Byla Nr. 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-

60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 187 STRAIPSNIO 1 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. LIEPOS 18 D. NUTARIMO NR. 937 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO 24 D. NUTARIMO NR. 316 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. BALANDŽIO 4 D. NUTARIMO NR. 361 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1, 2 PUNKTŲ (2005 M. BALANDŽIO 4 D., 2006 M. KOVO 27 D. REDAKCIJOS), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2006 M. KOVO 27 D. NUTARIMO NR. 298 „DĖL MINIMALIOJO DARBO UŽMOKESČIO DIDINIMO“ 1 PUNKTO (2006 M. KOVO 27 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2007 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Sauliui Pečeliūnui, Raimondui Šukiui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkui Algirdui Sysui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus vedėjui Algirdui Bartkevičiui, Finansų ministerijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Rolandui Mockui, šios ministerijos Biudžeto departamento direktoriui Rimantui Večkiui, šio departamento Švietimo, kultūros ir socialinių sektorių skyriaus vedėjai Vidai Žagūnienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešuose Teismo posėdžiuose 2007 m. sausio 31 d., vasario 14 d., vasario 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06 pagal:

– pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Sauliaus Pečeliūno, Kazio Starkevičiaus, Donato Jankausko, Ryto Kupčinsko, Edmundo Pupinio, Vidos Marijos Čigriejienės, Raimondo Šukio, Arimanto Dumčiaus, Raimundo Palaičio, Liudviko Sabučio, Henriko Žukausko, Povilo Jakučionio, Ramūno Garbaravičiaus, Algirdo Monkevičiaus, Vaclovo Karbauskio, Vilijos Aleknaitės-Abramikienės, Rimanto Jono Dagio, Petro Auštrevičiaus, Vytauto Čepo, Gintaro Šileikio, Irenos Degutienės, Jurgio Razmos, Antano Matulo, Vincės Vaidevutės Margevičienės, Audriaus Endzino, Algio Kašėtos, Algirdo Vrubliausko, Rimanto Remeikos, Vytauto Sigito Draugelio, Danutės Bekintienės, Dailio Barakausko, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-31/2006);

– pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-54/2006);

– pareiškėjo – Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-62/2006);

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-64/2006);

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-31/2006, Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-54/2006, Panevėžio apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-62/2006, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-64/2006, 1B-65/2006,1B-66/2006, 1B-67/2006, 1B-68/2006, 1B-71/2006, 1B-72/2006, 1B-73/2006 sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 32/06-49/06-57/06-58/06-59/06-60/06-61/06-62/06-65/06-66/06-67/06.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361) 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298) 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-31/2006).

2. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-54/2006).

3. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-62/2006).

4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-64/2006).

5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-65/2006).

6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-66/2006).

7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-67/2006).

8. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-68/2006).

9. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-71/2006).

10. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2,2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-72/2006).

11. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-73/2006).

Pareiškėjų prašymai grindžiami šiais argumentais.

1. Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė Lietuvos Respublikos trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį (toliau – ir MVA) ir minimaliąją mėnesinę algą (toliau – ir MMA) ir kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius.

2. Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, savo 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. MVA – 2,67 lito ir MMA – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų (2 punktas) žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (2.1 punktas), ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2.2 punktas).

Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2004 m. kovo 2 d. teikimą, savo 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2004 m. gegužės 1 d. MVA – 2,95 lito ir MMA – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2 punktas).

Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2005 m. sausio 25 d. teikimą, savo 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2005 m. liepos 1 d. MVA – 3,28 lito ir MMA – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) (1 punktas), bei MVA – 2,57 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (2 punktas).

Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. vasario 28 d. teikimus, savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2006 m. liepos 1 d. MVA – 3,65 lito ir MMA – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis), bei MVA – 2,62 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Minėto Vyriausybės nutarimo 2 punktu buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas ir MVA darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA (išskyrus nurodytas išimtis) buvo nustatytas 3,35 lito (vietoj 3,28 lito), taip pat buvo pakeistas Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas ir MVA valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams buvo nustatytas 2,62 lito (vietoj 2,57) lito; Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 3 punkte nustatyta, kad šio Vyriausybės nutarimo 2 punktas įsigalioja nuo 2006 m. balandžio 1 d.

3. Pareiškėjai Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktų atitiktį Konstitucijai ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA, negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; antai Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2 punktais patvirtinti MMA buvo atitinkamai 430 litų (1.2 punktas) ir 600 litų (1.1 punktas), o MVA – atitinkamai 2,62 lito (1.2 punktas) ir 3,65 lito (1.1 punktas). Pareiškėjų teigimu, toks MVA ir MMA diferencijavimas yra grindžiamas Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, kurios atitiktis Konstitucijai taip pat yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinami skirtingo dydžio MVA ir MMA, traktavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėtas konstitucinis principas, pareiškėjų nuomone, yra pažeidžiamas inter alia tuo aspektu, kad MVA ir MMA buvo didinami tik tam tikrai dirbančiųjų grupei, t. y. darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, o kitai – valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minėti minimaliojo darbo užmokesčio (toliau – ir MDU) dydžiai didinami nebuvo, nors valstybė savo teisės aktais, pasak pareiškėjų, buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad ir jiems bus tolygiai didinami MVA ir MMA.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario A Syso, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų A Bartkevičiaus, R. Mockaus, R. Večkio, Y Žagūnienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuotų asmenų atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. A. Syso teigimu, minimalioji mėnesinė alga – tai toks minimalusis darbo užmokestis, kurį darbdavys gali mokėti darbuotojui už atliekamą darbą. Socialiniai partneriai, žinodami finansinę ūkio šakos ar regiono specifiką, susitaria dėl tam tikro MDU, kuris turi būti nustatytas tam tikrai darbuotojų grupei, ūkio šakai ar regionui. Draudimas šitaip diferencijuoti MDU ribotų socialinių partnerių teisę į socialinį dialogą.

Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį reglamentuoja atskiri įstatymai. Pagal juos mažiausia valstybės tarnautojui mokama minimali pareiginė alga yra 1010 litų, taigi gerokai didesnė už darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, minimalią mėnesinę algą.

2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams darbo užmokestis nustatomas kitaip nei asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūroje vienintelis nekintantis dydis turėtų būti pareiginė alga, priklausanti nuo atliekamų pareigų turinio ir valstybės tarnautojo pareigybės kategorijos. O visas kitas valstybės tarnautojo darbo užmokestis paprastai priklauso nuo daugelio kriterijų (profesionalumo, stažo ir kt.) ir yra kintantis dydis.

Valstybės tarnautojų pareiginės algos dydžio apskaičiavimas buvo tiesiogiai susijęs su minimaliosios mėnesinės algos dydžiu. Vyriausybė, siekdama didinti tik mažiausiai apmokamų darbuotojų (t. y. dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių minimalią mėnesinę algą) darbo užmokestį, savo nutarimais nustatė skirtingą MMA asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams, nes įstatymai skirtingai reguliuoja darbo užmokesčio dydžio nustatymą šių kategorijų asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams MMA nėra mokama; Vyriausybės nustatytoji MMA – 430 litų nėra jiems nustatytas atlyginimas. Jų atlyginimo dydį lemia pareiginės algos koeficientas: valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą pareiginės algos koeficientą – jį dauginant iš valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, valstybės tarnautojams Vyriausybės nustatytos MMA dydžio.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, nustatydama skirtingus MVA ir MMA darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, valstybės tarnautojams, Vyriausybė atsižvelgia į valstybės finansines galimybes.

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministro Z. Balčyčio, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Teisės instituto direktoriaus A Čepo, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros vedėjo T Davulio rašytiniai paaiškinimai.

1. Konstitucinio Teismo posėdžiuose pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai S. Pečeliūnas ir R. Šukys iš esmės pakartojo pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kodėl, pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, ginčijami teisės aktai (jų dalys) prieštarauja Konstitucijai.

2. Konstitucinio Teismo posėdžiuose suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys A. Sysas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kodėl, jo nuomone, ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai bei kaip ir kodėl, jo nuomone, Lietuvoje įstatymais ir teisės aktais buvo įtvirtinta tokia darbo apmokėjimo sistema, kurios tam tikrų elementų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Be to, suinteresuoto asmens – Seimo atstovas pripažino, kad Lietuvoje pasirinkta darbo apmokėjimo sistema yra nekokybiška, pažeidžia pagrindinius teisingumo principus, nes tokį patį ar net ne tokį sudėtingą ir atsakingą darbą dirbantys valstybės tarnautojai vienose valstybės institucijose gauna didesnį darbo užmokestį negu kitose. Seimo nario A. Syso nuomone, tų nuostatų, kuriomis kuriant įstatymus buvo grindžiama darbo apmokėjimo sistema, nepavyko įgyvendinti. Nors darbo užmokestis yra didinamas, tai daroma nesistemingai; antai valstybės institucijos, stengdamosi išlaikyti darbuotojus, kad šie neišeitų dirbti kitur (inter alia į pelno siekiančias įmones), didina jiems pareigybių kategorijas, klases ir pan.; tačiau iš esmės valstybės institucijos šioje srityje lenktyniauja tarp savęs; teisinis reguliavimas yra koreguojamas, pamiršus pačias idėjas, kuriomis vadovaujantis tas teisinis reguliavimas buvo nustatytas.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo teigimu, minimaliosios mėnesinės algos, kaip tam tikro bazinio dydžio, pagal kurį yra nustatomas (apskaičiuojamas) valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis, pasirinkimas yra ydingas; tai buvo aišku dar tada, kai atitinkami įstatymai buvo rengiami, o problemos, kurias toks pasirinkimas sukels, buvo numatomos; šiandien jos akivaizdžios. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turėtų būti susietas ne su MMA, o su kokiu nors kitu dydžiu; būtent toks šių asmenų darbo užmokesčio susiejimas su MMA, kuris reiškia, kad sąvoka „minimalioji mėnesinė alga“ vartojama skirtingomis prasmėmis, sukelia painiavą ir skatina nepagrįstus darbuotojų lūkesčius, kad jų darbo užmokestis bus didinamas, nors tam nėra galimybių.

3. Konstitucinio Teismo posėdžiuose suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai A. Bartkevičius, R. Mockus, R. Večkys, V. Žagūnienė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Be to, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai iš esmės palaikė suinteresuoto asmens – Seimo atstovo kritišką požiūrį į darbo apmokėjimo sistemos funkcionavimą; buvo inter alia išsakyta nuomonė, kad darbo užmokestis įvairiose valstybės institucijose dirbantiems valstybės tarnautojams didinamas be aiškios sistemos, jį neretai lemia „lobizmas“ ir atitinkamos valstybės institucijos biudžeto galimybės.

4. Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 14 d. posėdyje kalbėjo specialistai: Darbo ir socialinių tyrimų instituto Gyvenimo lygio probleminės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja I. Blažienė, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros vedėjas A. Dobravolskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas G. Kadziauskas.

Visi Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 14 d. posėdyje kalbėję specialistai teigė, kad minimalioji mėnesinė alga, Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, negali būti tapatinama su MMA, taikoma valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, nes šių asmenų atveju MMA yra tik vienas iš jiems mokamo darbo užmokesčio apskaičiavimo elementų.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjų prašymuose ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktuose, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai.

2. Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“.

3. Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti nuo 2003 m. rugsėjo 1 dienos:

1. minimalųjį valandinį atlygį – 2,67 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus 2.1 ir 2.2 punktuose;

2. minimalųjį valandinį atlygį – 2,55 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų:

2.1. žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga;

2.2. valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“

4. Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarime Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2004 m. kovo 2 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti nuo 2004 m. gegužės 1 dienos:

1. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,95 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus 2 punkte.

2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,55 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“

5. Pažymėtina, kad, priėmus Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir jam įsigaliojus, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimas Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nebuvo panaikintas; jis formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu.

6. Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. sausio 25 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Patvirtinti nuo 2005 m. liepos 1 dienos:

1. Minimalųjį valandinį atlygį – 3,28 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus šio nutarimo 2 punkte.

2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,57 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.“

7. Pažymėtina, kad, priėmus Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir jam įsigaliojus, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nebuvo panaikintas; jis formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu.

8. Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarime Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2005 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. vasario 28 d. teikimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti nuo 2006 m. liepos 1 dienos:

1.1. Minimalųjį valandinį atlygį – 3,65 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus asmenis, nurodytus šio nutarimo 1.2 punkte.

1.2. Minimalųjį valandinį atlygį – 2,62 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams.

2. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr. 45-1444) ir įrašyti 1 punkte vietoj skaičiaus „3,28“ skaičių „3,35“ ir 2 punkte vietoj skaičiaus „2,57“ skaičių „2,62“.

3. Šio nutarimo 2 punktas įsigalioja nuo 2006 m. balandžio 1 d.“

9. Taigi Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai 2006 m. balandžio 1 d. – 2006 m. birželio 30 d. turėjo būti taikomi tokie, kokie jie išdėstyti Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ redakcija.

Konstatuotina, kad prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija).

Pažymėtina ir tai, kad, pradėjus taikyti Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktą, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) nebuvo panaikinti; jie formaliai tebegalioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu.

10. Vyriausybė 2006 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“, kuriame nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos trišalės tarybos 2006 m. gruodžio 5 d. teikimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr. 35-1251) ir išdėstyti 1 punktą taip:

„1. Patvirtinti nuo 2007 m. sausio 1 d. minimalųjį valandinį atlygį – 3,66 lito ir minimaliąją mėnesinę algą – 600 litų.“

11. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui:

a) neprieštarauja:

– Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“;

– Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA;

– Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA;

– Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA;

b) neprieštaravo:

– Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA;

– Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d.) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA

1. Pareiškėjai – Seimo narių grupė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas – šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija teisės aktų (jų dalių), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, atitiktį Konstitucijai.

