2015 m., 2020 m. Vienas iš numatytų strategijoje tikslų yra didinti miškingumą apželdinant nenaudojamas ir žemės ūkiui mažai tinkamas žemes. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. šalyje buvo 168,3 tūkst. ha žemės ūkiui nenaudojamos ir netinkamos naudoti žemės, iš jos – 145,6 tūkst. ha nenaudojamos žemės ūkiui ir 22,7 tūkst. ha pažeistos žemės. Apželdinus visą šią žemę, šalies miškingumas padidėtų apie 3 proc. Programoje numatyta 7 kartus – nuo 70 tūkst. m3 iki 500 tūkst. m3 – kiekvienais metais padidinti miško kirtimo atliekų paėmimą biokuro gamybai.
Žemės ūkis
55. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos žemės ūkis tapo vienu stabiliausiai dirbančių Lietuvos ūkio sektorių. Susiformavę privatūs nuosavybės santykiai, sukurtos piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo teisinės sąlygos sudarė prielaidas žemės rinkai formuotis, tačiau Lietuvos žemės ūkio politikos siekis – sustiprinti šeimos ūkių, kaip žemės ūkio gamybos pagrindo, gamybinį ir ekonominį pajėgumą dar nėra pasiektas, todėl tobulintina ūkių struktūra, kuriant paskatas formuotis vidutinio dydžio šeimos prekiniams ūkiams ir sudarant palankias socialines ir ekonomines sąlygas darniai kaimo vietovėms vystytis. Kryptinga Lietuvos žemės ūkio politika pasitarnavo puoselėjant šias sritis: tolygiai išplėtotas žemės ūkio mokslo, mokymo ir konsultavimo institucijų tinklas, kuris sudaro galimybes vykdyti žemdirbių ir kaimo gyventojų kvalifikacijos kėlimą, o sukauptas didelis intelektinis potencialas – plėtoti žemės ūkio gamybos technologijas ir inovacijas; sėkmingai plėtojama kaimo žmonių savivalda; išsaugotas vaizdingas kraštovaizdis sudaro sąlygas rekreacinių galimybių plėtrai ir naujoms paslaugoms plėtotis. Šios žemės ūkio stiprybės ir deramas dėmesys agrarinei aplinkosaugai, gamybos efektyvinimui ir ūkių struktūros tobulinimui sukuria sąlygas stabiliam sektoriaus augimui ir Lietuvos kaimo gerovės kūrimui.
56. Pagal leidinio „Lietuvos Respublikos žemės fondas 2012 m. sausio 1 d.“, rengiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kartu su VĮ Registrų centru, duomenis, žemės ūkio naudmenos sudarė 3,46 mln. ha, iš jų: ariamoji žemė – 2,93 mln. ha, pievos ir ganyklos – 0,48 mln. ha. Tokia žemės naudmenų struktūra sukuria prielaidas tausiai ir subalansuotai žemės ūkio gamybos plėtotei. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro registro duomenimis, 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje vyravo valdos, kuriose esamas žemės plotas mažesnis negu 10 ha, – šios valdos sudarė 78,55 proc. visų valdų skaičiaus (2011 m. sausio 1 d. – 85,7 proc.). Stambūs, turintys daugiau kaip 100 ha žemės ūkio naudmenų, ūkiai 2012 m. sausio 1 d. sudarė 1,38 proc. (2011 m. sausio 1 d. – 0,93 proc.), nuo 10 iki 50 ha – 17,56 proc. (2011 m. sausio 1 d. – 12,03 proc.), nuo 50 iki 100 ha – 2,13 proc. (2011 m. sausio 1 d. – 1,34 proc.) visų valdų. Sumažėjus bendram valdų skaičiui, vidutinių ir stambesnių valdų procentinis santykis padidėjo.
57. Šiaurinėje, vidurio ir pietvakarinėje Lietuvoje natūralus žemės našumas sudaro prielaidas sėkmingai plėtoti mišrius ūkius (pieno ir mėsos, auginti kviečius, rugius, vaisius ir daržoves, rapsus, cukrinius runkelius ir kitus šioms platumoms būdingus augalus ir gyvulius). Tuose rajonuose palankios sąlygos plėtoti aplinką tausojančią ir ekologinę žemės ūkio gamybą.
58. 2010 m. žemės ūkio ir susijusių veiklų sukurta pridėtinė vertė sudarė 2,7 proc. bendrosios pridėtinės vertės. Pastaraisiais metais žemės ūkio ir susijusios veiklos rūšių sukurta bendroji pridėtinė vertė mažėja. Bendrosios pridėtinės vertės mažėjimas galėjo būti nulemtas sumažėjusio žemės ūkio produkcijos masto dėl nepalankių klimato sąlygų ir žemės ūkio augalų derlingumo mažėjimo dėl dirvožemio erozijos ir jo degradacijos, kurią paskatino intensyvėjantis chemizuotų technologijų taikymas žemdirbystėje ir kitų pramonės šakų spartesnis augimas. Dirvožemio degradacija, biologinės įvairovės nykimas ir dėl klimato kaitos dažnėjantys bei intensyvūs ekstremalieji meteorologiniai reiškiniai ir sezoniniai kritulių režimų pokyčiai turi neigiamos įtakos javų derliui, gyvulininkystės valdymui ir gamybos vietoms. Atsižvelgiant į tai, kyla poreikis kurti krizių prevencines ir krizių valdymo priemones ir jas įgyvendinti.
59. Parengtoje Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcijoje numatoma, kad gyvulininkystė Lietuvoje yra svarbi žemės ūkio sritis. Šios srities plėtrai šalyje yra palankios gamtinės sąlygos, susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis. Gyvulininkystė (ypač galvijininkystė) yra reikšminga aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais maisto produktais ir svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvulininkystės produktai sudaro apie pusę žemės ūkio produkcijos (2010 m. – 52,5 proc.). Klimato atšilimas ir dažnėjantys ekstremalieji reiškiniai turės tiesioginės įtakos gyvulių sveikatai, augimui ir produkcijai, taip pat jų reprodukcijai. Prognozuojama, kad atsiras ir netiesioginių padarinių, nes pakis ganyklų ir pašarinių pasėlių derlingumas ir gyvulių ligų pasiskirstymas.
60. Pagrindinės priemonės prisitaikymo prie klimato kaitos srityje yra susijusios su geriausiai prie naujų sąlygų pritaikytų augalų rūšių plėtojimu, naujų veislių kūrimu, kurioms išvesti reikalingi moksliniai tyrimai ir stebėsena. Ūkio subjektų, dirbančių žemės ūkio sektoriuje, sąmoningumo didinimas dirvožemio kokybės atkūrimo ir palaikymo bei klimato kaitos srityse sudarytų palankesnes sąlygas biologinę įvairovę ir gamtinius išteklius tausojančių, veiksmingų naujovių įdiegimui.
61. Žemės ūkio sektorius 2010 m. sudarė apie 21,4 proc. šalies išmetamųjų ŠESD kiekio (be ŽNKM), arba 4,458 mln. t CO2e. Išmetamųjų ŠESD kiekis žemės ūkyje 2010 m. buvo 55,36 proc. mažesnis, palyginti su 1990 m. išmestu šių dujų kiekiu, ir šį sumažėjimą daugiausia lėmė gyvulių mažėjimas. Lietuvai nustatytiems privalomiems metiniams išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslams iki 2020 m. pasiekti ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose leistinas ne didesnis kaip 2 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimas per metus žemės ūkio sektoriuje, palyginti su 2010 m. išmestu kiekiu šiame sektoriuje.
62. Išmetamųjų ŠESD šaltiniai Lietuvos žemės ūkio sektoriuje yra azoto suboksido (N2O) išsiskyrimas iš žemės ūkiui naudojamos dirvos (2010 m. sudarė 56,27 proc. žemės ūkio išmetimų), išmetamųjų metano dujų kiekis, išsiskiriantis galvijų ir paukščių žarnose vykstančios fermentacijos metu (atitinkamai 26,8 proc.), ir metano ir azoto suboksido dujos, išsiskiriančios tvarkant mėšlą (atitinkamai 16,9 proc.). Azoto suboksido dujos sudaro apie 63 proc. visų išmetamųjų ŠESD kiekio žemės ūkyje ir metano dujos – apie 37 proc.
63. Miškų ir agrarinių teritorijų dirvožemis yra natūralus CO2 absorbentas. 2003 m. persvarstyta 1972 m. Europos dirvožemio chartija, patvirtinta Europos Tarybos Ministrų Kabineto rezoliucija Nr. (72) 19, liudija, kad tarptautiniu mastu labiau pripažįstama dirvožemio apsaugos svarba. Kioto protokole pabrėžiama, kad dirvožemyje yra pagrindinės CO2 atsargos, kurias reikia apsaugoti ir kiek įmanoma didinti. Biologinės įvairovės konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. (Žin., 1995, Nr. 69-1662), dirvožemio biologinė įvairovė įvardijama kaip ypatingo dėmesio reikalaujanti sritis.
64. Didžiausiomis grėsmėmis dirvožemiui, kaip gamtos ir ekonominiam ištekliui, Lietuvoje laikoma: agrarinėse teritorijose – dirvožemių derlingumo palaikymo požiūriu netinkami ūkininkavimo būdai, urbanizuotose teritorijose ir jų aplinkoje – užstatymu mažinami plotai, paviršinės erozijos suaktyvėjimas.
65. Dėl kylančios temperatūros ir ekstremalių oro reiškinių iš dirvožemio išsiskiria daugiau ŠESD, kyla organinių medžiagų sumažėjimo grėsmė. Visa tai verčia manyti, kad dirvožemių degradacija vyks ir toliau, ir galbūt greičiau.
66. Pagrindinės priemonės išmetamųjų ŠESD kiekiui mažinti yra darnios ir tausios žemės ūkio veiklos plėtojimas bei vienos veiklos keitimas kita veikla, pavyzdžiui, pievininkystė tose vietose, kuriose nėra vykdoma žemdirbystė, vienos rūšies gyvulių keitimas kita rūšimi, ekologinė ir aplinką tausojanti žemdirbystė, ganiavos laiko keitimas, mėšlo tvarkymo sistemų pakeitimas kita, biodujų įrenginių įdiegimas. Pagrindinės kliūtys biodujų įrenginių plėtrai Lietuvoje yra lėšų trūkumas, ribotas gautos šilumos energijos panaudojimas, ūkių dydis, prisijungimo prie gamtinių dujų, elektros ir šilumos tiekimo infrastruktūros apribojimai.
Energetika
67. Kaip pagrindinės priemonės, siekiant sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį energetikos sektoriuje, numatomos energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir energijos gamybos iš AEI ir atominės energijos skatinimas.
68. Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo, palyginti su ES vidurkiu, svyravo, nedaug jį viršydama arba mažėdama. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvos priklausomybė nuo importuojamo organinio kuro gerokai išaugo, t. y. padidėjo nuo 48,8 proc. 2009 m. iki 79,4 proc. 2010 m. ir gerokai viršijo ES vidurkį. 2010 m., palyginti su 2009 m., kuro ir energijos buvo importuota 15,3 proc. daugiau, iš jų: gamtinių dujų – 13,5 proc., akmens anglių – net 48,8 proc. daugiau negu 2009 m.
69. Palyginti su 2009 m., energijos vartojimas 2010 m. padidėjo 3,7 proc.; Lietuvos statistikos departamento duomenimis, galutinės energijos vartojimo paskirstymas tarp sektorių 2005–2010 m. buvo toks: namų ūkiai ir paslaugų sektorius – 40–47 proc.; transportas – 32–38 proc.; pramonė – 17–21 proc.; žemės ūkis – 2,3 proc.; statyba – 0,8–1,2 proc.; žvejyba – 0,1 proc.
70. Nors energijos vartojimo efektyvumas nuosekliai didėja visuose sektoriuose, tačiau energijos vartojimo efektyvumo didinimo potencialas dar neišnaudotas. Remiantis 2009 m. EK užsakymu atlikta studija (angl. k. Fraunhofer-Institute for Systems and Innovation Research, ENERDATA, Institute of Studies for the Integration of Systems ISIS. Energy Savings Potentials in EU Member States, Candidate Countries and EEA Countries commissioned by the European Commission; Directorate-General Energy and Transport. Report. 2009), šalies bendras galutinės energijos taupymo ekonominis potencialas 2020 m. sudarys 537 kilotonų naftos ekvivalento (ktne) esant žemam skatinimui (toliau – ŽSK) ir 759 ktne esant aukštam skatinimui (toliau – ASK). Didžiausias galutinės energijos taupymo potencialas transporto sektoriuje – 44 proc. nuo viso galutinės energijos taupymo potencialo ŽSK atveju ir 41 proc. nuo viso galutinės energijos taupymo potencialo ASK atveju. Pramonėje atitinkamai – 27 ir 20 proc., namų ūkiuose – 15 ir 24 proc. Didžiausias kuro sunaudojimo šildymui taupymo potencialas 2020 m. namų ūkiuose – 44 proc. ŽSK atveju ir 56 proc. ASK atveju. Didžiausias elektros energijos taupymo potencialas pramonėje – 54 proc. ŽSK atveju ir 55 proc. ASK atveju. Paslaugų sektoriuje atitinkamai – 38 ir 35 proc., namų ūkiuose – 8 ir 10 proc.
71. Bendras išmetamųjų ŠESD kiekis energetikos sektoriuje (įskaitant transportą) 2010 m. sudarė 12,848 mln. t CO2e; t. y. apie 61,7 proc. viso šalies išmetamųjų ŠESD kiekio (be ŽNKM). Todėl priemonių diegimas energetikos sektoriuje leis efektyviausiai sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį šalies mastu.
72. Pagrindiniai išmetamųjų ŠESD šaltiniai Lietuvos energetikos sektoriuje yra kuro deginimas energijos gamybai (didžiausią dalį sudaro išmetamas anglies dioksido kiekis) ir lakiųjų išmetimų nuotėkiai, pavyzdžiui, gamtinių dujų perdavimo tinkluose (didžiausią dalį sudaro išmetamųjų anglies dioksido ir metano dujų kiekiai).
73. Numatoma, kad šalies išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimui labiausiai įtakos turės elektros energijos poreikio augimas bei transporto sektoriaus energijos sąnaudų augimas. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, išmetamųjų ŠESD kiekis Lietuvos elektros sektoriuje ypač priklauso nuo elektros energijos importo masto, AEI panaudojimo elektros gamybai ir elektros energijos panaudojimo efektyvumo didinimo priemonių diegimo.
74. Siekiant sumažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro bei organinio kuro įtaką aplinkai, labai svarbu kuo plačiau panaudoti AEI. Platesnis AEI panaudojimas elektros ir šilumos energijos gamybai bei transportui sudaro galimybes mažinti vis brangstančio iškastinio importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų bei naftos produktų, panaudojimą. 2011 m. 20 proc. Lietuvos energijos išteklių sudarė AEI, 78 proc. – energijos importas iš vienintelio tiekėjo ir 2 proc. – alternatyvus importas.
75. Energijos gamyba iš aplinkos neteršiančių šaltinių šalies viduje BVP augimo atžvilgiu reikštų kuro importo sumažinimą, darbo vietų bei BVP kūrimą, darbo užmokesčio, socialinio draudimo įmokų, mokestinių įplaukų į biudžetą padidėjimą.
76. Atsižvelgiant į dažnėjančius klimato sąlygų ekstremalumus, prisitaikymo prie klimato kaitos energetikos sektoriuje numatoma įvertinti galimybes diegti įvairius inžinerinės infrastruktūros, tarp jų elektros energijos tiekimo, sprendimus, siekiant užtikrinti nepertraukiamą galimybę naudoti elektros energiją (pavyzdžiui, požeminių tinklų tiesimas, išmaniųjų tinklų diegimas ir kt.).
Transportas
77. Pastaruosius kelerius metus transporto, sandėliavimo ir ryšių sektoriaus dedamoji dalis Lietuvos BVP augo ir 2010 m. sudarė 13,6 proc. Sektoriaus augimas lėmė ir galutinės energijos vartojimo didėjimą. Transporto sektorius galutinės energijos suvartoja 32–38 proc. ir apie 91 proc. šio kiekio suvartoja kelių transportas. Transporto sektoriuje daugiausia suvartota naftos produktų, o namų ūkių sektoriuje – AEI bei centralizuotai gautos šilumos energijos. Visų rūšių kelių transporte 2010 m. suvartota 2,6 proc. daugiau degalų negu 2009 m., tačiau didėjo tik dyzelino suvartojimas (13,7 proc.), o benzino ir suskystintų dujų – mažėjo (atitinkamai 19,5 ir 1,6 proc.). Pagal energijos rūšis didžiąją dalį tarp suvartojamų degalų sudaro dyzelinis kuras, kurio dalis 2010 m. balanse siekė 61 proc. 2007–2010 m. biodegalai sudarė apie 3 proc. galutinės energijos suvartojimo transporto sektoriuje, elektros energija – apie 0,5 proc.
78. 2009 m. statistiniais duomenimis, 1 000 gyventojui tenka 506 keleiviniai automobiliai. Šis rodiklis didesnis negu ES vidurkis ir pagal esamą tendenciją šis skaičius augs ir ateityje. Automobilių parką daugiausia sudaro Vakarų Europoje, Japonijoje ir Pietų Korėjoje gaminti automobiliai. Senesnės negu 10 metų transporto priemonės 2009 m. sudarė 84 proc. keleivinių automobilių ir 79 proc. autobusų, tolimojo susisiekimo autobusų ir troleibusų.
79. Lietuvos geležinkelio kelių elektrifikacijos lygis nėra aukštas – elektrifikuoti 122 km kelių sudaro beveik 7 proc. viso 2010 m. eksploatuoto geležinkelio ilgio (1 767,7 km). Lietuvos dvikelių elektrifikacijos lygis siekia 30,8 proc. (iš 380,4 km yra elektrifikuoti 117 km). Keleivių vežimas vidaus maršrutais buvo sumažėjęs dėl finansinės krizės, bet 2011 m. vėl pradėjo augti. Perspektyvių keleivinių krypčių elektrifikavimas ateityje turėtų teigiamą poveikį išmetamų teršalų, tenkančių keleiviniam kilometrui, mažinimui.
80. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2010 m. šalyje buvo pagaminta 88,8 tūkst. t biodyzelino ir 39,3 tūkst. t bioetanolio. Iš viso pagal energetinę vertę buvo pagaminta 103,1 tūkst. t biodegalų, o tai 26 proc. viršija Biokuro gamybos ir naudojimo skatinimo 2004–2010 m. programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1056 (Žin., 2004, Nr. 133-4786), nustatytus vertinimo kriterijus.
