LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL STULGIO (GALLINAGO MEDIA) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO
2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-374
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:
1. T v i r t i n u:
1.1. Katros upės slėnio stulgio (Gallinago media) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.2. Sausgalvių pievų dalies stulgio (Gallinago media) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.3. Svylos upės slėnio pievos ties Bobėnų kaimu stulgio (Gallinago media) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.4. Slyvos upės slėnio pievos tarp Kliukų ir Bobėnų kaimų stulgio (Gallinago media) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.5. Žemaitiškės pievų stulgio (Gallinago media) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.
3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-374
STULGIO (GALLINAGO MEDIA) APSAUGOS PLANAS
I. STULGIO, JO populiacijos, buveinės aprašymas
Stulgio apibūdinimas
Stulgio buveinės aprašymas
2. Lietuvoje stulgio perėjimo vietų ir veisimosi buveinių ištirtumo lygis yra nepakankamas, nes pirmieji ir nesistemingi duomenys apie atskiras rūšies perėjimo vietas yra tik nuo 1979 metų. Specialūs rūšies perėjimo buveinių tyrimai nebuvo atliekami ir turimi duomenys remiasi pavienių, dažniausiai atsitiktinai rastų lizdų aptikimo atvejais. Kiek daugiau duomenų yra surinkta apie stulgių tuokviečių vietas ir buveines. Tuokvietės buvimas parodo, kad rūšis peri toje vietovėje, tačiau išlieka nežinomos lizdo sukimo, jauniklių auginimo (vedžiojimo) ir mitybinės buveinės. Mitybos buveinių ištirtumo lygis yra ypač žemas, nes yra tik empirinių duomenų apie esminius mitybos buveinių tipus, o lauko stebėjimai remiasi atsitiktinai pabaidytų besimaitinančių paukščių registracijomis. Lietuvoje nebuvo atlikta nei viena mitybos buveinių analizė ar specializuotas tyrimas. Kaimyninėse šalyse (Estija, mažiau Latvija, Lenkija) mitybos buveinių nustatymui ir aprašymui buvo suplanuoti specialūs tyrimai, tačiau ir jie vykdyti tik atskirose vietovėse ir atskirais metais. Minėtose šalyse irgi geriausiai ištirtos perėjimo, o ypač tuokviečių, buveinės. Mitybinės buveinės buvo nuosekliai tiriamos Skandinavijos šalyse (Norvegija, Švedija), tačiau šiose šalyse stulgiai peri kalnuotų vietovių šlapiose alpinėse pievose, todėl mitybos buveinės gali skirtis nuo užliejamose žemumų pievose ir žemapelkėse perinčios populiacijos, kuriai priskiriami ir Lietuvoje perintys stulgiai. Stulgio veisimosi buveinės Lietuvos teritorijoje paplitusios labai sporadiškai ir daugiausia susijusios su kelių upių ar jų dalių baseinais: Dysnos-Birvėtos, Merkio, Nemuno žemupio. Kitur tinkamos rūšiai buveinės yra labai fragmentiškos ir nedidelio ploto. Jos nustatytos Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko, Radviliškio, Pakruojo, Raseinių, Jonavos, Kauno, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus, Šalčininkų, Trakų, Vilniaus, Švenčionių ir Ignalinos rajonų ir Pagėgių bei Druskininkų savivaldybėse. Stulgio veisimosi buveinėms būdingas kompleksiškumas, kuriam reikalingos specialios sąlygos: atviros ir pusiau atviros, šlapios ir kupstuotos (dažniausiai viksvinės) pievos ar pelkės, rečiau pamiškės perėjimui; jų apsuptyje ar kaimynystėje esantys sausesni, atviri, žema žole ar samanomis apaugę arba nuganyti ploteliai (dažnai ant paaukštėjimų) tuoktuvėms; atviros šlapios arba drėgnos derlingos pievos, pasižyminčios minkštu gruntu ir bestuburių gausa, maitinimuisi. Tuo tarpu dieną stulgys praleidžia sausesnėse aukštažolėse pievose, besiribojančiose su maitinimuisi tinkamomis buveinėmis. Visų šių gamtinių buveinių ar jų ypatybių visuma ir įvardijama kaip stulgio veisimosi buveinė. Kadangi rūšis peri netoli tuokviečių (iki 1 km, dažniausiai 500 m atstumu), kuriose susirenka iki 10 ir daugiau patinų, maitinimosi buveinių plotas turi būti pakankamo dydžio, kad jame galėtų išsimaitinti visi tuokvietėse besilankantys paukščiai (patinai ir patelės). Upių slėniuose perinčios populiacijos aptinkamos, jei tinkamų maitinimuisi buveinių plotas yra ne mažesnis nei 50 ha. Be to, rūšis vengia labai aukšta ir tankia žoline augalija apaugusių plotų. Manoma, kad tinkamiausia yra vidutinio aukščio žolinės augalijos danga, kuri sukuria pakankamai geras sąlygas paukščiui pasislėpti, bet tuo pačiu leidžia gerai žvalgyti aplinką ir laiku pastebėti artėjantį plėšrūną. Veisimosi vietovėms reikalingas tam tikras hidrologinis režimas, kadangi rūšis maitinasi tik drėnuose ar šlapiuose, bet ne apsemtuose plotuose. Tokios sąlygos dažniausiai sutinkamos natūralių upių slėniuose, kuriuose nevykdyti melioracijos darbai. Atskirais atvejais stulgiai peri ir anksčiau nusausintuose plotuose, kur, sugedus melioracijos sistemai, prasidėjo antriniai užpelkėjimo procesai. Tačiau stulgiui tinkamos buveinės išsilaiko tinkamos būklės, jei jose vykdoma ūkinė veikla: pievos šienaujamos, ganomi gyvuliai, nes nenaudojamos jos apauga sumedėjusia augalija, nendrėmis arba susiformuoja senos žolės sluoksnis, kuris gerokai pablogina stulgio mitybines sąlygas. Kadangi rūšis jautri trikdymui, pačiose veisimosi vietose turi būti maža antropogeninė apkrova, nors ganomų gyvulių stulgiai nevengia. Pagrindiniais natūraliais priešais veisimosi vietose laikomos lapės ir mangutai, nors nebuvo darytų tyrimų, kurie leistų įvertinti realią šių plėšrūnų stulgiui keliamą grėsmę ir jos apimtis.