2. Ginčijamų Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) (visų – atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai pareiškėjai ginčija tuo aspektu, kad, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA; antai Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2 punktais patvirtinti MMA buvo atitinkamai 430 litų (1.2 punktas) ir 600 litų (1.1 punktas), o MVA – atitinkamai 2,62 lito (1.2 punktas) ir 3,65 lito (1.1 punktas). Pareiškėjų teigimu, toks MVA ir MMA diferencijavimas yra grindžiamas Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, kurios atitiktis Konstitucijai taip pat yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinami skirtingo dydžio MVA ir MMA, traktavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas. Minėtas konstitucinis principas, pareiškėjų nuomone, yra pažeidžiamas inter alia tuo aspektu, kad MVA ir MMA buvo didinami tik tam tikrai dirbančiųjų grupei, t. y. darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, o kitai grupei – valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minėti minimaliojo darbo užmokesčio dydžiai nebuvo didinami, nors valstybė savo teisės aktais, pasak pareiškėjų, buvo sukūrusi teisėtą lūkestį, kad ir jiems bus tolygiai didinami MVA ir MMA.

3. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga, kaip teisės institutai (kartu ir minimalusis darbo užmokestis, kaip teisės institutas), nėra būdingi vien Lietuvos teisei. Šie teisės institutai (nebūtinai tais pačiais pavadinimais) yra įtvirtinti įvairių valstybių teisės sistemose, inter alia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių narių teisėje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose.

Pabrėžtina, jog, kad ir kaip teisės aktuose būtų vadinami minimalusis valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga, šių teisės institutų paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį (atitinkamai per valandą ar per mėnesį), kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius.

4. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – Chartija) (Lietuvai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d.) I dalyje yra inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę savo laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą (1 punktas); kad visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį (4 punktas). Šios chartijos II dalies 4 straipsnio „Teisė į teisingą atlyginimą“ 1 dalyje yra įtvirtinti inter alia šie valstybių – Chartijos šalių įsipareigojimai: pripažinti darbuotojų teisę į tokį atlyginimą, kuris garantuotų jiems ir jų šeimoms normalų gyvenimo lygį (1 punktas); pripažinti darbuotojų teisę į padidintą darbo užmokestį už viršvalandžius, atsižvelgiant į išimtis kai kuriais ypatingais atvejais (2 punktas), o 2 dalyje nustatyta, kad įgyvendinti šias (kaip ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas) darbuotojų teises siekiama įtvirtinant jas laisvai sudaromomis kolektyvinėmis sutartimis, įstatymo nustatytu darbo užmokesčio reguliavimo mechanizmu arba kitomis priemonėmis, atitinkančiomis vidaus sąlygas.

5. Paminėtina ir tai, kad pagal Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) 1970 m. birželio 22 d. konvenciją Nr. 131 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“ (Lietuvai įsigaliojusią 1995 m. rugsėjo 26 d.) nustatant minimaliojo darbo užmokesčio dydį turi būti atsižvelgiama į „darbuotojų ir jų šeimų poreikius, atsižvelgiant į bendrą darbo apmokėjimo lygį šalyje, pragyvenimo išlaidas, socialinės apsaugos išmokas, kitų socialinių grupių pragyvenimo lygį“, taip pat į „ekonominius veiksnius, įskaitant ekonominę plėtrą, darbo našumą ir ketinimus siekti bei išlaikyti aukštą užimtumo lygį“ (3 straipsnis). Su šia konvencija susijusioje TDO 1970 m. birželio 22 d. rekomendacijoje Nr. 135 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“, kurioje aiškinamos minėtos TDO konvencijos nuostatos, yra numatyta tiek galimybė nustatyti visiems vienodą minimalųjį darbo užmokestį, tiek galimybė minimalųjį darbo užmokestį diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms arba pagal skirtingus regionus, atsižvelgiant į pragyvenimo kaštų skirtumus šiuose regionuose (5 straipsnis).

6. Minėtuose tarptautiniuose teisės aktuose yra įtvirtinti principai, kuriais valstybės įsipareigoja vadovautis, nustatydamos minimalųjį darbo užmokestį – minimalųjį valandinį atlygį ir (arba) minimaliąją mėnesinę algą samdomiems darbuotojams, kurie gali derėtis dėl darbo užmokesčio dydžio su darbdaviais (ir sudaryti su jais atitinkamas sutartis). Taigi MVA ir MMA (ir MDU apskritai) yra teisinė garantija, kad samdomam darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytus MVA ir MMA.

7. Kita vertus, MVA ir MMA (ir MDU apskritai) yra ne tik minėta teisinė garantija, bet gali būti ir socialinės inžinerijos priemonė. Šiame kontekste turėtina omeny tai, kad, kaip minėta, tarptautiniuose teisės aktuose yra numatyta galimybė minimalųjį darbo užmokestį diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms arba pagal skirtingus regionus, atsižvelgiant į pragyvenimo kaštų skirtumus šiuose regionuose. Taigi valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją priimdamos sprendimus dėl valstybės ekonominės, socialinės ar kitos politikos formavimo bei vykdymo ir siekdamos teisėtų bei visuotinai reikšmingų tikslų, gali atitinkamus santykius reguliuoti bei teisę taikyti ir taip, kad tam tikroms asmenų grupėms arba pagal tam tikrus regionus nustatyti MVA ir (arba) MMA būtų mažesni arba didesni už tuos, kurie nustatyti visoms kitoms asmenų grupėms ir (arba) pagal visus kitus regionus.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ES valstybėse narėse, kaip ir kitose Europos valstybėse, yra laikomasi principinės nuostatos, jog nustatomi MVA ir (arba) MMA (ir apskritai MDU) gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įvairius veiksnius – jie nebūtinai turi būti vienodi visiems.

8. Pasaulyje, neišskiriant nė ES valstybių narių, nėra vienos visuotinai priimtos darbo apmokėjimo sistemos. Įvairiose valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinti atitinkami valstybės socialiniai įpareigojimai, yra pasirinktos įvairios darbo apmokėjimo sistemos, inter alia tokios, kai MVA ir MMA yra nustatomi, atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį (VDU) toje šalyje.

Laikomasi nuostatos, kad valstybė ne tik gali pasirinkti darbo apmokėjimo sistemą, bet ir kad toje pačioje valstybėje gali būti nustatytos įvairios darbo apmokėjimo sistemos įvairioms darbuotojų grupėms. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad pripažįstama, jog darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar atitinkami darbuotojai dirba pagal samdos (darbo) sutartis, ar yra valstybės tarnautojai; pripažįstama ir tai, kad darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, ir valstybės tarnautojams gali būti nustatyti skirtingi MDU (MVA, MMA) dydžiai.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties (toliau – Sutartis) 39 straipsnyje (ex 48 straipsnyje), kuriame apibrėžiama darbuotojų judėjimo laisvė, yra inter alia įtvirtinta, jog ši laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kuri valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės (2 dalis), bei tai, kad ši laisvė suteikia teisę (galimą riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais) priimti faktiškai pateiktus pasiūlymus įsidarbinti, šiuo tikslu laisvai judėti valstybių narių teritorijoje, apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje siekiant dirbti pagal tos valstybės piliečių įsidarbinimą reglamentuojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracines nuostatas, pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje pasibaigus darbo joje laikui laikantis Europos Komisijos reglamentuose nustatytų sąlygų (3 dalis). Kartu pabrėžtina, kad pagal minėto straipsnio 4 dalį šio straipsnio nuostatos valstybės tarnautojams netaikomos.

Taigi Sutartyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje – yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai.

Tokios principinės nuostatos laikomasi ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1974 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Giovanni Maria Sotgiu prieš Deutsche Bundespost (arrźt de la Cour du 12 février 1974, Giovanni Maria Sotgiu / Deutsche Bundespost, affaire 152/73, Rec. p. 153; Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką (arrêt de la Cour du 3 juin 1986, Commission des Communautés européennes / République française, affaire 307/84, Rec. p. 1725); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Deborah Lawrie-Blum prieš Land Baden-Württemberg (arrêt de la Cour du 3 juillet 1986, Deborah Lawrie-Blum / Land Baden-Württemberg, affaire 66/85, Rec. p. 2121); Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2001 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką (arrêt de la Cour (cinquième chambre) du 31 mai 2001, Commission des Communautés européennes / République italienne, affaire C-283/99, Rec. p. I-4363)).

III

1. Sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, koks minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos, kaip teisės institutų (kartu ir minimaliojo darbo užmokesčio, kaip teisės instituto), ir atitinkamų sąvokų turinys bei kokia jų paskirtis yra įtvirtinti ginčijamuose teisės aktuose, taip pat artimus santykius reguliuojančiuose kituose teisės aktuose, taip pat ar kito teisės aktuose įtvirtinta MVA ir MMA paskirtis, o jeigu taip, tai kaip.

2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti autentišką Lietuvos nacionalinę teisės sistemą, nuo pat šios sistemos kūrimo pradžios valstybės tarnybos (sinonimiškai vadinamos ir viešąja tarnyba) santykių teisinis reguliavimas buvo ir yra grindžiamas principine nuostata, kad valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių santykių yra ir tam tikrų panašumų). Ši principinė nuostata yra iš esmės analogiška šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartai ES teisėje įtvirtintai principinei nuostatai, kad esama esminio skirtumo tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir asmenų, kurie dirba valstybės tarnyboje (yra ES valstybių narių valstybės tarnautojai).

3. Konstitucinis Teismas savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės, politikos mokslų ar viešojo administravimo mokslinėje literatūroje nėra vienos, visų vienodai pripažintos valstybės tarnybos sampratos, taip pat kad ši samprata skiriasi ir įvairiose valstybėse; be to, įvairiais valstybinės teisinės raidos laikotarpiais ji buvo nevienoda net toje pačioje valstybėje. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Lietuvoje vykdytos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo reformos atspindi valstybės tarnybos sampratos dinamiką, taip pat tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį.

Valstybės tarnybos sampratos, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius ir kuri vėliau buvo įtvirtinta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje, esminis bruožas yra tas, kad valstybės tarnyba suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, t. y. kaip santykių tarp valstybės ir asmenų, kuriems yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, sistema. Valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas, taip pat savivaldybių institucijas (be to, savo funkcijas valstybė gali tam tikra apimtimi vykdyti ir per kitas institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymų apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas). Viešasis administravimas vykdomas ir (arba) viešosios paslaugos yra teikiamos per tose institucijose dirbančius žmones, priimančius atitinkamus sprendimus. Asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos (išskyrus valstybės pareigūnus, vykdančius funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, taip pat savivaldybių tarybų narius), sudaro valstybės tarnautojų korpusą – valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu: vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas sprendimus priima profesionalūs valstybės tarnautojai (arba jie dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, samprata suponuoja ir jos kvalifikuotumo reikalavimą. Minėta valstybės tarnybos paskirtis (būtent garantuoti viešąjį interesą) lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tokia valstybės tarnybos samprata, be kita ko, suponuoja, kad valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Kita vertus, ši valstybės tarnybos samprata savaime nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, kaip valstybės tarnautojus teisės aktuose traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto: valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie (garantuojant viešąjį interesą) priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Valstybės tarnyba taip pat nelaikytina tokia veikla, kai asmenys, nors ir dalyvauja vykdant valstybės (ar savivaldybių) funkcijas, tai daro nedirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Ypač pabrėžtina, kad aptariamojoje valstybės tarnybos sampratoje valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra traktuojami kaip teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri valstybės tarnautojo atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; kita vertus, valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant tam tikrų panašumų, nėra tapatūs samdos (darbo) santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar tie santykiai susiklosto valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose).

4. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, valstybės tarnybos sistema negalėjo būti sukurta iškart. Šis procesas vyko lygiagrečiai su visos teisinės sistemos reforma; valstybės tarnybos sistemos kūrimas ir priimtų legislatyvinių sprendimų koregavimas (tobulinimas) iš esmės buvo viena iš Lietuvos nacionalinės teisės sistemos kūrimo ir tobulinimo proceso sudedamųjų dalių. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad kurti valstybės tarnybos sistemą, kurios neatskiriama dalis yra valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema, buvo pradėta dar iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo.

Todėl nėra atsitiktinis dalykas tai, kad vos tik pradėjus kurti valstybės tarnybos sistemą ir leisti atitinkamiems santykiams reguliuoti skirtus teisės aktus, ypač pirmuosius kelerius metus po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (juolab iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo), teisės aktuose buvo vartojamos nesuderintos formuluotės, tie patys teisės institutai buvo įvardijami skirtingomis sąvokomis (terminais), kai kada ta pačia sąvoka (terminu) buvo įvardijami skirtingi teisės institutai. Antai aptariamojo laikotarpio pradžioje kai kuriuose teisės aktuose buvo vartojama sąvoka „tarnautojas“ (kartais iš esmės atspindinti aptartąją valstybės tarnybos sampratą, o kartais turinti platesnę prasmę ir siejama ne vien su profesine veikla garantuojant viešąjį interesą), o kai kuriuose – sąvoka „valstybės tarnautojas“, tačiau įstatymuose sąvoka „valstybės tarnautojas“ nebuvo apibrėžta. Lygiagrečiai buvo vartojamos sąvokos „specialistas“, „vadovas“, „padalinio vadovas“ ir kt., taip pat įvairios tų sąvokų kombinacijos. Vėliau teisės aktuose buvo pradėta vartoti ir sąvoka „valdininkas“; dar vėliau sąvokos „valdininkas“ buvo atsisakyta; įstatymuose apibrėžus, kokie asmenys yra valstybės tarnautojai, ši asmenų kategorija iš pradžių buvo traktuojama labai plačiai, o vėliau gerokai susiaurinta. Paminėtina ir tai, kad gana ilgai, ypač pirmuosius kelerius metus po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo (juolab iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo) kai kurie su valstybės tarnyba susiję santykiai buvo reguliuojami Vyriausybės nutarimais (taip pat kitais poįstatyminiais aktais), nors a priori tvirtinti, kad tam įstatymuose visada buvo reikiamas pagrindas, negalima, nes atitinkamų eksplicitinių nuostatų įstatymuose dažnai nebūdavo.

Valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas (ypač nustatytas poįstatyminiuose teisės aktuose) gana ilgai buvo gana fragmentiškas: atitinkami teisės aktai (jų nuostatos) buvo skirti reguliuoti tik tam tikrų (dažnai konkrečiai nurodytų) valstybės institucijų (jas aptarnaujančių padalinių) darbuotojų darbo apmokėjimo santykiams; teisės aktais nustačius tam tikrą teisinį reguliavimą, skirtą tam tikroms valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami tuose teisės aktuose) grupėms, analogiški santykiai {inter alia susiję su darbo apmokėjimu), kurių subjektai buvo kitoms valstybės tarnautojų (kurie taip pat nebūtinai buvo taip vadinami) grupėms priskirti asmenys, būdavo nereguliuojami arba reguliuojami kitaip. Be to, valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas buvo itin dažnai keičiamas.

5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad beveik visa tai pasakytina ir apie valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykius, inter alia santykius, susijusius su valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydžio nustatymu.

6. Dėl valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykiams (ir valstybės tarnybos santykiams apskritai) reguliuoti skirtų teisės aktų gausos, itin dažnos kaitos ir teisinio reguliavimo intensyvumo šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra būtina atskirai atskleisti (juolab cituoti) visą atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, inter alia įvairių nuostatų daugkartinius pakeitimus ir pakeitimų pakeitimus.

Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad minėti poįstatyminiai teisės aktai (taip pat kiti, su jais susiję ir čia neanalizuojami, teisės aktai) buvo išleisti dar iki 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Konstitucija, į tai, kad patys tie teisės aktai nėra ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, taip pat į tai, kad dauguma iš jų jau nėra taikomi, juose nustatytas teisinis reguliavimas šiame Konstitucinio Teismo nutarime bus analizuojamas tiek, kiek tokios analizės reikia, kad būtų atskleisti tas minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos turinys bei ta MVA ir MMA paskirtis, kurie tam tikru metu buvo įtvirtinti darbo apmokėjimo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose, taip pat MVA ir MMA paskirties kitimas (jo tendencijos) bei ypatumai, idant būtų galima pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymus ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijami teisės aktai (jų dalys), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis.

7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybės tarnybos samprata, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais reguliuojant valstybės tarnybos santykius ir kuri vėliau buvo įtvirtinta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje, apima principinę nuostatą, kad valstybės tarnybos santykiai, nepaisant tam tikrų panašumų, savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių.

Taigi ir darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas, inter alia minimaliojo darbo užmokesčio nustatymas, gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar yra reguliuojami samdomų (pagal darbo sutartis dirbančių) darbuotojų ir darbdavių santykiai (net jeigu tų samdomų darbuotojų darbdavys yra valstybė), ar valstybės tarnybos santykiai.

Pabrėžtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas nuo pat valstybės tarnybos sistemos kūrimo pradžios (ir vėliau, kai atitinkamus legislatyvinius sprendimus prireikdavo koreguoti) buvo kreipiamas būtent šia linkme: buvo vadovaujamasi nuostata, kad valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, specifika lemia ne tik galimybę, bet kartais ir būtinybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius teisiškai reguliuoti kitaip nei kitų asmenų (inter alia kitų iš valstybės (savivaldybių) biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų) darbo apmokėjimo santykius. Be to, buvo nustatomas diferencijuotas atskirų valstybės tarnautojų grupių darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas.

Taip pat pabrėžtina, kad minėta valstybės orientacija į diferencijuotą darbo apmokėjimo santykių teisinį reguliavimą savaime nesuponuoja jokių diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta galimybė valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius teisiškai reguliuoti kitaip nei kitų asmenų darbo apmokėjimo santykius yra mutatis mutandis taikytina ir valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų (iš kurių anaiptol ne visi teisės aktuose yra traktuojami kaip valstybės tarnautojai) bei karių darbo apmokėjimo santykių teisiniam reguliavimui.

9. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę tam tikrą laiką galiojo Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksas (1972 m. birželio 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; toliau – DĮK), reguliavęs inter alia darbo apmokėjimo santykius. Jame buvo vartojama sąvoka „tarnautojas“, tačiau buvimas tarnautoju buvo siejamas ne vien su valstybės tarnyba, bet ir su darbu būtent valstybės institucijose ar kitose iš biudžeto finansuojamose institucijose: tarnautojais buvo laikomi įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai ir specialistai, užimantys administracines–ūkines pareigas ir nepriskiriami inžinerijos bei technikos darbuotojams (finansų, apskaitos, buhalterijos darbuotojai, teisininkai), taip pat techniniai vykdytojai; taigi sąvoka „tarnautojai“ apėmė ir funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią (įstatymų leidybos, vykdomąją, teisminę) vykdančius pareigūnus. Sąvoka „valstybės tarnautojas“ DĮK nebuvo įtvirtinta.

Pagal DĮK 90 straipsnį (1972 m. birželio 1 d. redakcija) mėnesinis darbininko ar tarnautojo darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už „valstybės nustatytą minimumą“. DĮK nebuvo nuostatų, leidžiančių nustatyti nevienodą MDU kurioms nors darbuotojų grupėms (inter alia tarnautojams). Pagal DĮK 93 straipsnio (1988 m. kovo 30 d. redakcija) 1 dalį (1972 m. birželio 1 d. redakcija) tarnautojų darbas turėjo būti apmokamas, remiantis centralizuotai tvirtinamomis pareiginių algų schemomis.

Nesant reikiamo Lietuvos valstybės institucijų nustatyto teisinio reguliavimo, tam tikrą laiką buvo vadovaujamasi sovietų valdžios institucijų patvirtintomis pareiginių algų schemomis, kuriose tarnautojams buvo nustatytos arba fiksuoto dydžio algos, arba minimali ir maksimali alga kiekvienoms pareigoms; antrasis būdas buvo labiau paplitęs.

Pagal iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo priimtus ir Lietuvoje tam tikrą laiką dar taikytus sovietų valdžios teisės aktus darbininkų ir tarnautojų atlyginimas per darbo mėnesį negalėjo būti mažesnis kaip 70 rublių.

10. Pirmaisiais mėnesiais po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo buvo išleista (kai kada įgyvendinant eksplicitines įstatymų nuostatas) daug poįstatyminių teisės aktų – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimų, Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo steigiamos įvairios valstybės institucijos (taip pat valstybės institucijas aptarnaujantys padaliniai), inter alia nustatomi tų institucijų struktūra bei etatai, o kai kada tais, taip pat kitais poįstatyminiais teisės aktais buvo nustatomi ir tų naujai įsteigtų bei kitų (konkrečiai nurodytų) institucijų darbuotojų {inter alia vadovų) tarnybiniai atlyginimai (kai kada fiksuoto dydžio algos, bet dažniau minimalios ir maksimalios mėnesinės algos), tarnybinių atlyginimų priedai, kitos darbo apmokėjimo sąlygos. Buvo priimami ir poįstatyminiai teisės aktai, reguliuojantys tam tikrų įmonių darbuotojų (inter alia vadovų) darbo apmokėjimo santykius. Tuose poįstatyminiuose teisės aktuose sąvoka „valstybės tarnautojas“ (kaip ir DĮK) nebuvo vartojama; tik kai kuriuose iš jų buvo vartojama sąvoka „tarnautojas“ – tarnautojai buvo suprantami kaip asmenys, dirbantys atitinkamoje iš biudžeto finansuojamoje įstaigoje, tačiau greta buvo vartojamos ir sąvokos „vadovaujantis darbuotojas“ ir „specialistas“.

Tuose poįstatyminiuose teisės aktuose valstybės tarnautojams (kad ir kaip jie būtų juose vadinami), institucijų (ar jas aptarnaujančių padalinių) vadovams, valstybės pareigūnams, kitiems iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams buvo nustatytos (kartais laikinai) arba fiksuoto dydžio algos, arba (dažniau) minimali ir maksimali alga kiekvienoms pareigoms; taip pat buvo įtvirtinta galimybė mokėti jiems priemokas bei priedus, atsižvelgiant į darbo stažą, laipsnį, kvalifikaciją, kitus teisės aktuose nurodytus kriterijus.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad jau tuo metu išleistuose poįstatyminiuose teisės aktuose tarnautojų (kaip antai valstybinio draudimo įstaigų darbuotojų, Lietuvos Respublikos teritorinių prokuratūrų vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų) pareiginiai atlyginimai buvo diferencijuojami pagal regionus.

11. Nuo tokio fragmentiško atskirais poįstatyminiais teisės aktais nustatyto iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo apmokėjimo santykių teisinio reguliavimo buvo pamažu pereinama prie sistemingesnio. Šiame kontekste paminėtinas Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 12 d. nutarimas Nr. 283 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tobulinimo“, kuriuo buvo patvirtinti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) tarnybiniai atlyginimai (minimalios ir maksimalios algos) (1 priedėlis), taip pat biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbininkų tarifiniai atlygiai (2 priedėlis). Pagal šio Vyriausybės nutarimo 8 punktą įstaigų ir organizacijų vadovai galėjo nustatyti priemokas „tarnautojams, specialistams ir darbininkams“ (esant nurodytiems pagrindams), o 2 punkte buvo numatyta galimybė ministerijoms ir valstybinėms tarnyboms pavaldžiose ar jų reguliavimo sferoje esančiose įstaigose ir organizacijose taikyti diferencijuotas (pagal įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį, dydį, darbuotojų stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją) tarnybinių atlyginimų schemas.

Šis Vyriausybės nutarimas nereglamentavo „valstybinės valdžios ir valdymo organų, kreditavimo ir valstybinio draudimo, prokuratūros, teismo ir notariato, mokslo ir mokslinio tyrimo, prekybos ir viešojo maitinimo bei materialinio–techninio aprūpinimo įstaigų ir organizacijų, taip pat aukštųjų mokyklų ir joms prilygintų pagal darbo apmokėjimą įstaigų vadovaujančiųjų darbuotojų, profesorių ir dėstytojų“ darbo užmokesčio (1 punktas).

12. Aukščiausioji Taryba 1990 m. rugsėjo 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1990 m. spalio 4 d. Šio įstatymo preambulėje buvo nurodyta jo paskirtis: „Šis įstatymas nustato gyventojų pajamų rėmimo principus atsižvelgiant į minimalų gyvenimo lygį ir kainų dinamiką. <...>„

Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija, taip pat 1994 m. lapkričio 3 d. ir 2003 m. liepos 1 d. redakcijos) trečiojoje pastraipoje buvo (ir yra) apibrėžta sąvoka „minimalus gyvenimo lygis“: „minimalus gyvenimo lygis (MGL) – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius“. Šio įstatymo II skyriuje „Minimalus gyvenimo lygis ir pajamų indeksavimas“ inter alia nustatyta, kad minimalų gyvenimo lygį tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba Vyriausybės teikimu ne rečiau kaip kas penkeri metai (2 straipsnio 1 dalis); kad indeksavimo pagrindas – suvestinis vartojimo kainų indeksas, kurį skaičiuoja ir ne rečiau kaip kas ketvirtį skelbia Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (3 straipsnis); kad minimalus gyvenimo lygis indeksuojamas paprastai tuo pačiu dažnumu, kuriuo Statistikos departamentas skaičiuoja ir skelbia vartojimo kainų indeksą, bet ne rečiau kaip kartą per metus, ir kad minimalų gyvenimo lygį indeksuoja Socialinės apsaugos ministerija (4 straipsnis). Pažymėtina, kad Įstatymo II skyriaus straipsniai (jų dalys) nebuvo keičiami.

Gyventojų pajamų garantijų įstatymo 1 straipsnio (1990 m. rugsėjo 27 d. redakcija, taip pat 1994 m. lapkričio 3 d. ir 2003 m. liepos 1 d. redakcijos) pirmojoje pastraipoje sąvoka „darbo apmokėjimas“ (naudojamas pajamų indeksavimui) buvo (ir yra) apibrėžta kaip „laikinis, vienetinis darbo užmokestis ir pareiginės algos“, o 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „minimalų darbo apmokėjimą ir minimalias pensijas nustato atskiri įstatymai“. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį minimalus darbo apmokėjimas indeksuojamas kaip ir minimalus gyvenimo lygis, o „darbo užmokestis visose pelno siekiančiose įmonėse indeksuojamas, jeigu tai numatyta darbo arba kolektyvinėse (samdos) sutartyse“.

13. Taigi tuo metu pagal DĮK ir Gyventojų pajamų garantijų įstatymą mėnesinis iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už „valstybės nustatytą minimumą“, kuris turėjo būti nustatytas atskirais įstatymais. Tačiau iš tikrųjų tų darbuotojų darbo užmokestis buvo nustatytas įvairiais poįstatyminiais teisės aktais, pagal kuriuos tas darbo užmokestis buvo fiksuoto dydžio arba turėjo neperžengti nustatytų minimalios ir maksimalios mėnesinės algos ribų (be to, buvo įtvirtinta galimybė mokėti tiems darbuotojams priemokas bei priedus (atsižvelgiant į teisės aktuose nurodytus kriterijus)). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad nei tos fiksuotos mėnesinės algos, nei minimalios mėnesinės algos ribos nebuvo tiesiogiai susietos su tuo metu taikyta (dar iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo nustatyta) minimalaus 70 rublių darbo užmokesčio garantija darbininkams ir tarnautojams, tačiau nebuvo ir mažesnės už šį dydį.

14. Įsigaliojus Gyventojų pajamų garantijų įstatymui ir toliau buvo leidžiami teisės aktai, skirti tik tam tikrų valstybės institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo apmokėjimo santykiams reguliuoti; tas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas kartais buvo nustatomas įstatymais (kaip antai krašto apsaugos sistemos karininkams ir liktiniams, policijos pareigūnams, savanorių tarnybos, štabo, miestų ir rajonų etatiniams darbuotojams), kitais atvejais – poįstatyminiais teisės aktais (kaip antai Lietuvos Respublikos teismų teisėjams, valstybiniams notarams, kalėjimo, tardymo izoliatorių ir auklėjimo darbų kolonijų priežiūros kontrolieriams). Buvo nustatoma minimali ir maksimali alga kiekvienoms pareigoms, rečiau – fiksuoto dydžio algos; taip pat buvo įtvirtinta galimybė mokėti atitinkamiems darbuotojams priemokas bei priedus (atsižvelgiant į teisės aktuose nurodytus kriterijus). Nei minėtos fiksuotos mėnesinės algos, nei minimalios mėnesinės algos ribos nebuvo mažesnės už minimalaus 70 rublių darbo užmokesčio garantiją darbininkams ir tarnautojams, tačiau nebuvo su ja tiesiogiai susietos. Be to, teisėjų ir valstybinių notarų atlyginimai taip pat buvo diferencijuojami pagal regionus.

15. Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1991 m. vasario 1 d. Šio įstatymo preambulėje buvo nustatyta, kad jis reguliuoja darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, darbo apmokėjimą.

Darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje buvo inter alia nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas, profesijų ir pareigų tarifinius–kvalifikacinius reikalavimus, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką nustato įmonių, įstaigų ir organizacijų savininkai (darbdaviai) kolektyviniuose susitarimuose (kolektyvinėse sutartyse); konkretūs valandiniai tarifiniai atlygiai, mėnesinės algos nustatomos kolektyvinėse arba, jeigu jos nesudaromos, samdos sutartyse, įstatymų nustatyta tvarka, 2 straipsnyje – kad valstybė nustato minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą) (1 dalis) ir kad darbuotojo valandinis (mėnesinis) darbo užmokestis negali būti mažesnis už įstatymų nustatytą minimalų valandinį atlygį (mėnesinę algą) (2 dalis), o 5 straipsnyje – kad, atsižvelgiant į kainų pasikeitimo indeksus, minimalus darbo užmokestis yra indeksuojamas Gyventojų pajamų garantijų įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos turėjo būti nustatytos įstatymais. Kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas turėjo nustatyti Vyriausybė; šios sąlygos turėjo būti peržiūrimos ne rečiau kaip kartą per metus, atsižvelgiant į materialinės gamybos darbuotojų darbo užmokesčio didėjimą (4 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina, kad sąvokos „valstybės tarnautojas“ (nors ji buvo vartojama Darbo apmokėjimo įstatyme) turinys nebuvo apibrėžtas nei šiame įstatyme, nei kituose jo įsigaliojimo metu galiojusiuose įstatymuose.

Taigi Darbo apmokėjimo įstatyme valstybinių įstaigų darbuotojų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo santykiai, kurių šis įstatymas detaliai nereguliavo, buvo atskirti nuo darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, darbo apmokėjimo santykių, kuriems reguliuoti šis įstatymas buvo skirtas.

Paminėtina, kad ir įsigaliojus Darbo apmokėjimo įstatymui liko galioti ir buvo taikomi anksčiau išleisti tam tikrų valstybės institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų) darbo apmokėjimo santykius reguliavę poįstatyminiai teisės aktai.

16. Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. I-925 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 punktą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą), atsižvelgdama į patvirtintą minimalų gyvenimo lygį, turėjo nustatyti Vyriausybė, o 3 punktu Vyriausybei buvo pavesta iki 1991 m. vasario 1 d. inter alia panaikinti ir pakeisti poįstatyminius aktus, neatitikusius Darbo apmokėjimo įstatymo.

17. Pažymėtina, kad nei Darbo apmokėjimo įstatyme, nei Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 9 d. nutarime Nr. I-925 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo“ nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti, esą jie sudarė prielaidas nustatyti skirtingą minimalų darbo užmokestį (MVA ar MMA) kurioms nors darbuotojų grupėms; minėta, kad tokių nuostatų nebuvo ir tuo metu galiojusiame DĮK. Taigi teisėkūros subjektai, teisės aktais reguliuodami darbo apmokėjimo santykius, buvo saistomi principinės nuostatos, kad MDU (MVA ir MMA) visoms darbuotojų grupėms turi būti vienodas; iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, pareigūnų taip pat) darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis už visiems dirbantiesiems patvirtintą MDU.

18. Nuo 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, pirmasis Vyriausybės teisės aktas, kuriuo buvo nustatyti nauji fiksuoto dydžio minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesinė alga, buvo Vyriausybės 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 45 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo“. Šiuo savo nutarimu Vyriausybė nutarė nustatyti nuo 1991 m. vasario 1 d. (t. y. nuo tos dienos, kai turėjo įsigalioti Darbo apmokėjimo įstatymas) MVA (60 kapeikų) ir MMA (100 rublių) (1 punktas), taip pat pripažino netekusiais galios daug dar sovietų valdžios institucijų išleistų teisės aktų, reguliavusių inter alia darbo apmokėjimo santykius (2 punktas).

Vėliau Vyriausybė savo nutarimais šiuos dydžius ne kartą didino (paprastai atgaline data).

Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu galioję įstatymai ir kiti teisės aktai nesudarė prielaidų nustatyti skirtingą MDU (MVA ar MMA) kurioms nors darbuotojų grupėms, konstatuotina, kad Vyriausybės nustatytų MVA ir MMA turėjo būti paisoma ne tik sudarant samdos (darbo) sutartis su darbuotojais, dirbančiais pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų, kurių darbo apmokėjimo santykius reguliavo Darbo apmokėjimo įstatymas, ir jose nustatant tų darbuotojų darbo užmokestį, bet ir nustatant (apskaičiuojant) valstybinių įstaigų darbuotojų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų, kurių darbo apmokėjimo santykių detaliai nereguliavo Darbo apmokėjimo įstatymas, darbo užmokestį.

19. Valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis poįstatyminiais teisės aktais buvo nustatomas ir vėliau.

19.1. Antai Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 74 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio padidinimo“ buvo patvirtinti biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų (išskyrus Vyriausybės vadovų (t. y. Ministro Pirmininko ir jo pavaduotojų) ir aparato, ministerijų, departamentų ir valstybinių tarnybų vadovų, prokuratūros, teisėjų ir notarų, muitinių, vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemų) tarnybiniai atlyginimai, įtvirtinus minimalius ir maksimalius mėnesinio atlyginimo dydžius, o kai kurioms pareigybėms nustačius fiksuotą tarnybinio atlyginimo dydį, ir tarifiniai atlygiai (pagal atitinkamus priedėlius, skirtus biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, aukštųjų mokyklų profesorių ir dėstytojų, aukštųjų mokyklų vadovų, mokslo institutų ir kitų įstaigų darbuotojų, „ministerijų, aukštesniosios pakopos savivaldybių ir kitų valstybinių tarnybų darbuotojų“, „aukštesniosios pakopos savivaldybių valdymo organų vadovų“ ir t. t. tarnybiniams atlyginimams) (1 punktas). Šie tarnybiniai atlyginimai turėjo būti taikomi nuo 1991 m. kovo 1 d. Pažymėtina, kad Vyriausybė šiuo savo nutarimu nustatė ne tik vadinamųjų „kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų“ darbuotojų (kaip buvo nustatyta Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje), bet ir įvairių valstybės tarnautojų (tame Vyriausybės nutarime vadinamų „tarnautojais“, „vadovais“, „specialistais“) tarnybinius atlyginimus.

Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarime Nr. 74 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio padidinimo“ nurodytų pareigybių, kurių tarnybinių atlyginimų šis Vyriausybės nutarimas nenustatė, sąrašas vėlesniais Vyriausybės nutarimais buvo siaurinamas.

Pabrėžtina, kad visų valstybės institucijų darbuotojų, inter alia tarnautojų, vadovų, specialistų, kurių darbo užmokestis buvo nustatytas minėtu Vyriausybės nutarimu (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), mėnesinių tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai (nesvarbu, ar buvo nustatyta fiksuoto dydžio alga, ar minimali ir maksimali algos) ne tik nebuvo mažesni už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė (ir su kuriuo šie tarnybiniai atlyginimai nebuvo tiesiogiai susieti), bet ir paprastai gerokai jį viršydavo (be to, buvo leidžiama tiems tarnautojams, vadovams, specialistams, taip pat darbininkams mokėti ir priemokas, atskirais atvejais – ir priedus, bei juos premijuoti).

Taigi Vyriausybė, nustatydama atitinkamų darbuotojų (inter alia tarnautojų, vadovų, specialistų) mažiausius mėnesinius tarnybinius atlyginimus (tarifinius atlygius) orientavosi į savo nustatytus MMA dydžius (pirmąkart nustatytus Vyriausybės 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo“ 1 punktu); buvo laikomasi nuostatos, kad valstybinių įstaigų darbuotojams (inter alia tarnautojams, vadovams, specialistams), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojams, kurių darbo apmokėjimo santykių detaliai nereguliavo Darbo apmokėjimo įstatymas, nustatyti mažiausi mėnesiniai tarnybiniai atlyginimai negali būti mažesni nei MMA, taikomi darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formų.

19.2. Pažymėtina, kad šios nuostatos buvo laikomasi ir nustatant valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo užmokestį kitais poįstatyminiais teisės aktais – Vyriausybės nutarimais (kaip antai Vyriausybės 1991 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 270 „Dėl kultūros ir švietimo įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybinių atlyginimų (tarifinių atlygių) patvirtinimo“, Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl sveikatos įstaigų darbuotojų tarnybinių atlyginimų“), taip pat Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimais, Vyriausybės potvarkiais (šie poįstatyminiai teisės aktai šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra detaliai analizuojami). Šios nuostatos buvo laikomasi ir atskirais Vyriausybės nutarimais reguliuojant įmonių vadovų, įmonių struktūrinių padalinių vadovų ir darbuotojų, taip pat valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių vadovų darbo apmokėjimo santykius.

19.3. Be to, kai kuriuose to laikotarpio poįstatyminiuose teisės aktuose, reguliavusiuose valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykius, buvo nustatyta galimybė tarnybinius atlyginimus diferencijuoti, inter alia pagal regionus.

20. Apibendrinant konstatuotina, kad aptariamuoju laikotarpiu:

– poįstatyminiais teisės aktais nustatant darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, darbo užmokestį, turėjo būti tiesiogiai taikoma Vyriausybės nustatyta MMA (arba MVA);

– nustatant valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestį, turėjo būti tiesiogiai taikomi kiti teisės aktai, pagal kuriuos šių asmenų darbo užmokesčio minimumas buvo orientuotas į Vyriausybės nustatytą MMA (nors tokia sąsaja eksplicitiškai nebūdavo nurodoma).

21. Konstatuotina, kad dėl tokio teisinio reguliavimo darbuotojams – ir dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, ir valstybės tarnautojams (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitiems iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojams – atsirado lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

22. MMA, kaip teisės instituto, vaidmuo įgavo naujų bruožų įsigaliojus Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimui Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimui Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (remiantis šiais Vyriausybės nutarimais buvo keičiami kiti poįstatyminiai teisės aktai; be to, patys šie Vyriausybės nutarimai vėliau ne kartą buvo keičiami ir (arba) papildomi, inter alia nustatant, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų kariuomenių karininkų, puskarininkių ir eilinių tarnybos laikinos bandomosios apmokėjimo tvarka tampa ne laikina (Vyriausybės 1992 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 295 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“).

Pradėjus taikyti šiuos Vyriausybės nutarimus (bei su jais susijusius kitus poįstatyminius teisės aktus), Vyriausybės nustatyta MMA jau buvo ne tik garantija, kad darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA, bet ir tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų darbuotojų darbo užmokestis.

Antai Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ 1 punktu buvo patvirtinta Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistema (pagal priedėlį), nuo 1991 m. gruodžio 1 d. taikytina mokslo ir studijų institucijose iš valstybės subsidijų apmokamoms pareigoms, o 2 punkte buvo nustatyta, kad mokslo ir studijų asistento tarnybinis atlyginimas per mėnesį prilyginamas 2,4 koeficientu indeksuotai pagal Gyventojų pajamų garantijų įstatymą (minėtame Vyriausybės nutarime šis įstatymas vadinamas „Pajamų garantijų įstatymu“) nustatomai minimaliai mėnesinei algai, o valandinis atlyginimas už pedagoginį darbą – 0,05 koeficientu indeksuotai minimaliai mėnesinei algai; šio Vyriausybės nutarimo priedėlyje – Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistemoje buvo nustatyti profesorių, docentų ir kitų mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų atlyginimo koeficientai, palyginti su asistento tarnybiniu atlyginimu, bei priedai, taip pat priedai profesoriams, dėstytojams ir kitiems mokslo darbuotojams, išrinktiems arba paskirtiems į vadovaujančias pareigas. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 1 punktu buvo nutarta „laikinai, nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1992 m. gegužės 1 d., valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ar teisėsaugos funkcijas, numatytas normatyviniuose aktuose bei nuostatuose (instrukcijose), darbo apmokėjimą reguliuoti koeficientais, kurių pagrindu imama <...> Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) minimali mėnesinė alga“, o 2 punktu buvo patvirtinti „valstybinių organų vadovų bei kitų pareigūnų“ tarnybiniai atlyginimai ir priedai, parengti šio Vyriausybės nutarimo 1 punkte nurodytu principu: Vyriausybės vadovybės ir aparato vadovų bei kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.1 punktas); ministerijų, departamentų, valstybinių tarnybų vadovų bei kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.2 punktas); savivaldybių vadovų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.3 punktas); prokuratūros vadovaujančiųjų darbuotojų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.4 punktas); teisėjų tarnybiniai atlyginimai ir priedai už kvalifikacines klases (pagal atskirą priedėlį) (2.5 punktas); valstybinio arbitražo valstybinių arbitrų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.6 punktas); valstybinių notarų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.7 punktas); vidaus reikalų ir policijos įstaigų vadovų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai ir priedai (pagal atskirą priedėlį) (2.8 punktas); Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovų ir kitų pareigūnų tarnybiniai atlyginimai (pagal atskirą priedėlį) (2.9 punktas); Vidaus reikalų ministerijos Tardymo departamento ir tardymo padalinių, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnų bei muitinės sistemos pareigūnų, dirbančių muitinėse, tarnybinių atlyginimų priedai už kvalifikacines kategorijas (pagal atskirą priedėlį) (2.10 punktas); vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemos pareigūnų, tarnaujančių karinėje tarnyboje, bei policijos pareigūnų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautus kariuomenėje ar policijoje metus (pagal atskirą priedėlį) (2.11 punktas); vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemų pareigūnų, tarnaujančių karinėje tarnyboje, atlygiai priklausomai nuo karinio ar vidaus tarnybos laipsnio (pagal atskirą priedėlį) (2.12 punktas); buvo nustatyti ir kiti tarnybinio atlyginimo priedai tam tikriems darbuotojams, taip pat buvo numatyta galimybė darbuotojams nustatyti priemokas bei juos premijuoti.