81. Atsižvelgiant į poreikį didinti energijos vartotojų sąmoningumą ir energetinį efektyvumą transporto sektoriuje, buvo papildytas Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 3-493 (Žin., 2010, Nr. 99-5151). Į aprašą buvo įtraukti reikalavimai būsimą vairuotoją mokyti ekonomiško transporto priemonės vairavimo pagrindų, akcentuojant tai, kad šis vairavimo būdas yra saugiausias ir tausojantis aplinką. VĮ „Regitra“ duomenimis, 2010 m. pradedančio vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti 43 804 Lietuvos gyventojams (2011 m. – 43 329).
82. Transporto sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekis 2010 m. sudarė 4,565 mln. t CO2e (2009 m. – 4,435 mln. CO2e). Tai sudaro apie 22 proc. viso šalies išmetamųjų ŠESD kiekio, apie 36 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio, kylančio iš degalų deginimo, ir apie 31,6 proc. ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančio sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekio. 2010 m. kelių transporto išmetamųjų ŠESD kiekis (4,1 mln. t CO2e) sudarė apie 90 proc., vidaus vandenų ir jūrų transporto (0,017 mln. t CO2e) – apie 0,38 proc., geležinkelio transporto (0,19 mln. t CO2e) – 4,2 proc., aviacijos (0,0016 mln. t CO2e) – 0,036 proc. transporto sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekio. Lietuvai nustatytiems privalomiems išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslams iki 2020 m. pasiekti ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose leistinas ne didesnis kaip 1 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio padidėjimas per metus transporto sektoriuje, palyginti su 2010 m. išmestu kiekiu šiame sektoriuje.
83. 2010 m. Lietuvoje buvo eksploatuojama 392,5 km vidaus vandenų kelių. 2005–2010 m. pervežamų vidaus vandenų transportu krovinių dalis padidėjo nuo 0,54 iki 0,86 proc. bendrojo pervežamų krovinių kiekio. Tuo pačiu laikotarpiu bendro pervežamų krovinių kiekio vidaus vandenų ir jūrų transporto dalis padidėjo nuo 4,37 iki 6,74 proc.
84. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 m. oro transportas sudarė 0,08 proc. šalies BVP. 2010 m. Lietuvos Respublikos civilinių orlaivių registre registruoti 735 orlaiviai (271 lėktuvas, iš kurių 32 – komercinės paskirties) – didžiausias kiekis nuo 2000 m. Oro transportu pervežamų krovinių dalis 2010 m. sumažėjo daugiau negu per pusę, palyginti su 2005 m. (2005 m. – 5,55 proc.; 2010 m. – 2,5 proc.). Pastaraisiais metais oro transportu Lietuvoje pervežtų keleivių dalis buvo pastovi ir sudarė 0,2 proc. visų pervežtų keleivių. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos užsakymu parengtos studijos „Lietuvos oro transporto plėtros studija Lietuvos oro transporto programai parengti“ (2010 m.) duomenimis, 2008 m. Lietuvoje oro transporto keleivių skaičius, tenkantis vienam gyventojui, atmetus vietinės oro transporto rinkos keleivius, buvo 0,8 keleivio vienam gyventojui (15 ES žemyninių šalių – 1,9). Prognozuojama, kad 2025 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teks 1,84 skrydžio per metus ir bendras keleivių skaičius Lietuvos oro uostuose pasieks 6,24 mln. keleivių per metus. Pažymėtina, kad keleivių srauto oro transportu augimas lemia išmetamųjų ŠESD kiekio didėjimą.
85. Pagrindinė išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo priemonė transporto sektoriuje yra multimodalinės ir intermodalinės sistemos plėtojimas ir perėjimo prie alternatyvių mažiau taršių energijos šaltinių (pavyzdžiui, elektros, biodegalų) derinimas. Tokiu atveju keleiviai ir kroviniai gali būti pervežami pasirenkant energijos vartojimo požiūriu efektyviausias transportavimo rūšis, o alternatyvaus kuro naudojimas papildomai sumažins išmetamų teršalų kiekį.
Pramonė
86. Iki 2008 m. pramonės sektoriuje sukuriama pridėtinė vertė nuolat augo ir, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2008 m. sudarė 21,6 proc. bendrosios pridėtinės vertės (to meto kainomis). Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, sumažėjus gamybos mastui, pastebimai sumažėjo ne tik pridėtinė vertė (2009 m. – 17,5 proc., palyginti su 2008 m.), bet ir energijos vartojimas pramonės sektoriuje (2009 m. – 12,6 proc., palyginti su 2008 m.). 2010 m. pramonės sektoriaus dedamoji dalis Lietuvos BVP išaugo ir sudarė 23,3 proc. BVP, tačiau net ir galutiniam energijos suvartojimui išaugus 9,4 proc. (palyginti su 2009 m.), nebuvo pasiektas iki ekonomikos nuosmukio kasmet suvartotas kiekis. Pagal energijos rūšis didžiąją dalį tarp suvartojamų degalų sudaro gamtinės dujos, kurių dalis 2010 m. balanse siekė 32 proc. 2006–2010 m. biokuras (mediena, medienos ir žemės ūkio atliekos, biodujos ir skystasis biokuras) sudarė 8–9 proc., elektros energija – 24–25,5 proc., šilumos energija – 18–21 proc. galutinės energijos suvartojimo pramonės sektoriuje. 2010 m. duomenimis, pramonės sektoriuje dirba 17,7 proc. darbuotojų.
87. Palyginti su 1990 m., 2010 m. išmetamųjų ŠESD kiekis pramonės sektoriuje sumažėjo apie 60 proc., tai daugiausia lėmė sumažėjusi gamyba. 2010 m. pramonės sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekis sudarė 24,3 proc. bendro šalies išmetamųjų ŠESD kiekio (be ŽNKM). Priemonių diegimas pramonės sektoriuje svarbus dėl išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslų vykdymo ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančiuose ir nedalyvaujančiuose sektoriuose.
88. Nuo 2013 m. prasidėsiantis naujas ES prekybos ATL periodas ir įsigaliosiančios sugriežtintos nemokamų ATL skyrimo taisyklės neabejotinai turės įtakos pramonės įmonėms, dalyvaujančioms ES prekybos ATL sistemoje. Įmonės turės investuoti į mažai anglies dioksido išskiriančias technologijas, priešingu atveju įmonėms bus reikalingos lėšos papildomiems ATL įsigyti. Dėl ekonominių sąlygų ne visos Lietuvos įmonės trumpuoju laikotarpiu yra pajėgios skirti investicijų į taršos mažinimą ar lėšų papildomiems ATL įsigyti. Viena iš gamybos sąnaudų didėjimo pramonės įmonėse priežasčių yra galimas ATL kainos didėjimas. Tai gali turėti lemiamos reikšmės svarstant įmonių gamybos iškėlimą į šalis, neturinčias arba turinčias mažesnius išmetamųjų ŠESD mažinimo įsipareigojimus. Spręsdama šią problemą, EK patvirtino 2009 m. gruodžio 24 d. Komisijos sprendimą Nr. 2010/2/ES, kuriuo pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/87/EB nustatomas sektorių ir jų pošakių, kuriems būdinga didelė anglies dioksido nutekėjimo rizika, sąrašas (OL 2010 L 1, p. 10), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. lapkričio 11 d. Komisijos sprendimu Nr. 2011/745/ES (OL 2011 L 299, p. 9), kuriame pateikiamas įmonių, kurioms taikomos papildomos lengvatos dėl nemokamų ATL suteikimo, sąrašas. Į šį sąrašą įtrauktos cemento ir kalkių gamybos, naftos produktų perdirbimo, amoniako ir azoto rūgšties gamybos ir kitos įmonės. Valstybės pagalbos priemonių taikymas pramonės įmonėms pereiti prie mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų naudojimo gamyboje prisidėtų prie mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos kūrimo.
89. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/31/EB dėl anglies dioksido geologinio saugojimo ir Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane numatyta anglies dioksido surinkimo ir saugojimo (angl. k. carbon capture and storage – CCS, toliau – ADSS) technologijų plėtra yra aktuali pramonės sektoriui ir naudinga siekiant tarptautinių taršos mažinimo tikslų. Siekiant gerokai sumažinti anglies dioksido išmetimą į atmosferą, susidarymo vietoje (pavyzdžiui, pramonės įmonėse) išsiskyręs anglies dioksidas gali būti atskirtas, suspaustas ir transportuojamas į galutinio saugojimo vietą. Lietuvoje šią veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos anglies dioksido geologinio saugojimo įstatymas (Žin., 2011, Nr. 91-4325). Šis įstatymas nustato asmenų teises, pareigas ir atsakomybę žvalgant, naudojant ir uždarant anglies dioksido geologines saugyklas, anglies dioksido geologinio saugojimo valstybinį valdymą, leidimų žvalgyti anglies dioksido geologinių saugyklų kompleksus išdavimo, pratęsimo ir panaikinimo sąlygas ir leidimų saugoti anglies dioksidą Lietuvos Respublikos teritorijoje, jos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo sąlygas, nuostatas, susijusias su anglies dioksido geologinės saugyklos eksploatavimu, uždarymu ir laikotarpiu po anglies dioksido geologinės saugyklos uždarymo, taip pat ginčų sprendimo ir tarptautinio bendradarbiavimo tvarką. Praktinis ADSS technologijų taikymas Lietuvoje artimiausiu metu mažai tikėtinas dėl technologijų brangumo ir saugojimo vietų šalies teritorijoje nebuvimo.
90. Fluorintos ŠESD (toliau – F-dujos) gana plačiai naudojamos įvairioje įrangoje ir procesuose. Į atmosferą F-dujos dažniausiai išleidžiamos techniškai prižiūrint, naudojant ir šalinant šaldymo ir oro kondicionavimo įrangą, gaisro gesinimo sistemas, taip pat naudojant tirpiklius, aerozolius, kai kurių pramonės procesų metu. Dėl gana aukšto šiltėjimo potencialo F-dujos daro didelę įtaką klimato kaitai ir jų tvarkymas reglamentuojamas tiek tarptautiniais, tiek ES teisės aktais. 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 842/2006 dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (OL 2006 L 161, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1137/2008 (OL 2008 L 311, p. 1), tikslas – sumažinti F-dujų, kurioms taikomas Kioto protokolas, išmetimus. Lietuvoje F-dujas tvarkančios įmonės atestuojamos Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo nustatyta tvarka.
91. Nacionalinės išmetamųjų į atmosferą ŠESD kiekio apskaitos ataskaitos 1990–2010 m. duomenimis, F-dujos Lietuvoje pradėtos naudoti naujai įdiegtose sistemose nuo 2003 m. Remiantis ekspertų vertinimais, laikoma, kad F-dujų kiekis, naudojamas šaldymo sistemose, kasmet augo vidutiniškai po 30 proc. ir 2003–2004 m. pasiekė 45 proc. augimą. 2010 m. F-dujos sudarė 0,039 mln. t CO2e, arba 0,19 proc. Lietuvos išmetamųjų ŠESD kiekio (ES F-dujos sudaro apie 2 proc. bendro ES išmetamųjų ŠESD kiekio).
92. 2011 m. rugsėjo mėn. EK pateikė ataskaitą dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (Reglamento (EB) Nr. 842/2006) taikymo, poveikio ir tinkamumo (KOM(2011) 581 galutinis), kuria siekiama įvertinti Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 842/2006 taikymą, poveikį ir pakankamumą. Ataskaita parodė, kad ES lygiu yra didelis potencialas F-dujas pakeisti kitomis medžiagomis atitinkamuose sektoriuose ir galima išvengti iki dviejų trečdalių F-dujų išmetimo, palyginti su dabartine F-dujų politika. Įtvirtinant naujus ir tobulinant esamus F-dujų naudojimo reikalavimus, svarbu užtikrinti naujų reikalavimų įgyvendinimo sąnaudų efektyvumą ir įvertinti aplinkosauginį, ekonominį ir socialinį poveikį, išanalizuoti poveikį esant ir nesant pasaulinėms pastangoms šioje srityje.
Visuomenės sveikata
93. Stebimas klimato šiltėjimas turi tiesioginį ir netiesioginį poveikį žmonių sveikatai. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuro apžvalgomis, manoma, kad visuomenės senėjimo tendencijos ir didėjantis klimato ekstremalumas laikotarpiu iki 2020 m. gali vykti, o ilgalaikėje perspektyvoje – sukelti naujų rizikų visuomenės sveikatai.
94. Prognozuojama, kad dėl klimato kaitos didės susirgimų užkrečiamosiomis ligomis ir epidemijų pavojus, dažnėjančios karščio bangos, šiltesnėmis žiemomis staigūs šalčio įsiveržimai ir oro sąlygų paros svyravimai sukels pavojų žmonių sveikatai. Ypač jautrūs tokiems pokyčiams į meteorologinius pasikeitimus reaguojantys žmonės, taip pat tai neigiamai paveiks ir sergančius, senyvo amžiaus žmones ir gali turėti poveikį naujagimiams, dėl to gali padidėti žmonių sergamumas ar net mirtingumas. Praėjusių karščio bangų metu buvo stebimas padidėjęs žmonių mirtingumas, o šiltą praėjusią žiemą, staigiai įsiveržus arktiniam orui, smarkiai padaugėjo sušalusių ir nušalusių žmonių. Taip pat padažnėjusios ir sustiprėjusios gamtos stichijos turi neigiamą poveikį žmonių psichikos sveikatai. Plonėjantis ozono sluoksnis ir vis didesni žemę pasiekiančios ultravioletinės spinduliuotės kiekiai sukelia įvairius susirgimus (kataraktą, odos vėžį). Jau šiuo metu Lietuvoje stebima daugiau susirgimų ir mirčių nuo odos vėžio. Gruntinio vandens lygio kaita, potvyniai veiks vandens kokybę, tai gali lemti su geriamojo vandens kokybe susijusių ligų rizikos didėjimą. Vegetacijos trukmės, žiedadulkių plitimo laiko kaita sukelia naujų problemų alerginių ligų profilaktikai ir gydymui. Su klimato kaita siejamas ir oro užterštumo didėjimas, tai taip pat neigiamai atsiliepia visuomenės sveikatai. Pastaruoju metu visoje Lietuvos teritorijoje, Rytų Baltijos regione ir Skandinavijoje stebimas erkių, pernešančių erkinį encefalitą ir Laimo ligą, plitimas. Klimatui šiltėjant, prognozuojamas tolesnis erkių ir kraujasiurbių vabzdžių plitimas.
95. Įgyvendinant Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos priemones, Vilniaus universitete vykdomi moksliniai tyrimai siekiant nustatyti žiedadulkių poveikį sergantiesiems šienlige, siejant tai su klimato kaita. Šiaulių universitetas jau kelerius metus vykdo aerobiologinę stebėseną, tačiau gaunami ir skelbiami duomenys dėl trumpos stebėjimų eilės ir šalies mastu ribotos aprėpties tik fiksuoja meteorologinių sąlygų, fenologinių reiškinių ir žmonių alerginių reakcijų sąsajas, bet ne klimato kaitos sukeltas alerginių ligų pasireiškimo tendencijas. Vilniaus ir Šiaulių universitetų, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Žemdirbystės instituto mokslininkai dalyvauja nacionaliniame aerobiologinių tyrimų infrastruktūros sukūrimo projekte, siekiant nustatyti, tarp jų ir su klimato pokyčiais intensyvėjančių, augalų žiedadulkių ir grybų sporų sukeliamų alerginių ligų profilaktikos, diagnostikos ir gydymo metodus.
96. Lietuvoje nėra atskiros visuomenės sveikatos valdymo ir finansavimo programos, pagal kurią būtų vykdoma ar koordinuojama tikslinė gyventojų susirgimų prevencijos dėl klimato kaitos veikla. Dėl šios priežasties žmonių sveikatai apsaugoti kintančio klimato sąlygomis dar neskiriamas pakankamas dėmesys. Trūksta specialių tyrimų klimato poveikio mastui nustatyti (ligų ir tam tikrų susirgimų profilaktikai), švietimui ir mokymui.
Teritorijų planavimas ir regioninė politika
98. ES dokumentuose, kurie apibrėžia klimato kaitos valdymo politikos gaires, minima, kad plėtros kryptys turi būti labiau integruotos į regioninę politiką ir įvertinami teritoriniai aspektai. Pavyzdžiui, rekomendacijose dėl Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plano įgyvendinimo numatoma, kad vienas iš galimų vystymosi krypčių įgyvendinimo būdų yra peržiūrėti teritorijų planavimo teisės aktus, užtikrinant jų visišką atitiktį klimato kaitos tikslams. Per teritorijų planavimo dokumentus įgyvendinamas teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas. Pagrindinė teritorijų planavimo funkcija – suderinti skirtingus interesus dar planavimo stadijoje – apima tiek išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo, tiek prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų įgyvendinimą.
99. Teritorijų planavimo vaidmuo bus ypač svarbus įgyvendinant su inžinerinės infrastruktūros ir pramonės plėtra susijusius tikslus, prisitaikymo priemones miškininkystės, kraštotvarkos sektoriuose ir kitose svarbiose srityse. Teritorijų planavimas turi būti ilgalaikis savivaldybės lygmeniu, sudarant sąlygas verslui ir pramonei koncentruotis teritorijose su kuo geriau išplėtota infrastruktūra. Koncentruota pramonė su išplėtota infrastruktūra teritorijų lygmeniu ne tik prisidėtų prie išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslų vykdymo, bet ir turėtų teigiamą poveikį aplinkos kokybės gerinimui.
100. Siekiant užtikrinti kompleksinį šalies jūrų teritorijos planavimą, taip pat jūrų ir sausumos teritorijos sprendinių, tarp jų ir sprendinių, susijusių su prisitaikymu prie klimato kaitos Baltijos jūros regione ir klimato kaitos švelninimo priemonių (vėjo jėgainių statybos išdėstymo schemos parengimas ir kt.) įgyvendinimu, nuoseklumą, rengiamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano papildymas jūrine dalimi, apimantis šalies teritorinius vandenis ir išskirtinę ekonominę zoną.
101. Siekiant geriau organizuoti labiausiai klimato kaitos pažeidžiamų pajūrio teritorijų apsaugą, naudojimą ir tvarkymą, nustatyta Lietuvos Respublikos pajūrio juosta. Ši apie 100 m pločio pajūrio juostos sausumos teritorijoje esanti valstybinė žemė ir akvatorija iki 20 m gylio izobatos yra išimtinė valstybės nuosavybė. Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. D1-601 (Žin., 2011, Nr. 98-4628).