Stulgio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Lietuvos Respublikos teritorijoje stulgys paplitęs labai sporadiškai, labai lokaliai ir dažniausiai tokiose vietose yra negausus. Rūšies vietinė gausa paprastai vertinama pagal į tuokvietes susirenkančių patinų skaičių. Istorinėse ornitologinėse suvestinėse minima, kad tarpukario laikotarpiu stulgių tuokvietės aptiktos Madžiūnų apylinkėse palei Merkį ir Mamavio ežerą (Trakų r.), Katros užliejamose pievose, pradedant jos aukštupiu ir baigiant vidurupyje esančiomis pievomis ties dabartiniu Čepkelių rezervatu, bei dabartiniuose Zarasų ir Kaišiadorių rajonuose. Tačiau pokario laikotarpiu nežinomas nei vienas stulgio veisimosi faktas, todėl to meto ornitologai abejojo, ar rūšis dar peri Lietuvoje. Pirmosios žinios apie perinčius stulgius pasirodė XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmčiuose, kuomet jų lizdai aptikti Kretuono ornitologiniame draustinyje, Čepkelių rezervate, Kėdainių r. Dotnuvos apylinkėse, Nemuno deltoje. Tuomet šalies perinti populiacija buvo vertinama 30–50 besituokiančių patinų. Dvidešimto amžiaus pabaigoje, šalyje pradėjus vykdyti plataus masto ir detalius ornitologinius tyrimus, stulgiai veisimosi metu aptikti 8 šalies rajonuose, o rūšies perinti populiacija Lietuvoje įvertinta 50–100 patinų. 1998–2000 metais atlikus pirmąją perinčių stulgių inventorizaciją šalyje, aptiktos penkios naujos veisimosi vietos, o Lietuvoje populiacija įvertinta 200–300 patinų, iš kurių ne mažiau kaip šimtas sutinkama Nemuno deltos regione. Atlikus antrąją perinčių stulgių inventorizaciją šalyje, kuomet buvo patikrintos 127 potencialios veisimosi vietos visoje Lietuvos teritorijoje, dešimtyje iš jų nustatyta 13 tuokviečių, kuriose suskaičiuota per 60 patinų. Dar šešiose šalies vietose stebėta 16 paukščių, besilaikančių tinkamoje veisimuisi aplinkoje, nors tuokvietės ten nerastos. Įvertinus ištirtumo apimtis ir atsižvelgiant į ankstesniais metais aptiktus paukščius, manoma, kad Lietuvos stulgių populiacija 2010 m. buvo ne mažiau kaip 90–110 patinų. Didesnė jų dalis aptikta Nemuno deltoje (10 tuokviečių), kuri išlieka svarbiausia rūšies perinčios populiacijos apsaugai šalyje.
1 lentelė. Stulgio populiacijos gausos įvertinimas 1994–2010 m.
| Metai |
Porų skaičius |
Šaltinis |
| 1994 |
30–50 |
Tucker G.M., Heath M.F. 1994. Birds in Europe: their conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International |
| 1996 |
50–100 |
Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64 |
| 1999 |
50–100 |
Kurlavičius, P., Raudonikis, L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57 |
| 1999–2001 |
200–300 |
BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International. |
| 2001 |
200–300 |
Kurlavičius, P., Raudonikis, L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97 |
| 2001 |
200–300 |
Švažas S., Jusys V., Raudonikis L., Žydelis R. 2001. Snipes in Lithuania. OMPO & Institute of Ecology |
| 2007 |
200–300 |
Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p. |
| 2010 |
90–110 |
Preikša Ž. 2010. Projekto „Institucijų gebėjimų stiprinimas įgyvendinant tarptautines konvencijas Lietuvos žemės ūkio kraštovaizdyje“, sutarties Nr. 2004-LT0071-IP-2NOR, ataskaita |
Per paskutinius 30 metų stulgiai veisimosi metu stebėti keliolikoje Lietuvos vietovių. Nors daugelyje ankstesnių radaviečių 2010 metais jie neaptikti, iš vienų metų tyrimų dar negalima teigti, kad rūšis išnyko visose vietose, nes rūšies paplitimas priklauso nuo įvairių sąlygų atskirais metais: hidrologinio režimo, pievų naudojimo, klimatinių ypatumų ir pan. Todėl realius stulgio paplitimo ir gausos pokyčius paskutiniais metais galima įvertinti tik po pakartotinių tyrimų. Apžvelgus įvairiuose šaltiniuose skelbtus duomenis apie stulgio perinčios populiacijos gausą šalyje (rezultatai pateikti 1 lentelėje), pastebimi akivaizdūs jos skirtumai paskutinių dviejų dešimtmečių laikotarpiu. Tačiau šie skirtumai turi būti siejami su ištirtumo mastais ir detalumu: atlikus stebėjimus visoje šalies teritorijoje gausos įvertinimas pastebimai išaugo (1999–2001), o pradėjus vykdyti detalesnius tyrimus, kuomet ekspertinį vertinimą pakeitė tikslių, metodiškai pagrįstų stebėjimų duomenys, perinčios populiacijos gausa vėl nurodoma mažesnė. Objektyviai vertinant, stulgio perinčių porų gausos pokyčiai šalyje per paskutinius tris dešimtmečius nėra žinomi, nes nebuvo vykdomi specialūs tyrimai tuose pačiuose stacionaruose ir taikant vienodas stebėjimų metodikas. Šiuo metu galime vertinti tik paplitimo pokyčius, nagrinėjant rūšies išnykimo mastus anksčiau žinomose veisimosi vietose. Šiuo aspektu pokyčiai vertinami kaip ir ne mažesni kaip 40 proc. per paskutinius 15 metų. Perinčios populiacijos gausos ir paplitimo kaitos tendencijas galime vertinti ir per rūšiai tinkamų buveinių pokyčius. Šeštajame–aštuntajame XX a. dešimtmečiais vykdytos plataus masto melioracijos metu buvo sunaikinta didelė stulgio veisimosi buveinių dalis – žemapelkės, šlapios ir užliejamos natūralios pievos, natūralūs upių slėniai. Preliminariu vertinimu, XX a. antrojoje pusėje buvo sunaikinta daugiau nei 60 proc. stulgiui tinkamų buveinių ploto. Tokie pokyčiai netiesiogiai parodo ir rūšies vietinės populiacijos kaitos tendencijas.