Įtvirtinus principą, kad atitinkamų darbuotojų (pareigūnų, tarnautojų) darbo apmokėjimas reguliuojamas koeficientais, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) MMA, Vyriausybės nustatyta MMA ir toliau buvo viena iš garantijų, kad darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA. Kaip ir anksčiau, poįstatyminiais teisės aktais nustatant darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, darbo užmokestį, Vyriausybės nustatyta MMA (ir MVA) turėjo būti taikoma tiesiogiai, o nustatant valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestį Vyriausybės nustatyta MMA buvo gairė, į kurią orientuodavosi atitinkami teisėkūros subjektai. Taigi valstybės tarnautojai (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

23. Paminėtina, kad Vyriausybė 1992 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 20 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimų valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų darbo užmokesčio klausimais laikino sustabdymo“, kuriuo buvo nutarta laikinai, nuo 1991 m. gruodžio 1 d. iki 1992 m. gegužės 1 d., sustabdyti Vyriausybės sprendimus „valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ar teisėsaugos funkcijas, darbo užmokesčio klausimais pagal pridedamą sąrašą“. Iš viso buvo sustabdyta: vieno Vyriausybės nutarimo galiojimas; vienuolikos Vyriausybės nutarimų atskirų nuostatų (kartais sudarančių didžiąją atitinkamo Vyriausybės nutarimo teisinio reguliavimo dalį) galiojimas; vieno Vyriausybės potvarkio galiojimas. Minėtas teisės aktų (jų dalių) galiojimo sustabdymas buvo atliktas atgaline data.

24. Vertinant to meto darbo apmokėjimo santykių teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad jis nebuvo stabilus, nuolat kito. Poįstatyminių teisės aktų nuostatos dažnai buvo formuluojamos tiksliai neapibrėžiant, kokios ankstesnių teisės aktų nuostatos yra keičiamos arba panaikinamos, o kokios lieka galioti ir turi būti toliau taikomos. Buvo gana paplitusi praktika, kai teisės aktų galiojimas buvo laikinai sustabdomas (toli gražu ne visada aiškiai apibrėžiant, kokia apimtimi), tačiau vėliau išleistais kitais teisės aktais tas laikinai sustabdytas teisinis reguliavimas būdavo koreguojamas. Buvo nustatomas ir konkuruojantis teisinis reguliavimas, kai tuos pačius santykius vienu metu skirtingai reguliavo du ar daugiau teisės aktų (vieni išleisti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, kiti – Vyriausybės). Buvo įprasta nustatytam teisiniam reguliavimui suteikti grįžtamąją galią, taip pat tai, kad kai kurie teisės aktai būdavo taikomi dar prieš juos oficialiai paskelbiant, kartais ir iš viso nepaskelbus. Be to, buvo mažai paisoma visuotinai pripažintų teisėkūros technikos reikalavimų; antai buvo lygiagrečiai vartojamos artimos sąvokos, bet jos nebūdavo tiksliai apibrėžiamos, dėl to teisinio reguliavimo turinys tapdavo dviprasmiškas, neaiškus, painus, vietomis beveik nesuprantamas.

Tokio teisinio reguliavimo turinys paaiškėja tik atsižvelgiant į jo taikymą, t. y. į tai, kokią bendrą atitinkamų nuostatų taikymo praktiką suformuodavo teisę taikančios institucijos. Kita vertus, toks teisinis reguliavimas sudarė prielaidas atitinkamas nuostatas taikyti nevienodai.

Šiame kontekste primintina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Darbo apmokėjimo įstatymą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos turėjo būti nustatytos įstatymais; Vyriausybė turėjo nustatyti kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas. Tačiau matyti, kad daugumos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos aptariamuoju laikotarpiu buvo nustatomos poįstatyminiais teisės aktais – Vyriausybės nutarimais, taip pat Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimais.

25. MMA, kaip teisės instituto, vaidmuo vėl įgavo naujų bruožų įsigaliojus Vyriausybės 1992 m. vasario 26 d. nutarimui Nr. 129 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“. Šio Vyriausybės nutarimo 2.2 punktu nustatytų MVA ir MMA dydžiai buvo atitinkamai 5,31 rublio ir 910 rublių (jie turėjo būti taikomi nuo 1992 m. vasario 1 d., taigi atgaline data).

Iki tol darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas buvo grindžiamas principine nuostata, kad tam tikrų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis nustatomas (apskaičiuojamas) taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta (indeksuota) MMA. Tačiau minėtu Vyriausybės nutarimu ankstesnis teisinis reguliavimas, kad Vyriausybės nustatyta MMA buvo vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis, buvo pakoreguotas tuo aspektu, kad buvo nustatytos tam tikros išimtys, kai minėtų koeficientų pagrindu buvo imama ne MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet kitas dydis: valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėtvarkos organų vadovams bei kitiems pareigūnams, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemų kariuomenių karininkams, puskarininkiams ir eiliniams taip pat mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojams ir pedagogams (Vyriausybės 1992 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 129 „Dėl darbo užmokesčio, pensijų ir kitų išmokų indeksavimo“ 4.1 punkte jie visi vadinami „valdymo aparato darbuotojais“) tarnybiniai atlyginimai ir priedai 1992 m. vasario mėnesį turėjo būti apskaičiuojami pagrindu (vietoj minimalaus darbo užmokesčio – 910 rublių) imant 780 rublių.

Kita vertus, ir šiuo atveju atitinkamų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis, apskaičiuojamas taikant atitinkamus koeficientus, buvo ne mažesnis už MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, o paprastai ir gerokai ją viršydavo.

Taigi ir toliau buvo palaikomas šių valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

1. Tauta 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.

2. Konstitucijoje yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas – pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas. Šis konstitucinis principas yra įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas įvairiuose kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad: šis konstitucinis principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ – Konstitucijos sudedamosios dalies 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad iškart po Konstitucijos įsigaliojimo buvo susiklosčiusi minėta ypatinga teisinė situacija, kai daugelis įstatymų, kurie pagal Konstituciją turėjo būti išleisti ir kuriais pagal Konstituciją turėjo būti grindžiami visi Vyriausybės sprendimai dėl tam tikrų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių tvarkymo, dar nebuvo išleisti, savaime nepateisina jokio minėtu pradiniu laikotarpiu išleisto Vyriausybės teisės akto, kuris nėra grindžiamas įstatymais. Kad toks įstatymais (nei lex generalis arba lex specialis) nepagrįstas Vyriausybės nutarimas nebūtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, būtina, kad atitinkamą Vyriausybės sprendimą būtų nulėmęs būtinumas nedelsiant įgyvendinti kokias nors Konstitucijos nuostatas, kurių neįgyvendinus būtų iš esmės pakenkta tam tikroms Konstitucijoje įtvirtintoms ir jos ginamoms bei saugomoms vertybėms. Be to, minėta iškart po Konstitucijos įsigaliojimo susiklosčiusi teisinė situacija laikytina itin trumpalaike, t. y. tam tikru neišvengiamu pereinamuoju laikotarpiu; minėtas pereinamasis laikotarpis, kai buvo susiklosčiusi nurodyta ypatinga teisinė situacija, jau seniai yra pasibaigęs (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2007 m. sausio 17 d. sprendimas). Teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos įsigaliojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai turi pareigą visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsigaliojus Konstitucijai įstatymų leidėjui atsirado pareiga užtikrinti, kad su valstybės tarnyba susiję santykiai būtų reguliuojami taip, kaip reikalauja Konstitucija. Ši pareiga kyla inter alia iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, iš kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių valstybės tarnybos (civilinėse valstybės institucijose, karinėse bei sukarintose valstybės institucijose) konstitucinę sampratą.

Minėta, kad iškart po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo teisės aktuose kartais buvo vartojama sąvoka „valstybės tarnautojas“, tačiau įstatymuose ji nebuvo apibrėžta; kai kurie su valstybės tarnyba susiję santykiai buvo reguliuojami poįstatyminiais aktais, nors įstatymuose nebuvo atitinkamo expressis verbis įtvirtinto pagrindo; teisinis reguliavimas buvo fragmentiškas ir dažnai keičiamas; atitinkamuose teisės aktuose (inter alia tuose, kurie reguliavo valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius) buvo gausu prieštaravimų, dviprasmybių, kitų trūkumų; be to, buvo įprasta nustatytam teisiniam reguliavimui suteikti grįžtamąją galią, o kai kurie teisės aktai būdavo taikomi dar prieš juos oficialiai paskelbiant, kartais ir iš viso nepaskelbus.

Visa tai suponavo būtinumą valstybės tarnybos santykius sureguliuoti iš esmės naujai, sistemiškai.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kuriant valstybės tarnybos sistemą buvo vadovaujamasi principine nuostata, jog valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių visuomeninių santykių yra ir tam tikrų panašumų). Konstatuota ir tai, kad ta valstybės tarnybos samprata, kuria buvo vadovaujamasi teisės aktais reguliuojant atitinkamus visuomeninius santykius, vėliau buvo įtvirtinta Tautos 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje; tai pasakytina ir apie šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau aptartas šios sampratos nuostatas.

5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinė valstybės tarnybos samprata gali būti atskleista tik ją grindžiant pačios Konstitucijos nuostatomis, jų turiniu ir sisteminėmis sąsajomis; konstitucinė valstybės tarnybos samprata negali būti aiškinama pagal tai, kaip valstybės tarnybos santykius reguliuoja įstatymai ir poįstatyminiai aktai; atskleisti konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turinį – konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuluojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos funkcija. Kita vertus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; pagal savo kompetenciją reguliuodami valstybės tarnybos santykius konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turi paisyti ir kiti teisėkūros subjektai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

6. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią valstybės tarnybos oficialią konstitucinę doktriną.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo – prašymus tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja ginčijami teisės aktai (jų dalys), pagal kuriuos valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, kontekste paminėtinos šios valstybės tarnybos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. ir (arba) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose, kuriuose konstitucinė valstybės tarnybos samprata aiškinama ją susiejant su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu paisyti teisės aktų hierarchijos:

– valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose); valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų;

– valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto; Konstitucija nesudaro prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto; valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie (garantuojant viešąjį interesą) priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.);

– tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu; biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui;

– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida ir valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio jos įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė;

– jei valstybės tarnautojui (ar kitam darbuotojui) pagal teisės aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką; valstybės tarnautojai (ir kiti darbuotojai) turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų; būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus;

– pagal Konstituciją draudžiama mažinti valstybės tarnautojams darbo užmokestį dėl aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.;

– konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms; apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.

7. Reguliuojant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius privalu paisyti ir konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, konstitucinio valstybės socialinės orientacijos principo, kitų Konstitucijos nuostatų.

8. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti“, inter alia „minimalus darbo užmokestis“, kuris yra būtinas „siekiant apsaugoti darbuotojo socialines reikmes“.

9. Teisinis reguliavimas, kurio atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra (arba buvo) skirtas ne tik valstybės tarnautojų, bet ir kitų asmenų (darbuotojų plačiausia šios sąvokos prasme) – valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių – darbo apmokėjimo santykiams reguliuoti. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs ir atitinkamas doktrinines nuostatas dėl kai kurių iš šių kitų asmenų (pavyzdžiui, teisėjų, taip pat Seimo narių) darbo apmokėjimo.

Nekartojant tų nuostatų šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad konstituciniai teisingo apmokėjimo už darbą reikalavimai, taikytini šiems kitiems asmenims (darbuotojams), iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie yra taikytini teisingam apmokėjimui už darbą valstybės tarnautojams; šiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytos ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos visiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims.

Tai pasakytina ir apie toliau dėstomus valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinio reguliavimo imperatyvus – jie taip pat mutatis mutandis taikytini kitiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims.

10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (tokį darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys).

Pažymėtina, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad valstybės tarnautojams negali būti taikoma kuri nors iš minėtų darbo apmokėjimo sistemų: tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga; tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms; tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis.

11. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims.

12. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai, kad valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Taigi iš principo nėra negalimas ne tik valstybės tarnautojų ir ne valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas, bet ir toks valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai ne visų valstybės tarnautojų atžvilgiu šie santykiai teisės aktais yra reguliuojami vienodai. Žinoma, tokiu atveju būtina paisyti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnybos santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė suponuoja ir galimybę skirtingai reguliuoti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, skirtingoms (pagal tam tikrus aiškius kriterijus skiriamoms) valstybės tarnautojų grupėms taikyti inter alia skirtingas darbo apmokėjimo sistemas.

1. Įsigaliojus Konstitucijai, valstybės tarnybos santykių (inter alia valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių) teisinis reguliavimas buvo keičiamas; jo kaitą lėmė, be kitų veiksnių, ir tai, kad (įstatymų leidėjui įgyvendinant savo diskreciją) vyko optimalaus valstybės tarnybos modelio paieškos. Šiame kontekste paminėtina, kad iš pradžių buvo įtvirtintas vadinamasis institucinis valstybės tarnybos modelis, o vėliau pereita prie vadinamojo funkcinio valstybės tarnybos modelio.

2. Seimas 1995 m. balandžio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta tam tikra valstybės tarnybos samprata. Pažymėtina, kad tuo metu valstybės tarnybos santykius reguliavo ne tik šis, bet ir kai kurie kiti įstatymai. Vėliau valstybės tarnybos santykius (su tam tikromis išimtimis) reguliavo Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (kurio 79 straipsniu buvo pripažintas netekusiu galios inter alia Valdininkų įstatymas). Abu minėti įstatymai, taip pat kiti valstybės tarnybos santykius reguliavę įstatymai buvo ne kartą keičiami ir (arba) papildomi.