102. Baltijos jūros regiono (BJR) šalys, bendradarbiaudamos teritorijų planavimo srityje (BJR 11 šalių ministrų, atsakingų už teritorijų planavimą, bendradarbiavimas – VASAB), Lietuvai pirmininkaujant, 2009 m. spalio 16 d. Vilniuje priėmė Vilniaus deklaraciją ir Baltijos jūros regiono teritorijos ilgalaikę vystymo perspektyvą. Vilniaus deklaracijoje vienu iš 6 iššūkių, siekiant viso regiono teritorinės integracijos, ministrai įvardijo jūrinių teritorijų planavimo stiprinimą. Nurodyta būtinybė plėtoti jūrų teritorijų erdvinį planavimą, jo priemones ir metodus. Viena iš BJR teritorijos ilgalaikės vystymo perspektyvos 3 teminių sričių yra jūrų teritorijų erdvinio planavimo ir valdymo sustiprinimas.
103. ES, panaudodama turimas priemones ir regioninius paramos instrumentus, rėmė tokius BJR projektus, kaip BaltSeaPlan, kuriuo siekiama įgyvendinti integruotą jūrinės erdvės planavimo koncepciją ir sukurti bendrą Baltijos jūros regiono šalių jūrinių strategijų viziją, įgyvendinamos 1992 m. Helsinkio Konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos (Žin., 1997, Nr. 21-499) komiteto ir VASAB rekomendacijos, taip pat remiamasi ankstesnių jūrinei tematikai skirtų ir ES remtų BaltCoast, Balance, Coastman, EWW ir PlanCoast projektų rezultatais. Čia integruotas žemės ir jūrų teritorijos erdvinis planavimas ir valdymas turi remti Baltijos jūros aplinkos ir jūros išteklių tvarų naudojimą. Klimato kaitos klausimas įtrauktas į visus ES regioninės politikos aspektus ir jis lemia, kaip programos veikia ir sąveikauja tarpusavyje. Įvairūs tinklai ir programos apima skirtingus regioninės politikos aspektus, padeda žmonėms sujungti savo žinias ir sukuria ryšius tarp skirtingų investicijų tipų. Pagrindinės tokios programos yra ESPON, INTERREG IVC, URBACT, Baltijos jūros regiono programa 2007–2013 m. Pagrindiniai projektai, susiję su klimato kaita regionuose, yra BalticClimate, BALTADAPT ir FUTUREforest.
103.1. ESPON 2013 programos (angl. k. European Spatial Planning Observation Network – Europos erdvinio planavimo stebėjimo tinklas) tyrimai, studijos ir vystymo tendencijų stebėsena 3 pagrindinėmis kryptimis nagrinėja tokius su klimato kaita susijusius aspektus kaip: klimato kaita, aplinkos gamtiniai ištekliai, pavojų ir rizikos prevencija; upių baseinų valdymas, atsinaujinanti energetika ir energetinis efektyvumas. Europos Sąjungos mastu nagrinėjant galimą klimato kaitos poveikį regionams, Lietuvos teritorijai agreguotas potencialus poveikis įvertintas kaip „jokio arba marginalinis“ ir išskirtas „žemo lygio neigiamas“ Vilniaus apskrities teritorijoje. Taip pat vertintas ir Lietuvos galimas pažeidžiamumas dėl klimato kaitos. Panašus kaip Lietuvos atveju laukiamas poveikis ir galimas pažeidžiamumas dėl klimato kaitos daugeliui teritorijų šalyse, išsidėsčiusiose aplink Baltijos jūrą. Tačiau Vakarų Europos šalys, ypač Olandija, Ispanija, Italija, Airija, numatoma, patirs vidutinį ar net aukščiausią neigiamą poveikį. Pagal savo pajėgumą prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio, Lietuva, kaip pavyzdžiui, Latvija, Estija, Austrija, Vengrija, vertintos kaip turinčios žemo lygio pajėgumą prisitaikyti prie tokio poveikio. Šiuo požiūriu didžiausią prisitaikymo pajėgumą turinčiomis vertintos Skandinavijos šalys. Tikėtinas pasireikšiantis Šiaurės ir Pietų disbalansas, kai dalis ES regionų nebus paveikti ar net laimės dėl klimato kaitos poveikio, o kai kurie patirs smarkų neigiamą poveikį, gali kelti sunkumų, siekiant užtikrinti ES teritorinę sanglaudą. Tyrime išskirta, kad „pažeidžiamiausi regionų tipai bus: 1) pakrančių regionų teritorijos, tankiai apgyvendintos ir labai priklausomos nuo vasaros turizmo, 2) kalnų regionai, labai priklausomi nuo žiemos ir vasaros turizmo, 3) aglomeracijos, pasižyminčios dideliu gyventojų tankiu, kuriose karščio miestuose problema gali tapti labai aktuali“.
103.2. INTERREG IVC programos skatina regionų ir valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą – tai ES įsipareigojimo sukurti papildomą pridėtinę vertę mokesčių mokėtojams dalis. Ši konkreti programa, skirta 2007–2013 m. inovacijoms ir aplinkai, glaudžiai susijusi su atnaujinta Lisabonos strategija, t. y. ES dėmesiu darniam vystymui, inovacijoms ir užimtumui. Dalis laimėjimų buvo pasiekta abiem pusėms keičiantis žiniomis arba mažiau patyrusius regionus suporuojant su labiau pažengusiais. Svarbiausia, kad šis bendradarbiavimas į pagrindinių plėtros programų valdymą įdiegia geriausią praktiką. INTERREG IVC projektus apibūdina dvi plačios temos: vieni projektai susiję su inovacijomis ir žinių ekonomika, kiti – aplinkosaugos ir apsaugos nuo rizikos projektai. Antroje kategorijoje svarstomi įvairūs novatoriški klausimai, įskaitant naujausią miškininkavimą ir energijos šaltinius. Šios programos finansuojamas projektas FUTUREforest suburia aštuonių regionų miškininkavimo specialistus pasidalyti informacija įvairiais praktiniais klausimais, pavyzdžiui, kaip išsaugoti biologinę įvairovę, pagerinti vandens ekosistemų pusiausvyrą ir dirvožemio struktūrą, gauti pajamų iš miškininkystės. INTERREG IVC projekto F:ACTS! („Prisitaikymo prie klimato kaitos per teritorines strategijas formos“), vykdyto 2010–2012 m., tikslas – sukurti efektyvias integruoto teritorinio požiūrio įgyvendinimo galimybes regioniniu ir vietiniu lygmeniu siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį, prisitaikyti prie jos sukeliamų padarinių priemiestinėse ir kaimo vietovėse (įtraukiant potvynių ir miško gaisrų riziką, biologinės įvairovės praradimą). Projekto metu nagrinėta visų projekte dalyvaujančių šalių patirtis, susijusi su prisitaikymu prie klimato kaitos, taikant tam tikras priemones priemiestinėms ir kaimo vietovėms tvarkyti.
103.3. URBACT programos tikslas miestų plėtros srityje – užtikrinti, kad vadovaujantys projekto partneriai, naujoviškas idėjas pritaikydami savo specializuotuose projektuose, turėtų galimybę bendrauti ir keistis informacija. Visa veikla sutelkta miestuose, gaunančiuose ES finansavimą, o prioritetus nustato vietinės bendruomenės ir verslo įmonės. URBACT, finansuodama 28 tinklus, sukuriančius bendravimo galimybę 181 miestui ir 5 000 dalyvių visoje ES, taip pat Norvegijoje ir Šveicarijoje, įsitraukia į aukštesnės politikos sritį. Kiekvienas tinklas, vadovaujamas vadovaujančios partnerio organizacijos ir vadovaujančio eksperto, apima ekonomines, socialines ir aplinkosaugos temas.
103.4. Baltijos jūros regiono programos 2007–2013 m. tikslas – stiprinti Baltijos jūros, kaip subalansuoto, konkurencingo ir teritoriniu požiūriu integruoto regiono plėtrą, vienijant įvairių šalių žmogiškąjį ir fizinį potencialą. Šios programos finansuojami projektai, susiję su klimato kaita, yra šie:
103.4.1. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas kartu su tarptautiniais partneriais 2009–2012 m. laikotarpiu įgyvendino projektą „BalticClimate – klimato kaitos įtaka Baltijos jūros regiono vystymosi galimybėms“ (angl. k. „BalticClimate – Baltic Challenges and Chances for regional and development generated by Climate Change“). Projekto tikslas – siekti, kad klimato kaitos reiškinys būtų suprantamas ir kaip iššūkis, ir kaip galimybė visų Baltijos jūros regiono šalių ekonomikos, aplinkos ir socialinio sektoriaus bendram ir tvariam vystymuisi. Klimato kaitos iššūkiai ir galimybės buvo vertinami pasirinktose Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos teritorijose, analizuojant žemės ūkio, energetikos, transporto ir gyvenamųjų namų statybos sektorius;
103.4.2. 2010–2013 m. laikotarpiu įgyvendinamas tarptautinis projektas „Baltijos jūros regiono prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ (angl. k. Baltic Sea Region Climate Change Adaptation Strategy, BALTADAPT). Projekto tikslas – parengti tarptautinę regiono prisitaikymo prie klimato kaitos strategiją, teikiant ypatingą dėmesį Baltijos jūrai bei pajūrio juostai, ir padėti pagrindus jos patvirtinimui. Projektu siekiama sustiprinti institucinius gebėjimus, keičiantis informacija tarp politikų ir mokslininkų, parengti veiksmų planą, kuris galėtų būti pagrindas Baltijos jūros regiono prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos įgyvendinimui, politikos krypčių nustatymui, programoms ir reglamentavimui. Taip pat planuojama parengti rekomendacijas prisitaikymo prie klimato kaitos iniciatyvoms finansuoti.
Mokslas
104. Moksliniai tyrimai Lietuvoje atliekami mokslinių tyrimų institutuose ir aukštosiose mokyklose. Lietuvoje, 2012 m. liepos mėn. duomenimis, buvo 11 mokslinių tyrimų institutų, 23 universitetai ir 24 kolegijos. Daugumoje iš šių institucijų yra atliekami mokslo darbai klimato kaitos tyrimų atskirose kategorijose: klimato kaita, klimato kaitos veiksniai, poveikis ir jautrumas, prisitaikymas ir švelninimas.
105. Informacija apie Lietuvoje atliekamus mokslinius tyrimus klimato kaitos srityje viešojo administravimo tikslais nuosekliai nerenkama, todėl kyla informacijos klimato kaitos srityje sisteminimo poreikis.
106. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra Lietuvoje finansuojami nepakankamai: bendros išlaidos 2010 m. sudarė 0,79 proc. BVP, t. y. nebuvo pasiektas 2000 m. kovo 23–24 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime patvirtintoje Lisabonos strategijoje numatytas 3 proc. BVP rodiklis. Vadovaujantis Strategijos „Europa 2020“ nuostatomis ir Nacionaline reformų darbotvarke, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 491 (Žin., 2011, Nr. 54-2596), 2020 m. išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai Lietuvoje turi pasiekti 1,9 proc. šalies BVP. Ypač menkos išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai verslo sektoriuje. Moksliniams tyrimams klimato kaitos srityje Lietuvoje skiriamas dėmesys proporcingas bendram mokslo rėmimui šalyje. Dėl bendrai moksliniams tyrimams ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai skiriamo finansavimo trūkumo klimato kaitos tyrimai nacionalinėmis lėšomis taip pat finansuojami nepakankamai, tačiau šios srities tyrimams galima laimėti finansavimą iš ES mokslo programų, pavyzdžiui, 7-osios Bendrosios programos specifinės programos „Bendradarbiavimas“ teminėje srityje „Aplinka (įskaitant klimato kaitą)“, Bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ pagal 2014–2020 m. daugiametę finansinę programą.
107. Pastaraisiais metais Lietuvoje vykdomi pokyčiai ir mokslinių tyrimų finansavimo srityje siekiant, kad vis didesnė mokslinių tyrimų finansavimo dalis būtų skiriama konkursų būdu – pagal nacionalines mokslo ir nacionalines kompleksines programas, kitas konkursines mokslo programas. Programinio konkursinio mokslinių tyrimų rėmimo schema leidžia koncentruoti mokslinių tyrimų finansavimą aktualiose srityse, todėl tai sudaro sąlygas skatinti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą klimato kaitos srityje.
108. Moksliniai tyrimai klimato kaitos srityje skatinami pagal 2 iš 6 2010–2011 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintų nacionalinių mokslo programų: programa „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“ koncentruota į biologinių invazijų sritį, programa „Ateities energetika“ siekiama mažinti klimato kaitą lemiančius antropogeninius veiksnius. Iš nacionalinių kompleksinių programų glaudžiausiai su klimato kaitos tyrimais susijusi nacionalinė kompleksinė programa „Tvarus gamtinės aplinkos naudojimas“.
109. Esamos nacionalinės mokslo ir nacionalinės kompleksinės programos neišlaiko klimato kaitos problemas sprendžiančių technologijų kūrimo ir diegimo rinkoje grandinės nuoseklumo, neužtikrinamas subalansuotas finansavimas nuo fundamentinių tyrimų iki parodomųjų projektų ir inovacijų diegimo rinkoje. Dėl fragmentiško mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros finansavimo fundamentalių tyrimų rezultatai dažnai lieka neįgyvendinti praktiškai.
Švietimas ir visuomenės informavimas
110. 2011 m. paskelbtos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuvoje stiprėja nuomonė, kad klimato kaita yra svarbi problema – lietuviai šios problemos svarbumui skyrė vidutiniškai 7,1 balo iš 10, palyginti su 2009 m. skirtais 6,5 balo. Europiečiai vidutiniškai klimato kaitos problemos svarbai 2011 m. skyrė 7,4 balo. Tačiau, palyginti su kitų ES valstybių narių gyventojais, lietuviai yra mažiau linkę imtis asmeninių veiksmų, kurie prisidėtų prie klimato kaitos problemų sprendimo, – į klausimą, ar asmeniškai ėmėsi kokių nors veiksmų kovoti su klimato kaita per pastaruosius 6 mėnesius, tik 32 proc. Lietuvos gyventojų atsakė teigiamai, palyginti su 53 proc. vidurkiu visose ES valstybėse narėse.
111. Visuomenės švietimas (taip pat aplinkosauginis švietimas ir aplinkai kuo mažiau žalos darančio gyvenimo būdo propagavimas) – vienas iš darnaus vystymosi prioritetų. Sukurta visuomenės informavimo apie klimato pokyčius, jų keliamas grėsmes žmonių sveikatai sistema.
112. Rekomendacijose švietimui klimato kaitos tema, parengtose vykdant projektą „Visuomenės sąmoningumo ugdymas klimato kaitos srityje“ (koordinatorius – VšĮ Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centras), pagrindinis švietimo apie klimato kaitą tikslas – ugdyti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius, išmanančius ir gebančius spręsti su klimato kaita susijusias problemas. Į švietimą turi būti įtraukiamos visos interesų grupės: viešojo administravimo institucijos ir įstaigos, visų lygių švietimo ir ugdymo įstaigos, aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, verslas, bendruomenės, žiniasklaida. Švietimas turi būti tęstinis – trukti visą gyvenimą, kadangi atsirandant vis naujesnėms technologijoms, informacija apie klimato kaitą kinta.
113. Lietuvoje klimato kaitos problematika įtraukta į pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias programas bei vidurinio ugdymo bendrąsias programas. Švietimo programose pabrėžiamas ne tik žinių klimato kaitos klausimais teikimas, gebėjimų ugdymas, bet ir atitinkamų vertybinių nuostatų formavimas. Tačiau pedagogų žinios apie klimato kaitą nėra sistemiškos, nėra kryptingai keliama pedagogų kvalifikacija šioje srityje, trūksta parengtos metodinės medžiagos.
114. Klimato kaitos tematika švietimo ir ugdymo programose svarbi kaip dalis, aktualizuojanti mokslo laimėjimus. Klimato kaitos temos populiarumas turi potencialą sudominti ugdytinius mokslo problematika.
115. Visuomenės informavimui klimato kaitos klausimais pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje skiriamas didelis finansavimas. Daugiausia lėšų visuomenės informavimo ir švietimo projektams yra skiriama iš 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos lėšų pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, patvirtintą 2007 m. liepos 30 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. K(2007)3738, patvirtinančiu veiksmų programą „Sanglaudos skatinimas“ dėl Bendrijos paramos iš Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo pagal Konvergencijos tikslą Lietuvos Respublikoje. Tačiau trūksta aiškių ir pagrįstų rodiklių, pagal kuriuos būtų galima vertinti įgyvendinamų programų efektyvumą, nevykdoma pakankama programų stebėsena, nevertinamas skirtų lėšų panaudojimo efektyvumas.
Tarptautinis bendradarbiavimas
116. Klimato kaitos poveikio prognozės rodo, kad klimato kaitos padarinius greičiausiai ir skaudžiausiai pajus mažiausiai išsivysčiusios šalys ir mažųjų salų besivystančios valstybės. Besivystančioms šalims bus reikalinga didesnė parama padedant prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio ir jį sušvelninti. 2009 m. Kopenhagoje vykusioje 15-ojoje JTBKKK Šalių konferencijoje ir 5-ajame Kioto protokolo Šalių susitikime ES įsipareigojo besivystančioms šalims skirti 7,2 mlrd. eurų 2010–2012 m. laikotarpiui klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo projektų finansavimui („Fast Start“). 2010 m. Kankūne (Meksika) 16-ojoje JTBKKK Šalių konferencijoje ir 6-ajame Kioto protokolo Šalių susitikime išsivysčiusios valstybės taip pat įsipareigojo iki 2020 m. šiam tikslui iš įvairių šaltinių (viešųjų, privačių, dvišalių, daugiašalių ir inovacinių) mobilizuoti iki 100 mlrd. JAV dolerių kasmet. Ilgalaikio finansavimo klausimas išliks vienu svarbiausių tarptautinių klimato kaitos derybų klausimu ir ateityje. EK besivystančių šalių švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms finansuoti siūlo naudoti dalį pajamų iš ATL pardavimo per aukcionus. 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB (OL 2009 L 140, p. 63), 10 straipsnio 3 punktas numato, kad iki 2020 m. valstybės narės kasmet 50 proc. iš aukcionų gaunamų pajamų turėtų skirti ne tik šalies viduje įgyvendinamoms klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms, bet ir besivystančiose šalyse įgyvendinamoms priemonėms finansuoti. EK pažymi, kad besivystančių šalių finansavimas 2013–2020 m. laikotarpiu priklausys ir nuo tarptautinių derybų dėl naujo klimato kaitos susitarimo su privalomais išmetamųjų ŠESD kiekio apribojimais visoms pasaulio valstybėms nuo 2020 m. krypties, taip pat nuo pačių besivystančių šalių veiksmų, kovojant su klimato kaita.
117. Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad Klimato kaitos specialiosios programos lėšos naudojamos pagal ES teisės aktus, JTBKKK, Kioto protokolą ir kitus tarptautinius susitarimus nustatytoms prisitaikymo prie klimato kaitos pokyčių ir klimato kaitos švelninimo priemonėms įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kitose valstybėse.