Stulgio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
4. Stulgys dabartiniu metu peri tik 9 pasaulio valstybėse – nuo Norvegijos iki Jenisiejaus upės Rusijoje. Paplitimo arealas yra perskeltas į 2 dalis: vakarinę, kuri apima Norvegiją ir Švediją, bei rytinę, apimančią visą likusią teritoriją – nuo Lenkijos, Baltijos šalių iki Rusijos labiausiai į rytus nutolusio paplitimo taško Vakarų Sibire. Bendras stulgio perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 2 mln. km2. Šiuo metu jis apima Norvegiją, Švediją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Rusiją. Tačiau visame areale rūšis paplitusi labai sporadiškai, peri palyginti nedidelio ploto teritorijose, todėl sutinkama palyginti nedaugelyje vietų ir jos nėra lengvai aptinkamos. Dėl šių priežasčių rūšies paplitimas vertinamas kaip nepakankamai ištirtas, ypač Rusijoje. Todėl nustatyti rūšiai tinkamų buveinių plotą yra dar sudėtingiau. Šiuo metu pasaulyje peri nuo 160 000 iki 275 000 porų. Europoje, kurioje išliko didžioji stulgio perėjimo arealo dalis, gali perėti iki 170 000 porų. Didelis stulgių populiacijų gausumo sumažėjimas Europoje buvo pastebėtas jau XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. Būtent tada rūšis visiškai išnyko Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Suomijoje bei Švedijos ir Norvegijos žemumų regionuose. Tuo pačiu laikotarpiu stulgių populiacijos pastebimai sumažėjo ir Lenkijoje, Baltijos šalyse, Ukrainoje, Baltarusijoje ir pietinėse Rusijos srityse. Paskutinius keturis dešimtmečius stulgių populiacijos mažėjimo tendencijos stebimos visame jų paplitimo areale. 1990–2000 m. laikotarpiu daugelyje Europos šalių rūšies perinčios populiacijos buvo vertinamos kaip stabilios. Mažėjimo tendencijos registruotos tik Estijoje, Latvijoje, Ukrainoje ir Rusijoje, kur peri absoliuti dauguma rytinės populiacijos paukščių. Stulgių gausa, ekspertų vertinimu, Rusijoje sumažėjo net 10 proc., o tai nulemia visos pasaulinės populiacijos kaitos tendencijas.
2 lentelė. Stulgio perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė)
| Šalis |
Porų skaičius |
Įvertinimo laikotarpis (metais) |
| Baltarusija |
4 600–6 000 |
2000–2001 |
| Estija |
500–700 |
1998 |
| Latvija |
200–300 |
1990–2000 |
| Lietuva |
200–300 |
1999–2001 |
| Švedija |
500–2 000 |
1999–2000 |
| Norvegija |
5 000–15 000 |
2000 |
| Lenkija |
750–850 |
2000–2002 |
| Ukraina |
500–700 |
1990–2000 |
| Rusija |
50 000–140 000 |
1990–2000 |
| Pasaulinė populiacija |
62 000–170000 |
|
Stulgio veisimosi biologija
5. Stulgys santykinai daug laiko praleidžia ant žemės ir palyginti mažai skraido (pakyla dažniausiai tik pabaidytas), todėl lizdo teritorijos, maitinimosi, poilsio ir tuoktuvių vietos paprastai esti išsidėsčiusios palyginti nedideliu atstumu viena nuo kitos. Be to, maitinimosi vietos turi būti netoliese nuo perimviečių/tuokviečių (iki 1 km, dažniausiai 500 metrų atstumu). Stulgio veisimosi buveinės dydis priklauso nuo vietinės populiacijos gausos: jis gali svyruoti nuo 50 iki kelių šimtų ar net tūkstančių ha, kas stebima Nemuno deltoje. Tuokvietės ploto požiūriu sudaro mažiausią veisimosi buveinės dalį (iki kelių proc.), toliau seka perėjimo ir jauniklių auginimo vietos (iki keliasdešimt proc.), o likusią dalį sudaro mitybinės buveinės. Tikslesnio skirtingų buveinių santykinio pasiskirstymo nurodyti nėra galimybės dėl specialių tyrimų stokos. Balandžio antrojoje pusėje–gegužės pradžioje tuokvietėse pasirodo pirmieji patinai. Tuokvietės pastovios. Kai kurias tuokvietes paukščiai naudoja net kelis dešimtmečius iš eilės. Tuokvietėse susirenkančių patinų skaičius naudojamas kaip pagrindinis vietinės stulgių populiacijos gausumo įvertinimo rodiklis. Skaitlingose ir geros būklės, nors ir sporadiškai paplitusiose vietinėse populiacijose, tuokvietės sudaro savotišką tinklą, kurio centre yra pagrindinė, kur susirenka daugiausia patinų. Gretimose satelitinėse tuokvietėse, kurių skaičius bei vieta gali skirtis atskirais metais ir kurios dažniausiai būna nuo pagrindinės nutolusios 1–3 km atstumu, patinų skaičius visada būna mažesnis. Apžvelgus stebėtų paukščių gausą 2010 m. aptiktose tuokvietėse, akivaizdžiai skiriasi vidutinis patinų skaičius atskirose Lietuvos vietovėse: Nemuno deltos regione tuokvietės yra mažesnės (vidutiniškai 4,4 patino tuokvietėje) nei Rytų Lietuvoje (7,7 patino). Remiantis empiriniais duomenimis, Nemuno deltoje užregistruotų tuokviečių mažesnį vidurkį nulemia nedidelės satelitinės tuokvietės. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje aptiktose perimvietėse nustatytos tik pavienės pagrindinės tuokvietės. Įvertinus vidutinį aptiktų tuokviečių dydį, akivaizdu, kad Nemuno deltoje perinčių stulgių būklė yra geresnė, lyginant su Svylos ir Katros baseinuose įsikūrusiais paukščiais. Kadangi tie patys patinai neretai naudoja kelias tuokvietes, tam tikroje tuokvietėje aptinkamų patinų skaičius atskiromis naktimis nėra vienodas. Tuoktuvės paprastai prasideda vos po keleto dienų nuo pirmųjų paukščių parskridimo. Valandą prieš saulėlydį paukščiai pradeda rinktis į tuokvietes, o maždaug per valandą temstant jų viduryje esančiose „arenose“ susirenka visi patinai, kurių aktyvus tuoktuvinis elgesys (balsai ir tuoktuvių metu demonstruojamos pozos) pasireiškia jau tamsoje. Patelės tuokvietėje pasirodo gerokai vėliau už patinus ir atvirose arenos vietose išbūna palyginti neilgai (nuo kelių minučių iki 2 val.). Tuoktuvių metu patinai stengiasi išvyti konkurentus iš potencialiai palankiausių poravimuisi „arenos“ vietų. Todėl tuoktuvių metu centrinę „arenos“ vietą užsiėmusius paukščius stengiasi išvyti savo teritorijos „arenoje“ dar neturintys patinai. Stulgiai poruojasi patelei atskridus į vieno patino apgintą teritoriją „arenoje“. Todėl nuo patinų skaičiaus tuokvietėje ir sąlygų jose (paukščių trikdymo, plėšrūnų) priklauso, kiek patelių bus apvaisinta per naktį. Po poravimosi