3. Kaip ir iki Konstitucijos įsigaliojimo išleisti valstybės tarnybos santykiams reguliuoti skirti teisės aktai, taip ir minėti įstatymai (taip pat kiti įstatymai bei su tais įstatymais susiję poįstatyminiai teisės aktai) šioje konstitucinės justicijos byloje bus analizuojami tik tiek, kiek tokios analizės reikia, kad būtų atskleisti minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos turinys bei paskirtis, tam tikru metu įtvirtinti darbo apmokėjimo santykius reguliuojančiuose teisės aktuose, taip pat MVA ir MMA paskirties kitimas (jo tendencijos) bei ypatumai.

4. Seimo 1995 m. balandžio 4 d. priimtas Valdininkų įstatymas įsigaliojo 1995 m. gegužės 1 d. ir (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) galiojo iki 1999 m. liepos 30 d., kai įsigaliojo Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas.

4.1. Valdininkų įstatyme buvo įtvirtintas vadinamasis institucinis valstybės tarnybos modelis. Valstybės ir savivaldybių tarnautojais buvo laikomi įstaigų ir organizacijų darbuotojai, išskyrus valstybės politikus (Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Ministrą Pirmininką, ministrus, savivaldybių tarybų narius), kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų; taigi asmens priskyrimą valstybės tarnautojams lėmė tai, kad jam atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto (išskyrus nurodytas išimtis). Pagal tarnautojų pagrindinio darbo turinį ir pobūdį jie buvo skirstomi į profesinius korpusus (mokytojų, policijos, teisėjų, medicinos darbuotojų, diplomatų, valdininkų ir t. t.).

4.2. Minėtiems profesiniams korpusams priskiriamų tarnautojų valstybės tarnybos santykius reguliavo įvairūs teisės aktai. Pats Valdininkų įstatymas reguliavo tik vieno iš minėtų korpusų – valdininkų tarnybos santykius. Vien ūkines–technines funkcijas atliekantys tarnautojai valdininkams nebuvo priskiriami; valdininkų korpusas apėmė tik tarnautojus, vykdančius viešąjį administravimą.

4.3. Valdininkai buvo skirstomi į „A“ ir „B“ lygius. „A“ lygio valstybės valdininkai buvo tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės ir kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys valstybės politikams vykdyti savo funkcijas; šių valdininkų tarnyba buvo susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme. „B“ lygio valstybės valdininkai buvo tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, jų struktūrinių padalinių, ministerijų, Vyriausybės įstaigų (departamentų, tarnybų, inspekcijų), prie ministerijų įsteigtų departamentų, tarnybų, inspekcijų, kitų valstybės valdymo institucijų, taip pat kiti pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai; šių valdininkų tarnyba nebuvo susieta su juos paskyrusių institucijų įgaliojimų trukme. Į „A“ ir „B“ lygius buvo suskirstyti ir savivaldybių valdininkai. Pareigybių priskyrimą „A“ lygiui pareigybių sąraše Vyriausybės teikimu turėjo tvirtinti Seimas.

5. Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d. Jis, išdėstytas nauja – 2002 m. balandžio 23 d. – redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), galioja ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu.

5.1. Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) taip pat buvo įtvirtintas vadinamasis institucinis valstybės tarnybos modelis.

5.1.1. Kita vertus, buvo atsisakyta valdininko kategorijos (sąvokos), o didžioji dalis biudžetinių įstaigų darbuotojų buvo laikomi valstybės tarnautojais: valstybės tarnautojas buvo apibrėžiamas kaip „fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei“. Valstybės tarnautojams nebuvo priskiriami valstybės politikai, teisėjai, prokurorai, profesinės karo tarnybos kariai ir kai kurioms kitoms kategorijoms priklausantys asmenys.

5.1.2. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) valstybės tarnautojai buvo suskirstyti į viešojo administravimo (tarp jų statutinius) ir paslaugų valstybės tarnautojus. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai buvo valstybės tarnautojai, dirbantys „valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje“ ir atliekantys „įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas“; paslaugų valstybės tarnautojai buvo valstybės tarnautojai, dirbantys „valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje“ ir atliekantys „ūkines ar technines funkcijas ar teikiantys viešąsias paslaugas visuomenei“. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai buvo suskirstyti į karjeros valstybės tarnautojus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, įstaigų vadovus ir pakaitinius valstybės tarnautojus, o paslaugų valstybės tarnautojai – į įstaigų vadovus, viešųjų paslaugų (tarp jų statutinius) valstybės tarnautojus, taip pat valstybės tarnautojus, atliekančius ūkines ar technines funkcijas. Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo be išlygų taikomas viešojo administravimo valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus, kuriems jis turėjo būti taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentavo kiti įstatymai ar statutai; paslaugų valstybės tarnautojams turėjo būti taikomos tik tam tikros šio įstatymo nuostatos, kai kurios – tik jei atskiri įstatymai ar statutai, parengti atsižvelgiant į tarnybos ypatumus, nenustatė kitaip.

5.2. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Tą pačią dieną buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, pagal kurį minėtas naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.

5.2.1. Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuo vadinamojo institucinio valstybės tarnybos modelio buvo pereita prie vadinamojo funkcinio valstybės tarnybos modelio, kuriame asmens buvimą valstybės tarnautoju lemia ne tai, kad jam atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, o tai, kad jis atlieka viešojo administravimo veiklą (apibrėžtą šiame įstatyme). Valstybės tarnautojais buvo laikomi fiziniai asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantys įstatyme nurodytą viešojo administravimo veiklą. Pagal šį įstatymą darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis ir gaunantys darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, nėra valstybės tarnautojai.

5.2.2. Kaip ir anksčiau, valstybės tarnautojams nėra priskiriami valstybės politikai, teisėjai, prokurorai, profesinės karo tarnybos kariai ir kai kurioms kitoms kategorijoms priklausantys asmenys.

Statutiniams tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą darbo apmokėjimo tvarką.

5.2.3. Valstybės tarnautojų pareigybės suskirstytos į: karjeros; politinio (asmeninio) pasitikėjimo; įstaigų vadovų; pakaitinių.

5.3. Valstybės tarnybos įstatyme (ir 1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ir 2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) valstybės tarnautojų pareigybės buvo (ir yra) skirstomos į lygius ir kategorijas. Antai pagal Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) tokių lygių buvo 4 (A, B, C, D), o kategorijų – 30, o pagal Valstybės tarnybos įstatymą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) minėtų lygių yra 3 (A, B, C), o kategorijų – 20.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) valstybės tarnautojo pareigybės lygis turi reikšmės nustatant valstybės tarnautojo pareigybės kategoriją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kiekvienai valstybės tarnautojų pareigybių kategorijai yra priskirti atitinkami valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai (pagal minėto įstatymo priedėlį).

5.4. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) Vyriausybės pateiktą Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, kuriame turi būti nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos, savo nutarimu tvirtina Seimas, o pagal šio straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, kuriame nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos, tvirtina Vyriausybė.

Šiame kontekste paminėtina, kad:

– Seimas 2002 m. birželio 27 d. priėmė nutarimą Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojusį 2002 m. birželio 30 d.), kurio 1 straipsniu buvo patvirtintas Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas; šis Seimo nutarimas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas;

– Vyriausybė 2002 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. 684 „Dėl Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojusį 2002 m. gegužės 23 d.), kuriuo patvirtino Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą; šis Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas.

Šiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

5.5. Valstybės tarnybos įstatyme (ir 1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ir 2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra įtvirtintas subsidiarumo principas: įstatymai, kiti teisės aktai, reguliuojantys darbo santykius, taip pat nustatantys socialines garantijas, valstybės tarnybos santykiams taikomi tiek, kiek tų dalykų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Šiame kontekste paminėtina, kad vienas iš tokių darbo santykius reguliuojančių ir tik tam tikrais atvejais valstybės tarnybos santykiams taikytinų įstatymų yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas Seimo 2002 m. birželio 4 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniu ir įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d. (su tam tikromis išimtimis) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

6. Nors, įsigaliojus Konstitucijai, valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas buvo dažnai keičiamas, atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintos principinės nuostatos, kuriomis buvo vadovaujamasi nustatant (apskaičiuojant) valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestį, liko iš esmės nepakitusios.

Minėtų darbuotojų (valstybės tarnautojų taip pat) darbo užmokestis dar ilgai buvo nustatomas (apskaičiuojamas) vadovaujantis poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir išleistais iki Konstitucijos priėmimo ir įsigaliojimo, kaip antai: Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), reguliavusiu mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo santykius; Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), skirtu reguliuoti valstybinių organų vadovų ir kitų pareigūnų, vykdančių valstybinės valdžios, valstybės valdymo ar teisėsaugos funkcijas, darbo apmokėjimo santykius; Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), reglamentavusiu biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, nevykdančių valstybės valdymo funkcijų, tarnybinius atlyginimus.

Pagrindinę šių darbuotojų (valstybės tarnautojų taip pat) darbo užmokesčio dalį sudarė tarnybinis atlyginimas, kuris buvo reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta MMA; be to, buvo nustatyti tarnybinio atlyginimo priedai tam tikriems darbuotojams, taip pat buvo numatyta galimybė darbuotojams nustatyti priemokas bei juos premijuoti.

Toks teisinis reguliavimas reiškė, kad Vyriausybės nustatyta MMA ir toliau buvo garantija, jog darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA, kartu – ir vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų darbuotojų darbo užmokestis. Taigi valstybės tarnautojai (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

7. Vyriausybė savo nutarimais daug kartų didino (neretai atgaline data) minimalųjį valandinį atlygį ir minimaliąją mėnesinę algą.

8. MMA, kaip teisės instituto, vaidmuo įgavo naujų bruožų, 1995 m. sausio 12 d. įsigaliojus Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimui Nr. 6 „Dėl minimalių bei kitų išmokų dydžių nustatymo ir biudžetinių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“.

8.1. Šio nutarimo 1 punktu inter alia buvo nustatyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. (taigi atgaline data) patvirtinami: MMA – 85 litai, MVA – 0,5 lito (1.2 punktas), bazinė mėnesinė alga (toliau – ir BMA) – 65 litai, bazinis valandinis atlygis (toliau – ir BVA) – 0,38 lito (1.3 punktas); o 2.1 punkte buvo nustatyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. (taigi atgaline data) visų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų bei organizacijų darbuotojų ir pareigūnų darbo apmokėjimas reguliuojamas „pagal koeficientus“ (t. y. taikant koeficientus), kurių pagrindu vietoj MMA (MVA) imama šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta BMA (BVA). Taip pat buvo iš dalies pakeisti ankstesni Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai (neidentifikavus nei jų pavadinimų, nei numerių, taip pat nepaisant to, kad, įsigaliojus Konstitucijai, Vyriausybė neturėjo įgaliojimų leisti kokius nors „potvarkius“), reglamentuojantys „šiame punkte nurodytų įstaigų bei organizacijų darbuotojų ir pareigūnų darbo apmokėjimą“, vietoj žodžių „minimali mėnesinė alga“, „minimalus valandinis atlygis“ įrašant žodžius „bazinė mėnesinė alga“, „bazinis valandinis atlygis“ (2.1 punktas). Taip pat buvo nustatyta, kad „kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų, valstybinės valdžios ir valdymo, Vyriausybės ir kitų valstybinių įstaigų, savivaldybių, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijų darbuotojų ir pareigūnų darbo apmokėjimas peržiūrimas neviršijant joms biudžete patvirtinto darbo apmokėjimo fondo, tačiau darbuotojo (pareigūno) tarnybinio atlyginimo dydis (šiuo nutarimu patvirtintos bazinės mėnesinės algos ar bazinio valandinio atlygio koeficientais) negali būti mažesnis (išskyrus įstatymo numatytus atvejus) už nustatytą iki 1995 m. sausio 1 d. dydį“ (2.3 punktas) ir kad „valstybinėms įstaigoms, kurių darbuotojų darbo apmokėjimas nereguliuojamas šiuo nutarimu patvirtintos bazinės mėnesinės algos ar bazinio valandinio atlygio koeficientais, lieka galioti nuo 1994 m. spalio 1 d. perskaičiuotieji (atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 907 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ <...> patvirtintą minimalią mėnesinę algą) tarnybinių atlyginimų (atlygių) schemų bei priedų ir priemokų, patvirtintų atitinkamais <...> Vyriausybės nutarimais, dydžiai“ (2.4 punktas).

Pabrėžtina, kad minėto Vyriausybės nutarimo 2.5 punkte buvo nustatyta, kad „perskaičiuotas darbuotojo tarnybinis atlyginimas (valandinis atlygis), atsižvelgiant į šio nutarimo 2.1, 2.3 ir 2.4 punktų reikalavimus, negali būti mažesnis už šiuo nutarimu patvirtintą minimalią mėnesinę algą (minimalų valandinį atlygį)“. Taigi buvo expressis verbis įtvirtintas draudimas atitinkamiems valstybės tarnautojams (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitiems iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojams mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė (ir su kuria šie mėnesiniai tarnybiniai atlyginimai nebuvo tiesiogiai susieti).

8.2. Atitinkamas Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl minimalių bei kitų išmokų dydžių nustatymo ir biudžetinių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“ nuostatas (pagal kurias tarnybinis atlyginimas turi būti reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu vietoj MMA (MVA) imama šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta BMA (BVA), buvo pasiūlyta taikyti Prezidentūrai, Seimui, Konstituciniam Teismui (5 punktas).

8.3. Analogiškas (įtvirtinantis naują teisės institutą – BMA (BVA)) teisinis reguliavimas buvo nustatomas ir naujais Vyriausybės nutarimais (kaip antai Vyriausybės 1995 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų, taip pat biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimais dalinio pakeitimo“; Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 611 „Dėl Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“) pakeičiant anksčiau priimtus Vyriausybės nutarimus, kuriais buvo reguliuojami tam tikrų biudžetinių įstaigų dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo santykiai.