III. KLIMATO KAITOS VALDYMO POLITIKOS VIZIJA IKI 2050 METŲ
118. 2050 m. Lietuvoje bus užtikrintas šalies ūkio (ekonomikos) sektorių prisitaikymas prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių ir klimato kaitos švelninimas (išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimas), išplėtota mažo anglies dioksido kiekio konkurencinga ekonomika, įdiegtos eko-inovatyvios technologijos, pasiektas energijos gamybos ir vartojimo efektyvumo padidėjimas ir atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimas visuose šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (energetika, pramonė, transportas, žemės ūkis ir kt.).
IV. KLIMATO KAITOS ŠVELNINIMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
119. Lietuvos klimato kaitos švelninimo politikos strateginis tikslas – pasiekti, kad šalies ekonomika augtų daug sparčiau negu didėtų išmetamųjų ŠESD kiekis. Šio strateginio tikslo įgyvendinimo stebėsenai atlikti nustatytas vertinimo kriterijus – išmetamųjų ŠESD kiekis, tenkantis BVP vienetui (t CO2e/1 mln. Lt BVP).
120. Įgyvendinant strateginį tikslą, bus siekiama:
120.1. užtikrinti ES trumpalaikių klimato kaitos švelninimo tikslų iki 2020 m. įgyvendinimą:
120.1.1. sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu, bent 20 proc. arba 30 proc. su sąlyga, kad kitos išsivysčiusios šalys irgi įsipareigos siekti panašaus išmetamųjų teršalų sumažinimo ir kad besivystančios šalys tinkamai prisidės atsižvelgdamos į savo įsipareigojimus bei atitinkamus pajėgumus;
120.2. užtikrinti Lietuvos trumpalaikius klimato kaitos švelninimo tikslus iki 2020 m.:
120.2.1. pasiekti, kad ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančiuose sektoriuose išmetamųjų ŠESD kiekis neviršytų 8,53 mln. t CO2e;
120.2.2. pasiekti, kad ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose išmetamųjų ŠESD kiekis neviršytų 18,338 mln. t CO2e ES 20 proc. tikslo atveju ir 16,584 mln. t CO2e – ES 30 proc. tikslo atveju (siektinos kasmetinės reikšmės nurodytos 1 ir 2 lentelėse);
120.2.3. pasiekti, kad atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, sudarytų ne mažiau kaip 23 proc.;
120.2.4. kiekvienais metais suvartoti po 1,5 proc. mažiau energijos (2020 m. suvartoti 17 proc. mažiau energijos negu 2009 m.);
120.3. užtikrinti Lietuvos pagrindinių indikatyvių vidutinės trukmės ir ilgalaikių klimato kaitos švelninimo tikslų įgyvendinimą – Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane nurodytų ES indikatyvių išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslų vykdymą:
120.3.1. vidutinės trukmės – iki 2030 m. sumažinti 40 proc. ir iki 2040 m. – 60 proc. išmetamųjų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu;
Specialieji trumpalaikiai (iki 2020 m.) klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai
121. Atsižvelgiant į Klimato kaitos ir energetikos paketo teisės aktuose – Direktyvoje 2009/29/EB ir Sprendime Nr. 406/2009/EB – nustatytus reikalavimus, klimato kaitos švelninimo tikslų bus siekiama dviem kryptimis: įgyvendinant šios strategijos 128 ir 129 punktuose nustatytus tikslus ir uždavinius ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančiuose sektoriuose ir šios strategijos 141 ir 142 punktuose nustatytus tikslus ir uždavinius ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose.
122. Dauguma tikslų, nustatytų Lietuvos Respublikos strateginiuose dokumentuose ir susijusių su kuro deginimu, pavyzdžiui, dėl AEI dalies galutiniame energijos balanse, energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslo, AEI dalies centralizuotai tiekiamos šilumos gamyboje ir kt., yra nustatyti bendrai tiek ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujantiems, tiek nedalyvaujantiems sektoriams. Taigi nors ir galima nustatyti šių tikslų bendrą poveikį šalies išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimui, sudėtinga įvertinti šių tikslų poveikį pagal sektorius. Atsižvelgiant į tai, ateityje sektorinės strategijos turėtų būti rengiamos ir ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujantiems ir ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujantiems sektoriams.
123. Parengtos įvairios prognozės dėl išmetamųjų ŠESD kiekio Lietuvoje. 5 paveiksle pateikiamos išmetamųjų ŠESD kiekio prognozės 2020 m., neįskaitant ŽNKM, skirtingose publikacijose.
5 pav. Išmetamųjų ŠESD kiekio 2020 m. prognozės skirtingose publikacijose
Paaiškinimai:
1. 26,886 mln. t CO2e – prognozuojamas išmetamųjų ŠESD kiekis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011 m. atskaitoje (angl. k. Policies & Measures and Projections of Greenhouse Gas Emissions in Lithuania. Report pursuant to Article 3(2) of the European Parliament and Council Decision No 280/2004/EC concerning a mechanism for monitoring Community GHG emissions and for implementing the Kyoto Protocol). Šioje strategijoje toliau naudojama ši prognozė (žr. 4 pav.).
2. 25,933 mln. t CO2e – prognozuojamas išmetamųjų ŠESD kiekis bazinio scenarijaus atveju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos užsakymu parengtoje studijoje „Lietuvos įsipareigojimų ES pereinant prie 30 proc. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo tikslo įgyvendinimo kaštai“, 2011 m.
3. 22,7 mln. t CO2e – prognozuojamas išmetamųjų ŠESD kiekis Lietuvai ES 2010 m. rugpjūčio mėn. publikuotoje ataskaitoje (angl. k. EU Energy Trends to 2030).
4. 21,39 mln. t CO2e – prognozuojamas išmetamųjų ŠESD kiekis Lietuvai 2020 m. EK darbiniame dokumente (angl. k. Commission Staff Working Paper: Analysis of options beyond 20% GHG emission reductions: Member State results (SWD(2012) 5 final – 3 February 2012).
5. 20,7 mln. t CO2e – prognozuojamas išmetamųjų ŠESD kiekis Lietuvai 2020 m., jei ES mastu bus pereita prie 30 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo. EK tarnybų darbinis dokumentas (angl. k. Commission Staff Working Paper: Analysis of options beyond 20% GHG emission reductions: Member State results (SWD(2012) 5 final – 3 February 2012).
124. Išmetamųjų ŠESD kiekio prognozės ypač priklauso nuo taikomų prielaidų. Gali skirtis tiek bendrosios prielaidos, tokios kaip BVP, elektros energijos suvartojimo, gyventojų skaičiaus kitimas, tiek prielaidos dėl dabar vykdomų priemonių įgyvendinimo poveikio išmetamųjų ŠESD kiekiams. Pavyzdžiui, jeigu nauja atominė elektrinė planuojama nuo 2021 m., išmetamųjų ŠESD kiekis gali būti didesnis net iki 1,4 mln. t CO2e per metus. Jeigu bus vėluojama įgyvendinti įsipareigojimus atliekų sektoriuje arba dėl AEI dalies galutiniame energijos balanse, išmetamųjų ŠESD kiekis gali didėti iki 25 mln. t CO2e ir atitinkamai skirtis 0,6 mln. t CO2e per metus. Ypač išmetamųjų ŠESD kiekio prognozes lemia prielaida dėl elektros energijos importo dalies ir gali lemti iki 3 mln. t CO2e skirtumą per metus.
Specialiųjų trumpalaikių (iki 2020 m.) klimato kaitos švelninimo tikslų ir uždavinių nustatymo ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančiuose sektoriuose prielaidos
125. ES prekybos ATL sistema taikoma kurą deginantiems įrenginiams, kurių galingumas viršija 20 MW (katilinės ir elektrinės, cemento ir kalkių, naftos perdirbimo, keramikos, stiklo, medienos ir popieriaus, plytų ir čerpių, akmens vatos gamybos sektorių įrenginiai). Nuo 2012 m. į ES prekybos ATL sistemą įtraukta aviacija, chemijos pramonės gamybos įrenginiai ir kt.
126. Trečiasis prekybos ATL laikotarpis truks nuo 2013 m. iki 2020 m. Palyginti su 2005–2007 m. ir 2008–2012 m. laikotarpiais, numatoma, kad ATL sistema taps griežtesnė, kadangi beveik visi ATL bus paskirstomi aukciono būdu ir nuosekliai pagal sugriežtintas taisykles bus mažinamas nemokamai paskirstomas ATL skaičius. Bendras nemokamai suteikiamų ATL skaičius 2013 m. sudarys iki 80 proc. nustatyto leidimų skaičiaus. Vėliau, siekiant, kad 2027 m. nemokamų ATL visai nebūtų skiriama, nemokamai suteikiamų leidimų skaičius mažės kiekvienais metais vienodomis dalimis ir 2020 m. bus suteikiama 30 proc. nemokamų ATL. Elektros energijos gamybos sektoriui, išskyrus galimas išimtis dėl šio sektoriaus gamybos modernizavimo, nemokami ATL iš viso nesuteikiami.
127. Nuo 2013 m. visus ATL, išskyrus tuos, kurie suteikiami nemokamai, veiklos vykdytojai, eksploatuojantys stacionarius įrenginius, ir orlaivių naudotojai privalės įsigyti aukcione. Lėšos už aukciono būdu parduotus ATL pagal valstybių narių aukcionines teises pateks į valstybių narių biudžetą ir ne mažiau kaip 50 proc. kiekvienais metais gaunamų lėšų privalės būti naudojamos klimato kaitos priemonėms įgyvendinti ne tik valstybėse narėse, bet ir besivystančiose šalyse.
Specialieji trumpalaikiai (iki 2020 m.) klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančiuose sektoriuose
128. Specialusis trumpalaikis klimato kaitos švelninimo ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančiuose sektoriuose tikslas – siekti, kad išmetamųjų ŠESD kiekis ATL sektoriuje 2020 m. neviršytų 8,53 mln. t CO2e, užtikrinant AEI naudojimo ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslų įgyvendinimą.
129. Uždaviniai, siekiant 128 punkte numatyto tikslo, yra šie:
129.2. pasiekti, kad centralizuoto aprūpinimo šiluma įmonėse, dalyvaujančiose ES prekybos ATL sistemoje, centralizuotai tiekiamos šilumos, pagamintos iš AEI, dalis 2020 m. sudarytų ne mažiau kaip 60 proc.;
129.3. elektros energijos, pagamintos iš AEI, dalį padidinti iki 21 proc. bendro šalies elektros energijos suvartojimo 2020 m.;
Specialiųjų trumpalaikių (iki 2020 m.) klimato kaitos švelninimo tikslų ir uždavinių nustatymo ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose prielaidos
130. ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujantys sektoriai yra visi kiti, išskyrus nurodytus 125 punkte. Tai apima transporto, žemės ūkio, atliekų tvarkymo, pramonės įmonių, kurios vykdo kitas veiklos rūšis, arba kurą deginantys įrenginiai, kurių katilinių įrengtoji galia mažiau kaip 20 MW (mažos centralizuoto šilumos tiekimo įmonės), viešojo sektoriaus pastatai, namų ūkiai, žemės ūkis, transportas, žvejyba, statyba, paslaugos ir kiti sektoriai.
131. Pagal Sprendimo Nr. 406/2009/EB 3 straipsnio 2 dalį valstybė narė, kuriai nustatytas teigiamas išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslas (Lietuva yra viena iš tokių valstybių), pasinaudodama Sprendime Nr. 406/2009/EB nurodytomis lankstumo priemonėmis, turi užtikrinti, kad išmetamųjų ŠESD kiekis 2013 m. neviršytų lygio, kuris būtų nustatytas pagal linijinę trajektoriją. Šios trajektorijos pradžios taškas yra 2009 m. ir jis yra apskaičiuojamas kaip 2008 m., 2009 m. ir 2010 m. patvirtintų išmetamų teršalų kiekių vidutinė reikšmė. Šios trajektorijos pabaiga, t. y. išmetamų teršalų lygis 2020 m., yra nustatomas pagal procentinę ribą, nustatytą konkrečiai valstybei narei. Kiekvienais metais valstybė narė privalo tolygiai mažinti savo išmetamų teršalų kiekį, siekdama užtikrinti nustatyto tikslo įvykdymą 2020 m. Galutiniai ES valstybių narių metiniai išmetamųjų ŠESD mažinimo tikslai bus patvirtinti EK sprendimu.
132. Sprendime Nr. 406/2009/EB Lietuvai nustatytas tikslas – užtikrinti, kad išmetamųjų ŠESD kiekis 2020 m., palyginti su 2005 m. išmetamųjų ŠESD kiekiu, ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose būtų ne didesnis kaip 15 proc.
133. Nuo 2013 m. iki 2019 m. valstybė narė gali į kitus metus perkelti iki 5 proc. metinio jai leidžiamo išmesti ŠESD kiekio. Jeigu valstybės narės išmetamųjų ŠESD kiekis yra mažesnis negu metinė išmetamųjų ŠESD kiekio kvota, atsižvelgiant į lanksčiųjų priemonių naudojimą, ji gali perkelti atitinkamais metais metinio leidžiamo išmesti ŠESD kiekio dalį, kuri viršija tais metais jos išmestų ŠESD kiekį, į kitus metus iki 2020 m.
134. Valstybė narė nustatyta tvarka gali iki 5 proc. metinio išmetamųjų ŠESD kiekio perleisti kitoms valstybėms narėms (jeigu valstybės narės išmetamas ŠESD kiekis yra mažesnis negu metinė išmetamųjų ŠESD kiekio kvota). Gaunančioji valstybė narė šį kiekį gali panaudoti siekdama įgyvendinti savo įsipareigojimą atitinkamiems metams arba vėlesniems metams iki 2020 m.
135. Įsipareigojimams vykdyti valstybės narės galės naudoti švarios plėtros ir bendrai įgyvendinamų projektų išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo vienetus (patvirtintus išmetamųjų teršalų mažinimo vienetus (PTMV) ir išmetamųjų teršalų mažinimo vienetus (TMV) – iki 3 proc. 2005 m. valstybės narės išmetamųjų ŠESD kiekio.
136. Kiekvienais metais kiekviena valstybė narė kitai valstybei narei gali perduoti nepanaudotą savo metinio švarios plėtros ir bendrai įgyvendinamų projektų kreditų (PTMV ir TMV) kiekio dalį, lygią 3 proc., jei ji šio kiekio nepanaudoja savo metinio išmetamųjų ŠESD kiekio užskaitymui arba valstybė narė gali nepanaudotą kreditų dalį perkelti į kitus metus.
137. Absorbuojamas išmetamųjų ŠESD kiekis ŽNKM sektoriuje nėra įtrauktas į ES ŠESD mažinimo tikslus. Sprendime Nr. 406/2009/EB numatyta, kad, nepatvirtinus tarptautinio klimato kaitos susitarimo, ŽNKM sektorius galėtų būti įtrauktas į ES valstybių narių tikslų prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose apskaitą. 2011 m. Durbane vykusioje 17-ojoje JTBKKK Šalių konferencijoje ir 7-ajame Kioto protokolo Šalių susitikime buvo patvirtintas Sprendimas dėl išmetamųjų ir absorbuojamų ŠESD kiekio apskaitos ŽNKM sektoriuje nuo 2013 m. Remdamasi Sprendime Nr. 406/2009/EB išdėstytomis nuostatomis, EK parengė ir 2012 m. kovo 12 d. pateikė pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo dėl naudojant žemę, keičiant žemės naudojimo paskirtį ir vykdant miškininkystės veiklą išmetamo ir absorbuojamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio apskaitos taisyklių ir veiksmų planų (KOM (2012) galutinis 93), kurio tikslas – užtikrinti tikslią ir nuoseklią su ŽNKM susijusio iš įvairių šaltinių išmetamo ir absorbentais pašalinamo išmetamųjų ŠESD kiekio apskaitą valstybėse narėse. Tačiau, atsižvelgiant į sugriežtintas taisykles, ŽNKM sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimai, kurie galėtų būti įskaitomi nuo 2013 m., bus labai riboti ir sudarys ne daugiau kaip 3,5 proc. miškininkystės sektoriaus išmetamo ir absorbuojamo išmetamųjų ŠESD kiekio, palyginti su valstybės narės 1990 m. išmestu ŠESD kiekiu.
138. EK apskaičiavo kiekvienai ES valstybei narei, tarp jų ir Lietuvai, išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslą ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujantiems sektoriams. Iš bendro 2005 m. išmetamųjų ŠESD kiekio buvo atimtas ES prekybos ATL sistemoje dalyvaujančių įmonių patvirtintas 2005 m. išmesto anglies dioksido kiekis, aviacijos išmesto anglies dioksido kiekis ir ŠESD kiekis, atsiradęs dėl skirtumų taikant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. D1-686 „Dėl Nacionalinio apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2005–2007 metams plano patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 6-166) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. D1-609/4-477 „Dėl Nacionalinio apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2008–2012 metams plano patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 120-4946). Lietuvai gautas išmetamųjų ŠESD kiekis ES prekybos ATL nedalyvaujančiame sektoriuje 2005 metais, atsižvelgiant į šalies BVP, buvo padidintas 15 proc. ir nustatytas kiekybinis išmetamųjų ŠESD tikslas 2020 m., kuris lygus 18,338 mln. t CO2e (žr. 1 lentelę).
139. 2012 m. sausio 30 d. EK paskelbė EK tarnybų darbinį dokumentą (angl. k. Commission Staff Working Paper: Analysis of options beyond 20% GHG emission reductions: Member State results ((SWD(2012) 5 final – 3 February 2012)), kuriame analizuojama galimybė ES mastu pereiti nuo 20 proc. prie 30 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo. Šiame dokumente skaičiuojamas ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose iki 2013–2020 m. tikslas Lietuvai padidėtų ne daugiau kaip 4 proc., palyginti su 2005 m. Vadovaujantis tokiomis pačiomis prielaidomis, kaip aprašyta 131 punkte, apskaičiuoti kiekybiniai metiniai išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslai ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose iki 2013–2020 m., 30 proc. tikslo atveju, kurie pateikti 2 lentelėje.
140. Bendras išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslas ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose proporcingai paskirstomas tarp sektorių. Išmetamųjų ŠESD kiekio stebėseną ir atskiriems ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujantiems sektoriams: transporto, žemės ūkio, atliekų tvarkymo, pramonės, kuri nedalyvauja ES prekybos ATL sistemoje, nustatytų išmetamųjų ŠESD kiekio tikslų įgyvendinimo kontrolė bus vykdoma pagal kasmetinę Nacionalinę išmetamųjų ŠESD kiekio apskaitos ataskaitą, kurioje išmetamųjų ŠESD kiekio duomenys apskaitomi pagal atskirus sektorius. Likusi bendrojo tikslo dalis priskiriama kitiems sektoriams.