patelė palieka tuokvietę ir, esant galimybei, skrenda į kitą, iš anksto pasirinktą tuokvietę, kur gali poruotis dar kartą. Tuoktuvės aktyviausiai vyksta giedromis, šiltomis ir ramiomis naktimis, o vėjuotu, šaltu oru ir lyjant jos gali visai nevykti arba tuoktuvinis paukščių aktyvumas ne toks ryškus. Tuoktuvių sezono įkarštyje pavieniai patinai „arenose“ stebimi ir dieną. Apžvelgus stebėtų paukščių gausą 2010 m. aptiktose tuokvietėse, akivaizdžiai skiriasi vidutinis patinų skaičius atskirose Lietuvos vietovėse: Nemuno deltos regione tuokvietės yra mažesnės (vidutiniškai 4,4 patino tuokvietėje) nei Rytų Lietuvoje (7,7 patino). Tuokviečių dydis ir jų išsidėstymas konkrečioje teritorijoje parodo vietinės populiacijos parametrus ir būklę. Gyvybingų ir stabilių vietinių populiacijų atveju tuokvietės suformuoja tam tikrą tinklą, kurį sudaro viena pagrindinė tuokvietė ir keletas mažesnių satelitinių, kurių skaičius bei vieta gali skirtis atskirais metais. Atstumai tarp atskirų tuokviečių dažniausiai neviršija kelių kilometrų. Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad tie patys patinai neretai savo tuoktuvėms naudoja kelias tuokvietes. Tačiau esant tokiam tuokviečių tinklui, jų vidutinis dydis yra mažesnis (dėl nedidelių satelitinių tuokviečių), lyginant su prastesnės būklės vietinėmis populiacijomis, kuomet dažniausiai išlieka tik didžiosios tuokvietės, rečiau su pavienėmis satelitinėmis. Taigi, įvertinus vidutinį aptiktų tuokviečių dydį, akivaizdu, kad Nemuno deltoje perinčių stulgių būklė yra geresnė, lyginant su Svylos ir Katros baseinuose perinčiais paukščiais. Lizdai paprastai aptinkami netoli nuo „arenos“, atstumas svyruoja nuo kelių dešimčių metrų iki 1 km. Lizdą – maždaug 11 cm skersmens negilią duobutę, negausiai išklotą žolių ar samanų stiebais, padaro patelė. Dėtyje dažniausiai būna 4 kiaušiniai. Perėjimo sezonas ištęstas: pirmieji kiaušiniai lizduose sudedami jau gegužės pradžioje, tačiau perimos dėtys aptinkamos ir liepos mėnesį. Manoma, kad per veisimosi sezoną išveda tik vieną vadą, todėl labiausiai tikėtina, kad vėlyvos dėtys dedamos žuvus pirmosioms. Peri, o vėliau ir jauniklius vedžioja, tik patelė. Inkubacija trunka 22–24 dienas. Tik išsiritę jaunikliai po keleto valandų jau gali palikti lizdą, tačiau jame gali išbūti iki 3 dienų. 21–28 dienų amžiaus jaunikliai pradeda skraidyti ir tampa savarankiški. Patelių vidutinis metinis produktyvumas, t. y. iki skraidymo užaugintų jauniklių skaičius, nėra žinomas, nes tokie tyrimai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse nebuvo atliekami.
Stulgio mityba, žiemojimas, migracija
6. Stulgys mitybos požiūriu specializuota rūšis ir aptinkamas ten, kur yra didelė bestuburių gyvūnų gausa. Didžiausią šios rūšies raciono dalį sudaro sliekai (Lumbricidae), smulkūs moliuskai, įvairūs vabzdžiai ir jų lervos (dažniausiai vabalai, skruzdėlės, dvisparniai ir kt.). Taip pat maitinasi kai kurių žolinių augalų sėklomis. Užsienio šalių tyrėjų duomenimis, sliekai veisimosi metu gali sudaryti iki 90 proc. viso suvartojamo maisto kiekio. Duomenų apie stulgių mitybos ypatumus Lietuvoje nėra. Lengvai prieinami ir pakankamai gausūs mitybiniai resursai yra vienas iš svarbiausių faktorių, nulemiančių veisimosi buveinės pasirinkimą. Stulgiai maitinasi pavieniui, vietose su derlingu ir drėgnu arba šlapiu dirvožemiu, dažniausiai besislapstydami žolėje ir tik retkarčiais išeidami į atviras vietas. Tinkamų maitinimosi vietų indikatoriais gali būti vingiorykštės ir kiti derlingoms šlapioms dirvoms būdinti pievų augalai. Perėjimo metu patelė maitinimuisi skiria iki 10 proc. laiko. Patinai tuoktuvių metu maitindamiesi praleidžia nuo 5 iki 7 val. per parą. Veisimosi metu stulgiai maitinasi vidutiniškai ne didesniu nei 1 km atstumu nuo perėjimo ir tuoktuvių vietų. Po veisimosi sezono stulgys dažniau sutinkamas šlapžemėse, pasižymiančiose ypatinga bestuburių gausa: nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, vandens telkinių dumblėtose pakrantėse, upių deltose. Mitybos konkurentai yra panašiose vietose ir panašiais objektais mintantys paukščiai, pvz., perkūno oželis.
7. Migruojančių stulgių sankaupos Lietuvoje nežinomos. Po veisimosi laikotarpio, rugpjūčio mėn., paukščiai buvo reguliariai sugaunami Nemuno deltoje, Rusnės saloje esančiuose žuvininkystės tvenkiniuose, kur, pasibaigus veisimosi sezonui, maitinasi vietiniai paukščiai. Lietuvoje perinčių paukščių žiemojimo vietos nenustatytos. Žinoma, kad stulgys yra tolimas migrantas. Žiemoja į pietus nuo Sacharos (iki pat Pietų Afrikos): Kenijoje, Tanzanijoje, Nigerijoje, Benine, Senegale, Kamerūne, Gabone, Zaire, Zambijoje, Kongo Respublikoje, Namibijoje. Pavieniai paukščiai žiemos metu stebėti Indijoje, Arabijos pusiasalyje bei kai kuriose Indijos vandenyno salose. Informacija apie žieduotų paukščių radimą žiemavietėse ir migracijų metu yra labai skurdi: nėra duomenų apie Lietuvoje žieduotus paukščius, o visi žinomi aptikimo atvejai siejami su Skandinavijoje arba Rusijoje perinčiais paukščiais. Tikslių duomenų apie migracijos kelius, skrydimo greitį ir poilsio vietas nėra. Kadangi stulgys migruoja plačiu frontu ir be poilsio gali nuskristi didelius atstumus, tiek rudeninės, tiek pavasarinės migracijos metu teritorijose tarp žiemaviečių ir perėjimo vietų stebimas itin retai. Rudeninė migracija prasideda rugpjūčio mėnesio pirmoje pusėje, tačiau aktyviausiai ji vyksta rugsėj°spalio mėnesiais. Pavieniai paukščiai Europoje dar stebimi ir lapkritį, tuomet migruoja daugiausia jauni paukščiai. Pavasarį migracija prasideda kovo mėnesį, kuomet stulgiai aptinkami pietinėse Europos valstybėse. Turimomis žiniomis, veisimosi vietose Latvijoje pasirodo jau balandžio pirmojoje pusėje, o Lietuvoje – balandžio antrojoje pusėje. Tačiau paukščiai sugrįžta per palyginti trumpą laiką ir gegužės pirmosiomis dienomis tuoktuvėse registruojami maksimalūs patinų skaičiai.