8.4. Pabrėžtina, kad įtvirtinus minėtus teisinio reguliavimo pakeitimus atitinkamų valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų mėnesinių tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai nebuvo mažesni už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė. Vyriausybės nustatyta MMA jau nebuvo vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) tam tikrų darbuotojų darbo užmokestis, bet ir toliau buvo garantija, jog darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA. Valstybės tarnautojai (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

9. Vyriausybė 1995 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą Nr. 189 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo“, kurio 1 punktu nuo 1995 m. vasario 1 d. (taigi atgaline data) patvirtino MMA – 100 litų ir MVA – 0,59 lito. Šio Vyriausybės nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad „biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas reguliuojamas pagal koeficientus bazinės mėnesinės algos (bazinio valandinio atlygio) dydžiais, tarnybiniai atlyginimai (valandiniai atlygiai) negali būti mažesni už šiuo nutarimu patvirtintą minimalią mėnesinę algą (minimalų valandinį atlygį)“. Iš esmės analogiška nuostata pakartota kai kuriuose kituose Vyriausybės nutarimuose, kaip antai Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d. nutarime Nr. 567 „Dėl minimalių ir kitų išmokų didinimo“, Vyriausybės 1995 m. birželio 22 d. nutarime Nr. 874 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo“, Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 11 d. nutarime Nr. 1212 „Dėl minimalių ir kitų išmokų didinimo“, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1635 „Dėl minimalių dydžių ir kitų išmokų didinimo“.

Šiame kontekste primintina, kad tuo metu galiojusio Darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnyje (1991 m. sausio 9 d. redakcija) buvo įtvirtintas draudimas darbuotojui mokėti valandinį (mėnesinį) darbo užmokestį, mažesnį už įstatymų nustatytą minimalų valandinį atlygį (mėnesinę algą); tuo metu galiojusio DĮK 90 straipsnyje (1972 m. birželio 1 d. redakcija) buvo nustatytas draudimas darbininkui ar tarnautojui mokėti darbo užmokestį, mažesnį už „valstybės nustatytą minimumą“.

10. Seimo 1995 m. balandžio 4 d. priimto ir 1995 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Valdininkų įstatymo 22 straipsnyje buvo nustatyta, kad: valdininkų darbo užmokestį sudaro tarnybinė alga ir kitos įstatymų nustatytos išmokos (1 dalis); darbo užmokestis mokamas iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų (2 dalis); valdininkų darbo užmokestį nustato įstatymas, reguliuojantis visų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimą ir pareigybių priskyrimą atitinkamoms kategorijoms (3 dalis).

11. Seimas 1995 m. balandžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. I-842 „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo Vyriausybei buvo pasiūlyta iki 1995 m. birželio 1 d. inter alia „pateikti Seimui įstatymo, reguliuojančio visų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojamų įstaigų ir organizacijų darbo apmokėjimą ir pareigybių priskyrimą atitinkamoms kategorijoms, projektą“.

11.1. Tuo laikotarpiu Vyriausybė ir toliau leido teisės aktus, kuriais buvo reguliuojami atitinkamų darbuotojų darbo apmokėjimo santykiai, tačiau dėl to, kad buvo tikimasi, jog Seimas priims Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą, tas reguliavimas buvo traktuojamas kaip laikinas (pavyzdžiui, Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 611 „Dėl Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo“).

11.2. Seimas 1996 m. spalio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymą, kuris (pagal šio įstatymo 12 straipsnį) turėjo įsigalioti 1997 m. liepos 1 d. Minėto įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad jis nustato bendrą Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės valdžios ir valdymo, teisminės valdžios institucijų bei visų kitų iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš nebiudžetinių lėšų, Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės sprendimais įsteigtų valstybės fondų finansuojamų įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko vadovų, pareigūnų, specialistų, tarnautojų ir darbininkų pareigybių (darbo) vertinimo, tarifikavimo ir apmokėjimo sistemą, atsižvelgiant į darbo sudėtingumą, socialinę reikšmę, atsakomybę, darbo sąlygas ir kitus veiksnius, taip pat darbuotojų kvalifikaciją ir darbo rezultatus.

Minėtas įstatymas galėjo būti taikomas tik tris dienas: 1997 m. liepos 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Seimo 1997 m. birželio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo data buvo nukelta (atgaline data) į 1998 m. sausio 1 d.

Dar kartą Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo data buvo nukelta – į 1998 m. liepos 1 d. – Seimo 1997 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimo įstatymo 1 straipsniu.

Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo data buvo nukelta ir vėliau: Seimo 1998 m. birželio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimo įstatymu, kurio 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo <...> įsigaliojimas atidedamas, iki įsigalios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas“. Pažymėtina, kad šis Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimas buvo padarytas atgaline data: Seimo 1998 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymo įsigaliojimo atidėjimo įstatymas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 1998 m. liepos 8 d., t. y. praėjus savaitei po to, kai jau galiojo Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas.

11.3. Tačiau pabrėžtina, kad Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas iš tikrųjų niekuomet nebuvo taikomas.

11.4. Be to, įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas (kaip ir kai kurie kiti įstatymai) buvo pripažintas netekusiu galios (79 straipsnis).

12. Vyriausybė savo nutarimais ne kartą didino MVA ir MMA, taip pat BVA ir BMA.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“, kurio 1 punktu nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. buvo patvirtinta MMA – 300 litų ir MVA – 1,76 lito ir buvo nustatyta, kad darbuotojams, dirbantiems darbo sutarties pagrindais ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse ir kitose žemės ūkio įmonėse, įregistruotose įstatymų nustatyta tvarka, kurių metinės įplaukos už prekinę žemės ūkio produkciją ir gamybos paslaugų žemės ūkiui realizavimą sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, laikinai taikoma MMA – 210 litų ir MVA – 1,23 lito. Taip pat paminėtinas Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 60 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“, kurio 1 punktu nuo 1997 m. vasario 1 d. buvo patvirtinta MMA – 330 litų ir MVA – 1,95 lito ir buvo nustatyta, kad darbuotojams, dirbantiems darbo sutarties pagrindais ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse ir kitose įstatymų nustatyta tvarka įregistruotose žemės ūkio įmonėse, kurių metinės įplaukos už prekinę žemės ūkio produkciją ir realizuotas gamybos paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, laikinai, iki 1997 m. kovo 1 d., taikoma MMA – 210 litų ir MVA – 1,23 lito.

Taigi minėtuose Vyriausybės nutarimuose MVA ir MMA buvo diferencijuoti.

Kartu pažymėtina, kad abiejuose šiuose Vyriausybės nutarimuose buvo įtvirtinta nuostata, kad įstaigų ir organizacijų (Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarime Nr. 60 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ – ir įmonių) darbuotojų, kurių darbo apmokėjimas reguliuojamas BMA (BVA) koeficientais, tarnybiniai atlyginimai (valandiniai atlygiai) negali būti mažesni už atitinkamu Vyriausybės nutarimu patvirtintą MMA (MVA) (Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1004 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 2 punkto pirmoji pastraipa; Vyriausybės 1997 m. sausio 27 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo“ 2 punktas).

13. Pažymėtina, kad valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), inter alia pareigūnų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis aptariamuoju laikotarpiu buvo didinamas ne vien didinant MVA ir MMA, o vėliau BVA ir BMA, su kuriuo buvo susieti jų tarnybinio atlyginimo dydžiai, bet ir kitais būdais, inter alia nustatant personalinius priedus (iki 100 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio), taip pat priemokas.

14. Aptariamuoju laikotarpiu būta ir tokio teisinio reguliavimo, kai valstybės tarnautojų (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose), inter alia pareigūnų, taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų (įstaigų, organizacijų) darbuotojų darbo užmokestis buvo susiejamas ne su MVA ar MMA arba (vėliau) su BVA ar BMA, bet su vidutiniu darbo užmokesčiu (pavyzdžiui, Seimo 1996 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. I-1273 „Dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko atlyginimo“ 1 punktu buvo nustatytas Lietuvos banko valdybos pirmininko atlyginimas – 8 vidutiniai darbo užmokesčiai; Seimo 1998 m. gruodžio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 26 straipsnyje buvo nustatyta, kad moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui mokamas Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamo praėjusio mėnesio Lietuvos Respublikos ūkio VDU 5 dydžių atlyginimas).

15. Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimto ir 1999 m. liepos 30 d. (su tam tikromis išimtimis) įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedas už tarnybos stažą; priemokos. Šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta, kad: pareiginės algos dydis nustatomas pagal pareiginės algos koeficientą, kurio dydžius pareigybių kategorijoms nustato įstatymas; pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Vyriausybės patvirtintam minimalios mėnesinės algos dydžiui; pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš minimalios mėnesinės algos dydžio.

16. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 8 d. redakcija) šio įstatymo šeštajame skirsnyje nustatyta darbo apmokėjimo sistema turėjo būti pradėta įgyvendinti, kai valstybės pareigybės bus priskirtos lygiams ir kategorijoms bei bus nustatyti algų koeficientai, bet ne vėliau kaip nuo 2000 m. kovo 1 d.

Tačiau naujos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos įgyvendinimas buvo daug kartų atidedamas (Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62 ir 69 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 62 ir 69 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. rugsėjo 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 60, 62, 69, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2001 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62 ir 69 straipsnių pakeitimo įstatymu).

Galiausiai, padarius šiuos pakeitimus ir papildymus, Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojams naujoji valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistema (tam tikra apimtimi, nes buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį apskaičiuotas anksčiau gautas darbo užmokestis turėjo būti nuosekliai artinamas prie darbo užmokesčio, priklausančio pagal minėtą įstatymą) turėjo būti taikoma nuo 2001 m. spalio 1 d., o paslaugų valstybės tarnautojams ji apskritai nebuvo pradėta taikyti – jiems ji turėjo būti taikoma nuo 2002 m. liepos 1 d.

17. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, jog Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2001 m. rugsėjo 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 33, 60, 62, 69, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, taip pat vėlesniais pakeitimais) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad atitinkamiems valstybės tarnautojams MMA ne tik buvo garantija, jog jiems nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir vėl tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.

Konstatuotina, kad valstybės tarnautojai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

18. Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo ne kartą daromi ir kiti pakeitimai ir papildymai, tačiau nė vienu iš jų nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kuriems nors valstybės tarnautojams galėtų būti mokamas toks mėnesinis tarnybinis atlyginimas, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

19. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kurio 8 straipsnyje (kuris vėliau – Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsniu – buvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d.“ (išskyrus atskirai nurodytą išimtį); Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2000 m. rugsėjo 7 d. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis), į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex beningnior retro agit), taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, konstatuotina, kad Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2000 m. rugsėjo 7 d., kai šis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“, ir negalėjo būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems iki tos datos (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas (1 straipsnis). Minėto įstatymo 3 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės politikų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (1 dalis), o teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestis apima ir vienkartinę priemoką (2 dalis); teisėjams šis darbo užmokesčio elementas buvo panaikintas Seimo 2002 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3, 6 straipsnių ir Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu. Įstatymo 4 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad: valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientus (1 dalis); pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (2 dalis); savivaldybių tarybų narių, kaip valstybės politikų, pagrindinėje darbovietėje negautas atlyginimas už laiką, praleistą tarybos ar jos padalinių posėdžiuose, taip pat praleistą vykdant savivaldybės tarybos nario pareigas, mokamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nustatytais pagrindais (3 dalis).

20. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu nustatytas darbo užmokestis valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turėjo būti mokamas nuo 2006 m. sausio 1 d. (paminėtina, kad Seimo 2001 m. kovo 27 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu formuluotė „nuo 2006 m. sausio 1 d.“ buvo pakeista formuluote „pasibaigus pereinamajam laikotarpiui“). Iki tol skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį turėjo būti taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos, pagal kurias iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis turėjo būti nuosekliai artinamas prie darbo užmokesčio, priklausančio pagal Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą.

Kai kuriems valstybės politikams buvo nustatyta kitokia minėto įstatymo įgyvendinimo tvarka; pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad „Seimo Pirmininko, Seimo pareigūnų ir Seimo narių darbo užmokesčio dydis ir apmokėjimo sąlygos pradedamos taikyti nuo kito naujai išrinkto Seimo pirmojo posėdžio dienos“ (7 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)).

21. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, Aukštesniojo administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:

– 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau nė vienu iš tų pakeitimų ar papildymų nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kuriems nors valstybės politikams, teisėjams ar valstybės pareigūnams galėtų būti mokamas toks mėnesinis tarnybinis atlyginimas, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybės tarnautojams MMA vėl tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.

Konstatuotina, kad valstybės politikai, teisėjai ir valstybės pareigūnai ir toliau turėjo lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

23. Minėta, kad Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimto ir 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio (su tam tikromis išimtimis) Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

24. Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Šio įstatymo 24 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms (1 dalis); pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą; koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (priedėlis); pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio; pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA (2 dalis).

25. Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, tačiau nė vienu iš tų pakeitimų ar papildymų nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad kuriems nors valstybės tarnautojams galėtų būti mokamas toks mėnesinis tarnybinis atlyginimas, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

26. Šiame kontekste paminėtina, kad tokio teisinio reguliavimo nebuvo nustatyta ir Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme. Kita vertus, šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis 2002 metais mokamas iš 2002 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų“.