Specialieji trumpalaikiai (iki 2020 m.) klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose
141. Specialieji trumpalaikiai klimato kaitos švelninimo tikslai ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose yra šie:
141.1. užtikrinti, kad išmetamųjų ŠESD kiekis ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose neviršytų 1 lentelėje nustatytų kasmetinių išmetamųjų ŠESD kiekio tikslų, o bendras kiekis 2020 m. nepadidėtų daugiau kaip 15 proc., palyginti su 2005 m., ir neviršytų 18,338 mln. t CO2e;
1 lentelė. Kiekybiniai metiniai išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslai ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose iki 2013–2020 m., 20 proc. tikslo atveju, mln. t CO2e
|
|
2013 m. |
2014 m. |
2015 m. |
2016 m. |
2017 m. |
2018 m. |
2019 m. |
2020 m. |
| Transportas |
5,241 |
5,290 |
5,338 |
5,386 |
5,435 |
5,483 |
5,532 |
5,58 |
| Žemės ūkis |
5,494 |
5,545 |
5,595 |
5,646 |
5,697 |
5,748 |
5,798 |
5,849 |
| Pramonė |
2,639 |
2,663 |
2,687 |
2,712 |
2,736 |
2,76 |
2,785 |
2,809 |
| Atliekų tvarkymas |
1,699 |
1,715 |
1,73 |
1,746 |
1,762 |
1,777 |
1,793 |
1,809 |
| Kiti sektoriai |
2,153 |
2,173 |
2,192 |
2,212 |
2,232 |
2,252 |
2,272 |
2,292 |
| Iš viso |
17,225 |
17,384 |
17,543 |
17,702 |
17,861 |
18,02 |
18,179 |
18,338 |
141.2. jei ES lygiu bus pereita prie 30 proc. išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo, užtikrinti, kad išmetamųjų ŠESD kiekis ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose neviršytų 2 lentelėje nustatytų kasmetinių išmetamųjų ŠESD kiekio tikslų, o bendras kiekis 2020 m. nepadidėtų daugiau kaip 4 proc., palyginti su 2005 m., ir neviršytų 16,584 mln. t CO2e;
2 lentelė. Kiekybiniai metiniai išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslai ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose iki 2013–2020 m., 30 proc. tikslo atveju, mln. t CO2e
|
|
2013 m. |
2014 m. |
2015 m. |
2016 m. |
2017 m. |
2018 m. |
2019 m. |
2020 m. |
| Transportas |
5,047 |
5,047 |
5,047 |
5,047 |
5,047 |
5,046 |
5,046 |
5,046 |
| Žemės ūkis |
5,29 |
5,29 |
5,29 |
5,29 |
5,29 |
5,29 |
5,29 |
5,289 |
| Pramonė |
2,541 |
2,541 |
2,541 |
2,541 |
2,541 |
2,541 |
2,540 |
2,54 |
| Atliekų tvarkymas |
1,636 |
1,636 |
1,636 |
1,636 |
1,636 |
1,636 |
1,636 |
1,636 |
| Kiti sektoriai |
2,073 |
2,073 |
2,073 |
2,073 |
2,073 |
2,073 |
2,073 |
2,073 |
| Iš viso |
16,587 |
16,587 |
16,587 |
16,586 |
16,586 |
16,585 |
16,585 |
16,584 |
142. Uždaviniai siekiant specialiųjų trumpalaikių klimato kaitos švelninimo tikslų ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose:
142.1. siekiant 141.1 punkte nustatyto išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo ar, jei ES lygiu bus pereita prie 30 proc. ŠESD mažinimo tikslo, 141.2 punkte nustatyto išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo:
142.1.1. atlikti išmetamųjų ŠESD kiekio stebėseną atskiruose ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose: transporto, žemės ūkio, pramonės, atliekų tvarkymo ir kituose sektoriuose;
Transporto sektoriuje
142.1.3. užtikrinti, kad dviračiais, viešuoju kelių transportu ir viešuoju geležinkelių transportu atliekamų kelionių skaičius didėtų;
142.1.4. užtikrinti alternatyvių energijos šaltinių ir ekologiškai švaresnio kuro dalių transporto sektoriaus energetiniame balanse didėjimą;
Žemės ūkio sektoriuje
142.1.5. įgyvendinti priemones, skirtas ekonomiškai efektyviam išmetamojo metano kiekio iš mėšlo tvarkymo sistemų mažinimui;
142.1.6. įgyvendinti priemones, mažinančias tiesioginį ir netiesioginį azoto junginių išsiskyrimą į aplinką dėl žemės ūkio veiklos;
Atliekų tvarkymo sektoriuje
142.1.7. įgyvendinti priemones, skirtas ekonomiškai efektyviam išmetamojo metano kiekio iš biologiškai skaidžių atliekų ir nuotekų dumblo mažinimui;
142.1.8. panaudoti ne mažiau kaip 30 proc. susidarančio metinio atliekų kiekio energijos gamybai;
Pramonės sektoriuje
142.1.9. diegti eko-inovatyvias energetinio efektyvumo didinimo ir AEI panaudojimo priemones ekonomiškai efektyviam išmetamųjų ŠESD kiekiui mažinti ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiose pramonės įmonėse;
Kituose sektoriuose
142.1.10. identifikuoti ir įgyvendinti priemones, skirtas ekonomiškai efektyviam išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimui kituose ES prekybos ATL sistemoje nedalyvaujančiuose sektoriuose;
142.1.11. užtikrinti nuolatinį energijos vartojimo efektyvumo didinimą namų ūkio ir paslaugų sektoriuose;
142.1.12. užtikrinti, kad metinis šilumos energijos sąnaudų sumažėjimas daugiabučiuose namuose, pastatytuose pagal galiojusius iki 1993 metų normatyvinius statybos techninius dokumentus, 2020 m. siektų ne mažiau kaip 1 000 GWh, palyginti su 2005 m.;
Specialieji indikatyvūs vidutinės trukmės (iki 2030 m. ir iki 2040 m.) ir ilgalaikiai (iki 2050 m.) klimato kaitos švelninimo tikslai ir uždaviniai
143. Klimato kaitos švelninimo srityje numatyti specialieji indikatyvūs vidutinės trukmės ir ilgalaikiai tikslai yra šie:
143.1. skatinti taupų ir ekonomiškai efektyvų išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimą visuose sektoriuose, siekiant prisidėti prie siūlomų ES vidutinės trukmės indikatyvių tikslų įgyvendinimo – iki 2030 m. sumažinti 40 proc., iki 2040 m. – 60 proc. ir ilgalaikio – iki 2050 m. sumažinti 80 proc. išmetamųjų ŠESD kiekį, palyginti su 1990 m. lygiu;
143.2. numatyti ADSS pramonės sektoriuje perspektyvas ir įvertinti transportavimo infrastruktūros kūrimą;
143.3. siekti darnios energetikos sektoriaus plėtros, pereinant prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo;
144. Uždaviniai siekiant specialiųjų indikatyvių vidutinės trukmės ir ilgalaikių klimato kaitos švelninimo tikslų:
144.1. siekiant 143.1 punkte numatyto tikslo:
144.1.1. reguliariai nustatyti išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo potencialą visuose ūkio sektoriuose atsižvelgiant į ekonomines galimybes ir technologijų plėtrą;
144.1.2. atsižvelgiant į išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo ekonominį potencialą, sektorinėse strategijose nustatyti išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslus ir priemones šiems tikslams pasiekti;
144.2. siekiant 143.2 punkte numatyto tikslo:
144.2.1. įvertinti ir numatyti galimybes anglies dioksido geologiniam saugojimui kitų šalių saugyklose;
144.3. siekiant 143.3 punkte numatyto tikslo:
144.3.1. atsižvelgiant į esamą situaciją ir bendras tendencijas, iki 2050 m. pasiekti, kad šalies energetikos sektoriaus kuro balansą sudarytų 40–100 proc. AEI, 0–30 proc. atominė energija ir 0–30 proc. iškastinis kuras su ADSS technologijomis;
144.3.2. įgyvendinti priemones energijos vartojimo efektyvumo didinimui, užtikrinant efektyvumo didėjimą ne mažiau kaip 1,5–2 proc. per metus. Užtikrinti energijos beveik nevartojančių pastatų skaičiaus didėjimą;
144.4. siekiant 143.4 punkte numatyto tikslo:
144.4.1. užtikrinti, kad iki 2030 m. iškastiniu kuru varomų automobilių naudojimas miestuose būtų sumažintas pusiau, palyginti su 1990 m., o iki 2050 m. miestuose iškastiniu kuru varomi automobiliai būtų nebenaudojami;
144.4.2. užtikrinti, kad 2050 m. aviacijoje naudojami tvarūs ir mažai anglies dioksido išskiriantys degalai sudarytų ne mažiau kaip 40 proc.;
144.4.3. užtikrinti, kad iki 2050 m. jūrų transporto, įskaitant bunkerinį kurą, sektoriuje išskiriamo CO2 kiekis sumažėtų ne mažiau kaip 40 proc., palyginti su 2005 m.;
144.4.4. užtikrinti, kad iki 2030 m. ne mažiau kaip 30 proc., o iki 2050 m. ne mažiau kaip 50 proc. daugiau kaip 300 km keliais vežamų krovinių būtų gabenama kitų rūšių transportu – geležinkelių arba vandens transportu;
V. PRISITAIKYM? PRIE KLIMATO KAITOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
145. Lietuvos prisitaikymo prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių politikos strateginis tikslas – sumažinti gamtinių ekosistemų ir šalies ūkio (ekonomikos) sektorių pažeidžiamumą, diegiant priemones, leidžiančias išlaikyti ir padidinti jų atsparumą klimato kaitos pokyčiams, ir užtikrinant palankias visuomenės gyvenimo ir ūkinės veiklos sąlygas. Šio strateginio tikslo įgyvendinimas bus vertinamas pagal specialiųjų prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų jautriausiuose šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (žemės ūkis, miškininkystė ir biologinės įvairovės apsauga, vandens išteklių valdymas, energetika, transportas, pramonė, visuomenės sveikata ir kt.) pasiekimą.
146. Strateginis tikslas bus įgyvendinamas laikantis pagrindinių krypčių:
146.1. integruotas požiūris į klimato kaitos poveikį konkrečiose teritorijose regioniniu lygiu. Toks požiūris skatina kompromisinius sprendimus tarp įvairių poreikių, įtraukia kitus regioninius pokyčių procesus (pvz., demografinius pokyčius) ir gali optimizuoti sektorinių ir tarpsektorinių prisitaikymo priemonių, tinkamų tam regionui, sąveiką;
146.2. klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių sinergija ir jų konflikto vengimas. Pasirenkamos klimato kaitos prisitaikymo priemonės neturėtų prieštarauti klimato kaitos švelninimo pastangoms, o atvirkščiai – prisidėti prie jų;
146.3. valstybės mokslinių tyrimų indėlis į prisitaikymą prie klimato kaitos. Turi būti skatinamas abipusiai naudingas valstybės, savivaldybių ir finansinių institucijų, fondų, universitetų, kitų šalių ir ES projektų bendradarbiavimas klimato tyrimų srityje. Prisitaikymas prie klimato kaitos turi tapti atskira klimato tyrimų sudedamąja dalimi;
Specialiųjų prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų ir uždavinių nustatymo prielaidos ir numatomi rezultatai
147. Prioritetiniai sektoriai šioje strategijoje išskirti vadovaujantis Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymu, Baltijos jūros regiono šalių vykdomo projekto dėl Baltijos jūros regiono prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos parengimo vykdymo metu atliktomis analizėmis, ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijai parengti nustatytais principais bei surinkta informacija ir 2009 m. ES Baltijos jūros regiono strategijoje nurodytais sektoriais bei kitų šalių (pvz., Danijos, Suomijos, Vokietijos) prisitaikymo prie klimato kaitos strategijų pavyzdžiais ir atsižvelgiant į skirtingą esamų tyrimų lygį ir aktualumą sektoriuose. Numatoma, kad bus atlikti moksliniai tyrimai sektoriuose, kuriuose nėra identifikuotos klimato kaitos veikiamos sritys ar esami tyrimai yra nepakankami, bus nustatyti labiausiai pažeidžiami sektoriai ir pasiūlytos reikalingos, efektyvios bei aktualios priemonės. Sektoriuose, kuriuose atlikti tyrimai pakankami, priemonės parinktos pagal esamus tyrimus. Šalyje svarbu išskirti sektorius, kuriems klimato kaita atveria platesnes galimybes, negu turėjo iki šiol, bei laiku imtis tinkamų ir veiksmingų priemonių maksimaliai naudai gauti. Tokiu būdu sudaromos sąlygos ateities kartoms išsaugoti ir mažesnėmis sąnaudomis pasiekti rezultatą, palyginti su išlaidomis patirtai žalai dėl klimato kaitos padarinių kompensuoti.
148. Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos įgyvendinimo stebėsenai atlikti nustatyti šie tiesiogiai su prisitaikymo prie klimato kaitos tikslais ir uždaviniais iki 2020 m. susiję vertinimo kriterijai:
148.1. visiškai funkcionuojantis nacionalinis informacijos koordinavimo mechanizmas, sujungtas su ES informacijos koordinavimo sistema apie prisitaikymą prie klimato kaitos, su kuriuo dirba apmokyti Aplinkos ministerijos ir (ar) jai pavaldžių institucijų darbuotojai (siektina reikšmė – įdiegtas informacijos koordinavimo mechanizmas);
148.2. sukurtos numatytos pavojų ir krizių valdymo priemonės, skirtos klimato reiškinių sukeltiems ekonominiams padariniams likviduoti, potvynio rizikos žemėlapiai, potvynio rizikos valdymo planai, perspėjimo sistema (ekstremaliųjų situacijų valdymo planas, gamtinių stichinių reiškinių padarytos žalos žemės ūkiui draudimo ir kompensavimo mechanizmas) (siektina reikšmė – potvynio rizikos žemėlapis, apimantis visą Lietuvos teritoriją, visiškai ir efektyviai funkcionuojanti draudimo nuo ekstremalių gamtinių reiškinių sistema 2020 m.);
Specialieji trumpalaikiai (iki 2020 m.) prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai
149. Trumpalaikiai (iki 2020 m.) tikslai ir uždaviniai prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio srityje suskirstyti į tokius sektorius: tarpsektoriniai tikslai ir uždaviniai; žemės ūkis, dirvožemis; miškininkystė, ekosistemos, biologinė įvairovė, kraštovaizdis; vandens ištekliai; energetika, transportas, pramonė; visuomenės sveikata. Iš visų Lietuvos regionų Baltijos jūros regionas yra jautriausias klimato kaitos pokyčiams dėl prognozuojamo vandens lygio kilimo ir potvynių grėsmės. Prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai Baltijos jūros regione yra integruoti į tarpsektorinius tikslus ir uždavinius, miškininkystės, ekosistemų, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio bei vandens išteklių sektorių tikslus ir uždavinius.