Stulgio nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas
8. Stulgys įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Rūšis taip pat įrašyta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-263 (2010, Nr. 39-1884), ir į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą nustatytas Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 (Žin., 2010, Nr.87-4616). Stulgio apsaugai įsteigtos 3 saugomos paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST), įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Šiose teritorijose stulgio veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Stulgys įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) I priedą. Rūšis taip pat įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) II priedą, Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (Žin., 2004, Nr. 125-4509) II priedą.
II. STULGIO, jo populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas
Radaviečių apsaugos būklė
9. Šiuo metu iki 90 proc. stulgio nacionalinės perinčios populiacijos sutinkama saugomose teritorijose. Stulgio apsaugai įsteigtas Svylos biosferos poligonas (PAST kodas – LTSVEB001) ir Sausgalvių pievų botaninis-zoologinis draustinis (PAST kodas – LTSLUB003). Taip pat šios rūšies apsaugai Nemuno deltos regioninio parko daliai suteiktas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas (PAST kodas – LTSLUB001). Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų, minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl: a) žmogaus ūkinės veiklos ypatumų bei jų pokyčių; b) nepalankaus hidrologinio režimo; c) specialių gamtotvarkinių priemonių nevykdymo. Vienose istoriškai žinomose stulgių veisimosi teritorijose buveinių pokyčiai nedideli, tuo tarpu kitos teritorijos pasikeitė iš esmės dėl ūkinės veiklos intensyvumo ar natūralių sukcesijos procesų. Vertinant vienos teritorijos mastu, buveinių pokyčiai nedideli Nemuno deltos regioniniame parke, nors atskirose jo vietovėse stulgiai išnyko ar sumažėjo jų gausa dėl žmogaus ūkinės veiklos ypatumų. Tuo tarpu dėl ūkinės veiklos nutraukimo, žymiai pablogėjo stulgio perinčios populiacijos gausa Svylos biosferos poligone. Intensyvi ūkinė veikla blogina perinčių stulgių būklę Sausgalvių pievų draustinyje. Šešerius metus vykdyto Valstybinio aplinkos monitoringo duomenimis, stulgio perinčios populiacijos gausa mažėja Sausaglvių pievų botaniniame-zoologiniame draustinyje, Svylos biosferos poligone, Kretuono kraštovaizdžio draustinyje. Todėl rūšies apsaugos būklė vertinama kaip nepalanki, nes nutraukus pievų naudojimą blogėja veisimosi buveinių kokybė ir mažėja jų plotas, todėl perinčios populiacijos gausa daugelyje perimviečių mažėja, o keliose (Kretuono draustinis, Ežerėlio pievos) rūšis išnyko visai. Pievų ekstensyvaus naudojimo atnaujinimo galimybės daugelyje teritorijų (išskyrus Sausgalvių ir Rupkalvių pievas Nemuno deltos RP) yra menkos dėl nepalankių ūkininkavimo sąlygų (šlapios, sunkiai naudojamos pievos su prasta žolės kokybe). Ypač nepalanki situacija užliejamose paupių pievose ir žemapelkėse. Specialių tvarkymo priemonių įgyvendinimas yra brangus, o tam skiriamos lėšos yra ribotos. Vienkartinės tvarkymo priemonės gali būti įgyvendinamos, tačiau atkurtų buveinių palaikymui gali būti naudojamos tik ES Kaimo plėtros programos lėšos, kas susiję su savanoriška ūkine žmogaus veikla. Ten, kur ūkininkaujama (ypač derlingose pievose), pievos dažniausiai šienaujamos per anksti ir tikriausiai tokia praktika išliks ateityje (dėl ūkinių interesų). Šlapių pievų atsikūrimo ar jų ilgalaikio palaikymo galimybės mažėja, nes vis didesnė pievų dalis suariama, siekiant gauti ES išmokas, o stambėjantys ūkiai vis daugiau lėšų skiria šlapynių sausinimui. Stulgių buvienių palankios apsaugos neužtikrina dabartinės teisinės priemonės, galiojančios net rūšies apsaugai išskirtose saugomose teritorijose, mat čia nėra aiškių draudimų dėl pievų arimo, apsodinimo mišku, ankstyvo šienavimo. Siūlomos apsaugos priemonės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl stulgio radaviečių apsaugos būklė gali būti vertinama kaip nepalanki, nes teisinėmis priemonėmis neužtikrinamas jos svarbiausių savybių išsaugojimas.