27. Vyriausybė 2002 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“, kuriuo, kaip teigiama šiame Vyriausybės nutarime, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, nutarė patvirtinti Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles, pagal kurias, jeigu nustatytas 2002 m. II pusmečio lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršytų Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, turėjo būti skaičiuojamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis; šį valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą turėjo atlikti valstybės ir savivaldybės institucijos arba įstaigos pagal indeksavimo koeficientą. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai valstybės ar savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui mokėti, valstybės tarnautojams turėjo būti apskaičiuojamas – taikant indeksavimo koeficientą – mažesnis darbo užmokestis negu priklausė pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus ir jiems už jų atliktą darbą galėjo būti išmokėta tik dalis pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausančio darbo užmokesčio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

28. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Alytaus rajono apylinkės teismo prašymus ištirti, ar kai kurie teisės aktai, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (iš viso šeši šių pareiškėjų prašymai, kurie čia yra apibendrinti), 2004 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, kuriuo inter alia pripažino, kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ ir šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

29. Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeitus ir kitaip išdėsčius Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), buvo nustatyta, kad „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų“ ir kad „jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“

30. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

31. Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo buvo nustatytas iš esmės toks pats valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo principas, kuris turėjo būti taikomas, jeigu nustatytas valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui lėšų poreikis viršys Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, kaip ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 „Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

32. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1, 2 punktai bei šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės buvo pripažintos prieštaraujančiais Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

33. Pažymėtina, kad minėtas teisinis reguliavimas, kuris buvo pripažintas antikonstituciniu, atsižvelgiant į visuminį to meto teisinį reguliavimą, nesudarė prielaidų kuriems nors valstybės tarnautojams mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

34. Valstybės tarnybos įstatyme (ir 1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, ir 2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas neapėmė visų iš biudžeto apmokamų dirbančių asmenų darbo apmokėjimo santykių.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kai kuriuos iš šių santykių, būtent karių (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) darbo apmokėjimo santykius, ir toliau reguliavo poįstatyminiai teisės aktai; juose nustatytas teisinis reguliavimas buvo keičiamas pereinant prie tokio pareiginės algos apskaičiavimo, kai ši pareiginė alga buvo susiejama su Vyriausybės nustatyta minimaliąja mėnesine alga. Antai profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybinių atlyginimų dydžiai ir toliau buvo apskaičiuojami vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“, pagal kurį apskaičiuojant minėtų asmenų tarnybinius atlyginimus koeficiento vienetu buvo imama Vyriausybės patvirtinta bazinė mėnesinė alga; Vyriausybei 2004 m. kovo 18 d. priėmus nutarimą Nr. 301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ tokio koeficiento vienetu buvo imama Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Krašto apsaugos sistemos operatyvinių tarnybų karių ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybinių atlyginimų dydžiai buvo apskaičiuojami vadovaujantis Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 879 „Dėl krašto apsaugos sistemos operatyvinių tarnybų karių ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos apmokėjimo“, kuriame apskaičiuojant atitinkamų karių (ir statutinių valstybės tarnautojų) tarnybinius atlyginimus koeficiento vienetu buvo imama Vyriausybės patvirtinta BMA, o Vyriausybei 2004 m. birželio 10 d. priėmus nutarimą Nr. 716 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl krašto apsaugos sistemos operatyvinių tarnybų karių ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos apmokėjimo“ pakeitimo“ tokio koeficiento vienetu imama Vyriausybės patvirtinta MMA.

Taigi ir šiems asmenims – kariams (kad ir kaip jie būtų vadinami teisės aktuose) MMA buvo ne tik garantija, jog jiems nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir vėl tapo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.

35. Minėta, kad pagal Darbo kodekso, įsigaliojusio (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. sausio 1 d., 187 straipsnio 1 dalį Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato MVA ir MMA, o atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius. Nuostatos, kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus MVA ir MMA dydžius atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra įtvirtintas subsidiarumo principas: įstatymai, kiti teisės aktai, reguliuojantys darbo santykius, inter alia Darbo kodeksas, valstybės tarnybos santykiams taikomi tiek, kiek tų dalykų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog gali būti nustatytas toks visuminis teisinis reguliavimas, kad, Vyriausybei nustačius skirtingus MVA arba MMA atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, nebeliktų garantijos, kad kuris nors valstybės tarnautojas (ar kitas iš biudžeto finansuojamos institucijos darbuotojas) negaus mėnesinio darbo užmokesčio, mažesnio už didžiausią MMA, kurią Vyriausybė tam tikru laikotarpiu yra nustačiusi kitiems dirbantiems asmenims.

36. Minėta, kad:

– Vyriausybė savo 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2003 m. rugsėjo 1 dienos: MVA – 2,67 lito ir MMA – 450 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, išskyrus žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojus, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomus darbuotojus, taip pat ūkininkus, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, bei valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,55 lito, o MMA – 430 litų;

– Vyriausybė savo 2004 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2004 m. gegužės 1 dienos: MVA – 2,95 lito ir MMA – 500 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,55 lito ir MMA – 430 litų;

– Vyriausybė savo 2005 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2005 m. liepos 1 dienos: MVA – 3,28 lito ir MMA – 550 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,57 lito ir MMA – 430 litų;

– Vyriausybė savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, iš dalies pakeisdama teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarime Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, patvirtino nuo 2006 m. balandžio 1 d.: MVA – 3,35 lito darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,62 lito;

– Vyriausybė savo 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2006 m. liepos 1 dienos: MVA – 3,65 lito ir MMA – 600 litų darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus, kuriems buvo patvirtinti MVA – 2,62 lito ir MMA – 430 litų.

37. Tokiu minėtuose Vyriausybės nutarimuose nustatytu teisiniu reguliavimu MVA ir MMA buvo diferencijuoti, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (o pagal Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir žemės ūkio veiklos subjektų darbuotojams, kai šių subjektų pajamos iš realizuotos žemės ūkio produkcijos per praėjusius kalendorinius metus sudaro daugiau kaip 50 procentų visų pajamų, ūkininkų samdomiems darbuotojams, taip pat ūkininkams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA) nustačius mažesnius MVA ir MMA dydžius nei kitiems dirbantiems asmenims.

Kartu pabrėžtina, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams MMA buvo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis.

Todėl, atsižvelgiant į visuminį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams (kuriems nustatytos atitinkamos išimtys) pagal šiuos Vyriausybės nutarimus būtų galima mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis ne tik už tą MMA, kurią jiems atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir už tą – didesnę – MMA, kurią Vyriausybė tuo laikotarpiu buvo nustačiusi kitiems dirbantiems asmenims.

Konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė.

Taip pat konstatuotina, kad valstybės politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, kariai ir valstybės tarnautojai ir toliau turėjo (ir turi) lūkestį, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią visiems kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

38. Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeisti Seimo 2006 m. liepos 19 d. priimtu ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu.

38.1. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatyme buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų, prokurorų, valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžiai (pagal atitinkamus minėtų įstatymų priedėlius) yra apskaičiuojami taikant pareiginės algos koeficientą, pareiginės algos koeficiento vienetu imant pareiginės algos bazinį dydį (toliau – ir PABD).

38.2. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „2006 metų bazinis dydis, kuris taikomas apskaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareigines algas, yra lygus 430 litų“.

38.3. Tokiu teisiniu reguliavimu, kai sąvoka „minimalios mėnesinės algos dydis“ buvo pakeista sąvoka „pareiginės algos bazinis dydis“, iki tol buvusio teisinio reguliavimo esmė nepakito: valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų, prokurorų, valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžiai ir toliau yra apskaičiuojami pagrindu imant tam tikrą nustatytą dydį, kuris dauginamas iš atitinkamo koeficiento. Be to, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams, prokurorams, valstybės pareigūnams MMA ir toliau yra garantija, jog jiems nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytą MMA; atsižvelgiant į visuminį teisinį reguliavimą konstatuotina, kad minėtais Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimais nebuvo sudaryta prielaidų kuriam nors valstybės tarnautojui, valstybės politikui, teisėjui, prokurorui, valstybės pareigūnui mokėti pareiginę algą, mažesnę už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu yra nustačiusi Vyriausybė.

38.4. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo trečiojo skirsnio 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Vyriausybė, teikdama Seimui 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, kartu pateikia ir siūlomą tvirtinti 2007 metų pareiginės algos bazinį dydį, kurį, numatydama reikalingus asignavimus 2007 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose, apskaičiuoja įvertinusi 2005 metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką“; 3 dalyje – kad „Vyriausybė siūlomą tvirtinti 2008 ir vėlesnių metų bazinį dydį, kuris taikomas apskaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareigines algas, pateikia Seimui kasmet iki gegužės 1 dienos“; 4 dalyje – kad „Vyriausybė per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo turi peržiūrėti ir pakeisti galiojančius teisės aktus, nustatydama, kad apskaičiuojant darbo užmokestį vietoj minimalios mėnesinės algos taikomas pareiginės algos bazinis dydis“.

38.4.1. Pažymėtina, kad buvo priimami Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo atitinkamai keičiami ankstesni Vyriausybės nutarimai, reguliavę atskirų darbuotojų grupių darbo apmokėjimo santykius, vietoj tarnybinio atlyginimo koeficiento vieneto – MMA imant tarnybinio atlyginimo koeficiento vienetą – PABD, lygų Seimo patvirtintam atitinkamų metų PABD, taikomą apskaičiuojant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareigines algas (pavyzdžiui, Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 15 d. nutarimas Nr. 893 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“; Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. 1066 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių tarnybos apmokėjimo“ pakeitimo“).

38.4.2. Seimas 2006 m. gruodžio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 2006 m. gruodžio 19 d. 2007 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos bazinis dydis 2007 metais – 442 litai.

38.5. Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatyme nustačius, kad valstybės tarnautojų, valstybės politikų, teisėjų, prokurorų, valstybės pareigūnų pareiginės algos dydžiai yra apskaičiuojami taikant pareiginės algos koeficientą, pareiginės algos koeficiento vienetu imant PABD, Vyriausybės nustatyta MMA jau nebuvo vienas iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) atitinkamų dirbančiųjų asmenų darbo užmokestis (bet ir toliau buvo garantija, jog darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už MMA, Vyriausybės nustatytą atitinkamu laikotarpiu). Tokiu elementu tapo PABD, kurio dydis buvo lygus iki tol taikytam MMA dydžiui.

39. Minėta, kad Vyriausybės 2006 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“ patvirtinti nuo 2007 m. sausio 1 d. minimalusis valandinis atlygis – 3,66 lito ir minimalioji mėnesinė alga – 600 litų.

40. Iš visų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų kategorijų mažiausias pareiginės algos koeficientas yra 2,35 – tai Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) priedėlyje „Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos ir pareiginių algų koeficientai“ (2006 m. liepos 19 d. redakcija) nustatytas 1 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas.

Konstatuotina, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimą susiejus su koeficientais, kurių pagrindu imamas Seimo patvirtintas pareiginės algos bazinis dydis (442 litai), valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų mėnesinių tarnybinių atlyginimų minimalūs dydžiai ne tik nėra mažesni už tą MMA, kuris nuo 2007 m. sausio 1 d. nustatytas Vyriausybės 2006 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 1301 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ pakeitimo“ (ir su kuriuo šie tarnybiniai atlyginimai nėra tiesiogiai susieti), bet ir gerokai jį viršija.

Dėl Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostatos „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjai – Seimo narių grupė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Sprendžiant, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti autentišką Lietuvos nacionalinę teisės sistemą, nuo pat šios sistemos kūrimo pradžios valstybės tarnybos (sinonimiškai vadinamos ir viešąja tarnyba) santykių teisinis reguliavimas buvo ir iki šiol yra grindžiamas principine nuostata, kad valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių (nors tarp šių santykių yra ir tam tikrų panašumų);

– valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis;

– galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims;

– valstybės tarnybos santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė suponuoja ir galimybę skirtingai reguliuoti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, skirtingoms (pagal tam tikrus aiškius kriterijus skiriamoms) valstybės tarnautojų grupėms taikyti inter alia skirtingas darbo apmokėjimo sistemas;

– diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

3. Be to, tokia darbo apmokėjimo santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė kyla ir iš tarptautinių teisės aktų, inter alia iš ES teisės.

4. Minėta, kad konstituciniai valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir kitiems iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginimą gaunantiems asmenims.

5. Ginčijama Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ įtvirtina tik minėtą darbo apmokėjimo santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybę.

6. Pabrėžtina, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VII

Dėl Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Sprendžiant, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, taip pat ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pareiškėjų teigimu, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– pagal atitinkamų Vyriausybės nutarimų, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, priėmimo metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, kitaip, nei darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, MMA buvo vienu iš elementų, pagal kuriuos buvo nustatomas (apskaičiuojamas) jų darbo užmokestis;

– ginčijamu minėtuose Vyriausybės nutarimuose nustatytu teisiniu reguliavimu MVA ir MMA buvo diferencijuoti, valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams nustačius mažesnius MVA ir MMA dydžius nei kitiems dirbantiems asmenims, tačiau, atsižvelgiant į visuminį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams pagal šiuos Vyriausybės nutarimus būtų galima mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis ne tik už tą MMA, kurią jiems atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė, bet ir už tą – didesnę – MMA, kurią Vyriausybė tuo laikotarpiu buvo nustačiusi kitiems dirbantiems asmenims;

– tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

2. Kartu pažymėtina, kad Vyriausybės nutarimuose, kurių nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, MMA sąvoka yra (buvo) vartojama teisiškai nekorektiškai. Tai klaidina teisės subjektus, kelia tam tikrą painiavą. Tačiau vien tai negali būti pagrindas pripažinti, kad atitinkamos nuostatos prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojams ar kai kuriems kitiems darbuotojams nustatyta MMA yra vienas iš elementų, kurį dauginant iš atitinkamo koeficiento yra nustatomas (apskaičiuojamas) valstybės tarnautojo ar tam tikro kito darbuotojo darbo užmokestis, konstatuotina, kad pareiškėjų – Seimo narių grupės, Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai ištirti atitinkamų Vyriausybės nutarimų nuostatų atitikį Konstitucijai iš esmės reiškia, kad Konstitucinio Teismo prašoma spręsti valstybės tarnautojų ir kai kurių kitų darbuotojų atlyginimų padidinimo klausimą. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas nesprendžia, kokio dydžio MMA ar kokio dydžio darbo užmokestis turi būti nustatyti kuriems nors darbuotojams inter alia valstybės tarnautojams. Darbuotojų atlyginimai nustatomi atsižvelgiant į įvairius ekonominius, socialinius, kitus veiksnius, kurių vertinimas nėra konstitucinės kontrolės dalykas.

4. Visa tai yra pasakytina ir apie teisinį reguliavimą, kuriuo nustatomas MVA kuriems nors darbuotojams.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytinos išvados, kad:

– Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1,2 punktai ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis MVA ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies (Žin., 2002, Nr. 64-2569) nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (Žin., 2003, Nr. 73-3371) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (Žin., 2004, Nr. 46-1511) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 45-1444) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 35-1251) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 35-1251) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________