Tarpsektoriniai tikslai ir uždaviniai
150. Prisitaikymo prie klimato kaitos poveikio srityje numatyti tarpsektoriniai trumpalaikiai tikslai yra šie:
150.1. siekti, kad prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai, uždaviniai ir priemonės būtų integruoti į jautriausius klimato kaitos poveikiui šalies ūkio (ekonomikos) sektorius, nurodytus 149 punkte, ir įgyvendintos prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės;
150.2. diegti eko-inovatyvias energijos gamybos ir naudojimo efektyvumo didinimo ir AEI panaudojimo priemones, kurios leistų efektyviausiai ir mažiausiomis sąnaudomis prisitaikyti prie klimato kaitos svarbiausiuose šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (energetika, pramonė, žemės ūkis, transportas ir kt.);
150.3. stebėti, tirti ir vertinti klimato kaitos poveikį Lietuvos teritorijoje bei atskiruose regionuose;
151. Uždaviniai siekiant specialiųjų tarpsektorinių trumpalaikių prisitaikymo prie klimato kaitos tikslų:
151.1. siekiant 150.1 punkte numatyto tikslo:
151.1.1. vykdyti Lietuvos ūkio (ekonomikos) sektorių būklės analizę ir prireikus išskirti naujus prioritetinius prisitaikymo prie klimato kaitos sektorius, ir užtikrinti šiuose sektoriuose veiksmingų priemonių įgyvendinimą;
151.2. siekiant 150.2 punkte numatyto tikslo, užtikrinti eko-inovatyvių energijos gamybos ir naudojimo, AEI panaudojimo technologijų diegimo skatinimo mechanizmo įdiegimą ir veikimą svarbiausiuose šalies ūkio sektoriuose;
151.3. siekiant 150.3 punkte numatyto tikslo:
151.3.1. užtikrinti, kad meteorologinių ir hidrologinių stebėjimų sistema būtų nuolat tobulinama ir atnaujinama;
151.4. siekiant 150.4 punkte numatyto tikslo:
151.4.1. parengti ir įgyvendinti priemones, užtikrinančias informacijos pateikimą laiku, surinkimą, sisteminimą ir saugojimą, jautriausiuose klimato kaitai šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (žemės ūkis, miškininkystė ir biologinės įvairovės apsauga, vandens išteklių valdymas, energetika, transportas, pramonė, visuomenės sveikata ir kt.) ir regionuose, atsižvelgiant į jų pažeidžiamumą;
151.4.2. parengti ir įgyvendinti priemones, užtikrinančias efektyvų interesų grupių (valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų tarnautojų, pramonės, mokslo institucijų ir asociacijų atstovų) informavimą prisitaikymo prie klimato kaitos klausimais;
153. Pagrindiniai uždaviniai siekiant numatyto tikslo yra šie:
153.2. užtikrinti atsparių klimato kaitai žemės ūkio augalų rūšių parinkimą ir naujų veislių išvedimą;
153.3. kurti pavojų ir krizių valdymo priemones, skirtas klimato reiškinių sukeltiems ekonominiams padariniams likviduoti;
153.4. įdiegti nuolatinės stebėsenos sistemą dirvožemio būklei stebėti ir tobulinti ūkininkavimo metodus, užtikrinant naudingo dirvožemio sluoksnio praradimo mažinimą;
154. Trumpalaikiai tikslai yra šie:
155. Pagrindiniai uždaviniai siekiant 154.1 punkte numatyto tikslo yra šie:
155.1. sumažinti vandens lygio kilimo, stichinių meteorologinių reiškinių neigiamą poveikį Baltijos jūros pakrantės zonai, potvynių veikiamoms Kuršių marių ir Nemuno žemupio bei kitoms šalies teritorijoms;
155.2. stabilizuoti biologinės įvairovės nykimą dėl klimato kaitos poveikio Lietuvoje ir Baltijos biogeografiniame regione;
155.4. plėtoti saugomų teritorijų ir gamtinio karkaso sistemą, atkurti ir gausinti natūralius kraštovaizdžio elementus šiose teritorijose;
156. Uždaviniai siekiant 154.2 punkte numatyto tikslo yra šie:
156.1. skatinti darnaus vystymosi principais paremtus pagrindinius neplynuosius miško kirtimus valstybiniuose ir privačiuose miškuose;
156.3. mažinti cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimą miškuose, jas keisti biologinėmis ar mechaninėmis;
156.4. užtikrinti, kad kuo daugiau miško savininkų ir valdytojų prisiimtų aplinkosauginius apribojimus ar vykdytų ūkinę veiklą, skirtą biologinės įvairovės elementams palaikyti ir išsaugoti, remtų natūralių ekosistemų ir gyvybingų populiacijų išsaugojimą;
156.5. atliekant miškotvarkos projektavimo darbus, siekti išsaugoti mažus miškus, šaltiniuotas vietas, mažas upes, pelkes, miško laukymes bei kitus biologinei įvairovei puoselėti svarbius miško ekosistemų elementus;
157. Trumpalaikiai tikslai yra šie:
157.1. sumažinti vandens lygio kilimo, stichinių meteorologinių reiškinių neigiamą poveikį paviršinio ir požeminio vandens kokybei;
158. Uždaviniai siekiant 157.1 punkte numatyto tikslo yra šie:
159. Uždaviniai siekiant 157.2 punkte numatyto tikslo yra šie:
160. Trumpalaikiai tikslai yra šie:
160.1. didinti jautriausių klimato kaitai sričių energetikos, transporto ir pramonės sektoriuose prisitaikymą prie klimato kaitos;
161. Uždaviniai siekiant 160.1 punkte numatyto tikslo yra šie:
161.1. identifikuoti jautriausias klimato kaitai sritis energetikos, transporto ir pramonės sektoriuose ir numatyti veiksmingas prisitaikymo prie klimato kaitos priemones;
162. Uždaviniai siekiant 160.2 punkte numatyto tikslo yra šie:
162.1. užtikrinti, kad inžinerinės infrastruktūros plėtra būtų vykdoma atsižvelgiant į prognozuojamą klimato kaitos poveikį;
162.2. įvertinti skirtingų regionų jautrumą ir svarbiausias grėsmes klimato kaitos požiūriu ir atitinkamai tikslinti teritorijų planavimą ir statybą reglamentuojančius teisės aktus;
Specialieji indikatyvūs vidutinės trukmės (iki 2030 m. ir iki 2040 m.) ir ilgalaikiai (iki 2050 m.) prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai
165. Prisitaikymo prie klimato kaitos srityje numatyti specialieji indikatyvūs vidutinės trukmės ir ilgalaikiai tikslai yra šie:
165.1. toliau stebėti ir tirti labiausiai pažeidžiamus šalies ūkio (ekonomikos) sektorius ir užtikrinti šių sektorių, ypač žemės ūkio, atsparumą klimato pokyčiams;
166. Uždaviniai siekiant prisitaikymo prie klimato kaitos srityje numatytų specialiųjų indikatyvių vidutinės trukmės ir ilgalaikių tikslų:
166.1. siekiant 165.1 punkte numatyto tikslo:
166.1.1. užtikrinti nuolatinę klimato kaitai jautriausių sektorių stebėseną ir efektyvų priemonių klimato kaitos padariniams mažinti įdiegimą;
166.1.3. stebėti, tirti ir vertinti klimato kaitos įtaką žemės ūkio sektoriui ir, atsižvelgiant į pokyčius, gamybą žemės ūkyje derinti prie besikeičiančio klimato;
166.1.4. organizuoti priemonių, skirtų didinti žemės ūkio ir kitų jautrių sektorių atsparumą klimato kaitos pokyčiams, tinkamą parinkimą ir įgyvendinimą;
166.2. siekiant 165.2 punkte numatyto tikslo:
166.2.1. užtikrinti ilgalaikį efektyvų finansinių ir techninių išteklių valdymą ir priemonių trečiosiose šalyse įgyvendinimą;
VI. BENDRIEJI KLIMATO KAITOS ŠVELNINIMO IR PRISITAIKYMO PRIE KLIMATO KAITOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Bendrieji trumpalaikiai (iki 2020 m.) klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai
167. Bendrieji trumpalaikiai prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslai yra šie:
167.1. integruoti prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslus, uždavinius ir priemones į šalies ūkio sektorių (energetika, pramonė, gyvenamųjų teritorijų vystymas, žemės ūkis, transportas ir kt.) strategijas ir planus;
167.2. skatinti efektyvų ES fondų ir valstybės biudžeto lėšų bei kitų finansinių priemonių panaudojimą prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo projektams (priemonėms) įgyvendinti;
167.3. skatinti ekonominių priemonių (mokesčių lengvatų, valstybės pagalbos priemonių ir kitų priemonių) diegimą;
167.4. tobulinti Lietuvos Respublikos teritorijoje į atmosferą išmetamųjų ir absorbuojamųjų ŠESD kiekio apskaitą ir ataskaitų rengimą;
167.5. skatinti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei inovacijas klimato kaitos srityje, užtikrinant efektyvų skiriamų lėšų panaudojimą;
167.8. skatinti specialistų, galinčių kvalifikuotai spręsti su klimato kaita susijusias problemas, rengimą, nuolat tobulinti šių specialistų kvalifikaciją;
168. Uždaviniai siekiant bendrųjų trumpalaikių prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslų:
168.1. siekiant 167.1 punkte numatyto tikslo:
168.1.1. užtikrinti glaudų įvairių institucijų bendradarbiavimą įgyvendinant Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje, sektorinėse strategijose ir jų įgyvendinimo priemonių planuose numatytas priemones;
168.1.2. užtikrinti, kad klimato kaitos aspektas būtų įtraukiamas į sektorines strategijas ir jų įgyvendinimo planus ir programas;
168.2. siekiant 167.2 punkte numatyto tikslo:
168.2.1. užtikrinti efektyvų ES struktūrinių, sanglaudos ir kitų fondų panaudojimą pagal Daugiametę finansinę programą 2014–2020 m. laikotarpiu bei valstybės biudžeto lėšų naudojimą, įgyvendinant infrastruktūros plėtros ir kitus projektus, susijusius su klimato kaitos švelninimu ir prisitaikymu;
168.2.2. užtikrinti ilgalaikį efektyvų finansinių ir techninių išteklių valdymą ir mažo anglies dvideginio kiekio panaudojimą pramonei vystyti;
168.2.3. tobulinti Žaliosios investavimo sistemos (ŽIS) teisinę bazę ir įgyvendinti pagal šią sistemą finansuojamus projektus;
168.3. siekiant 167.3 punkte numatyto tikslo:
168.3.1. užtikrinti efektyvų lėšų naudojimą prisitaikymo ir efektyvaus išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo projektams ir priemonėms įgyvendinti;
168.3.2. tobulinti draudimo nuo ekstremalių gamtinių reiškinių sistemą ir užtikrinti efektyvų jos veikimą;
168.4. siekiant 167.4 punkte numatyto tikslo:
168.5. siekiant 167.5 punkte numatyto tikslo:
168.5.1. užtikrinti, kad poveikio klimato kaitai aspektas būtų vertinamas rengiant mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programas technologijų mokslų srityje;
168.5.2. užtikrinti, kad klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos aspektai būtų vertinami atliekant susijusius mokslinių tyrimų darbus;
168.6. siekiant 167.6 punkte numatyto tikslo:
168.6.1. užtikrinti efektyvų lėšų panaudojimą, sistemiškai keliant visuomenės aplinkosauginį aktyvumą ir informuotumą apie klimato kaitą;
168.7. siekiant 167.7 punkte numatyto tikslo:
168.7.1. užtikrinti nuolatinį informacijos apie Lietuvoje atliekamus mokslinius tyrimus klimato kaitos srityje rinkimą ir sklaidą;
168.8. siekiant 167.8 punkte numatyto tikslo:
168.8.1. užtikrinti, kad specialistai, rengiami dirbti ar dirbantys sektoriuose, turinčiuose didelį poveikį klimato kaitai (energetikos, statybos, transporto, pramonės), įgytų reikalingų žinių ir gebėjimų klimato kaitos švelninimo srityje;
168.9. siekiant 167.9 punkte numatyto tikslo:
168.9.1. užtikrinti tinkamą atstovavimą Lietuvos interesams tarptautinėse derybose klimato kaitos klausimais;
Bendrieji indikatyvūs vidutinės trukmės (iki 2030 m. ir iki 2040 m.) ir ilgalaikiai (iki 2050 m.) klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai
169. Remiantis Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planu, numatyti šie indikatyvūs vidutinės trukmės ir ilgalaikiai tikslai:
169.1. siekti, kad didžioji dalis energijos būtų gaminama iš mažai ŠESD išskiriančių šaltinių, skatinant investicijas į eko-inovatyvias energijos gamybos, tiekimo ir naudojimo technologijas, tarp jų ADSS technologijas;
169.3. siekti, kad kiekvienais metais būtų atnaujinama ne mažiau kaip 3 proc. viešojo sektoriaus pastatų ir didesnio energijos efektyvumo reikalavimai būtų įtraukti į viešųjų pirkimų procedūras;
169.4. diegti efektyvios elektros ir šilumos gamybos, energijos taupymo schemų reikalavimus įmonėms didinant pramonės konkurencingumą ir nustatyti aukštesnius privalomus energijos efektyvumo reikalavimus pramoniniams ir namų ūkio įrenginiams;
169.5. didinti visų transporto rūšių švaresnių transporto priemonių naudojimą, diegiant išmetamojo CO2 kiekio standartus, pažangesnes apmokestinimo sistemas ir skatinant 2-osios ir 3-iosios kartos tvarios gamybos biodegalų gamybą ir naudojimą;
169.6. skatinti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą svarbiausiose klimato kaitos švelninimo srityse (energijos gamybos ir vartojimo efektyvumo ir atsinaujinančių išteklių dalies pirminės energijos balanse didinimo);
169.7. didinant visuomenės aplinkosauginį aktyvumą ir sąmoningumą klimato kaitos klausimais, siekti, kad iniciatyvos dėl išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo kampanijų kiltų iš bendruomenių;
169.8. siekti, kad švietimas klimato kaitos klausimais atitiktų naujausias mokslo žinias šioje srityje, užtikrinant nuolatinį informacijos apie pažangiausias technologijas, atliekamus mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą klimato kaitos srityje rinkimą ir sklaidą;
170. Uždaviniai siekiant bendrųjų indikatyvių vidutinės trukmės ir ilgalaikių prisitaikymo prie klimato kaitos ir klimato kaitos švelninimo tikslų:
170.1. siekiant 169.1 punkte numatyto tikslo:
170.1.1. rengiant ir atnaujinant energetikos sektoriaus strateginius dokumentus, atsižvelgiant į esamas technologijas ir ekonominę situaciją, numatyti kiekybinius elektros gamybos iš mažai išmetamųjų ŠESD išskiriančių šaltinių tikslus ir išmaniųjų tinklų diegimo etapus;
170.2. siekiant 169.2 punkte numatyto tikslo:
170.2.1. užtikrinti, kad būtų įgyvendinamos žemės ūkio gamybos efektyvumo didinimą skatinančios priemonės;
170.3. siekiant 169.3 punkte numatyto tikslo:
170.3.1. užtikrinti, kad būtų parengtos ir įgyvendintos priemonės viešojo sektoriaus pastatams atnaujinti;
170.4. siekiant 169.4 punkte numatyto tikslo:
170.4.1. užtikrinti, kad būtų įvertintos galimybės ir parengtos priemonės energijos vartojimo efektyvumui didinti įmonėse, atsižvelgiant į pramonės konkurencingumą;
170.5. siekiant 169.5 punkte numatyto tikslo:
170.5.1. užtikrinti, kad sektorinėse strategijose būtų įvertintos galimybės ir numatytos priemonės visų transporto rūšių švaresnių transporto priemonių plėtrai, įskaitant iš elektros energijos tinklo įkraunamus hibridinius automobilius ir elektromobilius, didinti;
170.6. siekiant 169.6 punkte numatyto tikslo, parengti ir įgyvendinti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programą klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo srityje, identifikuojant Lietuvai svarbias prioritetines tyrimų sritis ir numatant atitinkamą finansavimą;
170.7. siekiant 169.7 punkte numatyto tikslo:
170.8. siekiant 169.8 punkte numatyto tikslo:
170.8.1. nuolat atnaujinti švietimo programas taip, kad švietimas klimato kaitos klausimais visais švietimo lygiais atitiktų naujausias mokslo žinias šioje srityje;
VII. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS IR ATSKAITOMYBĖ
171. Šią strategiją įgyvendina Aplinkos ministerija, Energetikos ministerija, Finansų ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Žemės ūkio ministerija, savivaldybių institucijos ir kitos institucijos pagal kompetenciją.
173. Strategijai įgyvendinti rengiami priemonių planai, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be to, Strategijos tikslai ir uždaviniai įgyvendinami ir per šalies ekonomikos (ūkio) konkrečių sektorių planavimo dokumentus, tokius kaip Nacionalinę pažangos programą, plėtros programas ar trumpos trukmės planavimo dokumentus.
174. Strategijos įgyvendinimas finansuojamas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, ES, tarptautinių organizacijų ir kitų šaltinių lėšomis.
175. Strategijos įgyvendinime dalyvaujančios valstybės ir savivaldybių institucijos teikia Aplinkos ministerijai informaciją apie Strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių plano vykdymą metinėse veiklos ataskaitose.
Nacionalinės klimato kaitos
valdymo politikos strategijos
1 priedas
NACIONALINĖS KLIMATO KAITOS VALDYMO POLITIKOS STRATEGIJOS STRUKTŪRA
Nacionalinės klimato kaitos
valdymo politikos strategijos
2 priedas
EUROPOS SĄJUNGOS IR NACIONALINIŲ STRATEGINIŲ DOKUMENTŲ APŽVALGA
Žemės ūkis, energetika (įskaitant pramonę) ir transportas yra pagrindiniai sektoriai, kuriuose ES lygmeniu patvirtinti teisės aktai ir parengti strateginiai dokumentai turės didelį poveikį klimato kaitos švelninimo politikai nacionaliniu lygmeniu. Atsižvelgiant į tai, apžvelgiami pagrindiniai žemės ūkio, energetikos ir transporto sektorių nacionaliniai ir ES strateginiai dokumentai, kuriais remiantis Strategijos IV–VI skyriuose suformuluoti bendrieji ir specialieji klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai.
1. Žemės ūkis
Pagrindiniai Lietuvos Respublikos strateginiai dokumentai ir juose numatytos priemonės
1.1. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų strategijos pagrindinėse nuostatose ir programoje, kuriai buvo pritarta ES Kaimo plėtros komitete 2007 m. rugsėjo 19 d., numatyta:
1.1.1. sustiprinti žemės ūkio ir miškų sektoriaus konkurencingumą teikiant paramą pertvarkymo, plėtros ir naujovių diegimo procesams;
1.1.2. padidinti aplinkos ir kraštovaizdžio vertę teikiant paramą ekologiškiems žemėtvarkos metodams;
1.1.3. pagerinti kaimo vietovėse gyvenimo kokybę ir skatinti įvairinti ūkinę veiklą.
Įgyvendinat šios strategijos pagrindines nuostatas ir programą, numatoma, kad bus išsaugota biologinė įvairovė (kasmet paremta iki 54 000 ha NATURA 2000 teritorijų žemės ūkyje ir iki 91 500 ha – miškų ūkyje), natūralus kraštovaizdis, saugi aplinka, apleistos žemės apželdintos miškais (iki 2020 m. miškingumas išaugs 3 proc.), o tai prisidės prie klimato kaitos mažinimo. Taip pat siekiama išspręsti problemas, susijusias su rizika, gresiančia aplinkai dėl intensyvios žemės ūkio veiklos, skatinamas ekologinis ūkininkavimas ekologiškai produkcijai gaminti, apleistiems plotams įsisavinti, dirvožemio rūgštingumui ir erozijai mažinti ir vandens apsaugai gerinti.
Pagrindiniai ES dokumentai, apibrėžiantys žemės ūkio sektoriaus plėtrą
1.2. 2009 m. balandžio 6 d. Europos Komisijos komunikatas „Baltoji knyga. Prisitaikymas prie klimato kaitos. Europos veiksmų programos kūrimas“ (KOM(2009) 147 galutinis) (toliau – Baltoji knyga). Baltojoje knygoje nustatoma programa, kurios laikydamasi ES taptų atsparesnė klimato kaitai, apibendrinamas pagrindinis klimato kaitos poveikis ES žemės ūkiui, nagrinėjami prisitaikymo poreikiai, aprašoma klimato kaitos reikšmė bendrai žemės ūkio politikai ir nagrinėjamos galimos būsimų veiksmų kryptys.