Populiacijos dydis ir pasiskirstymas
10. Rūšies nykimą labiausiai veikia buveinių praradimas, jų būklės prastėjimas, daugiausia dėl žmogaus ūkinės veiklos ypatumų (ypač dėl teritorijų sausinimo, pievų suarimo ar jų naudojimo nutraukimo), taip pat medžioklė ir klimato kaita. Lietuvos teritorijoje yra maždaug 3 proc. viso žinomo rūšies arealo. Joje gyvena ne daugiau kaip 200 stulgio porų, kas sudaro 0,3 proc. pasaulinės populiacijos. Rūšiai būdingas sporadiškas ir labai lokalus paplitimas, o tai siejama su veisimosi buveinių paplitimu šalyje. Iš paskutinės inventorizacijos metu (2010 m.) aptiktų 13 tuokviečių dešimt nustatyta Nemuno deltoje, kur susiformuoja tam tikras jų tinklas. Čia mažiausias atstumas tarp artimiausių tuokviečių yra apie 1 km, o didžiausias – 5 km. Todėl Nemuno deltos užliejamas pievas, esančias tarp Plaškių ir Rusnės bei Stankiškių (Šilutės r.), galime laikyti pagrindine rūšies koncentracijos vieta šalyje, kurioje peri daugiau nei 50 proc. šalies populiacijos. Kitos stulgio tuokvietės susitelkę Dysnos baseine su jos intakais Birvėta ir Svyla, taip pat Merkio baseine su jo intakais Katra, Šalčia, Šalčykščia, Visinčia. Šiose teritorijose peri iki 30 proc. stulgio nacionalinės populiacijos. Stulgio populiacijos išlikimo galimybės Lietuvoje priklauso nuo veisimosi buveinių būklės svarbiausiose perimvietėse, tai susiję su pievų naudojimo ypatumais, apleistų buveinių atkūrimo darbų įgyvendinimu ir palankaus hidrologinio režimo išsaugojimu arba atkūrimu. Papildomi limituojantys faktoriai yra urbanistinė plėtra, vėjo ir hidroenergetikos plėtra, miškų atsodinimo schemų įgyvendinimas, nes šie procesai mažina rūšies veisimosi buveinių plotą dėl fragmentacijos ir kokybės degradacijos. Pirmasis rūšies radaviečių apsaugos žingsnis turi būti duomenų apie populiaciją limituojančius veiksnius nustatymas ir šiomis žiniomis pagrįstų apsaugos sprendimų priėmimas laiku. Lokalus rūšies paplitimas šalyje gali daryti teigiamą ir neigiamą įtaką rūšies išlikimui, mat atskiras, santykinai mažo ploto (lyginant šalies mastu) teritorijas lengviau prižiūrėti, organizuoti tvarkymo ar buveinių atkūrimo darbus, taip pat skatinti rūšies buveinių palaikymui palankias žmogaus veiklos rūšis ar siekti nepalankių veiklos rūšių apribojimo. Tačiau, kita vertus, net ir lokalūs nepalankūs žmogaus veiklos ar gamtinių sąlygų pokyčiai gali neigiamai veikti didelę stulgio populiacijos dalį šalyje. Atrenkant prioritetines vietas rūšies buveinės tvarkymo, atkūrimo projektams, būtina remtis konkrečių radaviečių būkle ir jų būklės kaitos perspektyva, nesistengiant koncentruoti priemonių į konkrečias teritorijas.
Grėsmės ir ribojantys veiksniai
11. Stulgių populiacijoms ir buveinėms neigiamos įtakos turintys veiksniai gali būti skirstomi į lemiančius buveinių nykimą ir jų kokybės blogėjimą (buveinių degradavimą) ir tiesiogiai lemiančius populiacijų gausumą (paukščių mirtingumą didinantys veiksniai).
Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 3 lentelėje.
3 lentelė. Grėsmių stulgiui apibendrinimas
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
| Veisimosi buveinių praradimas dėl degradavimo |
Kritinė |
Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių: - Natūralių sukcesinių pokyčių šlapiose derlingose pievose – užaugimo sumedėjusia augalija ir nendrėmis, švendrais; - žmogaus ūkinės veiklos nutraukimo, dėl ko teritorijos užauga sumedėjusia augalija ir helofitais, taip pat senos žolės sluoksnio formavimosi; - pievų suarimo žemdirbystės tikslais; - pievų apsodinimo mišku. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su biotechninių priemonių taikymu degradavusiose buveinėse, ūkinės veiklos atnaujinimu po tvarkymo darbų arba pievų atkūrimu žemdirbystės plotuose. |
| Hidrologinio režimo kitimas |
Didelė |
Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių. Stulgio veisimosi buveinių palaikymui palankaus hidrologinio režimo kitimas gali būti siejamas tiek su teritorijų sausinimo darbais, tiek su jų užmirkimu dėl hidroįrenginių – polderinių ir melioracinių sistemų, blogu funkcionavimu ar netinkamu aptarnavimu (vandens pompavimo terminai). Nors paskutinius kelis dešimtmečius šalyje nebevykdomi plataus masto sausinimo darbai, ES paramos dėka atskirose vietose atnaujinamos drenažo sistemos ir atsistatančios šlapios pievos pakartotinai yra nusausinamos. Tokie atvejai stebėti Paluknio pievose ir Tabalos durpyne. Tačiau pastaruoju metu aktualus išlieka teritorijų per didelio užmirkimo klausimas, pirmiausia dėl sugedusių drenažo sistemų. Šiuo atveju formuojasi seklaus vandens plotai, kurie vėliau užželia krūmais, nendrėmis, švendrais ir kuriuose neįmanoma ūkininkauti dėl nepalankaus hidrologinio režimo, tuo būdu apsaugant šlapias pievas nuo užžėlimo. Tokie atvejai žinomi iš Kretuono kraštovaizdžio draustinio, Ežerėlio pievų. Galiausiai, jei netinkamai reguliuojamas hidrologinis režimas polderinėse sistemose, per daug užmirkę plotai taip pat nebenaudojami ūkinei veiklai ir čia suveši sumedėjusi arba helofitų augmenija. Tokie procesai stebimi Kretuono kraštovaizdžio draustinyje, Sausgalvių ornitologiniame draustinyje, Tulkaragės polderyje (abi paskutinės teritorijos yra Nemuno deltos RP). Šiuo metu vyksta diskusijos dėl upių tvenkimo hidroenergetikos tikslais, tačiau tokiu atveju taip pat pakistų upių slėnių hidrologinis režimas arba stulgių buveinės būtų visiškai apsemtos, todėl tokie planai turi būti nutraukiami stulgio žinomose veisimosi ir potencialiose teritorijose. |
| Paukščių ir lizdų žūtis |
Didelė |
Svarbiausia šalies populiacijos dalis peri derlingose Nemuno žemupio pievose, kurios intensyviai naudojamos šieno ruošai ir kurioms būdingas ankstyvas šienavimas. Ankstyvo pavasario metais pievos šienaujamos jau gegužės antrojoje pusėje, o masiškai šieno ruoša vykdoma birželio mėn. Tuomet stulgiai peri arba vedžioja mažus, dar neskraidančius jauniklius, kuriuos sunaikina šienavimo technika. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su vėlyvesnio šienavimo skatinimu, o tai įmanoma tik per specialias skatinamąsias išmokas. |
| Trikdymas veisimosi metu |
Vidutinė / Didelė |
Tai susiję su žmonių rekreacine veikla, kuri ypač sparčiai plečiasi didelių miestų kaimynystėje. Šiuo metu žinomas padidėjęs trikdymas Paluknio pievose, kur rengiamos aviamodeliuotojų varžybos. Kretuono kraštovaizdžio draustinyje trikdymas susijęs su mėgėjiška žūkle, o Nemuno deltoje – su žemės ūkio veiklos rūšimis, kuomet naudojama žemės ūkio technika. Grėsmės reguliavimo poveikio sumažinimo galimybės susijusios su palankių rūšiai ūkininkavimo terminų skatinimu bei lankytojų srautų ribojimu bei masinių renginių draudimu gegužės–rugpjūčio mėn.
|
| Veisimosi buveinių sunaikinimas dėl urbanistinės plėtros |
Vidutinė / Didelė |
Tai susiję su urbanistine plėtra – teritorijų užstatymu arba ūkinių objektų, tokių kaip vėjo jėgainės, įrengimu. Užstatymo grėsmė fiksuota Paluknio pievose, o vėjo jėgainių įrengimas kelia grėsmę Nemuno žemupyje. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su žmogaus veiklos ribojimais stulgio, kaip griežtai saugomos gyvūnų rūšies, veisimosi vietose. |
| Žinių apie veisimosi teritorijų realias ribas ir produktyvumą ūkiniuose plotuose stoka dėl mokslinių tyrimų trūkumo |
Vidutinė / Didelė |
Šiuo metu labiausiai trūksta mokslinių žinių apie: 1) perėjimo, jauniklių vedžiojimo ir maitinimosi vietas konkrečiose radavietėse, todėl neįmanoma apibrėžti tikslių rūšies veisimuisi svarbių teritorijų plotų ir numatyti jų būklės bei pokyčių; 2) rūšies produktyvumą ūkiniuose plotuose, todėl neįmanoma įvertinti skirtingų žemės ūkio veiklų poveikio vietinių populiacijų produktyvumui ir numatyti nepalankių tendencijų pagerinimo galimybių. Kol nebus aiškiai nustatytos kiekvienos stulgio veisimosi teritorijos rūšiai svarbios perėjimo, jauniklių vedžiojimo ir maitinimosi buveinės, neįmanoma suplanuoti ir taikyti rūšies apsaugai svarbių priemonių. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su tiksliniais tyrimais pasitelkiant kvalifikuotus tyrėjus, naudojant pažangius mokslinius metodus ir technologijas, taip pat reguliariai vykdant stebėsenos darbus. |
| Neapibrėžtumas teisės aktuose dėl stulgio perimviečių apsaugos |
Maža / Vidutinė |
Nors rūšis priskirta griežtai saugomų gyvūnų kategorijai, nėra įteisintos tvarkos, nustatančios stulgio perimvietės apsaugos tvarką, ypač kas susiję su žemės ūkio veiklos rūšimis – pievų pavertimu žemdirbystės plotais, apsodinimu mišku, ankstyvu šienavimu ir pan. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su trūkstamos tvarkos parengimu ir įteisinimu. |
| Plėšrūnai |
Nežinoma |
Pagrindiniu natūraliu stulgio priešu laikomi mangutas ir lapė. Jų daromas poveikis įvardinamas kaip svarbi grėsmė, limituojanti rūšies veisimosi sėkmingumą. Toks įvertinimas remiasi tik empiriniais duomenimis, todėl parodo pačią grėsmę, bet neįvertina jos reikšmingumo. Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdyti potencialių plėšrūnų poveikio stulgio veisimosi sėkmingumui tyrimai. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su plėšrūnų daromo poveikio nustatymu, o nustačius kritinę, didelę ar vidutinę svarbą būtina taikyti plėšrūnų reguliavimo priemones. |
* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų didelėje paplitimo dalyje.
Maža grėsmė – veiksniai veikiantys paukščius lokaliai ir (ar) nereguliariai.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
12. Stulgio tyrimai, vykdyti Lietuvoje, apibendrinti 4 lentelėje. Išsamiausi duomenys sukaupti apie stulgio tuokviečių vietas bei perimvietes Čepkelių gamtiniame valstybiniame rezervate, Kretuono kraštovaizdžio draustinyje, Sausgalvių botaniniame-zoologiniame draustinyje bei atskirose Nemuno deltos regioninio parko dalyse (parko Sausgalvių ornitologiniame draustinyje). Tačiau visi tyrimai sieti tik su perėjimo buveinių ir tuokviečių nustatymu, vietinės populiacijos gausos įvertinimu bei jose vykstančių pokyčių daugiau ar mažiau reguliaria stebėsena. Tačiau paukščių gausumas ir pasiskirstymas kinta priklausomai nuo natūralių ir antropogeninių faktorių, todėl realią situaciją bei vykstančius procesus parodo tik sistemingi, metodiškai atliekami ir kvalifikuotų tyrėjų vykdomi tyrimai, kurie šalyje pradėti tik prieš 12 metų. Ankstesni tyrimai ne tokie informatyvūs, nes duomenys rinkti skirtingais periodais ir skirtingose šalies vietose. Visai nėra atliktų tyrimų apie veisimosi sėkmingumą, naudojamų buveinių plotus, jų išsidėstymą, santykinius plotus ir kitus ekologinius parametrus. Tokie tyrimai būtini siekiant tinkamai saugoti perimvietes, tuokvietes, maitinimosi plotus, o pasikeitus situacijai jose, planuoti tinkamas apsaugos priemones. Taip pat trūksta populiacijos gausumo, veisimosi vietų pasiskirstymo šalyje ir prisirišimo prie pastovių perimviečių stebėsenos, taip pat tyrimų, susijusių su atskirų teritorijos plotų naudojimu veisimosi sezono metu, kas nusako kiekvienos jų svarbą. Tokie rezultatai apibūdintų populiacijos būklę, padėtų laiku identifikuoti kylančias grėsmes ir formuotų pagrindą tinkamiems apsaugos sprendimams laiku. Nėra tyrimų, kurie leistų įvertinti plėšrūnų daromo poveikio mastus stulgio veisimosi buveinėse. Todėl nežinoma, kaip plėšrūnai veikia ilgalaikę populiacijos būklę šalyje. Stulgio mitybinės buveinės, jų dydis, kokybinės charakteristikos Lietuvoje visai netyrinėtos.