1.2.1. Pagrindiniai su ES žemės ūkiu susiję klausimai:
1.2.1.1. poveikis žemės ūkio produkcijai. Didėjanti CO2 koncentracija atmosferoje, šylantis oras, metinių bei sezoninių kritulių režimų ir ekstremalių reiškinių dažnio pokyčiai turės įtakos maisto produktų gamybos kiekiui, kokybei bei stabilumui ir natūraliai žemės ūkio aplinkai. Klimato pokyčiai atsilieps vandens išteklių naudojimo galimybėms, darys įtaką kenkėjams, skatins ligas ir padės plisti nešvarumams, todėl labai pasikeis žemės ūkio ir naminių gyvulių auginimo sąlygos. Kraštutiniais atvejais žemės ūkio sistemų kokybės prastėjimas gali lemti dykumėjimą, dėl kurio tokia žemė taptų visiškai nederlinga;
1.2.1.2. su klimato kaita susijusių pavojų įtaka ekonomikai. Kraštutinės klimato sąlygos gali ne tik sužlugdyti kasmetinę gamybą, bet ir smarkiai paveikti ūkių infrastruktūrą ir dėl to sukelti didelių ekonominių nuostolių: dėl vis dažnesnių ekstremalių reiškinių susidarys atsargų trūkumas, o tai nulems didesnius žemės ūkio produkcijos, kainų ir ūkininkų pajamų svyravimus, gali padidėti gamybos sutrikimų tikimybė, dėl to gali padidėti ūkininkų ekonominės padėties nestabilumas;
1.2.1.3. didesni klimato pavojai kaimo vietovėse. Išskiriami potvynių pavojai, didėjantis vandens poreikis skirtingoms reikmėms, audrų, gaisrų, kenkėjų antplūdžio ir ligų protrūkio augimas;
1.2.1.4. gebėjimas prisitaikyti, atsparumas ir regioniniai skirtumai. Numatoma, kad dėl nevienodo klimato kaitos poveikio padidės Europos kaimo vietovių regioniniai ir ekonominiai skirtumai. Ilgainiui dėl klimato kaitos poveikio kai kurių ES regionų žemės ūkio vaidmuo gali dar labiau sumažėti, o kraštutiniais atvejais žemės ūkio paskirties žemė gali likti nebenaudojama; antra vertus, kitų regionų žemės ūkio sąlygos gali pagerėti ir padidėti ūkių pajamos. Tai galėtų turėti didelės įtakos kraštovaizdžiui bei biologinei įvairovei ir atsiliepti bendram Europos regionų vystymuisi;
1.2.2. Baltojoje knygoje numatytos tokios Žemės ūkio prisitaikymo strategijos kryptys:
1.2.2.1. pirmenybė nežalingoms priemonėms, kurias būtų galima atšaukti. Toks pasirinkimas padeda prisitaikyti prie daugelio tikėtinų pokyčių ir skatina bendrą socialinę bei ekonominę gerovę ir naudą aplinkai. Žemės ūkio sektoriuje tai reiškia, kad tausiau naudojant gamtos, visų pirma vandens ir dirvožemio, išteklius didinamas žemės ūkio ekosistemų atsparumas;
1.2.2.2. žemės ūkio, kaip ekosistemų saugotojo, vaidmens stiprinimas. Valdant žemės ūkio paskirties žemę, turi būti rūpinamasi ekosistemomis, didinant bendrą atsparumą klimato kaitai. Turėtų būti toliau didinamas žemės ūkio kaip „žaliosios infrastruktūros“ vaidmuo;
1.2.2.3. žemės ūkio infrastruktūros atsparumo didinimas. Turi būti plėtojama prevencinė veikla ir kuriamos prie regioninių ypatumų pritaikytos priemonės, skirtos galimos žalos klausimams spręsti, atsiradusiems dėl ekstremalių reiškinių;
1.2.2.4. prisitaikymo ir poveikio švelninimo sąveikos plėtotė. Sprendžiant dvejopą uždavinį – mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį ir tuo pačiu metu prisitaikyti prie klimato kaitos – būtina kuo glaudžiau susieti prisitaikymą ir švelninimą. ES žemės ūkio sektorius gali prisidėti prie klimato kaitos švelninimo: mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, gaminti atsinaujinančią energiją bei biomasės produktus ir saugoti anglies junginius žemės ūkio paskirties žemėje;
1.2.2.5. geresnis ūkininkų gebėjimas prisitaikyti. Norint sėkmingiau plėtoti darnų žemės ūkio vystymą, būtina didinti ūkininkų informavimą ir gebėjimą taikyti pažangius ūkininkavimo metodus ir naujas technologijas (t. y. su klimatu susijusios informacijos teikimas, konsultacinė pagalba);
1.2.2.6. valstybių narių bendradarbiavimo skatinimas. Valstybių narių pasikeitimas nuomonėmis, patyrimu ir gerąja patirtimi, susijusia su prisitaikymo žemės ūkio sektoriuje galimybėmis, gali išskirti geriausiai prie numatomos klimato raidos pokyčių pritaikytą ūkininkavimo veiklą ir gamybos sistemas;
1.2.3. Baltojoje knygoje nustatyta, kad siekiant užtikrinti žemės ūkio pritaikymą prie klimato kaitos, reikia atlikti šiuos veiksmus:
1.2.3.1. atsižvelgiant į klimato tendencijas, nustatyti atsparias vietoves bei sektorius ir įvertinti poreikius bei galimybes keisti pasėlius bei jų rūšis;
1.2.3.2. remti žemės ūkio tyrimus ir eksperimentinį auginimą, siekiant atrinkti pasėlius ir plėtoti geriausiai prie naujų sąlygų pritaikytas rūšis;
1.2.3.3. formuoti prisitaikymo gebėjimus ir tuo tikslu didinti suvokimą ir teikti pagrindinę informaciją bei konsultacijas ūkio valdymo klausimais;
1.2.3.4. daugiau investuoti į drėkinimo infrastruktūros bei vandens naudojimo technologijų efektyvumo gerinimą ir vandens išteklių valdymą;
1.2.3.5. kurti drėkinimo planus, kurie būtų paremti išsamiu jų poveikio įvertinimu, atsižvelgiant į būsimus vandens išteklius, įvairių vartotojų vandens poreikį ir paklausos ir pasiūlos derinimą;
1.3. 2010 m. lapkričio 18 d. Europos Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „BŽŪP artėjant 2020 m. Su aprūpinimu maistu, gamtos ištekliais ir teritorine pusiausvyra susijusių būsimų uždavinių sprendimas“ (KOM (2010) 672). Iki 2020 m. numatoma didelį dėmesį skirti aspektams, susijusiems su klimato kaita, vandens būkle, biologine įvairove ir atsinaujinančių išteklių energija, taip pat su inovacijomis. Šiame komunikate aprašytos pagrindinės politikos galimybės įveikti sunkumus, ateityje kilsiančius žemės ūkiui ir kaimo vietovėms, iškelti strateginiai tikslai:
1.3.1. išsaugoti tvarų maisto gamybos pajėgumą visoje ES, kad būtų galima užtikrinti Europos piliečių aprūpinimą maistu ilgą laiką ir prisidėti prie visame pasaulyje didėjančios maisto paklausos tenkinimo. Europos pajėgumas užtikrinti aprūpinimą maistu yra svarbus ilgalaikis Europos tikslas, kuriam pasiekti būtina imtis veiksmų;
1.3.2. remti ūkininkų bendruomenes, kurios Europos piliečiams teikia tausiai pagamintus, geros kokybės, vertingus ir įvairius maisto produktus, atsižvelgiant į mūsų siekius, susijusius su aplinkos, vandens, gyvūnų sveikatos ir gerovės, taip pat augalų sveikatos ir visuomenės sveikatos reikalavimais. Aktyvus gamtos išteklių valdymas ūkininkaujant – viena svarbi priemonė, galinti padėti išsaugoti kaimo kraštovaizdį, užkirsti kelią biologinės įvairovės nykimui ir sušvelninti klimato kaitą bei prie jos prisitaikyti. Tai yra teritorijų dinamiškumo ir ilgalaikio ekonominio gyvybingumo pagrindas;
1.3.3. išlaikyti gyvybingas kaimo bendruomenes, kurioms ūkininkavimas – svarbi ekonominė veikla, užtikrinanti vietos žmonių užimtumą; tai teikia įvairiopos ekonominės, socialinės, ekologinės ir teritorinės naudos. Gerokai sumažėjus vietos produkcijos mastui, būtų sunkiau siekti tikslų, susijusių su išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimu, vietos kraštovaizdžio ypatybėmis ir plataus pasirinkimo galimybės vartotojams užtikrinimu;
1.3.4. svarbu išnaudoti žemės ūkio sektoriaus pajėgumą, reikalingą sušvelninti klimato kaitą, prie jos prisitaikyti ir prisidėti mažinant išmetamųjų ŠESD kiekį, taikant gamybos našumo priemones, įskaitant:
1.3.5. išryškėjo bendras poreikis skatinti veiksmingą išteklių naudojimą, siekiant strategijoje „Europa 2020“ užsibrėžto pažangaus, tvaraus ir integracinio ES žemės ūkio ir kaimo vietovių augimo bei išlaikant dviejų ramsčių, kurių bendriems tikslams įgyvendinti naudojamos viena kitą papildančios priemonės, BŽŪP struktūrą:
1.3.5.1. I ramstis apima tiesiogines išmokas ir rinkos priemones, kuriomis remiamos ES ūkininkų pagrindinės metinės pajamos ir teikiama parama konkrečių rinkos sutrikimų atvejais;
2. Energetikos (įskaitant pramonę) sektorius
Pagrindiniai Lietuvos Respublikos strateginiai dokumentai ir juose numatytos priemonės
2.1. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 (Žin., 2012, Nr. 80-4149) suformuluoti energetikos sektoriaus tikslai iki 2020 m. ir numatytos vystymo kryptys iki 2050 m.:
2.1.1. šioje strategijoje įvardytos šios iniciatyvos iki 2020 m., kurios tiesiogiai prisideda prie klimato kaitos švelninimo mažinant išmetamųjų ŠESD kiekį:
2.1.1.2. elektros gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių (ne mažiau kaip 20 proc.). Pagrindinis dėmesys skiriamas biomasės naudojimui kogeneracinėse elektrinėse ir vėjo energetikai. Iki 2020 m. yra numatoma įrengti 500 MW suminės galios vėjo jėgainių. Taip pat numatoma skirti prioritetą hidroenergijos potencialo išnaudojimui;
2.1.1.4. transporto sektoriuje energetiniam efektyvumui pasiekti – mažinti senų transporto priemonių importą;
2.1.1.5. šilumos gamybos ir perdavimo efektyvumo didinimas, siekiant, kad atsinaujinantys energijos ištekliai sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje. Užtikrinti, kad AEI dalis, palyginti su galutiniu energijos suvartojimu, transporto sektoriuje sudarytų ne mažiau kaip 10 proc.;
2.1.2. strateginės iniciatyvos 2020–2050 m.:
2.1.2.1. elektros tinklo efektyvumo didinimas ir efektyvus išmaniųjų tinklų technologijos panaudojimas;
2.2. Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 789 (Žin., 2010, Nr. 73-3725). Pagrindinis tikslas – didinant AEI dalį šalies energijos balanse, elektros ir šilumos energetikos bei transporto sektoriuose kuo geriau patenkinti energijos poreikį vidaus ištekliais, atsisakyti importuojamo taršaus iškastinio kuro, taip padidinti energijos tiekimo saugumą, energetinę nepriklausomybę ir prisidėti prie tarptautinių pastangų mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį. Šioje strategijoje yra numatyta minimali AEI trajektorija, kad būtų pasiektas Lietuvai iškeltas tikslas – palyginti su galutiniu energijos suvartojimu, AEI dalis sudarytų 23 proc. Pagal strategiją AEI dalis bendro galutinio energijos suvartojimo turi sudaryti: 2011–2012 m. ne mažiau kaip 16,6 proc., 2013–2014 m. ne mažiau kaip 17,4 proc., 2015–2016 m. ne mažiau kaip 18,6 proc., 2017–2018 m. ne mažiau kaip 20,2 proc., 2020 m. ne mažiau kaip 23 proc.
2.3. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (Žin., 2011, Nr. 62-2936) tikslas – užtikrinti darnią AEI naudojimo plėtrą. Įstatyme yra suformuluoti uždaviniai atskiriems energetikos sektoriams siekiant bendrojo tikslo, kad 2020 m. AEI sudarytų ne mažiau kaip 23 proc. galutinio energijos vartojimo; nustatoma bendra skatinimo naudoti AEI išteklių sistema.
2.4. Energijos efektyvumo veiksmų planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 4-270 (Žin., 2007, Nr. 76-3024; 2009, Nr. 2-38). Šio plano paskirtis – nustatyti nacionalinius energijos taupymo rodiklius ir strategiją, kaip planuojama šiuos rodiklius pasiekti. Nacionalinis energijos taupymo rodiklis 2008–2016 m. laikotarpiui Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Žin., 2007, Nr. 11-430), yra 9 proc. 2005 m. suvartotosios galutinės energijos. Tai atitinka 404 ktne (4 700 GWh). Energijos efektyvumo veiksmų plane yra parengtas priemonių planas nustatytam tikslui pasiekti.
Pagrindiniai ES dokumentai, apibrėžiantys energetikos sektoriaus plėtrą
2.5. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies pakeičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Šioje direktyvoje yra nustatytas įpareigojantis tikslas Lietuvai, kad iki 2020 m. AEI dalis galutinio energijos suvartojimo turi būti ne mažesnė kaip 23 proc. Tuo tarpu transporto sektoriuje AEI dalis galutinės energijos suvartojime turi būti ne mažesnė kaip 10 proc. Šios direktyvos reikalavimai perkelti į Nacionalinę atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategiją ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą.
2.6. 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (OL 2010 L 153, p. 13). Pagal šią direktyvą ne vėliau kaip nuo 2020 m. gruodžio 31 d. turės būti statomi energijos beveik nevartojantys pastatai, tačiau viešosios paskirties pastatams šis reikalavimas yra taikomas ne vėliau kaip nuo 2018 m. gruodžio 31 d.
2.7. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, panaikinanti Tarybos direktyvą 93/76/EEB (OL 2006 L 114, p. 64), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1137/2008 (OL 2008 L 311, p. 1). Direktyvos tikslas – skatinti ekonomiškai efektyviai didinti energijos galutinio vartojimo efektyvumą valstybėse narėse nustatant reikalingus orientacinius rodiklius, mechanizmus, skatinamąsias priemones bei sudarant sąlygas energetinių paslaugų rinkos plėtrai ir skatinimui bei kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių pateikimui galutiniams vartotojams. Remiantis šia direktyva, parengta Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo 2006–2010 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr. 443 (Žin., 2006, Nr. 54-1956), ir Energijos efektyvumo veiksmų planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 4-270 (Žin., 2007, Nr. 76-3024; 2009, Nr. 2-38).
2.8. 2010 m. lapkričio 9 d. Europos Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Energetika 2020: Konkurencingos, darnios ir saugios energetikos strategija“ (KOM(2010) 0639 galutinis) (angl. k. „Energy 2020 – A strategy for competitive, sustainable and secure energy“). Šiame komunikate pristatomi pagrindiniai ES energetikos sektoriaus politikos konkurencingumo, tvarumo ir tiekimo saugumo tikslai ir siūlomi penki prioritetai šiems tikslams pasiekti. Komunikate įvardijamos priemonės apima ir su klimato kaita susijusius tikslus (iki 2020 m. iki 20 proc. sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį, iki 20 proc. padidinti AEI dalį ir 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą). Energetikos strategijoje išskirti tokie prioritetai:
2.8.1. pasiekti, kad Europoje energija būtų vartojama efektyviai. Šis prioritetas yra tiesiogiai susijęs su klimato kaitos sušvelninimu ir jame yra numatytos tokios priemonės:
2.8.1.1. renovacijos, kuria siekiama padidinti energijos vartojimo efektyvumą pastatuose, spartinimas teikiant paskatas investuoti;
2.8.1.2. su energija (veiksmingu AEI panaudojimu, išmaniųjų tinklų kūrimu) susijusių kriterijų įtraukimas į darbų, paslaugų, produktų viešuosius pirkimus;
2.8.1.3. didinti energijos gamybos ir paskirstymo efektyvumą, siekti, kad intensyviau būtų diegiama didelio efektyvumo bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (kogeneracija);
2.8.1.4. užtikrinti energijos taupymą ir organizuoti priemonių įgyvendinimą, kad taupymas būtų pagrįstas dokumentais;
2.8.2. sukurti europinę integruotą energijos rinką. Šiame prioritete yra atsižvelgiama į tai, kad, kuriant Europos infrastruktūros projektą, vidaus rinka turi būti paruošiama ir į ją būtų integruojama didelio masto energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių. Taip pat numatoma, kad bus reikalinga kurti anglies dioksido transportavimo infrastruktūrą;
2.8.3. suteikti vartotojams galių ir užtikrinti aukščiausio lygio saugumą. Prioritetas nėra siejamas su klimato kaitos švelninimo arba prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėmis;
2.8.4. pasiekti, kad Europa dar tvirčiau pirmautų energetikos technologijų ir naujovių srityse. Prioritetas tiesiogiai susijęs su klimato kaitos švelninimo priemonėmis:
2.8.4.1. yra planuojama remti energijos gamybos mokslinių tyrimų programas (vėjo, saulės, bioenergijos, pažangių tinklų, branduolio dalijimosi, taip pat ADSS);
2.9. Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane pateikta ES energetikos sektoriaus plėtros vizija iki 2050 m. Dokumente siūlomi šie prioritetai ir veiksmai, kurių turėtų imtis ES, siekdama įgyvendinti mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos tikslus:
2.9.1. energetinis efektyvumas – turi didelį potencialą ir yra efektyvus investicijų atžvilgiu. Taip pat turi būti iškelti privalomi energetinio efektyvumo didinimo tikslai. Peržiūrėta Energetinio efektyvumo direktyva ir sustiprinti ekologinio projektavimo reikalavimai energiją vartojantiems produktams, atsižvelgiant į geriausias prieinamas technologijas (angl. k. front-runner approach). Direktyvos dėl pastatų energetinio efektyvumo įgyvendinimas užtikrinant, kad nauji pastatai atitiktų nulinį energijos vartojimą iki 2020 m. (angl. k. zero net energy use);
2.9.2. didesnis atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas ir mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų vystymasis (angl. k. low-carbon technology) – šios technologijos apima ADSS, saulės fotovoltinę energiją (angl. k. photo-voltaic – PV), vėjo jėgaines jūroje (angl. k. offshore wind), biomasės naudojimą, elektra varomas transporto priemones, kuro elementus (angl. k. fuel cells) ir kt.;
2.9.3. tradiciniai iškastiniai kuro ištekliai, tokie kaip gamtinės dujos, išlieka svarbūs energetiniame balanse, ypač pereinamuoju laikotarpiu, tačiau turi būti planuojami kartu su ADSS technologijų panaudojimu;
2.9.4. tinklai ir integruotos rinkos – elektros energijos perdavimo ir paskirstymo reglamentavimas, išmaniųjų tinklų, regioninio integravimo vystymas planuojant ir eksploatuojant elektros perdavimo ir skirstymo tinklus ir rinkas; taip pat reikalingas suinteresuotų šalių pritarimas (palaikymas);
2.10. Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane ir rekomendacijose dėl šio plano įgyvendinimo numatyta, kad, siekiant įgyvendinti Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planą, pagrindinės sritys, kurioms ES valstybės narės turi skirti daug dėmesio, yra:
2.10.1. nustatyti ambicingus tikslus energetinio efektyvumo priemonėms įdiegti, kad dabartinis energetinio efektyvumo augimas būtų padidintas du (tris) kartus. Valstybės narės turi padidinti energetinio efektyvumo standartų lygį pastatytiems pastatams;
2.10.2. atsižvelgiant į įvertintą poreikį, iškelti įdiegimo tikslus atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo sektoriuje po 2020 m. Pagrindinės technologijos, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį, yra vėjo jėgainės jūroje, saulės fotovoltinė elektra. Taip pat numatyti įdiegimo strategijas ADSS, ypač sunkiojoje pramonėje (angl. k. heavy industry). ES numato peržiūrėti ES prekybos ATL sistemos tikslus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų bendrą politiką dėl išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo iki 2050 m., todėl valstybių narių bus prašoma išsikelti ilgalaikius pagrindinių AEI plėtros tikslus ir lygiagrečiai priimti priemones ADSS technologijoms įdiegti. Yra numatoma, kad valstybės narės turės inventorizuoti galimas anglies dioksido saugojimo vietas, atlikti saugojimo pajėgumų paskirstymą tarp sektorių ir sukurti tinkamą mechanizmą anglies dioksido tinklui reglamentuoti;
2.10.3. pradėti didmeninės prekybos rinkos išdėstymo peržiūrą, kad papildomai prie efektyvios tarpvalstybinės prekybos palaikymo būtų užtikrintas investicijų skatinimas į energetinį efektyvumą ir kitus paklausos pusės išteklius, sistemos balansavimą ir mažai anglies dioksido išskiriančius šaltinius:
2.10.3.1. peržiūrėti vietinius išplanavimus su kaimynystėje esančiomis valstybėmis narėmis strategiškose mažai anglies dioksido išskiriančių išteklių plėtojimo vietovėse, tinklų išplanavimą ir veikimą bei didmeninės rinkos planavimą ir veiklą;
2.10.3.2. peržiūrėti tinklo reguliavimo įgaliojimus vidaus energetinėse rinkose, sukuriant tvirtą investavimo schemą, leidžiančią išmaniosios infrastruktūros įdiegimą ir tobulinimą perdavime ir paskirstyme (Trečiasis energetinis paketas, angl. k. Third Energy Packet, TEP);
2.10.3.3. sudaryti išmaniųjų tinklų įgyvendinimo tvarkaraštį, maksimaliai didinant galimybes atsakyti į paklausą ir paskirstyti gamybą;
2.10.3.4. peržiūrėti teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos įstatymus užtikrinant jų atitiktį tikslams;
3. Transporto sektorius
Pagrindiniai Lietuvos Respublikos strateginiai dokumentai ir juose numatytos plėtros kryptys
3.1. Ilgalaikė (iki 2025 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 692 (Žin., 2005, Nr. 79-2860). Šioje strategijoje transporto sistemos plėtros tikslams įgyvendinti yra nustatytos politikos kryptys, apimančios:
3.2. Aplinkosaugos tikslams įgyvendinti yra numatytos priemonės iki 2013 m. ir iki 2025 m. Šios priemonės prisideda prie išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslų ir yra nukreiptos į transporto priemonių parkų atnaujinimą, kelių infrastruktūros gerinimą (žvyrkelių asfaltavimas, pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimas), švaresnio kuro naudojimą (didinant AEI dalį kuro balanse transporto sektoriuje), mažiau teršiančių transporto priemonių taikymo skatinimą. Strategijoje yra numatyta siekti, kad vietiniai biologiniai ištekliai patenkintų 15 proc. transporto degalų kiekio poreikio.
3.3. Parengtoje Nacionalinės susisiekimo plėtros programoje vienas iš prioritetų – išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimas, kurio yra siekiama griežtinant reikalavimus transporto pramonės techniniu lygmeniu ir skatinant efektyvesnį transporto paslaugų organizavimą. Programoje iškeliami tikslai, susiję su klimato kaita, yra darnaus judumo skatinimas ir viešojo transporto plėtra bei energijos efektyvumo didinimas transporte ir poveikio aplinkai mažinimas. Šiems tikslams pasiekti pristatytos priemonės, orientuotos į ekologiško vairavimo įgūdžių tobulinimą kelių ir geležinkelių transporte, energijos vartojimo efektyvumo didinimą, transporto rūšių derinimą ir biodegalų naudojimą.
3.4. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029; 2009, Nr. 121-5215), ilgalaikiai tikslai transporto sektoriuje, kurie yra susiję su klimato kaitos švelninimu, yra palankios aplinkai transporto sistemos, naudojančios alternatyvius, mažiau teršiančius degalus, kūrimas. Šioje strategijoje yra pabrėžiamas poreikis didinti energetinį efektyvumą ir naudoti ekologiškai švaresnį kurą užtikrinant, kad degalų sąnaudos ir išmetamųjų ŠESD kiekis didėtų per pusę lėčiau, palyginti su krovinių ir keleivių pervežimo augimo tempais. Taip pat pabrėžiamas poreikis plėtoti mažesnį poveikį žmonių sveikatai turintį transportą, ypač geležinkelių ir jūrų transportą, multimodalines (daugiarūšes) ir intermodalines (įvairiarūšes) transporto sistemas. Intermodalinės (įvairiarūšės) sistemos leidžia tą patį krovinį gabenti skirtingomis transporto rūšimis paties krovinio neperkraunant, o tik keičiant transporto rūšį. Tai leidžia krovinių gabenimui naudoti mažiausiai ŠESD išskiriančias transporto priemones, taip mažinant produkto gyvavimo ciklo išmetamųjų ŠESD kiekį.
3.5. Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje yra nustatyta minimali AEI trajektorija. Pagal šią trajektoriją numatoma, kad iki 2020 m. transporto sektoriuje AEI dalis, palyginti su galutiniu energijos suvartojimu, turėtų pasiekti 10 proc. Strategijoje iškeltas uždavinys – padidinti biodegalų dalį mišinyje su iškastiniu kuru iki 20 proc.
3.6. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme yra iškeliamas uždavinys transporto sektoriuje padidinti AEI dalį, palyginti su galutiniu energijos suvartojimu, kad ji sudarytų ne mažiau kaip 10 proc. galutinio energijos suvartojimo šiame sektoriuje. Įstatymas skatina naudoti alternatyvius degalus (biodegalus, biodujas, elektros energiją, vandenilį ir kt.) ir pabrėžia tokius degalus naudojančių transporto priemonių skatinimo svarbą. Transporto sektoriuje šis įstatymas nustato biodegalų ir skystųjų bioproduktų tvarumo sistemą, biodegalų maišymą į degalus, pagamintus iš mineralinių degalų.
Pagrindiniai ES strateginiai dokumentai ir juose numatytos plėtros kryptys
3.7. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16) nustato bendrus reikalavimus energijos gamybai iš atsinaujinančių šaltinių ir tokiai gamybai skatinti. Taip pat joje yra iškeltas reikalavimas valstybėms narėms sudaryti nacionalinius veiksmų planus, kuriuose būtų nustatyta, kokią galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinantys energijos šaltiniai transporto sektoriuje, elektros gamyboje ir šilumos gamyboje iki 2020 m. (nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos teisės aktus, parengta ir patvirtinta Nacionalinė atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategija). Direktyva atsižvelgia į biodegalų naudojimą ir nustato jų gamybos darnumo rodiklius.
3.8. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/33/EB dėl skatinimo naudoti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones (OL 2009 L 120, p. 5) nustato transporto priemonių pirkimo reikalavimus, kuriuose yra atsižvelgiama į transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio poveikį energetikai ir aplinkai, įskaitant suvartojamą energiją ir išmetamą CO2 bei kai kurių kitų teršalų kiekį. Direktyva yra taikoma perkančioms institucijoms, perkantiems subjektams ir operatoriams, veikiantiems pagal viešųjų paslaugų sutartis.
3.9. 2008 m. lapkričio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/101/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 2003/87/EB, kad į šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistemą Bendrijoje būtų įtrauktos aviacijos veiklos rūšys (OL 2009 L 8, p. 3). Ši direktyva numato, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. aviacijos veiklos rūšis yra įtraukiama į ES prekybos ATL sistemą. 2012 m. ATL kiekis, skiriamas šiai veiklos rūšiai, sudarys 97 proc., o vėlesniais metais – 95 proc. ankstesnio laikotarpio (2004–2006 m. laikotarpis) aviacijos išmetamųjų ŠESD kiekio. 82 proc. leidimų bus paskirstomi nemokamai, 15 proc. bus parduodami aukcionuose ir 3 proc. liks rezerve naujiems dalyviams.
3.10. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 443/2009, nustatantis naujų keleivinių automobilių išmetamų teršalų normas pagal Bendrijos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį (OL 2009 L 140, p. 1). Šiuo reglamentu yra siekiama įgyvendinti Europos Bendrijos tikslą – kad vidutinis naujų automobilių parko išmetamųjų teršalų kiekis būtų 120 g CO2/km. 2015 m. yra nustatytas rodiklis – 130 g CO2/km. Naujiems automobiliams nustatoma ir nuo 2020 m. pradedama taikyti vidutinio išmetamųjų teršalų kiekio norma – 95 g CO2/km.
3.11. 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 510/2011, kuriuo nustatomos naujų lengvųjų komercinių transporto priemonių išmetamų teršalų normos pagal Sąjungos integruotą principą mažinti lengvųjų transporto priemonių išmetamo CO2 kiekį (OL 2011 L 145, p. 1), – išmetamas vidutinis CO2 kiekis 175 g CO2/km nuo 2014 m. ir 147 g CO2/km nuo 2020 m., tobulinant transporto priemonių technologiją.
3.12. 2008 m. liepos 18 d. Europos Komisijos reglamentas (EB) Nr. 692/2008, įgyvendinantis ir iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir Euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos (OL 2008 L 199, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2012 m. gegužės 29 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 459/2012 (OL 2012 L 142, p. 16) (toliau – Reglamentas Nr. 692/2008). 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir Euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos (OL 2007 L 171, p. 1) ir jį įgyvendinantis ir iš dalies keičiantis Reglamentas (EB) Nr. 692/2008 nustato variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimą atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš naujų lengvųjų keleivinių automobilių (Euro 5) ir lengvųjų komercinių transporto priemonių (Euro 6). Šie reglamentai nustato anglies dioksido, monoksido, angliavandenilių, azoto oksido ir kietųjų dalelių ribines vertes išmetamosiose dujose ir bus taikomi: Euro 5 – nuo 2012 m., Euro 6 – nuo 2014 m.
3.13. ES transporto sektoriaus vizija iki 2050 m. pristatyta 2011 m. kovo 28 d. Europos Komisijos komunikate „Baltoji knyga. Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ (KOM(2011) 144) (toliau – Transporto baltoji knyga), kurioje yra numatomi šio sektoriaus plėtros prioritetai ir vystymo kryptis. Pagrindiniai tikslai yra iki 2030 m. įprastiniais degalais varomų automobilių naudojimą miestuose sumažinti perpus, o iki 2050 m. pasiekti, kad miestuose tokių automobilių nebeliktų. Bendrai iki 2050 m. yra siekiama sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį transporto sektoriuje 60 proc., palyginti su 1990 m., Transporto baltojoje knygoje yra suformuluoti šie tikslai:
3.13.1. iki 2030 m. perpus sumažinti įprastiniais degalais varomų automobilių naudojimą miestuose; iki 2050 m. pasiekti, kad miestuose jų nebeliktų; iki 2030 m. pasiekti, kad, vykdant miestų logistikos veiklą didžiuosiuose urbanistiniuose centruose, CO2 apskritai nebūtų išmetamas;
3.13.2. užtikrinti, kad iki 2050 m. aviacijoje naudojami tvarūs ir mažai anglies dioksido išskiriantys degalai sudarytų 40 proc.; taip pat iki 2050 m. 40 proc. sumažinti ES jūrų transporto sektoriuje išmetamo CO2, įskaitant bunkerinį kurą, kiekį (jei įmanoma, – 50 proc.). Daugiarūšio vežimo logistikos grandinių veiklos optimizavimas, įskaitant platesnį efektyviau išteklius naudojančio transporto rūšių naudojimą;
3.13.3. iki 2030 m. 30 proc. daugiau kaip 300 km keliais vežamų krovinių turėtų būti gabenama kitų rūšių transportu – geležinkelių arba vandens transportu, o iki 2050 m. šis skaičius turėtų viršyti 50 proc. Tokį perėjimą turėtų palengvinti efektyvūs ekologiški krovinių vežimo koridoriai. Norint pasiekti šį tikslą, reikės sukurti atitinkamą infrastruktūrą;
3.13.4. iki 2050 m. užbaigti Europos greitųjų traukinių tinklą. Iki 2030 m. esamo greitųjų traukinių tinklo ilgį padidinti tris kartus ir visose valstybėse narėse išlaikyti tankų geležinkelių tinklą. Iki 2050 m. didžioji keleivių vežimo vidutiniais nuotoliais dalis turėtų būti vykdoma traukiniais;
3.13.5. siekti, kad iki 2030 m. Transeuropinis transporto tinklas (TEN-T; pagrindinis daugiarūšio transporto tinklas) sklandžiai veiktų visoje ES, o iki 2050 m. jis turėtų tapti kokybišku didelio pajėgumo tinklu, teikiančiu atitinkamas informavimo paslaugas;
3.13.6. iki 2050 m. sujungti visus pagrindinio tinklo oro uostus su geležinkelių (pageidautina – greitųjų traukinių) tinklu; užtikrinti, kad visi pagrindiniai jūrų uostai būtų tinkamai sujungti su krovinių vežimo geležinkeliais tinklu ir, kur įmanoma, su vidaus vandens kelių tinklu;
3.13.7. iki 2020 m. Europoje įdiegti modernią oro eismo valdymo infrastruktūrą (SESAR) ir sukurti bendrą Europos aviacijos erdvę; įdiegti atitinkamas kelių ir vandens transporto valdymo sistemas (ERTMS, ITS, SSN ir LRIT, RIS); įdiegti Europos pasaulinę palydovinės navigacijos sistemą (GALILEO);
3.13.8. iki 2020 m. sukurti Europos daugiarūšio transporto informacijos, valdymo ir mokėjimo sistemą;
3.13.9. iki 2050 m. užtikrinti beveik visišką kelių saugą. Siekdama šio tikslo ES tikisi iki 2020 m. pasiekti, kad aukų keliuose sumažėtų perpus, užtikrinti, kad ES pirmautų pasaulyje visų transporto rūšių saugos ir saugumo srityje;
3.14. Transporto baltojoje knygoje paskelbtos šios iniciatyvos, nukreiptos į klimato kaitos švelninimą:
3.14.2. tinkamus visų rūšių transporto priemonių CO2 išmetimo standartus, prireikus juos papildant efektyvaus energijos vartojimo reikalavimais, susijusiais su visų rūšių varymo sistemomis;
3.14.3. užtikrinti, kad CO2 ir kitų teršalų išmetimas sumažėtų realiomis vairavimo sąlygomis, ir vėliausiai iki 2013 m. pasiūlyti persvarstytą bandymų ciklą išmetamiesiems teršalams išmatuoti;
3.14.5. transporto priemonių CO2 išmetimo ir degalų naudojimo efektyvumo ženklinimo sistemos veiksmingumo didinimas ir saugių degalų naudojimo efektyvumą užtikrinančių padangų rėmimas;
3.14.6. ekologiško vairavimo skatinimas ir greičio apribojimo galimybių nustatymas, atsižvelgiant į efektyvų energijos vartojimą;
3.14.7. transporto rinkliavų ir mokesčių peržiūrėjimas, aiškiai nustatant energijos ir CO2 sudedamąsias dalis apmokestinant degalus;
3.15. EK Klimato politikos generalinis direktoratas (angl. k. European Comission: DG Climate Action) finansavo projektą „ES transporto ŠESD: vystymosi keliai iki 2050 m.“ (angl. k. „EU Transport GHG: Routes to 2050“), kurio tikslas buvo nustatyti įmanomą išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimą transporte iki 2050 m. ir politines priemones, kurių gali prireikti. EK, siekdama peržiūrėti dabartines strategijas ir inicijuoti naujas, sudarė suinteresuotų šalių ekspertų grupę ateities transporto degalams nagrinėti. Ekspertų darbo grupės tikslas buvo pasiūlyti vystymosi strategijas, kurios užtikrins transporto energetinio poreikio patenkinimą iki 2050 m., atsižvelgiant į galimybes patenkinti mažai išmetamųjų ŠESD išskiriančių energijos nešiklių paklausą iki 2050 m. Europinių ekspertų grupė išskyrė tokias iniciatyvas:
3.15.1. CO2 mažinimo tikslų nustatymas transporto sektoriuje yra efektyvesnis negu kiekybinių AEI panaudojimo arba alternatyvių biodegalų rodiklių nustatymas. Išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslo nustatymas neapriboja būdų, kaip bus pasiekiamas rodiklis, ir tai leidžia naudoti skirtingas priemones arba jų derinius;
3.15.2. anglies dioksido kiekio mažinimas degaluose turi būti peržiūrėtas ir turi būti nustatyti griežti tikslai, siekiant sumažinti anglies intensyvumą transporto sektoriuje. Atsižvelgti į galimybes didinti biodegalų dalį mišinyje iki 20 proc.;
3.15.3. teisinės bazės sukūrimas, siekiant geležinkelių transporto elektrifikacijos. Apskritai ši transporto rūšis turi žemą išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo potencialą dėl to, kad elektrifikacijos lygis yra palyginti aukštas, o elektros energijos gamyba yra įtraukta į ES prekybos ATL sistemą ir nuo 2013 m. elektrą gaminantys įrenginiai už elektros energijos gamybą nemokamų ATL negaus. Tačiau šį potencialą galima plėsti sudarant prielaidas, kad šio krovinių ir keleivių vežimo būdo dalis bendrajame transporto sektoriaus balanse augtų. Tą pasiekti turi būti parengiami reglamentuojantys dokumentai, kurie apribotų krovinių vežimą tolimaisiais reisais kelių transportu;
3.15.4. siekiant sumažinti lengvųjų automobilių srautus į miesto centrą, neturi būti statomos naujos stovėjimo aikštelės, nes tai skatina naudotis asmeninėmis transporto priemonėmis. Tačiau galima svarstyti galimybę riboti automobilių statymo galimybes. Taip pat galima svarstyti galimybę taikyti privilegijų programas švarią energiją naudojančioms transporto priemonėms, kaip, pavyzdžiui, pertvarkyti esamas stovėjimo aikšteles iškeliant reikalavimus transporto priemonėms. Tokiu atveju stovėjimo aikštele galėtų naudotis tik švarias technologijas naudojančios transporto priemonės ir taip būtų ribojamas automobilių statymas bei skatinamas naudoti „žaliosios“ transporto priemones;
3.15.5. alternatyvių degalų plėtrai skatinti gali būti taikomos palengvintos administracinės procedūros;
3.15.6. turėtų būti skatinamas energetiškai mažiau intensyvių transporto priemonių naudojimas, tam sudarant galimybes palikti nuosavą transporto priemonę ir tęsti kelionę viešuoju transportu. Viešojo transporto sektoriuje turi būti pereinama prie alternatyvių energijos šaltinių maksimaliai mažinant CO2 išmetimą;
3.15.7. baterijų įkrovimo infrastruktūros plėtra labai skatina elektra varomų transporto priemonių skvarbą. Yra numatoma, kad elektra bus vienas iš pagrindinių energijos šaltinių susisiekiant trumpaisiais ir vidutiniais atstumais. Jau dabar reikia pradėti rengti teisinę bazę elektros įkrovimo infrastruktūros plėtrai reglamentuoti, kad vėliau būtų lengviau pradėti elektromobilių eksploataciją ir padėti elektromobiliams įsilieti į transporto rinką.