4 lentelė. Vykdytos stulgio inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, naudoti metodai
| Data, trukmė |
Tyrinėta teritorija |
Naudotos metodikos |
| 1980–1999 |
Čepkelių rezervatas |
Kasmetiniai rūšies inventorizacijos tyrimai (Drobelis E., asm. pranešimas) |
| 1995–2000 |
Lietuva |
Perinčių paukščių atlaso duomenų rinkimas. Stulgio paplitimo tyrimas šalyje, taikant gyvūnijos atlasų metodą (Kurlavičius P. (red.) 2006. Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas: Lututė) |
| 1998–2000 |
Lietuva |
Pirmoji perinčių stulgių inventorizacija šalyje, patikrinant visas žinomas potencialias rūšies veisimuisi tinkamas vietas. Jos metu aptiktos penkios naujos veisimosi vietos, o Lietuvoje populiacija įvertinta 200–300 patinų, iš kurių ne mažiau kaip 100 sutinkama Nemuno deltos regione (Švažas S., Jusys V., Raudonikis L., Žydelis R. 2001. Snipes in Lithuania. OMPO & Institute of Ecology) |
| 2001–2003 |
Lietuva |
Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių inventorizacija. Identifikuotos svarbiausios stulgio veisimosi teritorijos, kuriose įsteigtos 3 Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (atliko Lietuvos ornitologų draugija, dalyvaudama DANCEE finansuotame Ornis Consult bei NEPCon vykdytame projekte „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“) |
| 2005–2010 |
Nemuno delta, Sausgalvių pievos, Svylos upės slėnis, Kretuono draustinis, Ežerėlio pievos |
Kasmetinis perinčios populiacijos monitoringas, įgyvendinant Valstybinę monitoringo programą. Naudotos specialiai rūšies monitoringui parengtos metodikos (Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas, 2005–2010. Metinės ataskaitos) |
| 2010 |
Lietuva |
Antroji perinčių stulgių inventorizacija šalyje, naudojant GIS technologijas ir iš palydovinių nuotraukų parenkant stebėjimo vietas. Iš viso patikrintos 127 potencialios veisimosi vietos visoje Lietuvos teritorijoje, dešimtyje iš jų nustatyta 13 tuokviečių, kuriose suskaičiuota per 60 patinų (Preikša Ž. 2010. Projekto „Institucijų gebėjimų stiprinimas įgyvendinant tarptautines konvencijas Lietuvos žemės ūkio kraštovaizdyje“, sutarties Nr. 2004-LT0071-IP-2NOR, ataskaita) |
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
13. Sausgalvių pievos gamtotvarkos plane, patvirtintame LR aplinkos ministro 2007 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. D1-317 (Žin., 2007, Nr.71-2809), numatytos priemonės, gerinančios stulgio apsaugos būklę Sausgalvių botaniniame-zoologiniame draustinyje, skirtame šios rūšies apsaugai, tačiau iki 2010 metų šios priemonės nebuvo įgyvendinamos, todėl efektyvumas nebuvo nustatytas. Tuo tarpu Svylos biosferos poligone gamtotvarkos darbai buvo įgyvendinami 2005–2006 metais Valsybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas (I etapas)“ metu. Šioje teritorijoje buvusioje stulgių tuokvietėje buvo iškirsta sumedėjusi augalija, o kitais metais (2006) iškirstos krūmų atžalos ir nušienauta žolinė augalija. Įgyvendinant minėtą Valsybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos projektą, sumedėjusi augalija buvo kertama ir Nemuno deltos regioniniam parkui priklausančiuose Rupkalvių ir Žalgirių ornitologiniuose draustiniuose, t. y. potencialiose stulgio veisimosi vietose. Šios jau įgyvendintos priemonės Svylos biosferos poligone, kur sutvarkytame plote įsikūrė stulgių tuokvietė, vertinama kaip sėkmingos. Tačiau vėlesniais metais šioje vietoje nebuvo šienaujama žolė, todėl šiuo metu čia vėl atželia sumedėjusi augalija ir reikalingi pakartotiniai gamtotvarkiniai darbai. Rupkalvių ir Žalgirių ornitologiniuose draustiniuose įgyvendintų gamtotvarkos darbų efektyvumo kol kas vertinti negalima, nes priemonės įgyvendintos nesenai, todėl reikia laiko, kol bus pastebimi įgyvendintų priemonių rezultatai.
III. Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės
| Tikslas – išsaugoti gyvybingą stulgio populiaciją Lietuvoje |
|
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Palaikyti ir pagausinti veisimuisi tinkamas vietas |
1.1. atkurti degradavusias stulgio veisimosi buveines, iškertant sumedėjusią augaliją ir nendres; 1.2. šienauti nenaudojamas pievas, išvežant nušienautą žolę; 1.3. atkurti hidrologinį režimą numelioruotuose plotuose; 1.4. atkurti tinkamą hidrologinį režimą, nusausinant užmirkusius plotus; 1.5. įtraukti veisimosi vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą; 1.6. atlikti naujų veisimosi teritorijų paiešką (prioritetas paukščių apsaugai svarbiose teritorijose). |
| 2. Didinti stulgio perinčios populiacijos produktyvumą |
2.1. atlikti mokslinius tyrimus, skirtus nustatyti perimviečių ir maitinimosi vietas; 2.2. skatinti mokslinius tyrimus, skirtus stulgio perėjimo sėkmingumo ūkiniuose plotuose, vertinimui; 2.3. parengti ir suderinti perimviečių individualų apsaugos reglamentą su žemės savininkais bei naudotojais; 2.4. reguliariai kontroliuoti perimviečių apsaugos būklę; 2.5. informuoti ūkininkus apie vėlyvesnes šienavimo galimybes ir terminus stulgio perimvietėse. |
| 3. Įvertinti mitybos buveinėms ir jų būklei kylančias grėsmes |
3.1. nustatyti mitybos vietas, jų erdvinį pasiskirstymą ir svarbą GPS telemetrijos būdu; 3.2. nustatyti mitybos buveinių plotą ir kokybę bloginančius veiksnius; 3.3. parengti rekomendacijas apie tinkamą mitybos vietų tvarkymą. |
| 4. Skatinti netrikdomą aplinką veisimosi vietose |
4.1. riboti masinius renginius balandži°birželio mėn. rūšiai svarbiose paukščių apsaugai teritorijose. |
| 5. Įvertinti stulgio populiacijai daromo plėšrūnų poveikio reikšmingumą |
5.1. nustatyti plėšrūnų rūšių ir jų sunaikintų stulgio dėčių, vadų skaičių taikant tiesioginius perimviečių stebėsenos metodus. |
| 6. Informuoti žemės naudotojus, savininkus ir visuomenę apie saugomos rūšies apsaugos poreikį |
6.1. sukurti 30 minučių trukmės filmą, išpirkti televizijos eterį filmo ir jo reklamos demonstravimui; 6.2. įrengti stendus, informuojančius apie tinkamus ūkininkavimo metodus stulgio veisimosi vietose, kur vykdoma ūkinė veikla; 6.3. parengti ir publikuoti vietinėje bei respublikinėje spaudoje švietėjiškus straipsnius apie rūšies apsaugos poreikius ir svarbą. |
| 7. Įvertinti infrastruktūrą, urbanizaciją ir jos plėtrą |
7.1. nustatyti planuojamų užstatomų teritorijų, elektros linijų, vėjo jėgainių, užtvankų poveikį rūšies vietinės populiacijos produktyvumui. |
| 8. Vykdyti informatyvią populiacijos būklės stebėseną |
8.1 sukurti ir įgyvendinti esminius populiacijos būklės parametrus (t. y. gausumą, veisimosi sėkmingumą ir produktyvumą) fiksuojančią monitoringo sistemą. |